Naujienos

Skelbiamas Knygos meno konkursas

Kultūros ministerija, siekdama išrinkti geriausias meninio apipavidalinimo ir poligrafinio atlikimo Lietuvos leidyklų 2018 metais išleistas knygas bei paskatinti knygų dailininkus, dizainerius, iliustruotojus, leidėjus ir spaustuvininkus, skelbia Knygos meno konkursą.

 

Teikti knygas konkursui turi teisę visi Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti juridiniai asmenys, vykdantys leidybinę ir spausdinimo veiklą, taip pat knygų autoriai ir dailininkai.

 

Konkursui priimamos knygos pagal šias temines grupes:

  • Grožinė literatūra ir eseistika;
  • Knygos vaikams;
  • Mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai;
  • Meno leidiniai (monografijos, katalogai, albumai, išskyrus fotoalbumus);
  • Bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai;
  •  Meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai.

Knygos pateikiamos po vieną egzempliorių į Kultūros ministerijos kanceliariją (J. Basanavičiaus 5 d., LT-01118 Vilnius) iki 2019 m. sausio 14 d.

Daugiatomiai leidiniai konkursui pateikiami vienu tomu arba pilnu rinkiniu.

 

Kartu su knyga pateikiami šie dokumentai:

  • Užpildyta Knygos anketa;
  • Knygos vertinimo anketa užpildžius lentelę „Bendra informacija“;
  • Originalumo deklaracija;
  • Visų konkursui teikiamų knygų sąrašas.

Konkursui neteikiami leidiniai, neatitinkantys knygos formato (žurnalai, kalendoriai, atvirukai, plakatai ir pan.).

 

 

Daugiau informacijos https://lrkm.lrv.lt/lt/skelbimai/skelbiamas-knygos-meno-konkursas-4

2018 m. vaikų literatūrai: kokiomis kalbomis bus skaitomi lietuvių autoriai

2018 m. LLA ir toliau sėkmingai atstovavo Lietuvos leidėjus Londono ir Frankfurto knygų mugėse bei tarptautinio bendradarbiavimo projekto „PUBCOOP“ renginiuose Bukarešte ir Valensijoje. Šioms veikloms buvo organizuojamos leidėjų darbo grupės, todėl dalis LLA narių turėjo galimybę pristatyti lietuvių autorių knygas leidėjams ir literatūros agentams iš kitų šalių. Leidėjų darbas davė puikių rezultatų – lietuviškai parašytos knygos prakalbo įvairiomis užsienio kalbomis.

Itin aktyvūs buvo vaikų knygų leidėjai, šiandien galintys pasidžiaugti, kad jų knygas įvertino ne tik Lietuvos skaitytojai, bet ir užsienio leidėjai, pasiryžę jas leisti savo kalba. Nors statistika rodo, jog vaikų knygų leidyba Lietuvoje šiek tiek traukiasi (nuo 457 pavadinimų 2016 metais iki 376 pavadinimų 2017–aisiais), tai netrukdo lietuviškoms knygoms keliauti per pasaulį.

Puikiais šių metų darbo rezultatais dalijasi leidyklos „Tikra knyga“ kūrybos vadovė Daiva, literatūros agentas, vaikų rašytojas Benas Bėrantas bei leidyklos „Flintas“ eksporto ir autorių teisių vadybininkė Agnietė Motuzė.

 

Pasirodys Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje

Ne vieną apdovanojimą pelniusi Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knyga „Sibiro haiku“ (leidykla „Aukso žuvys“) savo sėkme tarp lietuvių skaitytojų užsitikrino kelią ir į kitas šalis: ja pirmiausiai susidomėjo Prancūzijos, o vėliau ir Italijos leidėjai („Topipittori“). Knyga prancūzų kalba pasirodys jau kitų metų balandį, o italų kalba – spalį. 

Sėkmė bendradarbiaujant su didžiosiomis Europos valstybėmis šiemet lydėjo ir B. Bėranto pirmąją knygą vaikams „Riešutortas“ (leidykla „Nieko rimto“). Ši dailininkės Vilijos Kvieskaitės iliustruota knygelė bus išleista vokiškai (leidykla „Magellan Verlag“) ir prancūziškai (leidykla „Kimane éditions“).

 

Išskirtinis latvių ir rumunų dėmesys

Lietuvos leidėjų asociacijos dalyvavimas tarptautiniame projekte „PUBCOOP“ paskatino lietuviškų knygų vertimus į rumunų kalbą. Tačiau kaimynų latvių susidomėjimas vaikų autoriais iš Lietuvos – ne ką mažesnis.

Gražiausios 2016 metų knygos vaikams ir jaunimui bei 2017 metų knygos vaikams titulus pelniusios Evelinos Daciūtės ir Aušros Kiudulaitės knygos „Laimė yra lapė“ (leidykla „Tikra knyga“) autorių teisės buvo parduotos Latvijos leidyklai „Jānis Roze“ ir Rumunijos leidyklai „Cartemma Store SRL-D“. Pastaroji taip pat nupirko ir šiemet Metų knygos rinkimuose dalyvaujančios Mariaus Marcinkevičiaus bei Aušros Kiudulaitės knygos „Draugystė ant straublio galo“ teises vertimui. Šiai leidyklai sprendimas leisti lietuvių autorių knygas pasiteisino – leidyklos „Tikra knyga“ atstovės D. Rudytės teigimu, rumunų skaitytojai jau išpirko kone pusę ką tik pasirodžiusios knygos „Laimė yra lapė“ tiražo. Jau prieš Londono knygų mugę anglų kalba prabilusi ši knyga sulaukė daugybės komplimentų ir iš skaitytojų, ir iš kritikų.

Kelioms Lietuvos vaikų knygų leidykloms atstovaujančiam B. Bėrantui taip pat pavyko užmegzti kontaktus su latvių ir rumunų leidėjais. Kaimynus jis įtikino išleisti ir dar dvi lietuvių autorių knygas – Šarūnės Baltrušaitienės ir Edgaro Strauko knygos „Kaip zuikis jausmus pažino“ (leidykla „Nieko rimto“) teisės parduotos leidyklai „Latvijas Mediji“, o knygos „Sibiro haiku“ – leidyklai „Liels un mazs“. „Sibiro haiku“ latviškai bus išleista 2020 metų pavasarį.

„PUBCOOP“ projekto metu, viešėdama 2018 m. Bukarešto knygų mugėje, su Rumunijos leidėjais susipažino ir leidyklos „Flintas“ atstovė A. Motuzė – rumunų leidykla „Nomina“ nupirko Kęstučio Navako knygų „Žvėreliai mokosi draugauti“ ir „Žvėreliai mokosi svajoti“ (iliustracijos Marijos Smirnovaitės) bei Rasos Dmuchovskienės knygos „Skruzdėliukas Nežiniukas“ (iliustracijos Gintaro Jociaus) teises. 

Knyga „Skruzdėliukas Nežiniukas“ šiemet jau pasirodė estų (leidykla „Uhinenud Ajakirjade“), o kitais metais bus išleista latvių (leidykla „Latvijas Mediji“) bei azerbaidžaniečių (leidykla „Qalem LRS“) kalbomis. 

Lietuvos leidėjų asociacijos dalyvavimą tarptautinėse knygų mugėse ir projekto „PUBCOOP“ veiklose dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba. 

Prof. Dž. Maskuliūnienė apie vaikų skatinimą skaityti : „Geriausiai veikia pavyzdys šeimoje“

Į didįjį šių dienų vaikų ugdymo klausimą, neduodantį ramybės ne vieniems tėvams – kaip paskatinti vaiką daugiau skaityti? – paprasto atsakymo nėra, teigia Šiaulių universiteto literatūrologė, vaikų literatūros tyrinėtoja prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė, ir pabrėžia – pomėgį skaityti geriausia mažiesiems skiepyti tiesiog savo pavyzdžiu. Laiko skaitymui turi atsirasti kiekvienoje šeimoje, o ypač toje, kurioje auga jaunieji skaitytojai. Formuojant vaikų skaitymo įpročius, literatūra jiems turi būti parenkama pagal amžiaus tarpsnį. Ir ne be reikalo – universalių knygų, kurios tinkamos ir mažiesiems, ir suaugusiems, yra gerokai mažiau, tad norint tinkamai lavinti vaiką, jiems skirtas knygas reikia rinktis itin atidžiai.

 
Tėvams kyla ir klausimas, ką vaikas turėtų skaityti bei kokio amžiaus vaikams kokia literatūra yra tinkamiausia. Į tai mokslininkė atsako pabrėždama, kad vienokios knygos skirtos ikimokyklinukui, kitokios – jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikui ar paaugliui. Žanrų yra įvairių, vieni labiau mažesniems (pavyzdžiui, didaktiniai eilėraštukai), kiti – vyresniems (pavyzdžiui, problemų proza, fakto literatūra).  Kaip ir mes visi,  vaikai labai skirtingi, todėl nebūtinai tai, kas patinka vienam, patiks ir kitam. „Augdamas vaikas turėtų paskaityti kuo įvairesnės literatūros. Paaugęs jis pats pajus, kas jam arčiau širdies: fantastinė literatūra, realistinė proza ar pažintinės knygos. Blogiausia būtų, jeigu vaikas visai neskaitytų“ – pokalbį apie vaikų literatūrą pradeda Dž. Maskuliūnienė.
 
Vaikui svarbu matyti skaitančius autoritetus
 
Toli gražu ne visi vaikai mėgsta skaityti, todėl kalbėdama apie skatinimą tai daryti, Šiaulių universiteto mokslininkė sako, kad yra tik vienas būdas užkrėsti juos skaitymo įpročiu: vaikas turi matyti savo tėvus skaitančius ir net nesvarbu, kokią literatūrą.
 
„Man labai patiko Kazio Bradūno dukters Elenos Bradūnaitės išsakytas kultūros apibrėžimas. Kai jos paklausė, kas yra kultūra, ji atsakė, kad kultūra yra tai, apie ką kalba šeima, susėdusi  už stalo. Ne vienas pedagogas yra kalbėjęs, kad tėvai turi rasti laiko pasikalbėti su vaikais apie knygas. Nebūtina detaliai analizuoti, bet viena kita fraze, replika pasidalinti apie tai, kas ką  skaito, kaip vertina – tai ir yra tas nematomas, bet neįkainojamas vaiko ugdymas, lavinimas. Skaitančių tėvų pavyzdys, skaitančios šeimos atmosfera yra labai dideli dalykai“, – tikino vaikų literatūros tyrinėtoja.
 
Anot Dž. Maskuliūnienės, skaitymas yra užkrečiamas dalykas, todėl nemažiau svarbu ir tai, ką skaito draugai, mokytojai. Pastarieji, nors ir turėtų būti skaitančio vaiko autoritetu, pasitaiko, kad, deja, nėra įkvepiantys skaitytojai, tad  jiems mokslininkė pažėrė ir kritikos. Ji pastebi, kad kartais gimnazijų mokytojai labai atsilieka nuo gerų gimnazistų kaip jaunimo literatūros skaitytojai.
 
„Būna, kad mokiniai paskaito naujausias knygas, o mokytojas dažnai lieka įkalintas beveik vien programinėje literatūroje. Sunku mokytojui, žinoma, viską suspėti,  bet nepaisant šito, jis turi stengtis perskaityti bent jau geriausias, problemiškiausias paauglių, jaunimo knygas, kurios sukelia atgarsį, kurias visi skaito, dalijasi, – patarė Dž. Maskuliūnienė ir pridūrė, – Reikėtų nepamiršti, kad šalia Gėtės, Šekspyro, Donelaičio  ir kitų kanoninių  autorių vaikas turi paskaityti  pasaulinės ir lietuvių vaikų literatūros klasikos. Juk vaikų ir jaunimo literatūra taip pat turi savo kanoną, kanoninius tekstus, kurie turėtų būti pamatomi laiku. Jeigu neperskaitei jų būdamas šešerių, dešimties ar penkiolikos metų, kuomet ta knyga ir yra skirta perskaityti, tai vėliau ta pati knyga prabils jau nebe taip. Vadinasi, laiko gerų knygų skaitymui nėra tiek daug. Svarbu suorientuoti mokinį  laiku perskaityti pagal atitinkamą amžiaus tarpsnį  knygas. Bet kaip specialistas – mokytojas, dėstytojas privalo skaityti visą gyvenimą. Deja, net tarp lituanistų pasitaiko mokytojų, kurių požiūris į literatūrinį lavinimą yra siauras ir nebeatitinkantis šių dienų filologijos specialisto sampratos. Be to, mano įsitikinimu, gal net labiau už pratimus ir testus kalbos moko geras, talentingai parašytas literatūros tekstas“.
 
Užuot skaitę, vaikai dažnai pirmenybę teikia filmams ar – ankstyvesniame amžiuje – animacijai. Paklausta, ką mano apie literatūros kūrinių ekranizaciją, mokslininkė sako esanti knygų šalininkė. Jos nuomone, pirmiausia reikia perskaityti knygą, tik tada pažiūrėti filmą.
 
„Visada esu už tai, kad pirmiausia vis dėlto būtų perskaityta knyga – todėl, kad ji išlaisvina vaizduotę. Žiūrėdamas filmą  pamatai, koks yra tas Pinokis ar Buratinas, tokį jį jau  matai net ir skaitydamas knygą, nes sąmonė jau yra užblokuota. O kai  skaitai knygą, tada dirba vaizduotė ir pats mintyse susikuri personažą, peizažus, interjerus... Bet, žinoma, geriau jau tegu pirmiau pažiūri filmą, paskui paskaito, arba bent jau filmą pažiūri, negu visai būtų nieko neskaitęs ir nematęs“, – sakė profesorė. – Juk daugelis nėra skaitęs, pavyzdžiui, Siuzanės Kolins (Suzanne Collins) „Bado žaidynių“ ar daugiatomių Hario Poterio istorijų. Jie pažįsta šiuos personažus, jų istorijas  tik kaip režisieriaus interpretacijas. Bet knygas filmai realizuoja tik iš dalies. Tai kitokios logikos menas. Įdėmus knygos skaitytojas dažnai nusivilia filmu...“
 
Dž. Maskuliūnienė džiaugiasi, kad kartkartėmis randasi socialinių reklamų, skatinančių skaityti. Įžymūs žmonės neretai vaikams būna autoritetai, todėl jų dalijimasis mintimis apie knygas, apie tai, ką mėgsta skaityti, itin svarbus. Mokslininkės nuomone, visokios agitavimo formos yra tinkamos, jei jos pasitelkiamos raginimui skaityti ir pateikia mūsų miesto pavyzdžius – štai jau kone ketvirtį amžiaus Šiaulių apskrities P. Višinskio viešoji biblioteka rengia vaikų knygos pristatymo konkursus, kuriuose patys vaikai dalijasi savo skaitymo patirtimi, dar palyginti nauja bibliotekos iniciatyva – Vasaros skaitymo iššūkio akcija, kuri skirta ir tėvams, ir visiems skaitytojams.
 
Kaip atrasti knygas su kokybės ženklu
 
Anot profesorės, kaip ir visur kitur, taip ir vaikų literatūroje yra visko: ir vadinamosios elitinės, ir populiariosios lektūros. Pasitaiko, kad išleidžiama ir grafomanijos. Dž. Maskuliūnienės nuomone, populiarioji literatūra nėra bloga, jeigu vaikas joje randa sau kažką gero, smagaus ir įdomaus. Kita vertus, teigė mokslininkė, tik nuo skaitytojo kompetencijos priklauso, kiek iš teksto galima paimti. Elitinė vaikų literatūra moko mąstyti, tai nėra vien pramoga.
 
„Paprastai žiūrint, juk ir pasakos – kas, atrodo, jos yra? Mes jas galime perskaityti kaip kažkokį lengvą skaitinį, bet visai kitaip lietuvių liaudies stebuklines pasakas skaito mitologai, folkloristai, literatūrologai – mokslininkai, kurie ten įžvelgia giliąsias prasmių struktūras, tyrinėja, pavyzdžiui,  semiotiškai ir atranda pamatinius kultūros dalykus. Vadinasi, tik nuo skaitytojo kompetencijos priklauso, kiek jis iš teksto gali paimti. Kiek aš  pats esu vertas, tiek iš teksto ir gaunu“, – įsitikinusi Dž. Maskuliūnienė. – Tiesa yra žiauri ir paradoksali – literatūra kalba ne kiekvienam, o tik tiems, kurie to nori, ir kurie gali, yra pasirengę suprasti. Be sąmoningų pastangų negali užaugti Skaitytojas“.
 
Vaikų ir jaunimo literatūra gausi pažintinių knygų, pradedant enciklopedijomis ir žinynais, baigiant dokumentiniais pasakojimais, pažintinio pobūdžio pasakomis su iliustracijomis. Šių knygų tikslas yra vaiką supažindinti su pasauliu, jam suprantama kalba paaiškinti kartais ir sudėtingus dalykus.
 
„Kad ir ta žinoma Ričardo Skerio (Richard Scarry) knygelė „Ką žmonės dirba visą dieną“. Ne vienas iš mūsų dabartinių trisdešimtmečių kartos užaugo su šia knyga. Tokios knygos labai populiarios ir pasaulyje, ir Lietuvoje jų labai daug randasi. Paprastai jas rašo savo sričių specialistai: gamtininkai, mokslininkai. Jos mėgstamos tam tikrame amžiuje, pavyzdžiui, paauglystėje berniukai ypač mėgsta tokias populiarinimo knygas apie techniką, robotiką“, – pasakojo profesorė.
 
Vis dėlto populiariausia, Dž. Maskuliūnienės teigimu, yra klasika. Štai visai neseniai Lietuvos šimtmečio proga sudarytas reikšmingiausių 100 knygų vaikams ir Lietuvai sąrašas. Šiame kontekste prisimintina ir tai, kad lietuvių vaikų literatūra šiemet švenčia solidų jubiliejų, mat 1868 m. Motiejus Valančius išleido pirmąją Lietuvoje vaikišką knygą „Vaikų knygelė“ su penkiolika nežinomo autoriaus spalvotų litografijų. Būtent šiame 100 knygų sąraše galima aptikti knygas, kurios per 150 metų padarė įtaką lietuvių vaikų literatūrai. Anot mokslininkės, tai knygos su kokybės ženklu, užauginusios ne vieną skaitytojų kartą.  
 
Paklausta, kaip dar atsirinkti dėmesio vertas knygas, o kam neverta gaišti laiko, Šiaulių universiteto profesorė pripažįsta – tai nemaža problema, nes knygų (lietuvių autorių ir verstinių) išleidžiama labai daug.  Ieškantiems daugiau informacijos, literatūros tyrėja siūlo atsiversti vaikų literatūros kritikai, vaikų ir paauglių skaitymo skatinimui skirtą žurnalą „Rubinaitis”, kuriame spausdinamos apžvalgos apie tai, kas išėjo per pastaruosius metus labai reikšmingo įvairaus amžiaus vaikams.
 
„Čia mokytojas ar tėveliai randa knygas, kurias verta perskaityti: kokios naujausios tendencijos vaikų literatūroje, kokios knygos išskiriamos kaip vertingos, taip pat sukritikuojamos prastos knygos. Kitaip tariant, dalijami ir oskarai, ir  avietės, bet, žinoma, visas dėmesys skiriamas geriausioms knygoms. Tai padeda iš arčiau ir kritiškai, kvalifikuotai pasižiūrėti, kas toje vaikų knygų lentynoje yra nauja.  Taigi vaikų literatūros specialistai tėvams ir mokytojams padeda susiorientuoti naujų knygų jūroje, padeda iš naujo atrasti ir klasikos knygas, nupučia užmaršties dulkes nuo nepelnytai primirštų autorių, – pasakojo Dž. Maskuliūnienė.
 
Vaikų literatūra skirta formuoti vertybes, auklėti ir mokyti
 
Skirtingai nei suaugusiųjų literatūra, vaikams skirtos knygos turi specifinių bruožų. Visų pirma, jų semantika ir poetika  priklauso nuo vaiko amžiaus tarpsnio. Kelių mėnesių vaikas tik pradeda domėtis aplinka, jam skirtos knygos storais puslapiais, margintos ryškiaspalviais paveikslėliais, skirtos pirmiesiems bandymams versti knygos puslapius. Ikimokyklinio amžiaus vaikų knygelėse jau randami trumpi tekstai, o štai paskutiniųjų klasių moksleivių lektūra jau nebesiskiria nuo suaugusio žmogaus lektūros.
 
„Vadinasi, adresatas čia labai svarbus. Reikia išmanyti, koks jo amžius, kokios jo galios perskaityti kūrinį, ko jam reikia. Be jokios abejonės, vaikų literatūra turi specifinių bruožų ir, sakyčiau, labai reikšminga čia yra tai, kad vaikų literatūra visada sprendžia jai lemtingą klausimą: koks yra santykis tarp estetinio kūrinio lauko, tai yra jo meninės vertės, ir didaktinio aspekto – ko ta literatūra turi mokyti, ką atskleisti.  Vertybinis kriterijus yra labai svarbus. Todėl ir literatūros pamokos mokykloje – niekuo nepakeičiamas dalykas, kuriam privaloma skirti deramą dėmesį. Tas pat pasakytina ir apie aukštųjų mokyklų filologines-pedagogines  programas, kur  neretai kalbos studijoms skiriama daugiau dėmesio, o literatūra atsiduria podukros vietoje. Tai trumparegiškas požiūris, ypač dabar, globalizacijos ir vertybinės sumaišties fone“ – kalbėjo mokslininkė.
 
Vaikų literatūroje  didaktinis pradas susipina su estetiškumu, verbalinė informacija papildoma vizualumu, iliustracija. Nors didaktika, anot Dž.  Maskuliūnienės pacituotais  Liongino Šepkos žodžiais,  neretai „apmėtoma akmenimis“, tačiau vaikų literatūroje didaktinis, moralinis kriterijus yra būtinas. Kuo vaikas mažesnis, tuo didaktika knygoje gali būti atviresnė. Žinoma, menininkai turi sugebėti ją gražiai užtušuoti, paslėpti ir, jei pamokymai yra kokybiškai pateikti, vaikų literatūra nenukenčia.
 
„Bet pagrindinė vaikų literatūros funkcija yra estetinė. Be jokios abejonės. Meno kūrinys turi jaudinti. Skaitydami Astridos Lindgren knygą „Broliai Liūtaširdžiai“ nubraukiame ašarą, nes apysaka sujaudina. Skaitydami Ericho Kestnerio knygą-autobiografinį pasakojimą „Kenigsbruko gatvė ir aš“ ieškome jau visai kitų dalykų. Lietuvių autorės Bronės Buivydaitės knygoje „Pro vaikystės langą“ net matai tarpukario Anykščių gatves, namus, platesnę aplinką  – taip įtikinamai visa pavaizduota. Estetinis matmuo čia labai svarbus: jei  knyga parašyta meniškai, ji suvirpina širdį. Žinoma, kiekvieno amžiaus tarpsniui, kiekvienam žanrui  rašytojas turi surasti kitokį suvirpinimo mechanizmą“, – pasakojo mokslininkė.
 
Didaktika neatsiejama ir nuo vertybinių nuostatų formavimo, todėl labai svarbu, apie ką vaikas skaito, kokiomis temomis, kokios problemos kūrinyje analizuojamos.
 
„Labai svarbu, ar nėra vulgarizuojama, ar nėra kokių be tabu elementų, skirtų tik sąmonės dirginimui, perkamumo didinimui. Ar iš tikrųjų kalbama apie sunkias vaikystės patirtis meniškai, įtaigiai,  neprarandant didaktinio jautrumo? Juk tik tai, kas moralu, tas auklėja skaitytoją“, – sakė Dž. Maskuliūnienė.
 
Rašytojas pirmiausia turi sekti vertybinėmis nuostatomis
 
Kalbant apie vaikų literatūrą, neišvengiama tema – komercija. Vaikų literatūros herojų atvaizdus galime matyti ne tik reklamose, bet ir pateiktus įvairiomis kitomis  formomis: nuo pliušinių žaislų iki atvaizdų ant maisto produktų pakuočių. Vis dėlto, sako Dž. Maskuliūnienė, vaikų literatūra turėtų būti kuo mažiau sukomercinta, o knygos rašomos ir leidžiamos ne vien dėl rašytojo ar leidyklos geresnio gyvenimo, didesnio pelno,   bet vadovaujantis vertybinėmis nuostatomis.
 
„Visiems puikiai žinomas personažas – Kakė Makė – ryškiausias sukomercinimo pavyzdys Lietuvos padangėje. Kūrinių apie ją autorė yra labai talentinga, tiesiog man kartais kyla abejonių, kai pamatau Kakės Makės dantų pastą ar kokias dešreles. Kai kur tai taip naudoti vaikų literatūros herojų yra  uždrausta. Tarkime, Prancūzijoje ant maisto produktų pakuočių negali būti populiarių herojų, nes jie skatina pirkimą, vartojimą. Juk galbūt tose dešrelėse pridėta daugybė sveikatai nenaudingų medžiagų... Vadinasi, rašytojas, duodamas savo vardą ir personažą kartais abejotiniems dalykams, turi gerai pagalvoti, kur ta riba, kur čia sustoti. Taip, pasaulyje dabar tokios tendencijos akivaizdžios, taip daug kur yra, bet ar taip turi būti?“, – retoriškai klausė profesorė.
 
Dž. Maskuliūnienės teigimu, ne veltui įstatymuose griežčiau reglamentuojamos reklamos, skirtos jauniausiems visuomenės nariams, taisyklės. Dar tik bręstančiai vaiko sąmonei tiek rašytinio žodžio, tiek vaizdų pateikimas turi būti atsakingai apmąstytas, būtina pirmiausia atsižvelgti į augančio žmogaus interesus. 
 
„Tai, ką rašytojas rašo knygoje,  ir  komerciniai leidybos aspektai turi būti labai gerai apgalvoti. Kiekvienas rašytojas turi atsistoti į akistatą su morale ir savęs paklausti: ar tai, ką aš darau, yra moralu, ar tai yra gera, ar tai yra dora? Ar tinkamą knygą rašau, siūlau skaityti, perku namų bibliotekai? Tai neišvengiamas klausimas, kurį šiandieniniame pasaulyje, trokštančiame pelno, greičio, turi  sau užduoti ne tik rašytojai, leidėjai, bet ir visi kiti literatūros lauko dalyviai –  literatūros kritikai, žurnalų redaktoriai, reklamos kūrėjai, dėstytojai, mokytojai,  ir, žinoma, tėvai“– sakė mokslininkė.
 
Šaltinis: BNS

Prezidentė Kalėdoms kviečia dovanoti knygų

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė įžiebė pirmąją šalies Kalėdų eglę ir paskelbė aštuntosios skaitytojus ir knygos bičiulius telkiančios akcijos „Knygų Kalėdos“ pradžią.

 

„Šimtmečio Knygų Kalėdos – visų knygos bičiulių šventė! Ir didelių, ir mažų. Vieni kitiems, bibliotekoms ir visai Lietuvai dovanokime skaitymo džiaugsmą bei šviesą. Sukurkime „Knygų Kalėdas“ kartu“, – sakė šalies vadovė.

 

Akcija kasmet iš naujo papildo bibliotekų lentynas ir skaitytojų gretas. Tačiau neretai bibliotekos turi vos vieną populiarios knygos egzempliorių, kurio eilėje po keletą mėnesių laukia dešimtys skaitytojų. Kartais norimos ir ieškomos knygos bibliotekoje nėra. Todėl šiais metais „Knygų Kalėdos“ kviečia šalies bibliotekoms dovanoti laukiamiausių knygų.

 

Akcijos svetainėje skelbiama, kokių knygų bibliotekos laukia labiausiai. Pasak Prezidentės, knyga – puiki dovana kiekvienam, o padovanota bibliotekai, ji taps šimtmečio dovana visai Lietuvai, kuri džiugins ne vieną skaitytoją. Padovanojus knygą iš bibliotekų pateikto sąrašo, galima ne tik sutrumpinti jos laukiančiųjų eilę, bet ir prisidėti stiprinant skaitymo įgūdžius.

 

Tradiciniame prieškalėdinio laikotarpio startą simbolizuojančiame renginyje Prezidento rūmų Baltojoje salėje susirinkę vaikai, bibliotekininkai ir akcijos bičiuliai klausėsi aktorės Ilonos Balsytės ir muzikanto Martyno Kuliavos dainų ir knygų skaitymų bei choro „Singphonics“ atliekamų tradicinių kalėdinių giesmių.

 

Valstybės vadovės inicijuotą akciją įkvėpė gautas Lietuvos vaikų laiškas, kuriame jie papasakojo bibliotekose pasigendantys naujų knygų. Nuo 2011 metų „Knygų Kalėdos“ tapo visuotiniu, knygų bičiulius ir skaitytojus sutelkiančiu judėjimu. Knygas dovanoja ne tik ištikimiausi bibliotekų skaitytojai, bet ir bendruomenės, verslo ir visuomeninės organizacijos, leidėjai ir rašytojai, užsienio šalių ambasados. Per visą akcijos laikotarpį bibliotekoms padovanota per 272 tūkst. knygų.

 

 „Knygų Kalėdos“ įgyvendinamos kartu su Lietuvos bibliotekininkų draugija, Lietuvos leidėjų asociacija, Spaustuvininkų asociacija, Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, Ugdymo plėtotės centru, knygynais, leidyklomis, nacionaliniu transliuotoju LRT ir naujienų portalu „15min“.

 

Naujas knygas iki sausio 6 dienos galima nunešti pasirinktai bibliotekai arba palikti knygyne užrašius, kam ji dovanojama. Akcijos partneriai pasirūpins jos pristatymu. Daugiau informacijos rasite svetainėje knygukaledos.lt ir socialinėje paskyroje „Facebook“ @knygukaledos.

 

Kas laukia bibliotekų kitąmet?

Šiuo metu LR Seime svarstomas vienas svarbiausių dokumentų – 2019 m. Valstybės biudžeto ir savivaldybių biužetų įstatymo projektas. Koks klausimas yra esminis literatūros lauko žmonėms – bibliotekininkams, rašytojams, leidėjams, bet labiausiai, turbūt, bibliotekų lankytojams? Žinoma – kokios lėšos biudžete numatytos bibliotekų fondų formavimui ir kiek leidinių kitais metais galės įsigyti Lietuvos viešosios bibliotekos. 

 

2018 metais bibliotekų fondams formuoti buvo skirta 2054000 EUR, tokia pati suma numatyta ir kitiems metams. Atrodytų, suma nemenka. Tačiau padalijus iš gyventojų skaičiaus, vienam žmogui bibliotekoms knygoms įsigyti tenka 0.72 EUR per metus. Palyginimui: Estijoje tenka 2.32 EUR, Suomijoje – 8.13 EUR. ES šalių vidurkis – 1.22 EUR.

 

2017 m. atlikto tyrimo „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“ ataskaitoje rašoma: „populiariausias būdas prisidėti prie viešųjų bibliotekų veiklos – dovanoti knygas. Knygas bibliotekoms dovanoja 7% mažų vietovių gyventojų. Palyginti su 2014 metais, padaugėjo knygas bibliotekoms dovanojančių mažų miestelių ir kaimų gyventojų.“ Matyt, šis faktas rodo, jog žmonės aiškiai suvokia, kad knygų bibliotekose yra nepakankamai ir jie patys imasi užduoties suformuoti savo bibliotekų fondus.

 

Po 2016-ųjų – Bibliotekų metų, kai fondams formuoti buvo pridėti papildomai 300 tūkst. eurų, situacija lyg ir turėjo pagerėti, tačiau vis dar neretai prie populiariausių knygų stovi 30 žmonių eilė. Norimos perskaityti knygos laukiama ir mėnesį, ir pusę metų. Kai kurios bibliotekos teigia nė nepajutusios to padidėjimo. Verta paminėti ir tai, kad nemažai knygų yra nurašoma dėl įvairių priežasčių – bibliotekose kygos yra skaitomos, eina iš rankų į rankas, tad jos greičiau susidėvi, dalis pasensta ir morališkai.

 

Įvairios skaitymo skatinimo veiklos ir iniciatyvos atlieka savo darbą – tyrimo ataskaitoje rašoma: „Nė vienos knygos per metus neperskaito maždaug kas trečias Lietuvos gyventojas ir tokių gyventojų 2014-2017 m. sumažėjo, tačiau, atitinkamai, padidėjo perskaitančių 3-6 knygas gyventojų dalis, kuri 2017 metais yra 27%, o 2014 m. buvo tik 22%.“ Tačiau Estija ir Latvija mus lenkia ir šiuo kriterijumi. „2013 metų Eurobarometro duomenimis, Lietuvoje bent kartą per paskutinius 12 mėnesių knygą skaitė maždaug du trečdaliai gyventojų, ir šis rodiklis daugiau mažiau atitinka Europos Sąjungos vidurkį (bent kartą per pastaruosius 12 mėnesių skaitė knygą, LT: 66%, ES27: 68%). Latvija bei Estija pagal šį vidurkį Lietuvą lenkia (LV: 72%, EE: 78%).“ 

 

Pastaruosius dešimt metų stebima tendencija, jog lietuviai perskaito vis daugiau lietuvių autorių knygų. Tokia pati situacija yra ir Estijoje, ir Latvijoje – nacionaliniai autoriai išsikovojo savo vietą tarp skaitytojų. Matyt, ženkliai prie to prisidėjo ir įvairios akcijos (Metų knygoos rinkimai, Lietuva skaito!, Kūrybiškiausių knygų dvyliktukas), rašytojų susitikimai su skaitytojais bibliotekose, mokyklose ir bendruomenėse. „Tie, kurie skaito knygas, per metus vidutiniškai perskaito 10 knygų, iš kurių 6 – lietuvių kalba parašyti grožinės literatūros kūriniai. Palyginti su 2014 metais, lietuvių kalba parašytos grožinės literatūros populiarumas išaugo.“ – teigiama tyrimo ataskaitoje.

 

Pasak šio tyrimo, viešųjų bibliotekų veikla žmonės yra patenkinti. Jose per pastaruosius 12 mėnesių „apsilankė maždaug kas trečias Lietuvos gyventojas (31%). Kiek mažiau nei pusė jų – nuolatiniai bibliotekų lankytojai, bibliotekų paslaugomis pasinaudojantys bent kartą į 2 mėnesius.“ Ar tiesa, ar mitas yra tai, jog žmonės bibliotekose lankosi dėl interneto prieigos, edukacinių renginių, parodų? Pagrindinis lankymosi bibliotekoje tikslas vis dėlto – pasiskolinti knygų (25% respondentų per pastaruosius 12 mėnesių ėmė knygas iš bibliotekos, kai tuo tarpu tik 9% lankėsi renginiuose, 12% naudojosi bibliotekoje internetu), tačiau tuo pačiu net 29,5 proc. apklaustųjų viena iš priežasčių, dėl ko vengia lankytis bibliotekose, nurodė pasiūlos stoką.

 

Lietuvoje bibliotekų fondai atnaujinami rečiau nei Europos Sąjungoje, nuolat trūksta populiariausių knygų, o tiesiogiai bibliotekoms skiriamas finansavimas dažniausiai nukreipiamas į pastatų renovaciją, modernizavimą, bet ne į fondų atnaujinimą: net ir pasibaigus ekonominei krizei, finansavimas bibliotekų fondams formuoti nuolat svyravo, tačiau iki šiol 2008-ųjų metų lygio taip ir nepasiekė. Dabar neįtikėtinai skamba, jog 2008 metais bibliotekos pasipildė 417 687 leidinių egzemplioriais (palyginimui: 2017 metais – 245.357 egz.). Net ir skyrus tą pačią sumą kaip ir 2008 metais, tiek pat knygų nebūtų įmanoma nupirkti – juk knygos kaina per dešimt metų kito. Augo knygos parengimo, spaudos, popieriaus kainos, tad ir vidutinė vieno įsigyjamo egzemplioriaus kaina nuo 6.03 EUR 2008 metais paaugo iki 7.97 EUR 2017-taisiais.

 

 

 

Neturime kuo didžiuotis nelegalaus turinio sklaidoje – pagal piratavimo mastus Lietuva yra trečia pasaulyje. Neturėdami patogaus priėjimo prie įvairaus ir naujo turinio bibliotekose, daugelis skaitytojų naudojasi nelegalių šaltinių paslaugomis. Nors tyrime įvertinama, jog daugiau skaitoma elektroninių leidinių (15% respondentų 2014 m. ir 21% respondentų 2017 m.), sunku pasakyti, ar legalų, ar nelegalų turinį nurodė respondentai. Nelegalios svetainės dažniausiai yra profesionaliai parengtos, jose yra didelė knygų įvairovė, jos nėra brangios – paprastai už vieną eurą galima skaityti tiek knygų, kiek nori. Tačiau leidėjams ir autoriams padaromi nuostoliai yra milžiniški, tad kviečiame skaitytojus būti budriais ir palaikyti savo autorius, o ne sukčius, ir knygas skaityti bibliotekose, skolintis iš draugų ar įsigyti, skaityti jas legaliais būdais.

 

Unikalios meninės prigimties kūrėjui Leonardui Gutauskui - 80

2018-ų metų lapkričio 6-ą dieną aštuoniasdešimt metų sukanka unikalios meninės prigimties kūrėjui Leonardui Gutauskui – tapytojui, poetui, prozininkui, vaikų knygų autoriui ir iliustruotojui.

Jis gimė Kaune, bet, ištrėmus tėvą, vaikystėje augo Vepriuose (Ukmergės raj.), globojamas senelės. Baigęs vidurinę mokyklą, 1957–1965 studijavo Vilniaus dailės institute. Maždaug tuo pačiu laiku lietuvių kultūroje ėmė reikštis ir kaip dailininkas, ir kaip rašytojas: 1960 m. pradėjo dalyvauti parodose, o 1961 m. išleido pirmąją knygą – poezijos rinkinį „Ištrūko mano žirgai“. Iki šiol Gutauskas yra ištikimas abiem savo talentams: žiemą Vilniuje tapo paveikslus, o vasarą rašo knygas savo sodyboje Mardasave (Varėnos raj.).

Literatūrinė Gutausko kūryba skyla į du laikotarpius. Kaip suaugusiems skirtų knygų autorius, pirmuoju laikotarpiu jis buvo pasinėręs į poeziją.  Antrasis laikotarpis prasideda 1990 m., kai išeina romano „Vilko dantų karoliai“ pirmoji dalis. Nuo tada gausiau leidžiami proziniai kūriniai, poezijos rinkinių bepasirodo vienas kitas. Panašus, netgi dar griežtesnis eiliuotųjų ir prozinių knygų pasiskirstymas būdingas ir Gutausko kūrybai vaikams.

Vaikų literatūroje Gutauskas debiutavo XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje eilėraščių rinkiniu „Du žvirbliai“ (1969), kurį pats ir iliustravo. Tai, kad ir teksto, ir piešinių autorius yra tas pats asmuo, to meto literatūroje buvo neįprasta, nauja. Naujoviškai atrodė ir liaudies menų – tautosakos ir tautodailės – kūrybiška stilizacija. Šiandien vaikų knygų lentynoje rikiuojasi daugiau nei  20 Gutausko poezijos ir prozos rinkinių. Juos pavartęs nesunkiai atpažįsti autorių – per penkis kūrybos dešimtmečius suformuota unikali gutauskiška tekstų ir iliustracijų stilistika. Jos pradmenys pastebimi pirmojoje knygoje, tad galima tik stebėtis tokia ištikimybe pasirinktiems meninio pasaulio kūrimo principams.

Gutausko kūrybą vaikams vienija nuostata pažindinti jaunąjį skaitytoją su pasauliu, perduodant ne tik esminę informaciją apie daiktus ir reiškinius, bet ir pasaulio grožio pajautą. Nemažą eiliuotosios Gutausko poezijos dalį galima vadinti daiktų poezija. Šis įvardijimas ypač tinka knygoms apie paukščius („Girių giesmės devynbalsės“, 1972) ir žuvis („Sidabro žuvys žaidžia“, 1981), tačiau ir kituose rinkiniuose dažnai vaizduojami gyvosios ir negyvosios gamtos daiktai, reiškiniai (eilėraščiai „Saulė“, „Linas“, „Alyvos“, „Strazdas ir gegužiukas“, „Akmuo ir vėjas“ ir kt.). Poetinis pasaulis kuriamas operuojant medžiaga, surinkta iš liaudies dainų, senųjų mitinių tikėjimų, pasakų, mįslių. Poezija statiška, paremta iš liaudies meno perimtu principu vaizdo struktūroje derinti realiąją ir idealiąją plotmes: realiąją plotmę formuoja tikroviškieji objekto duomenys, o idealioji kuriama panaudojant etnografines detales, karaliavimo atributus, dvaro realijas, sudvasintus saulės, mėnesio, žvaigždžių įvaizdžius, pastoviąsias objektų savybes apibūdinant epitetais auksinissidabrinisaukštas. Būdingas realiosios ir idealiosios plotmių suliejimo pavyzdys  – eilėraštis „Kregždė“:

 

Oi tu kregžde
Blezdingėle,
Kas prakirpo
Uodegėlę?

Lengvas tavo
Nuometėlis,
Balto lino
Prijuostėlė.

Saulės auksu
Plunksnos austos,
Molio pilys
Stovi aukštos.

Ar muselėms
Po kraigu
Tavo snapo
Nebaugu?

Plačiau skaitykite: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?1451390944

LLA dalyvaus „PUBCOOP“ kongrese Valensijoje

Spalio 31 – lapkričio 2 dienomis Lietuvos leidėjų asociacija (LLA) dalyvaus pirmajame tarptautinio projekto „PUBCOOP“ Kongrese Valensijoje. Į Ispanijoje vyksiantį tarptautinį leidėjų bei leidybos specialistų suvažiavimą vyksta LLA administracija ir 5 leidėjų darbo grupė. 

Kongreso programą sudaro:

  • Europos bendradarbiavimo projektų pristatymai.
  • Sėkmingo bendradarbiavimo istorijų pristatymai.
  • Kontaktų mugė leidėjams.
  • Viešieji skaitymai.
  • Projekto uždaromasis partnerių susitikimas.

Kontaktų mugės metu vyks susitikimai su Valensijos, Rumunijos, Italijos leidėjais dėl knygų autorių teisių pardavimo.

Savo knygas čia pristatys šios Lietuvos leidyklos:    1. „Alma littera“ – atstovauja Audronė Macijauskienė. 2. „Šviesa“ – atstovauja Viktorija Rutkauskaitė. 3. „Aukso žuvys“ – atstovauja Benas Bėrantas. 4. „Flintas“ – atstovauja Dominykas Jutas. 5. „Tikra knyga“ – atstovauja Daiva Rudytė.   

Sėkmingo bendradarbiavimo istorija Kongreso metu dalysis ir LLA vykd. direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė. Ji papasakos apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos kooperaciją organizuojant Baltijos šalių dalyvavimą 2018 metų Londono knygų mugėje „Market Focus“ teisėmis.   

Šiuo kongresu uždaromas dvejus metus vykęs tarptautinis projektas „PUBCOOP“, skirtas mažiau populiarių Europos kalbų literatūros sklaidai, kuriame dalyvavo Valensijos, Rumunijos ir Lietuvos asociacijos.

K. Sabaliauskaitė „Silva Rerum II“ lenkiškasis leidimas pranoko pirmosios dalies triumfą

„2015 metais sukėlusi furorą romanu „Silva rerum“, Kristina Sabaliauskaitė grįžta su akinamu tęsiniu“, „Taip retai nutinka, bet antroji dalis dar labiau pribloškianti“, „Skaitykite ir mėgaukitės“ – taip rugsėjo pabaigoje prestižinės leidyklos „Wydawnictwo Literackie“ lenkų kalba išleistą ir šių metų Šv. Jeronimo premijos laureatės Izabelos Korybut-Daszkiewicz išverstą lietuvės romaną dažniausiai pristatydavo Lenkijos literatūros kritikai.

„Kvapą gniaužiantis istorinis romanas. Be jaudinančio turinio, rašytoja patiekia didžiulę dvasinę puotą nuostabiu, nepaprastai meistrišku stiliumi, kuriuo tiesiog mėgaujamasi skaitant. Sudėtingi sakiniai, išplėstinės frazės, homeriški aprašymai tikrai reikalauja susikaupimo, tačiau būtent todėl įstringa atmintyje. Šiandien mažai kas vartoja tokią spalvingą, plastišką ir kilnią kalbą“, – rašo kultūros portalo Wywrota.pl literatūros kritikė Beata Igielska. 

„Šioje tetralogijoje labiausiai stulbina tai, kad sulaukėme romano, kuris – nors parašytas svetima kalba – idealiai įsirašo į lenkiškų tekstų įvairovę – ir kanoninių, ir šiuolaikinių. O visa tai dėl to, kad čia susiduriame su literatūra, kuri peržengia įprastines ribas ir pasakoja apie esmines, fundamentalias kultūrines patirtis, suprantamas visiems buvusios Abiejų Tautų Respublikos gyventojams.

Interviu portalui 15min.lt K. Sabaliauskaitė kadaise yra sakiusi, kad lietuvių literatūrą derėtų suprasti plačiau ir į ją įjungti tuos tekstus apie Lietuvą, kurie buvo parašyti kitomis kalbomis – kad ir Czesławo Miłoszo „Isos slėnį“, Romaino Gary „Aušros pažadą“ ar jidiš kalba parašytus Chaimo Grade romanus.

„Tai puikus sumanymas: jis išvaduoja mus ne vien nuo ribojančios tautinės perspektyvos, bet ir leidžia prie mūsiškių autorių priskirti tokią nuostabią rašytoją kaip K. Sabaliauskaitė“, – recenzijoje rašo vieno įtakingiausių ir skaitomiausių Lenkijos savaitraščių „Tygodnik Powszechny“ kritikas, literatūrologas ir filosofas Krzysztofas Żwirskis. Jis tetralogiją „Silva rerum“ vadina visos Vidurio Europos atminties pasakojimu, o autorę lygina su geografines sienas peržengiančių klasikų kūryba. 

„K. Sabaliauskaitė nekuria ant karštųjų, istorijos atraižų nederina atsitiktinai ar prišokamai. Patenkame į tiesiogiai suprantamų daiktų mišką – per meno istorikės dėmesio nusipelnančius objektus, bet ir perkeltine prasme: laiko sudaiktintų, dehumanizuotų gyvenimų mišką, kuriems autorė sugrąžina deramą vietą istorijoje, supindama jas į siužetą, atgaivinamą jautrumo ir vaizduotės“, – literatūros žurnale „Czas literatury“ rašo literatūrologas ir vertėjas Kamilis Pecela. 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-10-31-k-sabaliauskaites-silva-rerum-ii-lenkiskasis-leidimas-pranoko-pirmosios-dalies-triumfa/172615

Naujas leidinys: Daivos Janavičienės „Skaitymo evoliucija: elektroninių knygų skaitymo Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje tyrimas“

Pristatome ką tik pasirodžiusią Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos išleistą mokslo studiją „Skaitymo evoliucija: elektroninių knygų skaitymo Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje tyrimas“, kurią parengė Informacijos mokslų departamento Bibliotekininkystės skyriaus vyriausioji metodininkė dr. Daiva Janavičienė.

Vis daugėjant leidinių elektroninėse medijose, būtina atsižvelgti į besikeičiančius skaitytojų įpročius. Organizuojantiems su skaitymu susijusias paslaugas svarbu daugiau pažinti šį reiškinį, suvokti jo kaitos dėsningumus ir tai panaudoti plėtojant paslaugas.

Tuo tikslu buvo atliktas tyrimas, kuriuo apžvelgiama knygų, prieinamų naudojantis Nacionalinės bibliotekos tinklalapyje teikiama paslauga „Interaktyvi biblioteka“ (ibiblioteka.lt), skaitymo statistika ir atskleidžiamos skaitytojų patirtys bei kintančio skaitymo proceso suvokimas. Kokybinės turinio analizės metodu išanalizuota šešių skaitytojų asmeninė skaitymo patirtis ir motyvai skaitymui rinktis elektronines knygas.

Apibendrindama tyrimo rezultatus, autorė atsako į klausimus, kurie sudaro studijoje analizuojamos mokslinės problemos pagrindą: ar keičiantis skaitymo priemonėms keičiasi skaitymo procesas ir jo suvokimas, kaip tai vyksta? Kaip keičiasi skaitymo įpročiai, būdai ir su skaitymu susiję lūkesčiai? Kas daro įtaką skaitymo įpročių kaitai?

Dr. D. Janavičienė daro išvadą, kad tyrimo dalyvių prisitaikymui prie kintančios skaitymo aplinkos įtakos turi asmenybės smalsumas, sugebėjimas panaudoti naujoves saviems poreikiams tenkinti, pasiryžimas plėsti technologines žinias. Rinktis elektronines knygas tyrimo dalyvius labiausiai skatina galimybės skaityti kelionės metu, esant toli nuo nusistovėjusios ir įprastos knygų infrastruktūros.

Be to, visi tyrimo dalyviai išsakė per ilgą laiką susiformavusių vertybių skaityti popierines knygas palaikymo nuostatas. Tai jie ne tik išdėstė konstruktyviais argumentais (susiformavę įpročiai, patogi infrastruktūra, lūkesčius atitinkantis procesas), bet ir išreiškė patiriamais maloniais pojūčiais, su procesu siejamomis geromis emocijomis. Tai sudaro pagrindą priešintis kaitai, norui puoselėti susiformavusias vertybes.

Leidinys gausiai iliustruotas langeliais, kuriuose išskiriamos svarbiausios teksto mintys, lentelėmis, gale pateikiamas apibendrinimas ir išvados, literatūros ir šaltinių sąrašas, priedai.

Knygą „Skaitymo evoliucija: elektroninių knygų skaitymo Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje tyrimas“

recenzavo prof. habil dr. Elena Macevičiūtė ir doc. dr. Stanislavas Sabaliauskas. Mokslo studija parengta dalyvaujant tarptautinio mokslininkų tinklo COST (Cooperation between Science and Technology) programos E-READ veikloje (2014–2019).

Dr. D. Janavičienė yra paskelbusi daugiau nei 25 mokslines publikacijas, nemažai mokslo populiarinimo, metodinių straipsnių profesinėje spaudoje. Moksliniai interesai: naujosios medijos, skaitymas, biblioterapija, bibliotekų paslaugos.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bibliotekos informacija

Naujoji Skaitymo skatinimo programa: apie knygas ir skaitymą nuo ankstyviausių dienų

Skaitymo įpročius galima ugdyti jau nuo kūdikystės, ir ši ankstyvojo lavinimo naujovė yra įtraukta į Skaitymo skatinimo programą 2019–2024 metams. Šią programą parengusi Kultūros ministerija kartu su Švietimo ir mokslo ministerija siekia įgyvendinti nacionalinę skaitymo skatinimo politiką – didinti įvairaus amžiaus visuomenės narių susidomėjimą skaitymu, užtikrinti skaitančios aplinkos kūrimą bei prieinamumą.

Tarptautiniai ir nacionaliniai tyrimai rodo, jog skaitymo įpročiai menksta. Pastaraisiais metais vis labiau įsigalint informacinėms technologijoms pasikeitė aplinka, lemianti daugelį įpročių, tarp jų ir skaitymą. Skaitymo kiekis ir jam skirtas laikas nesumažėjo, tačiau iš esmės pasikeitė jo kokybė. Nors tekstų įvairiais formatais perskaitoma daug, tarp jų vis mažesnė dalis vertingų ar  susikaupimo reikalaujančių  knygų.

Skaitymo programoje numatomos priemonės, kaip formuoti teigiamą požiūrį į skaitymą, stiprinti mokinių skaitymo gebėjimus, į skaitymą skatinančias veiklas telkti knygos industrijos dalyvius. Viena didžiausių programos naujovių – „Knygų starto“ modelis patiems mažiausiems vaikams, kad jau kūdikystėje knyga būtų suvokiama kaip pažinimo objektas su daug įdomių prasmių. Tai irgi padeda lavinti būsimus skaitymo įgūdžius. Toks  projektas Lietuvoje bus įgyvendinamas pirmą kartą,  bandomajam etapui pasirinkta Vilniaus apskritis.

Įvairiomis programos veiklomis siekiama gera knyga sudominti neskaitančius arba mažai skaitančius visuomenės narius, ypač paauglius. Tam numatomos įvairios akcijos – ,,Tėčiai skaito vaikams“, ,,Pasakojame istorijas“, proto mūšiai literatūrinėmis temomis ir kt.

Naujoji programa tęs 2006–2011 metais vykdytos skaitymo skatinimo programos veiklas. Atliktas tyrimas parodė, kad net 84 procentai apklaustųjų teigiamai įvertino  šią programą.

Skaitymo skatinimo programą koordinuoja ir įgyvendinimo stebėseną atlieka Kultūros ministerija, pagrindiniai vykdytojai – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, savivaldybių viešosios bibliotekos, Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos leidėjų asociacija ir Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius, kuris 2019 m. bus Tarptautinės vaikų knygos dienos rėmėjas. Kultūros ministerijos skiriamas vienerių metų programos veikloms biudžetas – 85 tūkst. eurų.

LR Kultūros ministerijos informacija

Paskelbtas „Man Booker“ literatūrinės premijos laureatas

Prestižine vadinamą „Man Booker“ literatūrinę premiją, teikiamą jau penkiasdešimtąjį kartą, šiemet laimėjo rašytoja iš Šiaurės Airijos Anna Burns ir jos romanas „Milkman“. Autorei be įvertinimo, kuris gerokai padidins romano pardavimus, taip pat atiteko ir 50 tūkst. svarų piniginis prizas.

Tai trečioji 56-erių A. Burns knyga ir pirmasis svarbus apdovanojimas. Autorė knygoje „Milkman“ pasakoja apie trapios sielos merginą, kuri patiria seksualinę prievartą.

„Man Booker“ laureatė išrinkta iš trumpojo šešių kūrinių sąrašo, kuris buvo sudarytas iš ilgojo sąrašo.

Į trumpąjį sąrašą pateko: Anna Burns (UK) „Milkman“; Esi Edugyan (Canada) „Washington Black“, Daisy Johnson (UK) „Everything Under“, Rachel Kushner (USA) „The Mars Room“, Richard Powers (USA) „The Overstory“ ir Robin Robertson (UK) „The Long Take“.

Šie šeši trumpojo sąrašo kūriniai išrinkti iš ilgojo sąrašo, kurį sudarė 13 knygų, o pastarosios buvo išrinktos iš sąrašo, kurį sudarė 171 kūrinys.

„Man Booker“ premija įsteigta 1969 m. ir teikiama kasmet už Didžiojoje Britanijoje išleistą knygą anglų kalba. Ją sudaro atminimo prizas ir 50 tūkst. svarų. Šis apdovanojimas laikomas vienu iš garbingiausių literatūros apdovanojimų pasaulyje. Tiek laimėtojui, tiek išrinktiems į trumpąjį sąrašą autoriams garantuojama šlovė ir knygų pardavimo augimas.

Mokyklų bibliotekos – atviri informacijos išteklių ir mokymosi centrai

Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson kartu su švietimo ir mokslo ministre Jurgita Petrauskiene pasirašė įsakymą, patvirtinantį rekomendacinius savivaldybių viešųjų bibliotekų ir mokyklų bibliotekų paslaugų integravimo modelius.

Bibliotekų tikslas – teikti informaciją ir žinias, kurios yra esminės šiandienos visuomenei. Čia turėtų būti teikiamos švietimo informacinės pagalbos paslaugos, organizuojamos skaitymo skatinimo, savišvietos, kultūrinio ir socialinio sąmoningumo, bendrųjų kompetencijų ir medijų raštingumo ugdymo veiklos. Mokyklos bibliotekos paskirtis – būti atviru informacijos išteklių ir mokymosi centru, teikiančiu mokyklos bendruomenei būtinas pagalbos mokymui(si) ir ugdymo procesui organizuoti paslaugas.

Atsižvelgiant į Lietuvoje ir užsienyje sėkmingai taikomus pavyzdžius nutarta rekomenduoti kelias bibliotekos paslaugų organizavimo galimybes. Viena vertus, siūloma, kad mokyklos biblioteka veiktų kaip struktūrinis mokyklos padalinys arba būtų suformuota kaip kito mokyklos padalinio dalis. Kitas siūlomas modelis – mokyklų bibliotekų funkcijų vykdymą perduoti savivaldybių viešosioms bibliotekoms. Dar vienas siūlomas modelis – jungtinė biblioteka, kai viešoji ir mokyklos bibliotekos veikia kartu, vadovaujantis pasidalintosios lyderystės principais. Tai taptų bendros veiklos tarp dviejų institucijų rezultatu, kuris suteiktų mokiniams ir vietos bendruomenėms vienodą prieigą prie išteklių, paslaugų, taip pat galimybę naudotis patalpomis.

Prieš priimant sprendimą dėl naujų veiklos modelių taikymo savivaldybės ar kiti nevalstybinių mokyklų savininkai turėtų įvertinti gyventojų pasiskirstymą, demografinės struktūros kaitos tendencijas, mokyklų ir viešųjų bibliotekų teritorinių padalinių išsidėstymą, bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos bendruosius planus, vietos bendruomenės poreikius, tiesiogines ir netiesiogines ekonomines sąnaudas bei naudą.

Dokumentas parengtas tarpinstitucinės darbo grupės pateiktos „Mokyklos bibliotekos paslaugų organizavimo koncepcijos“ pagrindu. Darbo grupę sudarė Kultūros, Švietimo ir mokslo ministerijų, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos, Lietuvos mokyklų bibliotekų darbuotojų asociacijos, Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos, Ugdymo plėtotės centro, Nacionalinės, apskričių, savivaldybių bibliotekų atstovai.

Gera žinia tėvams: gausi biblioteka kone prilygsta universitetui

Australijos valstybinio universiteto mokslininkai išsiaiškino, kad augdami aplinkoje, kurioje yra daug knygų, vaikai įgauna įgūdžių, praverčiančių ir suaugus.

Tyrimui vadovavusi mokslininkė Joanna Sikora teigia, kad paauglystėje mėgę skaityti žmonės užaugę turi daugiau ilgalaikių kognityvinių kompetencijų, t.y. jie būna raštingesni, geriau išmano matematiką ir informacijos bei komunikacijos technologijas.

 

Tyrime dalyvavo 160.000 suaugusių, 25-65 m. amžiaus žmonių, gyvenančių 31 šalyje. Jie pildė klausimyną, kuriuo buvo vertinami gebėjimai trijose srityse: raštingumas, matematiniai įgūdžiai ir gebėjimas jais naudotis kasdieniame gyvenime bei gebėjimas bendrauti su kitais žmonėmis, rinkti ir analizuoti informaciją naudojant skaitmenines technologijas. Tiriamųjų taip pat klausta, kiek knygų buvo namuose, kai jiems buvo 16 metų. Apklausos dalyviai galėjo rinktis įvairius variantus: nuo „10 ir mažiau knygų“ iki „daugiau kaip 500 knygų“.

Kaip skelbia „The Smithsonian“, dviem etapais vykusio tyrimo rezultatai atskleidė, kad vaikui augant tėvų namuose vidutiniškai yra 115 knygų, tačiau šis skaičius svyruoja priklausomai nuo šalies. Pavyzdžiui, norvegų šeimos namuose vidutiniškai yra 212 knygų, britai bibliotekoje turi vidutiniškai 143 knygas, estai – 218, o šeima, gyvenanti Turkijoje – 27 knygas. Visgi žurnale „Social Science Research“ spausdinto tyrimo rezultatai rodo, kad daugiau gebėjimų trijose apklausos srityse vienareikšmiškai demonstravo tie asmenys, kuriems augant namuose buvo daugiau knygų.

Aiškiausiai šią formulę patvirtino raštingumo rezultatai. Jei augant tiriamojo namuose buvo vos kelios knygos, jo raštingumas užaugus buvo žemas. Jeigu augant namuose buvo bent 80 knygų, užaugęs asmuo galėjo pasigirti vidutiniškais raštingumo įgūdžiais. Labiausiai raštingi buvo tie tyrimo dalyviai, kuriems augant namuose buvo 350 arba daugiau knygų. Kitų dviejų sričių (matematikos ir informacijos bei komunikacijos technologijų) rezultatai buvo panašūs.



Plačiau: 
https://www.vz.lt/laisvalaikis/pomegiai/2018/10/20/gera-zinia-tevams-gausi-biblioteka-kone-prilygsta-universitetui#ixzz5Vgn4Fp1c

Žodžių ir paveikslėlių stebuklas

„Jo keliai gumbuoti. Išnarstyti pirštai. / Nuodinga karpa ant nosies kyšo.“ – mama ar tėtis skaito mažyliui ir mato, kaip didėja vaiko akys ( Julia Donaldson, Axel Scheffler. „Grufas“. Išvertė Violeta Palčinskaitė, leidykla „Alma littera“, 2013 m.). Jis stebi Grufo paveikslėlį, bandydamas ir pats įsivaizduoti, ar realybėje toks gyvūnas įmanomas. Liečia pirštukais piešinį lape ir mato, kad Grufas – tik nupieštas, išgalvotas. „Jo akys geltonos, liežuvis juodas. / Jis visas dygliuotas, visas spuoguotas“ – dar labiau plečiasi mažylio akys ir jis jau galėtų slpėtis po antklode nuo šio baisūno, bet kartu negali atsitraukti nuo puikaus Axelo Schefflerio nupiešto Grufo. „Bet kas tas baisūnas – jo aštrūs nagai. / Jo dantys, jo iltys – menki juokai…“ – pagaliau iš tiesų gali pasidaryti baisu, nes, atrodo, pabaisa išnyra tikrame miške, o ne tik yra kuriama mažyčio peliuko vaizduotėje. Bet vis vien smalsumas nugali ir tėveliams tenka versti puslapį po puslapio iki paskutinės eilutės, kurioje „Peliukas riešutą rado. Riešutas buvo gardus.“ Sunku įsivaizduoti, koks būtų buvęs Grufas, jeigu jis nebūtų gimęs Axelo Schefflerio vaizduotėje ir spalvotų pieštukų pagalba nugulęs į knygą. O ir dailininko sumanytas pirminis Grufas buvo šiek tiek baisesnis! (http://www.gruffalo.com/world-of/the-story) Tačiau dabar viso pasaulio vaikai šį gražų baisuoklį (argi ne keistas žodžių junginys?) pažįsta būtent tokį ir jie abu su peliuku yra tikros žvaigždės. Žvaigždės, kurių pliušinių pilna pasaulio knygynuose ir vaikų šventėse. Tačiau vaikus žavi ne tik Grufas, o ir pats eiliuotas tekstas, kurį perskaičius keletą kartų lengvai įsimena ir vaikai, ir suaugę, o pamatę Grufo atvaizdą gali sušukti: „Grufas – tai Grufas. Nejaugi nesupratai?“ Toks yra paveikslėlių knygų stebuklas – žodžių ir piešinių pagalba sukurti džiaugsmą, netikėtumą ir skaitymo malonumą.

Plačiau skaitykite: http://www.knyguvaikai.lt/apie/zodziu-ir-paveiksleliu-stebuklas/?fbclid=IwAR05SvcXjGHuk8-nOfw1TxKUYG0TtU58Qbr4pq866QSUrH1mhtHXOsr-QzY

Knyga vaikams „Tigro šuolis“ – apie paslėptus jausmus

Kate DiCamillo – viena žymiausių amerikiečių vaikų literatūros autorių. Jos tekstai išsiskiria gebėjimu jautriai ir tuo pačiu atvirai pasakoti vaikams apie gyvenimo skaudulius bei išbandymus.

Viename interviu rašytoja, svarstydama apie atsakomybę būti sąžiningai su skaitytojais, išdėstė savo poziciją: „Manau, mūsų darbas – pasitikėti skaitytojais. Manau, mūsų darbas – matyti ir leistis būti matomais. Manau, mūsų darbas – mylėti pasaulį.“

Susitikimuose Kate DiCamillo vaikams dažnai pasakoja savo istoriją: vaikystėje ji nuolat sirgo, ir, kai buvo maža mergaitė, jos tėtis paliko šeimą. Ją nuolat lydėjo patiriama netektis, liūdesys, bejėgystė. Tačiau tuo pačiu metu ji pradėjo svajoti, kad bus rašytoja. Tad pradėjusi kurti vaikams, aiškiai žinojo, kad nebandys jų apgaudinėti, jog nėra liūdesio, baimės ar skausmo. Priešingai – juk literatūroje galima apie visa tai pasakoti ir leisti pažinti, tuo pačiu padedant rasti išeitį. Ir vaikai tai jaučia – po susitikimų jie prieina ir pašnibžda, kad taip pat yra ko nors netekę, serga ar jaučiasi silpni, bet dabar tiki, kad viskas bus gerai.

Naujoje, lietuvių kalba pirmą kartą išleistoje Kate DiCamillo knygoje „Tigro šuolis“ (vertė Nijolė Regina Chijenienė, leidykla „Nieko rimto“, 2018 m.) labai intensyviai jaučiamos pačios autorės vaikystės patirtys. Pagrindinis knygos veikėjas – Robas, po mamos mirties su tėčiu persikėlęs gyventi į pigų motelį atokiame Amerikos miestelyje. Berniukas serga – jo kojos išbertos ir nuolat peršti, tačiau niekas nežino, kaip gydyti ligą. Mokykloje Robas patiria patyčias, o jo tėvas dirba menkai apmokamą darbą ir nuolat turi žemintis. Abu nutarę apie savo sielvartą nekalbėti ir jokiu būdu jo neišleisti. Tad kur berastum geresnę vietą slėptis nuo visų?

Tačiau viskas pasikeičia, kai vieną dieną Robas randa TIGRĄ! Patį tikriausią, uždarytą narve ir paslėptą pašiūrėje. Tuo pačiu metu į kasdienybę įsiveržia dar viena laukinukė – nauja klasės draugė Siksta Beili. Iš pilkos masės ji išsiskiria ryškiomis mergaitiškomis suknelėmis ir tvirtu kumščiu. Užuot nuolankiai kentusi patyčias, ji narsiai ginasi! Be to, Siksta turi nepaprastą galią – Robas jai papasakoja viską, net tai, ko jokiu būdu niekam nepasakytų. Net apie tigrą! Ir, žinoma, ši užsispiria būtinai išleisti žvėrį į laisvę.

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-10-12-knyga-vaikams-tigro-suolis-apie-pasleptus-jausmus/172328

Kas ką mano apie Metų knygos rinkimus?

Kadangi tai, ką papasakosiu, atpasakosiu ir kokiomis įžvalgomis pasidalinsiu tekste, atkeliauja iš visiškai asmeninės patirties, tekstą rašysiu pirmuoju asmeniu ir neabsoliutinsiu nė vieno teiginio: viskas, kas čia parašyta, galėjo nutikti tik man, nors ir labai tuo dvejočiau. 

Dar prieš gerus keletą metų apie Metų knygos rinkimus nežinojau nieko, nors visada skaičiau daug, kai X > 30 knygų per metus, nors nebuvau nei rašytoja, nei tos kategorijos žmogus, kuris identifikuoja save kaip turintį laiko skaityti. Neįspūdingas skaičius, bet, aišku, žiūrint, su kuo lygini. Norėčiau galvoti, kad apie šiuos rinkimus nežinojau nieko dėl to, kad man niekada nerūpėjo knygų reitingavimas – visada skaičiau tai, kas man atrodė įdomu, o ir problemų išsirinkti niekada nebūdavo.

Vis dėlto per metus Lietuvoje išleidžiama tiek, kad net ir didis išrankuolis nelabai kaip pasiskųs: naujausiais mano girdėtais duomenimis, per pastaruosius metus buvo išleista per tris tūkstančius naujų knygų. Dar skaitau angliškai, prieš keletą metų niekas nekalbėjo apie tai, kad iš kur nors gautas pdf failas nėra labai didelė dorybė. Žodžiu, jokių bėdų su skaitymu. Prieš metus, kai mano knygos rankraštis jau buvo pasklidęs po leidyklų elektroninių paštų dėžutes, mano susidomėjimas tuo, kas vyksta leidybos ir leidinių realizavimo rinkoje, gerokai padidėjo.

O šiais metais nelaukti Metų knygos rinkimų jau nebebuvo kaip, nes ant rinkimų komisijos stalo atgulė ir mano kūrinys. Nepateko mano knyga į penketukus, bet šitas tekstas ne apie tai. Daug knygų nepateko, o mano tik viena iš jų. Taigi grįžtu prie Metų knygos rinkimų.

Kiekvieną pirmadienį susitinku su norinčiais rašyti žmonėmis (dėl įdomumo ir smalsumo pasakysiu, kad vidutinis tų žmonių amžius – apie kokius 38 metus, nuo 19-os iki gerokai daugiau), o pirmadienį po paskelbtų penketukų atėjau gerokai anksčiau, su tokiu dideliu polėkiu pasikalbėti ir aptarti, kaip ten kam tie penketukai.

– Na, – sakau jiems, – ir kaip jums penketukai?

Į mane suklapsėjo dešimt porų akių.

– Tikrai? Negi nieko nežinote? – dar būna nustebina dalykai, bet galvojau, gal šiaip šiandien publika nenusiteikusi kalbėti.

– Em... nauja kategorija dokumentikos paskelbta, kažkas buvo nominuotas dvejus metus iš eilės, kažkuri knyga išleista po rugsėjo.

Tai buvo viskas, ką rašantys žmonės žinojo. Turiu čia pasakyti, kad nė vienas iš šių žmonių nevadina savęs profesionaliu rašytoju, nors du iš jų yra išleidę savo knygas, apie kurias, taip pat kaip ir apie mane, jūs greičiausiai nieko nežinote. Priežastys įvairios, bet čia jau visai kita tema, nors tekstas apie tai, kaip labai neapsimoka būti rašytoju, vis tiek kada nors subręs.

Dar kalbant apie rašančiuosius ir norinčiuosius rašyti, rašau tokį mažą pusketvirto tūkstančių sekėjų tinklaraštį apie rašymą, kurio čia nereklamuosiu, bet norėdami tikrai lengvai susirasite. Tinklaraščio bendruomenė vidutinio aktyvumo, apie įrašą „Metų knygos rinkimų“ nominančių tema ką nors pasakyti turėjo vos keli žmonės. Įrašas pasiekė per du tūkstančius žmonių. Nedidelis įrodymas, kad šitie rinkimai yra visiškai nišinis renginys, apie kurį net ir daug skaitantys žmonės nieko nežino, bet vis šioks toks.

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-10-14-kas-ka-mano-apie-metu-knygos-rinkimus/172347

Kęstučio Urbos knygai "Šeši H. Ch. Anderseno medaliai" - 20 metų!

Šiandien surasti informacijos apie sudominusius mūsų ar užsienio rašytojus galime gana lengvai: keli spragtelėjimai klaviatūros mygtukais ir google pasiūlys bent keletą puslapių. Tik mokėk atsirinkti, kritiškai įvertinti. Tačiau prieš ketvirtį amžiaus situacija buvo kitokia. Prieš dvidešimt metų, 1998-aisiais, Kęstutis Urba išleido knygą „Šeši H. K. Anderseno medaliai: literatūriniai portretai“, pristačiusią mums tokius autorius kaip Astrida Lindgren, Tuvė Janson, Džeimsas Kriusas ir kt., apie kuriuos tuo metu Lietuvoje žinių būta labai mažai. Tai buvo pirmoji solidi knyga plačiau supažindinusi su užsienio vaikų rašytojų gyvenimais, kūryba ir jos recepcija.

Su vaikų literatūros tyrinėtoju, dėstytoju, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaikų literatūros ekspertu bei IBBY Lietuvos skyriaus pirmininku Kęstučiu Urba apie „Šešis H. K. Anderseno medalius“, svarbiausias vaikų literatūros premijas ir ateities planus kalbasi Eglė Baliutavičiūtė.

Pradėkime nuo pradžių: kuo ypatingas H. K. Anderseno medalis?

Tai iki šiol garsiausias tarptautinis apdovanojimas vaikų knygos kūrėjams. Rašytojai (Eleanorai Farjeon) šis medalis pirmą kartą įteiktas 1956 m. Nuo 1966 m. teikiamas ir antras medalis – dailininkui iliustruotojui. Šį apdovanojimą inicijavo 1953 m. įsteigta IBBY organizacija. Jos padaliniai (skyriai), šiuo metu veikiantys beveik aštuoniasdešimtyje šalių, turi teisę kelti kandidatus. Kaip ir kitos premijos, Anderseno medalis padeda pastebėti, atkreipti dėmesį į vaikų literatūros ir knygos meno viršukalnes. Reikšminga, kad taip skatinama geriausių pasaulio rašytojų kūrybą skleisti įvairiose šalyse. Daugeliui turbūt žinoma, kad jau antras dešimtmetis gyvuoja ir Astridos Lindgren atminimo premija, daranti įspūdį savo pinigine išraiška ir teikiama, beje, kasmet, o ne kas dveji metai kaip Anderseno medalis. Vis dėlto Anderseno medalio poveikis mūsų skaitybai kol kas didesnis, šis apdovanojimas vis dar žinomesnis. 

Kaip kilo mintis parengti leidinį apie H. K. Anderseno medalio laureatus?

Viskas prasidėjo nuo nedidelės mokomosios knygelės apie Astridą Lindgren, mylimiausią mano vaikystės rašytoją. (Pamilau tada ją dėl „Kalio Bliumkvisto“, daugiau jos knygų Lietuvoje beveik nebuvo.) Keletą metų Vilniaus universitete Bibliotekininkystės programos studentams padėstęs vaikų literatūros kursą, suvokiau, kad nebeįmanoma verstis vien paskaitomis, kad studentams privalu pateikti medžiagos savarankiškam darbui. Juolab kad mokymo programose ėmė rastis praktinio darbo su studentais formos. Taigi 1994 m. išėjo „Vaikų literatūros konspektai: Astrida Lindgren“, o po kelių metų ir analogiškas leidinukas apie Tuvę Janson. Tos knygelės buvo parduodamos universiteto knygyne. Vėliau patyriau, kad jas džiaugsmingai įsigydavo ne vien studentai. Galbūt tada ir atėjo supratimas, kad vaikų literatūros studijos svarbios ir platesnei visuomenei, ne vien studentams. Konkrečios akimirkos, kada gimė šios knygos idėja, sumanymas, neatsimenu.

Kodėl pasirinkote būtent šiuos šešis autorius?

Mano knygos įžangoje pateiktas dvidešimt dviejų rašytojų laureatų sąrašas. (Dabar Anderseno medalį jau yra gavę 33 rašytojai ir 27 dailininkai.) Pusės jų kūryba tada mums nebuvo prieinama, neišversta. (Ir iki šiol 7 laureatai iš tų 22 mūsų leidėjų nėra sudominę.) Taigi kūrybos prieinamumas ir buvo lemtingiausias veiksnys. Astrida Lindgren, Džanis Rodaris, Erichas Kestneris buvo mano vaikystės rašytojai. Džeimso Kriuso knyga „Timas Taleris“ ir Tuvės Janson „Trolis mumis ir kometa“ (abi Lietuvoje išleistos 1969 m.), deja, vaikystės, arba tiksliau – paauglystės metais nepapuolė man į rankas. Tų knygų ir jų autorių unikalumą atradau jau kaip specialistas. Jau dirbau universitete, kai pasirodė pirmieji Marijos Gripės knygų vertimai. Visų tada mano tyrinėtų, interpretuotų ir į aptariamą literatūrinių portretų knygą patekusių autorių talentu besąlygiškai tikėjau. Ir tebetikiu.

Esate minėjęs, kad nemažai prie šios knygos dirbote besistažuodamas Švedijoje, vėliau Vokietijoje. Ką tenai atradote savo knygai?

Šiandien jauniems žmonėms turbūt sunku įsivaizduoti tą informacijos skurdą, arba neprieinamumą, kurį mes patyrėme prieš ketvirtį amžiaus. Šiuo atveju turiu galvoje užsienio vaikų rašytojus, jų kūrybą. Vaikų literatūros kursą pradėjau dėstyti susiradęs porą vadovėlių rusų kalba, iš kurių pajusti konkretaus kūrinio gyvybę, pasigrožėti knygos interpretacija – nė nesvajok. Astridos Lindgren portretą savo mokomajai knygelei dėliojau iš smulkiausių publikacijų periodikoje, straipsnių rinkiniuose  – dažniausiai rusų kalba. Jokių žinynų, žodynų, sąvadų anglų kalba neturėjome. Todėl galiu sakyti, kad Stokholmo vaikų knygos institute 1993 m. atradau lobius. Institutas kaupė ir kaupia visą informaciją apie savo šalies rašytojus, visus jų vertimus į užsienio kalbas. Ten praleidęs tris mėnesius papildžiau Astridos Lindgren kūrybinį portretą, baigiau rašyti apie Tuvę Janson, iš esmės ten parašiau apie Mariją Gripę. Labai svarbu, kad galėjau perskaityti nemažai tų autorių knygų, kurios tada nebuvo išverstos į lietuvių kalbą, skaičiau jas rusų arba anglų kalbomis.

Lygiai tokias pat aplinkybes radau ir Miuncheno jaunimo bibliotekoje 1995 m.. Ten rašiau apie Džanį Rodarį, Erichą Kestnerį ir Džeimsą Kriusą. Labai gaila, bet nemokėjau ir nemoku vokiečių kalbos. Tiesa, Miunchene irgi kaupiamos grožinės ir mokslinės knygos visomis pasaulio kalbomis.

Taigi viliuosi, kad „Šeši Anderseno medaliai“ lietuvių skaitytojams, studentams, pedagogams buvo lyg ir plačiau atvertas langas į užsienio vaikų literatūrą. Vienas iš pirmųjų. Dabar kartais tos savo knygos sakinius išgirstu kitų žmonių, kalbančių per radiją ar televiziją, lūpose. Kalbama jau savo vardu, kaip apie plačiai, visuotinai žinomus dalykus. O taip buvo ne visada.

Kokių atsiliepimų susilaukėte iš savo kolegų, mokytojų, bibliotekininkų, studentų? Kuo ši knyga buvo jiems naudinga, svarbi?

Atsimenu, kad, knygai išėjus, „Gimtojo žodžio“ žurnale greitai pasirodė vienos mokytojos lituanistės recenzija. Beje, parašyta savo iniciatyva, labai entuziastingai. Aišku, buvo rašoma, kad knyga mokytojams labai naudinga, reikalinga. Nors kaip buvo iš tikrųjų, taip ir nežinau... Studentams toji knyga tapo studijų šaltiniu. Jiems turbūt svarbiausia, kad iš vienos knygos galėdavo pasirengti kokiems penkiems egzamino klausimams. Mačiau daugybę labai pieštuku subraukytų („pasibraukytų“) tos knygos egzempliorių, ypač universiteto bibliotekoje. O šiaip studentai nedrįsta komentuoti, o ypač kritikuoti dėstytojų darbų. Tiesa, prisimenu vieną tokią trumpą akimirką. Išeidama iš egzamino studentė, gavusi gerą pažymį, apie „Medalių“ knygą tarstelėjo: „Parašykite taip ir apie lietuvių vaikų literatūrą...“ Visai neseniai labai aplinkiniais keliais gavau tokio ne man skirto laiškelio nuotrupą: buvusi studentė, būsimoji mama tvarko namus, viską išmeta, tačiau K. Urbos „veikalas“ apie Astridos Lindgren kūrybą „atsilaiko prieš rūsčiausius daiktų skaičiaus namie mažinimo vajus“. Linksma, ir tiek.

Daug vandens nutekėjo per 20 metų. Nebeliko nė vieno gyvo knygoje pristatomo autoriaus, o vaikų literatūros tyrimai stipriai pasistūmėjo į priekį, išpopuliarėjo nauji tyrinėjimo metodai. Jei būtų ruošiamas naujas šios knygos leidimas, ar norėtumėte kuo papildyti jį?

Įdomus pastebėjimas – nė vieno nebėra... O juk tada, kai rašiau, buvo mirę tik mano knygos herojai vyrai. Tiesa, Džeimsas Kriusas mirė, kai knyga jau buvo atiduodama leidyklai, spėjau įdėti tada paskelbtas jo paties sau parašytas eilutes antkapyje. O Astridą Lingdren per stažuotę Stokholme buvau sutikęs, minutėlę jos ranką laikiau savo rankoje. Nepakartojama mano gyvenimo akimirka!

Mano knygoje pristatytų autorių kūryba ir vėliau buvo leidžiama Lietuvoje, išversta nemažai naujų knygų. Taigi tiesiog būtų privalu paanalizuoti, aptarti tas kitas, naujas knygas. Kitaip sakant, portretus papildyti. Keletą kartų buvo kilęs noras apie Astridą Lindgren išleisti atskirą nedidelę knygą. Žinoma, dabar prieinama daug mokslinės ir kritinės literatūros anglų kalba, net ir monografijų. Ko gero, toji nauja medžiaga leistų į kai kurias knygas pažvelgti kitaip. Tačiau su tokiais atvejais, kad nauji šaltiniai iš esmės sugriautų mano interpretacijas, kol kas beveik nesusidūriau.

O jei sumanytumėte rengti antrą Anderseno medalių knygą, kurių autorių imtumėtės, kodėl?

Iš trisdešimt trijų Anderseno medalio laimėtojų rašytojų lietuvių kalba prieinama tik devyniolikos iš jų kūryba. Gaila, mūsų leidėjai neskuba domėtis naujais pripažintais vardais. Tad galvodamas apie knygų paplitimą, nelabai turėčiau iš ko rinktis, daugelio tų devyniolikos autorių išleista tik po vieną kūrinį. Man didelį smalsumą kelia brazilų rašytoja Lygia Bojunga Nunes, bet tik iš kalbų apie jos kūrybą, nes knygos neprieinamos.

O labiausiai norėčiau parašyti apie Katherine Paterson. Aš ją laikau viena stipriausių realistinio talento paauglių rašytojų. Skatintų ir pašalinės aplinkybės. Katherine Paterson yra nuostabus žmogus, asmenybė. Ji, berods, 1986 m. lankėsi Vilniuje, padovanojo Lietuvai „Smarkuolės Gilės Hopkins“ autorines teises. Tiesiogiai su šia rašytoja susitikau Amerikoje 1988 m., o artimiau pabendravome IBBY kongrese Keiptaune. Dabar per kiekvieną susitikimą kongresuose ji būtinai paklausia, kaip reikalai Lietuvoje, su meile prisimena Vilnių, nors lankėsi jame gana skurdžiais ir sudėtingais laikais.

Mirus A. Lindgren, jau praėjus keleriems metams po jūsų knygos „Šeši H. K. Anderseno medaliai“ pasirodymo, Švedija įsteigė naują tarptautinę A. Lindgren atminimo premiją už nuopelnus vaikų literatūrai bei skaitymo skatinimui. Kuo ji skiriasi ar panaši į Anderseno medalį?

Keletą skirtumų paminėjau pradžioje. Atkreiptinas dėmesys, kad toji premija skiriama ne tik rašytojui arba dailininkui, bet ir institucijai už vaikų literatūros sklaidą. Įdomus tos premijos skyrimo mechanizmas. Egzistuoja nuolat dirbantis premijos komitetas, kandidatų kėlimo teisė suteikiama kelioms tam tikros šalies institucijoms, sąjungoms ar pan. Įspūdingiausia, kad tai yra vienos šalies finansuojama neįtikėtino dydžio – 5 mln. Švedijos kronų – premija. Nuolat sakau, kad tokie rašytojai kaip Astrida Lindgren ir suformavo tos šalies santykį su vaikų kultūra, paveikė tautos mentalitetą.

Įdomu, kad iš pradžių Astridos Lindgren premija buvo įteikta keliems rašytojams, kurie jau buvo apdovanoti Anderseno medaliu. Tai ir liudija apie panašumą, kurio vargu ar galima išvengti: svarbiausia – brandi, meniška, talentinga kūryba. Na, o pastaruoju metu premija mums pristato visiškai nežinomų, naujų autorių vardų.

Jei imtumėtės naujos knygos apie reikšmingiausius pasaulio vaikų literatūros kūrėjus, ar kuriuos nors A. Lindgren premijos laureatus norėtumėte pristatyti? Kodėl?

Astridos Lindgren Atminimo premiją 2006 m. yra gavusi Katherine Paterson, apie ją jau kalbėjau. Na o iš kitų laureatų man atrodo be galo įdomi rašytoja australė Sonya Hartnett, apie kurią pasaulis ir išgirdo tik dėl Lindgren premijos . Jeigu pavyktų sudaryti sutartį su Laiku, norėčiau labiau pasigilinti į jos kūrybą ir galbūt parašyti.

Na, o pabaigoje smalsauju apie dabartį. Kelerius pastaruosius metus skyrėte Reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams sąrašo sudarymui ir katalogo „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“ parengimui. Taigi, kas toliau? Gal grįšite prie pasaulinės reikšmės autorių kūrybos tyrinėjimų, o gal turite kitų sumanymų?

Šiuo metu labai noriu parengti rekomenduojamų knygų sąrašą mokiniams. Matau, kaip lėtai atrandamos arba išvis neatrandamos puikios naujos knygos, arba kaip pamirštamos senos geros. Taigi problemų su skaitytojų orientavimu yra.

O didesnė svajonė – parašyti knygą nebe apie autorius, o apie konkrečias knygas. Tik... sustabdykite Laiką!

Dėkoju už pokalbį!

Vlado Šlaito premijos laureatė – Agnė Žagrakalytė

20-ąja literatūrinės Vlado Šlaito premijos laureate pripažinta poetė, eseistė, literatūros kritikė, prozininkė Agnė Žagrakalytė už eilėraščių knygą „Štai:“ („Tyto alba“, 2017). Laureatei diplomas įteiktas Žemaitkiemyje vykusių iškilmių metu.

 

Kitiems trims konkurso dalyviams – vilniečiui poetui Romui Daugirdui, ukmergiškėms literatėms Zitai Sabulienei ir Margaritai Adomavičienei – skirtos rajono savivaldybės mero padėkos.

Literatūrinę premiją pelniusioje poetės knygoje, pasak pačios autorės, – dešimties metų pasaulio stebėjimas: eilėraščiai apie meilę vengiant savistabos. Šie tekstai jau versti į vokiečių, slovėnų, italų, prancūzų, lenkų kalbas. Pirmuosius savo eilėraščius publikavusi dar besimokydama Pasvalio P. Vileišio vidurinėje mokykloje, A. Žagrakalytė pelnė Liūnės Sutemos premiją už geriausią moksleivišką poeziją. Tapo Poezijos pavasario konkurso „Eilėraščiai per naktį“ laureate. Už debiutinį eilėraščių rinkinį „Išteku“ autorei įteikta Poetinio Druskininkų rudens Jaunojo jotvingio, už antrąją poezijos knyga „Visa tiesa apie Alisą Meler“ – Elenos Mezginaitės premija. Romanas „Eigulio duktė: byla F 117“ įvertintas Jurgos Ivanauskaitės, Patriotų ir Augustino Griciaus premijomis. Jos knygos pateko į kūrybiškiausių knygų dvyliktukus, poezijos rinkinys „Štai:“ pripažintas 2017 metų knyga.

Ukmergės rajono Taryba 1999 m. įsteigė kasmetinę literatūrinę premiją, pavadintą poeto Vlado Šlaito (1920–1995) vardu, kuris, likimo nublokštas į Angliją, ne viename savo eilėraštyje skaidriu nostalgišku liūdesiu nuspalvino Ukmergę, jos gatves, Žemaitkiemio miestelį, Šventosios upę. Iki 2008 m.  ši premija buvo skiriama už reikšmingus poezijos, prozos, publicistikos, literatūros kritikos ir kitus kūrinius rajono literatui arba kūrinio apie Ukmergę ir jos žmones autoriui.

Siekiant garsinti kraštiečio poeto V. Šlaito kūrybą ir asmenybę, populiarinti ir akcentuoti jo kūryboje išreikštą ilgesingą ir aistringą meilę gimtajam kraštui, 2008 m. patvirtinta nauja literatūrinės Vlado Šlaito premijos nuostatų redakcija, pagal kurią konkursas skelbiamas visoje šalyje bei užsienyje  ir premija teikiama už literatūrinius kūrinius, labiausiai išreiškiančius meilę gimtajam kraštui, tėviškei.

Anksčiau Vlado Šlaito literatūrine premija apdovanoti rašytojai Leonardas Gutauskas, Vainius Bakas, Gvidas Latakas, Benediktas Januševičius ir kt.

Atnaujinta „Neregėta Lietuva“ kviečia pažinti inovatyvią Lietuvą

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su nuotraukų albumo „Neregėta Lietuva“ autoriumi, fotografu Mariumi Jovaiša, kuris pristatė šalies vadovei atnaujintą leidinį.

Pasak Prezidentės, knyga, pristatanti pasauliui Lietuvą jau ne tik kaip neregėto, stulbinančio kraštovaizdžio, bet ir išskirtinių talentų ir gebėjimų šalį, – puiki modernios valstybės vizitinė kortelė. Lietuva veržiasi į XXI amžių savo inovacijomis ir išradimais, todėl naujasis albumas – unikalus būdas Lietuvos sėkmės istoriją papasakoti visam pasauliui.

Inovacijos atnaujintoje „Neregėtoje Lietuvoje“ prasideda jau knygos viršelyje. Čia sukurtas nuo saulės baterijos įsižiebiantis Vytis. Prie šio analogo neturinčio leidinio kūrimo prisidėjo net 7 inovatyviausios šalies įmonės. Tai tiesioginė užuomina, kviečianti pažinti Lietuvą kaip aukštųjų nano- ir biotechnologijų kraštą.

Anot Prezidentės, svarbu, kad knygoje nelieka pamirštas ir protėvių paveldas, jo išsaugojimas ir perdavimas ateities kartoms. Tai, ką turime gražiausio ir unikaliausio – verbas, margučius, Užgavėnių kaukes, įvairius archeologinius radinius, su pasididžiavimu rodome ir savo šalies sviečiams kaip savo tapatybės dalį.

Šalies vadovės teigimu, valstybės šimtmečio proga atnaujintas albumas Lietuva besidomintiems žmonėms padės suprasti ne tik įspūdingą praeitį, bet ir pajusti ateities tendencijas ir tikslus.

Frankfurte – prestižinis įvertinimas Lietuvoje sukurtoms mokymosi priemonėms

Vienoje svarbiausių pasaulio knygų mugių, vykstančioje Frankfurte, Lietuvoje išleistos mokymosi priemonės sulaukė dar vieno išskirtinio įvertinimo. Kasmet teikiamuose Geriausių Europos mokymosi priemonių apdovanojimuose (BELMA) specialųjį komisijos prizą šiemet pelnė „Šviesos“ sukurtas mokymosi priemonių komplektas. Prestižinis įvertinimas Lietuvos leidėjams atiteko už inovatyvų požiūrį į kūno kultūros pamokas – ugdymo priemonių komplektą antrai klasei „Kūno kultūra 2“, kuris ne tik papildo veiklas sporto salėje, bet ir skatina pradinukus geriau pažinti savo kūną, jo galimybes, pasidomėti sveika gyvensena.

Leidyklos „Šviesa“ direktorės Jurgitos Nacevičienės teigimu, šis prestižinis įvertinimas ypač svarbus mažai šaliai, tokiai kaip Lietuva. Tai įrodo, kad ir nedidelės Europos šalys ugdymo priemonių kokybe nenusileidžia tokioms lyderėms kaip Suomija ar Vokietija.

„Frankfurto knygų mugė – leidėjų pasaulio centras, kurį aplanko daugiau nei 7 tūkst. dalyvių iš viso pasaulio. Simboliška, kad valstybės atkūrimo šimtmečio proga vieną iš čia teikiamų apdovanojimų galėjome parvežti į Lietuvą“, – pasakojo „Šviesa“ vadovė.

Anot J. Nacevičienės, šiandien pasaulyje vis didesnė svarba skiriama laisvam bendravimui, socialiniam kontekstui, mokslo bei technologijų proveržiui. Tokį integruotą požiūrį turi atspindėti ir šiuolaikinės mokymosi priemonės. Konkursui šiemet leidykla pateikė tris mokymosi priemonių komplektus – „Literatūra“ 6 klasei (serija ATRASK), „Lietuvių kalba“ 2 klasei (serija TAIP!) ir „Kūno kultūra 2“.

Mokymosi priemonė – nuo vadovėlio iki skaitmeninės aplinkos

Ypač svarbu, kad teorines žinias papildytų praktika ir atvirkščiai. Todėl kūno kultūros mokymosi komplektas be minėtų dalykų siūlo išlaikyti tam tikrą teorijos ir praktikos santykį – vadovėlį rengę specialistai siūlo vieną pamoką per mėnesį vesti ne sporto salėje ar aikštyne, o klasėje. Kaip pastebi J. Nacevičienė, tokios pamokos metu mokiniai susipažindinami su teoriniais sveikos gyvensenos aspektais, gali įvertinti savo pažangą ir apibrėžti kito mėnesio tikslus.

„Tačiau tai nereiškia, kad teorinės pamokos metu vaikai tik sėdi – kartu pateikiamos ir fizinio aktyvumo užduotys, žaidimai, suteikiantys progą pajudėti ir klasėje. Apdovanojimo sulaukusią mokomąją priemonę sudaro ne tik vadovėlis, bet ir gausybė jį papildančios medžiagos. Pirmiausia tai – užrašai, kuriuose moksleiviai gali žymėtis svarbius išmoktus dalykus, sekti savo pažangą. Be to, daug svarbios informacijos pateikiama elektroninėje erdvėje – ją nesunku pasiekti bet kur ir bet kada“, – apie mokymosi komplekto turinį pasakojo J. Nacevičienė.

Ne pirmas svarbus įvertinimas

Lietuvos vardas BELMA apdovanojimuose minimas jau ne pirmą kartą. Ankstesniais metais sidabru buvo įvertintas leidyklos „Šviesa“ išleistas naujos kartos istorijos vadovėlio komplektas 6 klasei (serija „Atrask“), aukščiausią įvertinimą 2015 m. gavo priešmokyklinio ugdymo komplektas „OPA PA!“, o dar metais anksčiau – dailės vadovėlis 9–10 klasei. J. Nacevičienė teigia, kad tai – nuoseklaus profesionalios komandos darbo rezultatas.

„Mokymosi priemonės kūrimas – ilgas ir sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja vadovėlių autoriai, metodininkai, kalbos specialistai, galiausiai – informacinių technologijų specialistai, padedantys pritaikyti turinį elektroninei erdvei. Komplektą „Kūno kultūra 2“ taip pat kūrė profesionalų komanda. Viena vertus, mokymosi priemone siekiama ugdyti laimingą ir sveiką jaunąją kartą, kita vertus – suteikti Lietuvos mokytojams galimybę dirbti su tarptautiniu mastu pripažintais vadovėliais“, – pasakoja „Šviesos“ direktorė.

Geriausių Europos mokymo(si) priemonių (BELMA) apdovanojimus kasmet organizuoja Europos mokomosios literatūros leidėjų grupė (EEPG) kartu su Frankfurto knygų muge ir vadovėlių bei švietimo žiniasklaidos tyrėjų bendruomene IARTEM. Konkurso komisija sudaroma iš žinomų Europos universitetų profesorių, švietimo leidyklų atstovų bei žurnalistų, kurie visos Europos leidėjų pateiktas mokymo priemones vertina pagal aštuonis pagrindinius kriterijus. Čia svarbu, ar edukacinė literatūra aktuali, aiški, patikima, patraukli ir lanksti. Atsižvelgiama, kokia jos vieta bendrame ugdymo kontekste. Vis didesnė svarba skiriama įsitraukimo ir socializacijos kriterijams – kiek priemonė padeda mokiniui rasti individualų santykį su dėstomais klausimais ir kaip ji moko bendražmogiškų vertybių, bendradarbiavimo bei empatijos.

Rašytojui A.Šlepikui ir vertėjui M.Roduneriui Berlyne įteikta Georg Dehio premija už romaną „Mano vardas – Marytė“

Berlyno miesto rotušėje lietuvių rašytojui Alvydui Šlepikui ir vertėjui Markui Roduner spalio 10 dieną įteiktos skatinamosios Georg Dehio premijos už romaną „Mein Name ist Marytė“ (liet. „Mano vardas – Marytė“).

Šį apie „vilko vaikų“ likimus pasakojantį kūrinį 2012 metais išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Po trijų metų Marko Rodunerio išverta knyga pasirodė ir Vokietijoje (Mitteldeutscher Verlag, 2015). „Jo [Alvydo Šlepiko] jautrus ir sykiu nesentimentalus pasakojimas Lietuvoje sukėlė diskusijas apie mažai žinomą, tačiau vis dar aktualią temą. Skatinamoji premija skiriama ir už šio lietuviško balso sklaidą Vokietijoje, už kurią esame dėkingi nusipelniusiam vertėjui Markui Roduneriui“, – taip savo sprendimą pagrindė premijos žiuri. Padėkos kalboje rašytojas Alvydas Šlepikas pabrėžė karo beprasmybę: „Rašiau knygą puikiai suvokdamas, kad jokia knyga, netgi Biblija, pasaulio pakeisti į gerąją pusę nebegali. Tačiau susipažinęs su nepelnytai nutylėta Rytų Prūsijos pokario našlaičių istorija supratau, kad privalome apie tai rašyti, kalbėti. Rašydamas šią knygą suvokiau vieną – karas yra siaubinga, nenatūrali žmonių būsena ir nesvarbu, kas puola, kas ginasi, visi pralaimi. Vieni žūsta, kiti patiria badą, netektis, kančias, treti praranda žmoniškumą, tampa žudikais, nors jeigu karo nebūtų, jie gal būtų tokie pat normalūs žmonės kaip ir mes. Todėl privalome rašyti, kalbėti, šaukte šaukti apie karo neįmanomybę. Tai galbūt ir sizifiškas, bet būtinas darbas. Norėčiau padėkoti už man suteiktą garbingą apdovanojimą Georg Dehio premijos steigėjams Vokiečių kultūros forumui – Rytinė Europa ir Vokietijos vyriausybės kultūros ir medijų ministrei, suprantama, premijos žiuri, taip pat dėkoju tiems, kurių dėka pasirodė šita knyga, būtent Mitteldeutscher Verlag bei Lietuvos kultūros institutui ir mano bičiuliui Markui Roduneriui.“

Skaitykite daugiau:
https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/rasytojui-a-slepikui-ir-vertejui-m-roduneriui-berlyne-iteikta-georg-dehio-premija-uz-romana-mano-vardas-maryte-286-1043346?c=286&copied

 

 

Knygų lentyna. V. Adamkaus kalbos, G. Norvilas vaikams, Poetinės S. Gedos pajautos

Prezidento Valdo Adamkaus rinktinės kalbos, pakeitusios Lietuvą

Valdas Adamkus „Esu vienas iš jūsų: rinktinės Prezidento kalbos“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Sudarytojas – Arnas Ališauskas. Nuotraukų autorė – Džoja Gunda Barysaitė. Dailininkė – Ilona Kukenytė. 

Prezidento Valdo Adamkaus (šias pareigas Jo Ekscelencija ėjo 1998–2003 ir 2004–2009 metais) laikysena – politiko, piliečio, valstybės vadovo, tiesiog žmogaus – iki šiol prisimenama kaip tam tikras etalonas. Dialogo kultūra, kurią dažnai ir noriai minėjo Prezidentas, buvo akivaizdi pastanga artinti mus, Lietuvą, prie tokios tikrovės, kur kalbamasi ramiai, pagarbiai, argumentuotai, pasitikint. Kur klausomasi kito.

Tokios ir Prezidento kalbos – iškylančios iš dvidešimties metų senumo istorijos ir šiandien skaitomos iš naujo. Tai – tikrai daug daugiau nei politiniai tekstai, daug daugiau nei tiesioginė reakcija į laiko iškeltas problemas ir aktualijas. Galbūt tai – minėto dialogo tąsa. Nesibaigianti, nesenstanti. Galbūt – šūsnis eskizų: Prezidento Valdo Adamkaus portreto, Lietuvos portreto, Europos ir pasaulio portreto.

O galbūt – dar vienas mėginimas atsakyti į klausimą, kurį Lietuvos žmonėms, ypač

jaunimui, savo dialoge nuolat kėlė ir kelia Prezidentas: kas, jeigu ne Jūs?

Daugiau nei dienoraščiai

Sigitas Geda „Žalieji pergamentai“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m. Dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Poeto, eseisto, vertėjo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Sigito Gedos (1943–2008 m.) kūrybos gerbėjams – geros naujienos. Smalsiems kultūrinio lauko tyrinėtojams – taip pat. Ką tik pasirodė naujausia Sigito Gedos dienoraščių knyga „Žalieji pergamentai“, kurioje sudėti tekstai, rašyti 2006 metais. Tai trečiasis poeto dienoraščių tomas, išleistas po autoriaus mirties. Šiemet Sigitui Gedai būtų sukakę 75-eri.

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-10-03-knygu-lentyna-v-adamkaus-kalbos-g-norvilas-vaikams-poetines-s-gedos-pajautos/172176

Nauja rubrika išskirtinių knygų mėgėjams – „Retos istorijos“

Keičiantis skaitytojams – keičiasi ir knygos. Šiuo metu galime mėgautis paprastomis, lengvai pasiekiamomis, įperkamomis ar net elektroninėmis knygomis. Laikui bėgant darosi vis sunkiau prisiminti ar įsivaizduoti, kaip knyga atrodė anksčiau ir kokią vertę ji turėjo. Ar galite patikėti, kad suaugusiųjų literatūros knygos buvo kupinos iliustracijų ir dėl to knygų puslapiai virsdavo paveikslais? Būtent vizualizacijų buvo gausu išskirtinėse, senosiose knygose, kuriose detaliai, per iliustracijas buvo pateikiama informacija skaitytojams. Tokios knygos ne kiekvienam būdavo prieinamos, kiekvienas jų puslapis būdavo vertingas.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius siekia saugoti, tyrinėti, teikti vartotojams ir viešinti dokumentus, kurie radę prieglobstį Nacionalinėje bibliotekoje. Šiame skyriuje yra saugoma apie 70 tūkst. XV–XXI a. spaudinių ir daugiau kaip 70 tūkst. archyvinių dokumentų saugojimo vienetų. Šios retos knygos pasakoja išskirtines, gyvąsias istorijas, su kuriomis galėsite susipažinti.

Ieškančius retų istorijų kviečiame kartu jas atrasti ir tyrinėti pasislėpusias senosiose Nacionalinės bibliotekos saugomose knygose.

Pirmoji reta istorija: Johannes Buno emblematika

Rugsėjis – mokslo metų pradžios mėnuo. Daugelis ima krimsti karčias mokslo šaknis, tikėdamiesi saldžių vaisių. Būtent todėl šį mėnesį norime pristatyti vokiečių teologą, pedagogą Johannesą Buno, kuris sukūrė „emblematikos technikos“ mokymosi metodą, paremtą ne sausu informacijos iškalimu, o mokymusi pagal išdėstymą ir tam tikrą tvarką. Nacionalinėje bibliotekoje Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomos 3 Johanneso Buno knygos, kurios išsiskiria vaizdingai perteikiamomis istorijomis: pasaulio istorija, romėnų teisė ir religijų istorija.

J. Buno (1617–1697) – vokiečių teologas ir pedagogas, kitiems gali pasirodyti kaip smulkių vaizdinių detalių ir paslaptingos simbolikos fanatikas. Jo knygose perteikiamos išskirtinai vaizdingos ir ypač detalios iliustracijos. J. Buno darbuose galima žavėtis mnemotechniniu (įsiminimo) rašto perteikimo būdu. Kiekviena istorija grindžiama vaizduose užfiksuotais išoriniais jausmais, kuriais perduodami vidiniai pojūčiai – tokia, emocionalesnė informacija perteikiama asmeniškiau ir ilgiau išlieka atmintyje.

Viena iš bibliotekoje saugomų knygų – pasaulio istorijos knyga savyje slepia 21 paveikslėlį. Iliustracijose detaliai perteikti pasaulio gyvavimo tūkstantmečiai ir šimtmečiai. Sukurtuose vaizduose galime atrasti Adomo genealoginį medį, Euraziją, Rodo salų ir Kirpro žemėlapius, kuriuose vaizduojama, kaip jie buvo užkariauti Osmanų imperijos. Kita Nacionalinėje bibliotekoje saugoma J. Buno knyga – civilinė romėnų teisė. Šioje knygoje nusikalstamos veikos perteikiamos pasitelkiant detalias iliustracijas.

Kviečiame susipažinti su keliais J. Buno knygų puslapiais ir pamėginti suprasti iliustracijomis perteikiamą istoriją.

Vizualui  panaudota  ši knyga:

Johannes Buno, Memoriale Juris Civilis Romani quo tituli omnes et praecipuae leges, Quae in quinquaginta Digestorum seu Pandectarum libris sunt, emblematibus et imaginibus ita efficta exhibentur, ut, una cum titulorum materiis, eorum etiam numeri memoriae imprimi, contineri ac reddi; quin etiam leges illae praecipuae ad suos referri Titulos facili negotio queant, Hamburgi, 1673.

Lietuvių kalba keliauja į internetą ir skaitmeninę erdvę

Ar yra šiandien žmonių, kurie įsivaizduoja savo gyvenimą be interneto? Elektroninės paslaugos, virtualus bendravimas ar informacijos paieška bei dalijimasis tapo tokia pat kasdieninio gyvenimo dalimi kaip gebėjimas skaityti ar rašyti.

 
Jei anksčiau norint, kad informacija sklistų ir žmonės ja naudotųsi, reikėjo spausdinti knygas, tai šiandien būtina ją perkelti į internetą ir skaitmeninę erdvę. Norėdami, kad lietuvių kalba būtų gyva, vartojama, ją taip pat turime ten apgyvendinti.
 

Žodynai internete – tik pradžia

 
Lietuvių kalbos institutas, taip pat lituanistai iš kitų mokslo ir studijų institucijų ne tik kaupia įvairius kalbos išteklius – žodynus, kartotekas, duomenų bazes. Jau senokai pradėti skaitmeninti atskiri knyginiai žodynai. Pavyzdžiui, 2005 metais suskaitmenintas didysis 20-ties tomų „Lietuvių kalbos žodynas“, jį galima rasti čia.
 
Prieš penketą metų Lietuvių kalbos institutas kartu su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, Vilniaus universitetu ir Lietuvos edukologijos universitetu sukūrė Lietuvių kalbos išteklių informacinę sistemą.
 
Bendrinės kalbos tyrimų centro vadovė ir turinio kūrimo ekspertė dr. Jurgita Jaroslavienė sako, kad šiandien nebeužtenka tik turėti suskaitmenintus žodynų ar kartotekų duomenis: „Kalbos ištekliai turi būti susieti vieni su kitais įvairiais vidiniais saitais, kad išryškėtų jų bendrumai ir skirtumai, kad atsiskleistų semantiniai žodžių ryšiai. Šitaip atsirastų galimybė gauti daugiau ir įvairesnės, sistemiškiau pateiktos lietuvių kalbos lobynuose slypinčios informacijos.“
 
Ji pasakoja, kad tęsdamas jau pradėtus darbus ir atsižvelgdamas į naujus poreikius Lietuvių kalbos institutas inicijavo projektą „Lietuvių kalbos išteklių informacinės sistemos plėtra (E. kalba)“, kurį numatyta įgyvendinti naudojantis pažangiausiomis informacinėmis technologijomis.
 
Projekto vadovė Dalia Jurgaitytė aiškina, kad pirmiausia siekiama suskaitmeninti ir pateikti visuomenei reikalingus lietuvių kalbos žodynus, kartotekas ir kai kurias kalbos duomenų bazes. Pašnekovė sako, kad apsilankę išteklių sistemos svetainėje, šiuo metu galite naudotis tokiais skaitmeniniais ištekliais:
- suskaitmenintais 16 žodynų, iš jų 6 vienakalbiais („Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, „Sinonimų žodynas“, „Antonimų žodynas“, „Frazeologijos žodynas“, „Sisteminis lietuvių kalbos žodynas“, „Palyginimų žodynas“) ir 10 dvikalbių (šių kalbų: lietuvių–latvių, latvių–lietuvių, lietuvių–vokiečių, vokiečių–lietuvių, lietuvių–lenkų, lenkų–lietuvių, lietuvių–anglų, anglų–lietuvių, lotynų–lietuvių, senovės graikų–lietuvių);
- suskaitmenintomis 6 kartotekomis, iš jų 3 „Lietuvių kalbos žodyno“ ir 3 tautosakos paveldo;
- 4 elektroninėmis lietuvių kalbos išteklių duomenų bazėmis (Istorinių vietovardžių duomenų bazė, Pavardžių duomenų bazė, Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė, Tarmių archyvas).
 
Taip pat šioje sistemoje yra atnaujintas lietuviškas šriftas Palemonas ir kelios lietuvių kalbai mokytis skirtos priemonės.
 
D.Jurgaitytė yra įsitikinusi, kad visos šios paslaugos bus itin aktualios, parankios ir pravarčios visiems lietuvių kalbą vartojantiems ar norintiems jos išmokti žmonėms tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, taip pat valstybės institucijoms, mokslo ir švietimo sistemai bei verslui.
 

Geteborgo haiku

(arba – Keli prisiminimai apie grafinės novelės „Sibiro haiku“ autorių Jurgos Vilės ir Linos Itagaki dalyvavimą Geteborgo knygų mugėje)

Įtaigiausiai apie šį Geteborgo nuotykį, visus sutiktus švedus, lietuvius ir šarkas  Jurga ir Lina papasakojo štai čia. Tuo tarpu Lietuvoje „Aukso žuvų“ išleista „Sibiro haiku“ toliau renka titulus: vos prieš keletą dienų paskelbta, kad grafinė novelė pateko į Metų knygos rinkimų knygų vaikams penketuką (ji jau pelnė 2017-ųjų meniškiausios ir geriausios knygos vaikams ir paaugliams apdovanojimą). Įdomu, ar pačios „novelistės“ klausia savęs, kodėl pirmasis jų kūrinys sulaukė tokio pripažinimo? Joms grįžus iš Švedijos, pabandėme apie tai pasikalbėti neeiliuotai.

Lokalu ar globalu

Į rugsėjo 27-30 dienomis Geteborge vykusią didžiausią ir svarbiausią Šiaurės Europoje knygų mugę J. Vilė ir L. Itagaki atvežė savo istoriją apie Sibiro tremtį, pateiktą per vaikišką pasaulio suvokimo prizmę. Natūralu, kad Lietuvoje kilo klausimų, ar tokį turinį įmanoma (ir „dera“) perteikti vaikams ir dar – komiksų forma, tačiau į juos yra atsakyta išpirktais tiražais ir garbingais apdovanojimais. Knyga pradėjo sparčiai keliauti ir už Lietuvos ribų – džiaugiamės pranešimais, kad ja susidomėjo Italijos, Prancūzijos ir kitų šalių leidyklos – bet norisi klausti, ar užsienio skaitytojams (ypač – mažiesiems) yra žinomi mūsų istorijos vingiai, ar jiems pakanka konteksto?

Knygos autorės kol kas dar tik laukia kitomis kalbomis skaitančiųjų reakcijų: „Nors knyga jau išversta į anglų ir prancūzų kalbas, beveik pusė knygos – į švedų kalbą, o taip pat šiuo metu dar verčiama ir į italų, realiai kitų šalių skaitytojai jos dar neskaitė (nebent leidėjai, skaitantys rankraštį angliškai). Todėl daugiausia užsieniečių dėmesio ir reakcijų susilaukia Linos iliustracijos. Sužinoję apie ką kalba knyga, žmonės žavisi idėja, tema, jos „hibridiniu“ žanru“, – pasakoja Jurga.

Grafinėje novelėje „Sibiro haiku“ savo tėčio patirtis sudėjusi autorė pripažįsta, kad knygos temą galima vadinti lokalia, bet svarbiausia yra tai, kaip ji pateikta. „Abi su Lina jaučiamės pasaulio pilietėmis, rašydamos ir piešdamos taip pat. Pasaulio pulsas mums svarbus. Todėl ši lokali istorija gali būti perskaityta kaip labai universali. Juk joje svarbiausia ne istoriniai faktai ir datos, o Žmogus. Be to, tremtis, nesavanoriškas namų palikimas šiandien ir vėl yra labai aktuali tema“, – svarstė autorė.

J. Vilė ir L. Itagaki Geteborge ne tik pristatė savo knygą, bet ir dalyvavo diskusijoje apie grafinės novelės žanro svarbą šiuolaikiniuose pasakojimuose, pasakojimo vaizdais ir skaitytojų amžiaus ryšius.

„Lietuvoje komiksai dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Tai buvo viena iš pokalbio temų: apie komiksų įtakas mūsų kūrybai, kurių realiai Lietuvoje nelabai patyrėme“, – mugės diskusiją prisiminė Jurga Vilė. „Su kolege rumune Sorina Vazelina kalbėjome apie tai, kaip šis žanras leidžia prisiliesti prie itin subtilių temų (benamiai, abortai, suteneriai, organų pardavėjai ir pan.), svarstėme, kodėl istoriniai komiksai dabar tokie populiarūs, kaip galime jais prabilti į jaunesnius skaitytojus. Įdomu tai, kad Rumunijoje komiksai egzistavo gerokai seniau, dar prieš komunistinį rėžimą, o ir dabar paplitę žymiai plačiau nei Lietuvoje“, – prisiminė Jurga.

Susitikimai

Geteborge susitiko ne tik grafinė novelė „Sibiro haiku“ su potencialiais skaitytojais, leidėjais ir kolegomis iš įvairiausių pasaulio šalių. „Pirmiausia susitikome mes, Lina ir aš, taip, kaip anksčiau nebuvome susitikusios: kelionėje ne po Lietuvą, o į užsienį, lėktuvu. Darbas, ilgi pokalbiai, naujos idėjos, nauji projektai sklandė ore“, – pasakojo J. Vilė.

Atsitiktinai mugės savaitgalį Geteborge svečiavosi ir „Sibiro haiku“ vertėja į švedų kalbą Dovainė Žemgulytė, gyvenanti Švedijoje nuo vienuolikos metų. „Dovainė – energijos pliūpsnis, nuostabi erudicija, nuoširdumas. Susitikome ir mūsų knygos vertimo į švedų kalbą redaktorių švedą, poetą Joną Ellerströmą, itin retą paukštį. Seminare kartu su mumis dalyvavusi rumunė S. Vazelina – nenušlifuotas grynuolis. Ir, žinoma, vietos lietuviai: puikūs, palaikantys, atidūs, smalsūs, žingeidūs“, – dalijosi „Sibiro haiku“ autorė.

P.S. Lietuvės Geteborge surengė ir popierinių gandrų lankstymo dirbtuves. Po dirbtuvių gandrai, pasak Jurgos, išskrido į šiltesnius kraštus. „Tai dėsninga. Staiga pajutome, kad žiema jau visai čia pat“.

Lietuva Geteborgo knygų mugėje pristatoma nuo 2005 m. Iki šiandien buvo pristatytos Jurgos Ivanauskaitės, Sigito Parulskio, Eugenijaus Ališankos, Tomo Venclovos, Jurgio Kunčino, Vaivos Grainytės, Rimvydo Širvinsko, Paulinos Eglės Pukytės ir kitų autorių kūriniai. Geteborgo knygų mugė yra didžiausias ir svarbiausias tarptautinis literatūros renginys Šiaurės šalyse. Mugę kasmet aplanko apie 100 tūkstančių lankytojų, į programą kasmet įtraukiama daugiau nei 3000 įvairių renginių. 2018 metų knygų mugės temos: pagarba, žiniasklaida ir atvaizdai. Leidinio pristatymą Geteborgo knygų mugėje rėmė Lietuvos kultūros institutas. Organizavo Lietuvos kultūros atašė Šiaurės šalyse.

Šaltinis: http://lithuanianculture.lt/gotlando-haiku/

Kultūros komitetas: Bus užkirstas kelias neteisėtam autorių teise saugomo turinio atgaminimui ir viešam paskelbimui internete

Rugsėjo 26 d. Seimo Kultūros komitetas svarstė Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo Nr. VIII-1185 20, 201, 65, 78 straipsnių, 1 ir 2 priedų pakeitimo įstatymo projektą (Nr. XIIIP-2415), kuriuo siekiama pagerinti autorių ir gretutinių teisių gynimo reglamentavimą Lietuvoje, o taip pat nustatyti efektyvesnį kompensacinio atlyginimo už kūrinių ir gretutinių teisių objektų atgaminimą asmeniniais tikslais ir kūrinių atgaminimą reprografijos būdu, paskirstymą.

Siekiant sudaryti teisines sąlygas taikyti autorių teisių ir gretutinių teisių gynimo priemones, kurios užkirstų kelią neteisėtam autorių teise saugomo turinio atgaminimui ir viešam paskelbimui internete, įstatymo projektu siūloma suteikti naują funkciją Lietuvos radijo ir televizijos komisijai (LRTK). LRTK, įgyvendindama šią funkciją, turėtų teisę duoti interneto prieigos paslaugų teikėjams privalomus nurodymus panaikinti galimybę pasiekti neteisėtai viešai paskelbtą autorių teise saugomą turinį, blokuojant interneto domeno vardą, identifikuojantį interneto svetainę (iki tol, kol pašalinamas autorių teise saugomo turinio pažeidimas).

Siekiant efektyvesnio 25 procentų surinkto kompensacinio atlyginimo paskirstymo siūloma, jog: 1/5 dalis minėto kompensacinio atlyginimo butų skiriama naujos LRTK funkcijos vykdymui; 2/5 dalys būtų skiriamos kolektyvinio administravimo organizacijų kūrybinėms, šviečiamosioms ir (ar) autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programoms; 2/5 dalys būtų skiriamos autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programai, administruojamai Lietuvos kultūros tarybos, numatant, kad iš šios dalies bus finansuojamos kitų subjektų (ne kolektyvinio administravimo organizacijų) vykdomos autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos priemonės.

Komiteto patobulintam įstatymo projektui komitetas pritarė bendru sutarimu.

Mokomės skaityti. Kaip paskatinti vaiką pradėti skaityti?

Įpusėjus rugsėjui, mėnesiui, kuris daugumai asocijuojasi su mokslų, naujų projektų ir darbų pradžia, pirmokai jau apsipranta mokyklos suoluose, o mokytojai pilnose klasėse vaikų. Rudens pradžia būna iššūkis ne tik vaikams, bet ir tėvams.

 

Vienas didžiausių darbų pirmose klasėse yra mokytis ir mokyti skaityti. Kaip mokyti vaiką skaityti, kad jis neišsigąstų ir skaitymas jam teiktų didelį džiaugsmą? Apie tai pasakoja Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto Edukologijos katedros vedėja Lina Pečiulienė.

Rugsėjo pradžia daugeliui asocijuojasi su mokslais ir darbais. O ką šis mėnuo reiškia Jums?

Man, kaip ir kitiems, rugsėjis asocijuojasi su darbų pradžia, galvoje sukasi nauji planai, o gyvenime būna šiek tiek chaoso, kol susidėlioja darbo ir šeimos tvarkaraščiai. Žinoma, rugsėjis asocijuojasi ir su mokslu. Mokytis mėgau visada, tad man šis laikotarpis yra šventinis.

Į mokyklas sugrįžta moksleiviai, į universitetus – studentai. Ar pastebite, kaip jie pasikeičia po vasaros?

Moksleivių turiu tik artimoje aplinkoje, matau, kaip dauguma, deja, nenori eiti į mokyklą, jiems rugsėjis kelia daug nerimo ir įtampos. Labai norėčiau, kad būtų kitaip… Studentų motyvacija kiek kita – jie žino, kodėl studijuoja. Tačiau, žinoma, jiems irgi kartais norisi ilgesnių atostogų ar greičiau pabaigti studijas, nes šiuolaikiniai studentai neretai dirba, kai kurie turi šeimas, tad suderinti viską būna ne visada paprasta.

Būna tėvelių, kurie nori, kad jų vaikai pradėtų lankyti mokyklą jau mokėdami skaityti ir rašyti. Ar toks požiūris teisingas?

Nors daliai vaikų nėra sunku pradėti rašinėti ir skaitinėti prieš mokyklą, pradėdamas ją lankyti vaikas tikrai dar neprivalo nei skaityti, nei rašyti. Taigi, nei tėvai, nei pedagogai neturėtų sureikšminti šių dalykų ir vertinti vaiko pasirengimo ir brandos iš šios perspektyvos. Tačiau ir vieni, ir kiti turėtų pasirūpinti padaryti viską, kas būtina, kad vaikas sėkmingai įvaldytų rašymą ir skaitymą, kai tam ateis laikas.

Ar yra koks receptas, kaip pradėti mokyti vaikus skaityti? Kaip juos sudominti, kad jie pamėgtų ir norėtų vystyti šį įgūdį?

Kad vaikas pradėtų skaityti, visų pirma jis turi norėti tai daryti. Jis turi domėtis knygomis, tekstu, skaitymą savaime laikyti įdomia ir vertinga veikla. Suformuoti tokias nuostatas – tėvų ir pedagogų atsakomybė. Tėvai tai gali padaryti žiūrinėdami knygeles bei skaitydami vaikui nuo pat mažumės. Svarbu pabrėžti, kad teigiamos nuostatos negali būti formuojamos vaiką bandant įtikinti, kad reikia padirbėti. Knyga ir skaitymas turi būti smagi šeimos ir vaiko gyvenimo dalis, ypatingas laiko leidimo būdas, teikiantis daug džiaugsmo. Svarbu, kad suaugusieji tai įsisąmonintų ir įstengtų mėgautis pačiu procesu, leistų vaikui pasirinkti knygas ir trukmę, kad vertinamas būtų ne rezultatas – perskaityta knyga, įsiminta raidė, o pats skaitymo procesas. Jeigu vaikas prašo paskaityti, domisi knygomis, pastebite vaiką „skaitant“, vartant knygeles, vadinasi, judate teisinga kryptimi. Skaitant drauge su vaiku plečiasi jo žodynas, vaikas įsimena, kad skaitoma iš kairės į dešinę, iš viršaus į apačią, ima suvokti, kad rašte užkoduoti atskiri žodžiai, pastebi, kaip skiriasi jų ilgis, randa panašumų, po truputį įsimena raideles, nors tai nėra paprasta, mat pirmiausia Lietuvoje vaikai pažindinami su didžiosiomis raidėmis, o dauguma knygų leidžiamos įprastai. Šie dalykai, kaip ir gebėjimas rišliai kalbėti sudėtiniais sakiniais bei pasakoti ir kurti istorijas, yra labai svarbūs būsimam mokiniui.

Kad skaitymo ir rašymo procesas būtų sėkmingas, vaiko tartis turėtų būti taisyklinga, pakankamai išlavėjusi jo foneminė klausa ir fonologinis suvokimas, t. y. vaikas turi gebėti išgirsti garsus žodyje, pasakyti žodžių su tam tikru garsu, suploti tiek kartų, kiek žodyje yra skiemenų. Eiliuotų tekstų skaitymas, ritmingos dainelės, mažųjų jodinimas, pirštukų žaidimai ir tam tikros tikslingos veiklos padeda lavinti šiuos gebėjimus nuo mažens.

Svarbu pabrėžti, kad vaikai, visų pirma, mokosi sieti garsą su raide, ne raidės pavadinimu. Noriu atkreipti į tai dėmesį, nes suaugusieji raides dažniausiai vardija jas pavadindami, o vaikas, pavyzdžiui, išmokęs, kad M yra „em“, turės sunkumų pradėdamas skaityti. Raidžių pavadinimus reiktų palikti antrai klasei, kai jau apygerė skaitymo technika. Garsų vaikui nereikia mokytis atmintinai, kitaip nei raidžių pavadinimų, visgi mes, suaugusieji, raides dažniausiai pavadiname ir net nesusimąstome apie tai.

Nors apie skaitymą kalbama daugiau, vaikams rašymas yra ne mažiau svarbi veikla. Kai kuriems rašymą lengviau įvaldyti nei skaitymą, nes tai nėra vien protinė veikla, ji labiau siejasi su kūnu ir dėl to yra artimesnė vaiko prigimčiai. Nors rašant ir skaitant smegenyse vyksta kiek kiti procesai, abu gebėjimai yra susiję su raidės ir garso sąsajų suvokimu, tik vienu atveju vyksta užkodavimo, o kitu atveju – iškodavimo procesas. Yra tyrimų, kurie pagrindžia idėją, kad vaikas mokosi skaityti pirmiausia rašydamas pats. Neretai pirmieji perskaitomi žodžiai yra būtent tie, kuriuos vaikas pirmiausia yra rašęs – paties vardas, mama, tėtė. Kitaip tariant, kad taptum geru skaitytoju, ne mažiau svarbu būti geru rašinėtoju (ne rašytoju!).

Mažyliai brauko pirmas keverzones nesuteikdami joms didesnės prasmės. Pamažu jos tampa prasmingomis, nes tam tikru periodu simbolių pagalba vaikas jau bando perteikti mintį ir pagaliau vaikas ima skirti savo piešinį nuo „rašto“. Čia taip pat svarbu neperspausti, neskubėti „pritempti“ keverzonių prie rašymo ar konkrečių objektų iliustravimo, kol pačiam vaikui tai dar tik mėgavimasis procesu ir jis pats nepriskiria savo menui simbolinės prasmės. Namuose ar darželyje reikia sudaryti sąlygas šiems eksperimentams ir džiaugtis bet kokiomis vaiko pastangomis, tačiau kartu yra būtina leisti vaikui patirti ir tai, ką su rašymo ir piešimo priemonėmis veikia suaugusieji ar vyresni vaikai. Matydamas, kad auklėtoja užrašo jo vardą ant piešinėlių, vieną dieną jis to imasi pats. Kai vaikas jau pats vardija, ką nupiešė ar „parašė“ – perteikti rašymo prasmę vaikui tampa dar lengviau. Galima jam pasiūlyti nupiešti ar „užrašyti“ ką nors svarbus: savo vardą ant darbelio, atvirutę ar pan. Vyresnieji paprastai noriai kopijuos tikras raides pagal pavyzdį. Svarbu netaisyti vaiko netobulo rašymo, neieškoti klaidų. Dalis vaikų rašo veidrodiniu principu, tai yra norma ir turėtų išnykti savaime (paprastai iki septynerių metų), tačiau visada galima pasikonsultuoti su specialistu, nes yra būdų, kaip pagelbėti vaikui.

Šv. Jeronimo premijos šiemet paskirtos Virgilijui Čepliejui ir Izabelai Korybut-Daszkiewicz

Šių metų Šv. Jeronimo premijų laureatai – vertėjas iš anglų kalbos Virgilijus Čepliejus  ir lietuvių literatūros vertėja į lenkų kalbą lzabela Korybut-Daszkiewicz. Šv. Jeronimo premijos tradiciškai teikiamos minint Tarptautinę vertėjų – Šv. Jeronimo – dieną. 

 

Virgilijui Čepliejui premija skirta už meistriškus tiek klasikos, tiek šiuolaikinės literatūros vertimus, už gebėjimą perteikti kūrinių daugiabalsiškumą.

Čepliejus yra išvertęs per 50 grožinės literatūros kūrinių ir teatro pjesių, tarp jų nemažai knygų, priskirtinų pasaulio literatūros aukso fondui, kaip antai: Charles’o Dickenso „Didieji lūkesčiai“, George’o Orwello „1984-ieji“, Johno Steinbecko „Konservų gatvė“, Saulo Bellow „Hercogas“, Johno Gardnerio „Rudens šviesa“, Grahamo Greene’o „Garbės konsulas“, Williamo Somerseto Maughamo „Pyragai ir alus“.

Čepliejus daug nuveikė versdamas knygas vaikams ir jaunimui – ypač paminėtini Louiso Sacharo „Duobės“ (IBBY Lietuvos skyriaus premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą), „Maži žingsneliai“, „Berniukas be veido“, „Berniukas mergaičių tualete“, Sue Townsend „Slaptas Adriano Moulo dienoraštis“, Vince’o Vawter „Laikraščių berniukas“. 2006 m. Virgilijus Čepliejus įtrauktas į IBBY garbės sąrašą. Dvi paskutinės jo kūrybingai išverstos knygos vaikams (nauji garsiųjų kūrinių vertimai) – Roberto Louiso Stevensono „Lobių sala“ (pateko į skaitomiausių knygų penketuką) ir Marko Twaino „Tomo Sojerio nuotykiai“.

Čepliejus neabejotinai yra toks vertėjas, kuris stengiasi perteikti autoriaus stilių. Jo vertimas visada labai natūralus, nekliūvantis ir nerėžiantis ausies, vertėjas nebado akių savo meistryste.

 

 

lzabelai Korybut-Daszkiewicz 2018 m. Šv. Jeronimo premija skirta už profesionalius vertimus ir lietuvių literatūros sklaidą Lenkijoje.

lzabela Korybut-Daszkiewicz pradėjo versti lietuvių literatūrą į lenkų kalbą baigusi lenkų ir lietuvių filologijos studijas Varšuvos universitete. Ji išvertė  nemažai Herkaus Kunčiaus, Sigito Parulskio, daugybės kitų lietuvių prozininkų, poetų ir dramaturgų kūrinių. Jos vertimų kokybę labai gerai įvertino tiek lenkų leidyklų redaktoriai, tiek literatūros kritikai ir, žinoma, lietuvių literatūros Lenkijoje skaitytojai. Žinomo lenkų literatūros žurnalo „Literatura na swiecie” redakcija 2005 m. jai patikėjo lietuviško numerio sudarymo ir redagavimo darbus. Šiuo metu didžiausias Izabelos Korybut-Daszkiewicz nuopelnas populiarinant lietuvių literatūrą Lenkijoje yra Kristinos Sabaliauskaitės romano „Silva rerum” I ir II tomų puikus vertimas. Tai, kad šio romano pirmas tomas pateko į Vidurio ir Rytų Europos literatūros apdovanojimo „Angelus” finalinį septynetuką, yra taip pat didelis vertėjos nuopelnas.

Šv. Jeronimo premija užsienio literatūros vertėjui skiriama kasmet už profesionalius ir meniškus užsienio grožinės ir humanitarinės literatūros vertimus į lietuvių kalbą, už  nuopelnus vertėjo profesijai, meniniam vertimui, meninio vertimo teorijai ir kritikai, vertėjų ugdymui.

Premija lietuvių literatūros vertėjui skiriama kasmet už profesionalius ir meniškus lietuvių literatūros grožinių ir humanitarinių kūrinių vertimus iš lietuvių kalbos, už indėlį į tarptautinius kultūros mainus bei literatūros sklaidą ir populiarinimą kitose šalyse.

Šiemet premijos bus teikiamos spalio 1 d. 17 val. Kultūros ministerijoje (J. Basanavičiaus g. 5, Vilnius).

Regėjimo ar skaitymo negalią turintiems žmonėms – daugiau prieinamų kūrinių

Aklieji, taip pat regos sutrikimų ar kitą teksto skaitymo negalią turintys asmenys nemokamai galės pasiekti daugiau jiems prieinamų formatų kūrinių ir objektų: knygų, žurnalų, laikraščių, periodinių leidinių, spaudinių, kitų tekstų, taip pat natų, įskaitant garso formato medžiagą. Tai numato Kultūros ministerijos parengtas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisų projektas.

 „Pagal Kultūros ministerijos parengtas pataisas tokiems asmenims skirti kūrinių ir kitų objektų formatai nekomerciniais tikslais galės būti gaminami be autorių sutikimo, jais taip pat bus leidžiama nemokamai keistis tarp Europos Sąjungos ir kitų Marakešo sutartį ratifikavusių valstybių, taip papildant nacionalinius fondus“, – sako kultūros viceministras Gytis Andrulionis.

Tokiais sprendimais gausinant šiai asmenų grupei pritaikytus kūrinius, į Lietuvos teisinę sistemą perkeliamos Europos Sąjungos (ES) direktyvos nuostatos pagal Marakešo sutarties įsipareigojimus. 2013 m. Marakeše (Maroke) buvo pasirašyta Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos sutartis dėl geresnės aklųjų, regėjimo ir skaitymo negalią turinčių asmenų prieigos prie literatūros kūrinių. Šiuo metu sutartį yra ratifikavusios beveik penkios dešimtys pasaulio valstybių.

2018 m. sausio 1 d. duomenimis, Lietuvos aklųjų bibliotekos, didžiausios šalyje specialiųjų formatų leidinių, skirtų skaitymo sutrikimų turintiems žmonėms, leidėjos fondą sudarė daugiau kaip 292 600 egzempliorių įvairių dokumentų, kasmet specialiaisiais formatais išleidžiama daugiau nei 400 leidinių, iš kurių daugiausia – knygos ir žurnalai. Naujasis teisinis reguliavimas suteiks galimybę šiai bibliotekai ir kitoms pelno nesiekiančioms institucijoms, įskaitant viešąsias ir specialiąsias bibliotekas, švietimo įstaigas, gaminti skaitymo sutrikimų turintiems asmenims prieinamos formos kopijas ir keistis jomis su kitų valstybių institucijomis.  Įstatymo pataisų projekte numatyta, kad Vyriausybės įgaliota institucija sudarys tokių bibliotekų ir įstaigų sąrašus, skelbs juos interneto svetainėje, taip pat informaciją teiks Europos Komisijai, kuri ją skelbs centralizuotai, kad šalių institucijos galėtų efektyviai bendradarbiauti ir keistis turimais fondais.

Knygų lentyna. Nauji H. Murakami apsakymai, J. Melniko egzistenciniai klausimai, genijai ir jų mūzos

Džiugi žinia Haruki Murakami gerbėjams: išleistas apsakymų rinkinys lietuvių kalba

Haruki Murakami „Aklas gluosnis, mieganti moteris“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2018 m. Iš japonų kalbos vertė Gabija Čepulionytė ir Jurgita Ignotienė.

Haruki Murakami vis dar išlieka vienas mėgstamiausių rašytojų Lietuvoje: autoriaus knygos visuomet susilaukia didelio susidomėjimo ir yra vienos perkamiausių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Leidykla „Baltos lankos“ dar kartą džiugina visus Haruki Murakami gerbėjus ir pristato apsakymų rinkinį „Aklas gluosnis, mieganti moteris“.

Apsakymų rinkinyje veikia katės žmogėdros, nusikaltėlė beždžionė, aštrieji varnai, taip pat – svajonės, kurios mus formuoja, ir dalykai, kurių trokštame. Ištrūkę į viltingą susitikimą Italijoje, romantiškai ir nuodėmingai pabėgę į Europos pietus, atostogaudami Havajuose ar tiesiog įsisukę į kasdieniškus reikalus Murakami herojai susiduria su neaprėpiama netektimi ir seksualumu, jonvabalio švytėjimu ir neįveikiamu atstumu tarp tų, kurie turėtų būti patys artimiausi.

Dvidešimt keturių apsakymų rinkinyje, kurie buvo parašyti nuo 1980-ųjų iki 2005-ųjų metų, naujai atsiskleidžia Haruki Murakami meistriškumas. Jo apsakymai – ir siurrealistiški, ir žemiškai paprasti – liudija autoriaus talentą perteikti platų žmogaus patirčių spektrą, mokyti ir nepaliaujamai stebinti skaitytoją.


Knyga, kurioje nieko nėra neįmanoma

Jaroslavas Melnikas „Rojalio kambarys: apsakymai ir apysakos“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m. Viršelio dailininkas – Zigmantas Butautis. 

Jaroslavo Melniko knyga „Rojalio kambarys“ pirmą kartą pasirodė prieš 15 metų. Šiemet ji buvo išrinkta viena geriausių šimtmečio lietuvių literatūros knygų („Šimtmečio 100 knygų“ sąraše užėmė 15 vietą) ir vėl grįžta į knygynų lentynas, kviesdama naująją skaitytojų kartą pasinerti paslapčių ir mistikos pilną apsakymų ir apysakų pasaulį. 

Jaroslavą Melniką kritikai lygina su J. L. Borgesu ir F. Kafka, J. Saramago ir J. Cortázaru. Jo prozą apibūdinama kaip egzistencialistinė, metaforiška. Išoriškai atpažįstamas situacijas rašytojo plunksna paverčia pokalbiais apie pačius giliausius dalykus. Kas mes tokie? Kodėl esame? Kas mūsų laukia? – štai pagrindiniai laikui nepavaldūs klausimai, kuriuos kelia šio unikalaus autoriaus kūryba.

Rojalio kambaryje“ gausu pačių netikėčiausių situacijų. Pasvarstykime, kas nutiktų mūsų pačių ir mūsų artimųjų gyvenimui, jei kiekvienas žinotumėme savo mirties datą. O jei staiga, užuot senę, pradėtume jaunėti? Galbūt esame tik kažkieno kuriami personažai? Kuo tapsime, jei mūsų gyvenamoji erdvė ims trauktis, o namuose pradės dingti kambariai?

J. Melniko knygos yra triskart patekusios į Metų knygos rinkimų penketuką („Pasaulio pabaiga“, „Tolima erdvė“, „Maša arba postfašiszmas“), buvo įtrauktos į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Vėliau, išleistos Ukrainoje, keturis kartus tapo BBC Metų knygos finalistėmis, o romanas „Tolima erdvė“ pripažintas „BBC Metų knyga“. Šis romanas, 2017 metais išverstas į prancūzų kalbą, buvo paskelbtas Metų knyga Prancūzijoje (premija Libr à nous), apie ją daug rašė prancūzų žiniasklaida.

Vis dėlto naujajai skaitytojų kartai ši knyga bus nežinoma. Tačiau akivaizdu, kad laikas neįveikė jos aktualumo. Neseniai Lietuvoje pagal apysaką „Likimų knyga“ buvo pastatytas filmas „Paskutinė diena“ (rež. Klaudija Matvijevaitė), pagal apysaką „Rojalio kambarys“ rengiamas to paties pavadinimo filmas. 2018 m. „Rojalio kambarį“ skaitytojai išrinko viena iš geriausių lietuvių literatūros šimtmečio knygų. Tais pačiais metais „Rojalio kambarys“ buvo išverstas į anglų kalbą ir išleistas Didžiojoje Britanijoje.

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-09-05-knygu-lentyna-nauji-h-murakami-apsakymai-j-melniko-egzistenciniai-klausimai-genijai-ir-ju-muzos/171644

Tarptautiniame literatūros festivalyje Vokietijoje – išskirtinis dėmesys lietuvių literatūrai

Rugpjūčio pabaigoje Šiaurės Reino-Vestfalijoje vykusiame tarptautiniame literatūros festivalyje „Poetische Quellen“ (liet. „Poezijos versmės“) nemažai dėmesio skirta ir lietuvių literatūrai. Rugpjūčio 24 dieną pristatytas vienas sėkmingiausių pastarųjų metų vertimų į vokiečių kalbą – Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“ (vok. k. „Das weiße Leintuch“).

Ši pernai „Guggolz“ leidyklos išleista knyga sulaukė ypatingo Vokietijos literatūros kritikų dėmesio. Neseniai pasirodė antrasis leidimas. Neišverčiamo romano reputaciją turėjusį kūrinį į vokiečių kalbą meistriškai išvertė Claudia Sinnig. Būtent ji kartu su leidėju Sebastianu Guggolzu dalyvavo renginyje, kuris vyko po atviru dangumi pačiame Bad Oeynhausen miestelio centre. Svečius kalbino žurnalistas Jürgenas Keimeris, romano ištraukas skaitė aktorius Thomasas Streipertas. Diskusijoje dalyviai kalbėjo apie Antaną Škėmą, istorinį jo kūrybos kontekstą, lietuvių kalbą, vertimo subtilumus ir leidybą. S. Guggolzas yra vienas iš  nedaugelio leidėjų, sąmoningai pasirinkusių publikuoti tik „mirusių“  užsienio autorių kūrybą, kuri nepaisant savo didelės literatūrinės vertės dar neišversta į vokiečių kalbą. Pasak jo, autorių vietą jo veikloje užima vertėjai, todėl darbas su jais yra ypatingai svarbus.

Festivalio metu vyko trys pagrindiniai autorių vakarai  „Autorenporträt“ (liet. „Autorių portretai“), kurių vienas rugpjūčio 25 dieną buvo skirtas lietuvių rašytojui Tomui Venclovai. Renginio metu pristatyta pokalbių knyga „Der magnetische Norden – Erinnerung eines Europäers“ („Suhrkamp“ leidykla, 2017). Lietuvoje šią knygą 2017 metais išleido leidykla „Apostrofa“ pavadinimu „Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey“. Moderuojant žurnalistui Jürgenui Keimeriui Tomas Venclova ir knygos bendraautorė poetė Ellen Hinsey pasakojo apie knygos idėją ir jos atsiradimo istoriją. Rašytojas kalbėjo apie sudėtingus Lietuvos istorijos vingius, dalijosi  prisiminimais apie savo kūrybinį kelią, bičiulius disidentus. Tomo Venclovos eiles skaitė aktorius Thomasas Streipertas.

Viename seniausių Vokietijos kurortinių miestelių Bad Oeynhausen jau septynioliktus metus vykstantis literatūros festivalis „Poetische Quellen“ yra vienas  svarbiausių literatūros renginių Šiaurės Reine-Vestfalijoje. Šiais metais  jame dalyvavo virš trisdešimties autorių, filosofų ir vertėjų, tarp jų Nobelio premijos laureatas Imre Kertészas ir kiti. 

Festivalio partneris – Lietuvos kultūros institutas.

Kultūros ministerijos informacija

Kur iškeliauja knygos

Įžanga. Arba šiek tiek apie antis

Ar prisimenate jaunąjį Kolfildą? Tą, iš J. D. Salingerio  „Rugiuose prie bedugnės“?  Ir jo klausimą – vieną iš daugybės klausimų – taip ir likusių be atsako. „Aš gyvenu Niujorke, todėl galvojau apie tvenkinį, kuris yra Centriniame parke, netoli Pietinio išėjimo. Spėliojau, ar jis jau bus užšalęs, kai grįšiu, o jei taip, tai kur dėsis antys. Įdomu, kur jos dingsta, kai vanduo sušąla į ledą? Gal kas atvažiuoja sunkvežimiu, sugaudo jas ir nugabena į kokį zoologijos sodą? O gal jos pačios išskrenda kur nors?“

Jei Kolfildas gyventų šiais laikais, kažin ar jį kamuotų panašaus pobūdžio klausimai. Sėdėdamas ant suoliuko prie ledėjančio tvenkinio, nuo šalčio grumbančiais pirštais jis spaudytų išmanųjį. Dėl ančių likimo vargti ilgai nereikia...

Man rūpėjo kitas klausimas: kur dingsta knygos, kai skaitytojų širdys sušąla į ledą? Kitaip tariant, kur mes, knygiai, dedame (ne)mylimas knygas, tuštindami savo lentynas?

Buvau viena tų, kurie kategoriškai teigia: svarbiai knygai namuose vietos visada atsiras. Tik tas svarbumas... Augau, brendau, senau – keičiausi. Kai kurios knygos keitėsi ir vis dar keičiasi kartu su manimi. Gal beveik visos. Vienos nukeliavo banalybių žemėn, kitos priešingai – pasidengė išminties dulkėmis.

Pabandžiusi internete paieškoti atsakymo į klausimą „Kur iškeliauja knygos“, atsakymų beveik ir neradau. Bene įdomiausią, tikrai išsamų pasakojimą parašė žurnalistė Giedrė Milkevičiūtė. Po Vilnių ir kitus miestus pabarstytos ,,lesyklėlės”, bibliotekų mainų lentynos, bukinistų knygynai, interneto svetainės – tai jau nebe naujiena.

Ar tikrai?

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-08-21-kur-iskeliauja-knygos/171365

„Skaičių pasakų“ autorės griauna stereotipus: matematika gali būti įdomi visiems vaikams

Knygų vaikams autorės Lina Matiukaitė ir Ieva Kilienė siekia pakeisti požiūrį į matematikos mokymąsi ir pristato jau antrąją serijos „Skaičių pasakos“ knygą „Daugiau nei piratė“, kurią išleido „Šviesa“. Pirmoji „Skaičių pasaka“, pavadinta „Jei mėnulis būtų nulis“ sulaukė didelės sėkmės – tėvelius sužavėjo nuotaikinga istorija, supažindinanti vaikus su be galo įdomiu skaičių pasauliu ir kartu mokanti, kaip su juo susidraugauti. Autorės pasakoja apie pirmosios knygos tęsinį – šįkart į Matematikos miestelį atplaukia piratės laivas.

– Sėkmingai debiutavusios parašėte jau antrą knygą vaikams. Kuo ji skiriasi nuo pirmosios – klausiame ne tik apie siužeto vingius, bet ir edukacinę reikšmę?

Lina: Pirmoje knygoje vaikus supažindinome su skaičiais nuo 0 iki 9. Kalbėjome apie jų savybes, matematinę reikšmę. Knygoje „Daugiau nei piratė“ jau keliame koją į naują temą – skaičių lyginimą. Ją lydi ir svarbūs socialiniai, vertybių ugdymo klausimai. Pirmoje knygoje kalbėjome apie mokymąsi klausytis ir išgirsti, o antroje – apie gebėjimą į savo ratą priimti kitokį žmogų, nei esi pats. Ši tema gimė iš tikrų situacijų, nes dabartiniai tėvai dažnai keliauja po pasaulį kartu su vaikais. Taip mažieji patenka ne tik į svetimą kiemą, bet ir į nepažįstamą kultūrą, susiduria su iki tol negirdėta kalba. Tai tikrieji klajūnai piratai. Todėl šioje pasakoje ir ieškome atsakymo į klausimą, kaip mažiesiems piratams tapti savais ten, kur iki tol buvai svetimas. 

Ieva: Iš matematinės pusės ši knyga kalba apie skaičių lyginimą, moko palyginti skaičius: kuris iš jų didesnis, kuris mažesnis, o kada skaičiai lygūs. Į pagalbą atkeliauja piratė Rūsčiažandė, kuri Matematikos miestelio gyventojus paima laivo įkaitais, bet ji turi labai kilnų tikslą – išmokyti lyginti. Pirmoje knygoje svarbiausias akcentas buvo skaičiai ir jų tarpusavio ryšiai, o antroje šie skaičiai lyginami tarpusavyje.

– Rašydamos rėmėtės naujausiais psichologų ir edukologų tyrimais, atskleidžiančiais, kaip mažieji įsisavina matematines žinias. Kaip tai atsispindi knygoje?

Ieva: Psichologų ir edukologų atlikti tyrimai rodo, kaip į vaikų galveles nusėda matematinės žinios, todėl pasaką sąmoningai rašėme į tai atsižvelgdamos. Pirmiausia vaikai išmoksta daiktų kiekį palyginti vizualiai – žiūri, kuri daiktų krūvelė didesnė, nusprendžia, kad ten ir daiktų turėtų būti daugiau.  Tada išmoksta daiktus iš dviejų krūvelių suporuoti. Taip supranta, kad toje krūvelėje, kur liko daiktų be poros, jų išties yra daugiau. O paskutinis tarpsnis – kai vaikai išmoksta suskaičiuoti daiktus ir palyginti, kuris skaičius didesnis. Per šiuos tarpsnius lyginimas pateikiamas ir pasakoje, tik visa tai vyksta piratės laive, Matematikos miestelio gyventojams tapus įkaitais.  

– Jūs sumanėte parašyti pasaką, turinčią aiškų tikslą, – kad vaikai su šiltomis emocijomis prisimintų pirmąją pažintį su skaičiais. Tai atkreipė dėmesį į svarbų šiuolaikinio lavinimo klausimą – mokymasis turi vykti per žaidimą. Kai vaikams įdomu, jie nejučia patys išmoksta naujų dalykų. Ar šitaip galima išmokyti tik bendrųjų dalykų, ar per žaidimą įmanoma gilintis ir į konkrečius veiksmus, uždavinius, taisykles?

Ieva: Per žaidimą galima išmokti beveik visko, tik vaikui augant žaidimai keičiasi. Pradinukams žaisti tiesiog privaloma, nes jie to dar labai nori patys. Matematikos mokslas atsirado siekiant perduoti skaičių informaciją, ją apdoroti, todėl vaikams užtenka sukurti aplinką, problemas, kurios skatintų pažinti matematiką. Dvi mūsų knygos – tik matematinio pasaulio pradžia, nes jis iš tiesų yra begalinis.  

– Pamatę pavadinimą „Daugiau nei piratė“ skaitytojai klausė – ar tai knygelė mergaitėms? Kaip yra iš tiesų, kokiems vaikams skirtos jūsų pasakos?

Lina: Štai dar viena svarbi tema, apie kurią turėtume kalbėti plačiau. Kažkodėl įprasta manyti – jei knygos veikėja yra mergina, vadinasi, knyga skirta mergaitėms. Tačiau, jei knygoje veikia berniukas, ji tinka visiems. Kodėl? Norime sugriauti stereotipą, kad mergaitės privalo būti tik princesės, laukiančios princų. Jos irgi gali elgtis ryžtingai, drąsiai ir kūrybiškai.

Priminsiu tokį eksperimentą: iš vienos bibliotekos vaikiškų knygų lentynos buvo išimtos visos knygos, kuriose pagrindinės herojės nėra mergaitės; buvo išimtos ir tos, kuriose veikia mergaitės, bet jos vaizduojamos kaip nuskriaustos; taip pat tos, kuriose mergaitės negali pasiekti savo laimės be kitų pagalbos (pvz., princo, fėjos, pelės ar pan.). Deja, po tokios atrankos lentynose liko vos kelios knygos. Ką tai sako apie vertybes, kurias per literatūrą skiepijame šiuolaikinėms mergaitėms ir augančiai visuomenei? Mūsų knyga skirta tiek berniukams, tiek mergaitėms. Be jokių išimčių. Tiesiog norime parodyti, kad visai nesvarbu, kas esi. Jei tik turi svajonę, gali pasiekti jos nepaisydamas savo lyties, odos spalvos, gabumų ar šukuosenos. Viskas tėra mūsų galvose – jei tikime, kad galime ką nors padaryti, įdėję daug darbo tikrai galėsime. 

Ieva: Manau, kad labai smagu, jei pagrindinė veikėja yra mergaitė ir dar piratė. Toks derinys greičiausiai nustebins ir gal net turės didesnį poveikį berniukams. Nes nemažai jų kada nors įsimylės merginas, kurios bus ne fėjos ar pelenės, o drąsios piratės.   

– Kaip kilo sumanymas, kad mergaitė, atklydusi į Matematikos miestelį, bus piratė?

 Lina: Tai nutiko labai natūraliai. Pristatydamos pirmą knygą vis paklausdavome vaikų, apie ką jiems smagiausia skaityti. Daugelis sakė, kad apie piratus. To užteko, kad į Matematikos miestelį atplauktų piratė, mat ir pati vaikystėje labai mėgau pasakojimus apie piratus. O Ieva yra tiesiog pakvaišusi dėl maudynių. Viskas yra susiję. Štai vieną vakarą savo draugui papasakojau apie knygos idėją, o jis užrašų knygelėje išsyk nupiešė pašėlusią mergiotę su apsmukusiais marškinėliais, reperės kepure ir išpūstu didžiuliu kramtomosios gumos burbulu. Taip ir pamačiau skaičių lyginimo piratę Rūsčiažandę. Iškart paskambinau Ievai, ir kartu nutarėme, kad tokia herojė labai tinka naujos pasakos nuotaikai. O tada prasidėjo stebuklai. Piratę įsimylėjome ne tik mes, bet ir dailininkė, nepapratai jautriai ir kūrybiškai atvaizdavusi jos charakterį iliustracijose.

Literatų stovykloje – polemika dėl S.Daukanto ir J.Basanavičiaus

Kodėl kuriama prieštara tarp lietuviškosios tapatybės ir vakarietiškų vertybių, kodėl kai kurių intelektualų pasisakymuose lietuvių mentalitetas vertinamas kaip destrukcinis ir priešingas laisvos Europos civilizacijai arba kodėl brėžiama takoskyra tarp vakarietiško kritiškumo ir neva šventų tautiškų vertybių.

Viešojoje erdvėje kylančius prieštaravimus dėl lietuvių kultūros ir simbolinių figūrų vertės mėgino aiškintis akademinio seminaro „Literatūros salos“, šiais metais vykstančio netoliese dr. Jono Basanavičiaus tėviškės, dalyviai. Kaip aiškino literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, neigiamai konstruojamo lietuvių mentaliteto šaltiniai gali būti labai skirtingi. „Bet kuriuo atveju, lietuviai yra atsilikę – ar tai būtų per dideli katalikai, ar per dideli pagonys“, – įvairius viešumoje išgirstamus argumentus minėjo mokslininkas.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/literatu-stovykloje-polemika-del-s-daukanto-ir-j-basanaviciaus-286-1013576?c=286&copied

Viešojoje erdvėje kylančius prieštaravimus dėl lietuvių kultūros ir simbolinių figūrų vertės mėgino aiškintis akademinio seminaro „Literatūros salos“, šiais metais vykstančio netoliese dr. Jono Basanavičiaus tėviškės, dalyviai. Kaip aiškino literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, neigiamai konstruojamo lietuvių mentaliteto šaltiniai gali būti labai skirtingi. „Bet kuriuo atveju, lietuviai yra atsilikę – ar tai būtų per dideli katalikai, ar per dideli pagonys“, – įvairius viešumoje išgirstamus argumentus minėjo mokslininkas.

Skaitykite daugiau:
https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/literatu-stovykloje-polemika-del-s-daukanto-ir-j-basanaviciaus-286-1013576?c=286&copied

Rūta Elijošaitytė-Kaikarė: apie skaitymą, puikius vaikus ir nuostabius jų tėvelius

Daugelis tėvų savo vaikams linki gero ir supranta, kad būtent nuo jų priklauso, kokį ryšį vaikas užmegs su pasauliu. Tai, ką vaikas išmoksta pirmaisiais savo gyvenimo metais, išlieka visą likusį gyvenimą. Todėl mes stengiamės vaikus sveikai maitinti, rengti pagal metų laiką, skatiname juos judėti, mokome įvairiausių dalykų, kurie, tikimės, jam bus naudingi gyvenime. Drauge su vaikais žaidžiame, skaitome, juokiamės, kalbiname juos, supažindiname su aplinka. Pirmas ir svarbiausias pamokas vaikai gauna iš tėvų, iš savo šeimos.

Skaitymas jau nuo kūdikystės turėtų būti svarbi kasdienybės dalis. Tačiau skaitymo įgūdžių tyrimai rodo, kad Lietuvoje net 65 proc. tėvų teigia neskaitantys savo vaikams iki 2 metų ir 24 proc. tėvų – 3–6 metų vaikams. Tačiau skaitydami drauge mes kuriame skaitymo tradiciją. Vaikui, augančiam namuose, kuriuose yra knygų, šeimoje, kurioje imti knygą į rankas yra įprasta, skaitymas atrodys toks pat natūralus dalykas kaip ir valytis dantis prieš miegą ar užsidėti kepurę, kai lauke šalta ar sninga. Kas jūsų šeimoje yra didžiausias skaitymo iniciatorius? Ar tik ne mažiausias šeimos narys? Juk labai dažnai vaikai atkeliauja pas mamą, tėtę ar senelius su knyga rankose ir prašo paskaityti arba tiesiog padainuoti, pasekti pasaką. Labai svarbu tuo metu rasti laiko bent trumpai istorijai – paskaitykite drauge su vaiku, pavartykite paveikslėlių knygas, pasekite pasaką. Net penkiolika minučių gali turėti nepakeičiamos naudos jūsų vaikui.


Skaitykite daugiau:
https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/ruta-elijosaityte-kaikare-apie-skaityma-puikius-vaikus-ir-nuostabius-ju-tevelius-286-1002496?c=286&copied

Pažintis su kaimynų baltarusių literatūros klasikais

Asociacija „Slinktys“, tęsdama projektą „Su knyga per literatūrnę Europą: pėdsakai Vilniuje“ ir pristatydama atskirų Europos šalių rašytojus, gyvenusius Vilniuje, artėjantį antradienį, rugpjūčio 7 d. 18 val. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kiemelyje kviečia artimiau pažinti kaimynų baltarusių literatūros klasikus. Tai – rašytojai Jakubas Kolasas, Janka Kupala, Natallia Arsenneva, Maksimas Tankas. Šis renginys, jau penktas iš minėto ciklo. Projektas skirtas Vilniaus įkūrimo 695-osioms metinėms. 

Dažnai taip jau susiklosto, kad labiau pažįstame tolimesnių mums šalių literatūras nei kaimynų. Ne išimtis ir baltarusių literatūra, kuri, beje, yra glaudžiai susijusi su Vilniumi, ypač tarpukario laikotarpiu, kai čia skleidėsi pirmieji naujosios baltarusių literatūros žiedai. Neatsitiktinai šiam vakarui pasirinkti keturi rašytojai, atstovaujantys vos ne tą pačiam laikotarpiui. Tačiau ne visų jų kūryboje yra tiesioginių užuominų apie Vilnių, Lietuvą, bet jų vieni pirmųjų kūrinių sukurti mūsų sostinėje arba čia jie išvydo dienos šviesą.

Janka Kupala (tikr. Ivan Lucevič) – naujosios baltarusių literatūros ir baltarusių literatūrinės kalbos vienas iš pradininkų. 1908–1909 m. dirbo baltarusių savaitraščio „Naša niva“ redakcijoje Vilniuje. Jau tada atkreipė į save dėmesį eilėraščiu „O kas tenai eina“, kuris virto neoficialiu baltarusių himnu. Vilniuje rašytojas, jau kaip „Naša niva“ redaktorius, gyveno ir 1913–1915 metais. Bendravo su lietuvių rašytojais. 1913 m. Vilniuje, „Rūtos“ draugijos patalpose, buvo pastatyta J. Kupalos komedija „Paulinka“.  

Vilniuje J. Kupalos parašyta nemažai ankstyvųjų eilėraščių, poemų ir kitų kūrinių. Ankstyvoji jo kūryba remiasi baltarusių tautosaka. Jisai laikomas baltarusių tautiniu poetu. Paliko apie 1000 eilėraščių, 19 poemų, 4 pjeses.

(Nebe)ištaisomos klaidos spaudoje

Inga Dagilė – grafikos dizainerė ir vaikų knygų iliustruotoja. Jos kurtos knygos yra pelniusios gausybę apdovanojimų. Visgi sėkmę „grožio konkursuose“ lemia ne tik iliustracijos, bet ir bendras knygos apipavidalinimas. Tad šį kartą norime žvilgtelėti į menkiau pažįstamą grafikos dizainerio profesiją. Kaip knygą vaikams prakalbinti ne tik pasakojama istorija ir iliustracijomis, bet ir kompozicijomis, šriftais, spalvomis, gal net paraščių „pauzėmis“?

Iš šono kartais atrodo, kad sėkmingiems kūrėjams viskas klostosi lengvai, be didelių pastangų. Žinojimas, kad visiems pasitaiko sunkumų atpalaiduoja ir įkvepia. Pasidalinkite, su kokiomis kūrybinėmis nesėkmėmis yra tekę susidurti profesiniame kelyje? Kaip ta pati situacija atrodo iš laiko perspektyvos?

Baigusi mokslus dailės akademijoje buvau griežtai apsisprendusi, kad į spaudą nieku gyvu nelįsiu. Gąsdino didelė atsakomybė ir klaidų, kurių atspausdintame leidinyje jau nebeištaisysi, baimė. Todėl sąmoningai vengiau tokių užsakymų. Ilgai dirbau su internetiniais projektais, o po vaikų auginimo metų netikėtai atsiradę pasiūlymai iliustruoti Rositos Makauskienės „Svajonių kalną“, vėliau Evelinos Daciūtės „Drambliai ėjo į svečius“ viską apvertė aukštyn kojom. Supratau, kad kurti knygas yra pats didžiausias smagumas. Ir kur aš anksčiau buvau? Kiekviena nauja knyga yra didžiulis iššūkis, atsakomybė, daug kūrybos ir keletas taisyklių, o viską vainikuoja apčiuopiamas į knygos formą sugulęs rezultatas. Klaidų baimė niekur nedingo, tačiau kartu išugdė kruopštumą, dėmesingumą, įnešė sveiko jaudulio. Sumaketavus knygą, galutinius failus peržiūri nemažai žmonių, todėl didelių klaidų čia retai pasitaiko. Vienoje mano maketuotoje knygoje yra žodyje praleista raidė. To nepastebėjo nei autorė, nei redaktorė, nei kūrybos vadovė, nei aš.

Knyga buvo išleista be vienos raidės, ir nors raidės trūko labai matomoje vietoje, to daugelis skaitytojų taip ir nepastebėjo.

Vėliau knygos tiražas buvo kartojamas ir turėjau progą šią klaidą ištaisyti. Kita mano nesėkmė yra vienos knygos maketas. Jis gavosi puikus, tad lyg ir sėkmė, tačiau mano knygos įsivaizdavimas, kurį aš galiausiai įgyvendinau, prieštaravo kūrinio iliustruotojos įsivaizdavimui. Be jokių piktumų, su abipuse pagarba ji negalėjo priimti mano varianto, o aš – jos. Smalsu, kurį variantą pasirinko leidykla? Rudenį turėtume pamatyti. Daugelis nesėkmių lieka užkulisiuose nepastebėtos ir tik nedaugelis apie jas sužino ar pamato. Galbūt kitas popierius būtų labiau tikęs, kitas formatas pigiau kainavęs, o kitoks įrišimas būtų knygai suteikęs norimą efektą. Viso to dar tik mokausi.

Prie knygos prisiliečiate iš įvairių pusių – tiek iliustruodama, tiek kurdama knygos dizainą. Ar galima teigti, kad iliustravimas yra kūrybiškesnis darbas, o knygos dizainas, maketavimas – daugiau amatas? O gal toks palyginimas knygų dizainerį gali net įžeisti?

Iš dalies su tuo sutikčiau, nes man pačiai maketavimas yra gerokai paprastesnis užsiėmimas nei iliustravimas. Yra knygų kategorijos, kurias maketuoti galima puikiausiai išmokti. Knygas vaikams priskirčiau prie tų, kurioms amato žinių nepakanka. Jas maketuojant, reikia kūrybiškumo ir įsijautimo. Kas tinka vienai, gali visiškai netikti kitai, standartiškose situacijose panaudoti sunkiai suderinami šriftai tam tikrame kūrinyje kartu su iliustracija gali suskambėti tiesiog tobulai.

Maketavimas knygą gali pastiprinti arba sumenkinti, nebūtinai gražus maketas yra patogus naudoti. Maketuotojas gali įtakoti knygos skaitymo malonumą.

Netinkamai parinktas raidžių dydis, tarpai tarp eilučių, nepatogiai išdėliotas tekstas, per mažas teksto kontrastas su iliustracija gerokai apsunkina skaitymą, istorijos suvokimą, tai gali sukelti knygos atmetimo reakciją. Nors gali atrodyti, kad šis darbas yra labai svarbus, vis tik, mano manymu, svarbiausi žmonės kuriant knygą vaikams yra autorius ir iliustratorius. Jei istorija nevykusi, o iliustracijos neskoningos, geras maketas knygos neišgelbės.

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-07-29-nebe-istaisomos-klaidos-spaudoje/171052

Šalies bibliotekas pasieks 190 naujų kompiuterių

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka 52 šalies savivaldybėms perduos 190 naujų stacionarių kompiuterių, kurie bus paskirstyti miestų ir rajonų bibliotekoms. Tokiam Kultūros ministerijos parengtam nutarimo projektui trečiadienį pritarta Vyriausybės posėdyje.

Valstybei nuosavybės teise priklausantis ir šiuo metu Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos patikėjimo teise valdomas ilgalaikis turtas – stacionarūs kompiuteriai – perduodami savivaldybių nuosavybėn viešųjų bibliotekų veiklai. Bendra kompiuterių vertė – 204 tūkst. eurų.

„Šiuolaikinė biblioteka seniai nebėra vien tik vieta, į kurią žmogus ateina pasiskolinti jam reikiamą knygą. Kompiuteriai ir interneto paslaugos viešosiose bibliotekose užtikrina informacinių ir ryšių technologijų prieinamumą gyventojams, ypač atokesnėse vietovėse. Šalies viešosios bibliotekos reikšmingai prisideda prie Lietuvos gyventojų skaitmeninės atskirties mažinimo, sudarydamos sąlygas ir skatindamos žmones įgyti naujų žinių ir įgūdžių, kad jie sėkmingai ir visapusiškai naudotųsi informacinėmis ir ryšių technologijomis savo gyvenimo kokybei gerinti“, – sako kultūros viceministras Gytis Andrulionis.

Kultūros ministerijos kartu su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka vykdomu tęstiniu investicijų projektu „Bibliotekų kompiuterizavimas“, finansuojamu Valstybės investicijų programos lėšomis, siekiama išlaikyti sukurtą viešos prieigos gyventojams infrastruktūrą viešosiose bibliotekose, atsižvelgiant į naudingą kompiuterinės įrangos tarnavimo laiką, technologinę pažangą ir besikeičiančius gyventojų poreikius. Bibliotekininkų organizuojami skaitmeninio raštingumo mokymai ir konsultacijos mažina gyventojų skaitmeninių įgūdžių skirtumus visoje šalies teritorijoje, taip pat skatina naudotis elektroninėmis viešosiomis ir verslo paslaugomis.

Laisvalaikio skaitiniai: gyvenimo būdo žurnalai, meilės istorijos

Pristatome reportažų ciklo „Iš Nacionalinės bibliotekos lobyno“ naują laidą apie gyvenimo būdo žurnalus ir meilės istorijas.

Kaip ir šiais laikais, taip ir ankstesniais amžiais, gyvenimo būdo žurnalai, trumpos meilės istorijos, žinomų žmonių gyvenimų aprašymai buvo svarbi literatūros sritis žmogaus (ypač kilmingo asmens) gyvenime. Tai buvo galimybė pažvelgti į kitų šalių madas, kultūrą, stilių. Kaip atrodė XVIII a. pab.–XIX a. madai bei stiliui skirti žurnalai? Kokios istorijos buvo pasakojamos apie žymius asmenis?

Reportažų cikle „Iš Nacionalinės bibliotekos lobyno“ plačiajai visuomenei paprastai ir suprantamai pasakosime, kas įdomaus ir intriguojančio sukaupta Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Štai, pavyzdžiui, tokią karštą vasarą galite pasigaminti citrinų limonado!

Citrinų limonado receptas (iš Encyclopédie domestique, Paris, 1822)

4 citrinos; Pinta vandens; Pusė svaro cukraus.
Nupjauti citrinų žievelę kaip įmanoma giliau. Pašalinti baltąją dalį, esančią tarp vaisiaus ir žievelės. Tada į pintą vandens išspausti šių citrinų sultis, įdėti pusę svaro cukraus ir palaikyti 2–3 valandas.

Vaizdo įrašas: https://www.youtube.com/watch?v=GhXlSkzolrU

Filmuotos knygos:

  • Journal der moden, Weimar, 1786.
  • Leipziger mode-magazin, Leipzig, 1812.
  • Journal des luxus un der moden, Weimar, 1796.
  • Almanach des Gourmandes, Paris, 1796.
  • Rétif de la Bretonne, Les contemporaines ou Aventures des plus jolies femmes de l'âge présent les contemporaines mêlées, Paris, 1783.
  • Encyclopédie domestique : recueil de procédés et de recettes concernant les arts et métiers, l'économie rurale et domestique, et applicables à tous les états et dans toutes les circonstances de la vie, Paris, 1822.

Norinčius plačiau išgirsti apie to laikotarpio mados žurnalus, kviečiame klausytis gyvensenos kultūros leidinių autoriaus dr. Eugenijaus Skerstono paskaitos: https://www.youtube.com/watch?v=KE53wgMpPks

 Kitos reportažų ciklo „Iš Nacionalinės bibliotekos lobyno“ laidos:

Apie ką knygas rašo vabzdžiai?

„Ši knyga nėra žmonių parašyta“ – skelbia knygos anotacija. Ir ją perskaityti sunkoka – čia nei dantiraštis, nei piktografijos, nei raidynas. Tarsi ideogramos, bet nė vienas ženklas nėra identiškas kitam. Kas tai? Apie unikalią knygą „Vabzdžių kalba“ („The Language of Bugs“) Londono knygų mugėje kalbamės su menininku, knygų dizaineriu iš Kinijos Zhu Yingchunu.

 

Regis, viskas prasidėjo nuo cikados. „Stovėdamas tarp medžių pamačiau ant lapo nutūpusią cikadą. Man tik pradėjus tapyti, ji užšoko ant dažų paletės, iš jos – ant mano eskizų sąsiuvinio, ir pradėjo jame „piešti“. Užlipo man ant rankos, tada – vėl ant popieriaus. Užtėškiau lašelį vandens, cikada jame paplaukiojo. Jos paliktos žymės atrodė labai dailiai“, – rašo menininkas Zhu Yingchunas.

O galbūt viskas prasidėjo nuo žalio vabalo. „Dirbdamas sode pastebėjau kai ką, kas mane labai nustebino: baltos žymės augalų lapų paviršiuje, bet patys lapai neperkąsti. Prie jų tupėjo žalias vabalas. Tie raštai mane pribloškė – tokie rituališki, tarsi kažkas būtų meldęsis dangui. Būtent šis atsitiktinis atradimas mane paskatino keisti savo mąstymą. Pradėjau atidžiau stebėti vabzdžius – juk sodininkavimas nėra mano profesija. Netrukus pastebėjau kitą baltai išvagotą lapą. Jo ornamentai man pasirodė labai panašūs į senovės Kinijos filosofo Laodzi kaligrafines Tao išraiškas“, – sako Zhu (pasak senovės kinų filosofijos, Tao – tai pasaulyje egzistuojanti nematoma jėga, kuri kuria ir palaiko gyvybę, tai didysis vienis, kelias. Kartu – kryptis, kuria eina vidinę intuiciją turintis žmogus).

Plačiau skaitykite: http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/apie-ka-knygas-raso-vabzdziai-872907

Skaitykite nemokamai: išleistas pirmas žurnalo apie literatūrą „Knygų vaikai“ numeris

Rašytojo Tomo Dirgėlos iniciatyva virto realybe – išleistas pirmas internetinio žurnalo apie vaikų literatūrą „Knygų vaikai“ numeris. Jį galima skaityti nemokamai.

Leidinio apie vaikų literatūrą idėja rašytojui T.Dirgėlai kilo balandį. Tuomet jis feisbuke skelbė, kad šios idėjos įgyvendinimui reikia 400 eurų – neilgai trukus reikalingos lėšos buvo surinktos. Prie leidinio pasirodymo prisidėjo ne tik skaitytojai, rašytojai, bet ir leidyklos. Pirmame numeryje – ne tik pokalbiai su knygų vaikams autoriais, bet ir žvilgsniai į naujausias knygas, pažintys su literatūriniais personažais ir dar daug kitų temų.

Skaitykite daugiau:
https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/skaitykite-nemokamai-isleistas-pirmas-zurnalo-apie-literatura-knygu-vaikai-numeris-286-996806?c=286

Leidinio apie vaikų literatūrą idėja rašytojui T.Dirgėlai kilo balandį. Tuomet jis feisbuke skelbė, kad šios idėjos įgyvendinimui reikia 400 eurų – neilgai trukus reikalingos lėšos buvo surinktos. Prie leidinio pasirodymo prisidėjo ne tik skaitytojai, rašytojai, bet ir leidyklos. Pirmame numeryje – ne tik pokalbiai su knygų vaikams autoriais, bet ir žvilgsniai į naujausias knygas, pažintys su literatūriniais personažais ir dar daug kitų temų.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/skaitykite-nemokamai-isleistas-pirmas-zurnalo-apie-literatura-knygu-vaikai-numeris-286-996806?c=286

Skaitytojai, migruokite ne tinkle!

Šį spalį bus treji metai, kai įkūriau nepriklausomą knygyną „Juodas šuo“. Iš to, kas žmonėms nebereikalinga ir išmetama, atrenku vertingiausias knygas ir migruodamas po Lietuvą surandu joms naujus šeimininkus. Knygų paieška sudarė sąlygas nuvykti į Jungtines Amerikos Valstijas, ten domėjausi lietuvių išeivijos leidiniais – noriu, kad apie šią mūsų istorijai svarbią leidybą sužinotų kuo daugiau žmonių. Šiuo metu tai pagrindinė „Šuns“ misija.

Pasakojimą pradėsiu atsispirdamas nuo 2013 metų, nors, pasak dr. Naglio Kardelio, jei nuramintume vidinį įsitikinimą esamojo amžiaus bei jo problemų unikalumu, atsivertę tarpukario spaudos puslapius, atrastume analogiškų ar net identiškų problemų svarstymą, kuris dažną nustebintų įžvalgumu ir išvadų naujumu.

Prieš penkerius metus „Pegasui“ atidarant didžiausią knygyną Vilniuje buvo skelbiama: ši netradicinė knygų parduotuvė – tai žingsnis naujos koncepcijos knygynų link. Klausiate, kokia ji? Vis dar nežinau, pasak kūrėjų – erdvus knygynas. Be šabloniškai skambančių pažadų lavinti vaizduotę, žadinti smalsumą, plėsti akiratį, atmintyje įstrigo skyrių ekspertai, kurie – buvo žadama – pagal lankytojų skaitymo įpročius ir poreikius teiks aukšto lygio konsultacijas. Tikiuosi, kad konsultantai tai daro, ir žinia netapo tik dar viena piarine akcija.

Ar didžiausio knygyno pažadai pildosi, tegu vertina „Akropolio“ lankytojai ir moksliniai tyrimai. Pats tuo metu svarsčiau apie asmeninio knygyno įkūrimą ir į tinklinius knygynus užsukdavau nebent ieškodamas idėjų, ką daryti kitaip. Smalsiai stebėjau nuolatos kintantį Lietuvos knygų prekybininkų žemėlapį – manau, turime šiek tiek iniciatyvų, kurios kloja nepriklausomų knygynų kultūros pamatus, siūlo ar siūlė naujas lankytojų migravimo koncepcijas.

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-07-06-skaitytojai-migruokite-ne-tinkle/170672

Literatūros ekspertai: apie vertingas knygas, leidybos tendencijas, tai, ką vertėtų išleisti lietuviškai

Kiekvienais metais Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) skelbia vertingiausių verstinių knygų rinkimus, – ekspertai atrenka kūrinius, kurie nusipelno rimtą, išliekamąją vertę turinčias knygas mėgstančių žmonių dėmesio. Čia – pokalbis su šias knygas atrinkusiais ekspertais apie tai, kokie buvo 2017-ieji knygų leidyboje, kokios tendencijos pastebimos, kuo ypatingos į vertingiausių verstinių knygų penketuką patekusios knygos.

 
LLVS ekspertai Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Audrius Ožalas, Jurga Katkuvienė ir Dalia Zabielaitė išrinko ir vertingiausių verstinių knygų penketuką:
 
Julianas Barnesas „Laiko triukšmas“ (iš anglų kalbos vertė Nijolė Chijenienė, „Baltos lankos“)
Ralphas Dutlis „Paskutinė Sutino kelionė“ (iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė, „Sofoklis“)
Richardas Flanaganas „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ (iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė, „Baltos lankos“)
 
Wiesławas Myśliwskis „Akiratis“ (iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) Robertas Seethaleris „Visas gyvenimas“ (iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė, „Baltos lankos“)
 
2017-ųjų Metų verstine knyga skaitytojai išrinko J.Barneso knygą „Laiko triukšmas“.
 
– Kaip atrodo praėjusieji verstinės literatūros leidybos metai Lietuvoje? Ar galime įžvelgti kokių nors naujų bruožų, tendencijų? Galbūt galėtumėte palyginti su mūsų kaimynių situacija?
 
Dalia Zabielaitė (D.Z.): Pernai išleista europinės geros šiuolaikinės literatūros vertimų, taip pat ir kitų žemynų, pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos, Afrikos, Artimųjų Rytų. Pasirodė vertimų ir iš rečiau verčiamų kalbų: hebrajų, japonų, korėjiečių.
 
Marius Burokas (M.B.): Metai kaip metai. Nei labai pažengėm į priekį, nei labai atsiliekam. Madingiausios ir pastebimiausios knygos išverčiamos gana greit ir operatyviai. O tendencija kol kas tik viena – mokslo populiarinimo ir non-fiction literatūros gausėjimas.
 
Su kaimynais galime lyginti tik savo nenaudai, deja. Visų pirma dėl to, kad mes leidžiame palyginti mažai kaimynų literatūros (ypač estų). Visų antra, Lietuvoje vis dar trūksta nedidelių, nišinių leidyklų, leidžiančių rimtą, įdomią, bet galbūt ne itin plačiam skoniui pritaikytą šiuolaikinę literatūrą, taip pat klasiką.
 
Elžbieta Banytė (E.B.): Nepasakyčiau, kad išskirtiniai. Gal tik tuo, kad vis daugiau verčiama atsiminimų, laiškų ir kito non-fiction. Tiesa, ši tendencija ilgametė, tiesiog ji dabar taip išryškėjusi, kad badyte bado akis. O visa kita – kaip paprastai: kaišomos klasikos spragos (keista, kad Jeane‘o Racine‘o „Faidra“ (iš prancūzų kalbos vertė Vladas Braziūnas, Genovaitė Dručkutė, „Žara“) lietuviškai pasirodė tik dabar, nors minima net mokyklos programose), verčiama daug svajonių romanų, kai kurios komercinės leidyklos gyvena savą gyvenimą ir į jokią meninę vertę net nebando orientuotis, dar kitos savo leidybos planais geriau ar prasčiau balansuoja.
 
 

Septynių vaikų mama apie skaitymo troškulį ir… silkę

Septyni vaikai. Du anūkai. Populiarus tinklaraštis „7 taškai“. Kūrybos agentūros vadovės kėdė. Daugybė paskaitų susitikimų ir bendrystės idėjos terapiniame romane „Vandeninės moterys“. Už gyvenimo patirtis SABINA DAUKANTAITĖ yra dėkinga savo vaikams. Už klaidas – irgi.

„Be klaidų gyvena tik dievai“, – sako Sabina, kurią šį savaitgalį bus galima sutikti ir jos istorijų pasiklausyti Anykščiuose, literatūros festivalyje visai šeimai „Nuotykiai tęsiasi!“

 

Sabina, jūsų knyga „Vandeninės moterys“ buvo tiesiog išgraibstyta. Smalsu, kiek kartų pati ją skaitėte?

Rašydama knygą nuolat skaičiau tai, ką buvau parašiusi praėjusį kartą. Skaičiau ir perrašinėjau, kol supratau, kad šlifuodama tekstus sugaištu gerokai daugiau laiko, negu juos rašydama. Jei būčiau leidusi sau tobulinti, gali būti, kad iki šiol knyga nebūtų baigta. Leidykla laukė rankraščio sutartu metu, todėl neturėjau laisvės gyventi šiuo „nėštumu“ kiek tik panorėsiu, spaudė terminas. Kai knyga buvo išleista, kurį laiką negalėjau nė puslapio perskaityti. Buvau persisotinusi šia istorija. Tik dabar paimu į rankas ir pasklaidau, bet nuo pradžios iki galo dar nesu jos perskaičiusi ir nežinau, ar skaitysiu.

Knyga tarsi gimė iš tinklalapio „7 taškai“. Kodėl nusprendėte, kad jos reikia?

Esu lengvai sugundoma kūrybinėmis galimybėmis. Mane išprovokuoti kūrybiniam veiksmui yra vieni niekai. Leidykla pasiūlė, o aš, kelias dienas padvejojusi, sutikau. Buvo tikras iššūkis tinklaraščio miniatiūras paversti rišliu didelės apimties tekstu, gyvenimiškus, filosofinius etiudus išraityti į romaną. Rašydama knygą, tarsi žaidžiau seniai parašytais tinklaraščio tekstais, suteikdama jiems naują draminį kontekstą, jungdama į vientisą loginę grandį iki tol visiškai tarpusavyje nesusijusius parašymus.

Sakyčiau, šios knygos man prireikė tik tuomet, kai savo pastangomis pradėjau ją kurti.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-06-05-septyniu-vaiku-mama-apie-skaitymo-troskuli-ir-silke/170257

 

Festivalio „Poezijos pavasaris 2018“ apdovanojimai

Gegužės 13–27 dienomis vyko tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris 2018“, kurio metu pagerbiami ryškiausi praėjusių metų poetai, įteikiami prizai už poezijos vertimus į lietuvių kalbą, už lietuvių poezijos vertimus į kitas kalbas, už svariausią debiutą almanache, pagerbiamas aktorius poezijos skaitovas, teikiami kiti apdovanojimai.

Penkiasdešimt ketvirtojo tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris 2018“ metu įteikta 15 apdovanojimų.

1. „Poezijos pavasario“ laureatu tapo ir Maironio premiją pelnė poetas Almis Grybauskas už eilėraščių rinkinį „Toli blizga“ (leidykla „Homo liber“, 2017).

2. Dionizo Poškos premijos laureatas – poetas Algimantas Mikuta už eilėraščių knygą „Kelias į Laumes“ (leidykla „Kauko laiptai“, 2017).

3. Vilniaus miesto mero premijos laureatas – poetas Vytautas Stankus už knygą „Skruzdžių skandinimas“ (leidykla „Versus aureus“, 2016).

4. Vilniaus miesto savivaldybės Laimono Noreikos aktoriaus skaitovo prizininkai – aktoriai Balys Ivanauskas ir Artūras Dubaka.

5. Salomėjos Nėries premijos laureatė – poetė Indrė Valantinaitė už eilėraščių knygą „Trumpametražiai“ (leidykla „Alma littera“, 2017).

6. Zigmo Gėlės premijos laureatas – Dovydas Grajauskas už pirmąją eilėraščių knygą „Apie reiškinius“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017).

7. Jono Aisčio premijos laureatas – poetas Edmundas Janušaitis už eilėraščių rinkinį „Debesų sala“ (leidykla „Naujasis lankas“, 2017).

8. „Poezijos pavasario“ premija už poeziją vaikams skirta poetei Daivai Čepauskaitei už knygą „Baisiai gražūs eilėraščiai“ (leidykla „Žalias kalnas“, 2017).

9. „Poezijos pavasario“ prizas už pasaulio poezijos vertimus į lietuvių kalbą skirtas vertėjai Austėjai Merkevičiūtei už Ali Abdollahi knygos „Sielos smailė lanke“ sudarymą ir poezijos vertimus iš persų kalbos, kurią išleido Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga. Prizas – dailininkės Marytės Gurevičienės meno kūrinys, galerija „Meno niša“.

10. „Poezijos pavasario“ prizas už lietuvių poezijos vertimus į kitas kalbas skirtas vertėjai Agnieszkai Rembiałkowskai (Lenkija) už Nijolės Miliauskaitės, Sigito Gedos ir Vlado Braziūno poezijos knygų vertimus. Prizas – dailininkės Nijolės Vilutienės grafikos kūrinys.

11. „Poezijos pavasario“ prizas už eseistiką „Poezijos pavasario“ almanache skirtas literatūrologei dr. Audingai Peluritytei-Tikuišienei už esė „Pokalbiai su One“. Prizas – dienraščio „Lietuvos rytas“.

12. „Poezijos pavasaris“ rengėjų prizas už literatūros sklaidą skirtas literatūrologei dr. Žydronei Kolevinskienei. Prizas – dailininko Arvydo Kašausko tapybos kūrinys.

13. Moksleivių poezijos skaitymų „Augame kartu su eilėraščiu“ prizininkė – Akvilė Ližaitytė, Šakių „Žiburio“ gimnazija, IV klasė.

14. Poezijos ir dainuojamosios poezijos vakaro „Sueiliuotas pavasaris“ prizininkas – Simonas Bernotas.

15. Už įdomų debiutą „Poezijos pavasario“ almanache kultūros ir meno leidinio „Nemunas“ prizininkė – Samanta Kietytė.

Tarptautinis festivalis „Poezijos pavasaris“ – iškiliausias kasmetinis literatūrinis renginys Lietuvoje, rengiamas Lietuvos Rašytojų sąjungos. Festivalis rengiamas nuo 1965 m., gegužės mėnesį.

 

Tarp labiausiai lietuvių vagiamų knygų – V. Adamkaus, B. Sruogos ir A. Jagelavičiūtės kūriniai

Elektroninių knygų populiarumas vis auga – prognozuojama, jog šiemet jos sudarys apie ketvirtį visų pasaulyje parduodamų knygų. Smagu – saugome medžius, o ir planšetė su keliais šimtais kūrinių nevargina savo svoriu. Visgi, užsukę į knygyną, visuomet susimokame už naują, ar netgi seną knygą, o internete ieškome nemokamų grobių. Dažnai – nelegalių. Juk kam mokėti, jeigu galima nemokėti? 

Skirtingose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad elektroninėse skaityklėse nelegaliai atsisiųstų knygų procentas gali svyruoti nuo 20 (Jungtinė Karalystė) iki 60 (Vokietija) ar net šokiruojančių 90 (Nyderlandai).

Intelektinės nuosavybės apsaugos centro duomenimis, Lietuvoje veikia net 20 nelegalių e-knygų dalijimosi platformų, neskaičiuojant įvairių slaptų grupių socialiniuose tinkluose. Tokiose svetainėse populiariausi autoriai gali skaičiuoti iki kelių šimtų tūkstančių nelegalių parsisiuntimų. Pavyzdžiui, LR prezidento Valdo Adamkaus knyga „Paskutinė kadencija“ iki šių metų gegužės nelegaliai parsisiųsta buvo kiek daugiau nei 200 tūkst. kartų, Balio Sruogos „Dievų miškas“ bei Algirdo Kuzmos „Himalajai“ –  po 140 tūkst. kartų. Toliau populiariausių autorių sąraše rikiuojasi Agnė Jagelavičiūtė, Diana Jušmanovaitė, Algimantas Čekuolis ir kiti. 

Kol mes džiaugiamės savo nemokama sėkme, autoriai, kurių kūrinius vagiame, lieka be atlygio ir motyvacijos kurti toliau. Natūralu, jog kartu su motyvacija drastiškai krenta ir naujai išleidžiamų knygų skaičius.

Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė sako, jog nuo 4580 pavadinimų knygų, išleistų 2008 metais, naujai išleidžiamų knygų skaičius sumažėjo iki 3272 pavadinimų 2016-aisiais. Vagystės internete – viena iš to mažėjimo priežasčių.

„Vagystė visada yra skriauda. Šiuo atveju vagiama iš skaitytojų, autorių, leidėjų. Leidėjas parduoda mažiau knygos egzempliorių, tad mažėja jo galimybės investuoti į naujas knygas, naują turinį, – pasakoja R. Elijošaitytė-Kaikarė. – Piratavimo mastai Lietuvoje yra didžiuliai, o tai kelia nepatogumų ir platesniam e-knygų rinkos atsiradimui: dažnai žmonėms atrodo, jog internete visas turinys turi būti prieinamas nemokamai, tad mokėti už internetinį turinį tiesiog nėra tradicijos. Dėl šios priežasties elektroninės knygos vis dar lieka nišine rinka.“

LLA vykdomoji direktorė teigia, jog būdų kovoti su vagystėmis internete yra, tačiau tam reikalingas aktyvus visų suinteresuotų organizacijų bendradarbiavimas, veiksmų turėtų imtis ir pati Vyriausybė – juk nelegalų turinį platinančios svetainės uždirba didžiulius pinigus, tačiau mokesčius slepia. 

„Vienas iš būdų – mokestinės bazės peržiūra skatinant elektroninių knygų leidybą. Šiandien spausdintiems leidiniams taikomas sumažintas 9 proc.  PVM, o skaitmeniniams – standartinis 21 proc. PVM tarifas, – siūlo R. Elijošaitytė-Kaikarė. – Svarbus yra gyventojų švietimas, nuolatinis kalbėjimas apie intelektinio turinio vagysčių žalą – juk Lietuvoje piratavimo mastai vieni didžiausių pasaulyje. Taip pat, vagystės internete siejamos ir su nebaudžiamumu, tad visuomenės dėmesys, griežtesni įstatymai ir baudos taip pat galėtų šį reiškinį sumažinti.“

Ji sako, jog šiandien legalios knygų skaitymo platformos tampa vis paprastesnės ir patogesnės naudoti, o ir knygų pasirinkimas jose išties džiugina. 

„Elektronines knygas leidžia daugelis leidyklų, savo išleistas popierines knygas pritaikydamos elektroninėms skaityklėms: „Alma littera“, „Baltos lankos“, „Eugrimas“, „Kitos knygos“. Leidykla „Naujas vardas“ leidžia išskirtinai tik elektronines knygas. Didelis elektroninių knygų pasirinkimas yra platformose skaitykle.lt, knygute.lt, milzinas.lt“, – savo legalių platformų pasirinkimais dalinasi LLA vykdomoji direktorė.

Tomas Dirgėla: „Svarbiausia vaikui leisti būti pačiu savimi“

Rašyti vaikams – nelengva užduotis. Vienas iš tokių žmonių, kuris pasirinko vaikų rašytojo kelią – Tomas Dirgėla – populiariausias knygų vaikams rašytojas, 7 knygų autorius, radijo laidos „Domas ir Tomas“ vedėjas ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) alumnis.

Dvi meilės, kurios įkvėpė rašyti – tai meilė kūrybai ir meilė vaikams. „Jau nuo pradinių klasių mylėdavau kūrybą, vis kažką rašydavau, kažkur dalyvaudavau. O tuo metu daug laiko praleisdavau su savo daug jaunesne pussesere – žaisdavom, skaitydavom. Vėliau tos dvi meilės – Meilė kūrybai ir Meilė vaikams – ėmė ir susitiko. O tada nebeliko nieko kito, kaip tik po truputį galvoti apie rašymą vaikams. Galvojau, galvojau, kol prieš sykį bičiulis Vytautas V. Landsbergis pasiūlė pabandyti parašyti knygą vaikams“, – pasakoja Tomas Dirgėla.

Tomas Dirgėla yra ir dviejų vaikų tėtis. Kaip jis auklėja savo vaikus?Pagrindinis principas, o ir sunkiausias, leisti vaikams būti savimi, vaikas neturi būti tavo mažesnė kopija. Jis atėjo jau iš anksto žinodamas, ką gyvenime veiks, tereikia leisti viską išmėginti, viską išbandyti, kol pajus, kas tas jo arkliukas. Jeigu mudu su žmona esame filologai, o kažkuris iš vaikų gyvenimą leis vairuodamas traktorių, dirbdamas banke ar mūrydamas namus – tai jo pasirinkimas, svarbu, kad jis būtų savimi. O tada jis bus laimingas“, –  teigia rašytojas.

Skaitymas ir šiuolaikinės technologijos – suderinami dalykai. „Dar visai neseniai buvo mada kompiuterį laikyti skaitymo priešu. O prie kompiuterio laiką leisti mėgstančiam vaikui po tokio palyginimo knyga automatiškai ima asocijuotis su kažkokiu blogiu. Bet štai šiuolaikiniai skaitytojai – bent jau tie, su kuriais susitinku – nesupriešina skaitymo su šiuolaikinėmis technologijomis ir sugeba laiko skirti tiek tam, tiek tam“, – dalinasi savo patirtimi rašytojas.

Skaitytojam vaikui visada reikalingi palydovai. „Suaugę kaip skaitytojai, jau yra subrendę, atskiria gerą knygą nuo prastos. O skaitytojo vaiko skonis dar tik formuojasi, tad jam skaitymo kelionėje reikalingi palydovai – tėvai ir bibliotekininkai“, – kalba Tomas.

Vaikus skaityti paskatina tinkamas pavyzdys. „Sudominti vaiką skaitymu galima pavyzdžiu ir kantrybe. Jeigu vaikas matys skaitančius tėvus, tai ir pats anksčiau ar vėliau į rankas paims knygą – gal po valandos, gal po kelių dienų, gal po poros mėnesių. Tik įsivaizduokite, kaip vaikui iš šono atrodo tėtis ar mama, vis raginantys skaityti, o patys knygą atsiverčiantys kartą į pusmetį ar neskaitantys visai ir dažniausiai laiką praleidžiantys priešais televizorių“ – pasakoja Tomas.

Lietuvių filologijos studijų krypties pasirinkimo priežastis labai paprasta – rašytojui sekdavosi lietuvių kalba. „Mokykloje iš dalykų geriausiai sekdavosi lietuvių kalba. Na, gal dar ir kūno kultūra, kol nereikėdavo į tolį mėtyti teniso kamuoliuko ar daryti prisitraukimų (juokiasi). Tad jau buvo aišku, kur reikės traukti baigus dvylika klasių“, – kalba „Domas ir Tomas“ radijo laidos vedėjas.

Geriausias atsiminimas iš studijų metų, tai – „Pažintis su mergina, kuri šiandien yra mano žmona (šypsosi)“, – atsiminimu dalinasi Tomas.

Įkurta Kultūros leidinių asociacija

„Literatūra ir menas“, „7 meno dienos“ bei „Metai“ įsteigė Kultūros periodinių leidinių asociaciją. Tikimasi, kad prie jos prisijungs ir kita kultūrinė periodika.

Asociacijos tikslas – ginti periodinių leidinių interesus ir jiems atstovauti, ugdyti kultūrinius visuomenės poreikius, propaguoti profesionaliąją kultūrą, kultūros ir meno analizei bei refleksijai taikyti aukščiausius profesionalumo kriterijus. Pirmajai dvejų metų vadovo kadencijai išrinkta savaitraščio „7 meno dienos“ vyriausioji redaktorė Monika Krikštopaitytė, nurodo steigėjai. „Ilgainiui išryškėjo suvokimas, kad gerbiam vienas kito darbą labiau, nei norime konkuruoti, o kultūros leidinių skirtingumas yra privalumas ir turtingesnės visuomenės požymis. Asociacija yra proga susikalbėti tarpusavyje ir būti geriau girdimiems, kai svarstomi nauji ar seni rėmimo modeliai“, – sakė M. Krikštopaitytė. Pasak asociacijos iniciatorių, narių skaičius netrukus turėtų vienyti per 10 kultūrinių leidinių, tarp jų bus „Šiaurės Atėnai“, „Naujasis Židinys-Aidai“, „Artnews“ir kiti. Asociacijos nariais kviečiami tapti juridiniai asmenys, leidžiantys periodinius leidinius, kurių turinį sudaro ne mažiau kaip 80 proc. meninės kūrybos ir profesionalios kultūros refleksijos bei analizės. „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius Gytis Norvilas sako, kad susivienyti kultūros leidinius privertė finansavimo, sklaidos problemos. „Metų“ vyriausiasis redaktorius Antanas Šimkus tikisi, kad asociacija suteiks galimybę „ne tik patiems išlikti, bet ir prisidėti prie gyvybiškai svarbaus kultūrinio lauko išsaugojimo bei puoselėjimo“. Taip pat skaitykite: Nacionalinės spaudos leidėjai vienijasi į asociaciją Deficitinį „Literatūrą ir meną“ išleidęs G.Norvilas neatmeta galimybės savaitraštį leisti tik internete „Literatūra ir menas“ po sumažinto finansavimo eis kas dvi savaites BNS Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama. Komentarai AddThis Sharing Buttons Share to Facebook5Share to TwitterShare to MessengerShare to Google+Share to Dar... Temos: 5 spauda Žurnalai „Literatūra ir menas“ metai Daugiau

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/naujienos/ikurta-kulturos-leidiniu-asociacija-1104-978228?c=kultura


Asociacijos tikslas – ginti periodinių leidinių interesus ir jiems atstovauti, ugdyti kultūrinius visuomenės poreikius, propaguoti profesionaliąją kultūrą, kultūros ir meno analizei bei refleksijai taikyti aukščiausius profesionalumo kriterijus. Pirmajai dvejų metų vadovo kadencijai išrinkta savaitraščio „7 meno dienos“ vyriausioji redaktorė Monika Krikštopaitytė, nurodo steigėjai. „Ilgainiui išryškėjo suvokimas, kad gerbiam vienas kito darbą labiau, nei norime konkuruoti, o kultūros leidinių skirtingumas yra privalumas ir turtingesnės visuomenės požymis. Asociacija yra proga susikalbėti tarpusavyje ir būti geriau girdimiems, kai svarstomi nauji ar seni rėmimo modeliai“, – sakė M. Krikštopaitytė.

Skaitykite daugiau:
https://www.15min.lt/kultura/naujiena/naujienos/ikurta-kulturos-leidiniu-asociacija-1104-978228?c=kultura

„Vilnius skaito“: Lukiškių aikštėje įsikūrė skaitykla po atviru dangumi

Sostinės Lukiškių aikštėje atidaryta pirmoji Lietuvoje skaitykla po atviru dangumi. „Vilnius skaito“ – pirmą kartą Lietuvoje organizuojamas projektas, kurio metu nuo gegužės iki rugpjūčio mėn. lauko skaitykloje kiekvienas miesto gyventojas ar svečias nemokamai galės skaityti naujausią, įvairaus žanro literatūrą.

Specialiai skaitymui pritaikytoje erdvėje įvairaus amžiaus ir skonių literatūros mėgėjai ras apie 1000 knygų, suskirstytų į temines lentynas.

Skaitykla kas mėnesį keis vietą ir keliaus į vis kitas vilniečių ir miesto svečių pamėgtas vietas. Gegužę ir birželį ji veiks Lukiškių aikštėje, vėliau kelsis prie Baltojo tilto ir į Vingio parką. Skaitykla veiks nuo 10 iki 20 valandos kiekvieną dieną be poilsio dienų, kai nelis, nes knygos bus saugomos nuo drėgmės.

Didžiąją dalį knygų skaityklai paskolino pagrindinis projekto partneris – Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka, naujausių knygų taip pat dovanojo leidyklos „Baltos lankos“, „Alma littera“, „Sofoklis“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, „Kitos knygos“, „Vaga“ ir „Tyto alba“. Šiaurės šalių rašytojų knygas pristato Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje.

Skaityklą visą vasarą prižiūrės profesionalūs Vilniaus centrinės bibliotekos darbuotojai. Knygų kataloge bus galima peržvelgti visas turimas skaityklos knygas pagal abėcėlę.

Skaityklos erdvė taip pat bus naudojama įvairiems viešiems miesto renginiams: susitikimams su rašytojais, literatūros, poezijos skaitymams, knygų pristatymams, bus rengiami „šeimadieniai“, kiti įdomūs su literatūra susiję renginiai.

Projektą „Vilnius skaito“ inicijuoja ir organizuoja renginių organizavimo įmonė „Gera pramoga“. Skaityklą padėjo įrengti: „Komandor“, „DEXTERA“, „AVON“, „Magrės baldai“, „Senukai“. Projekto „Vilnius skaito“ draugas – Vilniaus miesto savivaldybė.

Poetui Vytautui Stankui įteikta sostinės mero premija už kūrybą apie Vilnių

Už kūrybą apie Vilnių sostinės Rotušėje meras Remigijus Šimašius apdovanojo „Poezijos pavasario“ laureatą Vytautą Stankų. Poetas itin populiarus tarp jaunųjų vilniečių, dažnai visi norintys netelpa į jo rengiamus improvizuotus poezijos skaitymus įvairiose sostinės kavinėse. Autoriui atiteko speciali Vilniaus mero premija – 2 tūkst. eurų.

„Labai džiaugiuosi, teikdamas premiją už poeziją apie Vilnių. Šiuolaikiniame vaizdinių pasaulyje poezija įkvepia. Labai vertinga ir įdomu skaityti eiles ne vien apie miesto grožį, bet ir matyti tuos ženklus, kurie netrukus išnyks. Vis modernėjančiame, besikeičiančiame mieste sentimentalus žvilgsnis, užfiksuotas eilėse, yra labai svarbus: ateityje poeziją skaitysiantys galės atrasti tai, ko jau nepamatysi mieste", – kalbėjo meras Remigijus Šimašius.

 

Laureato V. Stankaus kūryboje šiuolaikinė sostinė užima svarbią vietą. Savo knygoje „Skruzdžių skandinimas“ poetas mini Arkikatedrą, Trijų Kryžių kalną, Lazdynų stotelę, Vilnelę, Antakalnio kapines ir kitas svarbias Vilniaus erdves, pastatus. Sostinė poetui – giliausių išgyvenimų vieta ir įkvėpimo šaltinis.

 

„Manau, kad viename Vilniuje yra daug Vilnių: kai tu esi moksleivis, tavo Vilnius yra dalis tavo gimtojo rajono bei kelias iki mokyklos ir atgal. Kai tampi studentu – tu matai akademinį Vilnių, o jei dirbi greitosios pagalbos vairuotoju naktį – matai dar kitokį Vilnių. Kaip ir kitokį Vilnių mato policininkai, taksi vairuotojai ir mes poetai. Ir visa tai kažkur kažkaip telpa į eiles,“ – mintimis dalijosi premiją už kūrybą apie Vilnių laimėjęs poetas V. Stankus.

Vienas įdomiausių jaunesniosios kartos autorių, vertėjas V. Stankus savo kūryba skaitytojus džiugina daugiau nei dešimtmetį. Už knygą „Vaikščiojimas kita ledo puse“ (išleido savaitraštis „Nemunas“, 2009) autoriui įteikta Zigmo Gėlės premija, knygą „Iš veidrodžio, už“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014) 2014 m. skaitytojai išrinko Metų knyga poezijos kategorijoje, o už trečiąjį eilėraščių rinkinį „Skruzdžių skandinimas“ (leidykla „Versus aureus“, 2016) autorius pernai apdovanotas Jaunojo jotvingio premija.

Vilniaus miesto savivaldybės mero premija už poeziją apie Vilnių įsteigta 2005 metais. Premija teikiama „Poezijos pavasario“ renginių metu. Vilniaus meras priima festivalio dalyvius ir įteikia mero prizą Vilniaus Rotušėje arba miesto savivaldybėje.

Apdovanojimą yra gavę šie poetai ir menininkai: Aidas Marčėnas už lyrikos rinktinę „Pasauliai“ (2005 m.); Algimantas Baltakis už eilėraščius sostinės tema knygoje „Žvirblių žiemavietė“ (2006 m.); Almis Grybauskas už poeziją apie Vilnių poezijos rinktinėje „Apžvalgos spiralė“ (2007 m.); Antanas A. Jonynas už eilėraščius apie Vilnių (2008 m.); Justinas Marcinkevičius už ciklą „Rudeninė puokštė Vilniui“ eilėraščių rinkinyje „Naktį užkluptas žaibo“ (2009 m.); Kompozitorius Algirdas Martinaitis už naujus  muzikinius projektus (2010 m.); Jonas Strielkūnas už poeziją apie Vilnių ir 2009 m. išleistą dvitomį „Lyrika“ (2010 m.); Dailininkas Mindaugas Skudutis už Vilniaus įamžinimą meno kūriniuose (2010), Leonardas Gutauskas už poeziją apie Vilnių ir poezijos knygą „Urbo kalnas” (2011 m.), Antanas Šimkus už poeziją apie Vilnių ir poezijos knygą „Sezonas baigtas“ (2012 m.), Julius Keleras už eilėraščius ir fotografijas apie Vilnių, už nuotraukų albumą „Vilniaus šaligatviai = Vilnius pavements“ (2013 m.); Ramunė Brundzaitė už  knygą „Drugy, mano drauge“ (2014 m.); Vitalijus Asovskis už lietuvių poezijos vertimų knygą „Rudens buhalteriją“ ir eilėraščius apie Vilnių (2015 m.); Marius Burokas už poeziją apie Vilnių (2016 m.); Darius Pocevičius už knygą „100 istorinių Vilniaus reliktų“ (2017 m.).

Tarptautinės Man Booker premijos laureatė – Lenkų romanistė Olga Tokarczuk

Gegužės 22 d. Tarptautinės Man Booker 2018 m. premijos laureate buvo paskelbta lenkų romanistės Olgos Tokarczuk knyga „Skrydžiai“ (angl. „Flights“). Romanas laimėtoju buvo išrinktas iš šešių galutiniam vertinimo etapui pateiktų kūrinių.

„Skrydžius“ išvertė Jennifer Croft. Be tarptautinės šlovės, knygos autorius ir vertėjas laimi po 25 tūkst. svarų sterlingų.

„O. Tokarczuk yra nuostabiu sąmoju, vaizduote ir literatūrine elegancija pasižyminti rašytoja“, – per laureato paskelbimo ceremoniją Londone sakė vertinimo komisijos pirmininkė Lisa Appignanesi.

Romane pasakojama XVII amžiaus istorija apie olandų anatomą Philipą Verheyeną, kuris pjaustė ir piešė savo paties amputuotą koją, ir XIX amžiaus istorija apie Frederico Chopino širdį, po jo mirties sesers slapta vežamą iš Paryžiaus į Varšuvą.

O. Tokarczuk yra parašiusi aštuonis romanus ir du apsakymų rinkimus, o J. Croft yra pripažinta vertėja iš lenkų, ispanų, ir ukrainiečių kalbų.

Nuo 2016 m. Tarptautinis Man Booker apdovanojimas skiriamas geriausiai knygai, išverstai į anglų kalbą ir išleistai Jungtinėje Karalystėje. Premijos tikslas – paskatinti leidyklas leisti daugiau verstinės geros kokybės grožinės literatūros. Nuo minėtų metų kasmet apdovanojama viena knyga.

Praėjusiais metais šią prestižinę premiją laimėjo Izraelio rašytojo Davido Grossmano knyga „Arklys įeina į barą“ (angl. „A Horse Walks Into a Bar“). Romaną iš hebrajų kalbos vertė Jessica Cohen.

Vaikams – nuotaikinga knyga apie devynmetį valdovą Žygimantą Augustą

Žygimantas Augustas – vienas garsiausių Lietuvos valdovų, apie kurio galią ir valdymo laikotarpį kuriamos legendos, tačiau apie jo vaikystę ir ankstyvą pakėlimą į didžiuosius kunigaikščius beveik nekalbama. Apie istoriją vaikams ir apie vaikus, Lietuvos didikų gyvenimą, Žygimanto Augusto ir jo draugų vaikystės nuotykius bei vaikų susidomėjimą istoriniais pasakojimais, kalbamės su „Šviesos“ išleistos knygelės „Žygimantas Augustas ir valdovo sostas“ autoriais – istorikais Viltare Jasinskyte ir Andrejumi Ryčkovu.

Kaip sumanėte rašyti knygą vaikams apie vieną garsiausių Lietuvos valdovų?

Andrej Ryčkov: Būdamas moksleivis maniau, jog istorija yra didžių vyrų didūs arba niekingi darbai. Studijos universitete šį stereotipą paneigė ir leido susidaryti kur kas platesnį vaizdą. Manau, kad vaikams Lietuvos istorija atrodys įdomesnė ir patrauklesnė, jei daugiau kalbėsime apie pačių vaikų vaidmenį istorijos virsme.

Viltarė Jasinskytė: Rašydami norėjome sugriauti stereotipusapie stipriausias bei įžymiausias istorines asmenybes ar įvykius, pavyzdžiui, Vytautą Didįjį ar Žalgirio mūšį. Norėjosi praplėsti istorinį lauką ir supažindinti visuomenę su kitomis asmenybėmis bei istorijomis. Knygą rašėme vaikams, todėl negalėjome įsivaizduoti geresnio personažo negu jų bendraamžis. Beje, manau, kad iš vaikiškos perspektyvos, istorija tampa kur kas įdomesnė ir patrauklesnė.

Ar šiuolaikinius vaikus domina istorinės temos?

Andrej Ryčkov: Pastaruoju metu vaikų susidomėjimas istorija yra net didesnis negu anksčiau, jis auga kartu su pilietiniu sąmoningumu. Pagrindinis mūsų noras buvo sudominti jaunuosius skaitytojus senąja Lietuvos istorija, vis dar liekančia istorinės savimonės užribyje. Todėl ši knygelė vaikams yra interaktyvi, atvira ir be pabaigos – ties siužeto kulminacija nei Žygimanto Augusto, nei visos Lietuvos istorija nesibaigia. Jei vaikams ar suaugusiems kils klausimai „O kas vyko toliau?, „Kieno herbai pavaizduoti didžiojoje menėje?“ – tuomet pagrindinis knygos siekis bus realizuotas.

Viltarė Jasinskytė: Jeigu vaikai dar vaikystėje pamatys, kad aplink juos yra daug įdomių dalykų, augant jiems dar labiau kils poreikis pažinti ir mokytis, tačiau tam, kad vaikai domėtųsi istorija ir patirtų jos pažinimo džiaugsmą – namų darbus turi atlikti tėvai. Vaikai domisi istorija ir aš kiekvieną kartą su jais susidūrusi nustembu, kiek daug jie žino ir kaip smarkiai nori sužinoti daugiau. Pastaruoju metu labai pasigendame istorinių knygelių vaikams apie mūsų šalies istoriją, ypač – parašytų iš vaikiškos perspektyvos. Pažvelgus į istorinių knygų vaikams lentynas, daugiausia matomos užsienio istorijos knygos – senovės Romos ar Egipto istorija, riterių laikai ir pan.

Kodėl pasirinkote rašyti būtent apie Žygimantą Augustą?

Andrej Ryčkov: Iš pat pradžių idėja rašyti apie Žygimantą Augustą man pasirodė banali. Maniau, jog neįmanoma sukurti įdomaus ir patrauklaus, istoriniais faktais paremto pasakojimo, tačiau klydau. Tai, kad pagrindiniu knygos herojumi tapo Žygimantas Augustas – Viltarės nuopelnas. Šalia didžiųjų vyrų ir moterų – Žygimanto Senojo, Bonos Sforcos ir Žygimanto Augusto, šioje knygoje iškyla ir kiti, eiliniai tos epochos atstovai – Kuchmistras, raštininkas, kambarinė, žirgininkas, sakalininkas ir kiti. Beje, rengiant šią knygą, teko atlikti ne vieną tyrimą, todėl ne tik veikėjai, bet aprangos bei interjero detalės turi istorinius renesanso laikotarpio analogus.

Viltarė Jasinskytė: Juk Žygimantas Augustas buvo paskelbtas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu būdamas vos devynerių metų! Šis faktas tapo nuoroda į vaikams patrauklią istoriją, todėl nusprendėme parašyti knygą apie istorinę asmenybę – vaiką. Pagrindinis veiksmas vyksta Vilniuje, valdovų rūmuose, o pasakojimas prasideda Žygimanto Augusto pakėlimo ceremonijos dieną, kuomet jo tėvai – Žygimantas Senasis ir Bona Sforca liepia jam surasti tris paslėptas insignijas. Tuomet Žygimantas Augustas kartu su dviem draugais leidžiasi į nuotykių ir atradimų kupiną kelionę po dvarą.

Lietuvos leidėjų asociacija turi naują valdybą

Lietuvos leidėjų asociacija praėjusį penktadienį, gegužės 18 dieną, visuotinio narių suvažiavimo metu išrinko naują septynių narių valdybą. Naujoji valdyba išrinkta trejiems metams.

Į naująją valdybą perrinkti: Arvydas Andrijauskas, leidykla „Alma littera“; Remigijus Jokubauskas, leidykla „Justitia“; Danguolė Kandrotienė, leidykla „Terra Publica“; Vytas V. Petrošius, leidykla „Vaga“; Saulius Petrulis, leidykla „Eugrimas“; Lolita Varanavičienė, leidykla „Tyto Alba“. Pirmą kartą valdybos nariu tapo leidyklos „Tikra knyga“ direktorius Jaunius Lingys. Pirmajame valdybos posėdyje Remigijus Jokubauskas išrinktas Asociacijos prezidentu trečiai kadencijai.

Gegužės pradžioje Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomąja direktore tapo Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, iki šiol aktyviai dirbusi literatūros srityje, dalyvavusi Vilniaus knygų mugės organizaciniame komitete ir inicijavusi įvairius skaitymo skatinimo projektus.

Lietuvos leidėjų asociacija aktyviai veikia nuo 1993 metų ir vienija 40 narių – įmonių ir organizacijų, dirbančių leidybos srityje. LLA sukūrė Nacionalinį knygų prekyboje katalogą (nkpk.lt), tapusį ir Lietuvoje išleistų knygų baze, ir platforma informacijai apie knygų leidybą, literatūrą bei literatūros sklaidą. 2017 metais internete pradėjo veikti Lietuvos autorių teisių katalogas anglų kalba (ltbooks.lt).

Aktyviai bendradarbiaudama su užsienio leidėjais ir Lietuvos autoriais, dalyvaudama tarptautinėse mugėse, būdama viena iš Vilniaus knygų mugės organizatorių, LLA taip pat veikia ir skaitymo skatinimo srityje, organizuoja projektą „Lietuva skaito!“, kuris pastaraisiais metais įtraukė ir kitose valstybėse gyvenančius tautiečius. Naujoji valdyba prioritetiniais uždaviniais laiko antipiratinius veiksmus, bendradarbiavimą su Lietuvos organizacijomis skatinant skaitymą, leidėjų atstovavimą valstybės institucijose.

Lietuvos leidėjų asociacija – atvira organizacija, tad kviečia naujus narius jungtis ir dalyvauti ne tik atstovaujant šalį tarptautinėse knygų mugėse bei skatinant skaityti, bet ir drauge kuriant leidėjams bei skaitytojams palankią kultūrinę aplinką.

Laisvalaikiui ir pažinimui – dvi naujos knygos

Leidykla „Vaga“ pristato dvi naujai išleistas knygas: Adamo Kahane'o „Bendradarbiauti su priešu“ ir Davido Lebovitzo „Apartamentas“.

Skaitykite daugiau:
https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/laisvalaikiui-ir-pazinimui-dvi-naujos-knygos-286-971138?c=kultura

Leidykla „Vaga“ pristato dvi naujai išleistas knygas: Adamo Kahane'o „Bendradarbiauti su priešu“ ir Davido Lebovitzo „Apartamentas“.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/laisvalaikiui-ir-pazinimui-dvi-naujos-knygos-286-971138?c=kultura

Nacionalinė biblioteka sukūrė ir pradeda teikti dar vieną e. paslaugą

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka sukūrė interneto platformą (e. paslaugą), skirtą kūrinių, gretutinių teisių objektų ir nesaugomų objektų teisėms identifikuoti ir ženklinti pagal „Creative Commons“ licencijas ir Europeana teisių pareikštis.

Naujoji paslauga aktuali kūrėjams, kurie savo kūrinių nuotraukas ar įrašus skelbia internete, todėl svarbu nurodyti, kokiomis sąlygomis paskelbtą turinį galima naudoti kitiems vartotojams, o gal to išvis negalima daryti. Taip skatinama pagarba autorių teisėms. Vartotojams sudaromos sąlygos greitai ir lengvai rasti dominantį turinį su informacija apie jo naudojimo sąlygas, pavyzdžiui, skolintis nuotraukas, vaizdo ar garso įrašą kitiems darbams kurti ir pan.

Kūrėjams užtenka šalia skelbiamo internete kūrinio nurodyti „Creative Commons“ licenciją, ir toks kūrinys internete tampa lengviau randamas dėl to, kad dauguma interneto platformų leidžia naudotojams filtruoti turinį pagal priskirtas licencijas. Kūrinius su nurodytomis naudojimo teisėmis paieškų sistema geriau reitinguoja.

Šia paslauga taip pat siekiama, kad atminties institucijų ir kitų kultūros organizacijų viešinamas skaitmeninis kultūros paveldo turinys skatintų skaitmeninėje erdvėje skelbiamų kūrinių ir objektų ženklinimą, teisėtą pakartotiną naudojimą ir sklaidą.

„Turinio ženklinimas išplečia paveldo duomenų sklaidos galimybes, kartu ugdo visuomenės pagarbą intelektinei nuosavybei ir nepakantumą neteisėtam jos naudojimui. Skaitmeninio kultūros paveldo atvirumas ir ženklinimas gerokai padidina jį saugančios ir pristatančios organizacijos interneto svetainės lankytojų ar elektroninės paslaugos naudotojų skaičių ir išplečia jų geografiją. Platesnė sklaida užtikrina įvairesnį kultūros paveldo naudojimo kontekstą, pavyzdžiui, naudojant juos naujuose meno kūriniuose, praplečiant ar kuriant naujus enciklopedijų bei tinklaraščių įrašus, integruojant juos į skaitmenines mokymo priemones. Be to, didesnis susidomėjimas paveldo objektais atkreipia naudotojų dėmesį ir į kitas atminties institucijų teikiamas paslaugas“, ­­– sukurtos naujos e. paslaugos panaudojimo galimybes atminties ir kultūros institucijoms atskleidžia Nacionalinės bibliotekos vadovas prof. dr. Renaldas Gudauskas.

Nacionalinė biblioteka kartu su partneriais prieš metus parengė išsamią Suskaitmeninto ir skaitmeninio kultūros paveldo turinio naudojimo teisių priskyrimo bei ženklinimo metodiką, rekomendacijas ir schemą, o dabar sukūrė ir skaitmeninio turinio naudojimo teisių ženklinimo žinyną ir priemonę.

Artimiausiu metu Nacionalinė biblioteka organizuos seminarus, kuriuose kultūros ir atminties institucijų specialistams, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Vilniaus dizaino kolegijos studentams pristatys naują e. paslaugą ir sukurtos priemonės galimybes.

Daugiau informacijos apie šį projektą, dalinai finansuotą iš Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos, kurią administruoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, galite sužinoti mūsų svetainėje.

Nacionalinėje bibliotekoje oficialiai atidaryta Jolitos Vaitkutės instaliacija „Pabudę iš knygų“

Gausiai susirinkusi auditorija nuoširdžiais plojimais sveikino jaunosios kartos menininkę Jolitą Vaitkutę ir jai talkinusius komandos narius sukūrus instaliaciją „Pabudę iš knygų“. Kaip jau skelbėme, Nacionalinės bibliotekos reprezentacinę erdvę papuošė iš knygų nugarėlių ir juodo popieriaus sukurti aštuonių žinomų XIX a. pabaigos – XX a. tautinio atgimimo, Lietuvai nusipelniusių asmenybių portretai. Į bibliotekos lankytojus žvelgia poetas Bernardas Brazdžionis, visuomenininkė ir publicistė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kalbininkas Jonas Jablonskis, semiotikas ir lingvistas Algirdas Julius Greimas, mokslininkė, archeologė Marija Gimbutienė, filosofas Stasys Šalkauskis, rašytojas, filosofas Vydūnas, prozininkė, dramaturgė Žemaitė.

Sveikindamas instaliacijos autorius, Nacionalinės bibliotekos vadovas prof. dr. Renaldas Gudauskas akcentavo, kad pati biblioteka yra procesas. „Mes esame save kurianti biblioteka. Pastato rekonstrukcija lėmė šį procesą. Ir net sunku patikėti, tačiau atlikti tyrimai rodo, kad bibliotekos teikiamų paslaugų lankytojų pasitenkinimo indeksas yra net 87,7 procento. Tai labai aukštas rodiklis. Gal ir dėl to, kad biblioteka yra lanksti ne tik savo veiklomis, bet ir savo erdvėmis“, – erdvių atgaivinimo autoriams padėkojo prof. dr. R. Gudauskas.

Instaliacijos pristatyme dalyvavo ir vienas iš Nacionalinės bibliotekos interjero kūrėjų Jokūbas Jurgelis. Pasak architekto, bibliotekos interjeras kurtas kaip galimybė keistis. „Sumanymas buvo apie galimybę keistis. Apie raiškos ir transformacijos, naujos prasmės galimybę. Ir čia nėra jokių ribų. O juk ar ne to biblioteka ir siekia – būti be ribų?“ – klausė „2XJ architects“ architektas J. Jurgelis. „Gali būti ir dar drąsesni projektai. Juk svarbu ne lentynų aukštis, ne spalva, o tai, kad bibliotekoje kasdien pilna žmonių“, – sakė kelių nacionalinių konkursų laureatas ir tarptautinį pripažinimą už Nacionalinės bibliotekos interjerą pelnęs architektas.

Pati idėjos autorė menininkė J. Vaitkutė prisiminė, kad keletą mėnesių ieškojo temos šiai didžiulei net 71 m² instaliacijai sukurti. „Turėjau viziją, kaip tai padaryti. Žinojau, kad noriu organikos, noriu pagarbos knygai. Todėl mano instaliacijos darbine medžiaga tapo knygos ir juodas popierius, bet su bendraautore Emilija Vinžanovaite ilgai neradome, kas turi būti pavaizduota. Galvojau ir apie Saulę, apie Visatą, skaitymą, šviesą. Ir tik pagalvojus apie laikinumą, apie tai, kad mano visos instaliacijos labai laikinos, gimė idėja atiduoti pagarbą žinomiems Lietuvos žmonėms – valstybės kūrėjams, rašytojams, filosofams, mokslininkams, kurių jau nebėra, bet jie mums svarbūs. Norėjau moderniai ir naujai pristatyti jų portretus ir parodyti, kad tai, kas aktualu ir laikina, gali būti labai stipru ir paveiku“, – kalbėjo Jolita.

E. Vinžanovaitė sakė, kad jautė didžiulę atsakomybę kurdama šią instaliaciją Nacionalinei bibliotekai. „Tai ir didelė garbė man, ir atsakomybė. Bet nevengėme ir žaidimų. Pavyzdžiui Žemaitei užrišome mėlyną skarelę, o S. Šalkauskį papuošėme žalia apykakle. Bitės ir Vydūno portretuose įkomponavome jų pačių knygas. Palikome mažų galvosūkių žiūrovams.“

Apie laikinumą ir galimybę ant atgimusių bibliotekos lentynų išvysti ir visai kitus Lietuvai nusipelniusių žmonių portretus kalbėjo ir Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė Jolanta Budriūnienė. „Gal ne tiek svarbu konkretūs asmenys. Svarbiausia, kad turime ne vieną dešimtį garbių žmonių, kurių portretais būtų galima papuošti bibliotekos lentynas. Šiandien pabudę iš knygų – simboliai kuriančios, dirbančios, mąstančios Lietuvos.“

Renginį vedė Nacionalinės bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vadovas Ginas Dabašinskas. Jis instaliaciją „Pabudę iš knygų“ žaismingai pavadino „kultūrine provokacija“ ir kartu nuoširdžiai pasidžiaugė, kad panašių žaidimų erdve Nacionalinėje bibliotekoje tikrai dar bus ne viena.

Vilniečius kvies skaitykla po atviru dangumi „Vilnius skaito“

Šią vasarą Vilniuje, populiariose, žmonių lankomose vietose – skveruose, aikštėse – veiks mobili knygų skaitykla po atviru dangumi „Vilnius skaito“. Tai – naujas, unikalus, pirmą kartą Lietuvoje organizuojamas projektas, kurio metu gegužės-rugpjūčio mėn. lauko skaitykloje kiekvienas miesto gyventojas ar svečias nemokamai galės skaityti naujausią, įvairaus žanro literatūrą specialiai tam pritaikytoje erdvėje.

Vilniuje skaitykla pradės veikti gegužės 24 d. Lukiškių aikštėje. Vėliau kas mėnesį ji keis lokaciją ir kelsis į kitas miestiečių pamėgtas vietas, ir iš viso veiks 100 dienų iki rudens. „Artėjančio 700 metų jubiliejaus proga Vilnius rengiasi tapti „Pasaulio knygų sostine“. Toks titulas labai tinka daugiataučiam, atviram, draugiškam ir daug veidų turinčiam Vilniui. Mūsų miestas – daugelį amžių skirtingomis kalbomis ir pačių įdomiausių pasakotojų rašyta knyga. Skaityklos po atviru dangumi yra tarsi įžanga į „Pasaulio knygų sostinės“ projektą. Esu tikras, kad vilniečiai ir miesto svečiai pamils šią pramogą, kviečiu visus pasimėgauti vasara ir knyga pirmoje atviroje skaitykloje miesto centre!” – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Skaitykloje planuojama turėti apie 1000 knygų, suskirstytų į temines lentynas, skirtų įvairaus amžiaus ir skonio skaitytojams. Didžiąją dalį knygų skolina pagrindinis projekto partneris – Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka, naujausių knygų taip pat dovanoja leidyklos „Baltos lankos“, „Alma Litera“, „Sofoklis“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, „Vaga“, „Tyto alba“. Knygas bus galima skaityti įsitaisius ant patogių sėdmaišių, tačiau knygų išsinešti nebus galimybės.

Skaityklos erdvė taip pat bus naudojama įvairiems viešiems miesto renginiams, pavyzdžiui, susitikimams su rašytojais, literatūros, poezijos skaitymams, knygų pristatymams, bus rengiami „šeimadieniai“ ir pan.

Projekto „Vilnius skaito“ idėjos sumanytojai ir organizatoriai – UAB „Gera pramoga“, praėjusiais metais Vilniaus miestui padovanoję Vilniaus gatvės atidarymo renginį. Projekto „Vilniaus gatvė švenčia“ metu per visą gatvę buvo nutiestas rekordinio ilgio raudonas kilimas. Šiais metais renginių organizavimo agentūra, pasitelkdama partnerius ir rėmėjus, bei globojant Vilniaus miesto savivaldybei, tęsia gražių darbų miestui tradiciją ir dovanoja skaityklą, kurios tikslas – skatinti miestiečius prasmingai leisti laiką skaitant kokybišką literatūrą. Projekto koordinatorė, „Gera pramoga“ projektų skyriaus vadovė Jurga Mandrijauskaitė teigia, kad ši idėja jau žinoma pasaulyje ir ne kartą matyta kelionių metu didžiuosiuose pasaulio miestuose.

Skaityti daugiau:
https://www.madeinvilnius.lt/pramogos/renginiai/vilniecius-kvies-skaitykla-po-atviru-dangumi-vilnius-skaito/ .

Saulius Vasiliauskas. Lietuvos leidėjai tarptautinėje Londono knygų mugėje

Londono parodų centre „Olympia“ balandžio 10–12 d. vyko tarptautinė knygų mugė, kurioje Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – tapo šių metų programos „Market Focus“ viešniomis. Mugėje dalyvavo Kristina Sabaliauskaitė, Alvydas Šlepikas, Undinė Radzevičiūtė ir Tomas Venclova, vykstančiuose renginiuose eiles skaitė Marius Burokas, Giedrė Kazlauskaitė ir Aušra Kaziliūnaitė, susitikimą su gerbėjais surengė Jonas Mekas. Rengiantis mugei, į anglų kalbą išversta 19 lietuvių autorių knygų. Vis dėlto ši mugė pirmiausia orientuota į leidybos specialistus, todėl apie lūkesčius, rinką ir mažos šalies leidybines perspektyvas joje nutariau pasikalbėti su keliais Lietuvos leidėjais ir leidybos ekspertais.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyr. redaktorius Saulius Repečka

Esi ilgametis knygų mugių dalyvis, todėl noriu paklausti, kaip kinta leidėjų dėmesys mažesnėms valstybėms?

Baltijos šalys šiųmetinėje mugėje dalyvauja svečių teisėmis, joms skiriamas didelis dėmesys. Susitikus su kolegomis iš užsienio, didžiųjų leidyklų, tokių kaip „Random House“, atstovams nebereikia aiškinti, kas yra Lietuva, kokia jos literatūra – jie netgi pažada ateiti prie mūsų stendo. O prieš 10 metų dar tekdavo aiškinti, kur ta Lietuva apskritai yra.

Man rodos, proveržis prasidėjo, kai Lietuva tapo Frankfurto knygų mugės viešnia (2002 m., – S. V.). Tada išsivertėm nemažai knygų į vokiečių kalbą, o vertimai į didelės šalies kalbą – labai svarbu. Pernai Lietuva labai gerai pristatyta Leipcigo knygų mugėje: net gatvėse buvo užrašų apie Lietuvą, autorių nuotraukų... O dabar Londone apie mus rašo „The Bookseller“ ir kiti reikšmingi žurnalai. Patekti į tokią plačią areną, turiu galvoje anglakalbes šalis, Lietuvai turbūt pavyko pirmą kartą.

Kiek naudinga Lietuvos leidėjams šių metų mugė užmezgant ryšius ir įsitvirtinant?

Dar sunkoka prognozuoti, bet nereikia užsidėti rožinių akinių. Mūsų autoriais anglakalbiame pasaulyje dažniausiai domisi nedidelės nišinės leidyklos, neturinčios tokio potencialo išreklamuoti ir pristatyti autorius kaip didžiosios. Bet... Viskas prasideda nuo mažų dalykų, svarbiausia, kad kūriniai verčiami, mums rodomas dėmesys.

Ko užsienio leidėjai ieško lietuvių literatūroj, ko (ne)randa?

Bendraujant su įvairių šalių leidėjais ryškėja skirtingi interesai: vokiečiai, pavyzdžiui, ieško bendrų istorinių sąlyčio taškų, dėl to ten populiarus Alvydas Šlepikas, Leipcigo mugėje jis tikrai buvo žvaigždė. Kaip ir Undinė Radzevičiūtė: vokiečių leidėjai nori moderniosios, šiuolaikinės literatūros, atspindinčios vyraujančias tendencijas.

Taigi daug kas priklauso nuo tautos. Pavyzdžiui, bandai pristatyti Saulių Spurgą, rašantį apie Abiejų Tautų Respublikos padalijimus, – šalys, kurios yra šalia mūsų, susidomi, bet tolimesnėms tautoms tai neaktualu.

Koks tavo, kaip leidėjo, pagrindinis tikslas mugėse: ryšių mezgimas, profesiniai santykiai ar bend­ros tendencijos, konteksto analizė?

Svarbu ir tai, ir tai. Tačiau įnikus į tam tikrus profesinius dalykus, abstrakcijoms, tendencijoms laiko lieka mažiau. Tik, man atrodo, ne Londonas yra leidybos madų demonstruotojas, o Frankfurtas. Kažkada, pavyzdžiui, Frankfurte labai aiškiai pajutom, kad ateina erotikos banga, kitąkart – twisted thrillers banga. Be to, tuo metu skelbiami ir Nobelio, ir kitų prestižinių premijų laureatai. Londonas – labiau profesionalams skirta mugė. Čia susitinki su leidėjais, atnaujini kontaktus ir panašiai.

Bet, regis, ir Londono mugėje daugiau dėmesio skiriama ir kultūrinei programai?

Tiksliai pastebėta. Mažesnės mugės, pvz., Gotenburgo ar Leipcigo, visąlaik pasižymėdavo kultūriniu krūviu. Tai, kad nuo seno komercinėmis laikomose Frankfurto ir Londono mugėse atsiranda kultūrinis dėmuo, mums labai svarbu. Savo komercine literatūra vargiai ką nustebinsim, nebent prajuokinsim. Mums vienintelis būdas tapti žinomiems – pasirodyti kultūriniu lygmeniu su savo poetais, rašytojais... Nežinau, ar žmonės sąmoningėja, ar keičiasi kultūrinis klimatas, bet, regis, pasauliui nusibodo komercinė literatūra, pradedama domėtis nišiniais dalykais, atsiranda proga pasisakyti ir mažų šalių gyventojams.

 

Leidyklos „Kitos knygos“ vadovas Gediminas Baranauskas

Kokie lūkesčiai buvo vykstant į šią mugę ir ar jie išsipildė?

Lūkesčiai nebuvo labai dideli. Esame daugiau vertimų leidykla, verčiame knygas į lietuvių kalbą, nors turime ir gana įspūdingų lietuvių autorių. Pagrindinis darbas vyksta ne mugėse, o namie, leidykloje analizuojant informaciją, renkantis knygas, skaitant rankraščius... O mugė daugiau susitikimų, bendravimo erdvė. Naujų kontinentų čia neatrasim, viskas maždaug žinoma.

Taigi kontekstas žinomas jau prieš atvykstant, ar mugėje galima ką nors nauja atrasti?

Londono mugė nėra tokia svarbi, kaip Frankfurto, kur galima pamatyti ir nuveiksi maždaug viską.

„Kitos knygos“ – viena drąsesnių, daugiau rizikuojančių ir mažiau rinkos dėsningumams pataikaujančių leidyklų Lietuvoje. Kaip tokia leidykla atrodo platesniame kontekste? Štai vienoje mugės diskusijoje kalbėta apie tabu temas, kurių leidėjai vengia...

Tiesą sakant, nelabai apie tai mąsčiau... Ilgus metus man buvo liūdna, nes atrodė, kad skaitytojas nelaukia naujų iššūkių, neieško naujų idėjų. Bet dabar atėjo palankus metas – žmonės domisi geromis, aukšto lygio knygomis kaip, pavyzdžiui, Yuvalio Noah Harari’o „Sapiens“ ir „Homo deus“. Kai tokios knygos perkamos, apima nuostabus jausmas: nustoji galvoti, jog skaitytojai Lietuvoje nesidomi ar nesupranta jų problematikos. Nors kai kuriomis temomis lietuviai vis dar nesidomi, pavyzdžiui, klimato kaita.

O apie tabu temas ir sensacingas knygas pasakysiu tik tiek: knygą parašyti, išleisti ir išversti, ypač kokybiškai, užtrunka. Knyga kaip vynas – reikia laiko jai subręsti. Gali nutikti ir taip, kad kol knyga bus parengta ir išleista, sensacijos atvės, o temos jau nebebus tabu.

Ar pasitaikė, kad jūsų išleistos knygos skaitytojams prireikė tik po daug metų?

Knyga turi būti subrandinta, labai gerai parašyta, subalansuota ir pasverta. Tikrai gera knyga – tai akis atverianti knyga. Gali būti taip, kad jai laikas dar neatėjo. Sensacijos būdingesnės žurnalistikai ar feisbukui. Nors pasitaiko, kad kas nors paklausia, kodėl niekas neišverčia ir neišleidžia kokio nors autoriaus, kurį mes, pvz., išleidome prieš 10 metų.

Ar sudėtinga mažos šalies leidėjui derėtis su populiaresniais, žinomesniais autoriaus, įsigyti jų autoriaus teises?

Mūsų pasaulis ir labai paprastas, ir drastiškai kont­rastingas: arba rašytojas iš visų jėgų bando save parduoti, bet, deja, niekas neperka, arba dėl jo kūrybos susidaro didžiulė eilė. Pasaulyje populiariam autoriui brautis į Lietuvos rinką su laužtuvu nereikia.

Ar ši mugė padidins Baltijos šalių literatūros svarbą, aktualumą?

Aišku, padidins ir Lietuvos, ir Lietuvos autorių matomumą. Tik kokiu mastu? Man labai gerą įspūdį daro profesionalūs rinkodaros sprendimai, kuriuos pasitelkia mūsų kaimynai. Tarkim, latvių komiksų knygelė apie intravertus – tikrai puikiai pristatyta, reklamuojama net mugės tualetuose. Tai solidi reklaminė kampanija, skirta mugės dalyviams ir lankytojams.

Manote, Lietuvos leidėjams stinga tokių rinkodaros sprendimų?

Sunku vertinti, bet nematau tokių „šūvių“, kad vaikščiodamas po mugę būtum tiesiog priverstas susipažinti su konkrečiu kūriniu.

Ar konkuruoja dėl dėmesio Baltijos šalys, kurių stendai greta, kurios pristatomos po vienu „skėčiu“?

Kultūroje, literatūroje, leidyboje konkurencija gana humaniška. Nes jeigu, tarkim, tau reikia mobiliojo telefono, tu nepirksi iškart kelių, todėl prasideda agresyvi konkurencinė kova, kurioje laimėtojas tik vienas. O literatūroje šiek tiek kitaip – galiu ryte skaityti G. Garcíą Márquezą, o vakare F. Dostojevskį. Todėl, manau, Baltijos šalys ne konkuruoja, o gali papildyti viena kitą.

Vis dėlto susidarė įspūdis, kad lietuvių, latvių ir estų leidėjai nebendrauja, nesidomi vieni kitais...

Įdomus pastebėjimas. Nežinau, su kuo tai susiję. Bendradarbiavimas yra, bendravimas yra, bet intuityvios traukos ir meilės, natūralaus susidomėjimo, ko gero, ne... Galėtume sakyti, kad mes pernelyg vienodi. Bet iš tikrųjų latviai ir estai nuo mūsų dėl tam tikrų istorinių, lingvistinių, kultūrinių procesų tikrai skiriasi. Nežinia, kodėl nėra susidomėjimo ir tvyro šaltukas.

 

Leidyklos „Verslas ar menas“ direktorė Eglė Jokužytė

Kuriate unikalias knygas, taigi Lietuvoje užimate tam tikrą nišą. Kokiems skaitytojams skirtos jūsų knygos?

Yra knygų, leidžiamų tik neregiams, o mūsų knygos skirtos visiems: ir regintiesiems, ir neregiams. Jos skaitomos pasitelkiant skirtingus pojūčius: regą, lytėjimą, klausą ir net uoslę... Šios knygos kuriamos ne tam, kad būtų atskirti neregiai nuo reginčiųjų, bet siekiant juos sujungti – leisti pasijusti lygiaverčiais skaitytojais. Taip skatiname reginčius žmonėms susimąstyti apie vertybes, save ir kitus, pažinti pasaulį ne tik akimis, bet ir kitais pojūčiais.

Kaip Londono mugėje jus priima, sutinka užsienio leidėjai?

Šioje srityje esu novatorė. Visi, kas mano knygas pamato, stebisi. Bet tam, kad šį socialinį projektą jie norėtų perteikti savo šalyje, reikia daugiau laiko. Manau, svarbu jau tai, jog parodome, kad Lietuva gali tai daryti, kad mums aktuali socialinė problematika. Naujovės turi būti apsvarstytos, o po kiek laiko, tikiuosi, bus priimti ir palankūs sprendimai.

Šiųmetėje mugėje daug dėmesio skiriama vaikų literatūrai, netrūksta su ja susijusių renginių. Kaip atrodome bendrame kontekste?

Manau, Lietuva pasaulio mastu vaikų knygų leidyboje tikrai nėra paskutinė. Galima didžiuotis mūsų knygų iliustruotojais – jų europietiškas stilius, sumišęs su skandinavišku, visiškai kitoks, todėl įdomus pasauliui. Galima pasidžiaugti ir spaudos poligrafija – skiriame tikrai daug dėmesio knygos kokybei, jos išliekamajai vertei. Dalis užsienio leidėjų, pamatę mūsų knygas, netgi abejoja, ar jų šalyje bus galima išgauti tokį rezultatą!.. Mano tikslas – patekti į kitas rinkas, kad galėčiau kurti dar plačiau, atrasti bendradarbiavimo galimybių. Noriu, kad šios knygos socia­linę leidybinę misiją tęstų ir kitose pasaulio šalyse, suartintų reginčiuosius ir neregius, kad neregiai turėtų galimybę skaityti popierines knygas. Tai ilgas procesas.

 

Londono knygų mugės darbo grupės prie Lietuvos kultūros ministerijos specialistų programos kuratorė Aida V. Dobkevičiūtė

Kokios dalyvavimo sąlygos buvo sudarytos į Londono knygų mugę vykstantiems Lietuvos leidėjams? Kaip juos bandoma integruoti į platesnę rinką?

Kelerius metus lietuvių literatūros sklaidai Europoje Kultūros ministerija teikė prioritetą. Lietuvių autorių ir lietuviškų knygų bei vertimų pristatymui Krokuvos, Kijevo, Leipcigo ir Londono knygų mugėse Lietuvos kultūros institutas (LKI) paruošė ir koordinavo išskirtines programas. Leidėjai per Lietuvos leidėjų asociaciją aktyviai įsitraukė į pasirengimą ir darbą Leipcigo knygų mugėje 2017 m. ir Londono knygų mugėje šiemet, bendradarbiauta su kultūros institucijomis ir tarptautinėmis leidėjų asociacijomis siekiant plėtoti ir viešinti šiuos projektus.

Užsienio leidėjo išversta ir išleista knyga turi ilgalaikį poveikį ir ypatingą perspektyvą: lietuvių autoriaus kūrinio vertimas atsiranda kitų šalių bibliotekų, knygynų ir namų lentynose. Proveržis į vokiečių ir britų leidybos rinką, manau, bus ilgalaikis. Tam buvo ilgai dirbama, LKI koordinavo užsienio leidėjų bei žurnalistų vizitus ir susitikimus su lietuvių autoriais bei leidėjais, kontaktų mainus Vilniaus knygų mugėje. Todėl išskirtinis vokiečių ir britų dėmesys bei straipsniai žiniasklaidoje nėra atsitiktinė sėkmė. Pristatant lietuvių autorius būtinas aktyvus leidėjų, kurie atstovauja autoriams ir derasi dėl teisių licencijavimo, dalyvavimas. Taip pat labai svarbi valstybės parama per literatūros centrus (Lietuvoje – per LKI) vertimams ir dalyvavimui tarptautinėse mugėse, festivaliuose. Paramos ir skatinimo politika yra visose nepopuliarių kalbų Europos šalyse, ji turi veikti nenutrūkstamai, nuosekliai.

Pastebime naują tendenciją – nišinių leidyklų, leidžiančių itin kūrybiškas, daugiau darbo su autoriais reikalaujančias knygas, atsiradimą. Jų knygos apdovanojamos premijomis ir už turinį, ir už iliustracijas bei menišką išleidimą. Šios leidyklos įdomios ir užsienio leidėjams.

Kuo naudinga tokioje mugėje dalyvauti mažoms leidykloms? Ar jos gali tikėtis dėmesio? Ar jo buvo daugiau dėl „Market Focus“ programos, šįmet nukreiptos į Baltijos šalis?

Jungtiniame Lietuvos stende Londono knygų mugėje šiemet dalyvavo ir dirbo 12 leidyklų. Tačiau į mugę, be abejo, vyko daug daugiau leidėjų, nes ji skirta specialistams ir profesionalams. Pagrindiniai dalyviai – leidyklos iš viso pasaulio, literatūros cent­rai bei institutai. Lankytojai – leidybos specialistai, literatūros agentai, spaustuvininkai, bibliotekininkai, knygų dailininkai. Dalyvavimas šioje mugėje ypač brangus, todėl galimybė Lietuvos leidėjams pristatyti autorius šiais metais buvo išskirtinė. Mažos leidyklos galės įvertinti, kokia literatūra ir leidyba įdomi kitoms šalims. O „išsiugdyti nuojautą“ užtrunka. Tai, kas įdomu skandinavams, gali būti visiškai neaktualu britams. Į beribį anglakalbį leidybos pasaulį per LKI iškeliavo 19 lietuvių autorių kūrinių vertimų. Tai labai daug, nes prieš metus jų buvo nulis. Pavyzdžiui, latviai ir estai autorių teisių britų leidėjams pardavę gerokai daugiau.

Labai svarbus ir leidėjų indėlis – negalime tikėtis, kad viską padarys kultūros ar valdžios institutai. Dažnai profesionaliai pasiruošti atstovauti ir autorių teisių pardavimams leidėjai pristinga net žmogiškųjų išteklių, ne tik lėšų. Kadangi konkurencija didelė, turime ne tik finansuoti leidėjų dalyvavimą, bet ir padėti paruošti knygų pristatymus. Esu įsitikinusi, kad kiekvienos šalies mugėje pristatymai turi būti pateikti vis kitaip. Vienas pagrindinių įrankių, sukurtų aktyvuoti literatūros sklaidą užsienyje, yra bendras autorių teisių portalas www.ltbooks.lt. Ilgiau nei dešimtmetį stebėjau užsienio leidėjų domėjimąsi lietuvių literatūra ir galiu drąsiai teigti, kad turinys, iliustracija, poligrafinė leidinių kokybė yra vertinami.

Kokių naujienų sužinojote dalyvaudama įvairiuose leidybos specialistams skirtuose renginiuose? Kokios naujausios tendencijos ryškėja?

Džiugu, kad prestižinį „Market Focus“ apdovanojimą už pasiekimus vaikų ir jaunimo literatūros sklaidoje pelnė leidykla „Alma littera“ už seriją „Kakė Makė“.

Daug dėmesio mugės organizatoriai skiria vadovėlių ir edukacinės medžiagos leidybai, vyksta leidėjų ir knygų prekybininkų forumai. Konferencijoje „Quan­tum“ pateikti knygų leidybos rinkos ir prekybos statistikos tyrimai bei apžvalgos, tendencijų prognozės. Daugiausia dėmesio skirta garsinėms knygoms, nes jos ypač populiarios JAV, JK ir Skandinavijos šalyse. Manoma, kad šios knygos yra naujos kartos pagrindinis įrankis, o išgirsta istorija gali paskatinti ją skaityti. Tačiau tokių knygų parengimas ir sklaida vadovaujasi kitokia leidybos ir pardavimų schema bei kainodara. Dėl didelių kaštų tokia leidyba dar tik pradeda konkuruoti mažų Europos šalių rinkose.

Žymėjausi statistinius pasaulio leidybos, platinimo ir prekybos teiginius – tokias apžvalgas rengia ir pristato knygų platintojai bei prekybininkai. Jie stebi, renka ir skelbia informaciją apie skaitytojus, skaitomiausias knygas, turinio ir skaitytojų amžiaus grupių santykį. Lietuvoje tokios informacijos neturime, o ji būtų ypač naudinga leidėjams.

 

Šaltinis:http://literaturairmenas.lt/2018-02-09-nr-3656/4547-literatura/6938-saulius-vasiliauskas-lietuvos-leidejai-tarptautineje-londono-knygu-mugeje

Išrinkti moksleivių video konkurso „Skaitymo pozos“ nugalėtojai!

Džiaugiamės sulaukę išradingų filmukų iš visos Lietuvos! Visiems dėkojame ir linkime toliau būti tokiais kūrybingais. Konkurse dalyvavo komandos iš Alytaus profesinio rengimo centro, Kauno Jono Pauliaus II gimnazijos, Palangos senosios gimnazijos, Skuodo Pranciškaus Žadeikio gimnazijos, Šeduvos gimnazijos, Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos, Ukmergės r. Siesikų gimnazijos ir Vilkaviškio r. Keturvalakių mokyklos-daugiafunkcio centro.

Konkurso komisija vertindama atsižvelgė į kelis esminius kriterijus. Svarbiausiais renkantis laureatus laikytas scenarijus ir kūrybiška, autentiška, šmaikšti konkurso temos interpretacija bei dalyvių gebėjimas savaip laužyti su skaitymu susijusius stereotipus, taip pat dėmesį kreipėme ir į techninį filmukų parengimą (montažas, audiovizualinė kokybė).
 
Išrinktos dvi pirmosios vietos nugalėtojos! Tai Skuodo Pranciškaus Žadeikio gimnazijos mokiniai bei Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos grupė. Juos gegužės 7 d. kviečiame į kelionę „Skaitančiu traukiniu“ Klaipėda – Vilnius bei tądien Vilniuje vyksiančią literatūros ekskursiją „Jurgio Kunčino takais“.
 
Antroji vieta skirta Ukmergės r. Siesikų gimnazijos mokiniams, trečioji – Palangos senosios gimnazijos mokinių grupei. Jie apdovanojami renginio partnerių įsteigtais prizais – knygomis.
 
O Alytaus profesinio rengimo centro komandai už filmuko kunčiniškumą ir pastangas skiriamas specialus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto įsteigtas prizas – marškinėliai su lietuvių rašytojais!
 
Taip pat norime atskirai paminėti visai netoli prizinių vietų likusį išradingą Šeduvos gimnazijos filmuką – sėkmės!
 
 
Konkurso „Skaitymo pozos“ komisija:
 
Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentas Remigijus Jokubauskas
Lietuvos leidėjų asociacijos projektų vadovė Gražvilė Lukoševičiūtė
Literatūros kritikas, doktorantas, rašytojas Saulius Vasiliauskas
Literatūrologė, VU Filologijos fakulteto dėstytoja, vertėja Aistė Kučinskienė

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga išrinko 2018 m. Antipremijos laureatą

Balandžio 23-ioji – simboliška ir prasminga data visai pasaulio literatūrai. Siekdama atkreipti dėmesį į kasmet vis sudėtingesnį geros ir kokybiškos knygos kelią pas skaitytoją LLVS balandžio 23-iąją, Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną, skelbia 2018 metų Antipremijos laureatus.

Leidykla „Didakta“ – už lengvabūdišką požiūrį, kad leidėjo misija baigiasi įsigijus teises išleisti knygą sensacinga tema, tokią kaip Davido Ebershoffo „Danų mergina“ (2016), ir nesuvokimą, kad tai dar ir meno kūrinys, nusipelnantis deramo vertimo. Donatas Masilionis – už savo kaip literatūros vertėjo gebėjimų pervertinimą ir niekam tikusį vertimą, niekais pavertusį originalo meninę kokybę.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/lietuvos-literaturos-verteju-sajunga-isrinko-2018-m-antipremijos-laureata-286-960836?c=kultura

Leidykla „Didakta“ – už lengvabūdišką požiūrį, kad leidėjo misija baigiasi įsigijus teises išleisti knygą sensacinga tema, tokią kaip Davido Ebershoffo „Danų mergina“ (2016), ir nesuvokimą, kad tai dar ir meno kūrinys, nusipelnantis deramo vertimo. Donatas Masilionis – už savo kaip literatūros vertėjo gebėjimų pervertinimą ir niekam tikusį vertimą, niekais pavertusį originalo meninę kokybę.

Skaitykite daugiau:
https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/lietuvos-literaturos-verteju-sajunga-isrinko-2018-m-antipremijos-laureata-286-960836?c=kultura

Lietuvos rašytojai Londone pristatys savo kūrybą ir per literatūrą atvers mūsų šalį pasauliui

Likus nepilnai savaitei iki tarptautinės Londono knygų mugės, kur Lietuva, Latvija ir Estija dalyvaus Baltijos šalių „Market Focus“ programoje, į Jungtinės Karalystės sostinę vykstantys mugėje dalyvaujantys rašytojai, leidėjai ir organizatoriai susitiko Vilniuje pasidalyti savo kūrybos ir darbų sklaidos lūkesčiais ir mūsų šalies kultūros pristatymo vizijomis.

Londono knygų mugės išskirtinumas

Kultūros viceministrė, pasiruošimo Londono knygų mugei darbo grupės pirmininkė Gintautė Žemaitytė pabrėžė, kad Lietuvos dalyvavimas šių metų Londono knygų mugėje yra ypatingai svarbus ne tik literatūrai, bet ir šalies reprezentavimui apskritai: „Džiugu, kad pasiruošimą šiam projektui lydi ir didelis britų žiniasklaidos susidomėjimas Lietuva kultūriniu, politiniu, istoriniu aspektu. Tikimės, kad pavyks išlaikyti tęstinumą“, – pastebėjo G. Žemaitytė. „Esame įdomūs britams kaip regionas, labai svarbu, kad radome būdų prisistatyti kartu su latviais ir estais, nors visos šalys ir yra labai savitos“, – teigė kultūros viceministrė.

Lietuvos kultūros instituto direktorė Aušrinė Žilinskienė pristatė Londono knygų mugės specifiką: tai yra visų pirma verslo kontaktų, profesionalų mugė, industrijos atstovų susitikimo vieta. „Britų Tarybos kartu su partneriais rengiamoje „Market Focus“ programoje kasmet dalyvauja 12 rašytojų. Kadangi šiemet šioje programoje dalyvauja trys šalys, kiekviena pristato po keturis rašytojus, kurių vienas skelbiamas Dienos autoriumi. Mugės organizatoriai pabrėžia, kad literatūrinės programos renginiai yra galimybė autoriams surasti leidėjus, todėl knygų pristatymai mugėje nėra akcentas“, – Londono knygų mugės formatą pristatė A. Žilinskienė.

Lietuvos Dienos autorė – viena labiausiai skaitomų šiuolaikinių Lietuvos rašytojų, tarptautinio bestselerio „Silva rerum“ autorė Kristina Sabaliauskaitė; taip pat Lietuvai Londono knygų mugėje atstovaus poetas, intelektualas, disidentas Tomas Venclova; tarptautinį pripažinimą pelniusi prozininkė, 2015-ųjų Europos Sąjungos literatūros premijos laureatė Undinė Radzevičiūtė; prozos, poezijos, dramaturgijos kūrėjas, aktorius ir režisierius Alvydas Šlepikas.

35 renginiai

Lietuvos kultūros instituto Programų ir projektų skyriaus vadovė, Lietuvos pasirengimo dalyvauti Londono knygų mugės programoje „Baltic Countries Market Focus“ projekto vadovė Rūta Nanartavičiūtė pristatė svarbiausius kultūrinės programos akcentus: „Pačioje Londono knygų mugėje ir kitose erdvėse mieste įvyks net 35 renginiai, kurie sudaro profesionaliąją ir kultūrinę mugės programą. Kultūrinė programa pagrįsta teminėmis diskusijomis su 12 Baltijos šalių autoriais, kuriuose dalyvauja ir britų rašytojai, žurnalistai“.

R. Nanartavičiūtė išskyrė balandžio 9-osios renginį Britų bibliotekoje („Būti baltais: įtakų kryžkelėse“), kuriame dalyvaus visų trijų šalių Dienos autoriai K. Sabaliauskaitė, Nora Ikstena (Latvija) ir Mihkelis Muttas (Estija). Tą pačią dieną įvyks ir tarptautinio iliustruotojų mainų projekto „Pop-Up kūrėjai“ pristatymas ir parodos atidarymas. Paskutinę mugės dieną, balandžio 12-ąją,

Poezijos bibliotekoje Southbank centre vyks poezijos renginys iš serijos „Pasaulio poetai“, kuriame dalyvaus Tomas Venclova, Karlis Vendrinš (Latvija) ir Maarja Kangro (Estija); tą pačią dieną „Istorijos vaikų“ tema diskutuos Alvydas Šlepikas ir Nora Ikstena (Latvija), balandžio 13-ąją Undinė Radzevičiūtė kalbėsis su britų žurnaliste ir rašytoja Erica Wagner ir pasakos apie savo literatūrinius pasaulius (JK). Šalia pagrindinės Londono knygų mugės programos vyks ir poezijos renginiai, kuriuose dalyvaus poetai Marius Burokas, Giedrė Kazlauskaitė, Aušra Kaziliūnaitė, poetas ir vertėjas Rimas Uzgiris. Lietuviškąją programą Londone papuoš ir išskirtinis renginys su Jonu Meku: balandžio 10 d. PekhamPlex avangardo legenda kalbėsis su Serpentine galerijos meno vadovu Hansu-Ulrichu Obristu, taip pat vyks filmo „Ištraukos iš laimingo žmogaus gyvenimo“ peržiūra, J. Mekas pasirašinės knygą „Conversations with Film Makers“ (leidykla „Spector Books“).

Lietuvos literatūros pristatymas nesibaigia su Londono knygų muge: įvairiuose literatūros festivaliuose, kituose renginiuose šiemet dalyvauja Sigitas Parulskis, Tomas Vaiseta, Gabija Grušaitė, Evelina Daciūtė ir Aušra Kiudulaitė, Tomas Dirgėla, garsusis „Hay“ festivalis jau skelbia rašytojos Rūtos Šepetys dalyvavimą savo programoje.

Leidybos ekspertė, darbo grupės narė Aida Vida Dobkevičiūtė pasidalijo leidėjų lūkesčiais tarptautinėje Londono knygų mugėje: nacionaliniame Lietuvos stende dirbs 12 Lietuvos leidyklų, jų pristatomų knygų ir autorių įvairovė – itin didelė. Profesionalų programoje Baltijos šalių leidėjai diskutuos apie regiono leidybos industrijos panašumus ir skirtumus, taip pat pristatys skaitymo skatinimo programas, edukacinės literatūros leidybą; knygų spausdinimo industrijos atstovai iš Baltijos šalių aptars naujausius srities pokyčius ir veiklos vystymo metodus.

19 naujų Lietuvos autorių knygų

Pasak R. Nanartavičiūtės, pasiruošimas šių metų Londono knygų mugei turėjo didelės reikšmės naujiems knygų leidimams anglų kalba – ir dėl specialiai rengiamų britų leidėjų vizitų į Lietuvą, ir dėl reto leidyklų suinteresuotumo, susijusio būtent su papildomomis „Market Focus“ programos galimybėmis. „Leidyklos parengė ir specialias Baltijos šalių literatūros serijas: „Parthian“ leidykla pristato „Naujosios Baltijos poezijos antologiją“, Aušros Kaziliūnaitės ir Mariaus Buroko rinktines. Didžiąją dalį poezijos išvertė Rimas Uzgiris, kaip ir „Bloodaxe Books“ išleistą Gintaro Grajausko poezijos rinktinę ar leidyklos „Midsummer Night‘s Press“ pristatytą Ilzės Butkutės knygą „Karavano lopšinės“. Leidykla „Peter Owen Publishers“ rengia „World Series Baltics“ knygų seriją, kurioje jau šį balandį pasirodys Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“ (vertė Karla Gruodis). Skaitytojų ir recenzentų dėmesio jau sulaukė Evelinos Daciūtės ir Aušros Kiudulaitės knygos „Laimė yra lapė“ angliškas leidimas („Thames & Hudson“).

„Vagabond Voices“ išleido Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarus“ (vertė Jayde‘as Willas) ir Antano Škėmos „Baltą drobulę“ (vertė Karla Gruodis). Tomo Venclovos ir Ellen Hinsey pašnekesių knyga „Nelyginant Šiaurė magnetą“ („Boydell & Brewer“) jau sulaukė išsamių recenzijų britų dienraščiuose. Birželį anglakalbius skaitytojais pasieks ir Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ („Peirene Press“, vertė Delija Valiukėnas). Leidykla „Noir Press“ nuosekliai publikuoja šiuolaikinių Lietuvos autorių kūrybą: jau išėjo Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansas“ (vertė Yisraelis Elliotas Cohenas), Renatos Šerelytės „Vardas tamsoje“ (vertė Marija Marcinkutė), Rasos Aškinytės „Lengviausias“ (vertė Jūra Avižienis), Lauros Sintijos Černiauskaitės „Kvėpavimas į marmurą“ (vertė M. Marcinkutė), birželį pasirodys Jaroslavo Melniko romanas „Pasaulio pabaiga“ (vertėja M. Marcinkutė). 2019 m. leidykla „Oneworld“ pristatys Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“ (verčia Romas Kinka).

Šalies įvaizdis per literatūrą: svarbiausia yra būti, o ne atrodyti

Londono knygų mugėje dalyvausiantys autoriai pasidalijo savo įžvalgomis apie tai, kokią Lietuvą pristatome anglakalbiam pasauliui per savo literatūrą.

Lietuvos Dienos autorės Londono knygų mugėje Kristinos Sabaliauskaitės manymu, Lietuvos (ar bet kurios kitos šalies) įvaizdį ar užsienyje įsivyraujančius stereotipus pirmiausiai ir kuria kultūra: menas, muzika, literatūra. „Jei tas kultūrinis „prekės ženklas“ yra ryškus, tai tuomet ir kažkokie pavieniai emigrantų ar turistų paikiojimai, dėl kurių aprašymų užsienio žiniasklaidoje taip išgyvename, ne taip pastebimi. Jei to kultūrinio įvaizdžio nėra – tai tuomet matomi, deja, tik jie. Jau daugelį metų viešai kalbu apie tai, jog investuoti reikia būtent į Lietuvos aukštosios kultūros sklaidą. Viena gera, sėkmės užsienyje sulaukusi knyga, filmas, spektaklis, muzikos atlikėjas gali apie šalį papasakoti daugiau (o kartais ir sukelti visą susidomėjimo šalimi vajų), negu momentinės sportininkų pergalės ar reklaminės kampanijos“, – teigė Londone gyvenanti rašytoja.

K. Sabaliauskaitė pastebėjo, kad britai, lankęsi Lietuvoje, šalį dažniausiai mini geru žodžiu, bet visiems likusiems Lietuva tiesiog tėra terra incognita, apie kurią žinoma, kad tai viena iš Baltijos šalių, išsivadavusi devyniasdešimtaisiais iš Sovietų Sąjungos: „Juk iki šiol Britanijoje beveik nebuvo išverstos iš lietuvių kalbos literatūros, tad ir jokio literatūrinio matomumo nebūta. Tikėkimės, situacija dėka Londono knygų mugės proga pasirodysiančių vertimų šiek tiek pasikeis į gerąją pusę. Paprastai vienos knygos sėkmė užsienyje tampa ledlaužiu, leidėjai noriau imasi leisti tos šalies literatūrą. Juolab manau, kad turime tikrai daug ką įdomaus papasakoti, nes daugybė Europos kultūrinių asmenybių arba jų protėvių yra kilę iš Lietuvos. Galime papasakoti nemažai įdomaus iš savo sudėtingos istorinės patirties. O kaip norime, kad mus užsienis matytų – tai, manyčiau, kiekvienas kūrėjas turi savo viziją. Aš laikausi nuomonės, kad svarbiausia – būti, o ne atrodyti“.

Poetė Aušra Kaziliūnaitė praėjusią vasarą JK vykusių „Baltijos moterų rašytojų turo“ renginių metu jau turėjo progos įsitikinti, kad poezija britams yra įdomi. „Mąsčiau, koks su mūsų poezija gali būti santykis žmogaus, kuris nieko nežino apie Lietuvą arba turi tik klišių, stereotipų rinkinį. Manau, kad reiktų pamiršti mažos šalies kompleksus: savo rašymu neprivalome šių klišių nei paneigti, nei patvirtinti. Pasirinkimas prisistatyti per poeziją – subtilus, protingas ir nesivaikantis praeinančių madų, kurios galbūt tik įtvirtina mažos šalies kompleksus“, – svarstė A. Kaziliūnaitė. Jos manymu, tą neišvengiamą faktą, kad esame maža šalis su mažai versta literatūra, turėtume priimti ir pristatyti ne kaip trūkumą, o kaip privalumą.

Literatūros vertimo nuotykiai ir iššūkiai

Viena iš Londono knygų mugės autorių Undinė Radzevičiūtė jau turi nemažai darbo su vertėjais patirties – jos romanas „Žuvys ir drakonai“ jau prašneko vokiškai, lenkiškai, bulgariškai, itališkai, latviškai, estiškai, vengriškai ir ispaniškai. Vertėjas Romas Kinka yra parengęs ir vertimą į anglų kalbą. „Kalbant apie vertimus, rašytojas susiduria su komplikuota situacija: jis norėtų eiti į priekį, o vertimai jį grąžina trimis knygomis atgal. Kad parašytum naują knygą, senas reiktų užmiršti. Dabar turiu galvoje laikyti keturias nuolat aktyvias knygas – tą, kurią norėčiau parašyti, ir tris kitas, kurias vertėjai bando versti“, – dalijosi mintimis rašytoja.

U. Radzevičiūtė pastebėjo, kad būtent darbas su vertėjais ją privertė susidurti su kultūriniais skirtumais – pavyzdžiui, autorei miesto slengas yra Vilniaus miesto slengas. Kas jis yra vertėjui į vokiečių kalbą Corneliusui Helliui, Romui Kinkai ar kitam vertėjui, kokius miestus jiems turėti omenyje? Rašytoja taip pat pripažino, kad vertėjai gali būti įdėmesni už autorius: pavyzdžiui, latvė Dace Meiere pastebėjo ne tik netikslius ispaniškus žodžius romano tekste, bet ir tai, kad mėnulis negali prislinkti prie Televizijos bokšto iš dešinės, jis gali pasirodyti tik iš kairės.

Alvydas Šlepikas linkęs labiau pasitikėti profesionalių vertėjų darbu („Mano vardas – Marytė“ jau išverstas į vokiečių, olandų, baltarusių, ukrainiečių, estų, latvių, lenkų ir anglų kalbas). Tiesa, ir jam teko susidurti su vertėjos abejone, ar tikrai knygos herojus-vaikas gali nusviesti granatą 30 metrų.

Antano Škėmos „Baltos drobulės“ ir Sigito Parulskio romano „Tamsa ir partneriai“ vertėja Karla Gruodis didžiausiu savo kūrybiniu iššūkiu laiko būtent „Baltos drobulės“ vertimą. „Tai – sudėtingas veikalas. Jutau vidinę įtampą dėl didžiulės atsakomybės, juolab kad tai – pirmasis mano verstas romanas. Norėjau perteikti hibridišką kalbą, intertekstualumą, kovojau dėl to, kad tekste liktų lietuviški žodžiai. Kita vertus, giliai ir stipriai jutau šį veikalą, nes mano šeimoje iki šiol taip kalbamės, kokia kalba parašytas Škėmos romanas“, – pastebėjo Kanadoje gimusi K. Gruodis. S. Parulskio romano vertimas jai sekėsi gana sklandžiai ir lengvai: „Stresą kėlė tik kontraversiška romano tema, bet aš nuo pat pradžių labai tikėjau šiuo kūriniu“, – teigė vertėja.

Poezijos vertėjas Rimas Uzgiris mano, kad šiuolaikinės anglakalbės poetinės kūrybos kontekste lietuviai gali atrodyti egzotiški, nepažįstami. Kita vertus, kiekvieno autoriaus kūryboje galima atrasti šiek tiek panašumų į pasaulinės poezijos tendencijas – tai, vertėjo manymu, gali padėti juos pristatant. „Poezija vis tiek yra nišinis „reikalas“: yra daug norinčių ją rašyti ir abejoju, ar yra labai daug skaitytojų, kurie patys nerašo ar nenorėtų to daryti“, – svarstė vertėjas.

Leidykloje „Thames & Hudson” jau išėjusios knygos „Laimė yra lapė“ autorės Evelina Daciūtė ir Aušra Kiudulaitė taip pat susidūrė tiek su vertimo, tiek su iliustracijų adaptavimo kitose šalyse kuriozais. Pavyzdžiui, minėta knyga britų rinkoje tapo „Fox on the Swing“ (Lapė ant sūpuoklių). „Kai išdrįsau Londone paklausti leidyklos atstovų, kodėl jie pakeitė pavadinimą, teatsakė „It‘s confusing“ („tai trikdo, painioja“)“, – stebėjosi autorė. Beje, kitai jos knygai „Drambliai ėjo į svečius“ dar labiau „pasisekė“ Rusijoje – ten vertėjai jos tekstą ėmė ir sueiliavo. Leidyklų sprendimai keisti knygų viršelius nemaloniai nustebina ir iliustruotoją Aušrą Kiudulaitę. „Bet mes viena kitai pasiguodžiame ir lengviau pakeliame tuos smūgius, ypač kai savo akimis pamatėme, kiek, pavyzdžiui, leidykloje „Thames & Hudson” prie mūsų knygos dirbo žmonių“, – juokėsi dailininkė.

VU bibliotekoje bus eksponuojamas Martyno Mažvydo „Katekizmas“

Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje balandžio 4 d. bus eksponuojamas Martyno Mažvydo „Katekizmo“ originalas. Tai jau tradicija tapęs renginys, kurio metu Lietuvos gyventojai kviečiami susipažinti su pirmąja spausdinta lietuviška knyga.

M. Mažvydo „Katekizmas“ (visas pavadinimas „Katekizmuso prasti žodžiai, mokslas skaitymo rašto ir giesmės, dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos“) – tai 1547 m. Karaliaučiuje išspausdinta pirmoji lietuviška knyga, kurios atsiradimas pradėjo naują etapą lietuvių kalbos istorijoje – ėmė kurtis ir plėtotis lietuvių literatūrinė kalba, reikšminga lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo priemonė.

Manoma, kad spausdintų knygų tiražas buvo iki 300 egzempliorių, tačiau pasaulyje yra žinomi tik du šios ypatingos mūsų raštijai knygos vienetai. Vienas jų saugomas Vilniaus, kitas – Torunės (Lenkija) universitetų bibliotekose. VU biblioteka egzempliorių įsigijo mainais iš Odesos (Ukraina) M. Gorkio mokslinės bibliotekos.

M. Mažvydas – lietuvių raštijos pradininkas ir reformacijos veikėjas. Jo „Katekizme“ įamžinta senoji lietuvių kalba, kuri dėl savo archajiškumo ir giminingumo su sanskritu itin reikšminga indoeuropeistikos tyrinėjimams, ypač lyginamajai kalbotyrai. Pats knygos lietuvių kalba išleidimas padarė didžiulį postūmį tolesniam bendrinės lietuvių kalbos populiarinimui, jos raidai ir išlikimui.

Ilgą laiką pirmoji lietuviška knyga nebuvo prieinama visuomenei. Todėl VU bibliotekos tradicija kasmet vieną dieną rodyti M. Mažvydo „Katekizmo“ originalą tampa puikia galimybe didelei visuomenės daliai iš arti susipažinti su svarbia mūsų kultūros paveldo dalimi. Pirmosiomis balandžio dienomis M. Mažvydo „Katekizmas“ eksponuojamas minint VU įkūrimo datą (1579 m. balandžio 1 d.).

VU bibliotekos svečiai balandžio 4 d. taip pat galės išvysti „Katekizmo“ faksimilę – tiksliai atkurtą originalo kopiją, kurios išskirtinumą liudija ilgas ir nelengvas trejų metų gamybos procesas ir ribotas 100 vienetų tiražas. Aukštos kokybės faksimilės požymiai – į originalo panaši popieriaus faktūra, pergamento nelygumai, netolygus siuvimas, laiko padaryti įtrūkimai.

Atvykę į P. Smuglevičiaus salę bibliotekos svečiai taip pat galės aplankyti čia veikiančią Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejui skirtą parodą „Už visą auksą brangesnė laisvė!“, kurioje pateikiami dokumentai, susiję su Lietuvos valstybingumo raida.

M. Mažvydo „Katekizmas“ bus eksponuojamas balandžio 4 d. nuo 10 iki 19 val. VU bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje (Universiteto g. 3). Įėjimas nemokamas.

Balandžio 2-oji – Tarptautinė vaikų knygos diena

Tarptautinė vaikų knygos diena kasmet švenčiama balandžio 2-ąją, Hanso Christiano Anderseno gimimo dieną, nuo 1967 metų. Šios šventės iniciatorius – nevyriausybinė organizacija Tarptautinė vaikų knygų taryba (International Board on Books for Young People – IBBY), turinti nacionalinius skyrius daugiau kaip 70-yje pasaulio šalių. Lietuvos nacionalinis IBBY skyrius skaičiuoja jau 26-uosius gyvavimo metus. Jo iniciatyva dvidešimt šeštąjį kartą Lietuvoje bus teikiami ir apdovanojimai už geriausias bei reikšmingiausias metų vaikų ir paauglių knygas. Rašytojams, dailininkams iliustruotojams, vertėjams, literatūros sklaidos specialistams bus įteikta dešimt IBBY Lietuvos skyriaus premijų. Apdovanojimų ceremonija vyks balandžio 7 dieną Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Balandžio 2-ąją Tarptautinės vaikų knygos dienos proga publikuojamas laiškas skaitytojams ir plakatas, kuriuos kasmet kuria vis kitos šalies IBBY skyrius. 2018 m. ši galimybė suteikta latviams, švenčiantiems nepriklausomybės šimtmetį. Kreipimosi tekstą „Knygoje mažas yra didelis“ parašė Inese Zandere (g. 1958 m.), daugiau kaip 30 knygų vaikams ir paaugliams autorė, vaikų literatūros leidyklos „Liels un mazs“ įkūrėja, redaktorė. Plakatą sukūrė jaunas, kūrybingas dailininkas Reinis Pētersonas (g. 1981 m.), iliustravęs daugiau kaip 20 knygų. Abu autoriai yra H. Ch. Anderseno premijos nominantai.

Knygoje mažas yra didelis

Inese Zandere

Žmogus siekia ritmo ir darnos – lygiai taip per fizikos bandymą magnetinė indukcija tvarkingai surikiuoja metalo drožleles, lygiai taip snaigė susidėlioja iš vandens į kristalą. Pasakoje ar eilėraštyje vaiką traukia pakartojimai, refrenai, universalūs motyvai – kiekvieną kartą juos galima atrasti vis kitaip, jie yra teksto raštai. Pasaulis išsidėsto darnia tvarka. Ir šiandien prisimenu, kaip vaikystėje pati su savimi kariavau už teisingumą ir simetriją, už lygias kairės ir dešinės teises: barškindama pirštais į stalą, skaičiuodavau, kiek kartų kuriuo pirštu stuktelėjau, kad nė vienam nebūtų skriaudos. Plodama katučių, dešiniuoju delnu pliaukšėdavau per kairį, bet man tai pasirodė neteisinga, todėl išmokau pliaukšėti ir atvirkščiai. Tai įgimtas pusiausvyros siekis – gal juokinga, bet jis liudija pastangas neleisti pasauliui iškrypti. Atrodė, kaip tik nuo manęs ir priklauso, ar niekas nepakriks.

Vaiko polinkis į eilėraščius ir pasakojimus irgi susijęs su noru pasaulio chaosą paversti darna. Iš plūduriavimo neapibrėžtyje veržtis į tvarką. Skaičiuotės, liaudies dainos, rateliai, pasakos, poezija – visos šios ritmiškai organizuotos esaties formos padeda mažam žmogui struktūrinti savo būtį didžiajame chaose. Tai leidžia nujausti, kad tvarka pasaulyje įmanoma ir kiekvienas jame turi išskirtinę – savo – vietą. Paveikia viskas: ritminis teksto sudėstymas, raidžių virtinės, bendras puslapio vaizdas. Per mažus dalykus atsiveria dideli, ir knygoje vaikams mes visa tai pasąmoningai koduojame, net jei nėmaž negalvojame apie Dievą ar fraktalų teoriją. Vaikiška knyga – slėpininga jėga, dar labiau sustiprinanti mažo žmogaus didį norą ir gebėjimą būti. Padauginanti drąsą gyventi.

Knygoje mažas visada yra didelis, ir didelis iš karto, o ne tik tada, kai suaugs. Knyga – paslaptis, kurioje aptiksi ir tai, ko neieškojai arba ko dar nemoki rasti. Tai, ko tam tikrame amžiuje protu nesuprantame, palieka sąmonėje įspaudus, kurie ir ne iki galo suvokti ten dirba savo darbą. Paveikslėlių knyga ir suaugusiajam gali tapti kultūros lobių skrynia, o vaikas gali skaityti knygą suaugusiesiems ir rasti joje savo pasakojimą, savo gyvenimo nuojautą. Kultūrinis kontekstas formuoja žmogų, rengia vietą įspūdžiams, kurie čia suguls ateityje, ir išbandymams, kuriuos teks atlaikyti norint nesubyrėti, išlikti vientisam.

Vaikiška knyga – tai pagarba mažųjų didybei. Tai pasaulio sukūrimas vis iš naujo, toji žaismingai graži rimtybė, be kurios viskas, taip pat ir vaikų literatūra, tėra tuščias reikalas.

Iš latvių kalbos vertė Audrius Musteikis

Siūloma stiprinti intelektinės nuosavybės apsaugą internetinėje erdvėje

Kultūros ministerija parengė Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pakeitimo projektą, numatantį naujas teisių gynimo priemones, kurios užkirstų kelią neteisėtam turinio atgaminimui ir paskelbimui internetinėje erdvėje.

Kūrėjai iš savo kūrybinės veiklos gauna turtinę naudą, užtikrinančią tolesnes investicijas į kūrybą ir jos sklaidą, skatinančią kultūros įvairovę ir kūrybinių industrijų plėtrą. Meno kūrėjams ir kūrybinėms industrijoms svarbu, kad jų intelektinės nuosavybės teisės būtų efektyviai įgyvendinamos ir ginamos. Kaip rodo praktika, esamos teisių gynimo priemonės yra nepakankamos – civilinio proceso tvarka nagrinėjamos bylos neužtikrina operatyvios ir veiksmingos autorių teisių apsaugos skaitmeninėje aplinkoje.

Įstatymo projekte siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos sudarys sąlygas paspartinti šį procesą.

„Kūrėjai, jų įgalioti asmenys ar kolektyvinio administravimo organizacijos, gindami savo pažeistas teises, neteismine tvarka galės kreiptis į Lietuvos radijo ir televizijos komisiją, prašydami taikyti privalomus nurodymus tarpininkams. Pavyzdžiui, prašyti, kad interneto prieigos ir mokėjimo paslaugų tiekėjai blokuotų kūrinių prieigą internete, jeigu būtų nustatyta, kad autorių teise saugomas turinys neteisėtai viešai skelbiamas ar prieinamas“, – sako Kultūros ministerijos Visuomenės informavimo ir autorių teisių skyriaus vedėjas Deividas Velkas.

Įstatymo projekte sprendžiamas ir 25 procentų nuo surinkto kompensacinio atlyginimo už tuščią laikmeną paskirstymo klausimas. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą minėta kompensacinio atlyginimo dalis buvo skiriama Kultūros ministerijos administruojamoms kūrybinės veiklos ir autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programoms. Dabar siūloma surinktas lėšas paskirstyti keliems tikslams – 1/5 būtų skirta naujų teisių gynimo priemonių įgyvendinimui, 1/5 – Kultūros ministerijos vaidmens stiprinimui autorių teisių ir gretutinių teisių švietimo srityje, o kiti 3/5 – autorių teisių ir gretutinių teisių programai, kurios administravimas dar šiais metais turėtų būti perduotas Lietuvos kultūros tarybai.

Pakeitus kompensacinio atlyginimo paskirstymą, bus sudarytos sąlygos dalį programoms skirtų lėšų nukreipti autorių ir gretutinių teisių apsaugos stiprinimui bei modernizavimui, plėtoti teisėtą kūrinių prieigą, ugdyti visuomenės pagarbą intelektinei nuosavybei ir nepakantumą „piratiniam“ kūrinių naudojimui.

Bibliotekos – turtingesnės knygomis ir informacija, patogesnės žmonėms su negalia

Lietuvos bibliotekos gaus lėšų atnaujinti savo knygų fondus, sieks geriau prisitaikyti prie skaitytojų poreikių. Kultūros ministerija paskirstė valstybės biudžeto lėšas savivaldybių ir apskričių viešosioms bibliotekoms knygoms įsigyti. Iš viso šiemet tam skirta beveik 2 mln. eurų. Taip pat numatyta aprūpinti šalies bibliotekas specialia įranga bei priemonėmis, kurios padeda socialinės ir informacinės atskirties gyventojų grupėms naudotis bibliotekų paslaugomis.

„Savivaldybių viešąsias bibliotekas skatiname pirmenybę teikti originaliajai, vaikų ir klasikinei literatūrai bei informaciniams leidiniams, o apskričių bibliotekas – atsižvelgti į regiono ekonominę ir kultūrinę plėtrą, istorines tradicijas ir, žinoma, gyventojų poreikius. Bibliotekoms taip pat rekomenduojame bendradarbiauti ir tarpusavyje derinti fondų komplektavimą, kad lankytojai jose rastų visą dominančią informaciją“, – teigia Kultūrinės atminties ir paveldo politikos skyriaus vyresnioji patarėja Rūta Pileckaitė.

Kultūros ministerija, siekdama didinti kultūros paslaugų prieinamumą ir gerinti jų kokybę, didelį dėmesį skiria socialinės bei informacinės atskirties gyventojų grupėms. Apskričių viešosiose bibliotekose planuojama atlikti žmonių su negalia poreikių tyrimus, organizuoti tokių skaitytojų aptarnavimo mokymus specialistams, pritaikyti patalpas specialių poreikių asmenims. Pavyzdžiui – įkurti specialias edukacijų erdves, įdiegti išmaniąsias programas, leidžiančias geriau orientuotis bibliotekose ir naudotis jų paslaugomis. Taip pat planuojama kurti naujas virtualias paslaugas, organizuoti kultūrinius ir edukacinius renginius žmonėms su negalia. Siekiant, kad iniciatyvos ir naujos paslaugos būtų prieinamos kuo daugiau gyventojų, į šias veiklas numatoma įtraukti ir savivaldybių viešąsias bibliotekas.

Praėjusių metų pabaigoje Kultūros ministerija inicijavo diskusiją su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovais ir pristatė Lietuvos aklųjų bibliotekos centrinio pastato Vilniuje modernizavimo viziją.  Aptarta, kaip dabartines bibliotekos patalpas geriau pritaikyti šiuolaikinės aklųjų bibliotekos funkcijoms, siekiant, kad būtų atsižvelgta į besikeičiančius vartotojų poreikius bei lūkesčius.

Išrinktos vertingiausios 2017 metų verstinės knygos

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga jau devintą kartą skelbia vertingiausių Metų verstinių knygų sąrašus.


 LLVS ekspertai, remdamiesi Lietuvos nacionalinės bibliotekos bibliografiniais duomenimis ir gautais pasiūlymais, atrinko vertingiausių 2017 m.  knygų šiuolaikinės literatūros ir klasikos sąrašus.

LLVS ekspertai:
Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Jurga Katkuvienė, Audrius Ožalas, Dalia Zabielaitė
 

 

Vertingiausių 2017 metų verstinių knygų šiuolaikinės literatūros ir klasikos sąrašai pristatyti Vilniaus knygų mugėje.


šiuolaikinės literatūros Metų verstinę knygą balsuoti kviečiame LLVS tinklalapyje  
www.llvs.lt iki birželio 1 d.

Metų verstinės knygos projekto tikslas – padėti skaitytojams, bibliotekoms, knygynams atsirinkti reikšmingus šiuolaikinės pasaulio literatūros kūrinius ir klasikos kanoną kuriančius tekstus, skatinti diskusijas apie perskaitytas knygas. Kartu siekiama pristatyti ir populiarinti grožinės literatūros vertėjo profesiją.

Projektą remia: Kultūros Taryba

Projekto partneris: Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

 

 2017 M. VERSTINĖS ŠIUOLAIKINĖS LITERATŪROS SĄRAŠAS
 

1.        Abdollahi, Ali. Sielos smailė lanke. Iš persų k. vertė Austėja Merkevičiūtė. – LLVS.

2.        Ahava, Selja. Iš dangaus krintantys dalykai. Iš suomių k. vertė Urtė Liepuoniūtė. – Homo liber.

3.        Aleksijevič, Svetlana. Cinko berniukai. Iš rusų k. vertė Algimantas Mikuta. – Alma littera.

4.        Atkinson, Kate. Griuvėsių dievas. Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. – Tyto alba.

5.        Barnes, Julian. Laiko triukšmas. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. – Baltos lankos.

6.        Coetzee, John Maxwell. Jėzaus mokyklos metai. Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. – Sofoklis.

7.        Daoud, Kamel. Merso. Naujas tyrimas . Iš prancūzų k. vertė Liucija Baranauskaitė Černiuvienė. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

8.        Dutli, Ralph. Paskutinė Sutino kelionė. Iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė. – Sofoklis.

9.        Ferrante, Elena. Naujoji pavardė. Iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė-Frigerio. – Alma littera.

10.    Flanagan, Richard. Siauras kelias į tolimąją šiaurę.  Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė. – Baltos lankos.

11.    Halberstadt, Anna. Vilniaus dienoraštis. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

12.    Han, Kang. Vegetarė. Iš korėjiečių k. vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas. – Vaga.

13.    Jachina, Guzel. Zuleicha atmerkia akis. Iš rusų k. vertė Zita Marienė. – Alma Littera.

14.    Kent, Hannah. Gerieji žmonės. Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. – Baltos lankos.

15.    Koch, Herman. Vasarnamis su baseinu. Iš olandų k. vertė Aušra Gudavičiūtė. – Baltos lankos.

16.    Maalouf, Amin. Samarkandas. Iš prancūzų k. vertė Stasė Gervienė. – Žara.

17.    Mwanza Mujila, Fiston. Klubas "Tram 83". Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas. – Kitos knygos.

18.    Myśliwski, Wiesław. Akiratis. Iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

19.    Mytting, Lars. Plauk su skęstančiais. Iš norvegų k. vertė Viktorija Gercmanienė. – Alma littera.

20.    Pamuk, Orhan. Tos keistos mano mintys. Iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė. –Tyto alba.

21.    Patchett, Ann. Vieningieji. Iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė. Baltos lankos.

22.    Raud, Rein. Rekonstrukcija. Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė. – Apostrofa.

23.    Seethaler, Robert. Visas gyvenimas. Iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė. – Baltos lankos.

24.    Sjón. Iš didžuvės nasrų. Iš islandų k. vertė Rasa Baranauskienė. – Apostrofa.

25.    Slimani, Leļla. Lopšinė. Iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

 

2017 M. VERSTINĖS LITERATŪROS KLASIKOS SĄRAŠAS

 

1. Aleksijevič, Svietlana. Karo veidas nemoteriškas. Iš rusų k. vertė Alma Lapinskienė. – Alma littera..1.

2. Beauvoir, Simone de. Palaužta moteris. Iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

3. Bioy Casares, Adolfo. Morelio išradimas. Iš ispanų k. vertė Jorūnė Rimeisytė. – Charibdė.

4. Blatty, William Peter. Egzorcistas. Iš anglų k. vertė Jurga Brastavičiūtė. – Sofoklis.

5. Borges, Jorge Luis. Visuotinė nešlovės istorija. Iš ispanų k. vertė Linas Rybelis. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

6. Bukowski, Charles. Dailiausia moteris mieste. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. – Kitos knygos.

7.  Canetti, Elias. Fakelas ausyje. Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė. – Sofoklis.
 

8. Crnjanski, Miloš. Kraustymaisi. Iš serbų k. vertė Julija Gulbinovič. – Aukso žuvys.

9. Gombrowicz, Witold. Lenkiški prisiminimai. Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė.  – Odilė.

10. Gary, Romain. Ledi L. Iš prancūzų k. vertė Erika Sabaliauskaitė. – Baltos lankos.

11. Gary, Romain. Meilutis: smauglio vienatvė Paryžiuje. Iš prancūzų k. vertė Diana Bučiūtė. –Baltos lankos.

l2.  Kiš, Danilo. Boriso Davidovičiaus kapas. Iš serbų k. vertė Laima Masytė.  – Kitos knygos.

l3. Mailer, Norman. Nuogieji ir mirusieji. Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis.– Kitos knygos.

l4.  Rozewiczius, Tadeuszas. Vanduo puodelyje. Iš lenkų k. vertė Eugenijus Ališanka. – Apostrofa.

l5.  Racine, Jean. Faidra. Iš prancūzų k. vertė Vladas Braziūnas, Genovaitė Dručkutė. – Žara.

l6.  Rūmī, Djalāl-ad-Dīn Muhammad. Meilės ir išminties knyga. Iš anglų k. vertė Eugenijus Ališanka. – Alma littera.

l7.  Tammsaare, Anton Hansen. Tiesa ir teisingumas. D. 2. ir D. 3. Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė.  –"Krantų" redakcija.

l8.  Wild, Oscar. Salomė. Iš prancūzų k. vertė Vytautas Bikulčius. – Žara.

l9.  Wolf, Virginia. Tarp veiksmų. Iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė. – Vaga.

Apdovanotos meniškiausios praėjusių metų knygos

Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson tarptautinėje Vilnius knygų mugėje apdovanojo 2017 metais išleistų meniškiausių knygų konkurso nugalėtojus.

Kultūros ministerijos kasmet organizuojamas „Knygos meno“ konkursas šiemet buvo surengtas jau 25-ajį kartą. Konkursui 54 leidėjai pateikė 116 knygų, iš kurių pagal poligrafinius ir meninius kriterijus išrinkti meniškiausiai apipavidalinti ir geriausiai atspausdinti leidiniai.

„Šis konkursas patvirtina, jog elektroninė knyga nenugalėjo popierinės knygos. Greičiau priešingai – tai leido permąstyti tai, ką laikome knyga, jos objektiškumą, jos medžiagiškumą, jos estetinę vertę. Labai smagu matyti bręstantį ir augantį knygos meną Lietuvoje“, – kalbėjo kultūros ministrė.

Pagrindinė – Metų premija – šiemet paskirta dailininkei Linai Itagaki už inovatyvų aktualios temos pateikimą, taiklų šrifto panaudojimą, jo dermę su įtaigiomis iliustracijomis knygoje „Sibiro haiku“, autorės Jurga Vilė ir Lina Itagaki, (išleido leidykla „Aukso žuvys“, spaustuvė „Petro ofsetas“).

Šešios premijos pagal temines grupes skirtos:

Kamilei Lisauskaitei ir iliustruotojai Miglei Anušauskaitei už neįprastą mokslinio turinio ir populiarios formos sugretinimą knygoje „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“ (išleido ,,Aukso žuvys“, spausdino ,,Petro ofsetas“) – teminė grupė Grožinė literatūra ir eseistika;

Aušrai Kiudulaitei už vaikiškos vaizduotės pajautimą ir profesionalią jos raišką knygoje „Draugystė ant straublio galo“, autorius Marius Marcinkevičius (išleido „Tikra knyga“, spausdino „BALTO print“) – Knygos vaikams;

Laurai Klimaitei ir Indrei Klimaitei už pažangų ir šiuolaikišką dizaino sprendimą knygoje „Fortsetzung folgt: Im Zuge der Moderne. Ein Jahrhundert Litauen (1918-2018)“, sudarytojai Nerijus Šepetys, Giedrė Jankevičiūtė  (išleido  Lietuvos kultūros institutas, spausdino  „BALTO print“) – Mokslinė, dalykinė literatūra, vadovėliai;

Jurgiui Griškevičiui už sudėtingo turinio ir vaizdinės medžiagos struktūros estetiką knygoje „Post Ars partitūra“, sudarytojai Agnė Narušytė, Gintaras Zinkevičius (išleido  „M puslapiai“, spausdino „Kopa“) – Meno leidiniai;

Ingai Navickaitei už provokuojantį minimalizmą knygoje  Rimaldas Vikšraitis „Homo Vikšraitis“ (išleido Kauno fotografijos galerija, spausdino „Kopa“) – Meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai;

Agnei Dautartaitei-Krutulei už originalią formą knygoje „Kai Lietuva valdė pasaulį/When Lithuania Ruled the World“, autorius Kęstutis Nakas (išleido „Aukso žuvys“ , spausdino „BALTO print“) – Bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai.

Diplomai skirti:

Jokūbui Jacovskiui už šiuolaikišką klasikos pateikimą knygoje „Vanduo puodelyje“, autorius Tadeusz Rozewicz, iliustravo Stasys Eidrigevičius  (išleido „Apostrofa“,  spausdino „BALTO print“);

Agnei Dautartaitei-Krutulei už dizaino koncepcijos įtaigumą knygoje „We Thought We‘d be Back Soon: 18 Stories of Refugies 1940-1944“, autoriai Dalia Cidzikaitė, Laima Petrauskas VanderStoep, Dalia Stakė Anysas (išleido „Aukso žuvys“, spausdino „BALTO print“);

Ievai Babilaitei už nestandartinę traktuotę knygoje „Baisiai gražūs eilėraščiai“, autorė Daiva Čepauskaitė (išleido  ,,Žalias kalnas“, spausdino „Standartų spaustuvė“);

Artūrui Širinui ir Justinai Norkutei-Širin už dizaino interaktyvumą knygoje „Vilniaus arkikatedros mįslės“, autorės Violeta Indriūnienė, Rita Pauliukevičiūtė, Alina Pavasarytė, BirutėValečkaitė (išleido Bažnytinio paveldo muziejus, spausdino „S. Jokūžio leidykla-spaustuvė“);

Gedui Čiuželiui už tinkamą medžiagų parinkimą ir dizainą atskleidžiant temą knygoje „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903-1954)“, dvitomis, sudarytoja Giedrė Jankevičiūtė (R.Paknio leidykla, spausdino „Petro ofsetas“);

Elonai Marijai Ložytei už estetišką dalykinio turinio pateikimą knygoje Motiejus Kazimieras Sarbievijus „Maršalo lazda, parodyta laidojant LDK maršalą Joną Stanislovą Sapiegą“ (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, spausdino „Petro ofsetas“);

Miglei Rudaitytei už netikėtą žanro ribų išplėtimą knygoje „Proud of Lithuania. A Fairy Tale by Sweet Root“, parengė Sweet Root (išleido „Dvi tylos“, spausdino BALTO print);

Martynui Gintalui už vaizdo ir teksto elegantišką sintezę knygoje „Žemaitijos balsai ir daiktai: juvelyriška, mažoji plastika, eilėraščiai“, autorės Eglė Čejauskaitė-Gintalė, Viktorija Daujotytė (išleido „Porta Artis“, spausdino „BALTO print“);

Rūtai Mozūraitei už santūrią klasiką knygoje „Vytautas Kasiulis. Viena-Bresgau Freiburgas-Paryžius“, sudarytojos Ilona Mažeikienė, Laima Bialopetravičienė (išleido Lietuvos dailės muziejus, spausdino „Standartų spaustuvė“);

Gyčiui Skudžinskui už tikslingą knygos režisūrą knygoje „Pergalės ir pralaimėjimai/Victories and Defeats“, fotografas Romualdas Požerskis (išleido Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, spausdino „BALTO print“);

Vilmantui Dambrauskui už originalų įvaizdžio sukūrimą dizaino ir fotografijos priemonėmis knygoje „Universitas Doctorum et Studentium. Šiaulių universiteto bendruomenės portretai“( išleido Šiaulių universiteto leidykla, spausdino „Šiaulių spaustuvė“);

Gyčiui Skudžinskui už eksperimentinę bibliofilinės tradicijos interpretaciją knygoje „Scenos/Stages“, autoriai Dainius Liškevičius, Alvydas Lukys, Vilma Samulionytė, Gytis Skudžinskas, Darius Žiūra (išleido „Nerutina/NoRoutineBooks“ , spausdino „Druka“).

Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje veiks konkursą laimėjusių knygų paroda, bus galima susipažinti ir su specialiai išleistu katalogu.

Paskirta Vilniaus klubo premija knygai apie Vilnių

Artėjant 19-ajai tarptautinei Vilniaus knygų mugei Vilniaus klubas ir Lietuvos leidėjų asociacija (LLA) skelbia Vilniaus klubo premijos knygą – laureatę. Premiją įsteigė Vilniaus klubas.

Šių metų Vilniaus klubo premija skirta Vidui Poškuinestandartinį, kitokį - tapybišką, labai asmenišką, intelektualų ir jautrų požiūrį į Vilnių knygoje „Nedingęs Vilnius“.

Menotyrininko ir tapytojo Vido Poškaus Vilnius – tai tarsi didelis kūnas, kurį norisi (ir galima) pažadinti, bedant adatėles į gyvybiškai svarbius kūno taškus. „Nedingęs Vilnius“ - kelionė po miestą-kūną, pilna dailės, architektūros, žmonių istorijų. Tai knyga, kuri pažadino ne tik miestą, bet ir daugybę žmonių, sukėlė didžiulį susidomėjimą Vilniaus praeitimi ir dabartimi.

 

Knygą išleido leidykla „Tyto alba“, pelniusi Vilniaus klubo padėką už Lietuvos sostinės populiarinimą gausiai leidžiamose knygose apie Vilnių.

Vilniaus klubo premija buvo įteikta vasario  16 d. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šventėje Umiastovskių rūmuose.

Premijos tikslas – skatinti Lietuvos ir užsienio autorius rašyti apie Vilniaus miestą ir jį populiarinti. Konkursu siekiama kasmet įvertinti išleistas knygas apie Vilniaus miestą, kurios skatina pažinti Lietuvos sostinę, populiarina Vilniaus miesto istoriją, tradicijas, savitumą per knygą kaip miesto vizitinę kortelę, ugdo vilniečių ir svečių žingeidumą ir pagarbą Lietuvos sostinei, bei išrinkti ir paskelbti Premijos laureatą.

Išleistas unikalus leidinys “Šimtmečio Lietuva. Visuomenė. Ekonomika. Kultūra“

VšĮ “Vilniaus informacijos centras” išleido knygą – albumą “Šimtmečio Lietuva. Visuomenė. Ekonomika. Kultūra.“ Knyga supažindina su Lietuvos visuomenės siekiais apginti valstybę per pastarąjį šimtmetį ir ją įtvirtinti, Lietuvos kariuomenės savanorių, partizanų kovomis, atskleidžiamas tarpukario Lietuvos ūkinės veiklos vitališkumas ir apžvelgiami šiuolaikiniai ekonominiai procesai, vykstantys konkrečiuose ūkiniuose sektoriuose, išryškinami nagrinėjamo laikotarpio kultūrinio gyvenimo proveržio ypatumai. Didelis dėmesys skiriamas savivaldybių miestų ir miestelių ekonominei ir kultūrinei raidai, jų indėliui į Lietuvos nepriklausomybę. Leidinys gausiai iliustruotas istorinėmis ir šiuolaikinį gyvenimą atspindinčiomis nuotraukomis.

 Taip analitinės publicistikos tekstinėmis ir vizualinėmis išraiškos priemonėmis įprasmintas šimtmetinis tautos ūkinis dvasinis ir kultūros paveldas, įvertinta modernioji kūryba bei mokslo atradimai. Veikalas ”Šimtmečio Lietuva. Visuomenė. Ekonomika. Kultūra” turi ir ryškią  pažintinę estetinę vertę, skatina patriotiniam tobulėjimui, nes pagrindinė leidinio literatūrinė publicistinė  užduotis – žadinti pasididžiavimą savo kraštu, jo žmonėmis bei jų dirbamais darbais, nenuslepiant ir natūralaus aplinkos pasipriešinimo, socialinių ekonominių problemų, su kuriomis tenka susidurti kraštui ir atskiroms organizacinėms struktūroms, asmenybėms-kūrėjams.  Knyga-albumas išėjo lietuvių bei  anglų kalbomis ir turi ne tik reprezentacinę, bet ir dalykinę svarbą, leidėjai viliasi, kad ji pasitarnaus visiems tiems, kurie giliau ir išsamiau nori pažinti Lietuvą, jos ekonomiką ir kultūrą, šalies žmones.

Knygos sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius Rimantas Šlajus. Leidinio viršelyje – talentingos jaunos menininkės Linos Kalinauskaitės medalio aversas „Lietuvos Valstybės Atkūrimo Šimtmetis. 1918-2018“. Knygos apimtis – 425 pusl.

Profesorius Liudas Mažylis išleido debiutinę knygą apie mistines Vasario 16-osios akto suradimo aplinkybes

Visą Lietuvą nudžiuginęs ir artėjančio šimtmečio proga geriausią dovaną šaliai įteikęs Liudas Mažylis nenustoja stebinti. Šiais metais knygų lentynose pasirodys debiutinė profesoriaus knyga – romanas apie Nepriklausomybės Akto paieškas. L. Mažylis, leidyklos „Šviesa“ išleistoje knygoje „99 metai po įvykio“, Vasario 16-osios akto suradimo aplinkybes aprašo pasitelkęs vaizduotę. Autorius intriguoja – skaitydami šią knygą, žmonės bus priversti nuolat dvejoti, kurie įvykiai realūs, o kurie – išgalvoti.

Chemikas ir politologas L. Mažylis debiutinę grožinės literatūros knygą „99 metai po įvykio“ pristatys šių metų Vilniaus knygų mugėje, kuri vyks vasario 22–25 dienomis. Naujosios knygos žanras, kaip sako pats autorius, yra veiksmo dokumentika, kurioje rizikingi fantastikos vingiai persipina su neginčijama realybe.

„Sąvoka „veiksmo dokumentika“ yra panaši į kinematografinį terminą. Jei paprastas filmas gali būti veiksmo, bet tiesiogiai grindžiamas dokumentiniais faktais, tuomet ir literatūra gali būti lygiai tokia pati“, – tikina L. Mažylis.

Autoriaus teigimu, praėjusių metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto suradimo istorija, plačiai nuskambėjusi visoje šalyje, iki šiol yra pakankamai dramatiška, paslaptinga ir net mistiška. L. Mažylis sako, kad būtent dėl šių priežasčių knygoje nuolat pasikartoja nesuvaldomo laiko, nesibaigiančių kelionių ir ieškojimų motyvai.

„Daugelio dalykų net dabar nepavyksta logiškai paaiškinti. Pavyzdžiui, kaip Vasario 16-osios akto suradimo aplinkybių aprašymas socialiniuose tinkluose atsirado dar gerokai iki jį atrandant? Arba kodėl dokumentas buvo surastas vos per kelias valandas, nors iki tol jo nerado net kelios ankstesnės istorikų kartos? Nutariau, kad šiems paaiškinimas reikia meninės išraiškos, todėl knygoje realybę sujungiau su fikcija“, – sako L. Mažylis.

Romane Vasario 16-osios akto suradimas Vokietijos archyve, autoriaus teigimu, aiškinamas fantastinėmis prielaidomis, o kai kur pasitelkiami net mistikos motyvai. Pagrindinis knygos „99 metai po įvykio“ veiksmas vyksta kitose epochose, praėjus ant knygos viršelio nurodytiems 99 metams.

„Norėčiau, kad ši knyga paskatintų skaitytoją į kai kurias vietas pasigilinti pakartotinai ar iš naujo permąstyti istorinių įvykių svarbą. Taip pat linkiu ją perskaityti ne kartą ir, žinoma, būtinai iki galo. Kitus gyvenimo pasikeitimus aprašysiu kitose savo knygose“, – atskleidžia L. Mažylis.

Lietuvos šimtmetis Vilniaus knygų mugėje: susitikimuose, pokalbiuose, knygų puslapiuose ir kino ekrane

Vilniaus knygų mugė vasario 22-25 d. žvilgsnį kreips į skaitančiuosius ir kvies švęsti atkurtos Lietuvos šimtmetį. Lankytojų lauks proginiai leidiniai bei speciali kultūrinė programa, kuri, organizatorių teigimu, leis ne tik praplėsti akiratį, bet ir patirti susitikimo bei atradimo džiaugsmą.

„Lankytojai tikrai žino, kad mugė, pirmiausiai, yra susitikimo šventė. Ir šiemet, 2018-aisiais, Lietuvos šimtmetis natūraliai tapo vienas svarbiausių mugės leitmotyvų. Taigi kviesime susitikti ir švęsti šimtmetį kartu su visais, kurie skaito Lietuvą ir pasaulį“,  – sako parodų ir kongresų centro „Litexpo“ parodų grupės vadovė Milda Gembickienė.

Mugės leitmotyvas – atvirumas ir dialogiškumas

 „Šiemet švenčiame Valstybės atkūrimo šimtmetį ir šiame kontekste artėjanti 19-oji Vilniaus knygų mugė yra ypatinga. Daug knygų, pristatymų, diskusijų skirta būtent istorinei tematikai. Šios  mugės pagrindinis akcentas – jos dialogiškumas. Tik atvirumo pasauliui ir vienybės dvasia prieš šimtą metų mūsų tėvai ir seneliai atkūrė valstybę, kuri daugelio atmintyje net neegzistavo“ – sako Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovas, mugės organizacinio komiteto narys Gytis Vaškelis.

Jo teigimu, šiandien turime prisiminti ne tik tuos, kurie pasirašė Nepriklausomybės aktą, bet ir tuos, kurie vedė į valstybės atgimimą.

„Lietuva iš istorijos šešėlio daug kam netikėtai išniro net ne 1918 m. vasario 16-ąją, o keliais dešimtmečiais  anksčiau. Senąją LDK dvasią ir pilietiškumą palaikė Adomas Mickevičius, Teodoras Narbutas, Simonas Daukantas, Maironis, Motiejus Valančius, Petras, Antanas ir Jonas Vileišiai, Juozas Tumas-Vaižgantas ir daug kitų, šiandien mažiau žinomų ar primirštų vardų. Sukilimų dalyviai, knygnešiai, prikėlė naujam gyvenimui ne tik valstybę, bet ir lietuvių kalbą, kurią jau buvo rengiamasi aprašyti kaip mirštančią, – o XX a. ji tapo modernios valstybės pagrindu“, – įsitikinęs G. Vaškelis.

Būtent todėl šiemet mugė švęs skaitymą ir susitikimą bei kvies atversti naujas knygas, atrasti ir skaityti Lietuvą su jos žmonėmis, istorija bei kultūra. Šių metų mugėje bus galima atrasti ir jautrių šimtamečių istorijų, ir proginių mokslinių monografijų, vienaip ar kitaip dedikuotų šimtmečiui.

Šiemet kaip niekad plati regionų parengta programa: daug knygų mugės lankytojus pasieks iš Klaipėdos, Šakių, Rokiškio, Anykščių, Molėtų ir kitų Lietuvos vietų.

Šimtmetis knygų puslapiuose ir kino ekrane

Liudas Mažylis mugėje ne tik pristatys naują, kaip pats įvardija, veiksmo dokumentikos knygą „99 metai po įvykio“, bet ir dalyvaus pokalbyje „Apie mus prieš 100 metų ir dabar“. Tai puiki proga sužinoti ir padiskutuoti, kokiomis aplinkybėmis kūrėsi Lietuva, su kokiais iššūkiais susidūrė prieš šimtmetį ir kokiomis aktualijomis ji gyvena dabar.

Dar viena mugėje pristatoma šimtmečiui dedikuota naujiena – proginis fotografijų albumas „100 metų kartu“. Albume pateikiamos Lietuvos šimtamečių fotografijos bei jautrūs ir asmeniški prisiminimai, atskleidžiantys tokius Lietuvos valstybė istorijos ir pačių senolių gyvenimo vingius, kurių neįmanoma perskaityti jokiose knygose, jokiuose vadovėliuose. Tai gyva istorija, prabylanti į dabartį ir drauge kviečianti įsiklausyti, kaip joje suskamba praeitis.

Į šimtmetį vaikų lietuvių literatūroje, vertingiausių bei reikšmingiausių knygų vaikams šimtuką  „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“ dėmesį kreips vaikų literatūros ekspertai. Diskusijos „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai: užmarščiai, dabarčiai ar ateičiai?“ dalyviai ieškos atsakymų, kokios knygos svarbios istorijai, ką skaitytojai vertina iki šiol.

Į mugę po pertraukos sugrįžtanti ir pirmojoje salėje įsikursianti Knygos kino salė lankytojus taip pat pasitiks ne tik puikia visai šeimai skirta animacija, bet ir specialia programa, kurioje bus pristatomi šimtmetį švenčiančių šalių – Čekijos, Estijos, Lenkijos, Latvijos – kino filmai, literatūros kūrinių ekranizacijos.

Šimtmečio pokalbiai ir susitikimai

Pasak G. Vaškelio, mūsų šventė yra ir mūsų kaimynų latvių, estų, suomių, lenkų, kitų Rytų Europos tautų, išsivadavusių iš imperijų gniaužtų, šventė. Jam antrina ir Vilniaus knygų mugės kultūrinės programą sudariusio Lietuvos kultūros instituto direktorė Aušrinė Žilinskienė.

„Rengdamiesi Vilniaus knygų mugėje švęsti Lietuvos šimtmetį, nenorėjome to daryti vieni, bet pakviesti ir mūsų regiono kaimynus, kurie šiemet mini savo modernių valstybių šimtmečio jubiliejus, ir kuriuos, nepaisant panašaus istorinio likimo, vis dar taip menkai pažįstame. Taip gimė idėja pakviesti pokalbiui rašytojus, kurių dialogai su Lietuvos kūrėjais atskleis nekasdienes asmenines ir jų šalių patirtis“, – sako Lietuvos kultūros direktorė Aušrinė Žilinskienė.

Renginių cikle „Mūsų šimtmetis. Kalbasi rašytojai“  kalbėsis rašytojai, nes būtent jie suteikia istorijai žmogišką mastelį, priartina skaudžius ir prasmingus, džiugius ir liūdnus įvykius. Jie ir jų kūryba padeda suvokti, kaip keitėmės, kokie mūsų tarpusavio ryšiai ir kas mus sieja su kaimynais. Mugės lankytojai bus kviečiami pasiklausyti, kaip ir kokią Lietuvą bei Europą skaitydami ir rašydami sukūrėme ir kokią kursime ateinančius šimtą metų.

Konferencijų salėje 5.3 lankytojų lauks pokalbiai, kuriuose šnekėsis Nora Ikstena (Latvija) ir Danutė Kalinauskaitė, Zuska Kepplová (Slovakija) ir Eugenijus Ališanka, Jonáš Hájek (Čekija) ir Alvydas Šlepikas, Ilmar Taska (Estija) ir Herkus Kunčius, Jerzy Illg (Lenkija) ir Mindaugas Kvietkauskas.

Lenkų institutas šimtmečio proga taip pat inicijuoja pokalbį apie Krokuvą ir Nobelio premijos laureatus „Tai įmanoma tik Krokuvoje!“. Susitikime dalyvaus Jerzy Illg, Joanna Gromek Illg, Urszula Chwalba.

Lankytojų pamėgtame Diskusijų klube į ateinančio šimtmečio Lietuvą žvilgtelti kvies Mindaugo Nastaravičiaus moderuojama diskusija „Naujas šimtmetis: kokią Lietuvą kurs dabarties jaunimas“. Joje dalyvaus aktyvūs, kūrybingi ir drąsūs moksleiviai – Nacionalinės moksleivių akademijos nariai Neringa Levinskaitė, Gabija Miliūtė, Konstanty Keda.

Vasario 22-25 d. parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje numatyta per 400 įvairių renginių, susitikimų ir parodų. Lankytojai galės ne tik susitikti su rašytojais ar užsienio svečiais, bet ir atrasti Bibliotekų erdvę, kūrybinę studiją „Tu gali sukurti knygą“, dalyvauti Muzikos salės rengiamuose koncertuose bei pokalbiuose.

Išrinktos meniškiausiai apipavidalintos 2017 metų knygos

Kultūros ministerijos kasmet organizuojamas Knygos meno konkursas šiemet vyko 25 kartą. Jam 54 leidėjai pateikė 116 knygų, iš kurių  atrinktos meniškiausiai apipavidalintos ir geriausiai atspausdintos 2017 metais Lietuvoje išleistos knygos.      

Pagrindinė  Metų premija  paskirta dailininkei Linai Itagaki už inovatyvų aktualios temos pateikimą, taiklų šrifto panaudojimą, jo dermę su įtaigiomis iliustracijomis knygoje „Sibiro haiku“/Autorės Jurga Vilė ir Lina Itagaki, (išleido  „Aukso žuvys“, spausdino „Petro ofsetas“).

Šešios premijos pagal temines grupes skiriamos:

Kamilei Lisauskaitei ir iliustruotojai Miglei Anušauskaitei už neįprastą mokslinio turinio ir populiarios formos sugretinimą knygoje „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“ (leidykla , spausdino UAB „Petro ofsetas“) – teminė grupė Grožinė literatūra ir eseistika;

Aušrai Kiudulaitei už vaikiškos vaizduotės pajautimą ir profesionalią jos raišką knygoje „Draugystė ant straublio galo“/Autorius Marius Marcinkevičius (išleido „Tikra knyga“, spausdino UAB  BALTO print) – Knygos vaikams;

Laurai Klimaitei ir Indrei Klimaitei už pažangų ir šiuolaikišką dizaino sprendimą knygoje „Fortsetzung folgt: Im Zuge der Moderne. Ein Jahrhundert Litauen (1918-2018)“ /Sudarytojai Nerijus Šepetys, Giedrė Jankevičiūtė  (išleido  Lietuvos kultūros institutas, spausdino UAB BALTO print) – Mokslinė, dalykinė literatūra, vadovėliai;

Jurgiui Griškevičiui už sudėtingo turinio ir vaizdinės medžiagos struktūros estetiką knygoje „Post Ars partitūra“/Sudarytojai Agnė Narušytė, Gintaras Zinkevičius (išleido VšĮ „M puslapiai, spausdino „Kopa“) – Meno leidiniai;

Ingai Navickaitei už provokuojantį minimalizmą knygoje  Rimaldas Vikšraitis „Homo Vikšraitis“(išleido Kauno fotografijos galerija, spausdino „Kopa“) – Meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai;

Agnei Dautartaitei-Krutulei už originalią formą knygoje „Kai Lietuva valdė pasaulį/When Lithuania Ruled the World“/Autorius Kęstutis Nakas (išleido „Aukso žuvys“ , spausdino UAB BALTO print) – Bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai.

Diplomai skiriami:

Jokūbui Jacovskiui už šiuolaikišką klasikos pateikimą knygoje „Vanduo puodelyje“/Autorius Tadeusz Rozewicz (išleido „Apostrofa“,  spausdino UAB BALTO print);

Agnei Dautartaitei-Krutulei už dizaino koncepcijos įtaigumą knygoje „We Thought We‘d be Back Soon: 18 Stories of Refugies 1940-1944“/ Autoriai Dalia Cidzikaitė, Laima Petrauskas VanderStoep, Dalia Stakė Anysas (išleido ,,Aukso žuvys“, spausdino UAB BALTO print);

Ievai Babilaitei už nestandartinę traktuotę knygoje „Baisiai gražūs eilėraščiai“/Autorė Daiva Čepauskaitė (išleido  „Žalias kalnas“), spausdino UAB „Standartų spaustuvė“);

Arturui Širinui ir Justinai Norkutei-Širin už dizaino interaktyvumą knygoje Vilniaus arkikatedros mįslės“/Autorės Violeta Indriūnienė, Rita Pauliukevičiūtė, Alina Pavasarytė, Birutė Valečkaitė (išleido Bažnytinio paveldo muziejus, spausdino S. Jokūžio leidykla-spaustuvė);

Gedui Čiuželiui už tinkamą medžiagų parinkimą ir dizainą atskleidžiant temą knygoje „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903-1954)“, dvitomis/Sudarytoja Giedrė Jankevičiūtė (R. Paknio leidykla, spausdino UAB „Petro ofsetas“);

Elonai Marijai Ložytei už estetišką dalykinio turinio pateikimą knygoje Motiejus Kazimieras Sarbievijus „Maršalo lazda, parodyta laidojant LDK maršalą Joną Stanislovą Sapiegą“ (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, spausdino UAB „Petro ofsetas“);

Miglei Rudaitytei už netikėtą žanro ribų išplėtimą knygoje „Proud of Lithuania. A Fairy Tale by Sweet Root“/Parengė Sweet Root (išleido UAB „Dvi tylos“, spausdino UAB BALTO print);

Martynui Gintalui už vaizdo ir teksto elegantišką sintezę knygoje „Žemaitijos balsai ir daiktai: juvelyriška, mažoji plastika, eilėraščiai“/ Autorės Eglė Čejauskaitė-Gintalė, Viktorija Daujotytė (išleido VšĮ „Porta Artis“, spausdino UAB BALTO print);

Ievai Mozūraitei už santūrią klasiką knygoje „Vytautas Kasiulis. Viena-Bresgau Freiburgas-Paryžius“/Sudarytojos Ilona Mažeikienė, Laima Bialopetravičienė (išleido Lietuvos dailės muziejus, spausdino Standartų spaustuvė);

Gyčiui Skudžinskui už tikslingą knygos režisūrą knygoje „Pergalės ir pralaimėjimai/Victories and Defeats“/Fotografas Romualdas Požerskis (išleido Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, spausdino UAB BALTO print);

Vilmantui Dambrauskui už originalų įvaizdžio sukūrimą dizaino ir fotografijos priemonėmis knygoje „Universitas Doctorum et Studentium. Šiaulių universiteto bendruomenės portretai“ (išleido Šiaulių universiteto leidykla, spausdino „Šiaulių spaustuvė“);

Gyčiui Skudžinskui už eksperimentinę bibliofilinės tradicijos interpretaciją knygoje „Scenos/Stages“/Autoriai Dainius Liškevičius, Alvydas Lukys, Vilma Samulionytė, Gytis Skudžinskas, Darius Žiūra (išleido VšĮ Nerutina/NoRoutineBooks“ , spausdino ,,Druka“).

Premijuotų knygų dailininkai, leidėjai bei spaustuvininkai diplomais tradiciškai apdovanojami Vilniaus knygų mugėje; šiemet – vasario 22 d. 12 val. LITEXPO parodų centre.

Knygų mugėje taip pat veiks konkursą laimėjusių knygų paroda, išleistas jų katalogas.

Vilniaus knygų mugėje – knygos, paperkančios grožiu ir slepiančios savas istorijas

Vilniaus knygų mugėje, vasario 22–25 d., lankytojus pasitiks tūkstančiai pačių įvairiausių leidinių. Be to, mugėje esama erdvių, kurios lankytojus traukia pirmiausia dėl knygos estetikos.

„Knygų šalies“ kūrybinės studijos „Tu gali sukurti knygą“ iniciatorė Sigutė Chlebinskaitė ir menininkė, Vilniaus dailės akademijos (VDA) lektorė bei naujos Vilniaus knygų mugės erdvės „0Knyga/BoOk“ kuratorė Elena Grudzinskaitė pasakoja, kokie susitikimai ir dirbtuvės šių metų mugėje padės geriau pažinti knygos meno pasaulį.

Pasaulinio garso vardai

Kasmet į „Knygų šalį“ savo istorijas atveža daugybė pasaulyje pripažintų knygos meno meistrų. Štai užpernai joje lankėsi tikra legenda, čekų knygų dailininkė Květa Pacovská, taip pat apdovanojimais įvertinta Iwona Chmielewska, jaunoji iliustruotoja iš Portugalijos Catarina Sobral. Pernai įsimintini susitikimai vyko su kultiniu lenkų dailininku Józefu Wilkoniu, kuris džiaugėsi, kad tiek daug mugės lankytojų su didele meile varto savo grožiu traukiančias, nors jiems ir nesuprantama kalba parašytas knygas. 

Šiemet mugėje itin laukiama Jutta Bauer – vaikų literatūros Nobeliu vadinamos Hanso Christiano Anderseno premijos už geriausias knygų iliustracijas laureatė (2010). Vokiečių kūrėja garsėja savo stiliaus paprastumu, gebėjimu stiprų jausmą perteikti subtiliomis spalvomis ir linijomis. Ji Vilniaus knygų mugėje ne tik pristatys savo iliustruotas knygas, bet ir ves kūrybines dirbtuves.

Dar vienas išskirtinis šių metų svečias – bibliofilas Jacques'as Desse. Iš Prancūzijos atvykstantis knygų gurmanas aistringai domisi retais leidiniais, ypač vaikų ir erdvinėmis knygomis. 2008 m. Paryžiuje atidarė kolekcinių knygų knygyną ir galeriją „Les Libraires Associés“, taip pat kasmet organizuoja erdvinių knygų festivalį. Svečias mugėje pasakos apie „Gallimard“ leidyklos kolekcines knygas vaikams, dalyvaus Elenos Launikonytės-Selenos erdvinės knygos „Jardin Blue“ („Mėlynasis sodas“, 2017) pristatyme ir kartu su S. Chlebinskaite ves kūrybines dirbtuves, pristatančias XIX a. erdvinių ir judančių paveikslėlių techniką.

Kaip ir kasmet, „Knygų šalis“ kvies susitikti su jaunais ir jau pripažintais iliustruotojais: žinoma knygų vaikams kūrėja Emily Hughes iš Jungtinės Karalystės, talentingu čekų iliustruotoju Patriku Antczaku, viešnia Tatia Nadareishvili iš Gruzijos.

Nauja erdvė „0knyga/BoOk“

Šiemet mugėje bus pristatyti ir VDA studentų darbai, kurie, tikimasi, patrauks ne tik lankytojų dėmesį, bet ir profesionalių leidėjų bei savilaida besidominčių autorių akį.

Tekstinės ir iliustracijų knygos, knygos-objektai, erdvinės knygos, pieštinės ir spausdintos iliustracijos, grafikos atspaudai ir kiti kūriniai, skirtingais išraiškos būdais pasakojantys istorijas, įsikurs jaunųjų kūrėjų eksperimentams pristatyti skirtoje erdvėje „0knyga/BoOk“.

„Matome, kad knygos kūrimas jauniesiems kūrėjams patraukli sritis, nors ir reikalaujanti daug žinių, sugebėjimų ir įdirbio. Absolventai dažniau renkasi knygos dizaino, įvairių žanrų iliustracijos, vizualios komunikacijos ar kitas taikomosios dailės sritis, suteikiančias tiesioginę finansinę grąžą, ką ne visada gali pasiūlyti kūrybinė veikla grynajame šiuolaikinio meno lauke“, – sako menininkė, erdvės kuratorė E. Grudzinskaitė.

Pasak jos, naujoje Vilniaus knygų mugės erdvėje norima transliuoti netikėtas, gaivias knygos kūrimo idėjas, pristatyti tiek atnaujintas bei permąstytas tradicinės knygos formas, tiek šiandieninėje rinkoje tik atsirandantį savilaidos formatą. Svarbiausia, anot jos, neuždaryti knygos sampratos į įprastą formatą, o leisti jai skleistis, transformuotis, kisti, atnešti naujų patirčių ir žiūrovui, ir pačiam kūrėjui.

Iš knygų vaikams aukso fondo

Tuo tarpu „Knygų šalies“ kūrybinės studijos „Tu gali sukurti knygą“ iniciatorė S. Chlebinskaitė siekia atkreipti dėmesį į lietuvių knygos vaikams aukso fondą.

Šiemet mugė išsiskirs unikaliu kūriniu – dailininkų Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus 1969–1972 m. sukurta, o dabar skaitmeniniu būdu atkurta originalių matmenų Valkininkų sanatorijos „Pušelė“ sienų tapyba (4 salė, „Knygų šalies“ kūrybinė studija).

Taip pat pirmą kartą bus eksponuojami vaikų knygos aukso fondui priskiriami tapytojos ir grafikės Ievos Naginskaitės (1921–2012) pirmosios interaktyvių paveikslėlių knygos „Ką padarė žirklės“ originalai bei naujai perleista knygelė. Dar 1961 m. autorė sukūrė knygą, kuri skatina žiūrovą improvizuoti vartant pusiau padalytus knygelės puslapius. Paveikslėlių knygoje ji nupiešė 9 gyvūnų ir 9 skirtingų profesijų žmogaus atvaizdus, iš kurių galima sukomponuoti skirtingus paveikslėlius.

„Knygų šalyje“ lankytojų dėmesį turėtų patraukti to paties laikmečio grafikos perlo – profesoriaus Rimtauto Gibavičiaus linoraižinių ciklo „Vandenų gyventojai“ (1964) – ekspozicija.

Ir šiemet „Knygų šalyje“ dalyvaus ir kūrybines erdvinių knygų dirbtuves ves talentinga kūrėja Elena Launikonytė-Selena. Ji pristatys užsienyje didelio pasisekimo sulaukusią, 7000 egzempliorių tiražu Prancūzijoje išleistą bei į italų ir japonų kalbas išverstą savo knygą „Mėlynasis sodas“ („Jardin Blue“, „Gallimard Jeunesse“, 2017).

Knyga penkiems pojūčiams

S. Chlebinskaitė pabrėžia, kad knyga – tik viena iš formų, kuriomis tekstas gali pasiekti skaitytoją.

„Vargu, ar tekstai būtų pergyvenę amžius be knygų pavidalo. Knyga, kaip baigtinė tekstų visuma, vientisas kūrinys, buvo ir bus rašytojo, o vėliau ir leidėjo, tikslas. Rašytojas ir dailininkas – tai knygą gimdantis duetas, į kurį ilgainiui įsijungia visas leidybinių grandžių orkestras. Tiesa, nenuspėjamumas lydi iki pat knygos gimimo spaustuvėje“, – sako S. Chlebinskaitė. Ji neslepia, kad dailininkui, kuris ieško knygai geriausios formos, tinkamiausio rūbo, tenka kurti taip pat intensyviai, kaip ir knygas rašantiems žmonėms. Tai lygiaverčiai, vienas kitą papildantys kūrybos procesai.

„Būtent todėl šalia tekstinių kūrinių pasaulyje kuriamos ir rankraštinės, vienetinės dailininkų autorinės knygos, kur estetiniai sprendimai, medžiagos, siūlai, popierius, formatas, faktūros, spalvos kartais kalba net stipriau už pačius žodžius. Tokios knygos kalba per formą, verčiamo popieriaus garsą, blizgesį, faktūrą, storį, svorį, purumą, skaidrumą. Bet turinys kaip raktas visada yra svarbus. Juo lyg įtemptu lynu keliauja skaitytojo akis ir mintis“, – įsitikinusi knygos dailininkė.

Mugės dienomis kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“ kvies visus sutikti „Knygų šalies“ naujuosius metus dalyvaujant susitikimuose, ugdančiuose estetinį raštingumą ir meilę išliekantiems dalykams. 

Prestižinis Prancūzijos literatūros apdovanojimas atiteko romanui apie Hitlerio iškilimą

Prancūzijos garbingiausi literatūros apdovanojimai pirmadienį atiteko dviem romanams apie nacius, vienam kurių, pasakojančiam Vokietijos pramonininkų paramą Adolfo Hitlerio iškilimui, atiteko prestižinė Goncourt'ų premija.

 

Erico Vuillardo romanas „L'ordre du jour“ (Darbotvarkė) buvo laikomas vienu šio apdovanojimo favoritų. 

 

Romano autorius 49 metų E. Vuillardas sakė buvęs priblokštas žinios apie savo 160 puslapių romano, kuriame vaizduojama, kokią įtaką A. Hitlerio iškilimui turėjo Vokietijos pramonininkų finansinė parama, pripažinimą. 

 

„Visada nustembi, kartais net mirtinai“, – sakė jis žurnalistams viename Paryžiaus restoranų, kuriame buvo paskelbtas premijos laureatas.

 

Paklaustas, ar jo knyga nėra perspėjimas mūsų visuomenei dabartiniais populizmo laikais, rašytojas sakė norėjęs aprašyti, kaip „elitas ir pramonininkai pateko į tokią padėtį, kurioje patys susikompromitavo“. 

 

Tuo metu atskira Renaudot premija, dažnai laikoma tarsi paguodos prizu, atiteko žurnalisto Olivierio Guezo knygai „Josefo Mengele dingimas“ (The Disappearance of Josef Mengele), pasakojančiai apie „Mirties angelu“ vadinto nacių karo nusikaltėlio Josefo Mengele gyvenimą po Holokausto. 

 

Romane pasakojama apie nacių elitinio korpuso SS gydytoją, kuris vykdė nežmoniškus medicinos bandymus su kaliniais Aušvico mirties stovykloje, tačiau išvengė suėmimo ir gyvendamas Argentinoje šeštajame dešimtmetyje net sugebėjo gauti Vakarų Vokietijos pasą savo tikrąja pavarde.

 

Nors pinigais E.Vuillardas gauna tik 10 eurų, Goncourt'ų premija beveik garantuoja didesnį jo knygos pardavimą, iki 450 tūkst. egzempliorių ar net daugiau, ir iškart paverčia ją vienu pagrindinių metų bestselerių. 

 

Nors jo knyga sukėlė didelį susižavėjimą, kai kurie kritikai buvo linkę šią premiją atiduoti Veronique Olmi, kuri būtų buvusi antra moteris iš eilės, tapusi šios šimtmetį gyvuojančio apdovanojimo laureate. 

 

Šios autorės romanas „Bakhita“, pasakojantis tikrais faktais paremtą istoriją apie katalikų šventąja tapusią sudanietę vergę, jau dabar yra laikomas bestseleriu. Jis jau pelnė „Fnac“ premiją ir pretenduoja į žurnalo „Femina“ apdovanojimą, kurio laureatas bus paskelbtas trečiadienį. 

 

„Mes nerenkame nugalėtojo pagal jo lytį, rašytojo kilmę arba jo leidėją“, – pareiškė žiuri pirmininkas prancūzų literatūros ekspertas Bernardas Pivot.

 

„Knyga yra viskas, į ką atsižvelgiama“, – sakė jis naujienų agentūrai AFP.

 

 

Šaltinis: https://www.delfi.lt/veidai/kultura/prestizinis-prancuzijos-literaturos-apdovanojimas-atiteko-romanui-apie-hitlerio-iskilima.d?id=76269299

Kviečiame teikti paraiškas 2018 m. Londono knygų mugės apdovanojimams

Tarptautinė Londono knygų mugė, kasmet suburianti leidybos specialistus iš viso pasaulio, jau paskelbė paraiškų priėmimą į vieną svarbiausių mugės renginių – „LBF Excellence Awards for 2018“ apdovanojimus. Juose Lietuvai jau pavyko sublizgėti pernai – apdovanojimą pelnė Laisvosios rinkos institutas už savo ekonomikos vadovėlį.

 

Šiemet visi leidėjai maloniai kviečiami ir vėl teikti paraiškas bei nepraleisti galimybės būti pastebėtiems ir įvertintiems kitų metų Londono knygų mugėje, kuri mūsų šaliai bus ypatinga – Lietuva, kartu su Latvija ir Estija, bus pristatytos kaip 2018 m. knygų mugės „Market Focus“.

 

Informaciją apie apdovanojimų kategorijas ir taisykles galima rasti čia:

http://www.londonbookfair.co.uk/en/Whats-On/Awards1/International-Excellence-Awards/block---submissions-open/Submissions/

 

Džiugu, kad šiemet apdovanojimų kategorijos pasipildė specialiomis Baltics nominacijomis leidėjams:

 

Open to countries outside the UK only:

 

  1. The Audiobook Publisher Award - NEW
  2. Accessible Books Consortium International Excellence Award
  3. The Academic and Professional Publisher Award
  4. The Baltics Adult Trade Publisher Award
  5. The Baltics Education Publisher Award
  6. The Bookstore of the Year Award
  7. The Baltics Children’s and Young Adult Publisher Award
  8. The Educational Initiatives Award
  9. The Educational Learning Resources Award
  10. The Literary Agent Award
  11. The Literary Translation Initiative Award
  12. The Literary Festival Award, supported by  The International Literature Showcase
  13. The Rights Professional Award

Literatūros kalendorius: kas svarbaus pasaulyje įvyks lapkritį?

Nepasiklysti literatūros pasaulyje nėra paprasta – kiekvieną mėnesį skaitytojus pasiekia nauji autorių kūriniai. Kurie iš jų verti dėmesio? Kviečiame šiuos literatūrinus reiškinius sekti drauge – „The Guardian“ siūlo atkreipti dėmesį į lapkričio mėnesio literatūros įvykius.

 

Naujos knygos 

 

„The Guardian“ išskiria kelias dėmesio vertas knygas, kurios pasaulio skaitytojus pasieks šį mėnesį. 

 

Viena tokių knygų yra Škotijos rašytojos Ali Smith romanas „Winter“, kuris yra antra ciklo apie metų laikus dalis. Pirma dalis „Autumn“, kurioje kalbėta apie rudenį, susilaukė įvertinimo – kūrinys pateko į šių metų prestižinės „Man Booker“ premijos trumpąjį sąrašą. Pati A.Smith yra parašiusi ne vieną dėmesio susilaukusią knygą ir yra vadinama Škotijos autore, kuri yra eilėje gauti Nobelio literatūros premiją.

 

Ne ką mažiau skaitytojų dėmesio turėtų sulaukti antra tarptautinės kategorijos „Man Booker“ premijos laureatės Han Kang knyga anglų kalba. Pirmasis jos kūrinys „Vegetarė“ ne tik stebino, bet ir šokiravo. Panašu, kad knyga „The White Book“ bus ne ką mažiau išsiskirianti. Šiame kūrinyje Pietų Korėjos autorė atskleidžia tokios temas kaip gedulas, atgimimas, žmogaus dvasios stiprybė. Skaitytojai, skaitę H.Kang kūrybos, žino, kaip jos kūrybą sunku apibūdinti keliais žodžiais. Štai čia galite rasti dvi minėtos knygos „Vegetarė“ apžvalgas – Jurgos Mandrijauskaitės ir Mažvydo Karaliaus – o plačiau apie autorės gyvenimą galite skaityti čia.

 

Škotijos rašytojas ir scenaristas Williamas Boydas pristato naujausią savo apsakymų rinktinę „The Dreams of Bethany Mellmoth“, kurioje dar kartą patvirtina savo kaip vieno originaliausių ir įtikinamiausių pasakotojų vardą. Knygoje W.Boydas pasakoja apie kasdienes situacijas, kurios lydimos abejonių, streso, piktnaudžiavimo, tačiau kiekvienas pasakojimas pateikiamas su puikaus humoro doze.

 

Amerikiečių prodiuseris ir režisierius Matthew Weineris debiutuoja kaip autorius. Garsaus televizijos serialo „Mad Men“ kūrėjas pristato savo debiutinę knygą – kriminalinį romaną „Heather, the Totality“. 2011 metais M.Weinerį žurnalas „Times“ įtraukė tarp 100 labiausiai įkvepiančių pasaulio žmonių. Vien šio režisieriaus pavardė prašosi dėmesio, tačiau kaip jo kūrybą įvertins ne televizijos žiūrovai, o skaitytojai, parodys laikas.

 

Įvykiai 

 

11 dieną sukanka 95-eri metais nuo garsiojo amerikiečių rašytojo Kurto Vonneguto gimimo. Savo knygose šiuolaikinės visuomenės nužmogėjimą ir militarizmą kritikavęs autorius mirė 2007 metais. Garsiausi jo kūriniai: „Katės lopšys“ (1963 m.), „Skerdykla Nr. 5“ (1969 m.), „Čempionų pusryčiai“ (1973 m.). Plačiau apie K.Vonneguto gyvenimą skaitykite čia.

 

11 dieną sukanka 110 metų nuo švedų rašytojos, mylimos vaikų istorijų autorės Astrid Lindgren gimimo. Tai buvo viena garsiausių rašytojų pasaulyje – jos kūriniai išversti į daugiau nei 80 užsienio kalbų. Tuo tarpu su tokiomis knygomis kaip „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ ir „Pepė Ilgakojinė“ užauga ne viena karta. Plačiau apie autorės gyvenimą skaitykite čia.

 

29 dieną sukanka 215-osios vokiečių rašytojo Wilhelmo Hauffo gimimo metinės. Autorius garsus savo pasakų almanachu, kuris vos pasirodymo susilaukė didelio įvertinimo. Šis pasakų rinkinys išleistas 1926 metais.

 

30 dieną sukanka 350 metų nuo anglų rašytojo Jonathano Swifto gimimo. Rašytojas išgarsėjo romanu „Guliverio kelionės“, kuris pirmą kartą išleistas 1727 metais. Knyga tapo populiaria vos tik ją išleidus. Satyriška istorija apie Guliverį populiari ir dabar – romanas ne kartą ekranizuotas.

 

 

Šaltinis: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/literaturos-kalendorius-kas-svarbaus-pasaulyje-ivyks-lapkriti-286-874250

FEP išplatino deklaraciją apie autorių teises ir PVM lengvatą e-knygoms

Spalio 10 d., leidėjams iš viso pasaulio plūstant į Frankfurtą, Europos leidėjų federacijos (FEP) prezidentas Henrique Mota organizacijos narių vardu kreipėsi į Kultūros ministrus, tarp jų ir LR Kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson, sveikindamas sulaukus jau 69-osios Frankfurto knygų mugės – vieno svarbiausių leidybos sektoriaus renginių. 

 

Išplatintoje deklaracijoje H. Mota pabrėžė knygų ir skaitymo svarbą Europos sutelktumui bei stiprios Europos knygų industrijos reikšmę tiek vietiniu, tiek tarptautiniu lygmeniu.

 

Atsižvelgdami į ES autorių teisių reformą, Europos leidėjai siekia visapusiškos autorių teisių apsaugos, kuri aktuali ne tik autoriams, bet ir leidėjams, ir yra svarbus kūrybos pagrindas bei reikšmingas sektoriaus gyvybiškumo šaltinis.  

 

Todėl siūloma šį aspektą įtraukti į Europos kultūros reikalų programą (ypač kalbant apie skaitmenines knygas), kuriant strategiją, kuri skatins plataus spektro darbų pasirinkimo ir prieinamumo laisvę skaitytojams, kartu garantuodama sąžiningą atlyginimą šių darbų autoriams ir leidėjams.

 

Tikimasi, kad licencijavimo sprendimai turės pirmenybę naujų autorių teisių išimčių atžvilgiu. O tuo atveju, kai šios išimtis, kurios, viliamasi, netaps taisykle, pasirodys pateisinamos, bus garantuojamos kompensacijos visoms susijusioms šalims.  

 

Deklaracijos pabaigoje FEP prezidentas pažymėjo, kad leidėjai palankiai įvertino 2016 m. gruodžio mėnesio pasiūlymą leisti federacijos narėms-valstybėms apmokestinti e-knygas, taikant mažesnį PVM tarifą, ir paraginti savo šalies vyriausybes kuo greičiau sudaryti susitarimą, leidžiantį visoms ES valstybėms pasinaudoti šia lengvata.  

 

Europos leidėjų federacija (FEP) apima 28 nacionalines knygų ir žurnalų leidėjų asociacijas Europoje. Lietuvos leidėjų asociacija (LLA) šios organizacijos nare tapo 2003 m. 

 

Visą deklaraciją anglų kalba rasite: https://www.fep-fee.eu/FEP-Declaration-for-Ministers-of

„Man Booker“ literatūros premija skirta amerikiečiui George'ui Saundersui

2017-ųjų prestižinė „Man Booker“ literatūros premija skirta JAV rašytojui George'ui Saundersui už jo pirmąjį romaną „Linkolnas bardo būsenoje“ (Lincoln in the Bardo).

 

Ši žinia nebuvo netikėta, nes G.Saunderas buvo laikomas favoritu gauti prestižiškiausią literatūrą anglų kalba rašančių autorių apdovanojimą. 

 

Žiuri nuomone, G.Saunderso romanas yra itin originalus. Knygoje aprašoma Abrahamo Lincolno vienuolikmečio sūnaus Willie mirtis, perteikta šimtų pasakotojų lūpomis. 

 

Bardo būsena yra budizmo samprata, perteikianti tarpinį būvį – pavyzdžiui, nuo mirties iki naujo persikūnijimo. 

 

„Šio itin originalaus romano forma ir stilius atskleidžia sąmojingą, sumanų ir jaudinantį pasakojimą“, – per premijos paskelbimo ceremoniją Londone sakė vertintojų komisijos pirmininkė Lola Young. 

 

58-erių G.Saundersas sakė, kad apdovanojimas jam yra „milžiniška garbė, kurios tikiuosi būti vertas likusiais savo darbais likusį savo gyvenimą“. 

 

Romaną „Linkolnas bardo būsenoje“ jis parašė per ketverius metus, tačiau temą sugalvojęs dar prieš 20 metų, per spaudos konferenciją po ceremonijos sakė rašytojas, kuris pats yra budistas. 

 

G.Saundersas sakė iš pradžių nelabai žinojęs, kaip papasakoti istoriją, bet mėgavęsis kūrybine laisve. 

 

„Mano nuomone, tikra rašymo meistrystė yra noras kažką pasakoti, nežinant, koks bus rezultatas“, – pridūrė rašytojas. 

 

Trumpoje ir politinių atspalvių kupinoje padėkos kalboje rašytojas nevengė užuominų į dviprasmiškai vertinamą JAV prezidento Donaldo Trumpo politiką. 

„Gyvename keistais laikais, – sakė jis susirinkusiems klausytojams. – Dažnai girdime, kad reikia ginti kultūrą. Štai šis vakaras ir yra kultūra.“ 

 

Rašytojas žurnalistams sakė, esąs priblokštas ir vos galintis patikėti gavęs apdovanojimą. 

 

„Manau menininkui labai padeda pripažinimas, – teigė G.Saundersas. – Mano nuomonė apie save kiek pagerėjo.“

 

G.Saundersas tapo antruoju JAV rašytoju, gavusiu šią premiją. Pernai rašytojas Paulas Beatty tapo pirmuoju amerikiečiu, laimėjusiu prestižinį „Man Booker“ apdovanojimą už romaną „Išdavikas“ (The Sellout). 

 

„Man Booker“ apdovanojimas, kurį sudaro atminimo prizas ir 52,5 tūkst. svarų (59 tūkst. eurų), garantuoja didžiulį knygų pardavimo suintensyvėjimą ir skaitytojus visame pasaulyje. Pavyzdžiui, praėjusiais metais premiją laimėjusios Baulo Beatty knygos „The Sellout“ pardavimai vos per savaitę padidėjo 658 proc., o jos iš viso pasaulyje nupirkta daugiau nei 250 tūkst. egzempliorių.

 

„Man Booker“ premijos komisijos narė Lola Young prizą laimėjusį romaną apibūdino kaip „neįprastą kūrinį“. 

 

Anot „Man Booker“ žiuri pirmininkės L.Young, penki vertintojai sprendimą priėmė tik antradienį 14 val. 40 min. vietos (16 val. 40 min. Lietuvos) laiku. 

 

Ji sakė, kad rašytojų tautybės nebuvo paisoma ir kad žiuri vertino kūrinius labai kruopščiai bei nuodugniai. „Dėl nugalėtojo apsispręsta be mūšių ir kraujo“, – sakė L.Young.

 

Šių metų premijos trumpąjį knygų sąrašą sudarė šios knygos: Ali Smith romanas apie gyvenimą po „Brexit“ „Autumn“, Pakistano rašytojo Mohsino Hamido romanas apie pabėgėlius „Exit West“, britės Fionos Mozley debiutinis romanas „Elmet“, amerikietės Emily Fridlund taip pat debiutinė knyga „History of Wolves“ ir dar dviejų amerikiečių autorių kūriniai: Paulo Austerio knyga „4321“ ir George'o Saundreso „Lincoln in the Bardo“. 

 

Dar prieš „Man Booker“ premijos paskelbimą britų lažybininkai pagrindiniu pretendentu laimėti gerbiamą literatūrinį prizą laikė F.Mozley ir jos debiutinį romaną „Elmet“. 

 

Praėjusiais metais premiją laimėjo P. Beatty, kuris tapo pirmu amerikiečiu, laimėjusiu šį literatūrinį prizą.

 

 

Šaltinis: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/man-booker-literaturos-premija-skirta-amerikieciui-george-ui-saundersui-286-868654

Nobelio literatūros premijai artėjant: ar Haruki Murakami pagaliau nusišypsos sėkmė?

Spalis prasideda Nobelio premijų laureatų paskelbimu. Dar neįpusėjus šiam mėnesiui bus išdalinti beveik visi šie viso pasaulio dėmesį patraukiantys garbingi apdovanojimai už įvairius mokslo, ekonomikos ir kultūros pasiekimus. Kol kas lieka neaiški tik literatūros kategorijos laureato paskelbimo data. Kam prognozuojamas šis prizas? Tarp pretendentų tradiciškai, kaip ir daugybę metų, minimas Japonijos rašytojas Haruki Murakami.

 

H.Murakami pavardė tarp realių kandidatų laimėti Nobelio literatūros premiją jau yra virtusi savotišku juoku – pasaulyje garsus ir skaitytojų mėgstamas autorius kone kasmet lažybininkų įvardijamas tarp realiausių pretendentų, tačiau literatūros kritikai per daug nenustebtų, jei knygų „Norvegų giria“, „Avies medžioklė“ ir kitų mistinių pasakojimų autorius šio prestižinio apdovanojimų niekada taip ir negautų.

 

Britų lažybininkas „Ladbrokes“ nurodo, kad Haruki Murakami yra antras pagal galimybes (5/1) laimėti šį prestižinį apdovanojimą. Tačiau praėjusiais metais šis autorius buvo įvardijamas kaip favoritas, jam buvo skirta didžiausia tikimybė gauti šį garbų prizą, vėliau jis taip pat buvo minėtas kaip antras realiausias kandidatas, bet Nobelio literatūros premija buvo skirta dainininkui Bobui Dylanui.

 

Šiais metais britų lažybininkas realiausiu pretendentu laimėti prizą mato Kenijos rašytoją Ngugi wa Thiong'ą (4/1). Praėjusiais metais jis taip pat buvo minimas tarp realiausių pretendentų, o iki premijos laureato paskelbimo likus kelioms dienoms tapo lažybininkų favoritu. 

 

Kanadietė autorė Margaret Atwood pernai tarp favoritų nebuvo minima, tačiau šiais metais tarp favoritų įtraukta trečioje vietoje (6/1). Tokioje pačioje situacijoje yra ir Izraelio rašytojas Amosas Ozas, kurio knyga „Judas“ šiais metais pateko į „Man Booker“ tarptautinės kategorijos trumpąjį sąrašą. Tiesa, Izraelio autoriaus galimybės, pasak „Ladbrokes“, yra gerokai mažesnės (10/1) nei M.Atwood.

 

Tokias pat galimybes kaip ir A.Ozas laimėti premiją turi ir Italijos rašytojas ir vertėjas Claudio Magris ir vienas garsiausių Ispanijos autorių Javieras Mariasas, kurio kūryba išversta į daugiau nei 40 užsienio kalbų. 

 

Lyginant su praėjusiais metais, tarp realiausių lažybininkų pretendentų neliko Sirijos poeto Adonio, kuris pernai prieš pat Nobelio premijos laureato paskelbimą buvo įvardijamas kaip trečias realiausias kandidatas. Šiemet jo galimybės (12/1) – tik pirmojo dešimtuko pabaigoje.

 

Tuo tarpu bene labiausiai sumenko amerikiečių rašytojo Philipo Rotho galimybės (25/1), nors dar pernai jis buvo tarp lažybininkų favoritų. Tačiau šis autorius kaip ir Haruki Murakami kasmet įvardijamas tarp favoritų, be to dar 2012 metais jis paskelbė, kad nustoja rašyti knygas. Tačiau kritikai ir literatūros apžvalgininkai anksčiau kalbėjo, kad už Ph.Rotho indėlį į pasaulio literatūrą jis vertas garbingiausios premijos, turint omenyje, kad autoriui jau 84-eri.

 

Visgi sekantieji Nobelio literatūros premijos naujienas jau ne kartą įsitikino, kad Švedijos Akademija gali nustebinti ir jos nuomonė nebūtinai sutampa su lažybininkų prognozėmis. Tai gerai iliustruoja ir praėjusiais metais Bobui Dylanui įteikta premija, kuri sulaukė kontroversiškų vertinimų. Ne ką mažiau diskusijų sukėlė ir 2012 metų sprendimas Nobelio literatūros premiją skirti Kinijos autoriui Mo Yanui. 

 

Tiesa, bent kol kas nėra paskelbta tiksli data, kada paaiškės premijos laimėtojas. Praėjusiais metais Švedijos Akademiją premijos laimėtojo pavardę paskelbė spalio 13 dieną.

 

 

Šaltinis: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/nobelio-literaturos-premijai-artejant-ar-haruki-murakami-nusisypsos-sekme-286-860148

Vaikų literatūra – neįvertinta, bet svarbi: kaip rinkti knygas vaikams ir sudominti skaitymu?

Vaikų literatūra dažnai lieka paraštėse. Ir tokia situacija yra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Vaikų literatūros ekspertė Eglė Baliutavičiūtė sako, kad, palyginti su suaugusiųjų knygomis, vaikams skirti kūriniai tik pradeda kurti savo pozicijas, o tam didelį postūmį davė britų autorės J.K.Rowling knygų serija apie visą pasaulį sužavėjusį mažąjį burtininką Harį Poterį.

 

„Menkinti, su pašaipa žvelgti į vaikų literatūrą, mano įsitikinimu, gali tik diletantas, nesuprantantis apie ką kalba. Vaikų literatūra paprasčiausiai per įvairi. Čia tas pats, kas visą literatūrą apskritai vertinti pagal kelis naivius grafomanus“, – sako Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Tyrimų ir sklaidos skyriaus vyriausioji tyrėja.

 

Pasak jos, kasmet knygynų lentynas ir skaitytojus pasiekia gera ir kokybiška literatūra vaikams ir jaunimui. Tik ją sunku atrasti – tarp dienos šviesą išvystančių kūrinių nemažai ir mėgėjiškos kūrybos, tad ieškant knygų skaitymui tenka pasitelkti ne tik įvairius vertinimo kriterijus, bet ir uoslę. „Bet kokiu atveju visai naujos knygos rinkimasis bus loterija“, – patirtimi dalijasi E.Baliutavičiūtė. 

 

Kokias knygas ir autorius vaikams ir jaunimui rekomenduoja ekspertė? Kodėl susidūrėme su situacija, kai vaikų mėgstama poezija išgyvena ne pačius geriausius laikus ir jaučia poetų stygių? Galų gale – kodėl vaikų literatūra atsidūrė paraštėse ir skirtingose šalyse vertinama skirtingai? Į šiuos klausimus atsakymų ieškome kalbėdamiesi su vaikų ir jaunimo literatūros eksperte, knygų apžvalgininke E.Baliutavičiūte.

 

– Pradėkime nuo pradžių – kiek kiekvienais metais Lietuvos skaitytojus pasiekia knygų vaikams ir jaunimui? 

 

– Per metus išleidžiama apie 3400 pavadinimų knygų, vaikų ir jaunimo literatūros – apie 600. Didžioji dalis šių leidinių – grožinė literatūra, likusios – pažintinė. Tiesa, vadovėliai neįskaičiuojami.

 

– Kiek iš šių knygų yra autorių lietuvių? 

 

– Lietuvių autorių grožinių kūrinių pasirodo šiek tiek per 100. Tačiau nemažą dalį šių tekstų sudaro mažų tiražų savilaida, kuri dažniausiai platinama artimųjų rate, dovanojama vietinėms bibliotekoms, bet plačiojo skaitytojų ir vaikų literatūros pirkėjų rato nepasiekia. Labai dažnai tai prasta, mėgėjiška, savilaidos literatūra, su atitinkamo lygio iliustracijomis ir maketu, primena brošiūrėles. Kokią dalį sudaro tokios knygos, nėra sekama, tai labai sąlygiškas, kokybinis vertinimas, tačiau iš praktikos matau, kad tokių knygų yra daugiau nei trečdalis.

 

– Kiekvieną mėnesį pasirodo bent po kelias naujas knygas vaikams ir paaugliams. Kaip skaitytojui arba tėvams atsirinkti, kurios iš jų yra tikrai vertos dėmesio? 

– Išsirinkti tikrai gerą knygą iš pačių naujausių tikrai nelengva užduotis. Belieka mėginti pavartyti knygą, paskaityti aprašymą ir pora pirmųjų puslapių, įsitikinti, ar iliustracijos yra kokybiškos. Patikrinkite, kokias dar knygas yra išleidusi ta leidykla, ieškokite atsiliepimų internete, kelkite diskusijas, pavyzdžiui, „Facebook“ yra speciali grupė „Vaikų literatūra“. Bet kokiu atveju visai naujos knygos rinkimasis bus loterija, bet nemanykite, kad kitaip būtų ir man. Nors, aišku, dirbantys šioje srityje turi išsiugdę „uoslę“, geba atpažinti tam tikrus ženklus, signalizuojančius kokybę, bet ir jie apsigauna. Galų gale, net ir gera knyga gali būti ne jūsų ar jūsų vaiko skonio.

 

– Gal galite rekomenduoti autorius ar knygas, į kurias tėvai ar patys vaikai bei paaugliai turėtų atkreipti dėmesį? 

 

– Gerų knygų yra tiek daug, kad pirmiausia rekomendaciją norėčiau pradėti nuo ko kito: apdovanojimų. Jie yra puikus orientyras, o leidėjai mėgsta ant galinio ar net priekinio viršelio pažymėti, ką knyga yra pelniusi. 

 

Lietuvoje vyksta Metų knygos rinkimai, kuriuose šalia suaugusiųjų prozos ir poezijos penketukų, būna ir vaikų bei paauglių knygų penketukai. Taip pat kasmet vaikų knygų apdovanojimus rengia Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius, kuriam ir pati priklausau. Kasmet per H.Ch. Anderseno gimtadienį (balandžio 2 d.) organizacija apdovanoja reikšmingiausius rašytojus, iliustratorius, vertėjus ir kt. Visą šią informaciją bei knygų rekomendacijų galima rasti organizacijos puslapyje www.rubinaitis.lnb.lt.

 

Taip pat gerų lietuvių autorių knygų galima ieškoti tarp labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ vykdomo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso bei leidyklos „Alma littera“ organizuojamo Jaunimo ir paauglių literatūros konkurso išleistų knygų. 

 

Ieškantiems kokybiškos užsienietiškos vaikų literatūros, vertėtų atkreipti dėmesį į H.Ch.Anderseno, dar vadinamą vaikų literatūros Nobeliu, A.Lindgren premijas, Newberry bei Carnegie medalių laimėtojus ir įvairius kitus apdovanojimus.

 

Autorių ir knygų, į kurias verta atkreipti dėmesį, galėčiau išvardyti keletą puslapių, tad paminėsiu tik kelias pirmas į galvą šovusias knygas, kurios man pačiai labai labai patinka. 

 

Mažiesiems, kuriems dar greičiausiai skaito kiti: M.Sendak „Kur gyvena pabaisos?“, A.de Lestrade ir V.Docampo „Didysis žodžių fabrikas“, Janosch „Panama labai graži“, L.Pinfold „Juodas šuo“, Sh.Tan „Prarastas daiktas“, K.Navakas ir M.Smirnovaitė „Udo ir Dra niekaip nesusikalba“.

 

Jau paaugusiems, savarankiškai skaitantiems vaikams: G.Morkūnas „Grįžimo istorija“, K.DiCamillo „Pasaka apie Desperą“, D.Almond „Skeligas“, S.Kozlov „Ežiukas rūke“, L.Sepúlveda „Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti“, L.Sachar „Duobės“. 

 

Paaugliams: M.Ende „Momo“, S.de Mari serija „Paskutinis orkas“, L.Lowry „Siuntėjas“, M.Haddon „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“, T.Bowler „Upės sūnus“.

 

– Kartais susidaro įspūdis, kad vaikų ir jaunimo literatūra yra kažkur paraštėje – apie ją kalbama nedaug. Ar aš klystu? Kodėl susidarė tokia situacija? 

 

– Vaikų literatūra palyginti su suaugusiųjų literatūra yra gana naujas reiškinys, ypač įsibėgėjęs antroje XX a. pusėje. Ji vis dar kuria savo pozicijas. Be iš tiesų vaikų literatūra tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje ne visada yra vertinama, neretai nustumiama į paraštes, priimama nerimtai, kaip kažkas „vaikiška“ su menkinamąja gaidele, neintelektualu. Viena vertus, suprantu, kad paprastai suaugusieji iškelia ir aptarinėja tai, kas jiems svarbu ir įdomu, tačiau tai nepateisina neatsižvelgimo, atstūmimo, menkinimo. Menkinti, su pašaipa žvelgti į vaikų literatūrą, mano įsitikinimu, gali tik diletantas, nesuprantantis, apie ką kalba. Vaikų literatūra paprasčiausiai per įvairi. Čia tas pats, kas visą literatūrą apskritai vertinti pagal kelis naivius grafomanus. 

Tačiau reikia pažymėti, kad situacija pastaraisiais dešimtmečiais Vakaruose sparčiai kinta ir tam nemažai įtakos turėjo „Hario Poterio“ fenomenas. Iki tol dažniausiai suaugusiųjų skaitiniai pereidavo į vaikų skaitybą, bet šis J.K.Rowling kūrinys taip stipriai paveikė rinką, leidėjus ir skaitytojus, kad vis daugiau vaikų literatūros knygų yra skiriama tiek vaikams, tiek suaugusiems, tos pačios knygos net leidžiamos skirtingais viršeliais pagal numatomą auditorijos amžių ir pan. Taigi į vaikų literatūrą žiūrima vis rimčiau ir adekvačiau.

 

 

Daugiau skaitykite: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/vaiku-literatura-neivertinta-bet-svarbi-kaip-rinkti-knygas-vaikams-ir-sudominti-skaitymu-286-854120

 

Šaltinis: 15min.lt

Niurnbergo valstybinis teatras skelbia konkursą pjesių kūrėjams

Niurnbergo valstybinis teatras kartu su projekto vadovu Christian Papke kviečia Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių dramaturgus išbandyti jėgas jų rengiamame dramos konkurse. 

 

Dar 2004 m. Ch. Papke inicijavo dramos ir teatro projektą „TALKING ABOUT BORDERS“ (liet. „Kalbėjimas apie ribas“), kuris jau po metų tapo ypač sėkmingas savo kategorijoje. Rytų Europos autoriai kviečiami teikti savo tekstus dramos konkursui, kurio pagrindinė tema – gyvenimas socialinių pokyčių epicentre. 

 

Šio projekto tikslas – geriau susipažinti su kaimynais iš Rytų Europos per jų artistinius pasiekimus ir šiandieninį įnašą į savo šalies kultūrinį gyvenimą. Šio konkurso dėka rašytojai turi galimybę parodyti savo kūrybiškumą tarptautiniame lygmenyje, atkreipti į save Vakarų Europos teatralų dėmesį ir keistis idėjomis. 

 

Iki šiol konkurse spėjo sudalyvauti daugybė pjesių kūrėjų iš Makedonijos, Serbijos, Kroatijos, Bosnijos-Hercogovinos, Albanijos, Bulgarijos, Rumunijos, Ukrainos, Gruzijos, Armėnijos, Lenkijos, Čekijos ir Slovakijos. 

 

Kiekvienas autorius iš Rytų Europos šalies, nesvarbu, ar jis profesionalas, ar tik pradedantysis, gali teikti savo pjesę konkursui. Tarptautinė komisija išrinks tris labiausiai pagrindinę temą atitikusius kūrinius ir apdovanos prizais. Visos pjesės bus vertinamos anonimiškai ir tik susumavus balsus bus atskleistas laimėjusio darbo autorius. Laimėtojas gaus 3 500 € premiją; antrą vietą užėmęs – 2 000 €; trečią – 1 500 €. Papildomas prizas laimėtojams – jų pjesių vertimas į vokiečių kalbą ir pristatymas skaitant jas apdovanojimų ceremonijoje Niurnberge. Laimėtojai bus pakviesti joje sudalyvauti.

 

2018 m. išskirtinis dėmesys konkurse bus skiriamas Baltijos šalimis: Latvijai, Estijai ir Lietuvai. Unikali šių šalių kultūrų įvairovė, tikima, atvers kelius netikėtiems siužetams ir įdomiems kūrybiniams sprendimams. Tad visi šios srities kūrėjai kviečiami dalintis savo patirtimi, per dramą atskleidžiant, kuo gyvena, dėl ko nerimauja ir džiaugiasi jų šalies žmonės. 

 

Konkursas „TALKING ABOUT BORDERS“ bus pristatytas 2017/2018 m. teatro sezono pabaigą vainikuojančiame keturių dienų festivalyje Niurnbergo valstybiniame teatre 2018 m. birželio pab. (konkrečios datos dar bus tikslinamos).

 

Daugiau informacijos apie projektą ir dalyvavimo sąlygas: 

www.papke.at 

www.staatstheater-nuernberg.de 

 

Kontaktinis asmuo: 

Laura Kiehne 

laura.kiehne@papke.at

Knyga „Melų medis“ – neplokščias detektyvas

Tarp visos gausios verstinės literatūros paaugliams paklysti lengva. Kiekvienas viršelis žada nepakartojamus nuotykius, paslaptis, įspūdžius, magiją, o žiūrėk, čia tik pirma ciklo knyga, yra dar trys, o gal keturios. Todėl ir Frances Hardinge „Melų medį“ (Nieko rimto, 2017) atsiverčiau atsargiai (tik perskaitęs visą sužinojau, kad ji gavusi porą rimtų apdovanojimų), ir netrukus, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, nebegalėjau padėti į šalį. 

 

Vis dėlto mano negebėjimas atsitraukti nebūtinai yra rekomendacija kiekvienam (turbūt tikrai stebinau aplinkinius, kad mėgavausi ja, greta iš scenos griaudžiant ne prasčiausioms Lietuvos grupėms, vis kviečiančioms: „Nu, ar gerai jums?!“). Ši knyga, mano kukliais stebėjimais, nėra tipiška dabartinė paauglių literatūra – pirmiausia tuo, kad joje ypač jaučiasi literatūros klasikos dvelksmas: ramaus, dirbtinai neužaštrinto pasakojimo, kruopščios detalės ir dėmesio vidinėms būsenoms, ne tik nuotykiui. Tad tolimesnę pastraipą galbūt supras ne kiekvienas, tačiau štai kaip maišyčiau „Melų medžio“ receptą.

 

Paimkime Astrid Lindgren „Kalio Bliumkvisto nuotykius“ ir perkelkime veiksmą iš mažo Švedijos miestelio į lietingą, šlapią, niaurią Anglijos salą su tamsiais akmeniniais namais, griežtais XIX a. luomų papročiais, Dauntono abatijos intrigiūkštėmis ir gerokai nemalonesniais bei ryžtingesniais blogiečiais nei pas madam Lindgren. Tai bus aplinka. Tada seklį Kalį pakeiskime mergaite. Ne, ne Eva Lota, o Mattie iš Charles Portis romano (ir puikaus brolių Coenų filmo) „True Grit“ („Tikras ryžtas“), veikusia taip pat XIX a., tiktai Laukiniuose Vakaruose. Taip išvysime Feitę Sanderli, pagrindinę veikėją. O tada viską pagardinkime dar žiupsneliu gotikos (kad ir Merry Shelly „Frankenšteino“), nejaukiais to laiko papročiais (žiurkių pjautynėmis, mirusių šeimos narių fotografavimu, savižudžių nelaidojimu) bei keistu, mistiniu mokslu (pats Melų medis). Štai jums ir kokteilis – tikra kruvinoji Merė.

 

Kaip jau prasitariau, tai – detektyvas, o Feitė – seklė. Tik ar lengva XIX a. mergaitei iš kilmingos šeimos ja būti, kai ne tik mergaitės, bet ir moters vieta – kažkur šešėlyje, nuolankumo užkampyje? Gal ir nelengva, bet kai kito kelio tiesiog nėra, juo tenka eiti. Be to, Feitė – paauglė, vadinasi, viską pasaulyje jaučia stipriau, sodriau, todėl – ir konfliktai su motina, ir vargas su broliuku, ir žudiko paieškos, ir sudėtingos simpatijos kitiems, ir tas pojūtis – esi mergaitė, todėl tavo pasaulis daug labiau iš anksto lemtas kitų: tais laikais tu negali atrodyti per daug protinga, apsiskaičiusi, tu neturi teisės įeiti į mokslinių darbų zoną, tu esi antrarūšė, tu privalai slapstytis. Ilgainiui emancipacijos elementas tampa kertine kūrinio ašimi. Dar vienas man labai patikęs momentas – knyga ištikima pavadinimui, ji tikrai daug kalba apie melą: melą kaip įrankį, melą kaip ginklą ir melą kaip destrukciją. Nemeluokit, vaikučiai? Ne, viskas daug sudėtingiau. Ir tai – tik privalumas kūriniui. 

 

Apibendrinu: gerai sukaltas, turiningas kontekstu ir detalėmis, nebanalus, neplokščias detektyvas, kurį su džiaugsmu perskaitys skaitantis paauglys (bet vargu ar ji įkandama „Nevykėlio dienoraščio“ skaitytojams) ir suaugęs.

 

Šaltinis: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knyga-melu-medis-neplokscias-detektyvas-286-851568

Knygoje – išgyvenimo drama Antrojo pasaulinio karo metais patekus į japonų nelaisvę

 

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – atsiminimus „Užmirštas kalnietis“. Joje – neįtikėtina autoriaus Alisterio Urkharto išgyvenimo drama patekus į japonų nelaisvę.

 

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dvidešimtmetis škotas Alisteris Urkhartas buvo pašauktas į kariuomenę ir su Gordono kalniečių pulku išsiųstas į tuometinę Jungtinės Karalystės koloniją Singapūrą. Japonams užpuolus koloniją, 1942 m. jis kartu su 120 000 kitų karių pateko į japonų nelaisvę ir netrukus perpildytais krovininiais vagonais išvežtas į Birmą (dab. Mianmaras). Ten, kartu su su kitais belaisviais, jaunuolis buvo priverstas tiesti pražūtingąjį Mirties geležinkelį ir tiltą per Kvė upę. Dirbdami vergiškomis sąlygomis, čia mirė daugiau nei 100 tūkst. žmonių... 

 

Ištvėręs kankinimus, alinantį badą ir cholerą, visiškai išsekęs Alisteris po kelių mėnesių buvo išsiųstas į kitą belaisvių stovyklą Japonijoje vienu iš „pragaro laivų“. Taip buvo vadinamas liūdnai pagarsėjęs kelių dešimčių surūdijusių griuvenų japonų laivynas, skirtas gabenti atsargas ir belaisvius į tolimiausius užkampius. Alisteriui nebuvo lemta pasiekti kelionės tikslo, nes į laivą pataikė amerikiečių torpeda. Dauguma plukdytų karo belaisvių, ištvėrusių vergovę ir badą prie Mirties geležinkelio, žuvo. Tačiau Alisteriui pavyko išsigelbėti – jis penkias dienas vienui vienas plūduriavo ryklių knibždančioje Pietų Kinijos jūroje, kol jį rado banginių medžiotojai. Išgelbėtas jis galiausiai vis tiek buvo išvežtas į Japoniją ir priverstas sunkiai dirbti šachtoje prie pat Nagasakio. Po dviejų mėnesių amerikiečiai ant šio miesto numetė atominę bombą…

 

„Užmirštas kalnietis“ – tai jautri paprasto į karą pašaukto jaunuolio išgyvenimo istorija. Patekęs į nelaisvę Alisteris ištvėrė daugybę išbandymų ir net tris kartus atsidūrė visai arti mirties. Šios knygos autoriui pavyko išsigelbėti, tačiau dauguma jo draugų, karo belaisvių, žuvo... 

 

Alistair Urquhart. Užmirštas kalnietis: išgyvenimo drama japonų nelaisvėje per Antrąjį pasaulinį karą. Vertėja Jurga Grunskienė. – Vilnius: Briedis [2017] – 312 p.

 

 

Šaltinis: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygoje-isgyvenimo-drama-antrojo-pasaulinio-karo-metais-patekus-i-japonu-nelaisve-286-837282

Knygos ištrauka: Jessie Burton romanas pasakojimas apie ypatingas asmenybes ir jų troškimus „Mūza“

Siūlome paskaityti jums ištrauką iš neseniai lietuvių kalba išleisto Jessie Burton romano „Mūza“ (išeldio leidykla „Baltos lankos“, vertė Emilija Ferdmanaitė) ištrauką

 

Lietingą 1967–ųjų rugpjūčio rytą būsima poetė Odelė Bastijo lipdama akmeniniais Londono Skeltono meno galerijos laiptais pajunta, kaip krūtinėje ima daužytis širdis. Prie durų jos laukia Loris Skotas, vyras, kurį matė tik vienąkart, tačiau taip ir nesugebėjo pamiršti. Po pažastimi jis spaudžia iš motinos paveldėtą nežinomo dailininko paveikslą. Kartu su Odelės viršininke, ekscentriškąja Skeltono kuratore panele Kvik, jie pasineria į paslaptimis ir apgavystėmis išvagotą paveikslo istoriją. 

 

Visa tiesa apie paveikslą glūdi viename 1936–ųjų Ispanijos kaime, pripažinto meno kūrinių prekeivio namuose, kuriuose jis gyvena kartu su žmona ir dukterimi Olivija Šlios, svajojančia tapti dailininke. Netrukus į jų trapų pasaulį įsiveržia tapytojas, revoliucionierius Izaokas Roblesas ir jo jaunutė sesuo Tereza ir šitai pakeičia jų gyvenimus iš pamatų. 

 

„Mūza" – tai magiškas pasakojimas apie ypatingas asmenybes ir jų troškimus, apie meilę ir apsėdimą, apie autentiškumą ir išdavystes. Apie netikėtus kelius, kuriais istorijos potvyniai ir atoslūgiai neišvengiamai formuoja ir nulemia žmonių likimus.

 

Loris mane surado rugpjūčio penkioliktąją. Buvo septynios ryto, ir aš skubėjau į ankstyvą pamainą. Krautuvės tebebuvo uždarytos, autobusai Čaringo Kryžkelės keliu važinėjo rečiau. Žingsniavau Pal Malu – įprastai gyvybe trykštanti gatvė buvo tuščia, paskendusi žalsvoje šviesoje. Visą savaitę lijo, ir grindinio akmenys buvo šlapi nuo apyaušrio liūčių, medžiai vėjyje siūbavo tarsi jūržolės. Esu mačiusi kur kas smarkesnio lietaus, tad manęs jis nebaugino: saugodama nuo purslų, įbrukau Express, kurį nešiau Pamelai, į rankinuką, perėjau Karltono sodus ir patraukiau į Skeltono aikštės centrą. Praėjau pro pjedestalą, ant kurio stovėjo seniai mirusio politiko statula, vaizduojanti tuščio žvilgsnio senioką, kurio apsiaustą dergė balandžiai. Anksčiau būčiau pasmalsavusi, kas gi jis toks – tačiau penkeri metai Londone ištrynė bet kokį domėjimąsi Viktorijos laikų kriošenomis. Begalybėn įsmeigtas statulos žvilgsnis tik didino mano nuovargį. 

 

Pakėliau akis į Skeltoną. Prie durų stoviniavo aukštas liesas jaunuolis, vilkintis patrintą odinį švarką. Jis buvo siauro veido ir labai tamsių rudų plaukų. Priėjusi arčiau supratau, kad tai jis. Pajutau, kaip gniaužia gerklę, susitraukia skrandis, krūtinėje daužosi širdis. Ėmiau lipti laiptais, ieškodama rankinuke Skeltono durų rakto. Šį kartą Loris buvo su akiniais, jų stiklai blizgėjo ryto šviesoje. Po pažastimi spaudė paketą, suvyniotą į rudą popierių – į tokį mėsininkai vynioja savo prekes. Pamatęs mane Loris išsišiepė. 

 

– Labas, – tarė jis. 

 

Koks jausmas pamatyti Lorio šypseną? Pamėginsiu apibūdinti: tarytum gydūnas būtų uždėjęs delnus man ant krūtinės. Mano kelių girnelės pavirto į košę, žandikaulis dilgčiojo, burna išdžiūvo. Panūdau jį apkabinti ir pasakyti: „Tai tu, tu atėjai.“

 

– Sveiki. Kuo galiu padėti? Jo šypsena suvirpėjo. 

 

– Neprisimeni? Susipažinome vestuvėse. Buvau su Barbaros šutve. Tu skaitei eilėraštį ir nenorėjai su manimi šokti. 

 

Aš susiraukiau. 

 

– A, tikrai. Kaip sekasi? 

 

– Kaip man sekasi? Tau neįdomu, kodėl aš čia? 

 

– Dabar septynios valandos ryto, pone… hmm? 

 

– Skotas, – tarė jis, ir šypsena dingo jam nuo veido. – Loris Skotas. 

 

Praėjau pro jį ir negrabiai įkišau raktą į spyną. Kas man darosi? Po visų fantazijų apie tai, kaip mes būsime kartu, susidūrusi su tikrove vėl tapau tokia pat neperkalbama kaip iš pradžių. Stumtelėjusi duris įžengiau į vidų, jis nusekė įkandin. 

 

– Atėjote su kuo nors susitikti? – paklausiau. 

 

Jis pervėrė mane priekaištingu žvilgsniu.

 

– Odele. Po velnių, apėjau visas šio miesto galerijas, visus muziejus, kad tave surasčiau. 

 

– Mane? 

 

– Taip. 

 

– Penkias savaites nesugebėjai manęs surasti? Galėjai paklausti Patriko Minamoro. 

 

– Suskaičiavai, – nusijuokė jis. 

 

Iškaitau ir nusisukusi ėmiau tikrinti paštą. Jis iškėlė rudo popieriaus paketą ir tarė:

 

– Atnešiau liūtaites. 

 

– Ką tokias? 

 

Mano balse aiškiai skambėjo įtarimas. Jis šyptelėjo. 

 

– Mamos paveikslą. Paklausiau tavo patarimo. Kaip manai, ar rasiu, kas man jį įvertintų?

 

– Nė neabejoju. 

 

– Patikrinau tavo pastebėtus inicialus, I. R. Nieko neradau. Greičiausiai paveikslas bevertis. 

 

– Ketini jį parduoti? 

 

Tebesvaigstančia galva, nemaloniai tuksenančia širdimi apėjau medinį registratūros stalą. Dar niekada gyvenime nebuvau su vaikinu tokia tiesmuka. 

 

– Galbūt. Pažiūrėsim. 

 

– Maniau, tavo motina jį dievino? 

 

– Mano motina dievino mane, – atšovė jis, su niūria šypsena dėdamas paketą ant stalo. – Juokauju. Aš nenoriu jo parduoti, bet jeigu jis ko nors vertas, bent žinosiu, nuo ko pradėti. Tas šunsnukis Džeris – atsiprašau už žodyną – bet kurią akimirką gali išspirti mane lauk. 

 

– Argi tu neturi darbo? 

 

– Darbo? 

 

– Už kurį būtų mokama? 

 

– Esu dirbęs praeityje.

 

– Tolimoje ir nebeatmenamoje? 

 

– Kokia tu kritiška, – vyptelėjo jis. 

 

Tiesą pasakius, aš tikrai buvau kritiška žmonių, kurie nenori dirbti, atžvilgiu. Visi, su kuriais susipažinau atvykusi į Londoną: Sintė, batų parduotuvės merginos, Semas, Patrikas, Pamela, – turėjo darbus. Vien būti Londone reiškė turėti darbą. Ten, iš kur esu kilusi, nuosavas darbas – vienintelis būdas pabusti iš ilgo miego, lydėjusio ištisas laukuose dirbusias kartas. Tai buvo vienintelė išeitis. Sunku pakeisti visą gyvenimą tave lydinčias žinutes, juo labiau kad jos išsiųstos anksčiau, nei tu gimei.

  

 

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-istrauka-jessie-burton-romanas-pasakojimas-apie-ypatingas-asmenybes-ir-ju-troskimus-muza-286-837180

Gražiausios pastaruoju metu išleistos knygos vaikams

Pristatome trijų paskutiniu metu išleistų gražiausių knygų vaikams apžvalgą. 

 

Piotr Socha. „Bitės“ 

 

Daugelis mėgsta medų, bet bitės patinka toli gražu ne visiems. Ir nedaug yra būdų apie tuos dryžuotus, zyziančius ir geliančius vabzdžius pasakoti taip, kad ausiai ir akiai būtų malonu. 

 

Gerai pagalvojus, gal apskritai yra tik vienas vienintelis būdas – visą bičių gyvenimą sudėti į vieną didelę iliustracijų knygą, kurioje medų nešančiųjų kasdienybė subtiliai derėtų su netikėtomis įdomybėmis, kokių niekur kitur neišgirsi. 

 

Tik pamanykite – Vilniaus centre esama viešbučio, ant kurio stogo gyvena per 100 tūkstančių bičių. Pasirodo, miestas yra puiki vieta joms įsikurti – ne tik dėl beveik ištisus metus lepinančios žiedų gausos, bet ir dėl to, kad čia daug mažiau nei laukuose kovojama su vabzdžiais, o vienintelis sunkumas yra surasti vietą aviliui.

 

Knygoje „Bitės”, kurios iliustracijos vertos ne tik prestižinių meistriškumo apdovanojimų, bet ir jūsų estetinio pasigėrėjimo, gražiai atskleidžiama žmonių ir bičių draugystės istorija. Sunku patikėti, bet kai kuriems ją menantiems piešiniams jau 10 tūkstančių metų! Viename tokio senumo urve Ispanijoje ant sienos įamžintas bičių apsuptas žmogus, kopinėjantis iš lizdo medų. 

 

Taigi, bitės žmones maitina tūkstančius metų, o kuo jos pačios minta ir kaip iš pievos žiedų surenka medų? Taip pat, esame girdėję, kad bitės – tikros darbštuolės, bet ar tikrai jos visą gyvenimą tik ir dirba? Ir ar ilgas jų gyvenimas? Visus atsakymus rasite knygoje „Bitės“. 

 

Prižadu, jums teks ne kartą nustebti. Pavyzdžiui, gal kada girdėjote ir pamiršote, o gal ir visai nežinojote, kad bitėms turime būti dėkingi už obuolius, kriaušes, slyvas ir arbūzus. Tiesą sakant, net ir už kai kuriuos rūbus šioms mažosioms darbininkėms reikia padėkoti – jeigu jos neapdulkintų medvilnės žiedų, augalas neužaugintų minkštojo pluošto. 

 

Nuostabu, kad tokių įdomybių pilna knyga jūsų jau laukia knygynuose. 

 

Puslapis po puslapio darosi vis įdomiau ir visai nejučia iš bitėms abejingo ar net nusistačiusio priešiškai tapsite jų draugu, dėkingu už nenutrūkstamą kantrybę saldinant mūsų gyvenimus. 

 

Knyga puikiai tinka suaugusiems, o ką jau kalbėti apie jūsų atžalas. Nežinia, ar dar kada turėsite progą keliaudami per epochas ir žemynus susipažinti su bičių istorija, kurioje vis jaučiamas žmogaus buvimas – knyga ne vien apie bites, bet ir apie mus. Juk ne joms mūsų reikia, o mums jų. 

 

Maurice Sendak. „Kur gyvena pabaisos“ 

 

Pabaisos gyvena mažo, užsispyrusio Makso vaizduotėje. 

 

Tą vakarą jis apsivilko pikčiurnos vilko kostiumą ir pradėjo namuose krėsti išdaigas. Ir triukšmavo jis taip uoliai, kad tėvams nieko kito nebeliko, kaip tik Maksą uždaryti kambaryje palikus be vakarienės. Bausmė gal kiek griežtoka, bet padaužos, matyt, būta neeilinio. 

 

Tačiau Maksas ilgai nenuobodžiavo – turtinga berniuko vaizduotė nepaliko jo bėdoje ir taip kambario vietoje netruko išaugti didžiulis miškas su plačia jūra pačiame jo pakrašty. Ir plaukė Maksas laiveliu tais vandenimis, kol nusigavo iki Pabaisų salos.

 

Pasaulis, kurį Maksas susigalvojo, su visomis įdomiausiomis detalėmis pavaizduotas knygoje „Kur gyvena pabaisos”. Piktos pabaisų akys, ilgi nagai, kyšantys iš po didžiulių grubių letenų ir išpampę gauruoti pilvai, ko gero, būtų išgąsdinę bet kurį kitą vaiką, tik ne Maksą. Kaip padaužai berniukui sekėsi Pabaisų saloje ir kaip jis sugebėjo grįžti namo palieku jums patiems išsiaiškinti. 

 

Visgi galite neabejoti, kad Maksui jo ilgoje stebuklingoje kelionėje nutiko daugiau nei pavyko čia surašyti. O ir pačiam knygelės autoriui M.Sendak ne viską sekėsi papasakoti raštu (žodinė knygelės dalis išties lakoniška), tačiau visą istoriją jis dar ir nupiešė, ir niekas nesiginčys, kad būtent piešiniai yra stiprioji jo pusė. 

 

Kuo puikiausių iliustracijų, kurios, beje, sulaukė ir tarptautinio pripažinimo, gausa taip praturtina šią knygelę, kad ją drąsiai galima rekomenduoti ir patiems mažiausiems, ir net suaugusiems. Tyrinėdami išraiškingus vieno berniuko vaizduotės vaisius knygutę perversite ne vieną kartą ir vis norėsis prie jos grįžti – nebent visai negalite pakęsti pabaisų. 

 

Indrė Pavilonytė, iliustravo Martynas Pavilonis. „Didžiosios tvoros paslaptis“

 

Įsivaizduokite mažą jaukų miestelį, kurio žmonės kadaise gyveno besikeičiant metų laikams – kaip mes Lietuvoje – o dabar jau yra pamiršę ne tik metų laikų kaitą, bet ir vieni kitus. 

 

Dabar jie gyvena keturiose skirtingose gatvėse: Pavasario, Vasaros, Rudens ir Žiemos. Gatves skiria tvora, beveik siekianti dangų, o atsirado ji taip seniai, kad niekas nebepamena nei kam ji skirta, nei kas už jos slepiasi – kiekvienos gatvės žmonės ją laiko savo pasaulio pakraščiu. 

 

Tokio žinojimo jiems, rodos, ir pakanka – dauguma suaugusiųjų su esama tvarka apsipratę ir viskas jiems atrodo kaip duotybė, kurios neįmanoma, o ir nėra reikalo keisti, net jeigu tenka ištisus metus kentėti šaltas pūgas ar nuolat ieškotis pavėsio nuo pernelyg kaitrios saulės.

 

Gerai, kad ši istorija, kaip ir dauguma gražiausių pasakų, baigiasi laimingai. Tik, žinoma, ne tų su viskuo apsipratusių ir apkiautusių suaugusiųjų, o poros smalsių ir geraširdžių vaikų, dėka. 

 

Vasaros gatvės gyventojas Martynas ir už tvoros, Žiemos gatvėje, gyvenusi Marija susitiko ir, išdrįsę peržengti pasaulius skiriančią sieną, dviese leidosi į tolimą Gūdžiąją girią tam, kad kažkada suręsta milžiniška tvora galėtų pagaliau būti nugriauta, o žmonės vėl mėgautųsi ir metų laikais, ir tarpusavio bendryste. 

 

„Didžiosios tvoros paslaptis“ – tai originali, graži ir netikėta istorija, be kita ko, dar ir pamokanti. Čia subtiliai dėstoma apie žmones, kurie žiūrėdami vien savo interesų pamažu užkietina savo širdis ir atsitveria vieni nuo kitų tylos siena. Tokia stora, tokia aukšta ir neperžengiama, kad dėl jos kenčia net ir jų atžalos, o nugriauti tvorą tegali tik vaikiškas nuoširdumas ir atvirumas. 

 

Šioje knygelėje, lyginant su dviem anksčiau aprašytomis, gana daug teksto, tačiau jis sklandus ir lengvai skaitomas, o įspūdį dar sustiprina nuostabaus grožio iliustracijos, kurių knygelėje gausu. Teksto ir iliustracijų dermę gražiai paaiškina knygos nugarėlėje esantis prierašas, kad teksto autorė ir iliustratorius yra ne tik dvyniai, bet geriausi draugai ir bendražygiai. Rekomenduoju jums šį sėkmingą dviejų bendražygių bendrą darbą. Jis gali sudominti ir jus, ir jūsų vaikus – tiesa, gal kiek vyresnius, jau pramokusius skaityti.

 

 

Šaltinis: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/graziausios-pastaruoju-metu-isleistos-knygos-vaikams-286-820600

Paskelbtas ilgasis prestižinės literatūrinės premijos „Man Booker“ sąrašas

Ketvirtadienį paskelbta 13 knygų, kurios pateko į ilgąjį vienos iš prestižiškiausių literatūrinių premijų „Man Booker“ sąrašą. Jame yra ir po dvidešimties metų pertraukos naują romaną „The Ministry of Utmost Happiness“ išleidusi rašytoja Arundhati Roy, skelbia guardian.co.uk. 

 

Šiame sąraše yra nemažai žinomų autorių, kurie jau gali didžiuotis gavę Pulitzerio, „Costa“, „Baileys“ ir kitus apdovanojimus, tačiau tarp jų A.Roy yra vienintelė autorė, anksčiau jau pelniusi „Man Booker“ apdovanojimą. Visame pasaulyje ji išgarsėjo romanu „Mažmožių dievas“ - šis kūrinys išverstas ir į lietuvių kalbą. Autorė net 20 metų neišleido naujos knygos, tad jos naujas kūrinys „The Ministry of Utmost Happiness“ lauktas su dideliu susidomėjimu. Pati rašytoja, paklausta, kodėl padarė tokią ilgą pertrauką, sakė, kad knygų rašymas jai yra ilgas procesas: „Negaliu rašyti nei lėčiau, nei greičiau, nei esu įpratusi“.

 

„Man Booker“ komisija ilgąjį sąrašą atrinko iš daugiau kaip 150 kūrinių. Sąraše yra 4 autoriai, kurie buvo patekę į trumpąjį šio apdovanojimo sąrašą, tačiau jo negavo. Ali Smith atrinkta su „humanišku, juokingu, žavingu, optimistišku“ romanu „Autumn“, pasakojančiu apie Europos Sąjungą po referendumo, Zadie Smith – su romanu „Swing Time“, pasakojančiu apie dviejų Londono merginų draugystę ir konkurenciją, Sebastianas Barry – su romanu „Days Without End“, kuriame rašoma apie airį, kuris emigruoja į JAV ir dalyvauja pilietiniame kare, Mohsinas Hamidas – su „Exit West“, kuriame pasakojama apie meilės istoriją pasaulyje, kur pabėgėliai iš miesto į miestą keliauja kirmgraužomis.

 

Nuo 2014 metų į šį sąrašą gali pakliūti ir amerikiečių autoriai. Šiemet sąraše yra trys amerikiečių rašytojai: Paulas Austeris su romanu „4321“, kuriame rašoma apie keturis vienu metu vykstančius žmogaus gyvenimus, apsakymais išgarsėjęs George'as Saundersas su savo pirmuoju romanu „Lincoln in the Bardo“, kuriame pasakojama apie Abrahamo Lincolno kelionę į kapus, kur palaidotas jo 11-etis sūnus, bei Colson Whitehead su romanu „The Underground Railroad“ apie vergę, pabėgančią iš medvilnės plantacijos – šis kūrinys jau pelnė Pulitzerio premiją.

 

Sąraše yra ir debiutantų. Į sąrašą pakliuvo 29-erių Fiona Mozely su romanu „Elmet“ bei 38-erių Emily Fridlund su knyga „History of Wolves“. 

 

Taip pat į ilgąjį apdovanojimo sąrašą pakliuvo „Impac“ premiją jau pelnęs rašytojas Jonas McGregoras su knyga „Reservoir 13“ bei Kamila Shamsie su knyga „Home Fire“. Sąrašą baigia airių rašytojas Mike McCormackas su knyga „Solar Bones“, kuri jam jau pelnė „Goldsmiths“ apdovanojimą praėjusiais metais.

 

 

Šaltinis: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/paskelbtas-ilgasis-prestizines-literaturines-premijos-man-booker-sarasas-286-832170

Išleista pokalbių knyga anglų kalba apie lietuvių pasitraukimą į Vakarus 1940–1944 m.

Ką tik anglų kalba išleistoje knygoje „We Thought We'd Be Back Soon. 18 Stories of Reffugees 1940–1944“ – 18 iki skausmo atvirų pokalbių apie tai, kodėl ir kaip lietuviai traukėsi į Vakarus per Antrąjį pasaulinį karą. 

 

Prieš trejetą metų išleista pokalbių knyga „Manėm, kad greit grįšim. 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus 1940–1944“ (Vilnius: Aukso žuvys, 2014), kurią sudarė Dalia Stakytė Anysienė, Laima Petrauskaitė VanderStoep ir Dalia Cidzikaitė, buvo itin palankiai įvertinta skaitytojų, literatūros kritikų ir už nelengvą istorinę atmintį be interpretacijų apdovanota garbinga Patriotų premija. 

 

Angliškas knygos „We Thought We‘d Be Back Soon. 18 Stories of Refugees 1940–1944“ leidimas skirtas daug platesniam skaitytojų ratui – užsienio skaitytojams ir ypač pabėgėlių duonos ragavusių JAV lietuvių vaikams ir vaikaičiams, kurių nemaža dalis šiandien jau sunkiai ar visiškai nesupranta lietuviškai. 

 

Knygoje – aštuoniolika pokalbių su Amerikos lietuviais, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo priversti palikti Lietuvą ir trauktis į Vakarus nuo artėjančio sovietų fronto ir tremties grėsmės. Knygos pašnekovai atvirai pasakoja apie traukimosi iš Lietuvos aplinkybes, gyvenimą DP stovyklose Vokietijoje, apsisprendimą emigruoti ir galiausiai įsikūrimą Jungtinėse Valstijose. 

 

Skaitytojams atskleidžiama daug įdomių ir šiurpinančių pasitraukimo detalių, pasakojančių, koks iš tiesų buvo lietuvių keliavimas į Vakarus karo metu. Visų aštuoniolikos knygoje aprašytų emigrantų sunkumus galėtų iliustruoti vienos iš knygos sudarytojų – Laimos Petrauskaitės VanderStoep – asmeninė pasitraukimo istorija: „Buvau penkerių, kai 1944 m. rugpjūtį su tėveliais išplaukiau iš Šventosios į Švediją. Kelionė buvo kupina nuotykių: perpildytas laivas audros metu pradėjo skęsti, viską, ką turėjome, teko išmesti, sugedo variklis, kunigas visiems suteikė paskutinį palaiminimą. Negana to, nuskendo gedimą bandęs pataisyti laivo kapitonas švedas. Ir nors Gotlandą šiaip ne taip pasiekėme, kitą dieną laivas nuskendo uoste. Po internavimo ir pabėgėlių stovyklos apsigyvenome Stokholme, o 1948 m. emigravome į JAV.“ 

 

Visi knygos pašnekovai teigė manę ir tikėję, kad jei ne po pusės, tai po metų tikrai grįš į Lietuvą. Taip atsirado knygos pavadinimas. Nuo sovietų represijų ir trėmimų trauktasi daugiausia į Vokietiją, iš kurios buvo lengviau grįžti į tėvynę, o, paaiškėjus, jog sovietai iš Lietuvos neišeis, vėliau išvykti į JAV, Kanadą ir kitas karo pabėgėlius sutikusias priimti šalis. 

 

Daugelis Lietuvos gyventojų, daugiau nei po 50 metų vertinantys tuometinius emigrantus, net neįsivaizduoja, su kokiais sunkumais jie susidūrė ir kiek daug išbandymų ir netekčių jie patyrė. Knygoje išsamiai ir be pagražinimų pasakojama apie negailestingą ir brutalią išeivių kasdienybę Antrajam pasauliniam karui baigiantis ir po jo. 

 

Meninis knygos viršelio sprendimas kalba apie dvigubą lietuvio tapatybę – atplėšimą nuo Lietuvos ir sunkų karo laikmetį. 18 pokalbių papildo įvadiniai sudarytojų straipsniai apie knygos sumanymą, jos sukūrimą, istorinį to laikotarpio kontekstą, žemėlapiai ir kitos iliustracijos. Kartu su spausdinta knyga netrukus el. knygynuose pasirodys ir elektroninė jos versija.

 

 

Šaltinis: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/isleista-pokalbiu-knyga-anglu-kalba-apie-lietuviu-pasitraukima-i-vakarus-1940-1944-m-286-826044

Kodėl vaikus sužavėjo „labiausiai smirdinti knyga pasaulyje“?

Naujausia, jau aštunta, Davido Walliamso baisiai juokinga knyga vaikams – „Ponas Smirdžius“ (iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, išleido „Tyto alba“) – kalba apie toleraciją kitokiems žmonėms.

 

Pagrindinė knygos veikėja – mergaitė Chloja, nelabai populiari mokykloje, o namie užgožta talentingos sesers, susipažįsta su ponu Smirdžiumi, vietiniu benamiu. Taip, jis tikrai šiek tiek smirdi, bet yra mielas ir geraširdis. Ir jis – vienintelis žmogus, kuriam tikrai patinka Chloja. Bet rinkimuose dalyvaujanti Chlojos mama žada išvyti iš miesto visus benamius. Nenorėdama prarasti vienintelio draugo, mergaitė randa jam slėptuvę. Ką daryti, kad niekas nesuuostų, kur slepiasi ponas Smirdžius? Kaip išsaugoti draugystę? Drąsi ir geros širdies mergaitė randa išeitį. 

 

Interviu rašytojas, aktorius, komikas Davidas Walliamsas pasakoja apie pastangą perteikti, ką reiškia būti vaiku, apie atskalūnus ir atstumtuosius, kurie paskatina mus susimąstyti. 

 

Kas įkvėpė Jus parašyti „Poną Smirdžių“? 

 

– Viskas prasidėjo, kai uždaviau sau paprastą klausimą: ar įmanoma pamėgti smirdintį žmogų? Kažkada viena draugė papasakojo istoriją apie seną damą, kurią matydavo važiuodama į mokyklą. Kartą draugės mama stabtelėjo tos ponios pavėžėti, ir tada paaiškėjo, kad ponia baisiai smirdi. Ji taip smirdėjo, kad jiedvi daugiau niekada prie jos nesustojo... Tai privertė mane susimąstyti.

 

– Kaip manote, kodėl „Ponas Smirdžius“ – jau spėjęs pagarsėjęs kaip „labiausiai smirdinti knyga pasaulyje“ – taip sužavėjo vaikus? 

 

– Gal dėl to, kad pagrindinis knygos herojus yra vaikas.Be to, aš labai stengiausi perteikti, ką reiškia būti vaiku. Daugumoje vaikų knygų pasakojama apie išsipildžiusias svajones. Pavyzdžiui, apie vaikus, tampančius superherojais arba šnipais. O aš parodau vaiką bejėgį – tokį, koks jis tikrųjų ir yra. Pagrindinė šios knygos herojė Chloja susidraugauja su valkata, ir jųdviejų draugystė pakeičia mergaitės šeimos narius. Taigi, silpniausias šeimos narys tampa galingiausiu.

 

– „Ponas Smirdžius“ – klasikinė istorija apie atskalūną. Kodėl pasirinkote tokią temą? 

 

– Mane visada traukė atskalūnai. Daugybė „Little Britain“ personažų yra triumfo valandos sulaukę atskalūnai ir visuomenės atstumtieji. Žmonės dažnai klaidingai interpretuoja tokį personažų pasirinkimą, manydami, kad žiūrime į juos iš aukšto ar norime išjuokti, bet iš tikrųjų mes norime parodyti, kad ir jie gali būti laimėtojai. Komedijų pagrindu dažnai tampa kokio nors atskalūno ar keistuolio požiūris į tam tikrus įvykius. Tradiciškai kaip tik jie kelia klausimus ir priverčia mus susimąstyti. 

 

– Tai istorija, mokanti tolerancijos? 

 

– Taip. Tikiuosi, perskaitę mano knygą, pažiūrėję filmą ar spektaklį, vaikai išmoks priimti kitokius žmones ir supras, kad kiekvienas žmogus turi savo istoriją. Londone ar didmiesčiuose gyvenantys žmonės, išvydę kokį vargetą gatvėje, dažniausiai pagalvoja: „O, dar vienas benamis“, pamiršdami, kad kiekvienas iš jų gali papasakoti savo istoriją, kodėl atsidūrė gatvėje. Vieni pabėgo iš namų, kiti patyrė smurtą. Mes matome daug benamių gatvėse, tad ilgainiui prie jų priprantame ir tampame abejingi, – juk lengviausia yra tiesiog praeiti pro tokį žmogų.

 

– Bet Chloja nepraeina... 

 

– Ne. Tai knyga apie drąsią mergaitę, kuri išdrįsta sustoti ir pasikalbėti su benamiu. Tikiuosi, vaikai įvertins jos drąsą. 

 

– „Poną Smirdžių“ iliustravo Quentinas Blakeʼas, iliustravęs ir Jūsų mėgstamo vaikų rašytojo Roaldo Dahlio knygas. Kaip sekėsi su juo dirbti? 

 

– Aš iki šiol negaliu patikėti, kad su juo susipažinau, ką jau kalbėti apie tai, kad jis iliustruoja mano knygas. Kai susitikome, iškart apipyliau jį klausimais apie Roaldą Dahlį, nes žinojau, kad jie buvo artimi draugai. Jo papasakotos istorijos mane labai sujaudino, o kai pirmąkart pamačiau „Ponui Smirdžiui“ sukurtas iliustracijas, vos nepakvaišau iš džiaugsmo. Quentinas Blakeʼas moka piešti taip, kad vaikai iškart pamilsta veikėjus ir gali nesunkiai su jais susitapatinti. Jis bendrais bruožais nupiešia charakteringus personažus irvisada palieka vietos fantazijai. Tai didis talentas. Man atrodo, kad būtent dėl jo žmonės į mano kūrybą iškart pažiūrėjo rimtai – jei mano knygas apsiėmė iliustruoti toks menininkas kaip Quentinas Blakeʼas, jos turi būti labai geros. 

 

– Ar rašydamas „Poną Smirdžių“ numanėte, kad pagal jį bus sukurti filmas ir muzikinis spektaklis? 

 

– Galėjau tik tikėtis. Žinot, kas smagiausia rašant scenarijų pagal savo paties knygą? Kad gali šį tą patobulinti. Pavyzdžiui, sukurti daugiau įtampos, išnaudoti specialiuosius efektus. „Ponas Smirdžius“ – tai knyga, kurioje aiškiai matyti, kaip kinta šeimos narių santykiai, ryškus jų emocinis augimas. Todėl šiai istorija labai tinka miuziklo forma. Kartais žmones užplūsta tokie stiprūs jausmai, kad neužtenka juos išsakyti žodžiais, norisi juos išdainuoti...

 

– Papasakokite apie savąją „Pakrapštyk ir pauostyk“ idėją. 

 

– Tiesą sakant, „Ponas Smirdžius“ – pirmas spektaklis, kuriame ji buvo pritaikyta. Pagalvojau, kad būtų smagu pastatyti interaktyvų spektaklį. Jei būčiau vaikas, mielai nueičiau į spektaklį, kuriame galėčiau užuosti visus kvapus. Vaikai nenustygsta vietoje. Jiems sunku visą spektaklį išsėdėti tylomis. Jie nori dalyvauti vaidinime, nori juoktis ir išsigąsti. Net jei vaikas skaitė knygą, „Pakrapštyk ir pauostyk“ siūlo visai kitokią pramogą... 

 

– Pakalbėkime apie knygos ekranizaciją. Ar nenorėjote pats vaidinti pono Smirdžiaus filme? 

 

– Ne, nes nemanau, kad esu toks geras aktorius. Hughas Bonnevilleʼis yra labai žiūrovųmėgstamas, ir ne tik dėl „Dauntono abatijos“. Jis vienodai puikiai vaidina ir dramose, ir komedijose. Nedaug yra aktorių, apie kuriuos galima būtų tai pasakyti... 

 

– Visgi filme suvaidinote vieną itin nemalonų personažą. Ar Jums patiko vaidinti ministrą pirmininką? 

 

– Kurdamas iliustracijas knygai, Quentinas Blakeʼas prasitarė, kad ministrui pirmininkui suteikė pačius bjauriausius Tony Blairo ir Davido Camerono bruožus. Jis – ministras pirmininkas, kuriam svarbiau gerai pasirodyti rinkėjų akyse, o ne nuveikti ką nors gero. Jis nori pasinaudoti ponu Smirdžiumi ir taip pakelti savo reitingus. Žinoma, kad tikras ministras pirmininkas taip niekada nepasielgtų! Man buvo labai smagu jį vaidinti, nors tikrai nesiekiau kurio nors politiko parodijuoti. Nenorėjau, kad filme būtų per daug politikos – vis tiek visi politikai vienodi...

 

– Jūs mokate neįkyriai perteikti vaikams svarbias pamokas. Kaip Jums tai pavyksta? 

 

– Aš nenoriu pamokslauti ir sakyti visko tiesiai. Noriu perteikti pagrindinę mintį nepastebimai, kad perskaitęs istoriją vaikas pats padarytų išvadas. Vaikams tai labai svarbu. Komiškuose „Little Britain“ etiuduose stengiamės žmones tiesiog prajuokinti, o čia aš kalbu apie požiūrį į itin pažeidžiamus žmones, mūsų elgesį su jais. Tikiuosi, kad ši knyga sukels diskusiją šeimose, privers kiekvieną paklausti savęs, ką darytų, išvydę poną Smirdžių prie savo durų. 

 

– Kokie skaitytojų atsiliepimai Jus labiausiai džiugina? 

 

- Labiausiai džiugina, kai tėvai prieina prie manęs parduotuvėje ir dėkoja: „Ačiū jums. Mano vaikas nemėgo skaityti, kol nepaėmė į rankas jūsų knygų“ ir panašiai. Neįsivaizduojate, kaip malonu girdėti tokius tėvų žodžius... 

 

 

Pagal bbc.co.uk, nottinghampost.com, noted.co.nz parengė Jūratė Dzermeikaitė.

 

Šaltinis: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/kodel-vaikus-suzavejo-labiausiai-smirdinti-knyga-pasaulyje-286-825196

Menininkai ir leidėjai prašo Seimo nenumarinti lietuviškos kultūros

 

Rytoj Seimo Kultūros komitetas ketina svarstyti savarankiškai dirbančių asmenų socialinių įmokų dydžio tvarkos pakeitimus. Praėjusią savaitę Seimui perdavus šį klausimą svarstyti Kultūros komitetui, menininkai ragina sumažinti nuo šių metų pradžios dvigubai išaugusius „Sodros“ mokesčius teigdami, kad toks mokesčių šuolis gali numarinti Lietuvos kultūrą.

 

Nuo sausio 1 dienos gyventojams, dirbantiems pagal autorinę sutartį ir neturintiems darbo sutarčių (pavyzdžiui, niekur nedirbantiems rašytojams, atlikėjams ar sportininkams), „Sodros“ mokesčiai padidėjo dvigubai. Nuo šių metų jie turi mokėti mokesčius ne nuo 50 proc., o nuo 100 proc. gautų pajamų.

 

Metų pradžioje Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis registravo siūlymą sugrąžinti ankstesnę įmokų tvarką, tačiau svarstymai užstrigo komitetuose ir prie šio klausimo buvo sugrįžta tik praėjusią savaitę.

 

Penktadienį Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetas nepritarė R. Karbauskio siūlymui, tačiau Seimas perdavė šį klausimą darkart svarstyti Kultūros komitetui. Galutinis sprendimas dėl mokesčių sumažinimo turėtų būti priimtas antradienį vyksiančiame plenariniame Seimo posėdyje.

 

Menininkams siunčia žinią, kad jie šaliai nereikalingi

 

Dailininkė Nomeda Marčėnaitė teigia, kad ir iki šiol menininkams Lietuvoje gyventi buvo ne pyragai, o priėmus įstatymą dėl dvigubai išaugusių mokesčių „Sodrai“, dar ir siunčiama žinia, kad savo šaliai jie yra visiškai nereikalingi.

 

„Mano nuomone, Lietuva gali didžiuotis savo menininkais, jie išties gali garsinti šalį savo darbais. Menininkai – mūsų mažos šalies potencialas. Ir nors iki šiol mums buvo pakankamai sudėtinga išgyventi iš savo darbų, mes nesiskundėme. Mūsų šalyje tenka nuolat gyventi įtampoje – menininkams užkraunama per didelė mokesčių našta. Panašu, kad politikai tiesiog bando mus tyliai pribaigti“, - sako N. Marčėnaitė.

 

Mokesčiai didėja, bet socialinių garantijų neatsiranda

 

Vaikų knygų apie „Kakę Makę“ autorė ir dailininkė Lina Žutautė teigia, kad nors padidėję Sodros mokesčiai pateikiami kaip solidarumo mokesčiai su visais dirbančiaisiais, nutylima, kad realių socialinių garantijų menininkai neturi, nes, pavyzdžiui, ligos draudimas priklauso nuo darbo stažo, reguliarių mėnesio mokesčių mokėjimo ir t.t.

 

„Socialines garantijas gauna tik tie gyventojai, kurie moka įmokas reguliariai. Bet ar įmanomas reguliarus kūrybinis procesas? Ar įmanoma nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro penkias dienas per savaitę rašyti knygas? Tapyti? Šokti? Dainuoti? Toks mokesčių didinimas stumia menininką į visuomenės užribį, verčia jaustis nuolat apgaudinėjamu“, - sako ji.

 

„Sodros“ mokesčiai apskritai riboja autorių teises?

 

Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) duomenimis, Europos Sąjungos šalyse socialinio draudimo įmokos pajamoms už licencines autorines sutartis apskritai netaikomos, nes rašytojo – leidėjo santykiai nėra laikomi darbo santykiais.

 

„Didžiąją dalį literatūros, dailės, fotografijos ir kitų kūrinių autoriai sukuria savarankiškai, nebūdami susaistyti jokiais darbo santykiais su kūrinių naudotojais. Pasirašydamas autorinę licencinę sutartį, autoriaus teisių turėtojas tiesiog perduoda turtines teises naudoti kūrinį terminuotam laikotarpiui. O tai neturi nieko bendra su darbuotojo ir darbdavio santykiais“, - sako LLA prezidentas Remigijus Jokubauskas.

 

Jo teigimu, apmokestinus licencines autorines sutartis, sukurtas lietuviškasis precedentas, kad įmokas „Sodrai“, intelektinės nuosavybės paveldėtojų asmenyje, turi mokėti net Anapilin iškeliavę poetai, rašytojai ar kiti Lietuvos kūrėjai. Tokiu reguliavimu paminti konstituciniai nuosavybės teisių apsaugos ir asmenų lygiateisiškumo principai.

 

„Ar mokant „Sodros“ mokesčius, autorinės teisės visam laikotarpiui priklausytų tik leidyklai, kaip rašytojo darbdaviui? Ar autorius taptų leidyklos darbuotoju ir knygas turėtų leisti tik vienoje leidykloje? Mūsų nuomone, tokie mokesčiai apskritai riboja menininkų teises“, - teigia R. Jokubauskas.

 

Siūlo meną vertinti ne per eurų prizmę

 

Pasak R. Jokubausko, apskritai autorių mokesčiai „Sodrai“ turi būti vertinami ne tik per skaičiukų ir eurų prizmę, o per naudą, kurią lietuviškos knygos ir lietuvių autoriai duoda Lietuvai.

 

„Tai yra lietuviškos minties, žodžio, literatūros puoselėjimo ir išlikimo klausimas. Todėl džiaugiamės, kad jis buvo perkeltas į Kultūros komitetą, kuris pagal savo kompetenciją ir turėtų svarstyti. Visgi, išreiškiame susirūpinimą esama padėtimi – mokesčių klausimas jau pusmetį yra vilkinamas, o visiems autorių teisių turėtojams jis yra itin svarbus“, – teigia Remigijus Jokubauskas.

 

LLA duomenimis, per 2008–2015 m. knygų tiražas susitraukė 40 proc. – nuo 7,3 iki 4,3 mln. egz., ir panašiame lygyje laikosi iki šiol. Per minėtą laikotarpį egzempliorių skaičius vienam gyventojui sumažėjo nuo 2,2 iki 1,5 knygos, o vidutinis tiražas – nuo 1,6 iki 1,3 tūkst. egz.

 

„Jau ne vienerius metus lietuviškų knygų leidyba ritasi žemyn, o palikus galioti dabartinį įstatymą, ši situacija dar labiau pablogės. Statistika rodo, kad padidinti mokesčiai – PVM tarifas, autorinių honorarų prilyginimas darbo apmokestinimui – pabrangino knygas, jų tiražai kasmet traukiasi. Tad tikėtina, kad ir šis įstatymas padarytų daug žalos lietuviškų knygų leidybai, o kartu ir visai šalies kultūrai”, - nerimauja R. Jokubauskas.

 

Mažiau lietuvių kūrinių, daugiau – verstinės literatūros?

 

Jokubauskas pažymi, kad vidutiniu tiražu verstinė literatūra bene dvigubai pranoksta lietuvių autorių kūrinius (2015 m. verstinių knygų – 1,9 tūkst. egz., lietuvių autorių – 1 tūkst. egz.). Tai rodo, kad lietuvių autorių knygą jau dabar yra sudėtingiau išleisti nei užsienio. 

 

„Išaugusios išlaidos autoriniams honorarams dar labiau nusvertų leidybos apimčių pasiskirstymą verstinės literatūros naudai. Toks milžiniškas mokesčių didinimas kūrėjams lems dar spartesnį lietuviškos literatūros susitraukimą, o kartu mažės ir silpnės lietuvybė apskritai. Labai tikimės, kad Seimas valstybiškai, objektyviai sudėlios prioritetus ir nepasmerks lietuviškos kultūros bei Lietuvos autorių sunykimui“, – sako R. Jokubauskas.

„Savaitė Paryžiuje“ autorė Rachel Hore – apie pomėgį skaityti žodyną ir patarimus jauniems rašytojams

Romano „Savaitė Paryžiuje“ (iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė, išleido „Tyto alba”) autorė, britų rašytoja, bestselerių autorė Rachel Hore ilgus metus dirbo Londone leidybos srityje, vėliau su šeima persikraustė į Noridžą Norfolko grafystėje. R. Hore dėsto leidybą ir kūrybinį rašymą Rytų Anglijos universitete. Su vyru rašytoju D. J. Tayloru augina tris sūnus.

 

Rachel Hore garsėja kaip puiki pasakotoja, jos vis naujos knygos sulaukia didžiulio skaitytojų dėmesio ir apdovanojimų. Ji yra parašiusi romanus „Svajonių namas“, „Atminties sodas“, „Paslapčių kambarys“, „Artėjanti audra“ (2012-aisiais pateko į RONA Metų istorinių romanų trumpąjį sąrašą), „Tyli banga“ ir „Savaitė Paryžiuje“ (šis romanas – pirmas lietuvių kalba). Trečioji knyga „Vitražų meistro dukra“ (2010 m. RNA Metų meilės romanų trumpasis sąrašas), lietuviškai pasirodys liepos vidury. Paskutinė Rachel Hore knyga – „Namas Belvju soduose“ išleistas pernai rudenį. 

 

„Savaitė Paryžiuje“ – jaudinantis romanas apie motiną ir dukterį, apie tamsias šeimos paslaptis ir meilę, kuri rusena dešimtmečius. 

 

Romane – dvi pasakojimo linijos – istorinė ir šių laikų. 1937-aisiais Kitė, trokšdama tapti pianiste, iš Anglijos atvyksta į Paryžių. Jaunai, gražiai ir talentingai merginai puikiai sekasi – ji ne tik skambina pianinu, bet ir sutinka meilę. Bet prasidėjęs karas romantišką, žiburiuojantį miestą panardina į tamsą, baigiasi ir Kitės laimė. 

 

Po ketvirčio amžiaus Kitės duktė, talentinga jauna smuikininkė Fei, atvyksta su orkestru gastrolių į Paryžių. Miesto ji beveik nepažįsta, bet jis jai atrodo labai artimas, žadina prisiminimus, kiekviena gatvė veda į praeitį, kurios ji nepažįsta. 

 

Motinos namuose radusi seną kuprinę su Paryžiaus adresu, Fei pamažu pasineria į tamsias paslaptis ir ilgai slėptą tėvų praeitį. Savaitė Paryžiuje pakeičia Fei gyvenimą. Romano „Savaitė Paryžiuje“ autorę Rachel Hore kalbino tinklaraštininkas Jasas Singhas.

 

– Ar seniai pradėjote rašyti? 

 

– Vaikystėje susidomėjau rašymu daug skaitydama. Vėliau leidykloje redaguodama grožinius kūrinius. O rimtai ėmiau rašyti 2001 m., kai su šeima persikėlėme į Norfolką. 

 

– Ruošdamasi rašyti naują knygą, turbūt atliekate tiriamąjį darbą? Ką darote, kad pasakojimas būtų kuo autentiškesnis? 

 

– Iš pradžių skaitau to meto memuarus ir dienoraščius. Jeigu tik įmanoma, stengiuosi nuvykti į vietovę, kurioje rutuliojasi mano aprašomi įvykiai. Pastebėjau, kad naudinga pasiskaityti anuomet rašytų romanų, kad žinočiau, kaip kalba mano veikėjai ir išgirsčiau galvoje jų balsus. Mano užduotis – stengtis, kad pasakojimas skambėtų įtikinamai, todėl leidžiuosi į smulkiausias detales, tarkim, aprašau, kaip vyksta pokalbis telefonu. Nors kartais pakanka užsiminti apie skambutį, antraip rizikuoji nusismulkinti! Kažkuriuo metu pajunti, kad informacijos jau pakanka, ir duodi kelią vaizduotei. 

 

– Kodėl rašote istorinius romanus, užuot rašiusi tokius, kurie vyktų mūsų laikais? 

 

– Man įdomu pasigilinti į paprastų moterų gyvenimą. Girdime kone tik apie žymiausias istorines asmenybes, o aš stengiuosi užpildyti žinių spragas. Kartais mano veikėjai būna įkvėpti kadaise egzistavusių žmonių, pavyzdžiui, astronomo sesers iš „Paslapčių kambario“ prototipas – reali moteris, kadaise kartu su broliu tyrinėjusi dangaus kūnus.

 

– Savo tinklalapyje minėjote, kad visada, net vaikystėje, jautėte meilę anglų literatūrai. Kodėl universitete pasirinkote studijuoti istoriją? 

 

– Turėjau puikius istorijos mokytojus, įkvepiančius. Istoriją jie pateikdavo kaip jaudinantį pasakojimą, o štai anglų literatūra buvo dėstoma nelabai įdomiai. Be to, tuo metu, kai mokiausi, nebuvo galimybės vienu metu studijuoti abiejų dalykų. 

 

– Išvardinkite penkias savo visų laikų mylimiausias knygas. 

 

– Karaliaus Jokūbo Biblija, Shakespeare'o rinktiniai raštai (aš tikra nuoboda!), H. Alaino-Fournier „Didysis Molnas“ (nes joje sutelpa visas jaunystės skausmas ir palaima), „Namų apyvokos knyga“, kurią laikau vonioje ir nuolat pavartau, Trumpas Oksfordo anglų kalbos žodynas. 

 

– Kokios knygos neįstengėte baigti skaityti? 

 

– Donnos Tartt „Mažoji draugė“ – taip mėgavausi kiekvienu sakiniu, kad teko kuriam laikui padėti ją į šalį. 

 

– Kokie žanrai Jums artimiausi? 

 

– Visada traukė istorinės temos. Universitete irgi studijavau istoriją. Istorija – tai pasakojimas apie tai, kaip tapome tokie, kokie esame. 

 

– Ar yra žanrų, kurie Jums nemieli? 

 

– Kiti žanrai galbūt nedomina manęs kaip rašytojos, bet domina kaip skaitytoją.

 

– Kokius kitus darbus ar profesijas, be rašymo, esate išbandžiusi ar apsvarsčiusi? 

 

– Daugybę metų dirbau leidykloje ir dėsčiau universiteto studentams. Be to, išmokau paruošti puikų ledų desertą „Niujorkiečio šlovė“, studentavimo metais dirbdama padavėja amerikietiško stiliaus restorane. Kadaise svajojau tapti muziejaus kuratore – pati nežinau, kodėl ja netapau. 

 

– Koks pirmasis Jūsų išspausdintas kūrinys? 

 

– Kai buvau penkerių, vienas Honkongo laikraštis išspausdino mano piešinį „Mano namas Anglijoje“. Kiek pamenu, jokio atlygio negavau, mūsų bendradarbiavimas tuo ir baigėsi. 

 

– Ką patartumėte jauniems, pradedantiems rašytojams? 

 

– Daug skaityti. Ir, žinoma, rašyti. Nešiokitės su savimi bloknotą ir užsirašinėkite nugirstus pokalbius, situacijas, reakcijas, aprašinėkite matytus veidus. Skaitykite ir rašykite! 

 

Parengė: Emilija Ferdmanaitė

 

Šaltinis: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/savaite-paryziuje-autore-rachel-hore-apie-pomegi-skaityti-zodyna-ir-patarimus-jauniems-rasytojams-286-820884

Knygos apie laimę autorius: didžiausios sėkmės gyvenime sulaukia narcizai

Britų tinklaraštininkas Ericas Barkeris beveik dešimtmetį skyrė aiškinimuisi, kodėl vienus žmones laimė ir sėkmė lydi labiau, kitus – mažiau, ir kas nulemia, kad vieni nuolat maudosi šlovės spinduliuose, o kiti – ne visai. Su autoriaus įžvalgomis apie laimę ir sėkmę britų internetiniame laikraštyje „The Independent“ supažindina gyvenimo būdo žurnalistė Kashmira Gander. 

 

Didžiausios sėkmės gyvenime sulaukia narcizai. Pasak straipsnio autorės, tai labiausiai nuvilianti E.Barkerio atskleista tiesa. Kad ir kaip būtų gaila, daugelis jo atradimų skaitytojams nepatiks. 

 

Siūlo įsiskaityti įdėmiau 

 

„Narcizams geriau sekasi pokalbiuose dėl darbo, jie padaro geresnį įspūdį per pirmą susitikimą ir yra dažniau perkeliami į vadovaujančias pozicijas, – sako knygą „Barking up the Wrong Tree“ (liet. atitikmuo – šuniui ant uodegos) pagal savo tinklaraštį tuo pačiu pavadinimu neseniai išleidęs E.Barkeris. – Labai nemalonu suvokti, kad, bent jau trumpalaikėje perspektyvoje, blogas elgesys gali duoti neblogų dividendų.“

 

Nuo 2009-ųjų vasaros nuodugniai gilinęsis į, nors ir subjektyvių, laimės ir sėkmės sampratų analizę, E.Barkeris padarė daugybę nepatogių atradimų. Pradėjo jis nuo pačių elementariausių klausimų, pavyzdžiui, ar tikrai geriems berniukams dangus, o blogiems – viskas, ar padlaižiavimas viršininkui tikrai suteikia daugiau šansų ir... – kaip čia tiksliau išsireiškus – ko, siekdami karjeros aukštumų, galėtume pasimokyti iš serijinių žudikų. 

 

Daugelio tėvų, vaikų ir šiaip asmenų, kurie su tuo niekada nesutiktų, nusivylimui, E.Barkeris teigia nustatęs, kad žmogaus buvimas klasės viršūnėje, priklausomai nuo jo gyvenimo tikslų, „realiame pasaulyje“ gali labai greitai netekti reikšmės. Tačiau, jei perspektyva tapti pasaulį pakeisiančiu milijardieriumi skaitytojui atrodo patraukli, E.Barkeris siūlo įdėmiau įsiskaityti į tai, ką jis rašo. 

 

Štai, pavyzdžiui, autorius atkreipia dėmesį į 1995 m. Bostono koledže (JAV) atliktą tyrimą. 14 metų buvo dokumentuojamas geriausiais įvertinimais koledžą baigusių studentų gyvenimas. Nieko nuostabaus – iš 81 tiriamojo net 90 proc. tapo kvalifikuotais darbuotojais, 40 proc. – įkopė į aukščiausias savo pasirinktų profesinių sričių pozicijas. Tačiau ko nors, kas iš tiesų sudrebintų pasaulį, iš jų nepadarė nė vienas.

 

Priešingai. Kitu tyrimu, kuriame peržvelgtos 700 milijonierių sėkmės istorijos, nustatyta, kad vidutinis jų vertinimas mokymo įstaigose buvo vos 2,9 balo (iš 4 galimų) ir kad mokydamiesi jie nei pasižymėjo išskirtiniu pažangumu, nei gebėjo kaip nors geriau nei kiti pasiruošti egzaminams. Iš kitų jie išsiskyrė tik tuo, kad nuolat laužydavo taisykles, o ši savybė, pasak E.Barkerio, paprastai retą kurį nulydi į akademinius padebesius. 

 

Stanfordo tęstinių studijų verslo mokykloje (JAV) atliktas tyrimas parodė, kad kopti karjeros laiptais labiau sekasi ne tiems, kurie sunkiai dirba, o tiems, kurie sugeba save tinkamai pateikti vadovui. O dar vienu tyrimu, kuris buvo atliktas Kalifornijos universitete Berklyje (JAV), nustatyta, kad mėginimai įtikti viršininkui niekada neatsiliepia neigiamai, net jei viršininkas supranta, kad toks elgesys visiškai nenuoširdus. 

 

„Filtruoti“ ir „nefiltruoti“ lyderiai 

 

Statant pėdas tvirtai ir užtikrintai, o ne tipenant ant pirštų galiukų, ir nebijant irtis prieš srovę taip pat galima užsitikrinti sėkmę. E.Barkeris šioje vietoje prašo skaitytojų prisiminti dabartinį JAV prezidentą Donaldą Trumpą, mat jo elgesys tiksliai atitinka vieną iš dviejų Harvardo universitete (JAV) atlikus tyrimą sudarytų modelių. Šio tyrimo medžiagoje teigiama, kad lyderius galima suskirstyti į dvi kategorijas: „filtruotus“ ir „nefiltruotus“.

 

„Filtruoti lyderiai yra nuodugniai patikrinti sistemos ir yra linkę išlaikyti status quo, – tekstą cituoja K.Gander. – Nefiltruoti lyderiai – tai tokie lyderiai, kuriems jokios įprastinės patikros neatliekamos; jie kaip verslininkai ar politikai, kurių rankose valdžia atsiduria atsitiktinai susiklosčius aplinkybėms. D.Trumpas – labiausiai nefiltruotas prezidentas, kokį tik Amerikai yra tekę matyti. Nefiltruoti lyderiai nežaidžia pagal taisykles. Tiesą sakant, jie tų taisyklių dažnai net nežino. Jų vadovavimo tarpsnis paprastai pasižymi gausingais pokyčiais, dažnai neigiamais, kartais teigiamais. D.Trumpas jau tikriausiai daugeliui įrodė, kad amerikiečiai nori pokyčių – ir jie jų, panašu, gaus. Kur tai nuves, bus matyt.“

 

Aforizmuose – tik dalis tiesos 

 

E.Barkerio žodžiuose žurnalistė teigia kol kas nematanti nieko paguodžiančio. Tačiau knygos autorius, pasak jos, atkakliai tvirtina, kad savo tyrimais anaiptol nesiekia visų mūsų paversti beširdžiais psichopatais ir nenori užtraukti jokio prakeiksmo tiems, kurie nėra nei narcizai, nei pataikūnai. Jo siekiai esą visiškai priešingi. Laimei, rašo K.Gander, jis bent jau nustatė, kad niekšeliu būti neapsimoka, jei darbovietėje ir taip apstu intrigantų, o atmosfera – sunkiai pakenčiama. Be to, jo teigimu, nors išlaikyti tarpusavio santykius yra svarbu, tai nėra neišvengiamybė – tai tik dalis visumos. E.Barkerio įsitikinimu, norint pasiekti šio to daugiau, reikėtų liautis nerimavus dėl visko, kas vyksta aplink – verčiau atkreipti dėmesį į tam tikrus savo ypatumus ir išmokti jais pasinaudoti.

 

„Iš prigimties esu intravertas, – sako jis, – tačiau žinojau, kad rašydamas knygą turėsiu bendrauti su žmonėmis ir prašyti jų pagalbos. Ketvirtajame skyriuje, kuriame nagrinėju visiems gerai žinomą aforizmą „svarbu ne tai, ką žinai, o tai, ką pažįsti“, išsamiai supažindinu su keliomis, kaip nurodoma akademiniuose tyrimuose, veiksmingiausiomis tinklų mezgimo technikomis. Aš pats jomis pasinaudojau, kai reikėjo užmegzti kontaktą su žmonėmis, kurių istorijas vėliau perpasakojau. Jei nebūčiau žinojęs šių gudrybių, būčiau neparengęs vienos iš labiausiai įkvepiančių ir įžvalgiausių knygos dalių.“ 

 

Susitaikyti su tuo, kad esi intravertas, o ne stengtis tai užmaskuoti, pasak E.Barkerio, yra svarbiausia jo išmokta pamoka. Norėdami geriau gyventi, tačiau nenorėdami sau pripažinti, kad yra intravertai, žmonės daro didžiausią klaidą, įsitikinęs jis.

 

„Dauguma žmonių neskiria laiko tam, kad įsigilintų į save. Jie tiksliai nežino nei savo stipriųjų, nei silpnųjų pusių, – atkreipia dėmesį E.Barkeris. – To nežinant, žmogui sunku įsivaizduoti, kokia aplinka būtų palankiausia jam atsiskleisti, kokie žmonės turėtų jį supti, kad padėtų jam kompensuoti savo trūkumus, ir į kuriuos savo gebėjimus jam reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį, kuriuos – patobulinti, o kuriuos – apskritai užmiršti.“ 

 

„Paaiškėjo, kad daugelis mums gerai žinomų aforizmų, susijusių su sėkme, yra mitai arba pusiau mitai, tačiau yra ir nemažai vertingos, gal net būtinos žinoti informacijos apie tai, kaip būti sėkmingiems, – teigia jis. – Sėkmingas gali būti kiekvienas, tačiau pradėti reikėtų nuo savęs – turime stengtis geriau save suprasti ir patys sau apsibrėžti, kas mums yra sėkmė.“

 

 

Šaltinis: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-apie-laime-autorius-didziausios-sekmes-gyvenime-sulaukia-narcizai-286-821148

Naujai įsteigtą literatūros premiją „Prix America“ laimėjo banglentininko prisiminimai

Klasika jau vadinami banglentininko prisiminimai pirmadienį laimėjo naujai įsteigtą literatūros premiją „Prix America“ kaip geriausia knyga, išleista JAV arba parašyta apie Jungtines Valstijas.

 

Žurnalo „The New Yorker“ žurnalistas Williamas Finneganas už „Barbaro dienas“ (Barbarian Days), sulaukusias tokių recenzijų, apie kurias dauguma rašytojų gali tik pasvajoti, jau yra pelnęs Pulitzerio premiją. 

 

Naujienų agentūrai AFP jis sakė, kad knyga prasidėjo kaip neryžtingas „prisipažinimas“ apie jo slaptą idealios bangos amžinai ieškančio banglentininko gyvenimą. 

 

Žurnalas „The New York Review of Books“ pavadino ją „absoliučiai įtikinama džiaugsmo nerimtą temą traktuoti rimtai studija“.

 

Prancūzijoje skiriamos „Prix America“ vertinimo komisija su tuo sutiko ir paskelbė, kad jei ši knyga būtų apie „seksą ar narkotikus, ji būtų laikoma viena svariausių mūsų turimų knygų apie aistros poveikį, apsėdimo sūkurį, sunkumą atprasti nuo“ žalingų įpročių. 

 

65 metų W. Finneganas AFP sakė, kad jaučiasi „priblokštas laimėjęs su knyga (apie banglentes), kai aplink tiek didelių romanų“. 

 

„Nepaprastai džiaugiuosi. Galvoju, kad vertintojai suprato visą knygos ambiciją“, – sakė jis. 

 

Rašytojas pridūrė, kad 20 metų rašius knygą „sulaukti, kai kažkas pasako tau, kad tavo knyga yra literatūra ir skaitoma kaip grožinė literatūra, yra tiesiog nuostabu“. 

 

Premiją „Prix America“ skiria prancūzų literatūros žurnalas „America“, įkurtas atspindėti JAV valdant Donaldui Trumpui. 

 

Autorius sakė, kad knygos populiarumą iš dalies galėjo nulemti tai, kad jo pasakojimas baigiasi prieš D. Trumpo iškilimą į valdžią, kurį jis pavadino katastrofa.

 

Vertintojai W. Finneganą, kuris yra rašęs apie pilietinius karus Lotynų Amerikoje, Sudane ir Balkanuose, taip pat gyrė už aiškų Amerikos užsienio politikos poveikio supratimą. 

 

„Viena per knygą besidriekiančių gijų yra neįtikimas pažeminimų, kuriais JAV baudė tuos, kas nesutiko su jos pasaulio vizija, aprašymas“, – pridūrė komisija. 

 

W. Finneganas prieš tapdamas žurnalistu keliavo po pasaulį kaip banglentininkas entuziastas. Į žurnalistiką jis atėjo aprašęs, kaip mokė „spalvotuosius“ vaikus apartheido Pietų Afrikos Respublikoje (PAR). To darbo jis ėmėsi, kai banglenčių sportu užsiiminėjo Kapo pusiasalyje.

 

Jo kolegos iš „The New Yorker“ George'o Packerio gerai įvertinta knyga „Irimas“ (The Unwinding) apie „Amerikos valstybės audinio irimą“ taip pat buvo patekusi į „trumpąjį“ sąrašą.

 

 

Daugiau skaitykite: http://www.delfi.lt/veidai/kultura/naujai-isteigta-literaturos-premija-prix-america-laimejo-banglentininko-prisiminimai.d?id=75056864

 

Šaltinis: www.delfi.lt

A. J. Greimas: ką reiškia jūsų rabiniški ginčai?

Didžiulės, išsamios dvitomės monografijos „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“ pirmoji dalis – ant knygos sudarytojo filosofo Arūno Sverdiolo stalo. „Šią knygą laikome kertiniu, pačiu svarbiausiu 2017-ųjų, – A. J. Greimo metų, – akcentu“, – sako jis.

 

Pirmieji į rankas šį leidinį (leidykla „Baltos lankos“), turintį daugiau kaip 700 puslapių, šiandien paims „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo dalyviai. Jis bus populiarus ir tarp kitą savaitę prasidedančio pasaulinio semiotikų kongreso dalyvių. 

 

Pasak knygos sudarytojo, pirmajame tome – labai daug naujos medžiagos, atskleidžiančios A. J. Greimo asmenybę: jo paties autobiografiniai rašiniai, Lietuvoje beveik nežinomi interviu iš prancūziškų leidinių, laiškai, pirmą kartą pilnai pateikiami užrašyti pokalbiai su Sauliumi Žuku, įvairių žmonių atsiminimai, Thomo F. Brodeno studija apie A. J. Greimo metus Lietuvoje ir rašinys, skirtas jo pokarinei rezistencinei veiklai Paryžiuje.

 

Kitais metais turėtų pasirodyti antroji dvitomio dalis, kurioje bus susitelkta ties teorinėmis A. J. Greimo idėjomis. Yra jo paskaitų, kurios niekada nebuvo užrašytos – visiškai nauji, labai svarbūs tekstai. 

 

„Paskaitos įdomios tuo, kad yra gerokai paprastesnės nei jo raštai. O tai didelis dalykas, jei mėginote jį skaityti“, – nusijuokia prof. habil. dr. A. Sverdiolas. 

 

Taip pat antroje dalyje bus virtinė A. J. Greimo prancūzų mokinių tekstų, kurie atskleis, ką jiems reiškė Greimo semiotika ir kaip jie savarankiškai plėtojo jos idėjas. Bus ir lietuvių semiotikų tekstų A. J. Greimo tematika.

 

Pradėjo nuo kalbotyros 

 

Kaip paprastam skaitytojui paaiškintumėte, kas yra semiotika ir koks buvo A. J. Greimo kelias jos link? – DELFI klausė prof. A. Sverdiolo. 

 

Jis pradėjo nuo kalbotyros. Studijavo Grenoblyje, Romanas Jakobsonas jį laikė jaunu gabiu prancūzų kalbininku. 

 

Semiotiką paprasčiausia būtų suprasti kaip kalbotyros tęsinį. Jei galima tyrinėti fonemas, leksemas ar sakinius kaip prasmės vienetus, tai A. J. Greimas užsibrėžė įrodyti, kad egzistuoja ir dar didesnių vienetų – tekstų – vidiniai dėsningumai. Kitaip tariant, bendri principai, kaip tie tekstai randasi. 

 

Pateiksiu konkretų pavyzdį. Vladimiras Propas, tirdamas rusų stebuklines pasakas, aptiko 7 ar 8 formalius elementus, kurie pasikartoja bet kurioje pasakoje. A. J. Greimui ši teorija, savotiška pasakos „gramatika“, atrodė gera pradžia. Jis siekė ją sugriežtinti, sumažinti elementų skaičių, o svarbiausia – pritaikyti kiekvienam pasakojimui. Tad mokome studentus atpažinti ir iškelti gelmines logines struktūras, kurios glūdi bet kuriame tekste. 

 

Klasikinis A. J. Greimo darbas yra Guy de Maupassant‘o apsakymo „Du draugai“ studija. 6-7 puslapių kūriniui paskyrė ištisą knygą, kad išnarstytų visus siužeto, semiotiškai – generatyvinio tako, niuansus. 

 

Pasiekė tokių dalykų, kurių skaitytojas niekaip nepastebėtų: novelė apie du pokvailius bičiulius, karo metu išėjusius pažvejoti ir vokiečių sušaudytus, anot A. J. Greimo, yra pasakojimo apie Jėzaus Kristaus nukryžiavimą transpozicija. Visur įžvelgiamas nukryžiavimas dėl tikėjimo. Kitaip tariant, Kristaus auka yra šio pasakojimo gelminė struktūra.

 

Semiotikų sriuba 

 

A. J. Greimo šimtmetis įtrauktas į UNESCO minimų sukakčių sąrašą. Vienas jam skirtų renginių šiemet vyko net Peru!.. 

 

Lotynų Amerikoje A. J. Greimo semiotika gana populiari. Tarkime, Brazilijos semiotikos asociacija turi kelis tūkstančius narių. 

 

Kokia tokio populiarumo priežastis? 

 

Į savo universitetus lotynų amerikiečiai kviečia daug prancūzų, tarp jų yra ir A. J. Greimo mokinių. Jo metodologiją jie taip išplėtojo, kad dabar ten veikia semiotinių studijų programos, kokių nerasi ir Europos universitetuose. 

 

Šiaip jau A. J. Greimo semiotika populiari net Pietų Korėjoje, apskritai Tolimuosiuose Rytuose. 

 

Štai, prašau. O mėgstama pabrėžti, esą semiotika nepasiekė savo tikslų, nesugebėjo pakeisti tradicinės literatūrologijos... 

 

Iš tiesų A. J. Greimo ambicijos, kai kūrė savąjį metodą, buvo itin didelės. Jis manė, kad humanitariniams mokslams reikia tokio metodologinio pagrindo, kokiu gamtos mokslams yra matematika. Įsivaizduojate, kokia analogija?!

 

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/veidai/kultura/a-j-greimas-ka-reiskia-jusu-rabiniski-gincai.d?id=75021670

 

Šaltinis: www.delfi.lt

„Lietuva skaito!“ skaitymo virusas sklinda internete

Gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – švęsti garsiai ir plačiai jau tapo tradicija. Trečius metus iš eilės Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) ir Lietuvos spaustuvininkų asociacijos (LISPA) bendras projektas „Lietuva skaito!“ sulaukė didelio rašytojų ir visuomenės įsitraukimo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Lietuvaičiai noriai ir entuziastingai jungėsi prie šios lietuvių tautai ir kultūrai reikšmingos datos minėjimo, rinkosi kartu pasidžiaugti lietuviško žodžio skambesiu ir originalia lietuvių autorių kūryba.

 

Kvietė skaityti, kur bebūtum

 

Šiais metais vienos dienos skaitymo skatinimo akcija „Lietuva skaito!“ tapo ypač interaktyvi. Su šūkiu „Čia – skaitymo erdvė. Prisijunk!“ startavusi virtuali skaitymo platforma www.lietuvaskaito.lt kvietė visus tautiečius, esančius tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, imti į rankas išmaniuosius telefonus, planšetes ar sėsti prie kompiuterio ekrano ir skaityti. 

 

Šios e-skaitymo platformos dėka pavyko įgyvendinti 2017 m. akcijos tikslą – populiarinti jaunuosius lietuvių rašytojus. Portale www.lietuvaskaito.lt visų prisijungusių laukė net 46 kai kuriems jau gerai pažįstami, kai kuriems dar neatrasti jaunieji autoriai ir 161 jų tekstas. Čia skelbiamos prozos, poezijos, dramos kūrinių, literatūros vaikams ir paaugliams ištraukos tapo puikia galimybe susipažinti su jaunosios kartos lietuvių rašytojais (iki 32 metų), atrasti jų talentą ir naujas spalvas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje.

 

Tad visi, esantys ne Lietuvoje ar tiesiog negalėję dalyvauti gegužės 7-osios renginiuose, buvo laukiami e-skaitymo platformoje ir raginami skaityti, nesvarbu, kur bebūtų – autobuse, traukinyje, kavinėje, parke ar namuose. Tai sudarė sąlygas išplėsti akcijos ribas ir į šią skaitymo skatinimo iniciatyvą įtraukti Pasaulio lietuvių bendruomenę – jos nariai skaitė lietuviškus tekstus įvairiuose pasaulio kampeliuose.

 

Virtualus skaitymo virusas plito greitai

 

Dar prieš gegužės 7-ąją pasirodęs šiųmetis akcijos „Lietuva skaito!“ reklaminis filmukas it koks smagus virusas netruko pasklisti socialiniuose tinkluose (https://www.youtube.com/watch?v=tgWVYHA8BL8). Nuotaikingas video, pristatantis populiariausias skaitymo pozas, kvietė visus atrasti savąją – kokono, ciklopo, o gal išmaniojo lemūro? 

 

Filmukas linksmino savojo kino seanso laukiančius „Forum Cinemas“ žiūrovus, kėlė nuotaiką iš taško A į tašką B vykstantiems Vilniaus viešojo transporto keleiviams, pasitikdavo į knygynus „Vaga“ užsukančius knygų mylėtojus. 

 

Ir tai ne vienintelis dėmesį traukiantis akcentas akcijos „Lietuva skaito!“ pristatyme šiemet. Užsukusių į portalą www.lietuvaskaito.lt laukė linksmas komiksų kūrėjos Gerdos Jord komiksas, kuriame dailininkė pabandė originaliai atsakyti į klausimus: kas?, ko?, kam?, ką?, kuo? ir kur? skaito. Tai savotiškas pasakojimas apie knygą, jos kelionę istorijos vingiuose ir šiandienos aktualijose. 

 

Vilniuje – vieši skaitymai ir ne tik

 

Gegužės 7-ąją vilniečių ir miesto svečių laukė aibė įdomių kultūrinių renginių. Simboliška, kad šventinio sekmadienio, sutapusio su Motinos diena, minėjimą pradėjo IBBY Lietuvos skyriaus ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuojamas renginys šeimai „Skaitome Lietuvos šimtmečio knygas vaikams“. Jo metu buvo pristatytas 100 geriausių lietuviškų knygų vaikams ir paaugliams sąrašas. Dalies knygų ištraukos buvo dainuojamos, deklamuojamos, vaidinamos. Bibliotekos salę užpildė gausus būrys tėvelių su mažaisiais knygų skaitytojais, atėjusiais pažiūrėti aktorių Gedimino Storpirščio ir Neringos Varnelytės pasirodymo, padainuoti drauge su „Teatriuko“ kolektyvu, paklausyti aktoriaus Vaidoto Žitkaus ir jaunųjų skaitovų skaitymų, minti žinomo televizijos veido Loretos Sungailienės užduodamas mįsles.

 

Šventės estafetę perėmė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI) ir jų organizuojamas renginys „Klasikos skaitymai. Kazys Bradūnas“. Įstabių Vileišių rūmų kieme turėjusio vykti renginio nesugadino prastas oras – klasikos gerbėjai noriai rinkosi instituto viduje paklausyti Kazio Bradūno kūrybos. Novatorišką pasirodymą paruošė MC Mesijus (Žygimantas Kudirka), dainavo folkloro ansamblis „Dijūta“, rūmų viršuje vyko Sigutės Chlebinskaitės dirbtuvės vaikams. 

 

Poezijos gerbėjai sekmadienio popietę buvo dvigubai apdovanoti – Bernardinų sodo lankytojus džiugino iš garsiakalbių sklindančios jaunųjų poetų eilės, o nepabūgę lietaus rinkosi į „Terasa 360“. Nuostabūs nuo terasos stogo atsiveriantys Vilniaus senamiesčio vaizdai pasitiko jaunųjų poetų kūrybos skaitymus „Poezijos pokaitis“. Tyliai kapsint lietaus lašams ir skambant Lino Rupšlaukio trimito melodijoms savo kūrinių ištraukas skaitė Dovilė Bagdonaitė, Simonas Bernotas, Ramunė Brundzaitė, Nerijus Cibulskas, Žygimantas Kudirka, Paulius Norvila, Tomas Petrulis, Indrė Valantinaitė, Dovydas Grajauskas, Lina Buividavičiūtė.

 

Viešus jaunųjų rašytojų kūrybos skaitymus pratęsė „Paviljone“ vykęs „Prozos povakaris“. Šių dienų prozininkų – Marijaus Gailiaus, Povilo Šklėriaus, Ievos Toleikytės, Jurgos Tumasonytės, Sauliaus Vasiliausko, Akvilės Žilionytės, Kristinos Tamulevičiūtės – skaitomas ištraukas palydėjo Jono Juozo Valonio sukamų vinilų muzika.

 

Renginių dieną Vilniuje užbaigė „Drama iki vidurnakčio“. Kino teatre „Pasaka“ jaunųjų dramaturgių Teklės Kavtardzės, Dovilės Statkevičienės ir Vaivos Grainytės pjesių ištraukas skaitė ne tik jaunieji, bet ir daugumai jau gerai pažįstami aktoriai: Rimantas Bagdzevičius, Arūnas Vozbutas, Gediminas Rimeika, Gabija Urniežiūtė, Greta Grinevičiūtė ir kiti.

 

Leidėjų, rašytojų ir bibliotekų iniciatyvos netrūko

 

Prie akcijos noriai prisijungė ir knygų pristatymus bei kūrybos skaitymus organizavo patys rašytojai, leidėjai ir bibliotekos. Kauno miestas Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną paminėjo jau gegužės 5-ąją – Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka organizavo „Knygos teatro“ skaitymus „Pakalnučių metai. 

 

Sekmadienio rytą Kauno pensionate „Gerumo namai“ eiles iš savo poezijos knygos „Sielos preliudai“ skaitė Silvija Beatričė Petkevičiūtė. Kartu su leidykla „Verslas ar Menas“ organizuotame renginyje neregė poetė dalijosi M. K. Čiurlioniui skirtais eilėraščiais ir pozityvą spinduliuojančiomis mintimis.

 

Vaikų rašytojas Tomas Dirgėla pakartojo pernai metais puikiai sutiktą iniciatyvą ir skaitė savo sukurtų personažų Tomo ir Domo nuotykių istorijas Vilniaus Žolyno vaikų socialinės globos namuose. Itin skaitomų knygučių vaikams autorius pasidalino ne tik savo kūryba, bet ir dovanomis – knygomis.

 

Gegužės 7-ąją švęsti ne vieną dieną, o visą mėnesį kvietė ir leidykla „Terra Publica“ – turas „Nemunu per Lietuvą“ ir gamtininko bei rašytojo Selemono Paltanavičiaus skaitymai pasiryžo aplankyti ne vieną Lietuvos miestą.

 

Akcijos rezultatai – džiuginantys 

 

Susumavus šių metų „Lietuva skaito!“ rezultatus beliko pasidžiaugti – skaitymo skatinimo akcijai skiriamas dėmesys neblėsta. Organizatorių renginiuose noriai dalyvauja ne tik rašytojai, bet ir lietuviškai literatūrai prijaučiantys skaitytojai, entuziastingai įsitraukia ir savo renginius pristato leidėjai, bibliotekos ir patys knygų autoriai.

 

Akcijos „Lietuva skaito!“ statistika:

 

Renginių skaičius - 18

Miestų skaičius - 11

Publikuoti jaunieji autoriai - 46

Renginiuose dalyvavę kūrėjai - 58

Renginių lankytojai - 700

Partneriai ir rėmėjai - 15

Paskelbti jaunųjų aturoių prozos, poezijos, vaikų ir jaunimo literatūros tekstai, pjesės - 161

„Lietuva skaito!“ Facebook paskyros sekėjai - 2400

„Lietuva skaito!“ Facebook paskyros pranešimai - 67

„Lietuva skaito!“ Facebook renginiai - 7

Facebook pranešimų parodymai naujienų sraute - 114000

„Lietuva skaito!“ vaizdo klipo parodymai Facebook naujienų sraute - 77000

„Lietuva skaito!“ vaizdo klipo peržiūros - 29000

Įkelti įrašai į „Lietuva skaito!“ Youtube kanalą - 23

„Lietuva skaito!“ reklaminio klipo parodymai Forum Cinemas kino teatruose - 14498

BNS pranešimai - 6

 

 

Daugiau apie akciją galima išgirsti ir paskaityti: 

 

 

Baigiami skelbti antrojo 2017 m. finansavimo konkurso rezultatai

Lietuvos kultūros taryba baigia skelbti antrojo 2017 m. finansavimo konkurso rezultatus. Dalinis finansavimas paskirtas architektūros, fotografijos, literatūros, muzikos, šokio, teatro ir tarpsritiniams projektams, taip pat Lietuvos nacionalinio paviljono 16-oje Venecijos architektūros bienalėje įgyvendinimui, menininkų rezidencijoms Lietuvoje bei Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių kapų ir palaidojimo vietas žyminčių paminklų tvarkymui. Iš viso šiame finansavimo etape 686 projektams paskirstyta apie 5 mln. eurų.

 

2017 m. į LKT dalinio finansavimo kreipėsi daugiau nei 2,5 tūkst. juridinių asmenų, kurie pateikė beveik 6 tūkst. iniciatyvų. Pateiktose paraiškose nurodytas kultūros ir meno projektų finansavimo poreikis sudarė daugiau nei 77 mln. eurų. Dalinis finansavimas šiais metais paskirtas 1782 projektams.

 

Dalinis finansavimas skirtas 15 architektūros projektų, jiems paskirstyti 126 tūkst. eurų. Finansuoti projektai bus įgyvendinami didžiuosiuose šalies miestuose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje bei Lygumuose, Pakruojo rajone. Dalinis finansavimas paskirtas trims leidybos, keturiems sklaidos Lietuvoje ir užsienyje, vienam edukaciniam ir dviem kultūros paveldo projektams, taip pat dviem parodoms ir trims kūrybinėms dirbtuvėms.

 

Finansuotos dvi dešimtys fotografijos projektų, jiems paskirstyta kiek daugiau nei 107 tūkst. eurų.  Dalini finansavimas skirtas devynioms fotografijų parodoms ir jų ciklams, penkiems leidybos ir kritinių refleksijų projektams. Dalinis finansavimas paskirtas ir Panevėžio tarptautinei fotografijos bienalei „Žmogus ir miestas“, edukacinių užsiėmimų ciklui, Lietuvos pristatymui Niujorko meno leidinių mugėje.

 

Literatūros srityje finansuoti 46 projektai, jiems paskirstyta 190 tūkst. eurų. Dvi trečiąsias finansuotų iniciatyvų sudaro leidybos projektai. Dalinis finansavimas paskirtas 17 verstinių ir 18 originalių, lietuviškų kūrinių, taip pat edukaciniams projektams, konferencijoms, sklaidai regionuose, leidiniams Brailio raštu.

 

Muzikos srities projektams paskirstyta kiek daugiau nei 390 tūkst. eurų, kurie paskirstyti 67 projektams. Didžioji finansuotų projektų dalis – apie du trečdalius – rengiama regionuose, projektai gana proporcingai pasiskirstę po visą šalį. Tradiciškai muzikos srities projektai pasižymi didele žanrine įvairove: nuo šiuolaikinės akademinės muzikos, nacionalinės klasikos, iki džiazo ir neakademinės muzikos. Tarp finansuotų projektų profesionalūs kūrybos projektai ir jų sklaida Lietuvoje, festivaliai ir leidybos projektai.

 

Dalinis finansavimas paskirtas 11 šokio projektų. Daugiausia finansuotas naujų spektaklių sukūrimas – planuojama, kad bus pristatytos penkių naujų šokio spektaklių premjeros. Finansavimas paskirtas ir keturiems jau sukurtų spektaklių sklaidos Lietuvoje ir vienam sklaidos užsienyje projektui. Šokio sričiai skirtomis lėšomis taip pat finansuotas XI tarptautiniam menų festivalis „Plartfotma“ ir Vyčio Jankausko šokio teatro dvidešimtmečio renginys.

 

Teatro sričiai šiame etape paskirstyta kiek daugiau nei 372 tūkst. eurų. Dalinis finansavimas skirtas 24 skirtingų spektaklių ir vienos pjesės sukūrimui, finansuoti trys festivaliai, 6 sklaidos Lietuvoje. Gastrolių į užsienį vyks Oskaro Koršunovo teatras, Eimunto Nekrošiaus Teatras „Meno fortas“, „Teatriukas“ ir teatras „Atviras ratas“. Be to, dalinis finansavimas paskirtas ir kritiniai minčiai – teatro kritiko Valdo Gedgaudo recenzijų rinktinės „Recenzijose sninga“ ir leidinio anglų kalba „Šiuolaikinis Lietuvos teatras. Vardai ir spektakliai“ leidybai. Iš viso šiame etape finansuotas 41 teatro srities projektas.

 

31 finansuotam tarpsritiniam projektui paskirstyta 185 tūkst. eurų. 11 iš finansuotų projektų – festivaliai. Projektai bus įgyvendinami Anykščiuose, Baibokuose, Kaune, Kėdainiuose, Naujasodyje, Palomenėje, Palūšėje, Plutiškėse, Rokiškyje, Šilutėje, Šiauliuose, Vilniuje ir Žagarėje.

 

Dalinis finansavimas paskirtas 11 menininkų rezidencijų Lietuvoje. Rezidencijose lankysis daugiausia tarpdisciplininio meno atstovai, taip pat fotografijos, literatūros, dailės, muzikos kūrėjai. Menininkų rezidencijos bus rengiamos Anykščiuose, Druskininkuose, Ežerėlyje, Klaipėdoje, Kaune, Kražiuose, Leipalingyje, Nidoje, Palangoje, Seirijuose, Širvintose, Veisiejuose, Vilniuje ir Vyžuonoje. Rezidencijų projektas šį karta paskirstyti 69 tūkst. eurų.

 

Lietuvos kultūros tarybos sprendimu 16-oje Venecijos architektūros bienalėje Lietuvai atstovaus Architektūros fondas su projektu „Nacionalinio paviljono statyba“. Šio projekto koncepcija rengta atsižvelgiant į tai, kad architektūros bienalė vyks Lietuvai minint valstybės atkūrimo šimtmetį. Pasak projekto rengėjų, projektas suvokiamas kaip šalį lokaliai ir globaliai vienijantis, architektūros praktikas analizuojantis procesas, ieškantis alternatyvių architektūros formų. Projekte keliami bendruomeniškumo, racionalumo, įsitraukimo klausimai, siekiant pasitikrinti kokiems žingsniams esame subrendę ir ar nacionalinio paviljono statyba šiandien vis dar aktuali. Pasirengti įgyvendinti Lietuvos nacionalinį paviljoną 16 - oje Venecijos architektūros bienalėje 2017 m. skirti 29 tūkst. eurų, o įgyvendinti projektą 2018 m. – 145 tūkst. eurų.

 

Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių kapų ir palaidojimo vietas žyminčių paminklų tvarkymui šiais metais paskirta kiek daugiau nei 60 tūkst. eurų, paskirstant juos keturiems projektams. Asociacija „Mes“ planuoja rengti ekspediciją į Rusiją ir Kazachstaną. Prie tremtinių ir politinių kalinių kapų tvarkymo šiemet prisijungia ir „Nepatogus kinas“ planuojantis ekspediciją „Lapteviečių pėdomis“. Populiarumo sulaukusi ir pripašinimą pelniusi Labdaros ir paramos fondo „Jauniems“ iniciatyva „MISIJA SIBIRAS'17“ šiemet bus įgyvendinama Irkutske. O viešoji įstaiga „Bistrampolio dvaras“ lietuvių kapus planuota sutvarkyti Krasnojarsko, Altajaus, Irkutsko ir Buriatijos kraštuose.

 

Kartu su antrojo 2017 m. finansavimo konkurso pabaiga pasibaigė ir pirmoji Lietuvos kultūros tarybos kadencija. Per ketverius pirmosios kadencijos metus užregistruota apie 25 tūkst. paraiškų, finansuota beveik 8000 projektų, įvyko 302 Tarybos ir 346 ekspertų darbo grupių posėdžiai.

 

Pirmosios kadencijos Lietuvos kultūros tarybą sudarė: pirmininkė, kultūros vadybininkė Daina Urbanavičienė, menotyrininkė, Lietuvos mokslo premijos laureatė Rūta Janonienė, teatro kritikas Vaidas Jauniškis, muzikologė Jūratė Katinaitė, bibliotekininkė Rima Maselytė, architektas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęstutis Pempė, dailininkas Saulius Valius, tautinių mažumų atstovė, filosofė, dailės kritikė Pillė Veljataga, kultūros vadybininkas, muzikos edukologas Remigijus Vilys ir fotomenininkas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Stanislovas Žvirgždas. Naujosios kadencijos Lietuvos kultūros daryba darbą turėtų pradėti birželio pabaigoje.

2016 m. verstinių knygų ekspertų penketukas ir skaitytojų balsavimo rezultatai

2016-ųjų Metų verstine knyga skaitytojai išrinko Amino Maaloufo romaną „Pasiklydę“ (iš prancūzų k. vertė Stasė Banionytė. Žara, 2016).

LLVS ekspertai Jurga Katkuvienė, Marius Burokas, Audrius Ožalas ir Gediminas Pulokas iš ilgojo 2016 m. vertingų šiuolaikinės literatūros knygų sąrašo atrinko ir skelbia 2016 metų vertingiausių verstinių knygų penketuką:

  1. László Krasznahorkai. Priešinimosi melancholija. Iš vengrų kalbos vertė Vitas Agurkis (Kitos knygos).
  2. Günter Grass. Svogūno lupimas. Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
  3. Ruth Ozeki. Knyga laiko būčiai. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė (Baltos lankos).
  4. Luther Blissett. Q. Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė (Aukso žuvys).
  5. Tomas Tranströmer. Per svyruojantį pasaulį. Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

 

Metų verstinės knygos projekto tikslas – padėti skaitytojams, bibliotekoms, knygynams atsirinkti reikšmingus pasaulio literatūros kūrinius, nurodyti orientyrus didžiuliame spaudinių vandenyne, skatinti diskusijas apie perskaitytas knygas. Kartu siekiama pristatyti ir populiarinti grožinės literatūros vertėjo profesiją.

LLVS dėkoja projekto partnerei - Lietuvos nacionalinei bibliotekai, o už projekto sklaidą ir knygų populiarinimą norėtų padėkoti informacinei partnerei - LRT radijo programos „Klasika“ laidai „Ryto allegro“, elektroniniam portalui „15min“.

Poetui, vertėjui, literatūros kritikui D. Pocevičiui įteikta sostinės mero premija

Tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“ ketvirtadienį užsuko ir Vilniaus miesto rotušę, kur buvo įteikta Vilniaus miesto savivaldybės mero premija.

 

Šią premiją Remigijus Šimašius už knygą „100 istorinių Vilniaus reliktų“ įteikė poetui, vertėjui, literatūros kritikui Dariui Pocevičiui. Premijos dydis – 1000 eurų. 

 

R. Šimašius pastebėjo, kad „Poezijos pavasaryje“ ši premija teikiama poetui, bet ne už poezijos knygą. „Man atrodo, komisija išrinko labai gerai. Jei rašai apie miestą, ir rašai iš širdies, su meile, pastebi tokius dalykus, kurių kiti nepastebi, labai gerai. Premija už tokią knygą – manau, tai labai įdomus posūkis. Tad sveikinu sąlyginai poetinės knygos autorių ir noriu jam padėkoti už šią knygą, už šį darbą“, – sakė Vilniaus meras R. Šimašius. 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas poetas Antanas A. Jonynas pasidžiaugė, kad „Poezijos pavasario“ dalyviai kasmet susirenka į miesto rotušę. 

„Poezijos pavasaris“ pakankamai šlovina Vilnių“, – sakė A. A. Jonynas ir pristatė iš užsienio į festivalį atvykusius poetus. 

 

Padėkos kalboje laureatas atskleidė, kad Vilniaus reliktus tyrinėja labai nuoširdžiai, intensyviai – kiekvieną dieną vaikšto, keliauja po miestą. Radęs ką nors įdomaus, visada nori išsiaiškinti tos įdomybės istoriją, todėl vis traukia į archyvus. 

 

„Manau, apie Vilnių ar kurį nors kitą miestą daugiau pasako ne stori istorikų foliantai, kurie būna politizuoti, romantizuoti, o gyvoji istorija – tai, kas liko mūsų gatvėse, tarpuvartėse, ant namų sienų arba po jomis. Tai man yra labai svarbu. Būtų gerai, kad tie reliktai pasakytų apie miestą daugiau. Deja, jie yra nykstantys“, – pastebėjo D. Pocevičius. 

 

Anot jo, tuos reliktus naikina trys dalykai – visagalis laikas, muziejininkai ir valdininkai. 

 

„Apie laiką – visiems suprantama, aiškinti nereikia. Kodėl naikina muziejininkai? Todėl, kad jie, norėdami padaryti gerą darbą – išsaugoti kurį nors reliktą, išima jį iš viešosios erdvės ir nukiša į rūsius, archyvus, saugyklas ir jis tampa neprieinamas žmonėms. Jo kaip ir nebelieka“, – dėstė rašytojas. 

 

D. Pocevičius neslėpė savo ateities planų – rašo šios knygos tęsinį, taip pat planuoja parašyti knygą apie Vilniaus kavines. 

 

Lietuvių poetų išeivių vardu žodį tarė nuo 1999 m. Miunsteryje, Vokietijoje, gyvenanti Alicija Rybalko. 

 

Kelis Juditos Vaičiūnaitės, laikomos Vilniaus miesto poete, eilėraščius perskaitė aktorė Jūratė Vilūnaitė. Renginyje saksofonu grojo Janas Maksimovičius.

 

Šaltinis: http://www.delfi.lt/veidai/kultura/poetui-vertejui-literaturos-kritikui-d-poceviciui-iteikta-sostines-mero-premija.d?id=74750572

2017 m. I-ojo pusmečio Vertimų skatinimo programos rezultatai

BANDOMŲJŲ VERTIMŲ SKATINIMO PROGRAMOS 2017 METŲ I ETAPO REZULTATAI

 

  • Dalia Grinkevičiūtė. Ištrauka iš knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (ispanų k., vert. Margarita Santos Cuesta);
  • Undinė Radzevičiūtė. Ištrauka iš romano „Žuvys ir drakonai“ (slovėnų k., vert. Klemen Pisk);
  • Undinė Radzevičiūtė. Ištrauka iš romano „Žuvys ir drakonai“ (hebrajų k., vert. Olga Lempertaitė);
  • Dalia Staponkutė. Ištrauka iš knygos „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ (anglų k., vert. Romas Kinka);
  • Kristina Sabaliauskaitė. Ištrauka iš romano „Silva rerum“ (anglų k., vert. Romas Kinka);
  • Agnė Žagrakalytė. Ištrauka iš prozos knygos „Klara“ (lenkų k., vert. Zuzanna Mrozikowa);
  • Vincas Mykolaitis-Putinas. Ištrauka iš romano „Altorių šešėly“ (olandų k., vert. Anita van der Molen);
  • Rimantas Kmita. Ištrauka iš romano „Pietinia kronikas“ (ukrainų k., vert. Beatričė Beliavciv);
  • Markas Petuchauskas. Ištrauka iš knygos „Santarvės kaina“ (vokiečių k., vert. Markus Roduner);
  • Agnė Žagrakalytė. Ištrauka iš eilėraščių knygos „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (lenkų k., vert. Zuzanna Mrozikowa);
  • Eugenijus Ališanka. Pasirinktų eilėraščių vertimas (lenkų k., vert. Paulina Ciucka);
  • Birutė Jonuškaitė. Ištrauka iš romano „Maranta“ (ukrainų k., vert. Beatričė Beliavciv).

 

 

KNYGŲ VERTIMŲ SKATINIMO PROGRAMOS 2017 METŲ I ETAPO REZULTATAI

 

  • Dalia Grinkevičiūtė. „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (leidykla Peirene Press / Jungtinė Karalystė; anglų k., vert. Delija J. Valiukenas);
  • Undinė Radzevičiūtė. „Žuvys ir drakonai“ (leidykla SIA Apgāds Mansards/ Latvija; latvių k., vert. Dace Meiere);
  • Tomas Venclova ir Ellen Hinsey. „Magnetic North. Conversations with Tomas Venclova“ (leidykla Fundacja Zeszytów Literackich / Lenkija; lenkų k., vert. Maria Ochab);
  • Danutė Kalinauskaitė. „Skersvėjų namai“ (leidykla SIA Apgāds Mansards/ Latvija; latvių k., vert. Indra Brūvere-Darulienė);
  • Tomas Venclova ir Ellen Hinsey. „Magnetic North. Conversations with Tomas Venclova“ (leidykla Charitable Fund „Centre for Research of the history and culture of East European Jewry“ / Ukraina; ukrainų, vert. Vyacheslav Tsyba);
  • Algirdas Julius Greimas. „Apie dievus ir žmones: tautos atminties beieškant“ (leidykla Kyiv-Mohyla Academy Publishing House / Ukraina; ukrainų, vert. Vladyslav Prostsevichus);
  • Jurgis Kunčinas. „Tūla“ (leidykla B.Z. / Kroatija; kroatų, vert. Mirjana Bračko);
  • Giedra Radvilavičiūtė. „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ (leidykla Disput d.o.o. / Kroatija; kroatų, vert. Mirjana Bračko);
  • Undinė Radzevičiūtė. „Žuvys ir drakonai“ (Panorama / Bulgarija; bulgarų, vert. Antonija Penčeva);
  • Undinė Radzevičiūtė. „Žuvys ir drakonai“ (Typotex Publishing Ltd./ Vengrija; vengrų, vert. Aranka Laczházi);
  • Renata Šerelytė. „Vardas tamsoje“ (Noir Press / Anglija; anglų k., vert. Marija Marcinkutė);
  • „Vilnius 1900–2016. Architektūros gidas“ (Fundacja Centrum Architektury / Lenkija; lenkų k., vert. Kamil Pecela);
  • „Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas“ (Fundacja Centrum Architektury / Lenkija; lenkų k., vert. Kamil Pecela);
  • Tomas Saulius Kondrotas. „Žalčio žvilgsnis“ (leidykla Ivan Limbakh Publishing House / Rusija; rusų, vert. Tomas Čepaitis);
  • Autorių kolektyvas. „Gyvūnų pasaulis mitopoetinių atžvilgiu“ (leidykla LEGORUSSIA SAS / Italija; rusų, vert. Zavyalova Maria);
  • Vytautas Račickas. „Berniukai šoka breiką“ (leidykla The Old Lion Publishing House / Ukraina; ukrainų, vert. Dmytro Cherednychenko).

 

Šaltinis: http://lithuanianculture.lt/2017-m-i-ojo-pusmecio-vertimu-skatinimo-programos-rezultatai/

100 reikšmingiausių vaikų knygų: sąrašo viršūnėje – S. Nėris, S. Geda ir Maironis

Su nostalgija prisimenate vaikystėje skaitytas knygas: Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“, Vytautės Žilinskaitės „Robotą ir peteliškę“ ar Vytės Nemunėlio „Meškiuką Rudnosiuką“? Šios trys ir dar 97 lietuviškos knygos pateko į Lietuvos šimtmečiui skirtą sąrašą „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“. 

 

Praeitų metų vasarą skaitančiajai suaugusiųjų bendruomenei buvo pateiktas 500 vaikų, paauglių ir jaunimo knygų, išleistų nuo XIX a. vidurio iki šių dienų, sąrašas. Juo remiantis buvo galima viešai virtualioje erdvėje pusę metų balsuoti už labiausiai įsiminusias, meniniu ir ugdomuoju požiūriu vertingas knygas. Rinkimuose dalyvavo beveik 2000 žmonių – 40 proc. jų sudarė mokytojai ir bibliotekininkai, taip pat aktyviai balsavo tėvai ir vaikų literatūros entuziastai. 

 

Atskirai už knygas balsavo ir šešiolika vaikų literatūros žinovų: vaikų literatūros dėstytojų ir doktorantų bei šia sritimi nuosekliai besidominčių mokytojų, bibliotekininkų, literatūrologų. Susumavus abiejų grupių vertinimus išrinktas lietuviškų vaikų ir paauglių knygų šimtukas. 

 

Žvilgtelėjus į sąrašą akivaizdu, kad ne veltui Lietuva vadinama lyrikų kraštu. Pirmajame sąrašo dešimtuke karaliauja eiliuoti tekstai – net 8 iš 10 pozicijų užima poezija, poemos ir eiliuotos pasakos, o pirmose vietose atsidūrė Salomėjos Nėries „Eglė Žalčių karalienė“, Sigito Gedos „Baltoji varnelė“ ir Maironio „Jūratė ir Kastytis“. Iš viso eiliuotų knygų į šimtuką pateko net 30. Likusios dvi knygos pirmajame dešimtuke yra pasakos. Toliau sąraše netrūksta realistinės prozos, liaudies pasakų ir smulkiosios tautosakos rinkinių, yra po vieną paveikslėlių ir pažintinę knygą. 

 

Net 65 sąrašo knygos yra išleistos sovietmečiu – tai daugeliui tikrai girdėta lietuvių vaikų literatūros klasika, sukurta Eduardo Mieželaičio, Ramutės Skučaitės, Kazio Sajos ir kitų. 14 knygų išleistos jau XXI a., likusios – XIX a. pabaigos, ikikarinės, tarpukario bei paskutiniojo XX a. dešimtmečio knygos. 

 

Seniausia sąrašo knyga – Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelė“ (1868); prie jos glaudžiasi Žemaitės „Rinkinėlis vaikams“ (1904), Vinco Pietario „Lapės gyvenimas ir mirtis“ (1905). O naujausios šimtuke atsidūrusios knygos – Akvilinos Cicėnaitės „Niujorko respublika“ (2015) ir Rebekos Unos „Atjunk“ (2015).

 

 „Viena kita knyga turbūt jau laikytina literatūros istorija, kai kurios, net ir senesnės, tebėra aktualios ir skaitytinos vaikams šiandieną. Labai svarbu, kad jos būtų nuolat ir kokybiškai perleidžiamos“, – teigia projekto „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“ iniciatorius dr. Kęstutis Urba. 

 

Tikėtina, kad išrinkti kūriniai bus pasitelkiami organizuojant įvairius renginius, konkursus, šventes Lietuvos valstybės šimtmečio minėjimo metais ir taps orientyru ieškantiems laiko patikrintų, reikšmingų ir vertingų vaikų literatūros knygų. 

 

Projektą sumanė ir įgyvendino Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius bendradarbiaudamas su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka. Sąrašo pristatymą visuomenei gegužės 7 d., Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, tradicinės akcijos „Lietuva skaito“ metu, parėmė Lietuvos leidėjų asociacija. 

 

Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai 

 

1. Salomėja Nėris. EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ (1940) 

 

2. Sigitas Geda. BALTOJI VARNELĖ (1985) 

 

3. Maironis. JŪRATĖ IR KASTYTIS (1957) 

 

4. Vytė Nemunėlis. MEŠKIUKAS RUDNOSIUKAS (1939) 

 

5. Vytautas Petkevičius. GILĖS NUOTYKIAI YDŲ ŠALYJE (1964) 

 

6. Kazys Binkis. KIŠKIŲ SUKILIMAS (1937) 

 

7. Vytautė Žilinskaitė. KELIONĖ Į TANDADRIKĄ (1984) 

 

8. Kostas Kubilinskas. STOVI PASAKŲ NAMELIS: pasakų rinktinė (1974) 

 

9. Eduardas Mieželaitis. ZUIKIS PUIKIS (1949) 

 

10. Justinas Marcinkevičius. GRYBŲ KARAS (1958) 

 

11. Petras Cvirka. CUKRINIAI AVINĖLIAI (1935) 

 

12. GULBĖ KARALIAUS PATI: lietuvių liaudies pasakos (sud. Aldona Liobytė, 1963) 

 

13. Vytautė Žilinskaitė. ROBOTAS IR PETELIŠKĖ (1978) 

 

14. Martynas Vainilaitis. BRUKNELĖ (1991) 

 

15. Jonas Biliūnas. KLIUDŽIAU (1987) 

 

16. Kazys Binkis. ATŽALYNAS (1938) 

 

17. Vytautas V. Landsbergis. ARKLIO DOMINYKO MEILĖ (2004) 

 

18. GYVASIS VANDUO: lietuvių liaudies stebuklinės pasakos (sud. Bronislava Kerbelytė, 1989) 

 

19. Salomėja Nėris. SENELĖS PASAKA (1950) 

 

20. SUŽEISTAS VĖJAS: lietuvių liaudies mitologinės sakmės (sud. Norbertas Vėlius, 1987) 

 

21. Vytautas V. Landsbergis. OBUOLIŲ PASAKOS (1999) 

 

22. Vytautas Račickas. ZUIKA PADŪKĖLIS (1985) 

 

23. Šatrijos Ragana. IRKOS TRAGEDIJA (1977) 

 

24. Anzelmas Matutis. MARGASPALVĖ GENIO KALVĖ: eilėraščių rinktinė (1980) 

 

25. Kęstutis Kasparavičius. KVAILOS ISTORIJOS (2005) 

 

26. Vincas Pietaris. LAPĖS GYVENIMAS IR MIRTIS (1930) 

 

27. Lina Žutautė. KAKĖ MAKĖ IR NETVARKOS NYKŠTUKAS (2010) 

 

28. Kazys Boruta. DANGUS GRIŪVA (1955) 

 

29. Janina Degutytė. PELĖDŽIUKO SAPNAS (1969) 

 

30. Jonas Avyžius. AŠTUONETAS IŠ TREPSĖS NAMŲ (1967) 

 

31. Vytautas Petkevičius. KODĖLČIUS (1974) 

 

32. Janina Degutytė. BALTAS GULBIŲ SOSTAS (1984) 

 

33. Jonas Biliūnas. JONIUKAS (1948) 

 

34. Justinas Marcinkevičius. LAUKINĖ KRIAUŠĖ: rinktinė (1973) 

 

35. Kazys Saja. EI, SLĖPKITĖS! (1971) 

 

36. Vytautas Misevičius. DANUKO DUNDULIUKO NUOTYKIAI (1979) 

 

37. MENU MĮSLĘ KETURGYSLĘ: lietuvių liaudies mįslės (1970) 

 

38. LIETUVIŠKOS PASAKOS (iš Jono Basanavičiaus rinkinių vaikams paruošė Jonas Stukas, 1969) 

 

39. Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. DVYLIKA BROLIŲ JUODVARNIAIS LAKSČIUSIŲ (1932) 

 

40. Violeta Palčinskaitė. NAMAI NAMUČIAI (1977) 

 

41. Vytautas Tamulaitis. SKRUZDĖLYTĖS GREITUTĖS NUOTYKIAI (1935) 

 

42. Gendrutis Morkūnas. IŠ NUOMŠIKO GYVENIMO (2010) 

 

43. Petras Cvirka. NEMUNO ŠALIES PASAKOS (1948) 

 

44. Bitė Vilimaitė. ROJAUS OBUOLIUKAI (1981) 

 

45. Motiejus Valančius. VAIKŲ KNYGELĖ (1868) 

 

46. Gendrutis Morkūnas. BLUSYNO PASAKOJIMAI (2008) 

 

47. Juozas Erlickas. BILIETAS IŠ DANGAUS, ARBA JONO GRIGO KELIONĖ (1990) 

 

48. ČIR VIR VIR PAVASARIS: smulkioji lietuvių tautosaka (1971) 

 

49. Martynas Vainilaitis. EŽIO NAMAS (1967) 

 

50. Justinas Marcinkevičius. VORO VESTUVĖS (1973) 

 

51. Vytautas Bubnys. ARBERONAS (1969) 

 

52. Juozas Erlickas. BOBUTĖ IŠ PARYŽIAUS, ARBA LAKŠTINGALA ZARASUOSE (1995) 

 

53. Kazys Jakubėnas. ABĖCĖLĖ (1958) 

 

54. Antanas Vienuolis. UŽKEIKTIEJI VIENUOLIAI (1950) 

 

55. Algimantas Zurba. ŠIMTADIENIS (1975) 

 

56. Vytautas V. Landsbergis. RUDNOSIUKO ISTORIJOS (1993) 

 

57. Martynas Vainilaitis. MANO VOLUNGĖLĖ: rinktinė (1975) 

 

58. Kostas Kubilinskas. VARLĖ KARALIENĖ (1962) 

 

59. Lazdynų Pelėda. MOTULĖ PAVILIOJO (1951) 

 

60. Vytautas Račickas. ŠLEPETĖ (1996) 

 

61. Kostas Kubilinskas. LEDINUKAS (1971) 

 

62. Petras Tarasenka. UŽBURTI LOBIAI (1956) 

 

63. Ramutė Skučaitė. ŽVANGUČIAI: rinktinė (1976) 

 

64. Jonas Avyžius. BARDO NUOTYKIAI IR ŽYGIAI (1987) 

 

65. Pranas Mašiotas. KAI KNYGAS DRAUDĖ: apysakos ir apsakymai (sud. Kęstutis Urba, 1993) 

 

66. Kazys Saja. BŪRIMAS OBUOLIO SĖKLOM (1985) 

 

67. Gendrutis Morkūnas. GRĮŽIMO ISTORIJA (2007) 

 

68. UŽBURTA KARALYSTĖ: lietuvių liaudies pasakos (1957) 

 

69. Kazys Saja. KLUMPĖS (1958) 

 

70. Vytautė Žilinskaitė. MELAGIŲ PILIS (1968) 

 

71. Gintaras Beresnevičius. KAUKUČIAI IR VARINIS ŠERNAS (2007) 

 

72. Aloyzas Každailis. LAIVAI IR JŪRININKAI (1981) 

 

73. Kristina Gudonytė. BLOGOS MERGAITĖS DIENORAŠTIS (2009) 

 

74. Kazys Boruta. JURGIO PAKETURIO KLAJONĖS (1963) 

 

75. Žemaitė. KAIP JONELIS RAIDES PAŽINO (1966) 

 

76. Aldona Liobytė. APIE NARSIĄ VILNIAUS MERGAITĘ IR GALVAŽUDĮ ŽALIABARZDĮ (1970) 

 

77. Bronė Buivydaitė. AUKSINIS BATELIS (1936) 

 

78. Violeta Palčinskaitė. AŠ VEJUOS VASARĄ: pjesių rinktinė (1982) 

 

79. Balys Sruoga. GIESMĖ APIE GEDIMINĄ (1938) 

 

80. Pranas Mašiotas. IR AŠ MAŽAS BUVAU: kūrybos rinktinė (sud. Vincas Auryla, 1956) 

 

81. Kęstutis Kasparavičius. DINGĘS PAVEIKSLAS (2007) 

 

82. Anzelmas Matutis. GIRIOS TELEVIZORIUS (1973) 

 

83. Žemaitė. RINKINĖLIS VAIKAMS (1904) 

 

84. Aldona Liobytė. KUPRIUKAS MUZIKANTAS: pjesių rinktinė (1984) 

 

85. Mykolas Sluckis. GERI NAMAI (1955) 

 

86. Antanas Vaičiulaitis. PASAKOS (1989) 

 

87. Vytautas Petkevičius. DIDYSIS MEDŽIOTOJAS MIKAS PUPKUS (1969) 

 

88. Renata Šerelytė. KRAKATUKŲ PIEVELĖ (2007) 

 

89. Petras Tarasenka. PABĖGIMAS (1957) 

 

90. Violeta Palčinskaitė. SENAMIESČIO LĖLĖS (1987) 

 

91. Alma Karosaitė. ASILĖLIS (1999) 

 

92. Ramutė Skučaitė. LAIŠKAS SEKMADIENIUI (1998) 

 

93. Jurga Ivanauskaitė. STEBUKLINGA SPANGUOLĖ (1991) 

 

94. Salomėja Nėris. BALTAIS TAKELIAIS BĖGA SAULYTĖ (1956) 

 

95. Akvilina Cicėnaitė. NIUJORKO RESPUBLIKA (2015) 

 

96. Vaižgantas. ALEKSIUKAS IR MOTUTĖ (1976) 

 

97. Ramutė Skučaitė. TAKELIS IŠ NAUJO: rinktinė (2001) 

 

98. Rebeka Una. ATJUNK (2015) 

 

99. Vytautas Petkevičius. SIEKSNIS SPRINDŽIO VAIKAS (1966) 

 

100. Rimantas Černiauskas. SLIEKO PASAKA (2007)

 

 

 

Šaltinis: „15min.lt

 

Daugiau skaitykite paspaudę šią nuorodą. 

Artėja gegužės 7 d. – kviečiame skaityti kartu

 „Lietuva skaito!“ – tai visuomeninis renginys ir vienos dienos skaitymo skatinimo akcija gegužės 7 d., kada  Lietuva mini Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. 

 

Akcijos rengėjai kviečia lietuvius ir lietuviškai kalbančius pasaulio piliečius imti į rankas lietuvišką knygą ir skaityti kartu. „Lietuva skaito!“ akcija vyksta visur, kur tik galime rasti lietuvišką knygą ir skaitytoją, kviečia skaityti, deklamuoti ir dainuoti kūrinius kartu su rašytojais ir atlikėjais.

 

Organizatoriai Lietuvos leidėjų asociacija (LLA) ir Lietuvos spaustuvininkų asociacija (LISPA) jau trečius metus kviečia dalintis skaitymo virusu, nepaisyti geografinių šalių sienų, amžiaus ar pilietybės cenzo. Šiais metais gegužės 7-ąją minėsime ir švęsime pirmąjį gegužės sekmadienį kartu su Mamos diena.

  

Kaip ir kasmet, akcija tikisi didelio visuomenės įsitraukimo ir žiniasklaidos dėmesio. Džiaugiamės, kad turime galimybę kurti, rašyti ir leisti gimtąja kalba parašytas knygas ir jas skaityti.

 

Akcijos organizatoriai kviečia leidėjus, bibliotekas, socialines organizacijas, pasaulio lietuvių bendruomenę prisijungti ir įtraukti savo skaitymų renginius į bendrą „Lietuva skaito!“ akcijos renginių programą. 

 

2017 m. akcijos „Lietuva skaito!“ šūkis:    Čia – skaitymų erdvė. Prisijunk!

2017 m. akcijos „Lietuva skaito!“ tikslas: populiarinti jaunųjų Lietuvos rašytojų kūrybą ir skatinti šią kūrybą. 

 

Artimiausiu metu startuos ir e-skaitymo platforma jauniesiems autoriams bei jų kūriniams (atrinkti 43 autoriai) populiarinti. Čia skaitytojai ras:

  • Skaitymo erdvę: pristatomi pagal tematikas suskirstyti jaunųjų rašytojų kūriniai ir autorių pristatymai:
    „Poezijos pokaitis“ (eilės);  „Prozos povakaris“ (esė, apsakymai, apysakos, novelės ir romanai); „Drama iki vidurnakčio“ (pjesės); „Tik vaikams“ (kūriniai mažiesiems skaitytojams); „Skaitymas veža!“ (skaitiniai paaugliams).
  • Renginių programą: Vilniuje organizuojami 5 pagrindiniai akcijos renginiai, tačiau skelbiamos visos iniciatyvos ir renginiai, socialinės akcijos ir kt.  
  • Gerdos Jord komiksą: pasakojimas apie knygą ir skaitymą istorijos vingiuose ir šiandien.
  • Sveikinimą mamoms poetės eilėmis.
  • Video archyvą: skelbiami smagūs akcijos reklaminiai filmukai, užsienyje reziduojančių autorių iniciatyva nufilmuoti jų kūrinių skaitymai ir kt.
  • Informaciją apie akciją: praėjusių metų renginių programas, organizatorius, partnerius, rėmėjus, nuotraukų galeriją.  

 

Renginiai

Organizuojami 5 pagrindiniai renginiai Vilniuje: 

  • 12 val. – „Skaitome Lietuvos šimtmečio knygas vaikams“, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Gedimino pr. 51). Organizuoja IBBY (Tarptautinė vaikų ir jaunimo knygos taryba) Lietuvos skyrius.
  • 13 val. – „Klasikos skaitymai. Kazys Bradūnas“, Vileišių rūmų kiemas (Antakalnio g. 6). Organizuoja Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI).
  • 16 val. – „Poezijos pokaitis“ – jaunųjų poetų kūrinių skaitymai, „Terasa 360“ (Palangos g. 4). Organizuoja LLA. 
  • 18 val. – „Prozos povakaris“ – jaunųjų prozininkų kūrinių skaitymai, „Paviljonas“ (Pylimo g. 21B). Organizuoja LLA. 
  • 20 val. – „Drama iki vidurnakčio“ – aktoriai skaito jaunųjų dramaturgų kūrinius, kino teatras „Pasaka“ (Šv. Ignoto g. 4/3). Organizuoja LLA.

 

Rezultatai

2016 m.: http://www.lla.lt/lt/Veikla/lietuva_skaito

2015 m.: http://www.lla.lt/uploads/documents/Lietuva%20skaito%202015%20rezultatai.pdf

 

Kontaktinis asmuo: Gražvilė Lukoševičiūtė (LLA) 8 63739123, grazvile@lla.lt

Išrinkta nauja Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdyba

Kasmetiniame Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos narių visuotiniame susirinkime šiemet ne tik pristatyti praėjusių metų veiklos rezultatai, bet ir patvirtinta nauja asociacijos valdyba. Slaptu balsavimu išrinkta vienuolikos narių asociacijos valdyba, kurioje šiais metais ir penki nauji veidai. Tai aukštojo mokslo atstovai, Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakulteto prodekanė Jūratė Cravetto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno vadybos skyriaus vedėjas Andrius Juškys. Tarp naujų valdybos narių architektūrologė, Kūrybinių industrijų parko „Architektūros centras“ vadovė Aida Štelbienė, Vilniaus Rotušės ir Trakų Vokės dvaro valdytoja Ieva Šiušaitė bei septyniolikos metų patirtį dizaino sektoriuje sukaupusi ir lietuvišką dizainą sėkmingai užsienyje pristatanti Eglė Opeikienė, „March Design Studio“ bendra-įkūrėja.

 

Antrai kadencijai valdyboje išrinkta Živilė Diawara – menų fabriko „Loftas“ bendra-įkūrėja, kūrybinių industrijų konferencijos „What‘s Next“ organizatorė bei viena iš Lietuvos muzikos verslo asociacijos steigėjų. Valdyboje taip pat lieka Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centro direktorius, parodų tarptautiniuose dizaino renginiuose iniciatorius ir vadovas Marius Urbanavičius, inovacijų ir kūrybinio proceso valdymo ekspertas Žilvinas Jančoras, Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Aida V. Dobkevičiūtė bei menotyrininkė, socialinių meno projektų ekspertė Roma Survilienė. Nepriklausomų prodiuserių asociacijos valdybos pirmininkas ir kino gamybos įmonės „Artbox“ įkūrėjas Kęstutis Drazdauskas valdyboje darbuosis jau ketvirtą kadenciją, jis išrinktas ir asociacijos valdybos pirmininku.

 

Pasak naujosios valdybos pirmininko Kęstučio Drazdausko, 2016 metai asociacijai buvo itin sėkmingi, organizacija tapo dviejų tarptautinių tinklų – inovacijas kultūros srityje skatinančio „N.I.C.E” (Network for Innovations in Culture and Creativity in Europe) ir Europos kūrybinio verslo tinklo (European Creative Business Network) nare. Ženkliai išsiplėtė ir asociacijos projektinė veikla – sėkmingai įvykdyti tarptautiniai ir nacionaliniai projektai, skirti ne tik šalies kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektoriaus kompetencijų kėlimui, tarpsektorinių partnerysčių skatinimui, bet ir Baltijos jūros regiono šalių kūrybinių industrijų tinklaveikos stiprinimui.

 

Siekiant suburti ekspertus iš skirtingų kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektorių ir užtikrinti kokybišką asociacijos strategijos formavimą bei valdymą, Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdyba renkama kas dvejus metus. Valdyba ne tik nubrėžia asociacijos veiklos gaires, bet ir atstovauja asociacijos narių interesus, tarp kurių – aukštosios mokyklos ir kolegijos, sektorinės kūrybinių industrijų asociacijos, kūrybinio verslo įmonės, menų inkubatoriai, klasteriai bei kultūros organizacijos. 

Lietuvė iliustratorė A. Lesauskaitė pasaulyje pristatoma sėkmės pavyzdžiu

Viename svarbiausių Europos reklamos rinkos renginių, Londone vykusioje konferencijoje „Advertising Week Europe“ ant scenos šiemet matėme ir lietuvę. Iliustratorė Akvilė Lesauskaitė, dirbanti su pasaulinio lygio prekės ženklais, ir sparčiai auginanti savo sekėjų auditoriją socialiniame tinkle „Instagram“, dalinosi savo patirtimi, kaip jai pavyko būti pastebėtai tarp milžiniško konkurentų būrio. 

 

 

Konferencijoje „Advertising Week Europe“ Jūs dalyvavote kaip „Tribe“ platformos sėkmės pavyzdys. Gal galite daugiau papasakoti apie šią platformą? Ko reikia, kad sėkmingai galėtumėte ja pasinaudoti? 

 

„Tribe“ platforma skirta nuomonės lyderiams (angl. influencers), aplink save socialiniuose tinkluose subūrusiems skaitytojų auditoriją, bei prekės ženklams, norintiems pasiekti naujus rinkodaros kanalus. Nuomonės lyderių netrūksta ir Lietuvoje – ne viena ir ne dvi įžymybės ima honorarus už reklamuojamus produktus ar paslaugas savo „Facebook“ kanale. Pirminė interneto nuomonės lyderio asociacija visada buvo žinomas asmuo ar sekamas tinklaraštininkas. „Tribe“ keičia šį suvokimą, nuomonės lyderiams priskirdami turinio kūrėjo statusą, ir įtraukdami į šią kategoriją blogerius, vlogerius, „Instagram“ turinio kūrėjus, iliustratorius, animatorius, koliažų kūrėjus ir t.t. 

 

 

Tarp Jūsų klientų - „KIKO Milano“, „Magnum“, „Mandarin Oriental“, „Moët & Chandon“, „Selfridges“. Kaip pavyko pradėti bendradarbiauti su tokiais garsiais prekės ženklais? Pagal ką jie atsirenka turinio autorius ir kaip apskritai užsimezgė pirmas kontaktas?

 

Šie dideli vardai neatsirado iš karto – po tapybos studijų Lietuvoje ir Italijoje praėjo geri penkeri metai, per kuriuos mokiausi verslo, dirbau viešųjų ryšių sferoje ir taip sėmiausi patirties, kuri ypač praverčia dabar, dirbant su komerciniais ženklais. Kadangi nepriklausau jokiai iliustracijų agentūrai ar meno galerijai, kaip ir bet kurį kitą dailininką, mane susiranda internete, socialiniuose tinkluose, apie darbus perskaito spaudoje, pamato parodose, o kartais tiesiog išgirsta iš pažįstamų rekomendacijų.

 

Kiekvienas prekės ženklas turi skirtingą kūrybinę užduotį, vis kitokius lūkesčius ir poreikius - štai, pavyzdžiui, šiemet 20 metų, kai įkurta „KIKO Milano“ kosmetikos kompanija. Nusprendę išsiųsti dovanų rinkinius grožio tinklaraštininkėms (Zoella, Lily Pebbles ir kt.), jie į mane kreipėsi, kad akvarele sukurčiau dešimt portretų. „Mandarin Oriental“ viešbutis, esantis Londono Knightsbridge rajone, atnaujindamas savo kambarių interjerą, mano iliustruotą viešbučio fasadą aukso gijomis išsiuvinėjo ant drobinių rankšluosčių. Tai turbūt pirmas toks projektas, kai mano iliustracija įgyja kitą pavidalą ir yra perdirbama. Tačiau būtent tokia dinamika ir žavi, nes su kiekviena nauja užduotimi – vis kitas iššūkis. Na, o „Selfridges“ eskizas, reklamuojantis Motinos dieną, kuri Didžiojoje Britanijoje buvo kovo 26 d., buvo skirtas tik mano pačios „Instagram“ auditorijai, šio tikslas – reklamuoti vieną didžiausių Londono universalinių parduotuvių mano platformoje.

 

Tokia, beje, pagrindinė „Tribe“ platformos idėja – šiais laikais kiekvienas gali tapti mikro-leidėju, svarbiausia – turėti priėjimą prie technologijų, savo nuomonę ir nuoširdų, unikalų turinį. Tai anaiptol nereiškia, kad daugybė asmeninių kanalų ims varžytis su naujienų portalais – greičiau jau tai kitoks, nišinis interneto turinio formatas.

 

 

Dabar dažnai kalbama apie tai, kad komunikacijoje vaizdas nugali tekstą. Ar Jūs, kaip iliustratorė, irgi pastebite šią tendenciją: ar daugėja prekės ženklų, kurie savo istorijas nori pasakoti vaizdais?

 

Vaizdas visada buvo ypač stipri komunikacijos dalis, bet taip, pastaruoju metu prekės ženklai dar labiau gręžiasi į vizualios komunikacijos svarbą, stengdamiesi kurti stiprią, įtaigią, emocijas provokuojančią žinutę savo reklamose ar socialiniuose tinkluose. Eroje, kurioje dominuoja vaizdo perteklius ir neaprėpiamas vaizdų bei informacijos skaičius, prekės ženklas, norintis būti pastebėtas, ieško būdų, kaip išsiskirti. Kartais prekės ženklas ir interneto vartotojas sujungia jėgas, formatai susiniveliuoja: puikus pavyzdys prieš porą savaičių „Gucci“ mados namų sukurtas projektas savo „Instagram“ paskyroje, susilaukęs didžiulio dėmesio internete. Šiam jie pasitelkė memus kuriančius interneto vartotojus. Tai, kas metų metus laikyta humoro portalo turiniu, staiga prasiveržė į pirmąsias kūrybiško turinio eiles.

 

Kažkada iliustracija buvo pagrindinis vaizdų žurnalams bei spaudai šaltinis, kol jos nepakeitė fotografija. Nors ši yra dominuojanti, bet taip, pastebiu, kad vis daugiau prekės ženklų noriai imasi bendradarbiavimo su iliustratoriais, ypač tie, kurie pieštų ar tapytų vaizdų savo reklamose ligi šiol nenaudojo. Pati daugiausiai dirbu ne su privačiais klientais, o tik su prekės ženklais, kai kuriems iš jų darbas su iliustratoriumi - ne vienkartinis projektas, kasmet su nauja kampanija jie ieško ir atranda naujus kūrėjus.

 

 

Šiuo metu Jūsų klientai - tik užsienio įmonės, ar dirbate ir su lietuviškais prekės ženklais?

 

Esu sukūrusi iliustracijas „Gimtojo žodžio“ leidyklai, kurios dabar naudojamos kalbos vadovėlyje penktokams, iliustravau Agnės Gilytės 2016 metų „Stilingos asmenybės kalendorių“, šiuo metu kaip tik baigiu kurti iliustracijas vienos žinomos leidyklos knygai Lietuvoje. Tačiau kad ir kaip norėčiau dirbti su lietuviškais prekės ženklais, dauguma jų užsienyje: Didžiojoje Britanijoje, JAV bei Australijoje. Tą galima būtų aiškinti tuo, jog Lietuvoje nėra ilgos komercinių iliustracijų tradicijos, tų pačių iliustratorių vienas kitas (nors turime puikių talentų su pasaulinio masto klientais), kartais nėra poreikio ar tiesiog biudžetų – natūralu, kad jei šie ir yra, dažniausiai bus dešimt kartų mažesni (tačiau tai lemia daug aplinkybių, tad aklai lygintis su Vakarais net neverta). Manau, kad ne vienas iliustratorius, dirbantis daugiausiai su globalia rinka, sutiks, kad kažką kurti savo gimtajai šaliai – garbė ir retas malonumas, tad prisidėdami prie lietuviško produkto, dauguma sutiks dirbti ir beveik veltui. „Selfridges“ yra prestižinė Londono universalinė parduotuvė, pilna prabangos ženklų, kuri gali sau leisti bet kokius vizualius eksperimentus. Manau, kad Lietuvoje turės praeiti dar bent keleri metai, kad didieji prekybos ženklai atsigręžtų į iliustracijų tendenciją reklamose (išskyrus Akropolį, kuris prieš keletą sezonų turėjo nuostabią Karolio Strautnieko iliustruotą kampaniją).

 

 

„Instagram“ turite daugiau nei 12 tūkst. sekėjų. Sąmoningai auginote auditoriją, kūrėte strategiją, kaip tai daryti?

 

Studijų metu, kai rašiau magistrinį apie asmeninio prekės ženklo kūrimo svarbą jauniems menininkams, skyriau dalį darbo „Instagram“ svarbai, tačiau tikrai neteigčiau, kad puikiai išmanau visą „Instagram“ rinkodaros strategiją. „Instagram“, kaip ir „Google“, nuolat keičia ir atnaujina savo algoritmą, tad norint neatsilikti nuo naujienų, šias reikia visada ir sekti. Žinau pagrindus, kuriuos nesudėtinga atrasti internete, panaršius gerą pusdienį, ir stengiuosi auginti savo paskyrą organiškai. Stebiu, ką rodo pačiame socialiniame tinkle integruota „Instagram verslui“ statistika (Insights) - kokia mano auditorija, koks jos amžius, kur ji gyvena, kada dažniausiai lankosi internete. Atkreipiu dėmesį, kurios nuotraukos susilaukia daugiau dėmesio, išsaugojimų, komentarų. Pati pastebėjau, kad pastovūs įrašai, žymės bei nuoseklus, vizualiai stiprus turinys - elementai, prisidedantys prie auditorijos augimo bei susidomėjimo.

 

 

Ką galėtumėte patarti turinio kūrėjams, norintiems pradėti dirbti su užsienio klientais?

 

Pradėkite nuo savo darbų portfolio kūrimo - kūrybinio aplanko, kurį sudaro keli geriausi jūsų projektai. Apsispręskite, kurioje srityje norite specializuotis, stebėkite kitus savo srities profesionalus, būkite atviri idėjoms ir nuolat mokykitės - taip žingsnis po žingsnio seks ir rezultatai.

 

 

Šaltinis: http://www.delfi.lt/m360/naujausi-straipsniai/lietuve-iliustratore-a-lesauskaite-pasaulyje-pristatoma-sekmes-pavyzdziu.d?id=74264112

Mėgstamiausių 2016 m. knygų penketukai

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas bei Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius kvietė moksleivius rinkti 2016 m. perskaitytų mėgstamiausių knygų penketukus.

 

Iš viso buvo gauta daugiau nei 1600 anketų, kurios buvo nagrinėjamos dviejose grupėse – paauglių (7–12 kl.) ir vaikų (1–6 kl.).

 

Septintose – dvyliktose klasėse besimokančių moksleivių anketų buvo gauta daugiau nei 600, kuriose jie surašė savo mėgstamiausias knygas, skaitytas 2016 m. Iš visų gautų anketų 60 proc. yra merginų anketos, 24 proc. – vaikinų ir 16 proc. – anoniminių anketų. Anketose paminėta daigiau nei 760 knygų pavadinimų.

 

Paauglių 2016 m. mėgstamiausių knygų penketukas toks:

 

  1. Antoine de Saint-Exupéry „Mažasis princas“;
  2. Melvin Burgess „Heroinas“;
  3. John Green „Aliaskos beieškant“;
  4. Lois Lowry „Siuntėjas“;
  5. Ruta Sepetys „Tarp pilkų debesų“.

 

Taip pat buvo išrinkti paauglių mėgstamiausių knygų serijų bei lietuvių autorių knygų penketukai.

 

Paauglių mėgstamiausių knygų serijų penketukas:

 

  1. J. K. Rowling „Haris Poteris“;
  2. Kiera Cass „Atranka“;
  3. John Flanagan „Žvalgo mokinys“;
  4. Jeff Kinney „Nevykėlio dienoraštis“;
  5. Suzanne Collin „Bado žaidynės“.

 

Paauglių mėgstamiausių lietuvių autorių knygų penketukas:

 

  1. Ruta Sepetys „Tarp pilkų debesų“;
  2. Laura Sintija Černiauskaitė „Benedikto slenksčiai“;
  3. Balys Sruoga „Dievų miškas“;
  4. Kazys Boruta „Baltaragio malūnas“;
  5. Ignas Šeinius „Kuprelis“.

 

Pirmose – šeštose klasėse besimokančių moksleivių anketų buvo gauta beveik 1000. Iš jų 577 anketos mergaičių, 337 – berniukų, kitos – anoniminės. Anketose paminėta 990 knygų pavadinimų, iš kurių 276 lietuvių autorių knygos, 36 – poezijos, 34 – liaudies pasakos, 70 – pažintinės knygos.

Anketose vaikai surašė savo 2016 m. skaitytas mėgstamiausias knygas.

 

Vaikų 2016 m. mėgstamiausių knygų penketukas toks:

 

  1. Antoine de Saint-Exupéry „Mažasis princas“;
  2. David Walliams „Močiutė plėšikė“;
  3. Astrid Lindgren „Pepė Ilgakojinė“;
  4. Astrid Lindgren „Emilis iš Lionebergos“;
  5. Astrid Lindgren „Ronja plėšiko duktė“.

 

Taip pat buvo išrinkti vaikų mėgstamiausių knygų serijų bei lietuvių autorių knygų penketukai.

 

Vaikų mėgstamiausių knygų serijų penketukas:

 

  1. Jeff Kinney „Nevykėlio dienoraštis“;
  2. Holly Webb „Gyvūnų istorijos“;
  3. J. K. Rowling „Haris Poteris“;
  4. Knister „Ragana Lilė“;
  5. Rachel Renée Russell „Prietrankos dienoraštis“.

 

Vaikų mėgstamiausių lietuvių autorių knygų penketukas:

 

  1. Vytautas Račickas „Šokoladas iki pirmadienio“;
  2. Aidas Jurašius „Akmenukų pasakos“;
  3. Selemonas Paltanavičius „Maži ežiuko sapnai“;
  4. Vytautas Račickas „Gyveno kartą Lukošiukas“;
  5. Kęstutis Kasparavičius „Kvailos istorijos“.

 

Mėgstamiausių knygų penketukai renkami nuo 1992 metų. Juos visus rasite čia: mėgstamiausių knygų penketukai.

Jaunos kūrėjos pjesėje – ir autobiografiniai momentai

„Yra daug medžiagos teatrui apie vaikus, kurie kažko neturi – tėvų, tinkamų gyvenimo sąlygų ir panašių dalykų, o mane ypatingai sudomino, kaip elgiasi vaikas, kuris vaikystėje turėjo absoliučiai viską, buvo laikomas geriausiu ir talentingiausiu, tačiau patekęs į suaugusiųjų pasaulį suprato, jog yra ne visai taip“, – taip savo pjesę pristato LATGA Jaunojo menininko dramos srities stipendijos laimėtoja Eglė Kižaitė. 

„Visuomet sakau, kad jaunas kūrėjas negali laukti, kol galimybės kurti bus patiektos ant lėkštutės – reikia pačiam ieškoti būdų tai daryti ir parodyti save pasauliui. Vieną jų visai atsitiktinai atradau ir nusišypsojo sėkmė – laimėjau LATGA stipendiją“, – džiaugiasi režisierė E.Kižaitė, praeitais metais laimėjusi Asociacijos LATGA jaunojo menininko dramos srities stipendiją, kuri kasmet skiriama septyniems skirtingų meno disciplinų atstovams.

Mokosi iš žinomų kūrėjų

Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos pagal Autorinių teisių ir gretutinių teisių Kūrybinės veiklos programą iš dalies finansuojama stipendija teatro kūrėjai skirta konkrečiam tikslui – pjesės kūrimui. Beveik metus prie šio projekto dirbanti E. Kižaitė teigia, jog nutolti nuo įprasto teatro šurmulio ir atsiduoti rašymui – ne tik įdomi, bet ir sudėtinga užduotis.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje teatro režisūros subtilybių mokiusis iš tokių žinomų kūrėjų kaip A.Giniotis, I.Stundžytė ir A.Jankevičius, jauna menininkė siekia jokiu būdu neužsisėdėti vietoje ir dirbti su kuo įvairesnėmis kūrybinėmis komandomis bei projektais. „Mane domina labai įvairūs dalykai, noriu išbandyti viską – skirtingus teatrus, medžiagas, aktorius. Galiausiai ateis laikas, kai atrasiu save kažkokioje konkrečioje terpėje, tačiau dabar esu ieškojimų kelyje, kuriame yra ir pjesės rašymas. Išbandant save naujoje srityje nuolatos gimsta ir dar daugybė naujų idėjų, todėl gera turėti galimybę jas realizuoti“, – pabrėžia E.Kižaitė.

Ikvėpė L.Carrollas

Naujoji pjesė dienos šviesą išvys pavasarį, tačiau jos autorė dar nėra įsitikinusi, kokiu pavidalu ji bus pateikta žiūrovams. Tai sąlygoja paties kūrinio pobūdis – anglų rašytojo Lewiso Carrollo pasakų vaikams „Alisa stebuklų šalyje“ bei „Alisa veidrodžių karalystėje“ įkvėpta pjesė atveria siurrealistinį, vaizduotės kuriamą pasaulį. „Pjesė, kurią rašau, inspiruota ne tik šių pasakų, bet ir paties rašytojo biografijos bei jo darytų fotografijų. Idėja įkvėpimo semtis iš L.Carrollo man kilo dar studijų metais, pamačius jo nuotraukas, – norėjau parašyti pjesę paaugliams apie paauglius, perėjimą iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį. „Alisos stebuklų šalyje“ vaizdiniai man tą ypatingai priminė – sulaukus paauglystės jau esi per didelis daugybei dalykų, tačiau kitiems – dar per mažas“, – mintimis dalijosi menininkė. 

Tarp didelę įtaką pjesės idėjoms padariusių kūrinių ji taip pat mini knygas apie vaikų psichologiją, ypatingai – šveicarų psichologės Alice Miller knygą „Gabaus vaiko drama“, paskatinusią susimąstyti apie kitokią vaikišką realybę, nei dažniausiai esame įpratę matyti vaizduojamą mene. „Yra daug medžiagos teatrui apie vaikus, kurie kažko neturi – tėvų, tinkamų gyvenimo sąlygų ir panašių dalykų, o mane ypatingai sudomino, kaip elgiasi vaikas, kuris vaikystėje turėjo absoliučiai viską, buvo laikomas geriausiu ir talentingiausiu, tačiau patekęs į suaugusiųjų pasaulį suprato, jog yra ne visai taip? Alice Miller ypatingai daug rašo apie psichologines traumas, įvykstančias būtent tiems vaikams, kurie vaikystėje buvo patys tobuliausi. Tai man labai artima, nes šioje situacijoje atpažįstu ir savotišką autobiografinį momentą“, – pasakojo režisierė.

Ne tik mergaitėms

Pjesės darbinis pavadinimas – „Stebuklų šalis Alisoms“ – atrodytų, sufleruoja, jog kūrinys bus skirtas mergaitėms, tačiau E.Kižaitė su tuo griežtai nesutinka. Teatro kūrėja teigia, kad siurrealistinės pjesės veikėja Alisa išties gali būti bet kas, o ir pats kūrinys savo kitoniškumu bei neįprastumu turėtų patraukti daugelį: „Kūrybinio proceso metu bandau kiek įmanoma labiau išeiti už įprastos logikos ribų. Tai nėra lengva, nes protas vis tiek yra linkęs sudėlioti idėjas racionaliau, nei norisi kuriant tokį nenuoseklų, metaforų ir simbolių pilną tekstą. Dėl to dažniausiai stengiuosi rašyti pagavusi save būsenoje tarp sąmoningumo ir miego, kuomet pavyksta lengviau atsikratyti realaus pasaulio logikos – tai labai įdomus kūrybos būdas.“ Į pagalbą pasitelkdama sapnus, kolegų bei bičiulių vaikystės patirtis ir L.Carrollo pasakų vaizdinius, E.Kižaitė kuria nuo realaus pasaulio dėsnių nutolusį teatrinį reiškinį, metaforomis ir simboliais užduodantį pačius svarbiausius klausimus: kas aš esu, kuo noriu ir turiu būti? „Siekiu, kad mano pjesė sužadintų vidinį pasimetimą ir keltų klausimus. Tokie klausimai kiekvienam iškyla pereinant iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį ir sukelia didžiulį sumišimą, – tikiuosi, kad tokį jausmą savo kūriniu perduosiu ir žiūrovui“, –lūkesčiais dalijosi režisierė.

Pjesės skaitymas vyks balandžio 6 d., 14 val., Kauno miesto kamerinio teatro salėje. Renginys nemokamas, o jame ypač laukiami vyresniųjų klasių moksleiviai.

A. Škėmos knygos Vokietijoje leidėjas: „Tai didžiausia mano leidyklos sėkmė per visą istoriją“

Jeigu Leipcigo knygų mugėje reikėtų išskirti vieną lietuvių autoriaus vertimą, kuris sulaukia itin didelio kritikų susižavėjimo, tai neabejotinai būtų Antano Škėmos kūrinio „Balta drobulė“ (į vokiečių kalbą vertė Claudia Sinnig) vertimas. Šią knygą išleidusios leidyklos „Guggolz Verlag” vadovas Sebastianas Guggolzas sako, kad tai neabejotinai sėkmingiausias leidinys per visą jo vadovaujamos leidyklos istoriją.

 

„Fantastika, neįtikėtina“, – susižavėjimo A. Škėmos knygos sėkme Vokietijoje negali nuslėpti S. Guggolzas. Jis teigia, kad jau dabar aišku, jog jo leidyklos istorijoje šis kūrinys bus sėkmingiausas. Per tris savaites jau parduota daugiau kaip 1000 šio kūrinio kopijų. Tai nedidelei leidyklai, leidžiančiai pamirštą Europos literatūros klasiką, yra labai daug. Pirmasis knygos tiražas yra 2000 kopijų, tačiau leidėjas net neabejoja, kad bent dar vieną papildomą leidimą reikės leisti jau artimu metu. Leipcigo knygų mugėje ši knyga kainuoja 21 eurą.

 

A. Škėmos knyga Vokietijoje sulaukė ir literatūros kritikų entuziastingų recenzijų. Recenzijos pasirodė didžiausiuose, įtakingiausiuose Vokietijos dienraščiuose, kritikai jose rašo, kad keista, kaip Vokietija iki šiol nežinojo apie šį kūrinį, „Balta drobulė“ vadinama neabejotina Europos literatūros klasika. 

 

Duodamas interviu 15min, S. Guggolzas sakė, kad jis ieškojo lietuvių autoriaus kūrinio, kuris būtų vienas reikšmingiausių XX amžiuje. Visi kalbinti lietuvių literatūros žinovai jam teigė, kad būtent A. Škėmos knyga yra toks kūrinys. Vertėja C. Sinnig irgi sakė, kad jai labai patinka ši knyga ir norėjo ją išversti dar nuo 1990 metų, tačiau padaryti pavyko tai tik dabar, Lietuvai Leipcigo knygų mugėje dalyvaujant garbės viešnios teisėmis.

 

T. Venclova su A. Škėma kartu slėpėsi nuo bombardavimo 

 

Šeštadienį mugėje vyko šio kūrinio vertimo pristatymas skaitytojams. Jame dalyvavo ir Tomas Venclova. Jis papasakojo, kad jo ir A. Škėmos keliai buvo susikirtę – labai dramatiškomis aplinkybėmis: „Aš A. Škėmą net esu sutikęs vieną kartą gyvenime, bet aš to neatsimenu. Tai buvo nacių okupacijos pradžioje, kada mano mama su manim ir A. Škėma slėpėsi vienoje vietoje nuo bombardavimų netoli Vilniaus“.

 

T. Venclova prisiminė, kad savo laiku A. Škėmos romanas jam ir visai jo kartai padarė didžiulę įtaką. „Kai pasirodė romanas, jis po penkerių ar šešerių metų pasiekė Lietuvą. Emigracinė literatūra buvo draudžiama, bet ji buvo įvežama kontrabanda, ir ta kontrabanda vyko gana gyvai. Tuo metu praktiškai visi knygas skaitantys žmonės Lietuvoje tą romaną ir perskaitė. Kai situacija sovietinėje Lietuvoje pasidarė liberalesnė, buvo net kalbama, kad romanas galbūt bus išleistas. Bet visgi jame yra pakankamai scenų, nepriimtinų sovietiniam požiūriui. Romanas buvo išleistas tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Nuostabu, kad po penkiasdešimties metų jis vis dar skaitomas kaip šiuolaikinis romanas ir galbūt net pranokstantis savo laiką. Tai turbūt geriausias lietuviškas romanas, parašytas XX amžiaus antroje pusėje. Autorius vartoja sąmonės srauto, flashback'ų techniką, sujungia įvairius kalbos sluoksnius. Tai buvo pirmas toks lietuviškas romanas, dėl to didelė emigrantų dalis jo net nepriėmė, jie buvo pripratę prie lėkštesnio realizmo. Bet mums, Lietuvoje, ypatingai jaunimui, tai buvo tikras atradimas, ir jis iki šiol smarkiai veikia lietuvių prozą“, – pasakojo T. Venclova.

 

T. Venclova sakė, kad A. Škėma tuo metu buvo stipriai paveiktas to laiko Vakarų literatūros ir mokslo. „Aš sakyčiau, kad emigracija po karo buvo didelė nelaimė, bet ir didelė laimė tiems jaunuoliams, nes jie galėjo susipažinti su tuo, kas Lietuvoje tuo metu buvo uždrausta ir visiškai nežinoma. Pavyzdžiui, jis susipažino su moderniąja Freudo ir kitų psichologija, su Vakarų proza, tokiais autoriais kaip Joyce'as, Faulkneris, Kafka arba Camus. Manau, kad įtakos turėjo ir tarpukario vokiečių ekspresionizmas. Tos rūšies literatūra dažnai vaizduoja žmones, nukrypstančius nuo normos. Tai žmonės, išblokšti iš savo aplinkos, žmonės, patyrę sunkių traumų, šio romano herojus patyrė sovietinį brutalumą, vėliau sunkų gyvenimą toli nuo tėvynės, – pasakojo T. Venclova. – Bet manau, kad romane aprašoma personažo liga taip pat yra ir metafora. Metafora viso pasaulio, kurį Antrasis pasaulinis karas ir totalitariniai režimai išmušė iš vėžių. Tai yra sergantis pasaulis, ir normalus žmogus jame atrodo ligonis“.

 

 

Šaltinis: http://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/a-skemos-knygos-vokietijoje-leidejas-tai-didziausia-mano-leidyklos-sekme-per-visa-istorija-286-774156

Lietuvos leidybos rinka pristatoma Leipcigo knygų mugėje

Šiemet Lietuvai, tapusiai Leipcigo knygų mugės (kovo 23–26 d.) Garbės viešnia, suteikta išskirtinė galimybė pristatyti Vokietijos leidėjams ir plačiajai visuomenei lietuvišką literatūrą bei šalies leidybos rinkos situaciją. Lietuvos nacionaliniame stende gausu informacinių leidinių, pristatomos lietuviškų knygų kolekcijos, o Lietuvos rašytojai, leidybos ir kultūros specialistai aktyviai kviečiami dalyvauti mugės renginiuose ir diskusijose. 

 

Ketvirtadienį (kovo 23 d.) Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) vykd. direktorė Aida V. Dobkevičiūtė buvo pakviesta prisijungti prie diskusijos „Raiškos laisvės patiriama priespauda Rytų Europoje“ (Freedom of expression under pressure in Eastern European). Joje įžvalgomis apie savo šalies situaciją cenzūros ir propagandos klausimu taip pat dalijosi Lenkijos leidėja Beata Stasińska, Vengrijos leidėjas Gábor Csordás bei Vokietijos leidėjų ir knygų prekybininkų asociacijos „Börsenverein“ vykd. direktorius Alexander Skipis.

 

Disusijoje dalyvavę Lenkijos ir Vengrijos atstovai pripažino, kad jų šalių žiniasklaidoje skelbiamą informaciją veikia valdžios institucijos, kurios pasitelkdamos masinio informavimo priemones žmonių sąmonėse diegia sau palankią ideologiją. Nors tiesioginės cenzūros šiose šalyse nėra, tačiau akivaizdu, kad tam tikra informacija yra labiau girdima nei kita.

 

Tuo tarpu Lietuvos atstovė A. V. Dobkevičiūtė labiau koncentravosi į mūsų šaliai kur kas aktualesnį rusų propagandos klausimą. Mat Rusijos vykdomai politikai artima informacija vis dar randa kelių vešėti lietuviškoje žiniasklaidoje ir tai byloja ne vienas nemalonus atvejis.

 

LLA vykd. direktorė pasidalijo vos kelerių metų senumo istorija apie incidentą, nukreiptą prieš Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę, kai Europos Parlamento nariams Briuselyje buvo išplatinta kontraversiška žurnalistės Rūtos Janutienės knyga „Raudonoji Dalia“ anglų kalba. Pati autorė patikino niekam nesuteikusi leidimo versti ir platinti šią knygą, tačiau tokio paslaptingo knygos nutekėjimo motyvas akivaizdus – susilpninti prezidentės D. Grybauskaitės, nevengiančios atvirai išsakyti kritiką Rusijos vykdomos tarptautinės politikos atžvilgiu, autoritetą.

 

A. V. Dobkevičiūtė pabrėžė, kad rusų propaganda taip pat stengiasi prasiskverbti ir į Lietuvos leidybos sektorių. Rusijos remiama leidykla „Baltos gulbės“ yra išleidusi ne vieną rusų politiką aukštinančią ir istoriją iškreipiančią knygą. Viena jų – rusų raštojo Nikolajaus Sarikovo veikalas, šlovinantis Jozifą Staliną kaip istorinę asmenybę, neteisingai apkaltintą žiauriais žmonių kankinimais ir masiniais žudymais. Ši knyga praėjusią vasarą buvo atsidūrusi didžiuosiuose Lietuvos knygynuose. 

 

Knygoje ne tik užmarštin nustumiami diktatoriaus padaryti nusikaltimai, bet ir atvirai neigiama Baltijos šalių okupacija. Įvertinus tai kaip bandymą iškreipti Lietuvos istoriją, knyga buvo pašalinta iš prekybos. Visgi jos leidėjas ir toliau stengėsi rasti priėjimą prie Lietuvos skaitytojų, nemokamai savo knygas dalindamas bibliotekoms ir mokykloms, kurios, laimei, atsisakydavo tokios dosnios „dovanos“.

 

Kaip teigė A. V. Dobkevičiūtė, Lietuvos žiniasklaida neretai atakuojama melagingu ir Lietuvos istoriją žeminančiu turiniu, ir literatūra, kaip informacijos perdavimo priemonė, nėra išimtis. Knygomis taip pat bandoma pasiekti pažeidžiamiausią ir lengviausiai manipuliacijai pasiduodantį visuomenės sluoksnį. Ir tai yra problema, su kuria susidūria visos Europos Sąjungos valstybės. 

Lenkijoje svarstomos naujos lengvatos knygoms, Lietuvos leidėjai tegali apie jas svajoti

Kaimyninės Lenkijos Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija analizuoja Lenkijos knygų rūmų pateiktą projektą, pagal kurį norima įteisinti, kad knygynuose knygas perkantys lenkai galėtų susigrąžinti dalį sumokėtų sumų. Esą tai paskatintų lenkus daugiau skaityti. Lietuva šiuos metus pasitiko išaugusiais mokesčiais rašytojams, poetams ir vertėjams, o apie mokestines lengvatas tegalime pasvajoti.

 

Kaip pranešė Lenkijos naujienų portalas rp.pl, yra šansų, kad lenkai galės susigrąžinti dalį knygynuose išleistų pinigų, kas per metus gali siekti ir kelis šimtus zlotų. 

 

„Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija patvirtino, kad analizuoja Lenkijos knygų rūmų projektą, kuriame siūlomos naujos mokestinės lengvatos, kurios galėtų paskatinti lenkus daugiau skaityti. Rūmai siūlo, kad išlaidos knygynuose lenkams leistų susigrąžinti net kelis šimtus zlotų per metus“, – rašo rp.pl.

 

Žvalgosi į italus

 

Tai ne pirmas panašus mokestinių lengvatų pasiūlymas, tarkim, buvo lengvatų internetui ar būstui įsigyti. O šįkart – knygų pardavimams skatinti. Anot idėją pasiūliusios leidyklos „Claroscuro“ atstovų, juos įkvėpė italai. Italijoje svarstomas projektas, pagal kurio pirminius siūlymus, italai, kurie knygos per metus išleidžia iki 2000 eurų, galėtų atgauti 19 proc. sumokėto pridėtinės vertės mokesčio. Tačiau iš tų 2000 eurų tūkstantį reikėtų išleisti mokykliniams ir aukštojo mokslo vadovėliams, o kitą tūkstantį – bet kokioms knygoms. Tiesa, ir Italijoje projektas dar tik svarstomas. 

 

Teisininkai mano, kad ši lengvata tikrai būtų pakeliama Lenkijos biudžetui, juolab kad tai galėtų tapti priežastimi, kodėl knygų būtų nupirkta daugiau. O daugiau parduotų knygų, daugiau įplaukų į tą patį biudžetą. Grąžintina suma negalėtų viršyti vienam žmogui kelių šimtų zlotų, o juos susigrąžinti turėtų teisę 8-10 knygų per metus įsigyjantys žmonės

 

Kol kas Lenkijoje knygų nenuperkama itin daug. Nacionalinės bibliotekos skaičiavimais, 2015 metais tik 11 proc. lenkų per metus įsigijo daugiau nei dvi knygas, o bent vieną – kas ketvirtas lenkas. 

 

Lietuvoje mokesčiai tik auga

 

Lietuvoje, kaip skaičiuojama, per dešimtmetį knygos pabrango kelis kartus, o tą lėmė ne tik augantys mokesčiai, bet ir mažėjantis gyventojų skaičius, menkstantys knygų tiražai. Iš toliau tikėtis kainų mažėjimo nereikėtų – nuo šių metų sausio 1 dienos pasikeitė autorinių sutarčių apmokestinimas. 

 

Nuo sausio 1 dienos dirbantys pagal autorinę sutartį „Sodrai“ mokės mokesčius ne nuo pusės, o nuo visų pajamų. Tai galioja tiems, kurie neturi darbo sutarčių. Tokie pokyčiai atsirado kartu su „Sodros“ mokesčių pakeitimais, kuriems pritarė šios kadencijos Seimas.

 

„Naujojo autorių apmokestinimo modelio, mokesčių didinimo pasekmių neišvengsime: dar brangs knygos ir mažės jų prieinamumas, bibliotekos įsigis mažiau naujų ir populiarių knygų, sumenks autoriams išmokama autorinio atlyginimo dalis, bankrutuos dalis leidyklų, lietuvių autorių knygos taps visiškai nekonkurencingos palyginti su verstinėmis“, – 15min yra sakiusi Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Aida V. Dobkevičiūtė.

 

Lenkai nustebino 

 

Išgirdusi apie naująjį pasiūlymą Lenkijoje, Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė sakė, kad bet kokios mokestinės paskatos žmones nuteikia labai gerai. 

 

„Nežinau, ar daug būtų tokių, kurie netingėtų kaupti, rinkti, pateikti sąskaitas, yra tų techninių dalykų. Bet yra labai gražus politinis gestas, kuris parodo, kad šalis rūpinasi, jog skaitymo įgūdžiai nemažėtų ir kad puoselėtume savo kalbą bei kūrybinį raštingumą“, – kalbėjo A. V. Dobkevičiūtė.

 

Šiuo metu Londono knygų mugėje esanti A.V.Dobkevičiūtė sakė kaip tik turėsianti progą kaimynų lenkų pasiteirauti apie šį projektą – Lenkija perduos estafetę Lietuvai būti garbės viešnia šioje parodoje kitais metais. 

 

Lietuvoje šiuo metu knygoms taikomas 9 proc. pridėtinės vertės mokestis, elektroninėms, kol nepakeista Europos Sąjungos direktyva, – 21 proc. Tad galimybė susigrąžinti dalį išleistos sumos, tikėtina, skatintų pirkti daugiau knygų. „Ypač jaunimas, kuris mokosi, ta paskata pasinaudotų. Bet galbūt ir įvairesni žmonės, nors vyresni žmonės ne tiek ir daug gali išleisti pinigų knygoms, dažniau jas skolinasi iš bibliotekų“, – sakė leidėjų asociacijos vadovė. 

 

Kuo daugiau knygų būtų nuperkama, tuo leidyklos galėtų daugiau investuoti į naujų leidinių, vertimų paiešką ir tokiu būdu išleisti daugiau pavadinimų knygų.

 

„Tai, kad dabar yra labai didelis nuosmukis ir mes taip ir neatsigavome po 2008 metų krizės, o dabar kitaip apmokestinami, „įsodrinami“ kūriniai, daro tendencijas įdomiomis. Netrukus turės būti svarstomas „Sodros“ įstatymo pakeitimas, kur mes pateikėme prašymą, kad intelektinis turtas nebūtų „įsodrintas“. Nes tai labai sumažins autorių pajamas. Toks įdomus valstybės požiūris – vienur kelia mokesčius, net nepasitarę, nepasižiūrėję, kokią tai gali padaryti įtaką mūsų sektoriui, o po to svarsto pakeitimus Kultūros ministerijoje“, – Lietuvos valdžios požiūriu skundėsi A.V.Dobkevičiūtė, tvirtindama, kad iniciatyva Lenkijoje atrodo labai graži. 

 

Išleidžiamų knygų mažėja: 2008 metais Lietuvoje buvo išleista 7,3 mln. vienetų 4580 skirtingų pavadinimų knygų. 2015 metais – jau tik 4,3 mln. vienetų 3410 skirtingų pavadinimų knygų.

 

 

Šaltinis: http://www.15min.lt/verslas/naujiena/finansai/lenkijoje-svarstomos-naujos-lengvatos-knygoms-lietuvos-leidejai-tegali-apie-jas-svajoti-662-769870#.WM5HzPWWcQx.facebook

LLA dalyvavimas ir atstovavimas tarptautinėse Londono ir Leipcigo knygų mugėse

Šiemet kovo mėnuo kaip niekada gausus tarptautinių leidybos specialistų ir kultūros renginių. Kovo 14–16 d. vyks Londono knygų mugė, o kovo 23–26 d. – Leipcigo. Pastarojoje šiemet Lietuva pasitinkama kaip Garbės viešnia. Tad į šiuos abu tarptautinius renginius vyksta ir Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) atstovai kartu su leidėjų ir specialistų darbo grupėmis.

 

Lietuvos dalyvavimą šiose knygų mugėse organizuoja ir koordinuoja Lietuvos kultūros institutas (LKI). LLA aktyviai dalyvauja kaip projektų partneris rengiant leidėjų atstovavimą, leidybos pristatymą ir kultūrinių bei specialistų renginius.

 

Šiuose itin svarbiuose Lietuvos leidybai ir kultūrai tarptautinio lygio renginiuose bus siekiama kuo geriau pristatyti mūsų šalį bei teikti visą reikalingą informaciją apie lietuvišką literatūrą, leidėjus ir leidybos situaciją. Todėl abejose knygų mugėse Lietuvos stenduose dirbs LKI ir LLA atstovai, kurie pristatys išskirtines instituto ir asociacijos atrinktų knygų kolekcijas, plačiai ir išsamiai pristatančias Lietuvą.

 

Jungtiniuose Lietuvos stenduose LLA atstovai taip pat teiks informaciją ir apie Lietuvos leidybos sektorių bei dalinsis leidėjų kontaktais ir informacija apie leidyklas. Mugių dalyviai ir lankytojai, besidomintys Lietuvos leidybos situacija bei konkrečios tematikos leidinius pristatančiomis leidyklomis bus aprūpinti specialia dalomąja medžiaga: lankstinukais su LLA narių pristatymais ir kontaktais, Didžiuoju Lietuvos leidėjų katalogu su pagrindinių leidyklų aprašymais ir kontaktine informacija bei neseniai parengta Lietuvos leidybos sektoriaus apžvalga.

 

LLA knygų mugėse taip pat pristatys ką tik startavusį ir sparčiai Lietuvos leidėjų bei autorių pildomą internetinį autorių teisių katalogą „Lithuanian Books“: www.ltbooks.nkpk.lt. Šiuo katalogu siekiama populiarinti lietuvišką literatūrą pasaulyje, skatinant užsienio leidėjus versti ir leisti Lietuvos autorių kūrinius savo šalyse. Tai internetinė platforma, kurioje galima rasti įvairios tematikos lietuviškų knygų aprašymus, autorių biografijas ir kontaktus asmenų, reprezentuojančių konkrečių knygų autorių teises

 

Į tarptautinę Londono knygų mugę vyksta LLA deleguoti atstovai, atsakingi už projekto “Lietuva, Latvija ir Estija – Garbės viešnios 2018 m.” programos rengimą prie LRKM, t.y. LLA nariai leidyklos “Alma littera” vadovas Arvydas Andrijauskas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis, leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė, LLA vykd.direktorė Aida V. Dobkevičiūtė.

 

Į tarptautinę Leipcigo knygų mugę vyks, savo autorius lydės ir renginiuose dalyvaus LLA narių ir leidėjų darbo grupė: leidyklos “Alma littera” projektų vadovė Viktorija Rutkauskaitė, leidyklos „Apostrofa“ vadovė Giedrė Kadžiulytė, leidyklos „Lapas“ vadovė Ūla Ambrasaitė,  Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos redaktorius Saulius Repečka, leidyklos „Tyto alba“ redaktorė Lolija Spurgienė.

 

Stenduose dirbs LLA projektų vadovai Mantas Civilka (Leipcigo KM), Gražvilė Lukoševičiūtė (Leipcigo, Londono KM), Rusnė Dakinevičiūtė (Londono KM).

 

 

Lietuvos renginių Londone programa

Knygų kolekcija Londono knygų mugei

 

Lietuvos renginių Leipcige programa

Kvietimas dalyvauti Lietuvos stendo atidaryme Leipcigo knygų mugėje

LLA ir LKI knygų kolekcijos Leipcigo knygų mugei

Konkurso „2016 m. knyga, prakalbinusi popierių“ apdovanojimai Vilniaus knygų mugėje

Šių metų vasario 23 d. 18-oje Vilniaus knygų mugėje Papyrus įteikė apdovanojimus konkurso „2016 m. knyga, prakalbinusi popierių“ nugalėtojams.

 

Ketvirtą kartą renkama knyga-nugalėtoja vertinta pagal meninės visumos kriterijus, tačiau Papyrus įsteigtos nominacijos tikslas  – padėti pastebėti, atrasti gausius knygos medžiagiškojo sluoksnio klodus ir jų derėjimą su visa knygos erdve, jos pasauliu bei sustiprinti žinią, kiek daug gali popierius, knygos kūrėjų pakviestas pašnekesiui.

 

„2016 m. knyga, prakalbinusi popierių“ –  Stasio Eidrigevičiaus  “Giedanti gaidžio galva”.

 

Knygos-nugalėtojos dailininkei Sigutei Chlebinskaitei, leidyklai „Apostrofa“ ir UAB „Standartų spaustuvė“ įteikti garbės apdovanojimai bei paskirtos piniginės premijos.

 

 

UAB „Standartų spaustuvė“ grupės projektų vadovės Larisos Mikšienės mintys apie knygos kūrybinio proceso skrydžius

 

„Tai buvo vienas ilgiausiai ruoštų projektų. Pirmieji knygos dizaino variantai buvo arčiau kosmoso, po to priartėjo prie žemės, ir pasiėmė jos grožį. Kadangi mums labai svarbi ne tik kokybė bei laikas, per kurį turime pagaminti knygą, bet ir knygos grožis, daug bendravome su leidėja ir dailininke, kad tinkamai atskleistume knygos išskirtinumą. Tam panaudojome savo profesionalumą ir žinias.  

Paleidę į pasaulį  savo gamintas knygas, vėliau jas visada pastebime. Mes žinome, kaip joms sekasi, tačiau aš pati niekada neskaičiavau, kiek knygų pasaulį išvydo per mano rankas – to negaliu suskaičiuoti, kaip laimės ar meilės.“

 

 

Leidyklos „Apostrofa“ direktorė Giedrė Kadžiulytė apie tai, kokia svarbi knygai turinio ir formos dermė

 

„Stasiui pasiūlius man išleisti jo poemą, ją perskaičiusi buvau tikra, kad tą knygą turėtų (su)daryti ir apipavidalinti Sigutė Chlebinskaitė. Pristačiau jai savo viziją – kad turėtų būti du tekstai, kad knyga būtų panaši ne į albumą, bet į „skaitomą“ knygą.

Daug dirbome su spaustuve, dalyvavom bandomųjų atspaudų gamyboje ir spaudoje. Kai paaiškėjo, kad reikia rankinio darbo, o laiko ir lėšų tam nebuvo, plėšyti puslapiams Sigutė sutelkė savanorius-geranorius.

 Knygos autorius yra dailininkas, taigi jokių abejonių, kad jam buvo itin svarbu, kaip knyga atrodys. Nors aš visada turiu knygos viziją, bet vos atiduodu į gero dailininko rankas,  tą viziją beveik visada pakoreguoju. O kai susitinka du tokie dideli dailininkai kaip Stasys ir Sigutė, iš to ir randasi „kažkas tokio.“ 

Randasi ypatinga knygos energija: su meile ir talentu rašyta, apipavidalinta ir išleista knyga, jos vidinė ir išorinė dermė veikia skaitytoją nesąmoningai, tarsi kokie burtai - knygą norisi paimti į rankas, atsiversti, pavartyti ir skaityti.“

 

 

Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė: kas šioje knygoje susitiko, persikryžiavo, subrendo ir suskambėjo

 

„Kiekviena knyga – tarsi nemintas takas. Ir kiekvienas vis kitoks.  Kartais taką knygos dailininkas nutiesia anksčiau, nei atsiranda medžiaga tuo taku keliauti, kartais pagal turinį kelias nusitiesia pats. 

Šios knygos kelio pradžia --- mano vaikystė Justiniškėse ir prisiminimai, kai gulėdavau apsikabinusi Stasio iliustruotas knygas, klajodavau po jo iliustracijas. Knygos tekstų netrūkdavo. 

Gimusi knygos gyvybė ilgesnė už ją gimdžiusio žmogaus gyvenimą. Jei teisingai buvo kuriama, knyga tampa ilgaamže vertybe – joje susijungia ir pasilieka kūrusios sielos. Atgimsta per amžius vėliau vis naujais pavidalais. O ši knyga -- visas testamentas. Testamentas gimtinei. Ir  nebe  tik Stasio. Visų ją kūrusių ir globojusių. 

Stasys, šios knygos atveju -- įstabus kūrinys, kuris turėjo būti užrašytas ir išdėliotas popieriuje, puslapiuose. Jis leidosi būti sudėliojamas pagal mažos mergaitės vaikystės patyrimą, jo kurtas iliustracijas bevartant. 

Susitiko kelių kartų vaikystės. Gyvenimo universitetai. Persikryžiavo. Subrendo patirtys ir suskambėjo jau knygos kūrimo procese.“

 

 

Nuoširdžiai dėkojame knygos „Giedanti gaidžio galva“ autoriui, tarptautinį pripažinimą pelniusiam Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, grafikui, tapytojui, plakatistui, iliustratoriui – Stasiui Eidrigevičiui už kupiną atradimų knygą.

 

Dėkojame Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai už galimybę prisijungti prie Knygos meno konkurso ir įsteigti nominaciją „Knyga, prakalbinusi popierių“.

 

Dėkojame visiems, teikusiems knygas Papyrus konkursui.

https://www.papyrus.com/ltLT/news/46100025/view.htm

Antroji Vilniaus klubo premija skiriama Vilniaus architektūros gidams

Šią savaitę prasidėsiančios aštuonioliktosios tarptautinės Vilniaus knygų mugės metu bus įteikta antroji Vilniaus klubo premija. Apdovanojimas, kuriuo siekiama skatinti Lietuvos ir užsienio autorius rašyti apie Vilniaus miestą ir jį populiarinti, šiemet įteikiamas autorių kolektyvui, sukūrusiam vieną įdomiausių ir skaitomiausių miesto tekstų – knygą „Vilnius 1900-2016. Architektūros gidas“ (leidykla „Lapas”).

 

Vilniaus architektūros gidas – tai ir specifinė, ir pagauli architektūrinės literatūros forma, savotiškos miesto tapatybę formuojančių pastatų išnašos, istorijos dėlionės detalės, architektūros revizija ir raidos dokumentacija, dialogas ne tik su pastatais, bet ir su praeitimi. Kartu tai ir miestą pristatanti bei garsinanti pasaulinė vizitinė kortelė, mat Vilniaus architektūros gidas jau išverstas į anglų ir vokiečių kalbas. Sostinės pastatus pristatantis leidinys aprėpia šimtą šešioliką Vilniaus architektūros metų (1900 – 2016), pasakoja 238 pastatų istorijas, rodo skaitytojams 333 nuotraukas ir 200 brėžinių. Kitaip tariant, tai miesto tapatybės ir ją formavusių etapų bei istorijų liudijimas, atskleidžiamas per keturis svarbiausius praėjusio amžiaus etapus: XX a. pradžia (1900-1918), tarpukaris (1918-1940), sovietiniai metai (1940-1990) ir gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje (1990-2016). 

 

Vilniaus architektūros gido atsiradimą dar 2005 metais inicijavo Architektūros fondas, leidybą tęsia leidykla „Lapas“, išleidusi knygą ir angliškai, o vokiškąjį  vertimą išleido Berlyne įsikūrusi viena garsiausių pasaulyje architektūros leidyklų „DOM publishers“. Vilniaus architektūrą pristatančius leidinius rengia gausus architektų, architektūros tyrėjų ir fotografų kolektyvas – Julija Reklaitė, Rūta Leitanaitė, Marija Drėmaitė, Nijolė Lukšionytė, Karolis Kučiauskas, Diana Kontrimaitė, Algimantas Mačiulis, Vaidas Petrulis, Jurgita Rimkevičienė, Indrė Ruseckaitė, Jūratė Tutlytė, Aida Štelbienė, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė, Audrius Ambrasas, Raimondas Urbakavičius, Norbert Tukaj ir kiti.

 

Vilniaus architektūros gidas ir jo autorių kolektyvas yra antrieji Vilniaus klubo premijos laureatai, praėjusiais metais pirmąja Vilniaus klubo premija už jautrų, autentišką asmeninį žvilgsnį į miestą knygoje „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ (R. Paknio leidykla) buvo apdovanota teatrologė Gražina Mareckaitė. 

 

Pristatydama šiųmečius premijos laureatus, Vilniaus klubo ir Vilniaus klubo premijos komisijos narė Rita Bartkevičienė pabrėžia, kad „šiuo konkursu siekiame skatinti ir populiarinti domėjimąsi Vilniumi, tad knyga apie Vilnių yra viena geriausių priemonių šiam tikslui pasiekti. Šiemet į mūsų akiratį pakliuvęs ir laureatu tapęs Vilniaus architektūros gidas yra išraiškingas, dinamiškas ir besikeičiantis mūsų miesto portretas. Tai knyga, kuri, tikiu, sudomins ne tik Vilniaus miesto svečius, užsienio keliauninkus, bet ir vilniečiams suteiks galimybę geriau, o gal net naujai ir netikėtai pažinti gimtąjį miestą.“

 

Nuo 1998 metų veikiantis Vilniaus klubas vienija aktyviausius miesto verslo, mokslo ir kultūros žmones, beatodairiškai mylinčius Lietuvos sostinę ir siekiančius ją visapusiškai gražinti ir garsinti. Praėjusiais metais įsteigta Vilniaus klubo premija yra knygos apdovanojimas, įsteigtas Vilniaus klubo, ir knygos konkursas, kurį organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija. Šiuo dvi svarbias organizacijas vienijančiu konkursu siekiama įvertinti per praėjusius 2-3 kalendorinius metus išleistas knygas apie Vilniaus miestą, skatinančias pažinti Lietuvos sostinę, populiarinančias Vilniaus miesto istoriją, tradicijas, savitumą per knygą kaip miesto vizitinę kortelę, ugdančias vilniečių ir svečių žingeidumą ir pagarbą Lietuvos sostinei. 

 

Vilniaus klubo premija bus įteikta Vilniaus knygų mugėje vasario 25 d., šeštadienį, 17 val. 5.3 salėje. Renginyje bus parodyti fragmentai iš šiuo metu pvz.lt (Rudolfo Levulio ir Pauliaus Mazūro) kuriamo architektūrinio filmo „Neatpažinti statybiniai objektai (NSO)“. Renginio moderatorė – Jūratė Čerškutė. Renginyje dalyvaus Rita Bartkevičienė, Julija Reklaitė, Rūta Leitanaitė, Marija Drėmaitė.

Popierinių užrašų magija: kodėl milijonieriai intensyviai rašo į popierines užrašų knygeles ir 10 patarimų, kaip jų pagalba pasiekti naują mąstymo pakopą

2800 puslapių rankraščio per 4 metus

 

Mano knygų lentynoje guli 12 pilnai prirašytų užrašų knygelių, kurios susikaupė per paskutinius 4 metus (tai 2012 m. skaičiai, kasmet mano prirašytų storų sąsiuvinių padaugėja po 3-6, o 2016 m. pildau #28 — MJ red. pastaba). Iš viso 2800 puslapių, o gal ir šiek tiek daugiau. Jos pilnos idėjų, pastebėjimų, planų, įvykių aprašymų, klausimų, knygų santraukų ir kitokios rūšies informacijos, kuri šiandien yra aukso vertės, nes išrinkta, sužymėta ir lengvai valdoma. Anksčiau negalėjau net įsivaizduoti, kad sugebėčiau tiek prirašyti, tačiau dabar tai jau įprasta. Ir labai džiaugiuosi šiuo įgūdžiu, nes būtent rašymas man padeda idėjas reguliariai paversti realybe ir judėti į priekį, o ne laikyti jas nepasiekiamuose atminties kloduose.

 

Tačiau dauguma žmonių vis dar nesinaudoja užrašais ir dažnai būna įsitikinę, kad kasdienis užrašų knygelių pildymas tebūtų laiko gaišimas. Noriu pasidalinti savo patirtimi ir paneigti tokį mąstymą.

 

 

Kodėl užpildytos užrašų knygelės atsiperka su kaupu

 

Štai kelios priežastys, kodėl jau šiandien verta pradėti naudoti popierinius užrašus:

  1. Svarbiausia informacija nedingsta. Geriausios idėjos šauna į galvą netikėtai ir taip pat netikėtai atgula į ilgalaikę atmintį, todėl neužrašytos pradingsta ir gali sugrįžti tik po kelių metų arba visai nebegrįžti. Geriau taip nerizikuoti.

  2. Lengviau įsiminti. Tai, ką ranka užrašo, protas daug geriau įsimena. Kai užrašomos idėjos, įžvalgos arba svarbios detalės, atmintyje jos užsifiksuoja giliau ir tampa lengviau prieinamos mąstymo metu.

  3. Kokybiškesnis mąstymas. Užrašomos mintys virsta simboliais ant popieriaus lapo, todėl protas turi papildomą priemonę su jomis dirbti ir mąstymo procesas tampa ne tik aktyvesnis, bet ir turtingesnis, kokybiškesnis. Tai gali pakeisti viso gyvenimo rezultatus, nes žmogus, kuris gyvena geriausiomis idėjomis, nugyvens kitaip, negu žmogus, kurio protas užimtas kasdienybės mintimis.

  4. Minčių išplėtimas. Ant popieriaus užrašytos mintys gali būti papildytos piešiniais, specialiu žymėjimu ir paryškintos. Mintyse toks veiksmas kainuotų daug papildomo energijos, o tada su laiku išnyktų. Popierius fiksuoja už mažiausią kainą.

  5. Lengviau surasti. Ant popieriaus lapo užrašytos mintys nedingsta laikui bėgant ir gali būti efektyviai pasiekiamos bei panaudojamos bet kuriuo metu, kad ir po 10 metų.

  6. Progreso matuoklė. Tik pavartęs savo 2-4 metų senumo užrašus gali matyti, ar per tą laiką paaugai, ar kažkur užstrigai. Jeigu šiandieninės problemos nesiskiria nuo senųjų, vadinasi, su jomis nedirbama arba dirbama netinkamais būdais. Gyvenimas turėtų apipilti vis naujomis problemomis (situacijomis ir iššūkiais), nes tik taip žmogus gali tobulėti. Rašymas padeda pažinti save ir stebėti progresą.

 

Visa tai mes prarastume, jeigu rašymą ignoruotume.

 

 

Popierius prieš elektroninius prietaisus: kas patogiau?

 

Gali iškilti natūralus klausimas: ar tikrai efektyvu rašyti ant popieriaus, kai turime telefonus ir kompiuterius? Juk yra dešimtys ypatingai gerų programų, kurios leidžia greitai ir patogiai vesti kasdienius užrašus, vykdyti paiešką ir priskirti kategorijas.

 

Man šis klausimas iškilo daugybę kartų, todėl atlikau nemažai eksperimentų ir dažnai keisdavau savo Moleskine ar teNeues užrašų knygeles į mobilųjį telefoną, nešiojamus ir iPad kompiuterius su Evernote, Pages ir netgi VIM, vėl grįždamas prie popieriaus, ir vėl atgal. Skaitmeniniu formatu per šį laiką esu prirašęs dar gerus 4000 puslapių...

 

Bet galų gale radau atsakymą: popierius ir kompiuteris turi savo atskirus panaudojimo atvejus, ir abu svarbūs. Šiandien aš naudoju ir popierinius užrašus, ir Evernote programą kompiuteryje.

 

Mano išvada tokia:

 

Idėjoms, įžvalgoms, klausimams ir pastebėjimams fiksuoti labiausiai tinka popierius, nes jis duoda visišką laisvę. Tik ant popieriaus galima laisvai piešti, modeliuoti, mąstyti ir be apribojimų žymėti. Tačiau ant popieriaus man asmeniškai nepatogu rašyti ilgesnius tekstus, pvz. straipsnių juodraščius.

 

Kompiuteris, atvirkščiai, patogus rašyti ilgesnes pastabas, įvykių aprašymus, kaupti nuorodas į informacijos šaltinius internete. Tačiau juk taip dažnai norisi pailsėti nuo elektroninių prietaisų.

 

Mažo ir didelio formato popierines užrašų knygutes bei sąsiuvinius margina tokie žinomi verslininkai ir koučeriai kaip Anthony Robbins, Robin Sharma, Tim Ferriss, Richard Branson ir daugelis kitų.

 

 

Daugiau skaitykite: http://www.virsmai.lt/pasakojimai/2012/6/7/popieriniu-uzrasu-magija

Knygų mugė – ne vien džiaugsmo trimitai

Kitą savaitgalį, vasario 23–26 d., „Litexpo“ parodų centre rengiama 18-oji tarptautinė Vilniaus knygų mugė (VKM). Antrą dešimtmetį baigiantis skaičiuoti renginys iš esmės nesikeičia – tai keturios intensyvaus vyksmo dienos, gausi kultūrinė programa ir daugybė lankytojų. Tačiau už šventinio fasado, antrajame plane, nuotaikos liūdnesnės: leidėjai abejoja, ar lietuvių literatūros leidyba turi ateitį.

 

Net aršūs VKM kritikai jau kelinti metai pripažįsta, kad mugė, anksčiau vis pavadinama knygų turgumi, atlieka aiškias kultūrinio forumo funkcijas ir tapo vienu iš didžiausių, solidžiausių kultūrinių šalies vyksmų bei didžiausia regiono knygų muge. Skaičiuojama, kad šiemet VKM dalyvaus per 300 dalyvių iš Lietuvos ir užsienio šalių, vyks daugiau nei 400 kultūrinių renginių.

 

 

Lietuviški ženklai

 

Šių metų mugės tema – „Lietuviški ženklai pasaulyje“. Pasak jos rengėjų, tie ženklai – tai Lietuvos žmonės, „išsibarstę po visą pasaulį ir savo kūryba, mokslu, atradimais, idėjomis turtinantys kitų šalių kultūrą, meną ar mokslą, kartu paliekantys ryškius pėdsakus įvairialypiame Lietuvos kultūros paveiksle“. Šiemet mugėje svečiuosis 19 tokių „lietuviškų ženklų“ – lietuvių kilmės rašytojų, menininkų bei mokslininkų, gyvenančių ir dirbančių užsienio šalyse ir savo veikla garsinančių Lietuvą pasaulyje. Tarp jų – poeto Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė iš JAV, rašytoja Akvilina Cicėnaitė iš Australijos, grafikas Stasys Eidrigevičius iš Lenkijos, rašytojai iš Vokietijos Lina Ever ir Jolita Herlyn, Rūta Mataitytė (Norvegija), Algis Mickūnas (JAV), Kęstutis Nakas (JAV), šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Valdas Papievis (Prancūzija), Tomas Venclova (JAV) bei Dalia Staponkutė (Kipras), mokslininkė Violeta Kelertienė (JAV) ir kiti.

 

Kiti lietuviškieji ženklai kiek labiau nutolę nuo Lietuvos. „Kai šiemet Nobelio literatūros premija buvo paskirta Bobui Dylanui, ar 2013 m. – chemikui Michaeliui Levittui ir ekonomistui Robertui Shilleriui, džiaugėmės, kad jie kilę iš Lietuvos ar bent jų seneliai išvykę iš Lietuvos. Liūdėjome, kai mirė žinomas Kanados dainininkas, poetas Leonardas Cohenas, – jo močiutė kilusi iš Kauno. Tokie ženklai mums svarbūs ir savo ruožtu kyla klausimas, kaip mes juos suvokiame, ką jie mums reiškia. Apie tai ir svarstysime Vilniaus knygų mugėje“, – sakė Gytis Vaškelis, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovas.

 

 

Leidėjai neatsigauna

 

Kiekvienam, kasmet laukiančiam mugės, kultūrinėje jos programoje pasižyminčiam „būtinus aplankyti“ susitikimus, diskusijas, pristatymus, koncertus, parodas etc, VKM regisi kaip turininga keturių dienų šventė, kurios pagrindiniai veikėjai yra knygos, jų rašytojai ir leidėjai. Pastariesiems, pasak Aidos Dobkevičiūtės, Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) vykdomosios direktorės ir mugės organizacinio komiteto narės, gyvenimas neatrodo toks šventiškas.

 

„Kokios buvo nuotaikos ką tik vykusiame Lietuvos leidėjų sąskrydyje? – retoriškai klausė p. Dobkevičiūtė pristatant šių metų mugę. – Pasakysiu tiesiai šviesiai: slogios. Leidėjai svarstė, ar gali būti, kad pasikartos 2008–2009 m. krizė, nes per 8 metus daugeliui kitų verslo šakų pavyko atsigauti, įveikti krizę ir augti, tačiau knygų leidybos verslo rodikliai yra vargani.“

 

Pasak p. Dobkevičiūtės, kasmet išleidžiamų naujų pavadinimų knygų skaičius iki šiol nepasiekė 2008 m. rezultatų, kai buvo išleista per 4.500 naujų pavadinimų knygų. 2016-aisiais kritimas stabilizavosi, Lietuvoje buvo išleista apie 3.400 pavadinimų knygų.

 

Bendras knygų tiražas taip pat liko perpus sumenkęs: 2008 m. jis buvo perkopęs 7 mln. egzempliorių, 2016 m. – vos daugiau nei 4 mln.

„Tokia liūdną statistiką lėmė 2008 m. krizė ir vadinamoji naktinė mokestinė reforma – išaugęs PVM tarifas, autorių honorarų apmokestinimas. Be abejo, visa tai pabrangino knygas ir dar labiau sumažino žmonių perkamąją galią bei norą išlaidauti perkant ne pirmojo būtinumo prekes, o knygos ir yra tokios. Paskiau ir euras savo padarė“, – kalba LLA vykdomoji direktorė.

 

 

Tikrų leidyklų - mažiau

 

Perpus sumažėjęs išleidžiamų knygų skaičius, menki lietuvių autorių kūrinių tiražai ir jų honorarai skaudžiai kerta ne tik daugumos leidyklų pajamoms, bet ir investicijoms į naujus kūrinius. Anot p. Dobkevičiūtės, šiuo metu Lietuvoje liko 61 leidykla, per metus išleidžianti daugiau nei 10 pavadinimų knygų.

 

„Tai leidyklos, kurios ieško turinio, investuoja ir rizikuoja jį išleisdamos, parduoda knygas ir iš gautų pajamų leidžia naujas. Kalbu apie privačias leidyklas“, – sako p. Dobkevičiūtė. Jos teigimu, yra daugybė įmonių, kurios deklaruoja leidybos veiklą savo įstatuose ir išleidžia kad ir paprasčiausią brošiūrą per metus, nusipirkę vieną ISBN numerį, tačiau tikrovė yra kiek kitokia ir ši statistika tikrosios padėties neatspindi.

 

 

Lietuviškasis paradoksas

 

Aktyviam knygų skaitytojui, kuriam teko VKM mugėje valandėlę kitą pastovėti eilėje prie mėgstamo rašytojo autografo, ko gero, sunku būtų patikėti, kad lietuvių autoriai Lietuvoje nėra tokie populiarūs, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tiksliau, jie labai populiarūs, bet... ne visai. LLA duomenys rodo, kad lietuvių literatūra sudaro net du trečdalius kasmet leidžiamų visų knygų pavadinimų ir apie pusę bendrojo metinio tiražo, ir tai džiugina, tačiau vidutinis verstinės literatūros tiražas beveik dvigubai pranoksta lietuvių autorių kūrinių tiražus. Kalbant paprasčiau, 2015 m. verstinių knygų vidutinis tiražas buvo beveik 2.000 egzempliorių, lietuvių autorių – tūkstantis.

 

Šioje vietoje aišku: kiekvienas leidėjas pasakys, kad tiražas yra pirmoji sąlyga, kuri daro įtaką knygos savikainai ir, be abejo, jos kainai knygynuose.

 

„Taigi, lietuvių autoriai, nors turėdami tvirtą poziciją leidybos rinkoje, tikra to žodžio prasme pasiekiami ranka Vilniaus knygų mugėje ir išties labai populiarūs, skaitomumu nusileidžia verstinei literatūrai. Ką tai reiškia? Kad nuo sausio 1-osios auganti mokestinė našta autoriams ir atlikėjams gresia gana liūdna ateitimi ir pačiai lietuvių literatūrai“, – svarsto p. Dobkevičiūtė.

 

Paklausta, ar tai reiškia, kad lietuvių autorių knygų bus išleidžiama vis mažiau, LLA vadovė sako, jog leisti lietuvių autorių literatūrą gali tapti prabanga. Ypač – vertingo turinio knygas, albumus, spalvingas ir išradingas knygeles vaikams, kurios yra ne tik rašytojų, bet ir iliustruotojų, fotografų, dizainerių kūryba.

 

 

Skandinavai, mes ir programos

 

Įspūdingų skaičių pažėrė ir Lolita Varanavičienė, leidyklos „Tyto alba“ direktorė, mugės organizacinio komiteto narė. Anot jos, leidėjai knygas leidžia ne vien individualiems skaitytojams, bet ir bibliotekoms, tačiau realybė yra tokia, jog Lietuvos periferijos bibliotekose naujos knygos žmonės laukia eilėje 6–7 savaites.

 

Priežastis paprasta: nors yra nustatytos Bibliotekų plėtros strateginės kryptys 2016?2022 m., 2016 m. pavasarį patvirtinta Bibliotekų plėtros programa ir t. t., tačiau, kaip dažnai Lietuvoje atsitinka, popieriuje yra viskas nepalyginti gražiau nei realybėje.

 

Dar šiek tiek skaičių iš p. Varanavičienės arsenalo: Lietuvoje bibliotekoms, skaičiuojant pagal gyventojų skaičių, vienam žmogui skiriamas 1 Eur knygoms įsigyti. Skandinavijoje – 45 Eur. Namų ūkis Lietuvoje per metus knygoms išleidžia 80 Eur, Nyderlanduose – 400 Eur.

 

Tačiau žmonės, leidėjai taip pat, yra sumanūs ir ieško įvairiausių išeičių. Antai LLA prisidėjo prie tarptautinės programos „Kūrybiška Europa“ remiamų projektų, vienas iš jų yra skirtas mugių bendradarbiavimui ir viešinimui. Kitas – populiarinti nepopuliarių kalbų, tokių kaip lietuvių, literatūros sklaidą ir kurti įrankius užsienio leidėjams.

 

Pasak p. Dobkevičienės, pirmieji žingsniai pavyko – šių metų mugėje svečiuosis 27 leidėjai iš Latvijos, Lenkijos, Rumunijos, Valensijos ir kt. šalių, Kultūros instituto kvietimu atvyksta gausi Jungtinės Karalystės leidėjų grupė.

 

„Tiek svečių specialistų niekada neturėjome, tikimės, jog Lietuvos ir užsienio leidėjai susiras vieni kitus ir užmegs kontaktų“, – sako LLA vadovė.

 

 

Šaltinis: http://vz.lt/laisvalaikis/pomegiai/2017/02/19/knygu-muge--ne-vien-dziaugsmo-trimitai#ixzz4ZEUrtVSB

Lazerių technologijos sukūrė unikaliausią Lietuvos nepriklausomybės 100-iui skirtą knygą

Pasitinkant Vasario 16-ąją, Vilniuje pristatyta viena unikaliausių pastarųjų metų Lietuvoje išleistų knygų, kurioje dera senosios ir naujausios technologijos – „Ar prisiminsi mane, Vilniau?“. Tai puiki dovana sostinei, kurioje buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė.

 

Knygos autorė – žurnalistė, istorikė – Juventa Mudėnienė teigia, kad ši knyga – tarsi simbolinis 100 metų ilgumo tiltas, jungiantis XX amžiaus ir XXI amžiaus pradžią: „Šiandieninis Vilnius pateikiamas nūdienos fotografijose. Jose – aikštės, gatvės, mums gerai žinomi pastatai, šimtmečiais formavę sostinės veidą ir visos šalies dvasią.

 

Tačiau kiekvieną, atsivertusį šią knygą, apstulbina unikalūs, kiauraraščiai popieriaus karpiniai. Juose – žmonių siluetai. Tai realūs vilniečiai, gyvenę prieš beveik šimtą metų, o dabar „atgiję“ iš tarpukario fotografijų. Kai kurie vėl atsidūrė tose pat vietose, kur buvo kadaise nufotografuoti. Puošnios ponios, išdidūs korporantai, skriejantys fajetonai ar Kazimiero mugės šurmulys – tai tarpukario Vilniaus, kuris amžiams dingo po Antrojo pasaulinio karo, atmosfera.“

 

Dvejus metus autoriai Juventa ir Paulius Mudėnai ieškojo tinkamiausių, išraiškingiausių senųjų nuotraukų Lietuvos ir Lenkijos virtualiuose archyvuose. Vėliau darė eskizus, karpė juos žirklėmis, derino prie miesto nuotraukų, pjaustė bandomuosius puslapius. Pasak kūrėjų, Lietuva jau vadinama lazerių šalimi, tad nenuostabu, kad žengti pirmi žingsniai į gana konservatyviu vadinamą knygų pasaulį.

 

Iki šiol Lietuvos leidėjai nedrįso čia, tėvynėje, išnaudoti technologinių pasiekimų. Todėl ypač džiugu, kad visas šios knygos radimosi procesas – idėja, originali kūryba, fotografavimas, lazerinis pjaustymas, spauda, šilkografija ir kiti technologiniai darbai – buvo vykdomas čia, Lietuvoje.

 

P. Mudėnas patvirtina, kad tokią unikalią idėją bijojęs sugadinti ir ieškojęs optimalių technologinių sprendimų: „Pjaustymas lazeriu – nepigus malonumas, skaičiuojamas pjovimo linijos ilgis centimetrais. Taupant būtų reikėję atsisakyti smulkių detalių, tačiau be jų karpiniai prarastų trapumą ir žavesį. Todėl nedvejodami rinkomės brangesnį, tačiau geresnį variantą. Viename knygos puslapyje vingiuoja 5 – 7 metrai linijos. Visoje knygoje – net 82 metrai! O jeigu ištiestume viso knygos tiražo (500 egz.) liniją, ji nusidriektų daugiau nei 40 kilometrų.“

 

Knyga „Ar prisiminsi mane, Vilniau?“ yra skirta Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui. Išleista lietuvių ir anglų kalbomis. Ypatinga padėka Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos. Be jų dalinės paramos nuostabi knyga „Ar prisiminsi mane, Vilniau?“ gyventų tik svajonėse.

 

 

 

Šaltinis: http://www.delfi.lt/veidai/kultura/lazeriu-technologijos-sukure-unikaliausia-lietuvos-nepriklausomybes-100-iui-skirta-knyga.d?id=73764574

Parodoje – 115 Lietuvos autorių knygų, išverstų į 33 pasaulio kalbas

Atliepdamas 2017 metų Vilniaus knygų mugės temą „Lietuviški ženklai pasaulyje“, Lietuvos kultūros institutas, bendradarbiaudamas su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, rengia Lietuvos literatūros vertimų parodą „Lietuviškos knygos pasaulyje“.

 

Parodoje eksponuojama 115 Lietuvos autorių knygų, išleistų įvairiose užsienio šalyse 33 pasaulio kalbomis. Paroda atidaroma vasario 14 d. 11.00 val.

 

Knygos suskirstytos į 8 kategorijas, atspindinčias Lietuvos literatūros panoramą: čia yra ir kolektyvinės rinktinės, poezija, proza, dokumentinė literatūra, taip pat knygos, skirtos vaikams ar išskirtiniai vertimai (pavyzdžiui – Neringos Abrutytės eilėraščių rinktinės danų ir graikų kalbomis, Tomo Venclovos eilėraščių knyga kinų kalba, lietuvių poezijos rinktinė persų kalba, Vandos Juknaitės pokalbiai su vaikais „Tariamas iš tamsos“ hebrajų kalba ir kitos).

 

Parodos knygų egzemplioriai paimti iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondų ir Lietuvos kultūros institute kaupiamos lietuvių literatūros vertimų bibliotekos, tarp jų ir leidiniai, kuriuos rengia ir leidžia pats Institutas.

 

 

Vertimų istorijos

 

Pasak parodos sudarytojos, Lietuvos kultūros instituto projektų koordinatorės Rūtos Mėlynės, tiksliai suskaičiuoti įvairiomis kalbomis prabilusių lietuviškų knygų tiesiog neįmanoma. „Atrastume ne vieną dėmesio vertą istoriją, kruopščiau patyrinėję lietuviškų knygų nuotykius kitose šalyse. Daug kam būtų smalsu sužinoti, kokiomis kalbomis, kokiose šalyse ir kodėl prabilo ta ar kita lietuvio autoriaus knyga, kas yra knygos vertėjas ir į kokias dviprasmybių pinkles pateko ją versdamas, kaip susiklostė tolesnis knygos likimas, kai iš globėjiškų leidėjo rankų ji pateko į margą ir nenuspėjamą potencialių skaitytojų pasaulį“, – pasakojo R. Mėlynė. 

 

Viena tokių istorijų – apie 2016 metais Vokietijoje pasirodžiusį Kristijono Donelaičio „Metų“ vertimą į vokiečių kalbą. Per dviejų šimtų metų kūrinio gyvavimą – tai jau penktasis „Metų“ vertimas į vokiečių kalbą, skaičiuojant nuo pirmojo, kurį 1818 metais paskelbė Liudvikas Rėza. Pernai pasirodžiusio vertimo autorius – šešerius metus Klaipėdos universitete dėstęs, dabar jau garbaus amžiaus pastorius iš Berlyno Gottfriedas Schneideris, ėmęsis iš naujo versti vokiečių kalba ir taip prieinamą kūrinį tiesiog iš ilgesio ir noro laiškuose papasakoti Vokietijoje likusiai žmonai apie Lietuvą ir ypatingą, įprastais žodžiais neperteikiamą jos dvasią. Grįžęs į Vokietiją, vertimus parodė specialistui ir, sulaukęs teigiamo įvertinimo, nutarė išversti visą kūrinį. Tačiau vertimas dar ilgokai pragulėjo pastoriaus stalčiuje ir proga jį išleisti pasitaikė beveik po dviejų dešimtmečių.

 

Kai kurių knygų vertimai iškeliavo į pasaulį kartu su jų autoriais, įsipindami į jų likimus kitose šalyse. Didžiausias keliauninkas ir plačiausiai skaitomas bei žinomas tarp intelektualų yra Tomas Venclova.

 

Jo knygos yra išverstos į 15 kalbų ir sulaukė net 38 leidimų įvairiose užsienio šalyse. Keliauti mėgsta ir poetas eseistas Eugenijus Ališanka, todėl 11 jo knygų pasklido pasaulyje 6 kalbomis. Į 12 kalbų išverstos Icchoko Mero, į 11 – Sauliaus Tomo Kondroto, į 7 Grigorijaus Kanovičiaus knygos.

 

Paskui vertėją lietuvę Vytenę Muschik, kuriai antraisiais namais tapo Vokietija, iškeliavo ir tikrasis Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų „Lietuviai prie Laptevų jūros“ rankraštis, atrastas stiklainyje, užkastame į žemę, jau po autorės mirties. Vertėjos iniciatyva 2014 metais Vokietijoje pasirodžiusi knyga išsyk tapo bestseleriu, o vokiškas leidimas pritraukė ir kitus: 2016 m. pasirodė suomiškas, šiemet turėtų išeiti prancūziškas, o, naujausiomis žiniomis, jau deramasi dėl angliško bei rumuniško leidimų.

 

Kai kurioms knygoms pasisekė, kad Lietuva tapo antraisiais namais jų vertėjams – ispanei Carmen Caro Dugo, šveicarui Markui Roduneriui, švedui Jonui Öhmanui, azerbaidžaniečiui Mahyrui Gamzajevui, ukrainiečiams Vladui Žurbai ir Vasiliui Kapkanui, amerikiečiui Jaydui Willui, poetui ir bardui iš Maskvos Georgijui Jefremovui.

 

 

600 Lietuvos autorių knygų per Nepriklausomybės metus

 

2001 metais Lietuvos valstybė pradėjo remti nacionalinės literatūros vertimus į įvairias užsienio kalbas. Šiam tikslui įgyvendinti buvo sukurta Lietuvių literatūros vertimų skatinimo programa, kurią beveik dešimtmetį vykdė viešoji įstaiga „Lietuviškos knygos“, o toliau ir iki šiol sėkmingai tęsia Lietuvos kultūros institutas.

 

Siekiant išdalyti valstybės skiriamas Vertimų skatinimo programos lėšas, dukart per metus rengiamas konkursas, kuriame turi teisę dalyvauti užsienio šalių leidėjai, sumanę savo šalyje išleisti lietuvių autoriaus knygos vertimą. Tokių leidėjų skaičius kasmet auga, o paraiškų konkursui visuomet pateikiama gerokai daugiau, nei leidžia finansinės programos galimybės. O jos pastaraisiais metais, atsižvelgiant į artėjančius Lietuvos pristatymus tarptautinėse Leipcigo ir Londono knygų mugėse, taip pat gerokai išaugo – nuo 30 tūkst. eurų 2012-ais iki 100 tūkst. eurų 2016 metais. Dėl paramos kūrinio ištraukos vertimui kreipiasi ir patys vertėjai, todėl kasmet paremiama 15-20 kūrinių ištraukų vertimų, kurie vėliau labai praverčia, ieškant leidėjų lietuvių autoriaus knygai.

 

 

 

Vertimų skatinimo programa vykdoma jau 16 metų ir per šį laikotarpį nuo 2001-ųjų jos dėka išleistos 246 Lietuvos autorių knygos 29 kalbomis – mažiausiai po 15 lietuviškų knygų kasmet.

 

Duomenis apie lietuvių literatūros vertimus nuo 1990-ųjų, tai yra per visus 26-erius Lietuvos nepriklausomybės metus pateikia Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, tačiau ir šie skaičiai nėra galutiniai. Šių metų pradžios duomenimis bibliotekos fonduose buvo maždaug 550-ies pavadinimų Lietuvos autorių knygos 38 kalbomis, išleistos už Lietuvos ribų. Į šį skaičių nepatenka užsienio kalbomis Lietuvoje leidžiamos knygos, reprezentaciniai užsienio leidėjams skirti leidiniai – antologijos, ištraukų rinktinės, kurias rengia ir leidžia Lietuvos kultūros institutas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ar bet kuri kita Lietuvos leidykla.

 

Palyginus Lietuvos nacionalinės bibliotekos ir Lietuvos kultūros instituto duomenis galima teigti, jog per 26-erius Lietuvos nepriklausomybės metus užsienyje išleista apie 600 Lietuvos autorių knygų.

 

Tarp kalbų, į kurias nuo 2001-ųjų verčiami lietuvių autorių kūriniai, pirmauja vertimai į vokiečių (48), rusų (26), anglų (24), lenkų (20), italų (19), švedų (15) kalbas. Kai kuriomis kalbomis per šį laikotarpį išleista vos po vieną lietuvišką knygą: tai azerų, estų, graikų, hebrajų, japonų, norvegų, olandų, persų, turkų.

 

Yra ir vertėjų rekordininkų, pavyzdžiui, vienintelio lietuvių literatūros vertėjo į slovėnų kalbą Klemeno Pisko dėka per 10 metų Slovėnijoje išėjo 10 lietuviškų knygų, tarp jų Jurgos Ivanauskaitės, Kazio Borutos, Sigito Parulskio, Lauros Sintijos Černiauskaitės romanai, išsami Tomo Venclovos poezijos rinktinė, Vytautės Žilinskaitės, Ingridos Vizbaraitės ir Kęstučio Kasparavičiaus knygos vaikams. Šiuo metu nenuilstantis vertėjas rengia Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ vertimą. Negana to, kiekvienam savo vertimui jis pats ieško ir sėkmingai suranda leidėją. Nedaug nuo slovėno atsilieka ir Mirjana Bračko, vertėja į kroatų kalbą. Jos bibliografijoje jau 9, o šiemet pasirodys ir 10-oji lietuviška knyga – jau keletą metų savojo leidėjo Kroatijoje ieškanti Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinė.

 

 

Šaltinis: „15min.lt“

 

Daugiau skaitykite paspaudę šią nuorodą. 

Išrinktos gražiausios 2016 metų knygos

Kultūros ministerija, bendradarbiaudama su Lietuvos dailininkų sąjunga ir Vilniaus dailės akademija, kasmet rengia konkursą geriausioms meninio apipavidalinimo ir poligrafinio atlikimo Lietuvos leidyklų išleistoms knygoms išrinkti. Konkursui 63 leidyklos pateikė 142 knygas. Knygos meno ekspertų komisija knygas vertino pagal meninio apipavidalinimo ir leidybinio-poligrafinio atlikimo kriterijus.

 

Pagrindinė Metų premija paskirta dailininkei Agnei Dautartaitei-Krutulei už Luther Blissett knygos „Q“ apipavidalinimą (leidykla „Aukso žuvys“, BALTO print spaustuvė).

 

Dailininkams ir iliustratoriams paskirtos 6 premijos 12 diplomų pagal temines grupes.

Diplomai dailininkams, iliustratoriams, leidykloms ir spaustuvėms bus įteikti vasario 23 d. 12 val. Vilniaus knygų mugėje LITEXPO parodų centre.

 

 

Šešios premijos paskirtos pagal temines grupes:

 

  • dailininkei Sigutei Chlebinskaitei už knygą „Uosto fuga“/ Autorius Mindaugas Kvietkauskas (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, BALTO print spaustuvė), grožinė literatūra ir eseistika;

 

  • dailininkei, iliustratorei ir autorei Kotrynai Zylei už knygą „Didžioji būtybių knyga“ (leidykla  „Aukso žuvys“, spaustuvė  „Petro ofsetas“), knygos vaikams;

 

  • dailininkui Jokūbui Jacovskiui už knygą „Lietuvos Jeruzalės medikai“/ Sudarė Davidas Ščupakas (R. Paknio leidykla, BALTO print spaustuvė), mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai;

 

  • dailininkei Aušrai Lisauskienei už knygą „Absoliuti tekstilė: nuo ištakų iki XXI a.“/ Sudarė Eglė Ganda Bogdanienė (Vilniaus dailės akademijos leidykla, Standartų spaustuvė), meno leidiniai;

 

  • dailininkui Gyčiui Skudžinskui už knygą „Tada“/ Autorius Algis Griškevičius (VšĮ ,,Nerutina“, spaustuvė „Druka“), meninės ir dokumentinės fotografijos lediniai;

 

  • dailininkei Sigutei Chlebinskaitei už knygą „Giedanti gaidžio galva“/ Iliustratorius ir autorius Stasys Eidrigevičius (leidykla „Apostrofa“, Standartų spaustuvė), bibliofiliniai ir eksperimentiniai lediniai.

 

 

Dvylika diplomų pagal temines grupes skiriama:

 

grožinė literatūra ir eseistika:

 

  • dailininkei Deimantei Rybakovienei už knygą „Naisių vainikas. Zigmo Gėlės premijos laureatų poezijos antologija“/ Sudarytoja Deimantė Kažukauskaitė-Kukulienė (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, BALTO print spaustuvė);

 

  • dailininkui Tadui Karpavičiui už knygą „XXI a. Kudirka“/ Autorius Žygimantas Kudirka (leidykla ,,Kitos knygos“,  spaustuvė „Kopa”);

 

knygos vaikams:

 

  • iliustratorei Daliai Karpavičiūtei už knygą „Kultūringa pelė Stasė“/ Autorė Monika Krikštopaitytė (išleido  Modernaus meno centras, BALTO print spaustuvė).

 

  • iliustratorei Aušrai Kiudulaitei už knygą „Laimė yra lapė“/ Autorė Evelina Daciūtė (leidykla „Tikra knyga“, BALTO print spaustuvė);

 

 

mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai:

 

  • dailininkei Vidai Kuraitei už knygą „Pinigai Lietuvoje“/ Autoriai Dalia Grimalauskaitė ir Eduardas Remecas (išleido Lietuvos nacionalinis muziejus, spaustuvė ,,Petro ofsetas“);

 

  • dailininkei Silvai Jankauskaitei už knygą „Šiuolaikinės medijos ir informacija. Požeminiai garažai Google karalystėje“/ Autoriai Vincas Grigas, Andrius Šuminas, Arūnas Gudinavičius ir Modestas Grigaliūnas (Akademinė leidyba , BALTO print spaustuvė);

 

meno lediniai:

 

  • dailininkams Sigutei Chlebinskaitei ir Rokui Gelažiui už knygą „Atminimų sodai“/ Sudarytojos Rima Cicėnienė ir Reda Griškaitė (išleido Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, spaustuvė „Petro ofsetas“ );

 

  • dailininkei Viktorijai Leleivei už knygą „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“/ Sudarytoja Rasa Andriušytė-Žukienė (išleido ,,Lewben Art Foundation“ ir „Lietuvos išeivijos dailės fondas“, Standartų spaustuvė);

 

 

meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai:

 

  • dailininkui Izaokui Zibucui už knygą „Namų tyloj“/ Autorius Arūnas Baltėnas (R. Paknio leidykla, spaustuvė „Petro ofsetas“);

 

  • dailininkui Tomui Mrazauskui už knygą „Kasdienybė/Daily Life“/ Sudarytojas Gintaras Česonis (išleido Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, spaustuvė „Kopa”);

 

bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai:

 

  • dailininkui Jurgiui Griškevičiui už knygą „Night shift“/ Autorius Mindaugas Jankauskas (spaustuvė „Kopa”);

 

  • dailininkui Gyčiui Skudžinskui už knygą „Burning Slides“/ Autorė Aurelija Maknytė (leidykla ,,Nerutina“, spaustuvė „Druka“).

 

Vilniaus dailės akademijos premija skiriama dailininkui Zigmantui Butaučiui už knygą ,,Barokas ir betonas. Fotomanipuliacijos“ /Autorius Liudas Parulskis (leidykla ,,Actus musicus“ (Lapas), BALTO print spaustuvė).

 

Lietuvos dailininkų sąjungos premija skiriama dailininkei Sigutei Chlebinskaitei už knygą ,,Ne vien Dangus. Heaven and Beyond“/ Autorės Dalia Vasiliūnienė ir Skaidrė Urbonienė (išleido Advokatų kontora ,,Valiūnas ir partneriai Ellex“, spaustuvė ,,Petro ofsetas“).

Paskirta 2017 metų Vilniaus klubo premija knygai apie Vilnių

Konkurso komisijos sprendimu, 2017 m. Vilniaus klubo premija skirta autorių leidybiniam kolektyvui už knygą „Vilnius 1900–2016. Architektūros gidas“ bei jos vertimus į anglų ir vokiečių kalbas. 

 

Architektūros gido atsiradimą inicijavo Architektūros fondas, leidybą tęsia leidykla „Lapas“, o vokišką vertimą išleido Berlyne įsikūrysi leidykla „DOM publishers“. Leidinius rengia gausus architektų, architektūros tyrėjų ir fotografų kolektyvas – Julija Reklaitė, Rūta Leitanaitė, Marija Drėmaitė (sudarytojos), Nijolė Lukšionytė, Karolis Kučiauskas, Diana Kontrimaitė, Algimantas Mačiulis, Vaidas Petrulis, Jurgita Rimkevičienė, Indrė Ruseckaitė, Jūratė Tutlytė, Aida Štelbienė, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė (tekstų autoriai), Audrius Ambrasas, Raimondas Urbakavičius ir Norbert Tukaj (fotografai).

 

Vilniaus klubo premija bus įteikta Vilniaus knygų mugėje vasario 25 d., šeštadienį, 17 val. 5.3 salėje. Renginyje bus parodyti fragmentai iš šiuo metu pvz.lt (Rudolfo Levulio ir Pauliaus Mazūro) kuriamo architektūrinio filmo „Neatpažinti statybiniai objektai (NSO)“. Renginio moderatorė – Jūratė Čerškutė. Renginyje dalyvaus Rita Bartkevičienė, Julija Reklaitė, Rūta Leitanaitė, Marija Drėmaitė.

 

Šiais metais konkurse buvo vertinamos knygos apie Vilnių, išleistos per 2015-2016 metus. Premijos dydis – 1000 €. Visą knygų, kurios pretendavo į Vilniaus klubo premiją, sąrašą rasite paspaudę šią nuorodą.

 

Premijos tikslas – skatinti Lietuvos ir užsienio autorius rašyti apie Vilniaus miestą ir jį populiarinti. Konkursu siekiama kasmet įvertinti išleistas knygas apie Vilniaus miestą, kurios skatina pažinti Lietuvos sostinę, populiarina Vilniaus miesto istoriją, tradicijas, savitumą per knygą kaip miesto vizitinę kortelę, ugdo vilniečių ir svečių žingeidumą ir pagarbą Lietuvos sostinei, bei išrinkti ir paskelbti Premijos laureatą. 

 

Vilniaus klubo premijos nuostatai skelbiami Lietuvos leidėjų asociacijos el. svetainėje www.lla.lt.

Vokietijos žiniasklaidos lyderiai tyrinės Lietuvos kultūros žemėlapį

Ruošiantis išskirtiniam Lietuvos kultūros pristatymui šių metų tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje kovo gale, Lietuvos kultūros institutas organizuoja dvylikos didžiausių Vokietijos žiniasklaidos kanalų atstovų vizitą, kurio metu žurnalistai ne tik susipažins su daugeliu Leipcige pristatomų kūrėjų, bet ir ištyrinės Vilniaus bei Kauno miestus, atras sąsajas tarp mūsų šalių ir patirs žiemos gamtos grožį tolėliau nuo didmiesčių.

 

Sausio 23-27 dienomis į Lietuvą atvykta didžiųjų Vokietijos nacionalinių dienraščių, televizijos ir radijo kanalų, kultūros portalų „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, „Süddeutsche Zeitung“, „Der Tagesspiegel“, „Der Spiegel“, „Die Welt“, „Deutschlandradio Kultur“, „Börsenblatt u.a“, ZDF, MDR, „Deutschlandfunk“, „Leipziger Volkszeitung“ bei naujienų agentūros DPA kultūros skyrių redaktoriai.

 

Žurnalistai rengia straipsnius, radijo ir televizijos reportažus, interviu; televizijos laida „ZDF aspekte“ čia kuria dokumentinį filmą apie šiuolaikinę Lietuvos literatūrą. Visa ši medžiaga pristatys Vokietijos auditorijai Lietuvos programą Leipcige, nušvies Lietuvos leidybos rinkos situaciją, perteiks šiuolaikinės Lietuvos kultūros panoramos įvairovę. Lietuvos leidybos rinką ir jos specifiką žurnalistams pristatys Lietuvos leidėjų asociacijos vykd. direktorė Aida V. Dobkevičiūtė ir projektų vadovė Gražvilė Lukoševičiūtė. 

 

Prie žurnalistų grupės prisijungė ir projekto „Das Blaue Sofa“, bendradarbiaujančio su ZDF ir „Deutschlandradio Kultur“ kanalais, redaktorė Christiane Munsberg. „Das Blaue Sofa“ yra populiarus interviu su žymiais rašytojais ciklas, kuris kasmet transliuojamas ir iš Leipcigo knygų mugės. Pasak C. Munsberg, prieš ketverius metus ji lankėsi Baltijos šalyse, bet neturėjo galimybės susitikti su kultūros lauko autoriais ir veikėjais. „Vėliau man teko garbė Berlyne bendrauti su Tomu Venclova – jo asmenybė, kūryba paliko man nepaprastą įspūdį. Bet T. Venclova yra vienintelis Lietuvos rašytojas, kurį šiek tiek pažįstu. Man labai smalsu susipažinti su daugiau mūsų kaimyninės šalies autorių, jų kūryba“, – svarstė žurnalistė.

 

Jos kolegė iš naujienų agentūros DPA Birgit Zimmermann mano, kad Vokietijos auditorija yra labai suinteresuota gilesne pažintimi su Lietuvos literatūros ir kultūros scena, kadangi ši vis dar nėra gerai žinoma.

 

Kovo 23-26 dienomis Leipcige Lietuva pristatys net 26 naujas Vokietijos ir Austrijos leidyklų išleistas lietuvių rašytojų knygas. Vizito metu žurnalistai bendraus ne tik su autoriais Alvydu Šlepiku, Undine Radzevičiūte, Laurynu Katkumi, Giedra Radvilavičiūte, Laimonu Briedžiu, Kęstučiu Kasparavičiumi, Rimvydu Stankevičiumi, Renata Šerelyte, prof. Inge Lukšaite, Mikalojumi Vilučiu, Antanu A. Jonynu ir kitais, bet ir su daugybę literatūros kūrinių išvertusiais Corneliusu Helliu ir Markusu Roduneriu.

 

Iš Austrijos atvykstantis vertėjas C. Hellis kartu su rašytoju L. Briedžiu surengs žurnalistams ekskursiją po literatūrinį ir istorinį Vinių – kokį jie mato šį miestą iš dabarties ir praeities perspektyvų. Svečiai iš Vokietijos susipažins su Vilniaus universitetu, Lietuvos Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vilniaus dailės akademija, Kauno viduramžiškuoju ir modernistiniu paveldu ir kitomis reikšmingomis kultūros erdvėmis.

 

Žurnalistams pristatoma ne tik literatūrinė, bet ir kultūrinė „lietuviškojo pavasario“ Leipcige programa: apie savo projektą „Vargonų safario kronikos“ papasakos kompozitorius Arturas Bumšteinas, mono operą tamsoje „Confessions“ pristatys „Operomanijos“ prodiuserė Ana Ablamonova, fotografas Arturas Valiauga pasidalys savo atradimais, ieškant medžiagos garsiam vokiečių poetui Johannesui Bobrowskiui skirtai fotografijos parodai „Abipus Nemuno: tarp Rytų ir Vakarų“, kuratorė Virginija Vitkienė supažindins su paroda „Oxymora“.

 

Vokiečių žurnalistų vizitą vainikuos viešnagė poeto, rašytojo Eugenijaus Ališankos sodyboje Zabarijos kaime.

 

 

Šaltinis: http://www.lla.lt/lt/naujienos/naujienos/vokietijos_ziniasklaidos_lyderiai_tyrines_lietuvos_kulturos_zemelapi

Niujorko viešosios bibliotekos ir EDRLab kooperacija

 

Europos skaitmeninio skaitymo laboratorija (EDRLab) yra inovatyvi, ne pelno siekianti organizacija, įsikūrusi Paryžiuje. Ji priklauso IDPF ir Readium fondo vyriausiajai valdybai bei yra programinės įrangos kūrėjo W3C narė. Pagrindinės EDRLab užduotys yra skatinti sėkmingą standarto EPUB adaptaciją Europoje ir tiekti resursus Readium fondo atviro kodo programinių įrangų vystymui. Šios laboratorijos steigėjai yra: Editis, Hachette, Madrigall, Media Participations, Syndicat National de l’édition, Cercle de la Librarie, Centre National du Livre, Cap Digital, Prancūzijos kultūros ministerija, Prancūzijos ekonomikos ir finansų ministerija. Asociacija plečiasi itin greitai, todėl numatoma, jog 2016 metų pabaigoje narių skaičius turėtų pasiekti net 50.

 

Niujorko viešoji biblioteka (NYPL) yra nemokamas edukacijos ir informacijos tiekėjas ne tik Niujorko gyventojams. Turinti net 92 padalinius – įskaitant mokslines bibliotekas ir filialus – Bronkse, Manhetene, Steiteno saloje, biblioteka siūlo prieigą ne tik prie nemokamos medžiagos, kompiuterių, bet ir galimybę sudalyvauti paskaitose, parodose, programavimo kursuose ir dar daug įvairiausių užsiėmimų įvairaus amžiaus žmonėms. Niujorko biblioteką kasmet aplanko apytiksliai 18 mln. nuolatinių lankytojų, o internetinėje svetainėje nypl.org teikiamais resursais naudojasi dar daugiau milijonų gyventojų iš viso pasaulio. 

 

Tačiau ką bendro turi šios dvi organizacijos? Visai neseniai jos nusprendė bendradarbiauti ir sukurti atviro kodo mobiliąją programėlę, remiantis Readium EPUB 3 skaitymo varikliu. Ši kooperacija apima tris aspektus: kontrolė, prieiga ir tobulėjimas mobiliųjų telefonų naudotojų patyrimams gerinti.

 

Šiuo metu EDRLab vysto Readium LCP - tai nepriklausoma, sąveikaujanti ir prieinama skaitmeninių teisių valdymo technologija, kurią galima patalpinti bet kokioje atviro kodo Readium SDK aplikacijoje. EDRLab prisidės prie šios technologijos integravimo bibliotekoje, anot partnerių, ši technologija padės greičiau ir efektyviau skolinti el. knygas. Taip pat NYPL ir EDRLab dalinasi bendra vizija – gerinti skaitmeninių publikacijų ir skaitymo platformų prieinamumą skaitytojams. Abi organizacijos užtikrina, jog supaprastinta mobilioji aplikacija bus prieinama tiek IOS tiek Android naudotojams. 

 

Pastaraisiais metais išaugo skaitytojų, bandančių gauti prieigą prie el. knygų naudojantis mobiliaisiais prietaisais, kaip atsaką į tai EDRLab ir  NYPL kuria evoliucinį žingsnį, vystydami Readium SDK pirminį kodą, pagrindinės užduotys – geresnis veikimas, stabilumas, kodo aiškumas ir dokumentacija. Architektūrinė aplikacijos fazė jau prasidėta, tad 2017-aisiais metais galėsime susipažinti su galutine ir  patobulinta Readium versija Readium 2. Partneriai patikina, jog šis projektas bus geriausias atviro kodo skaitymo įrenginys skirtas EPUB 3 dokumentams ateinančiais metais.

 

Kaip ir kada gimė kolaboracija tarp EDRLab ir Niujorko viešosios bibliotekos (NYPL)?

 

„Mūsų asociacija yra Readium fondo narė, kurio vyriausioji valdybos narė Europoje yra EDRLab. Būdami fondo nariais, EDRLab ir NYPL atrado panašių tikslų – tobulinti EPUB ir el. skaitymo sistemų sąveiką ir prieinamumą“, - pasakojo James English, NYPL projekto Library Simplified produkto vystymo inžinerijos vadovas. Šiuo metu aplikacija yra pasiekiama ir vadinasi Open eBooks (tai yra bendros iniciatyvos dalis, siekiant tiekti el. knygas vaikams iš nepasiturinčių šeimų) ir SimplyE (NYPL bibliotekos klientams skirta e-skaityklės mobilioji aplikacija).

 

Šaltinis: http://www.aldusnet.eu/k-hub/the-new-york-public-library-and-the-european-digital-reading-lab-team-for-better-reading-experience/

 

„Sodros“ įmokų pokyčiai: autoriams siūlo grąžinti lengvatą

Valdantieji švelnina Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimus, kurie nuo šių metų pradžios padidino „Sodros“ įmokų naštą smulkiam verslui ir savarankiškai dirbantiems asmenims. Ramūnas Karbauskis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis, Seime registravo įstatymo pataisą, kuri grąžintų autorių pajamas iki pakeitimų buvusi apmokestinimą.

 

Iki 2017 m. sausio 1 d. „Sodros“ įmokos buvo skaičiuojamos nuo pusės autorinių pajamų, jeigu autorius su išmokančių autorinius neturėjo darbo santykių. O nuo šių metų pradžios „Sodros“ įmokas reikia mokėti nuo visų autorinių pajamų nepriklausomai nuo to, ar asmuo susijęs su juos išmokančiu darbo santykiais, ar ne.

 

Ramūnas Karbauskis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis, penktadienį užregistravo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pataisą, kuri grąžina autorinių apmokestinimą nuo pusės pajamų.

 

Projekto aiškinamajame rašte pabrėžiama, jog pagal autorines sutartis gautoms pajamoms, kurios bus gautos iš to paties darbdavio, su kuriuo sudaryta darbo sutartis, kaip ir dabar būtų skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos nuo 100% pajamų. Siūloma, kad ši pataisa įsigaliotų nuo 2017 m. sausio 1 d.

 

 

Licencijos – be „Sodros“

 

Taip pat siūloma nustatyti, kad socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos nuo autoriams ir gretutinių teisių subjektams mokamo atlyginimo už kūrinių ir gretutinių teisių panaudojimą pagal suteiktas licencijas panaudoti kūrinius ar gretutinių teisių objektus. Kitaip tariant, siūloma, kad „Sodros“ įmokos nebūtų skaičiuojamos ir nuo autorių pajamų, gautų iš Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros. Taip pat siūloma atleisti nuo „Sodros“ įmokų pajamas, gautas pagal licencines sutartis.

 

„Verslo žinios“ anksčiau yra rašiusios, jog kartais norint išvengti „Sodros“ įmokų sudaromos autorinės licencinės sutartys.

 

Taip pat projekte siūloma nustatyti, jog nuo pusės pajamų „Sodros“ įmokas galėtų mokėti ir sportininkai bei atlikėjai. Nuo 2017 m. sausio 1 d. jie turi „Sodros“ įmokas mokėti nuo visų pajamų.

 

Kiti pakeitimai dėl verslo liudijimų, individualios veiklos pajamų, mažųjų bendrijų narių ir individualių įmonių savininkų išlieka. Jų švelninti kol kas nesiūloma.

 

 

Šaltinis: http://vz.lt/finansai-apskaita/2017/01/13/autoriams-siulo-grazinti-mokesciu-lengvata#ixzz4VuZoQ7di

Knygų leidybos verslas stingsta – šaldo jį ne tik mokesčiai

Prasta demografinė situacija, užsienio investicijų stoka, piratavimas ir nepasverti teisės aktai. Visa tai ateityje gali stabdyti ir taip trapų leidybos sektoriaus augimą – teigia įmonių rizikingumą vertinančios bendrovės „Creditreform Lietuva“ analitikai.

 

„Lietuvos leidybos rinkos dalyvių skaičius, remiantis įvairiais šaltiniais, gerokai varijuoja, – sakė „Creditreform Lietuva“ verslo analitikė Alina Rauktytė. – Jei skaičiuosime visus, kas turi tarptautinį knygos numerį ISBN, tokių leidėjų bus per tris tūkstančius. 

 

Įmonių ir organizacijų, užsiimančių knygų, periodinių leidinių leidyba ir kita leidybine veikla, 2015 m. buvo 445. Palyginti su 2014-aisiais, šis skaičius šiek tiek ūgtelėjo, tačiau šiose įmonėse dirbančių darbuotojų skaičius pastaruoju metu traukėsi.“

 

Anot pačių leidėjų, knygų leidyklų, kurios išleidžia daugiau negu 10 naujų pavadinimų knygų per metus ir formuoja knygų leidybos turinį, Lietuvoje yra apie 70. 

 

Knygoms nelieka pinigų 

 

„Nepaisant pastaraisiais metais vis tirpstančio personalo, knygų buvo išleista kiek daugėliau, o leidybos sektorius pagaliau išsikapstė iš 2009-2012 m. grynojo nuostolio duobės. 

 

Tačiau nieko gero nežada mažėjantis bibliotekų fondas, nuo 2007 m. susitraukęs net 13,2 proc., vis prastėjanti demografinė situacija ir nepalanki gyventojų vartojimo struktūra, kur po išlaidų būstui ir maistui, knygoms nelabai kas ir lieka.“ 

 

Augimo galios išseko 

 

Pastarieji keleri stabilumo metai leido leidybos sektoriui po truputį optimizuoti veiklą ir didinti apyvartą. 

 

Leidybos įmonių pelnas, dar 2008 m. nėręs žemyn ir virtęs nuostoliu, rentabilumo ribą vėl perkopė 2013 m. Nuo tol jis guviai kopė aukštyn, tačiau paskutiniu metu matyti, kad augimo potencialas palengva išsikvepia. 

 

„Žvelgdami į pastaruoju metu augusią knygų ir brošiūrų leidybą galėtume puoselėti trapią viltį, kad artimiausiu metu stebėsime ir pajamų augimą, – teigia „Creditreform Lietuva“ analitikė. – Tiesa, dar neseniai mažėjusios išlaidos gamybai greičiausiai vėl didės dėl ekonomistų prognozuojamo aktyvesnio kainų augimo. 

 

O ypač neigiamą įtaką leidybai gali padaryti nuo šių metų panaikintos lengvatos meno kūrėjams bei net keletą kartų padidinti mokesčiai.“ 

 

Mokesčiai smogs ne tik autoriams 

 

Pasak Lietuvos leidėjų asociacijos vykdančiosios direktorės Aidos Dobkevičiūtės, didinami mokesčiai – naujasis autorių apmokestinimo modelis, lengvatų kūrėjams panaikinimas – sukels neigiamas pasekmes. Knygos dar labiau brangs, tad mažės jų prieinamumas. Bibliotekos įsigys mažiau naujų ir populiarių knygų, sumenks ir autoriams išmokama autorinio atlyginimo dalis. Bankrutuos dalis leidyklų, o lietuvių autorių knygos taps visiškai nekonkurencingos palyginti su verstinėmis. 

 

Taip pat valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimai sukels sumaištį intelektinės nuosavybės (turto) turėtojo ir kitos šalies santykiuose, nes prilygino juos darbuotojo ir darbdavio santykiams. 

 

Piratavimas plinta 

 

Knygų leidyba stagnuoja ir dėl Lietuvoje plačiai paplitusio piratavimo. Skenuotos knygų kopijos jau po kelių savaičių atsiduria internete. Dėl šios priežasties vietinės leidyklos kol kas neskiria tiek daug dėmesio ir investicijų elektroninei leidybai, kuri vakaruose jau įgavo pagreitį. 

 

Piratavimas ir menkos gyventojų pajamos, o ypač pajamų dalis, kurią jie skiria kultūrai ir skaitymui, verčia leidėjus labiau orientuotis į stabiliai leidybos produkciją vartojančius ir už tai mokančius sektorius – bibliotekas bei valstybės finansuojamą mokomosios literatūros (vadovėlių, pratybų sąsiuvinių) leidimą. 

 

Miglota ateitis 

 

Taigi, leidėjai yra visiškai priklausomi nuo šiai sričiai skiriamo biudžetinio finansavimo. Kol kas valdiški pinigai ir valstybės reguliavimas gimstamumo, motinystės ir tėvystės atostogų bei pašalpų srityse palankiai veikia leidybos sektoriaus augimą. Tačiau vis mažėjantis potencialių skaitytojų skaičius verčia konstatuoti, kad leidybos sektoriaus atsigavimas – tik 3-5 artimiausių metų tendencija. 

 

Jau dabar fiksuojamas ir pirkėjų įsiskolinimo didėjimas, 2016 m. kiek pagausėjo įmonių, kurios tarp veiklų nurodo ir leidybą, turto areštų. 

 

Tiesa, jei valstybės parama ir finansavimas būtų didesni, tai padėtų padidinti lietuviškų knygų konkurencingumą ir prieinamumą skaitytojams. Juk iki pat 2008 m. sumažintas pridėtinės vertės mokestis (PVM) knygų leidybai paskatino leidžiamų knygų skaičiaus augimą. 

 

Tikėtina, kad jei lengvatinis PVM tarifas knygoms išliks ir bus pritaikytas taip pat ir elektroniniams leidiniams, leidėjų perspektyvos bus šviesesnės. Dabartinių valdančiųjų kalbos apie didesnį dėmesį kultūrai leidžia tikėtis, kad taip ir bus. 

 

Investuotojams – nepatraukli sritis 

 

Leidybos sektoriaus gyvenimą ir galimybes išlikti padidintų ir užsienio investicijos. Deja, ši sritis užsienio investuotojams nėra patraukli, nes pasižymi mažu rentabilumu.

 

Mažėja ne tik gyventojų, menksta ir skaitančiųjų lietuviškai gretos. Gimusieji 1990-1995 m. ir vėliau vietoje knygų pirmenybę jau teikia televizijai ir internetui. 

 

Visa tai drastiškai sumažino tiražus ir pabrangino knygas, o tai savo ruožtu sumažino leidyklų pajamas ir jų investicijas į naujų kūrinių leidybą. Bandymai didinti spaudinių kainas faktiškai išsėmė visas galimybes, kadangi knygos Lietuvoje ir dabar įperkamos ne visiems. 

 

Ketinimai leidybos paslaugas eksportuoti, deja, susiduria su milžiniška pasauline konkurencija, taip pat uždarbio dalies kritimu dalinio dalyvavimo (subrangos) projektuose.

 

Vis dėlto tarptautinio konkurencingumo potencialą galima įžvelgti elektroninėje leidyboje ir ypač grožinės literatūros anglų kalba. 2015 m. duomenimis kūriniai, išversti iš anglų kalbos, sudarė per 60 proc. visos Lietuvos leidyklų išleistos grožinės ir negrožinės literatūros užsienio kalbomis. 

 

Verstinių kūrinių leidyba auga. 2015 m. Lietuvoje iš viso buvo išleista 3410 naujų pavadinimų knygų lietuvių ir kitomis kalbomis. 2008 m. šis rodiklis siekė net 5480. Jau tuomet iki 1200 egz. sumenkęs vidutinis tiražas išliko nepakitęs iki šiol.

 

Šaltinis: http://verslas.lrytas.lt/rinkos-pulsas/knygu-leidybos-verslas-stingsta-saldo-ji-ne-tik-mokesciai.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy

Kaip kūrėjai ir leidėjai lopys SODROS skyles „kryželiu“

Lietuvos leidėjų asociacija (LLA) kreipėsi į Seimo komitetus (raštas) dėl mokestinių lengvatų meno kūrėjams panaikinimo  ir įsigaliojusios naujos socialinių draudimo įmokų mokėjimo tvarkos. Šią savaitę LLA atstovai susitiks su Kultūros komiteto nariais.

 

Taip pat nuo praėjusių metų gruodžio 14 d. knygų leidėjai laukia susitikimo su Kultūros ministre Liana Ruokyte-Jonsson (raštas).

 

Raginame leidėjus, autorius ir kitų organizacijų atstovus viešinti informaciją apie žlugdančius Lietuvos kultūrą politinius sprendimus.

 

2016 m. rengiant ir priimant Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo naują redakciją, valdžios institucijos nederino socialinių draudimo įmokų reguliavimo pakeitimų su socialiniais partneriais.

Bet ne tik tai! Toks neapgalvotas kūrėjų ir autorių teisių turėtojų  apmokestinimas prieštarauja teisės aktams, autoriaus teisei laisvai disponuoti savo kūriniu ir neturi netgi loginio pagrindo, apart paprasčiausio noro surinkti daugiau mokesčių neatsižvelgiant į visuomenės interesus.

 

Visų pirma, autoriaus kūrinys – originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityse. Sudarydamas autorinę licencinę sutartį autorius teisių turėtojas perduoda turtines teises naudoti kūrinį, todėl sutarties esmė yra terminuota turtinių autoriaus teisių licencija kūrinio naudojimui ir sklaidai už tam tikrą atlyginimą. Tai savanoriškas dviejų nepriklausomų šalių susitarimas, savo esme neturintis nieko bendra su darbuotojo ir darbdavio santykiais.

 

Antra, intelektinė nuosavybė kaip ir bet kuri kita materiali nuosavybė yra turtas. Vadovaujantis įstatymų leidėjo logika privalomosiomis socialinio draudimo įmokomis turėtų būti apmokestinamos ir visos kitos iš bet kurio materialaus turto gautos pajamos (pvz. nekilnojamo turto, automobilių ir t. t.), bet taip nėra. Autorių turtinės teisės gali būti perleidžiamos, nuomojamos, paveldimos ar dovanojamos. Jas, kaip ir bet kurį kitą turtą galima prarasti nukreipus išieškojimą į autoriaus turtą, jos taip pat gali būti sutuoktinių bendrai užgyvento turto dalis.

 

Trečia, valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimai intelektinės nuosavybės (turto) turėtojo ir kitos šalies santykius, o taip pat ir disponavimą tokiu turtu, prilygino darbuotojo ir darbdavio santykiams. Toks intelektinės nuosavybės traktavimas yra visiškai nesuderinamas su LR autorių ir gretutinių teisių įstatymu, Berno konvencija dėl Literatūros ir meno kūrinių apsaugos, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir bendra pasauline praktika. Atlikus intelektinės nuosavybės ir autorinių atlyginimų (honorarų) apmokestinimo ES valstybėse analizę išsiaiškinta, kad intelektiniu turtu disponuojantis gyventojas apmokestinamas tik gyventojų pajamų mokesčiu.

 

Šiais metais pakeitus pajamų pagal autorines licencines sutartis tvarką visos su autorinio honoraro išmokėjimu susijusios išlaidos padidėja apie 46,5 % su ta sąlyga, kad autoriui išmokamo honoraro suma lieka ta pati. Didžioji Lietuvos autorių dalis ne tik kuria, bet ir dirba samdomais darbuotojais, taip sumokėdami SODROS ir sveikatos draudimo mokesčius. Tad autoriaus honorarų pakartotinis arba net daugkartinis apmokestinimas yra dubliuojamas ir skurdina kūrėjus.

 

Pažymėtina, kad Socialinio draudimo įmokomis autorinės licencinės sutartys analogiškai buvo apmokestintos ir nuo 2009 m. sausio 1 d., tačiau labai greitai buvo suprasti tokio apmokestinimo trūkumai, todėl 2009 m. kovo mėn. toks apmokestinimas buvo skubiai koreguotas, o nuo 2010 m. sausio mėn. jo atsisakyta.

 

Knygų leidyba Lietuvoje yra smulkus verslas ir biudžetinių įstaigų (muziejų, institutų, bibliotekų ir kt.) mokslinė-šviečiamoji veikla. Skaitmeniniame amžiuje ji „susitraukė“. Tai rodo ne tik leidyklų apyvartų, darbuotojų skaičiaus mažėjimas, knygų pardavimų kritimas, bet ir naujų leidžiamų knygų pavadinimų skaičius bei tiražai. Nuo 2008 m. naujų išleidžiamų knygų pavadinimų kasmet mažėjo 15–20 proc. Sumenkęs iki 1200 egz. tiražų vidurkis nekito. Maži tiražai ir padidėję mokesčiai, euro valiutos įvedimas lėmė knygų brangimą ir atitinkamai sumažino perkamumą ir prieinamumą, nuskurdino turinio įvairovę bei paskatino nelegaliai skenuotų knygų piratavimą internete.

 

Tokius sprendimus priimantys politikai turi suprasti, kad naujojo autorių apmokestinimo modelio, lengvatų kūrėjams panaikinimo, mokesčių didinimo pasekmių neišvengsime: dar brangs knygos ir mažės jų prieinamumas; bibliotekos įsigys mažiau naujų ir populiarių knygų; sumenks autoriams išmokama autorinio atlyginimo dalis; bankrutuos dalis leidyklų; lietuvių autorių knygos taps visiškai nekonkurencingos palyginti su verstinėmis.

 

Tačiau kas prisiims atsakomybę? Šiandien net ministerijose nėra žinoma, kieno iniciatyva ir kas rengė šias pataisas, o praėjusios kadencijos Seimo nariai nepamena kada už jas balsavo.

 

Knygų leidėjai neabejoja, kad meno kūrėjams panaikintos lengvatos ir įsigaliojusi nauja socialinių draudimo įmokų mokėjimo tvarka, net keletą kartų padidinti mokesčiai darys didžiulę neigiamą įtaką visiems Lietuvos kultūros dalyviams ir procesams. Lietuvos leidėjų asociacija (LLA) kreipėsi į Seimo komitetus dėl nuo 2017 metų sausio  1 d. įsigaliojusių teisės aktų rengimo ir taikymo.

Kino ir muzikos kūrėjai: kodėl interneto teikėjai palaiko piratus, o ne mus?

Dar 2016-ųjų vasarą didžiausiems šalies interneto teikėjams buvo įteiktas Asociacijos LATGA ieškinys, kuriame reikalaujama panaikinti prieigą prie piratinės svetainės „Linkomanija.net“. Bylos procesas vis dar tęsiasi, o Asociacijai LATGA byloje atstovaujantį patyrusį advokatą Andrių Iškauską labiausiai stebina atsakovų teiginiai, kad esą „Linkomanija.net“ nepažeidžia autorių teisių ir nedaro jokios žalos autoriams. Tokių, švelniai tariant, keistų argumentų nesupranta ir žinomi Lietuvos muzikos bei filmų kūrėjai.

 

Didžiausia žala – kino kūrėjams

 

Neseniai Lietuvos muzikos verslo asociacijos organizuotoje antipiratinėje akcijoje „Pradėk nuo savęs“ dalyvavęs jaunimo pamėgtos roko grupės „ba.“ lyderis Benas Aleksandravičius atskleidžia, kad „Linkomanijoje“ nelegaliai buvo platinamas ir jo albumas.  

 

„Mes paprašėme albumą išimti, ir jis buvo išimtas. Bet niekas nežino, kada mūsų dainos ten vėl atsidurs. Taigi man tikrai negaila, tegu blokuoja tą „Linkomaniją“. Juolab kad senio ar marozo, kuris torentais naudojasi 10 metų, lengvai neperauklėsi. Džiaugiuosi, kad jauni žmonės, kurie mūsų klausosi, yra inovatyvūs ir mielai naudojasi legaliomis muzikos platformomis, kuriose esančių dainų autoriams už perklausas ar parsisiuntimus mokami pinigai“, – sako Asociacijos LATGA narys B.Aleksandravičius. 

 

Su scenos kolega linkusi sutikti ir viena populiariausių šalies atlikėjų Justė Arlauskaitė-Jazzu, kurios autorines teises Lietuvoje taip pat administruoja Asociacija LATGA. Akcijoje „Pradėk nuo savęs“ aktyviai dalyvavusi dainininkė mano, kad atsiradus daugybei legalių muzikos platformų, vis mažiau žmonių naudosis piratinėmis svetainėmis. Tačiau ji sako jokiu būdu nepateisinanti tokių svetainių kaip „Linkomanija.net“ egzistavimo, todėl visiškai pritaria autorių teisių gynėjų sprendimui pasitelkti Vakaruose jau išbandytą kovos būdą – prieigos prie piratinių svetainių panaikinimą. 

 

„Aš nepateisinu jokių vagysčių, kūrinių – taip pat. Taip, piratavimas gal ir nėra tokia didelė problema asmeniškai mums su Leonu Somovu – koncertuojame didelėms auditorijoms, todėl nemažai uždirbame vien tik iš koncertų. Yra tokių muzikos autorių, kurie koncertuoja rečiau ir gerokai mažesnėse salėse, todėl jiems yra gyvybiškai reikalingi ir tie pinigai, kuriuos jie uždirba iš albumų leidybos ar muzikos platinimo legaliose platformose. Ypač tai aktualu jauniems, neseniai karjerą pradėjusiems muzikantams. Žinoma, bene labiausiai dėl piratų nukenčia šalies kino kūrėjai. Visi žinome, kad pastatyti filmą kainuoja labai daug lėšų, o piratai padarydami filmus prieinamais internete gerokai sumažina galimybes užsidirbti iš bilietų kino teatruose“, – pastebi J.Arlauskaitė-Jazzu.  

 

Nėra ką kvestionuoti

 

Asociacijos LATGA nario, žinomo kino režisieriaus Donato Ulvydo nuomone, Vakarų šalyse vis dažniau taikomas piratų pažabojimo būdas, panaikinant prieigą prie nelegaliai kūrinius talpinančių svetainių, turėtų būti efektyvus ir Lietuvoje, mat visos kitos priemonės, pavyzdžiui, reikalavimai išimti kūrinius, yra neveiksmingos ir primena Don Kichoto kovą su vėjo malūnais. 

 

„Praktiškai visi mano filmai buvo ten patalpinti. Kai paprašydavome vieną ar kitą filmą išimti, svetainės administratoriai kartais sureaguodavo. Bet netrukus pamatydavome, kad kūriniai ir vėl yra „Linkomanijoje“. Ilgainiui tekdavo pripažinti, kad kovojame su vėjo malūnais“, – sako D.Ulvydas, sukūręs tokius populiarius filmus kaip „Tadas Blinda. Pradžia“, „Valentinas vienas“, „Kaip pavogti žmoną“ bei kitus.  

 

Jis sako nemėginęs skaičiuoti, kokią žalą patyrė vien dėl šios nelegalios svetainės veiklos. „Tai padaryti nėra sunku – tereikia sužinoti filmo parsisiuntimų skaičių ir padauginti jį iš kino bilieto kainos“, – sako režisierius, kaip tik besiruošiantis savo naujo filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ premjerai.

 

Nors griebtasi įvairių saugumo priemonių, jis neatmeta galimybės, kad vasario viduryje kino teatruose pasirodysiantis filmas gali atsidurti tiek „Linkomanijoje“, tiek kitose piratinėse svetainėse. O tai, suprantama, gali gerokai sumažinti filmo pajamas. 

 

Todėl režisieriui interneto teikėjų išvedžiojimai apie tai, kad „Linkomanija.net“ nedaro žalos autoriams yra visiškai nesuprantami. „Apmaudu, kad interneto teikėjai palaiko ne mus, autorius, o tuos, kurie negaili pinigų sparčiam internetui, kad galėtų nelegaliai parsisiųsti filmų ar muzikos. Manau, kad kvestionuoti, ar tai turi egzistuoti, negalima, nes tai yra nelegali veikla. Visų pirma, „Linkomanijai“ (ir kitoms panašioms platformoms) NIEKAS nesuteikė teisių platinti filmus ar muziką, o antra – piratai NIEKADA neatsiskaito su autoriais už parsisiuntimus. Manau, kad tiek argumentų visiškai pakanka“, – dėsto D.Ulvydas.  

 

Prarado uždarbį

 

Jam linkęs pritarti ir kitas gerai žinomas kino režiserius Emilis Vėlyvis, kuris taip pat daugelį metų kovojo su „Linkomanija.net“ dėl to, kad jo filmai nebūtų viešai prieinami. Dėl filmo „Redirected / Už Lietuvą!“ platintojai „Linkomanijos“ administratoriams rašė net keliasdešimt laiškų, mat filmas vėl ir vėl atsirasdavo svetainėje. 

 

Pačiam režisieriui labiausiai apmaudu dėl filmo „Zero 2“ – jis pats asmeniškai dar prieš juostos premjerą rašė laiškus „Linkomanija.net“ administratoriams, kad šie nekeltų rinkmenos į internetą bent iki tol, kol jis bus rodomas kino teatre. Nors atsakymo iš piratų tuomet negavo, režisierius vylėsi, kad jie įsiklausys į jo prašymą. „Deja, „Zero 2“ „Linkomanijoje“ atsidūrė dar tada, kai buvo rodomas kino teatruose ir pateko į populiariausių filmų trejetą. Suprantama, bilietų pardavimai ženkliai smuko, dėl to filmo kūrėjų komanda prarado nemažai uždarbio. Aš vėliau sužinojau, kas tuo metu vadovavo „Linkomanijai“ ir organizavo filmo patalpinimą į svetainę. Mano pokalbis su jais asmeniškai dar nebaigtas – labai tikiuosi, kad mes su jais dar susitiksime gražiame ir tamsiame Vilniaus skersgatvyje“, – juokauja režisierius. Jis skaičiuoja, kad vien „Zero 2“ kūrybinė grupė dėl piratų veiklos patyrė nuo 100 iki 200 tūkst. Eur žalą. 

 

„Linkomanijos“ byloje Asociacijai LATGA atstovaujantis advokatas Andrius Iškauskas stebisi atsakovų pozicija: „Interneto paslaugų teikėjai visais būdais siekia neblokuoti „Linkomanijos“. Labiausiai glumina jų tvirtinimas, kad „Linkomanija“ neplatina kūrinių, nepažeidžia autorių teisių ir nedaro jokios žalos autoriams. Juk visi žinome, kad yra visai kitaip.“

 

Asociacija LATGA jungia daugiau nei 4600 įvairiausių sričių Lietuvos autorių, o taip pat atstovauja milijonų užsienio autorių teises mūsų šalyje. 

 

 

Šaltinis: Asociacija LATGA

2017 m. finansavimo konkurso rezultatai: finansavimas paskirtas dar 7 programų veikloms

Lietuvos kultūros taryba tęsia pirmojo 2017 m. finansavimo etapo konkurso rezultatų skelbimą. Priimtas sprendimas dėl dar septynių kultūros ir meno programų finansavimo. Dalinis finansavimas Kultūros rėmimo fondo lėšomis paskirstytas Lietuvos kultūros ir kūrybinių industrijų plėtrai, Projektams, skatinantiems Lietuvos gyventojų pilietiškumą, politinį aktyvumą ir patriotiškumą, Skaitymo skatinimo iniciatyvoms, Kultūros paveldui, Meno kūrėjų organizacijų kūrybinių programų įgyvendinimui, Mėgėjų menui ir Tęstiniams mėgėjų meno renginiams. Šiuo sprendimu finansavimas paskirtas 213 projektų, kuriems paskirstyta 2 269 760 iš 11 mln. eurų, kuriuos planuojama paskirstyti per pirmąjį 2017 m. finansavimo etapą.

 

Lietuvos kultūros ir kūrybinių industrijų plėtrai šiame finansavimo etape skirta 630 000 eurų. Ši suma paskirstyta 43 projektams, iš kurių 30 – tęstiniai. Daugiausia šiai programai buvo pateikta dizaino projektų, kurių finansuojama dešimt. Dar dešimt projektų priskiriami dailės sričiai, aštuoni – muzikos, septyni tarpsritiniai, penki literatūros ir leidybos, trys kino ir vienas scenos menų projektas.

 

Projektams, skatinantiems Lietuvos gyventojų pilietiškumą, politinį aktyvumą ir patriotiškumą šiame finansavimo etape skirta 116 000 eurų, kurie paskirstyti 29 iniciatyvoms.

 

Meno kūrėjų organizacijų strateginių programų, kurios skirtos sudaryti prielaidas nacionalinio meno sklaidai ir tarptautiniam kultūriniam bendradarbiavimui, bei formuoti bendrą šalies meno raidą, skatinti menininkų mobilumą̨ ir kūrybiškumą̨, įgyvendinimui šiemet skirta 700 000 eurų. Šios lėšos paskirstytos 16 skirtingų meno sričių kūrėjus atstovaujančių organizacijų.

 

Nutarta finansuoti 42 skaitymo skatinimo iniciatyvas, kurioms paskirstyta kiek daugiau nei 181 tūkst. eurų. Planuojama rengti edukacinius renginius, susitikimus su rašytojais ir festivalius. Daugiausia projektų bus įgyvendinama Panevėžio ir Vilniaus regionuose (po 11). Skaitymo skatinimo iniciatyvos taip pat planuojamos Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose, o septyni projektai vyks įvairiuose Lietuvos miestuose.

 

Kultūros paveldui skirtoje programoje finansuoti 25 projektai, kuriems paskirstyta 210 tūkst. eurų. Didžioji dalis projektų, virš 80 proc. vyks regionuose, 7 finansuoti projektai apims vis1 Lietuvos teritoriją, o vienas apims dar ir Karaliaučiaus sritį Rusijoje, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos bei Latvijos valstybių teritorijas.

 

Finansuoti ir mėgėjų meno renginiai iš viso abiejose šios programos veiklose finansuoti 58 projektai. Finansuotoms 40 įvairių sričių ir keliolikos žanrų mėgėjų meno iniciatyvų paskirstyti 229 tūkst. eurų. O 18 tęstinių mėgėjų meno renginių – dar 203 tūkst. eurų. Pusė šių renginių – muzikiniai, 4 – teatro, 3 – etninės kultūros ir 2 šokio projektai.

 

Finansuotų projektų vykdytojams primename, kad nuo šių metų dalinio finansavimo sutartis būtina pasirašyti per 90 darbo dienų nuo Lietuvos kultūros tarybos finansavimo sprendimo priėmimo dienos. Be to, verta atkreipti dėmesį, kad Lietuvos kultūros tarybos sprendimas skirti mažesnį dalinį finansavimą nei prašoma, neturėtų paveikti paraiškoje numatytos projekto apimties, sumažinti įgyvendinamų veiklų ar dalyvių skaičiaus. Įgyvendinamo projekto apimties ar turinio pokyčius būtina iš anksto suderinti su Lietuvos kultūros taryba. Keičiasi ir Lietuvos kultūros tarybos bei Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos logotipų viešinimo tvarka, kurią rasite ne tik Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gairėse bei dalinio finansavimo sutartyje, bet ir specialiai parengtoje atmintinėje, kuri publikuota Logotipams skirtoje Lietuvos kultūros tarybos tinklalapio www.ltkt.lt skiltyje.

 

Iš viso šiam finansavimo etapui buvo pateiktos ir užregistruotos 3344 paraiškos, kurias vertina 70 konkurso būdu atrinktų ir į grupes pagal finansavimo sritis ir programas paskirstytų kultūros ir meno ekspertų. Pirmajame 2017 m. finansavimo etape planuojama paskirstyti kiek daugiau nei 11 mln. eurų, o iš viso 2017 m. kultūros ir meno projektams skirta apie 17 mln. eurų. Visus pirmojo 2017 m. finansavimo etapo rezultatus Lietuvos kultūros taryba planuoja paskelbti iki sausio pabaigos.

 

Lietuvos kultūros tarybą sudaro: pirmininkė, kultūros vadybininkė Daina Urbanavičienė, menotyrininkė, Lietuvos mokslo premijos laureatė Rūta Janonienė, teatro kritikas Vaidas Jauniškis, muzikologė Jūratė Katinaitė, bibliotekininkė Rima Maselytė, architektas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęstutis Pempė, dailininkas Saulius Valius, tautinių mažumų atstovė, filosofė, dailės kritikė Pillė Veljataga, kultūros vadybininkas, muzikos edukologas Remigijus Vilys ir fotomenininkas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Stanislovas Žvirgždas.

Į 7 Asociacijos LATGA stipendijas pretendavo net 156 jauni menininkai

Naujai išrinkta Asociacijos LATGA taryba praėjusią savaitę paskelbė 7 didžiulio dėmesio sulaukusio konkurso „Jaunojo menininko stipendija“ laimėtojus. Tarp laimingųjų pateko fotografas Tadas Kazakevičius, rengiantis fotografinę seriją „Tautos Lietuvoje“, kurioje įamžins visų 154 Lietuvoje gyvenančių tautų atstovus, žinomas žurnalistas ir rašytojas Marijus Gailius, rašantis romaną-antiutopiją „Oro“, bei dar 5 jaunieji menininkai.

 

Populiariausia – tarpdisciplininių menų sritis

 

Muzikos srities stipendiją laimėjo elektroninės-eksperimentinės muzikos albumą ketinanti išleisti Lina Pranaitytė, audiovizualinių menų – Vaiva ir Ignas Staniai, kursiantys filmą apie dailininką Antaną Kmieliauską, dailės – Remigijus Gataveckas, ruošiantis sieninės tapybos projektą „Nebereikia žaislų, reikia šeimos“, dramos – Ieva Stundžytė, kurianti pjesę „Sekta“, o tarpdisciplininių menų srityje daugiausia Tarybos narių balsų gavo Povilas Ramanauskas, žadantis surengti parodą „Refleksijos“ bei išleisti savo kūrybos katalogą. Visi 7 konkurso laimėtojai kas mėnesį visus metus gaus 272 Eur dydžio stipendijas. Konkursą „Jaunojo menininko stipendija“ iš dalies finansuoja Kultūros ministerija pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių kūrybinės veiklos programą. Paraiškas galėjo teikti asmenys nuo 18 iki 35 metų amžiaus. 

 

Trečią kartą surengtame konkurse dalyvavo net 156 įvairių meno sričių atstovai. Daugiausia – net 40 jaunų menininkų – pretendavo į tarpdisciplininių menų srities stipendiją, 36 – į dailės srities stipendiją. Dėl muzikos srities stipendijos varžėsi 22 kūrėjai, dėl audiovizualinių menų – 17, dėl fotografijos – 17, dėl literatūros – 13, dėl dramos – 12. 

 

„Skirdami stipendijas, tradiciškai didžiausią dėmesį kreipėme į siūlomos idėjos konceptualumą – nebalsavome už debesyse plaukiojančius projektus, kurie sunkiai realizuojami. Ekspertai projektų peržiūrų etape dirbo labai atidžiai ir nuoširdžiai, paraiškų vertinimams skyrė daug laiko. Iš vienos pusės džiugu, kad tiek daug paraiškų gavome. Iš kitos pusės liūdna, kad labai daug puikių jaunų menininkų turime nuvilti. Telieka jiems palinkėti nenuleisti rankų ir konkurse dalyvauti kitąmet“, – sako Asociacijos LATGA tarybos prezidentas Teisutis Makačinas.

 

Vertina kaip padrąsinimą

 

Iš Palangos kilęs literatūros srities stipendijos laimėtojas M. Gailius įsitikinęs, kad Lietuvoje netrūksta galimybių jauniesiems menininkams. „Domiuosi kultūros procesais ir pats tiesiogiai juose dalyvauju, tad įvairių konkursų skelbimai vis pakliūna į akiratį. Manau, neturėtume skųstis, kad Lietuvoje trūksta galimybių. Veikia nemažai įvairių fondų, ir nebūtinai mūsų šalyje, – tik spėk pretenduoti ir dalyvauti. Šiuo metu mano prioritetas yra rašyti romaną, todėl, pavyzdžiui, į tarptautines žurnalistines stipendijas net netaikau: nors smalsu ir atrodo verta, neturiu kada rašyti ir domėtis apie viską“, – sako šiuo metu „Žinių radijuje“ kultūros aktualijų laidas vedantis žurnalistas.  

 

Pirmąjį savo romaną „Oro“ rašantis Marijus akcentuoja,  kad paskirtoji Jaunojo menininko stipendija jam yra moralinis paskatinimas pabaigti pradėtą darbą. „Žinant, kaip sunku yra pragyventi sostinėje jaunam žmogui, stipendija motyvuoja labiau morališkai nei finansiškai. Smagus pats faktas, jog Asociacijos LATGA taryba tiki idėja ir investuoja į autorių, jo rankraštį. Nors rašytojo darbas yra vienišiaus užsiėmimas, stipendija primena, kad vis dėlto esi ne vienas, kad turi mecenatą, o jo užnugarį vertinu kaip padrąsinimą ir raginimą pagaliau baigti romaną“, – sako rašytojas, 2012 m. tapęs Pirmosios knygos konkurso laureatu ir išleidęs pirmąją savo knygą – novelių rinkinį „Šlapias spalis“.  

 

„Mano pirmasis romanas – ekologinė antiutopija, paremta idėja, kurią, apmąstydamas šiuolaikinį žmogų ir domėdamasis klimato tyrimais, auginu dešimt metų, dar nuo studijų laikų. Kūrybos impulsas kyla iš nuostabos, kad mūsų civilizacija klesti ir žmogui niekada istorijoje dar nebuvo taip patogu gyventi, užtat visa ši gerovė pastatyta kaip kortų namelis. Literatūriniu rašymu tikrinu jo trapumą“, – sako rašytojas.   

 

Įgyvendins grandiozinį projektą

 

Iš Šiaulių kilusio, kurį laiką Didžiojoje Britanijoje gyvenusio, o galiausiai Vilniuje apsistojusio fotografo, reklamos agentūros „McCann Vilnius“ meno vadovo Tado Kazakevičiaus naujoku meno pasaulyje taip pat nepavadinsi. Jo kūryba pristatoma tarptautiniame fotografijos tinklaraštyje „Photograpfy Life“, nemažo dėmesio sulaukė jo fotografijų serija „Nepažįstamieji“, kuriose menininkas fiksavo senyvo amžiaus vyriškius iš visos Europos, šalia kadrų pasakodamas jų istorijas. O labiausiai fotografą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje išgarsino ciklas „Tai, ko nebebus“, kuriame jis įamžino nykstančio Lietuvos kaimo portretus, lokacijas, simbolius.

 

 „Tiesą sakant, paraišką užpildžiau nieko nesitikėdamas, todėl žinia, kad gavau Asociacijos LATGA stipendiją, tapo malonia staigmena“, – prisipažįsta fotografas. Jaunojo menininko stipendiją T. Kazakevičius panaudos fotografinės serijos „Tautos Lietuvoje“, kurioje analizuos kiekvienos Lietuvoje gyvenančios tautos portretą, sukūrimui. „Lietuva šimtus metų yra multikultūrinė ir svetimtaučiai mūsų aplinkoje yra natūralus reiškinys. 2011 m. vykusio paskutiniojo gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyvena net 154 tautų atstovai. Idėja nufotografuoti kiekvienos tautos atstovą kilo sekant nūdienos aktualijas – ne tik lietuviams, bet ir užsieniečiams noriu aiškiai suformuoti poziciją, kad Lietuva nėra priešiškai nusiteikusi atvykėlių atžvilgiu“, – dėsto menininkas. 

 

Fotografiją savo gyvenimu būdu vadinantis Tadas akcentuoja, kad svetimtaučių portretus kurs naudodamas analoginę fototechniką, todėl didžiąją stipendijos dalį, ko gero, teks išleisti juostelėms, popieriui ir pan. Menininkas neabejoja, kad projektą įgyvendinti bus nelengva, todėl greičiausiai prireiks ir visuomenės pagalbos. „Žinoma, nevaikščiosiu po gatves ir nebelsiu į kiekvienas duris. Juolab kad jas atidariusieji nebūtinai ir panorės dalyvauti projekte. Reikės sugalvoti būdų, kaip tuos kitų tautų atstovus prisivilioti. Ko gero, teks ir savo kolegų pagalbos prašyti“, – šypsosi T. Kazakevičius. Fotografo darbus darbus galima pamatyti svetainėje www.tedkozak.com. Daugiau informacijos apie Jaunojo menininko stipendiją ir jos laimėtojus galima rasti svetainėje www.latga.lt ir Asociacijos LATGA feisbuko paskyroje.

 

Šaltinis: http://www.latga.lt/news/163/64/i-7-Asociacijos-LATGA-stipendijas-pretendavo-net-156-jauni-menininkai.html

Skelbiamas 2016 m. knygos meno konkursas

Lietuvos kultūros ministerija, siekdama išrinkti geriausias meninio apipavidalinimo ir poligrafinio  atlikimo Lietuvos leidyklų 2016 metais išleistas knygas, skelbia Knygos meno konkursą.

 

Teikti knygas konkursui turi teisę visi Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti juridiniai asmenys, vykdantys leidybinę ir spausdinimo veiklą, taip pat knygų autoriai ir dailininkai.

 

Konkursui priimamos knygos pagal šias temines grupes:

  1. Grožinė literatūra ir eseistika;
  2. Knygos vaikams;
  3. Mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai;
  4. Meno leidiniai (monografijos, katalogai, albumai, išskyrus fotoalbumus);
  5. Bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai;
  6. Meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai.

 

Knygos pateikiamos po vieną egzempliorių Kultūros ministerijos kanceliarijai (J. Basanavičiaus 5 d., LT-01118 Vilnius) iki 2017 m. sausio 16 d. 

Daugiatomiai leidiniai konkursui pateikiami vienu tomu arba pilnu rinkiniu.

 

Kartu su knyga pateikiami šie dokumentai:

  • Užpildyta Knygos anketa;
  • Knygos vertinimo anketa užpildžius 1 punktą ,,Bendra informacija“;
  • Visų konkursui teikiamų knygų sąrašas.

 

Konkursui negali būti teikiami leidiniai, neatitinkantys knygos formos ir funkcijų reikalavimų (žurnalai, segtuvų bylos, kalendoriai nuplėšiamais lapais).

 

Papildoma informacija teikiama Meno ir kūrybinių industrijų politikos departamente (Rasa Balčikonytė, tel. (8- 5) 2193588, el.p. rasa.balcikonyte@lrkm.lt).   

 

Knygos anketą peržiūrėti ir atsisiųsti galite paspaudę šią nuorodą.

 

Knygos vertinimo anketą peržiūrėti ir atsisiųsti galite paspaudę šią nuorodą. 

Ramunė Sakalauskaitė. Bibliotekų tuštėjimo metas

Baigiasi Bibliotekų metai. Apie šį džiugų kultūros įvykį pirmiausia skelbė televizija. Renginių netrūko. Tačiau ar būta daugiau ženklų, kad tampame skaitanti ir mąstanti visuomenė?

 

Skaičiai teigia ką kita. Skandinavijos šalyse vienam gyventojui iš biudžeto kasmet tenka 10 eurų naujoms knygoms įsigyti. Estijoje ši suma – 3 eurai. Lietuvos bibliotekoms valstybė skiria 0,69 euro įsigyti knygų vienam žmogui, o vidutinė knygos kaina – beveik 9 eurai. Prieš kelerius metus Lietuvoje buvo išleidžiama apie 5 tūkst. knygų, pastaruoju metu leidybos apsukos sumažėjo iki 3 tūkstančių pavadinimų. Pinigų suma, skiriama bibliotekoms naujoms knygoms įsigyti, Lietuvoje perpus mažesnė nei prieš finansų krizę. 

 

Keliaujant per Lietuvą ir apžiūrinėjant knygas į akis krinta tai, kad kai kurios jų „suskaitytos“ ir nuplyšusios, tarsi draudžiama, samizdato būdu leista literatūra sovietmečiu. 

 

Pinigų trūksta ne tik knygoms, bet ir kviečiamiems autoriams pristatyti knygas. Atkūrus nepriklausomą valstybę, Lietuvoje atsirado prabangių, modernių, šiuolaikiškų bibliotekų, kurios nepadarytų gėdos Niujorkui ar Tokijui. Tačiau netrūksta ir tokių, kurių interjerai bei eksterjerai tiktų filmuoti karo ar pokario metus. 

 

Išparceliavus kultūros namus, kurie buvo populiarūs sovietmečiu, bibliotekos išliko kone vienintelės vietos, kuriose puoselėjama ir skleidžiama kultūra. Tos bibliotekos, palaikomos atsidavusių žmonių ir bendruomenių, jaučia knygų svarbą ir jų skleidžiamą šilumą.

 

Kaimo bibliotekose gausu globalizacijos amžiui nebūdingo bendravimo. Pas kaimo bibliotekininkę užsuka senoliai ne tik pasiimti naują knygą, bet pirmiausia pabendrauti. Ištuštėjusius namus slegianti vienatvė skatina bibliotekose ieškoti psichologų, raštininkų ir socialinių darbuotojų. Guosdamos senolius bibliotekininkės kaičia virdulį ir traukia iš namų atsineštą sumuštinį ar sūrio, kurį pati pasigamino, gabalą. Nuoširdumo čia tiek, tarsi lankytum gerus giminaičius. Tokios krikščioniškos vienybės didmiestyje sunkiai aptiksi. 

 

Tačiau naujieji laikai lėmė ir daugiau naujų pareigų. Dažna bibliotekininkė priversta tapti pedagoge bei tramdyti kompiuteriu žaisti ateinančius, tėvų pamirštus ir gatvės auklėjamus vaikus. Pastarieji prabyla septynaukščiais rusiškais keiksmais, ir beje, puikiai žino savo teises. 

 

Jeigu Bibliotekų metų vardas atsirado iš sostinės kabinetų neišlendančių biurokratų galvose ir paskelbti vien dėl paukštuko, ar verta kompromituoti gražias iniciatyvas? Atrodytų, kad metus paskelbus Bibliotekų metais reikėtų atsigręžti į knygas ir skatinti jų leidybą. Dažnas nedrįsta prieštarauti, kad gynybai būtų skiriami 2 procentai bendrojo vidaus produkto, o knygos ir bibliotekos rimto užnugario neturi. Gal politikai toliaregiškai skatina užmiršti knygas, kad po kelerių ar keliolikos metų visuomenė išvis nustotų skaityti, kartu ir analizuoti bei mąstyti?

 

Važiuojant per Lietuvą į akis krinta medžiuose žiemoti palikti nenuskinti obuoliai. Žmonės sako, kad pigiau „Maximoje“ nusipirkti lenkiškų, negu eikvoti jėgas skinant po langu linguojančius raudonskruosčius. Tie lauke žiemoti palikti obuoliai – tarsi mūsų kaimų bibliotekininkai. Beveik niekam nereikalingi. Tik pačių pastangos lems, ar išliks ir sulauks pavasario. 

 

Belieka laukti naujų „Eurostat“ duomenų, kad pasiekėme lentelių apie skaitymo įgūdžius ir bibliotekas, dugną. Nors tuomet politikai prisimins bibliotekas ir imsis pastangų, kad nebūtų užkaltos bibliotekų durys, o lentynose atsirastų naujų knygų. 

 

 

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

 

LLA pristatė Nacionalinio knygų prekyboje katalogo paslaugas akademinės literatūros leidėjų bendruomenei

2016 m. lapkričio 29 d. Lietuvos leidėjų asociacija (LLA) pristatė Nacionalinio knygų prekyboje katalogo (NKPK) paslaugas Lietuvos akademinių leidyklų asociacijos (LALA) nariams. Susitikimas su akademinių institucijų leidyklų vadovais įvyko Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.

 

Susirinkusius pasveikino LALA pirmininkas ir Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto leidyklos centro vadovas Gytis Vaškelis. 

 

Įžanginę dalį LLA vykd. direktorė Aida V. Dobkevičiūtė pradėjo įmonės Creditreform Lietuva atlikto tyrimo apie knygų leidybos sektorių apžvalga. Išsamiai tyrimas jau buvo LLA organizuotoje konferencijoje „Knygų leidyba: iššūkiai intelektinės nuosavybės industrijos sektoriui“ Kultūros ministerijoje. Tyrime pateikti leidybos įmonių, darbuotojų, leidinių tiražų, bibliotekų fondų, eksportavimo augimas ir smukimas, kiti statistiniai rodikliai nuo 2010 m. Atlikto tyrimo išvados atskleidė, kad leidybos sektoriaus efektyvumui trukdo eksporto nebuvimas, dideli piratavimo ir plagijavimo mąstai, blogėjanti demografinė padėtis, nepakankamos pirkėjų pajamos. LLA vykdomoji direktorė patikino, jog 2017 m. pradžioje planuojama plačiau aprašyti tyrimo rezultatus ir viešinti leidybos specialistams bei institucijoms. 

 

Toliau Aida V. Dobkevičiūtė pristatė NKPK portalo visuomenei ir duomenų bazės paslaugas bei sprendimus. LLA inicijuotas ir kurtas NKPK – nauja, pagal tarptautinius standartus susisteminta metaduomenų bazė, skirta knygų leidybos sektoriaus dalyviams ir specialistams. Čia renkama ir nuolatos atnaujinama leidinių bibliografinė ir komercinė informacija. NKPK padeda rinkti ir teikti išsamią informaciją apie rinkoje esančias knygas, analizuoti išleistų knygų gyvavimo ciklą, skatinti išleistų knygų pardavimus, literatūros kūrinių autorių teisių pardavimus ir eksportą. NKPK portale visuomenei (www.nkpk.lt) teikiamos informacija apie naujausias išleistas knygas (http://www.nkpk.lt/naujos-knygos) ir nuorodos, kur galima knygą įsigyti.

 

Kaip žinoma, Lietuvos valstybė šiandien neturi mechanizmo, padėsiančio išspręsti kūrinių našlaičių problemą. Aida V. Dobkevičiūtė pabrėžė, jog NKPK teikiamos funkcijos gali padėti išspręsti šią problemą ne tik dėl išsamių meta duomenų standarto, tačiau ir dėl tikėtino jungtinio autorių teisių katalogo integravimo į NKPK sistemą. 

 

Pristatymą papildė LLA projektų vadovas Mantas Civilka, kalbėjęs apie NKPK duomenų bazės funkcionalumą iš techninės pusės. M. Civilka aptarė visas galimas naudotojų funkcijas, detaliai pristatė svetainės administravimą ir skirtumus tarp Naudotojo 1, Naudotojo 2 ir Naudotojo 3. Su svetainės administravimu LLA projektų vadovas  pristatyme susirinkusius supažindino prisijungęs prie svetainės tiesiogiai su „pavyzdinėmis“ anketomis, todėl ši pristatymo dalis tapo interaktyvia, susilaukusia tiek pastabų, tiek pasiūlymų ar diskusijų. 

 

NKPK duomenų bazės pristatymą Aida V. Dobkevičiūtė užbaigė pristatydama ateities vizijas ir kokių patobulinimų galima tikėtis šiais ir ateinančiais metais. Anot LLA vykdomosios direktorės, ateinančių metų prioritetas – sėkmingi duomenų mainai su ISBN agentūra, bendro autorių teisių katalogo integracija į NKPK sistemą, naujų duomenų bazės funkcijų diegimas.

 

Akademinės literatūros leidėjai susidomėjo NKPK teikiamomis paslaugomis ir galimybėmis, aktyviai diskutavo dėl papildomų efektyvesnių funkcijų diegimo ir dalinosi pastabomis bei siūlymais. LLA tikisi ir toliau aktyviai bendradarbiauti su LALA, siekiant sėkmingo NKPK funkcionavimo leidybos sektoriuje.

Kviečiame dalyvauti konkurse „2016 metų knyga, prakalbinusi popierių“!

Tai - UAB „Papyrus Lietuva” nominacija Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos organizuojamame Knygos meno konkurse, prie kurio UAB „Papyrus Lietuva” prisijungia jau ketvirtus metus.

 

Ateinančiųjų metų 18-oji Vilniaus knygų mugė skelbia, jog mėgins atrasti lietuviškus ženklus pasaulyje bei juos perskaityti. Papyrus konkurse taip pat gausu ženklų - išmonės, pasirinkimo, tradicijų, atsiskleidžiančių knygos meno ir tipografikos derinyje. Juos pažinti, pamatyti ir įvertinti mums padės skirtingų sričių specialistų komisija.

 

Knygų po 1 egzempliorių lauksime iki 2017 m. sausio 30 d. adresu Ukmergės g. 120, 08105, Vilnius.

 

Papildoma informacija teikiama: 

El. paštu: vilija.liutkeviciene@papyrus.com 

Tel.: 8 686 41129, 8 (5) 272 4609.

 

Papyrus Knygos meno konkurso komisijos nariai:

 

  • Prof. dr. Donatas Jonas Sidaravičius, VGTU Mechanikos fakultetas, Poligrafinių mašinų katedra
  • Lekt. dr. Tomas Petreikis, VU Komunikacijos fakultetas, Knygotyros ir dokumentotyros institutas 
  • Lekt. dr. Ingrida Venytė, KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultetas, Gamybos inžinerijos katedra
  • Gytis Skudžinskas, fotomenininkas, grafikos dizaineris, leidybinės platformos „NoRoutine Books“ vienas įkūrėjų
  • Lekt. Agnė Dautartaitė-Krutulė, VDA Grafikos katedra, knygos meno disciplinos
  • Rimas Supranavičius, Vilniaus knygrišių gildijos steigėjas ir pirmininkas, knygrišys-restauratorius
  • Rasa Jančiauskaitė, iliustratorė, grafikos dizainerė, VDA Grafinio dizaino katedros Vizualiųjų komunikacijų dizaino magistro studentė

 

Konkurso nuostatus, anketą ir knygos vertinimo anketą rasite paspaudę šią nuorodą. 

 

Šaltinis: https://www.papyrus.com/ltLT/news/46100025/view.htm

LLA konferencijoje aptarti knygų leidybos ir intelektinės nuosavybės apsaugos iššūkiai Lietuvoje

Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) organizuotoje, Kultūros ministerijoje vykusioje konferencijoje „Knygų leidyba: iššūkiai intelektinės nuosavybės industrijos sektoriui“ buvo pristatyti išsamūs Lietuvos leidybos rinkos ir jos stagnavimo priežasčių tyrimai, taip pat intelektinės nuosavybės teisinio reglamentavimo studija, Nacionalinio knygų prekyboje katalogo (NKPK) teikiamų paslaugų, sprendimų ir galimybių apžvalga, užsienio specialistų prezentacijos. Konferencijos dalyviams buvo išdalinta išsami konferencijos medžiaga ir LLA parengti leidiniai. 

 

Pirmoje konferencijos dalyje Creditreform Lietuva atstovas Saulius Žilinskas pristatė Lietuvos knygų leidybos sektoriaus tyrimo rezultatus, kurie bus tikslinami bei pristatyti kitų metų LLA visuotiniame susirinkime. Teisininkė Aistė Augustauskaitė (Alma littera įmonių grupė) pristatė atlikto studijos „Iššūkiai intelektinės nuosavybės industrijos sektoriui“ rezultatus, o išsamus atliktos studijos leidinys išdalintas konferencijos dalyviams. Romanas Matulis (Clear Digital World rinkodaros vadovas) taip pat pristatė tyrimą „Knygų leidybos rinkos stagnavimas kaip internetinio „piratavimo“ pasekmė“. 

Antroje konferencijos dalyje tarptautinių leidybos ir platinimo standartų specialistas Graham Bell (EDItEUR) pristatė standartizuotų metaduomenų bazių svarbą bei ONIX ir ISNI standartus. Azar Hussan (Faber&Faber) apžvelgė leidinių klasifikacijos standarto tarptautinei knygų prekybai THEMA galimybes. Aida V. Dobkevičiūtė ir Marius Pareščius pristatė NKPK paslaugas, sprendimus ir galimybes. 

Įžanginę konferencijos kalbą tarė kultūros viceministras Arnas Neverauskas. Jis pažymėjo, kad šiandien leidybos sektorius susiduria su dideliais iššūkiais ir vienas didžiausių jų – vis platesnis interneto naudojimas. A. Neverauskas pastebėjo, kad į interneto naudojimą reikia žiūrėti ne kaip į grėsmę, o kaip į galimybę leidybai rasti naujas nišas verslui. Viceministras taip pat pasidžiaugė, kad tiek Lietuvos leidėjai, tiek ir institucijos aktyviai bendradarbiauja su užsienio partneriais – leidėjai atveria tokias naujas milžiniškas rinkas kaip Kinija, o institucijos inicijuoja Lietuvos kaip garbės viešnios dalyvavimą Londono knygų mugėje 2018 m. ir Leipcigo knygų mugėje 2017 m.

 

PIRMOJI DALIS

 

Pirmoji konferencijos sesija buvo skirta Lietuvos leidybos situacijos apžvalgai. Creditreform Lietuva atstovas Saulius Žilinskas pristatė knygų leidybos sektoriaus tyrimo rezultatus, kuris apibendrino laiką nuo paskutinio 2012 m. atlikto tokio paties pobūdžio tyrimo. Tyrimo metu padarytos išvados atskleidė, kad leidybos sektorius Lietuvoje stagnuoja: leidybos paslaugų eksportas nedidėjo dėl didelės pasaulinės konkurencijos; e-leidyba neaugo dėl didelių plagijavimo ir piratavimo mastų; įtaką leidybos rinkai darė vis blogėjanti demografinė padėtis; neaugo pirkėjų pajamos ir uždarbis; per maža valstybės parama ir finansavimas neleido sumažinti produkcijos kainų. S. Žilinskas išskyrė miestų  ir kaimų bibliotekų fondų mažėjimą kaip svarbią leidybos gyvybingumo problemą. Taip pat S. Žilinskas pastebėjo, kad neigiamą įtaką leidybai darė ir mokestinė politika – nors nuolat buvo didinamas minimalus atlyginimas, dėl to tuo metu buvo uždarytos apie 2 000 įmonių. Pranešėjas atkreipė dėmesį ir į kelis optimistiškus Lietuvos leidybos sektoriaus požymius – po krizės leidėjai Lietuvoje sėkmingai atsiskaitė su bankais, turto areštų buvo nedaug ir tai indikuoja tam tikrą rinkos stabilumą. Taip pat optimistiškai nuteikia antrame metų ketvirtyje fiksuota padidėjusi leidyklų produkcija bei nedidėjanti knygų savikaina. 

 

Kaip vieną svarbiausių Lietuvos leidybos stagnavimo priežasčių Aistė Augustauskaitė išskyrė intelektinės nuosavybės prastą apsaugą ir knygų piratavimo žalą. Atlikta studija parodė, kad  įstatyminė bazė įgyvendinant intelektinės nuosavybės apsaugą yra pakankamai aiškiai apibrėžta, bet didžiausia problema su kuria susiduriama – realus teisės aktų įgyvendinimas. Kaip vieną iš galimų teigiamų precedentų Lietuvoje pranešėja įvardino dabartinę teisminę bylą tarp Lietuvos leidėjų Alma littera, Baltos lankos, Tyto alba, Vaga, Jotema ir tinklalapio www.visosknygos.com.  A. Augustauskaitė pristatė bylos eigą ir leidėjų pasiektus laimėjimus bandant įgyvendinti intelektinės nuosavybės apsaugos įstatymus. Atlikta studija taip pat parodė, kad siekiant sėkmingai įgyvendinti intelektinės nuosavybės apsaugą, būtina griežtinti atsakomybę nacionaliniu lygiu, įdiegti vokišką sistemą, kai įspėjamieji laiškai siunčiami vartotojams, įkurti instituciją, kuri fiksuotų ir stabdytų intelektinės nuosavybės pažeidimus internetinėje erdvėje. 

 

Pirmąją konferencijos sesiją pabaigė Romanas Matulis su pranešimu „Knygų leidybos rinkos stagnavimas kaip internetinio piratavimo pasekmė“, kurio metu buvo pristatyti ir atlikto tyrimo rezultatai. R. Matulis pastebėjo, kad vystantis internetui, leidybos sektorius nuolat traukėsi. Kai IT įmonių, jų pajamų ir jose dirbančių žmonių skaičius nuolat didėjo, leidėjų, jų pajamų ir jiems dirbančių žmonių skaičius vis mažėjo. Tyrimas atskleidė, kad žmonės vis mažiau laiko skiria skaitymui, o jei knygos yra atsisiunčiamos internetu, dažniausiai tai daroma nemokamai. Remiantis pasauline piratavimo statistika, Lietuva šiuo metu užima trečią vietą.  

 

Po pirmosios konferencijos dalies vykusioje diskusijoje buvo užduotas klausimas, kodėl vis dėlto leidėjai neleidžia e-knygų Lietuvoje. A. Augustauskaitė pažymėjo, kad leidėjai kaip verslininkai neturi lėšų inveticijoms į el.leidybą, nes ji yra nuostolinga.  Tai nulemia el. knygų piratavimas. Norint situaciją keisti, būtina sėkmingai įgyvendinti esamus intelektinės nuosavybės apsaugos įstatymus. R. Matulis pritarė, kad būtina perimti vokiškąjį modelį, kai baudžiami ne tik įvairių nelegalaus turinio platformų steigėjai ir operatoriai, bet ir patys vartotojai.

 

A. Augustauskaitė taip pat pastebėjo, kad piratavimas tobulėja – kai anksčiau buvo daromos tiesiog spausdintų knygų kopijos, dabar galima atsisiųsti ir išleistas el.knygas. A. Augustauskaitė išskyrė piratavimo kaip nusikaltimo edukacijos trūkumą. Platų problemos viešinimą gali koordinuoti vos kelios didesnės Lietuvos leidyklos, todėl žmonės dažnai net nežino, kad daro nusikaltimą siųsdamiesi skenuotas knygas iš nelegalių leidinių sklaidos portalų. 

 

Graham Bell pastebėjo, kad svarbu viešinti ne tik piratavimo žalos svarbą, bet ir sugebėti parodyti, kokias papildomas pridėtines vertes turi legalus turinys ir teisėtai platinai leidiniai. 

 

ANTROJI DALIS

 

Antroje konferencijos sesijoje pristatytos galimybės kaip naudojant naujausius standartus ir inovacijas optimizuojamas leidėjų ir platintojų bendradarbiavimas. Graham Bell pristatė du standartus – autorių atpažinimo standartą ISNI ir knygos metaduomenų standartą ONIX. ISNI yra išsamus autorių atpažinimo standartas, kuris padeda išvengti dezinformacijos ieškant patikimų duomenų apie autorius. ONIX standartas yra visus svarbius leidinio metaduomenis apimantis standartas, kurį naudojant galima palengvinti leidėjų ir platintojų bendradarbiavimą, optimizuoti veiklą. Pateikta statistika atskleidė, kad naudojant sistemingus ir teisingai užpildytus metaduomenis, knygų pardavimas ženkliai išauga. Pagrindinis ONIX privalumas – galimybė konvertuoti šiuo standartu apibrėžtus metaduomenis į įvairius formatus. Šiuo metu tai aktualiausias knygų leidybos standartas pasaulyje – jis naudojamas Š. Amerikoje, Vakarų Europoje, Japonijoje, Rusijoje, dalyje Rytų Europos, P. Korėjoje, Kinijoje. 

 

Azar Hussain pristatė dar vieną tarptautinį standartą THEMA. THEMA – leidinių klasifikacijos standartas tarptautinei knygų prekybai. Naudodami šį tarptautinį standartą, leidėjai sutaupo daug laiko, pinigų ir žmogiškųjų resursų, nes nebereikia rankiniu būdu konvertuoti duomenų į reikiamus formatus, nereikia vertimų bei IT sprendimų. Šiuo metu THEMA naudojama jau 20-yje šalių kaip JAV, Jungtinė Karalystė, Ispanija, Vokietija, Prancūzija, Švedija, Japonija, Lietuva ir kt. Šis standartas yra ypač išsamus ir tai padeda tiek optimizuojant platintojų bei leidėjų darbą, tiek siekiant geresnių pardavimų. 

 

Konferencijos pabaigoje Aida V. Doblevičiūtė (LLA vykdomoji direktorė) pristatė NKPK bei jo paslaugas ir sprendimus. LLA inicijuotas ir kurtas NKPK – nauja, pagal tarptautinius standartus susisteminta metaduomenų bazė, skirta knygų leidybos sektoriaus dalyviams ir specialistams. Čia renkama ir nuolatos atnaujinama leidinių bibliografinė ir komercinė informacija. NKPK padeda rinkti ir teikti išsamią informaciją apie rinkoje esančias knygas, analizuoti išleistų knygų gyvavimo ciklą, skatinti išleistų knygų pardavimus, literatūros kūrinių autorių teisių pardavimus ir eksportą. NKPK portale visuomenei (www.nkpk.lt) teikiamos informacija apie naujausias išleistas knygas (http://www.nkpk.lt/naujos-knygos) ir nuorodos, kur galima knygą įsigyti.

 

Anot Aidos V. Dobkevičiūtės, iki dabar Lietuvoje nebuvo bendros, tarptautinius standartus atitinkančios leidinių metaduomenų bazės ir metaduomenų mainų tarp leidėjų, knygų platintojų ir bibliotekų. NKPK duomenų bazėje jau dabar yra virš 30 000 pilnų leidinių įrašų bei 200 000 bibliografinių leidinių įrašų iki 2012 m. Esminis NKPK duomenų bazės išskirtinumas – informacija apie leidinius pateikiama ne vienam, o visiems knygų sektoriaus dalyviams (leidėjams, knygų platintojams, knygynams, bibliotekoms, mokslo įstaigoms). Per 300 knygų leidybos sektoriaus dalyvių jau turi galimybę peržiūrėti ir įvertinti NKPK duomenų bazę.

 

Aida V. Dobkevičiūtė pažymėjo, kad NKPK teikia paslaugas trims skirtingoms Naudotojų grupėms. Leidėjams (1-oji grupė) NKPK pateikia vieną bendrą sistemą ir platformą, kurioje galima teikti informaciją apie leidinį knygų platintojams, siūlyti knygas bibliotekoms ir mokslo įstaigoms. Taip pat suteikiama patraukli konkurencinė aplinka dalytis informacija bei sukuriamas naujas rinkotyros ir rinkodaros instrumentas. Bibliotekos (2-oji grupė) gali operatyviai užsisakyti leidinių bibliotekų knygų fondams, rasti komercinę informaciją bibliotekų viešųjų pirkimų konkursams. Duomenų bazė galės būti naudojama kūrinio statusui nustatyti siekiant kūrinį skaitmeninti ir viešinti. Leidėjų duomenys pateikiami ONIX formatu ir lengvai konvertuojami bei teikiami didmenininkams, knygų platintojams, mažmenininkams, bibliotekoms, mokslo institucijoms, knygų klubams ir kt. (3-ioji grupė).

 

 

Renginys dalinai finansuotas LR Kultūros ministerijos Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos lėšomis.

Asociacija LATGA kūrėjams ir organizatoriams išdalijo per 171 tūkst. Eur

Lietuvos muzikos ir kino pasaulio atstovams Kalėdos atėjo anksčiau – baigiantis 2016-iesiems Asociacijos LATGA taryba paskirstė dviejų fondų – Kūrybinės veiklos ir Socialinio-kultūrinio fondo lėšas net 56 meno projektams. Iš viso – per 171 tūkst. Eur. „Nežinau, ar be LATGA finansavimo galėtumėme įgyvendinti projektus. Ši parama yra tarsi egzistencinė gija“, – sako Lietuvos muzikos informacijos centro (LMIC) vadovė Asta Pakarklytė.

 

 

Nuo hiphopo iki rimtosios muzikos

 

Neseniai išdalintame Socialinio-kultūrinio fonde buvo sukaupta rekordinė suma – net 89700 Eur.  Buvo gautos 37 projektų paraiškos, dalinis finansavimas skirtas 28. Šis fondas yra skirtas muzikos kūrinių autoriams, kurie yra sutikę su 6% atskaitymais nuo jiems išmokamo autorinio atlyginimo (honoraro).

 

Abiejų fondų veiklą koordinuojanti Asociacijos LATGA sekretorė-referentė Gailė Jurgaitytė prognozuoja, kad 2017 metai bus itin skalsūs lietuviška muzika besidomintiems melomanams, nes gauta daug prašymų finansuoti muzikos albumų įrašus ir leidinius (kompaktines ir vinilines plokšteles). 

 

Dalinį finansavimą iš Socialinio-kultūrinio fondo gavo įvairių stilių muzikos kūrėjai. Kitąmet naujais albumais ketina pradžiuginti „Golden Parazyth“, Leonas Somovas, „The Roop“, Markas Palubenka, „Vydraga“, „Sisters on Wire“, „Baltic Balkan“, savo solines programas ruošia „Liūdnų slibinų“ nariai Aistė Lasytė ir Dominykas Vaitiekūnas. Ketinama įamžinti kompozitorės Galinos Savinienės, džiazo muzikantų Giedriaus Nako ir Kęstučio Lušo bei kitų autorių kūrybą.

 

2600 Eur finansavimas skirtas hiphopo grupės „G&G Sindikatas“ dvigubo gyvo garso muzikinio albumo „Unplugged“ leidybai. Seniausia Lietuvos repo grupė neseniai surengė tris gyvo garso koncertus Rusų dramos teatre ir visus juos įrašė. Grupės vadybininkas Justas Čekuolis tikisi, kad dvigubas albumas su atrinktais įrašais bus išleistas dar pirmoje 2017-ųjų metų pusėje. „Grupė labai vertina jai skirtą finansavimą, nes albumo leidybos kaštai dideli. Be to, albumą ketiname išleisti ne tik kompaktinių, bet ir vinilinių plokštelių pavidalu“, – sako jis.

 

5000 Eur dviems projektams gavusi VšĮ „Vinilo studija“ kitąmet ketina pradžiuginti dviem išskirtiniais leidiniais – vinilo plokštelėmis, kuriose bus įamžinti iš archyvų ištraukti vertingi įrašai. Pirmiausia ketinama išleisti įrašytas, tačiau neišleistas grupės „Saulės laikrodis“ dainas, vėliau – perleisti legendinį Teisučio Makačino albumą „Disko muzika“. „Ko gero, dar turėsime pridėti ir savo pinigų, paieškoti rėmėjų, bet be LATGA finansavimo net nebūtumėme pradėję projekto. Pirmąjį albumą ketiname išleisti dar iki Knygų mugės, taip pat šiomis išskirtinėmis plokštelėmis prekiausime ir savo muzikos parduotuvėlėje“, – sako VšĮ „Vinilo studija“ vadovas Artūras Franckevičius.

 

 

Parama – tualetams įrengti

 

Svarstant kam skirti finansavimą, pasitaikė ir kurioziškų situacijų. „Nors autorių socialinėms-kultūrinėms reikmėms atskaitytų lėšų kaupimo ir paskirstymo tvarkos apraše gana aiškiai išdėstėme, kad finansavimas skiriamas su kūryba susijusiai veiklai, vis dėlto pasitaiko tokių, kurie paraiškose prašo skirti pinigų biotualetų nuomai ar apsaugos tarnybų paslaugoms. Suprantama, tokiais atvejais Taryba pinigų neskiria“, – pasakoja fondų veiklą koordinuojanti G. Jurgaitytė iš LATGA.

 

Kiek anksčiau išdalinto Kūrybinės veiklos fondo lėšų šaltiniai – 10% atskaitymai nuo kompensacinio atlyginimo, surinkto už audiovizualinių kūrinių ir fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais. Šiame fonde šiais metais surinkta 81700 tūkst. Eur, jie skirti 28 projektams įgyvendinti.

 

„Kūrybinės fondas įsteigtas atsiradus vadinamajam Tuščios laikmenos mokesčiui. Kurį laiką siūlyti projektus galėjo visų sričių autoriai, nes jie visi gaudavo ir kompensacinį atlyginimą. Deja, ne dėl mūsų kaltės, o dėl netobulo įstatymo šiemet į finansavimą galėjo pretenduoti tik muzikos ir audiovizualinių menų srities projektai“, – akcentuoja Asociacijos LATGA direktorius Jonas Liniauskas.

 

Asociacijai LATGA buvo pristatytos 45 muzikos srities ir 22 audiovizualinių projektų paraiškos. Taryba skyrė 55200 Eur 19 muzikos projektų ir 26500 Eur 9 audiovizualiniams projektams įgyvendinti.

 

 

Dėmesys kinui

 

Kai kurie projektai jau įgyvendinti arba yra įgyvendinami šiuo metu. Paskutinius filmus Kaune pristatančiam tarptautiniam festivaliui „Scanorama“ buvo skirta 3000 Eur. Šiais pinigais buvo finansuojama Šiuolaikinio meno centre rodyta žinomo menininko Deimanto Narkevičiaus kuruojama eksperimentinių filmų programa „Tai nutiko čia“ bei kino industrijai skirti renginiai.

 

Asociacijos LATGA taryba finansavimą skyrė ir netrukus prasidėsiančiam tarptautiniam moterų filmų festivaliui Šeršėliafam 2016“, pavasarį vyksiančio „Kino pavasario“ studentų filmų konkursui bei Vilniaus tarptautiniam trumpųjų filmų festivaliui.

 

„Džiaugiamės galėdami pirmą kartą prisidėti prie tokių puikių tarptautinių festivalių, suteikiančių galimybę gėrėtis tikru kinu iš įvairių pasaulio šalių. Juolab kad mūsų asociacija su daugeliu pasaulio kolektyvinio administravimo organizacijų turi ilgametę bendradarbiavimo patirtį ir atstovauja jiems priklausančių kino srities autorių teisėms Lietuvoje“, – sako Asociacijos LATGA Audiovizualinių kūrinių poskyrio vadovė Vilma Juraškienė. 

Taip pat finansavimas skirtas keliems vietiniams kino projektams – pavyzdžiui, Tautodailininkų sąjungos fondo kuriamam pilno metro dokumentiniam filmui „Nuogi jausmai medyje“, vaidybiniam filmui „Advokatas“, dokumentinių trumpo metro filmų ciklui apie dailininkus „Įkvėpti laisvės“ ir kt.

 

Gauta parama jau naudojasi ir muzikos autoriai. Šią savaitę prekyboje pasirodo naujas sostinės electropop komandos „Lemon Joy“ albumas „Willkommen“, kuriam dalinį finansavimą skyrė Asociacijos LATGA taryba. „Šiais laikais, kai daug muzikos persikėlė į internetą, daugeliui muzikantų albumas „fiziniu“ pavidalu yra prabangos dalykas. Dėkojame Asociacijai LATGA už tai, kad ji prisideda prie to, jog galime palepinti gerbėjus ne tik virtualiu, bet ir „apčiuopiamu“ albumu“, – sako grupės dainų autorius, Asociacijos LATGA narys Igoris Kofas.

 

Muzikinių projektų sąraše – ne tik įvairiausių muzikos stilių leidiniai (kompaktines ir / arba vinilines  plokšteles padedami LATGA leis Alvydas Jegelevičius, Vladas Bagdonas, Kristijonas Ribaitis, grupės „Arbata“, „Ir visa tai kas yra gražu“ ir kt.), bet ir Lietuvos muzikos autorius jungiančių organizacijų programos.

 

Lietuvos muzikos informacijos centras (LIMC) iš Socialinio-kultūrinio fondo gavo 9000 Eur, kuriuos išleis lietuviškos muzikos sklaidai užsienyje ir savo internetinės platformos palaikymo bei tobulinimo darbams. „Didelę dalį pinigų panaudojame tarptautinių muzikos parodų stendų išlaidoms padengti. Spalį dalyvavome „world“ muzikai skirtoje parodoje „WOMEX“, kitais metais ketiname vykti į dar tris profesionalų muges užsienyje: Frankfurto muzikos mugę ir „Classical:NEXT“ Roterdame, kurios orientuotos į klasikinės muzikos tradiciją ir šiuolaikines jos formas, bei MIDEM, kuri skirta įvairiems žanrams, tačiau didžiausią dėmesį sutelkia į populiariąją muziką. Norėčiau pabrėžti, kad LATGA skirtas finansavimas mūsų veiklai yra kritiškai reikšmingas. Nors mūsų projektus remia ir Lietuvos kultūros taryba, bet be LATGA finansavimo Lietuvos muzikos kultūros atstovavimas tarptautinėse platformose būtų žymiai silpnesnis, blankesnis ir prastesnės kokybės“, – sako LIMC vadovė Asta Pakarklytė.

 

Ir tai dar ne visos geros naujienos iš Asociacijos LATGA, vienijančios per 4600 autorių. Asociacijos LATGA organizuojamas ir Kultūros ministerijos iš dalies finansuojamas konkursas Jaunojo menininko stipendijai laimėti šiemet sulaukė itin didelio dėmesio – gautos net 155 paraiškos. Kam bus skirtos 7 įvairių meno sričių stipendijas, paaiškės gruodžio viduryje. Daugiau informacijos apie Asociacijos LATGA veiklą rasite interneto svetainėje latga.lt ir feisbuko paskyroje.

 

 

2016-11-08 įvyko Asociacijos LATGA Tarybos posėdis, kurio metu paskirstytos Socialinio-kultūrinio fondo lėšos:

 

Socialinio-kultūrinio fondo lėšų skirstymas:

 

  1. VšĮ „Kūrybinės idėjos“. Muzikinis komiksas „Pavogtos Bemolio natos“ – 3200 €
  2. Leonas Somovas. Leono Somovo muzikos albumas – 1000 €
  3. VšĮ „Baltijos balkanai“. Atlikėjo „Baltic Balkan“ muzikinio albumo įrašymas, leidyba bei pristatymas Lietuvoje bei užsienyje – 1000 €
  4. VšĮ „Musica Publica“. Grupės „The Roop“ antrojo albumo leidyba – 1000 €
  5. Giedrius Širka. Grupės „Golden Parazyth“ studijinio albumo ir vinilinės plokštelės leidyba – 2000 €
  6. Marius Salynas. PAPASAKOS.LT – Internetinis tinklapis klausytis autorinių pasakų – 400 €
  7. Markas Palubenka. Muzikos albumo įrašymas, leidyba bei pristatymas Lietuvoje ir užsienyje – 900 €
  8. VšĮ „Vinilo studija“. Vinilinių plokštelių serija „Lietuvos pop ir roko muzikos archyvas“. Pirmasis etapas: grupės „Saulės laikrodis“ vinilinės plokštelės išleidimas – 2500 €
  9. VšĮ „Vinilo studija“. Vinilinių plokštelių serija „Lietuvos pop ir roko muzikos archyvas“. Antrasis etapas: T. Makačinas „Disko muzika“ vinilinės plokštelės išleidimas – 2500 €
  10. VšĮ „Ars festa“. „Kęstučio Lušo dainos naujai“. Naujai aranžuotų ir įrašytų K. Lušo populiarių dainų albumas – 3400 €
  11. Jievaras Jasinskis. Miuziklo „Karalienės mirtis“ kompozicijos ir libreto kūryba – 5000 €
  12. Kauno meno kūrėjų asociacija. Kauno meno kūrėjų asociacijos premijos – 4000 €
  13. Lietuvos kompozitorių sąjunga. Jubiliejiniai lietuvių kompozitorių portretai – 6500 €
  14. Lietuvos kompozitorių sąjunga. Galinos Savinienės autorinės kompaktinės plokštelės leidyba ir pristatymas – 3000 €
  15. Tadas Čiūdaras. Tado Čiūdaro ir Vytauto Franukevičiaus albumo „Love in progress“ išleidimas – 1600 €
  16. VšĮ „Muzikos zona“. Grupės „Saulės laikrodis“ albumo įrašymas ir išleidimas – 1500 €
  17. VšĮ „Metų projektai“. Grupės „ANTIS“ albumo „Geriausios dainos II“ leidyba – 2000 €
  18. VšĮ „Scenos ir estetikos mokykla“. Baltijos sutartinė `17 – 2800 €
  19. VšĮ „ClasiCo“. Kronikos. Įvairios lietuviškos muzikos pristatymas-koncertas Čikagos Universiteto Rytų Europos studijų programoje – 2900 €
  20. VšĮ „Lietuvos muzikos informacijos centras“. Lietuvos muzikos leidiniai tarptautinei auditorijai – 5000 €
  21. VšĮ „Muzikos zona“. Lietuvių folkloro grupės „Vydraga“ albumo išleidimas ir įrašymas – 1500 €
  22. VšĮ „Remigijaus akcija“. Alternatyvaus roko grupės „DaLyvis“ albumas „Mes tiktai statistiniai duomenys“ – 1300 €
  23. Filip Gusev. „Sisters on Wire“ muzikos albumo įrašymas, leidyba ir pristatymas Lietuvoje bei užsienyje – 1000 €
  24. VšĮ „Vilniaus reviu“. Lietuvių poezija angliškai: tekstas ir garsas – 5000 €
  25. VšĮ „Liūdni slibinai“. Dominyko Vaitiekūno debiutinės muzikinės programos „Super Sapiens“ užbaigimas ir pristatymas – 4000 €
  26. Giedrius Nakas. Giedriaus Nako autorinės džiazo muzikos programos kūryba, atlikimas ir įrašymas – 500 €
  27. VšĮ „Stop! Idea“. Solinės aktorės Aistės Lasytės muzikinės programos sukūrimas ir parodymas – 3000 €
  28. VšĮ „Meno žmonės“. Grupės „G&G Sindikatas“ dvigubo gyvo garso muzikinio albumo „Unplugged“ išleidimas – 2600 €

 

2016-10-18 Įvyko Asociacijos LATGA Tarybos posėdis, kuriame paskirstytos Kūrybinės veiklos fondo lėšos. 

 

Kūrybinės veiklos fondo lėšų skirstymas:

 

  1. VšĮ „Ars & Sonoris“. Šiuolaikinės sakralinės muzikos ciklai. Žolinės laikotarpio sakralinė muzika – 2000 €
  2. VšĮ „Remigijaus akcija“. Muzikos apdovanojimų šventė „ŠAMA 2017“ – 1000 €
  3. VšĮ „Geros muzikos ekspertai“. Kompaktinės plokštelės „Ethnic Mood“ leidyba – 1000 €
  4. UAB „ZUZI leidyba“. Alvydo Jegelevičiaus albumas „Baltas lino gyvenimas“ – 1500 €
  5. VšĮ „Savaitraštis Nemunas“. 12 straipsnių ciklas „Šiuolaikinė muzika. Asmenybės“ – 1380 €
  6. Donaldas Žvybas. Grupės „Ir visa tai kas yra gražu“ albumo „Paradas“ vinilinės plokštelės leidyba – 1000 €
  7. VšĮ „Metų projektai“. Grupės „Lemon Joy“ muzikinio albumo ir vinilinės plokštelės „Willkommen“ leidyba – 1500 €
  8. VšĮ „Scenos ir estetikos mokykla“. ANIMA – partitūros ir jų audio bylos – 4000 €
  9. VšĮ „Scenos ir estetikos mokykla“. Kūrybos tiltai – 2300 €
  10. Lietuvos meno kūrėjų asociacija. 2016 m. Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija – 2000 €
  11. VšĮ muzikinis teatras „Tamburinas“. Viktoro Minioto sceninio kūrinio „Musė – vilko pusė ir kiti“ pastatymas – 1600 €
  12. VšĮ „Rašytojų klubas“. Tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“ – 7170 €
  13. VšĮ „Lietuvos muzikos informacijos centras“. Lietuvos muzikos kultūros pristatymas tarptautinėse platformose – 9000 €
  14. VšĮ „Lietuvos kompozitorių sąjunga“. Lietuvos kompozitorių muzikos kūrybos ir sklaidos programa – 12400 €
  15. VšĮ „Bardai LT“ – Kristijono Ribaičio kompaktinės plokštelės „Vakar buvo rytoj“ išleidimas – 850 €
  16. VšĮ „Scenos menai“. Grupės „ARBATA“ 15-ok metų gyvavimo proga leidžiamas vinilas „15+1“ ir jo pristatymo turas – 1500 €
  17. VšĮ „Kompozitorių sąjungos fondas“. Nacionalinis moksleivių muzikos kūrinių konkursas „Mano nata“ – 2000 €
  18. VšĮ „Bardai LT“ – Vlado Bagdono autorinių dainų kompaktinė plokštelė – 1500 €
  19. Iį „Giedriaus Litvino garso įrašų studija“. Kęstučio Lušo dainos – 1500 €
  20. Lietuvos dailininkų sąjunga. Dokumentinių trumpametražių filmų ciklas „Įkvėpti laisvės“ – 5000 €
  21. VšĮ „IN SCRIPT“. Šokio trumpametražis filmas/muzikinis klipas – 4000 €
  22. VšĮ „Lithuanian Shorts“. 11-asis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis – 2000 €
  23. VšĮ „Kino pavasaris“. Studentų filmų konkursas – tiltas į sėkmingesnę autorių teisių apsaugą – 2000 €
  24. VšĮ „Tautodailininkų sąjungos fondas. Pilnametražis dokumentinis filmas „Nuogi jausmai medyje“ – 4000 €
  25. VšĮ „Kino pasaka“. Tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam 2016“ – 1000 €
  26. VšĮ „Aloyzo Jančoro videoantologija“. Dokumentinis filmas „Tulpių laukas“. Paruošiamieji darbai – 4000 €
  27. VšĮ „Naratyvas“. Ilgo metražo vaidybinio filmo „Advokatas“  scenarijus – 1500 €
  28. VšĮ „Kino aljansas“. D. Narkevičiaus kuruojama filmų programa „Tai nutiko čia“ ir kino industrijai skirti renginiai – 3000 €

 

 

 Plačiau apie fondų veiklą - http://www.latga.lt/fondai.html

Lapkričio knygų TOP 5: į kuriuos naujus kūrinius verta atkreipti dėmesį?

15min kas mėnesį pristato naujas knygas, kurių nereikėtų praleisti pro akis. Šįkart pristatome 5 neseniai pasirodžiusias įvairių žanrų knygas.

 

Šį kartą mėnesio knyga tapo Emily St. John Mandel knyga „Vienuolikta stotis“. Parašyti originalų postapokaliptinį romaną šiais laikais atrodo gana sudėtinga užduotis. Paslysti ant klišių ir ant jau aprašytų vaizdinių yra be galo lengva. Tačiau Emily St.John Mandel pavyko. „Vienuolikta stotis“ – puikiai parašytas, nemažai filosofinių poteksčių turintis romanas su stipriais personažais, smarkiai išsiskiriantis iš kitų distopinių, postapokaliptinių romanų. Šis sąrašas – subjektyvus požiūris, o kokios knygos įspūdį paliko jums?

 

MĖNESIO KNYGA

 

Emily St. John Mandel „Vienuolikta stotis“ (Rašytojų sąjungos leidykla, iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė)

KAM: Ieškantiems originalaus distopinio romano

 

KITOS REKOMENDUOJAMOS KNYGOS

 

Lauren Groff „Moiros ir Furijos“ („Baltos lankos“, iš anglų kalbos vertė Aistė Kvedaraitė-Nichols)

KAM: Ieškantiems įdomia forma parašytos knygos apie santuoką ir joje slepiamas paslaptis

 

Ian McEwan „Vaiko gerovė“ („Jotema“, iš anglų kalbos vertė Rasa Racevičiūtė)

KAM: Mėgstantiems santūriu stiliumi parašytas giliai psichologines knygas

 

Jorge Luis Borges „Smėlio knyga“ (Rašytojų sąjungos leidykla, iš ispanų kalbos vertė Linas Rybelis)

KAM: Norintiems perskaityti vienus įdomiausių XX a. smulkiosios prozos kūrinius

 

Margarita Matulytė, Agnė Narušytė „Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija 1839–1945“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla)

KAM: Besidomintiems fotografija, Lietuvos meno istorija

 

 

Knygų pristatymo vaizdo įrašą rasite paspaudę šią nuorodą.

Šaltinis: http://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/lapkricio-knygu-top-5-i-kuriuos-naujus-kurinius-verta-atkreipti-demesi-286-706245

Metų knygos rinkimai: skelbiami išskirtiniausių kūrinių penketukai

Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacijos inicijuota ir kartu su Kultūros ministerija, Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija, Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka rengiama akcija „Metų knygos rinkimai“ vėl kviečia skaitytojus rinkti labiausiai patikusias lietuvių autorių knygas.

 

Dvyliktą kartą vykstančiais knygų rinkimais siekiama skatinti Lietuvos gyventojus domėtis šiuolaikine lietuvių literatūra ir atkreipti dėmesį į geriausius jos kūrinius, populiarinti skaitymą kaip prasmingą, patrauklų ir privilegijuotą užsiėmimą. Šiemet knygų penketukai išrinkti tik trijose kategorijose: knygos suaugusiesiems, poezijos knygos ir knygos vaikams. Pasak knygų vaikams ir paaugliams vertinimo komisijos pirmininkės Renatos Šerelytės, šiemet paauglių knygų penketukas nėra teikiamas dėl nepakankamai kokybiškų tekstų, estetinių reikalavimų neatitikimo, redaktoriaus darbo trūkumo.

 

Norime, kad į pastabas pagaliau reaguotų ir leidėjai, ir patys autoriai atsakingiau žvelgtų į knygos koncepciją, estetinę jos išvaizdą ir teksto kokybę“, – teigia R. Šerelytė. Akcijoje dalyvaujančios knygos yra parašytos šiuolaikinių lietuvių autorių ir išleistos nuo 2015 m. rugsėjo 1 dienos iki 2016 m. rugpjūčio 31 dienos.

 

Knygų vaikams penketuką šiemet atrinko: R. Šerelytė (rašytoja, vertinimo komisijos pirmininkė), Goda Baranauskaitė (filologė, Vilniaus universiteto magistrantė), Rūta Elijošaitytė (VšĮ „Laikas skaityti“ direktorė), Eglė Nachajienė (Vilniaus „Ryto“ progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė), Asta Skujytė-Razmienė (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Etnologijos studijų programos doktorantė, Tautosakos archyvo skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja).

Knygų suaugusiesiems ir poezijos ekspertų komisiją šiemet sudarė: Rimantas Kmita (rašytojas ir literatūros kritikas, komisijos pirmininkas), Gytis Norvilas (poetas, savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius), Giedra Radvilavičiūtė (rašytoja), Neringa Mikalauskienė (rašytoja, literatūros kritikė), Virginija Cibarauskė (literatūros kritikė).

 

Knygų suaugusiesiems penketukas:

  1. Eugenijus Ališanka, „Empedoklio batas. Tolimųjų reisų esė“, (Tyto alba, 2016);
  2. Danutė Kalinauskaitė, „Skersvėjų namai“, novelės (Tyto alba, 2015);
  3. Kęstutis Navakas, „Vyno kopija“, romanas (Tyto alba, 2016);
  4. Violeta Palčinskaitė, „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“, atsiminimai (Tyto alba, 2015);
  5. Rolandas Rastauskas, „Trečias tomas“, esė ir kiti tekstai (Apostrofa, 2015).

Poezijos knygų penketukas:

  1. Eugenijus Ališanka, „Stuburo tik punktyrai“, eilėraščiai (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016);
  2. Mantas Balakauskas, „Roma“, eilėraščiai (Versus aureus, 2016);
  3. Stasys Eidrigevičius, „Giedanti gaidžio galva = Giedanti gaidžia gàlva“, poema (Apostrofa, 2016);
  4. Dainius Gintalas, „Adatos“, eilėraščiai (Tyto alba, 2016);
  5. Giedrė Kazlauskaitė, „Singerstraum“, eilėraščiai (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016).

Knygų vaikams penketukas:

  1. Gendrutis Morkūnas, „Traškančios žvaigždės“, apsakymai, iliustravo Marius Zavadskis (Aštuntoji diena, 2015);
  2. Selemonas Paltanavičius, „Maži ežiuko sapnai“, pasaka, iliustravo Lina Eitmanytė-Valužienė (Nieko rimto, 2015);
  3. Nadia Kovaliova, „Meškis ir žąsis“, iliustravo autorė (Nieko rimto, 2015).
  4. Aidas Jurašius, „Akmenukų pasakos“, iliustravo Jurga Šarmavičiūtė (Labdaros ir paramos fondas Švieskime vaikus, 2015);
  5. Jurga Baltrukonytė, „Filmukai“, iliustravo Algis Kriščiūnas (Alma litera, 2016).

Už labiausiai patikusią knygą visose kategorijose galima balsuoti interneto svetainėse http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt ir www.lrt.lt; elektroniniu paštu metuknyga@lrt.lt arba paštu adresu: „Metų knygos rinkimams“, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Gedimino pr. 51, 413 kab., LT-01504 Vilnius. Daugiausia skaitytojų balsų surinkę knygų autoriai tradiciškai bus apdovanoti Vilniaus knygų mugėje 2017 metų vasario mėnesį.

 

Šaltinis: http://www.delfi.lt/veidai/kultura/metu-knygos-rinkimai-skelbiami-isskirtiniausiu-kuriniu-penketukai.d?id=72464618

„Tyto alba“ pristatė 11 naujų lietuvių rašytojų kūrinių: nuo klasikų iki debiutantų

Viena svarbiausių šalies leidyklų „Tyto alba“ ketvirtadienį vykusios spaudos konferencijos metu kvietė susipažinti lietuvių literatūros naujienomis – renginyje dalyvavo net 11-a autorių, kurių knygos ką tik pasirodė ar jau netrukus pasieks knygynų lentynas.

Kaip teigė leidyklos direktorė Lolita Varanavičienė, šį susitikimą galima pradėti nuo geros naujienos – knygos Lietuvoje nemirė, o lietuvių autoriai kaip niekad geidžiami ir laukiami, nors skaitytojų, deja, mažėja. „Šiųmetė [rašytojų] grupė mums patiems atrodo labai įdomi. Turime klasikų ir debiutantų, grožinės literatūros, negrožinės bei tarpinio žanro pavyzdžių. Yra leidyklos surastų grynuolių ir mus pasirinkusių patyrusių autorių, kurie iki šiol knygas leido kitose leidyklose“, – sakė L.Varanavičienė.

 

Savo kūrinį pirmasis pristatė eseistas Eugenijus Ališanka, kurio knyga „Empedoklio batas. Tolimųjų reisų esė“ pasirodė dar šį birželį. Knygoje E.Ališanka gilinasi į šiandienio žmogaus situaciją, o kultūriniais kontekstais prisotintus tekstus konstruoja atsisakydamas linijinio pasakojimo. 

Paklaustas, kaip gimė knygos pavadinimas, rašytojas teigė, jog jam jaunystėje didelį įspūdį padarė graikų filosofo Empedoklio teorija, teigianti, jog pasaulį valdo meilės ir neapykantos jėgos, o kosmose skraido įvairios kūno dalys, kurios šių jėgų dėka jungiasi į įvairiausias kombinacijas.

„Literatūrinis tekstas, bent jau kaip aš jį dabar įsivaizduoju, atsiranda labai panašiai. Yra tam tikros detalės, tam tikri vaizdiniai, atmintys, vaizduotės nuoplaišos, sapnai – ir visa tai vienaip ar kitaip jungiasi tekste“, – sakė rašytojas. Tęsdamas pasakojimą apie knygos pavadinimo gimimą, E.Ališanka priminė ir legendą apie Empedoklį – sakoma, kad jam įšokus į ugnikalnį, šis išspjovė vieną filosofo batą.

 

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/leidykla-tyto-alba-pristate-11-nauju-lietuviu-rasytoju-kuriniu-286-680993

Šaltinis: http://www.15min.lt

Tarp pernai lietuvių dažniausiai skaitytų knygų – ir A. Tapino romanas

Asociacija LATGA Kultūros ministerijai neseniai pateikė autorinio atlyginimo paskirstymo už knygų ir kitų leidinių panaudą bibliotekose 2015 metų ataskaitą. Iš jos matyti, kad 2015 m. iš lietuvių autorių daugiausia skaitytos vaikų ir paauglių rašytojo Vytauto Račicko knygos. Iš mokslinės literatūros autorių populiariausia Viktorija Daujotytė. 2015 m. daugiausia skaitytojams išduotas lietuviškos grožinės literatūros kūrinys – Roko Flick knyga „Ema, pastoriaus dukra“.

 

„V. Račicko knygos paimtos beveik 30 tūkst. kartų, 10-oje vietoje esančios Kristinos Sabaliauskaitės knygos skaitytojoms išduotos per 5 tūkst. kartų. Skaitomiausių lietuviškos grožinės literatūros kūrėjų dešimtuke galima rasti ir Romualdą Granauską, Ireną Buivydaitę-Kupčinskienę, Algimantą Čekuolį, Eleną De Strozzi, Vytautą Ažušilį, Jurgą Ivanauskaitę, Vytautą V. Landsbergį, Renatą Šerelytę-Mendeikienę“, – ataskaitą apžvelgia Asociacijos LATGA Kūrinių panaudos ir reprografinio atgaminimo poskyrio vadovė Jurga Bražiūnienė.

Populiariausių 2015 m. knygų sąraše be Roko Flick knygos „Ema, pastoriaus dukra“ taip pat yra Jolitos Herlyn kūrinys „Mano vyrai ir jų žmonos“, R. Granausko „Trečias gyvenimas“, Rūtos Vanagaitės „Ne bobų vasara“, I. Buivydaitės-Kupčinskienės „Kitapus rūko“, Jurgos Jancikevičiūtės „Mėlynas rūkas“ (I d.), Andriaus Tapino „Vilko valanda“, Ginos Viliūnienės „Vilniaus Madona“, Agnės Žagrakalytės „Eigulio duktė: Byla F 117“, Elenos De Strozzi „Laiko upės slenksčiai“, rašoma pranešime spaudai.                 

Mokslinės literatūros autorių sąraše lyderiauja V. Daujotytė, jos knygos skaitytojams išduotos beveik 3 tūkst. kartų. Taip pat lietuviai gana aktyviai skaitė Norberto Vėliaus, Filomenos Taunytės Algimanto Sakalo, Rositos Lekavičienės ir kitų darbus.  

Užsienio autorių grožinės literatūros populiariausių knygų dešimtuko viršūnėje – Aleksandros Marininos „Nutrauktos gijos“ I t. (vertėjas J. Gimberis). Ši knyga skaitytojams išduota per 3 tūkst. kartų. Ne daug nuo jų atsiliko Jerome`o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ (vertėjas P. Gasiulis), Sandros Brown „Skandalas“ (vertėjas D. Masilionis) ir kitos knygos.  

Populiariausia užsienio grožinės literatūros vertėja – Danguolė Žalytė. Populiariausias grožinės literatūros dailininkas – Agnius Tarabilda, o tarp iliustratorių – Alfreda Steponavičienė.

2016 metų gegužę pasirašius sutartį su Kultūros ministerija už knygų panaudą bibliotekose 2015 metais, autoriams buvo skirta 228480 Eur, t. y. 40806 Eur, t. y. 18 % daugiau nei praėjusiais metais.

2015 metų autorinio atlyginimo už knygų panaudą paskirstyme dalyvavo 1373 Lietuvos autoriai, kurie pateikė paraiškas Asociacijai LATGA. Beje, tam, kad gautų atlyginimą už tokį kūrinių panaudojimą, knygų autoriams ir bendraautoriams LATGA nariais tapti nebūtina, pakanka tiesiog užpildyti atitinkamas paraiškos formas. Visi autoriai, gaunantys atlyginimą už knygų ir kitų leidinių panaudą bibliotekose, taip pat dalyvauja atlyginimo už kūrinių reprografinį atgaminimą paskirstyme. Atlyginimas paskirstomas kartą metuose iki birželio mėn.1 d.

Autorinio atlyginimo už knygų panaudą bibliotekose paskirstyme dalyvavo ir 19 užsienio autorių, kuriems atstovauja Airijos kolektyvinio administravimo bendrija (The Irish Copyright Licensing Agency). Autorinis atlyginimas iš viso buvo paskirstytas 1337 autoriams. 36 autorių knygos nebuvo paimtos skaityti nė karto.

Autorinio atlyginimo paskirstyme dalyvavo 800 knygų tekstų autoriai, 429 vertėjai, 113 iliustruotojai ir 31 knygos dailininkų. Per 2015 metus užregistruoti 107 nauji autoriai.

Informacija buvo renkama iš 64 bibliotekų, kuriose yra pilnai įdiegta LIBIS (Lietuvos integrali bibliotekų informacinė sistema).

2015 m. autorinis atlyginimas paskirstytas: knygų tekstų autoriams 65407,24 Eur (2014 m. 50241,55 Eur), vertėjams 120523,35 Eur (2014 m. 101936,45 Eur), iliustruotojams ir knygų dailininkams 19563,87 Eur (2014 m. 16634,67 Eur), meno albumų autoriams 137,54 Eur (2014 m. 94,33 Eur). Iš viso autoriams paskirstyti 205632 Eur. Lietuvos autoriams paskirstyta 204677,12 Eur. Užsienio autoriams – 954,88 Eur.

 

2015 METŲ POPULIARIAUSIŲ AUTORIŲ DEŠIMTUKAI

 

GROŽINĖS LITERATŪROS AUTORIAI

 

  1. Vytautas Račickas                                                          
  2. Romualdas Granauskas                                                  
  3. Irena Buivydaitė-Kupčinskienė                                      
  4. Elena De Strozzi                                        
  5. Vytautas V. Landsbergis                                                
  6. Algimantas Čekuolis                                  
  7. Vytautas Ažušilis                                      
  8. Jurga Ivanauskaitė                                                          
  9. Renata Šerelytė                                          
  10. Kristina Sabaliauskaitė         

 

POPULIARIAUSIOS LIETUVIŲ AUTORIŲ GROŽINĖS LITERATŪROS KNYGOS

 

  1. Rokas Flick „Ema, pastoriaus dukra“                                                              
  2. Jolita Herlyn „Mano vyrai ir jų žmonos“                                                          
  3. Romualdas Granauskas „Trečias gyvenimas“                                                  
  4. Rūta Vanagaitė „Ne Bobų vasara“                                                                  
  5. Irena Buivydaitė-Kupčinskienė „Kitapus veidrodžio“                                    
  6. Jurga Jancikevičiūtė „Mėlynas rūkas“ I d.                                                        
  7. Andrius Tapinas „Vilko valanda“                                                                    
  8. Gina Viliūnienė „Vilniaus Madona“                                          
  9. Agnė Žagrakalytė-Platelienė „Eigulio duktė: Byla F 117“                              
  10. Elena De Strozzi „Laiko upės slenksčiai“        
                                                 

MOKSLINĖS LITERATŪROS AUTORIAI

 

  1. Viktorija Daujotytė                                                        
  2. Norbertas Vėlius                                                            
  3. Filomena Taunytė-Paškonienė                                        
  4. Dalia Antinienė                                                              
  5. Rosita Lekavičienė                                                        
  6. Algimantas Sakalas                                                        
  7. Junona Almonaitienė                                                      
  8. Visvaldas Legkauskas                                                    
  9. Arvydas Pajuodis                                                          
  10. Vitalija Bagdžiūnienė                                                     

 

POPULIARIAUSIOS LIETUVIŲ AUTORIŲ MOKSLINĖS, DALYKINĖS LITERATŪROS KNYGOS

 

  1. Vytautas Pranulis, Arvydas Pajuodis, Regina Virvilaitė, Sigitas Urbonavičius „Marketingas“.
  2. Filomena Taunytė „7 nuodėmės ir 12 ligų“.                                  
  3. Filomena Taunytė „9/10 laimės“.                              
  4. Algimantas Sakalas „Personalo vadyba“.                                                          
  5. Zita Vasiliauskaitė, Rosita Lekavičienė, Junona Almonaitienė, Dalia Antinienė „Bendravimo psichologija šiuolaikiškai“.
  6. Filomena Taunytė „Laimingas senelių gyvenimas“                                            
  7. Alfonsas Laurinavičius, Roma Jusienė „Psichologija“                                                            
  8. Visvaldas Legkauskas „Vaiko ir paauglio psichologija“                                    
  9. Jūratė Baranova „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas“                                          
  10. Autorių kolektyvas „Psichologija šiandien“  
                           

POPULIARIAUSIOS UŽSIENIO AUTORIŲ GROŽINĖS LITERATŪROS KNYGOS

 

  1. Aleksandra Marinina „Nutrauktos gijos“ I t. (vertėjas J. Gimberis)                
  2. Gillian Flynn „Dingusi“ (vertėja D. Zaikauskienė)                            
  3. Michael Robotham „Įtariamasis“ (vertėjas V. Petrukaitis)                  
  4. Santa Montefiore „Neužmiršk manęs“  (vertėja I. Buivydaitė-Kupčinskienė)
  5. Lucinda Riley „Levandų sodas“ (vertėja A. Karsokienė)                                                              
  6. Sandra Brown „Skandalas“ (vertėjas D. Masilionis)                                                
  7. Christina Beker Kline „Našlaičių traukinys“ (vertėja Z. Marys)          
  8. Jeffrey Archer „Tik laikas parodys“ (vertėja I. Žakevičienė)                                    
  9. Jerome David Selindger „Rugiuose prie bedugnės“  (vertėjas P. Gasiulis)    
  10. Mary Higgins Clark „Mėnesiena tau tinka“ (vertėja V. Vitkūnienė)

 

Šaltinis: http://www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/143144/tarp_pernai_lietuviu_dazniausiai_skaitytu_knygu_ir_a_tapino_romanas

Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino nutarimą dėl dokumentų privalomųjų egzempliorių skaičiaus ir jų perdavimo bibliotekoms

2016 m. birželio 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė  (LRV) patvirtino 1996 m. lapkričio 22 d. nutarimo Nr. 1389 „Dėl dokumentų privalomųjų egzempliorių skaičiaus ir jų perdavimo bibliotekoms“ pakeitimus.

LRV nustatė, jog tiražui esant didesniam nei 100 egzempliorių, viešosios informacijos rengėjai per 20 darbo dienų nuo visų rūšių dokumentų tiražo išleidimo datos turi perduoti nemokamus privalomuosius egzempliorius: Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai leidinio 2 egzempliorius, o Kauno apskrities viešajai bibliotekai, Vilniaus universiteto bibliotekai, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai ir Lietuvos technikos bibliotekai 1 egzempliorių. Tiražui esant nuo 20 iki 100 nemokamus privalomuosius egzempliorius privaloma perduoti: Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai 2 egzempliorius ir Lietuvos technikos bibliotekai vieną egzempliorių.

Elektronine forma išleistų dokumentų vieną privalomąjį egzempliorių per 20 d. d. nuo dokumento išleidimo dienos privaloma perduoti Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai. Elektronine forma išleisto dokumento Lietuvos bibliotekų fonde pateikti nereikia tik tuo atveju, jeigu dokumentas jau yra perduotas įprastinėje, materialioje formoje.

Lietuvos leidėjų asociacija (LLA), dar 2015 metų gruodžio mėnesį, raštu pateikė pastabas ir pasiūlymus dėl nutarimo Nr. 1389 pakeitimo projekto bei dalyvavo nutarimo rengime. 

Vaizduotės pasaulio dirigentas

(Tekstas publikuotas dienraštyje 7 meno dienos 2016-05-27)

 

KALBAMĖS SU ILIUSTRUOTOJU KĘSTUČIU KASPARAVIČIUM IR JO PARODOS KURATORE DR. JOLITA LIŠKEVIČIENE

 

Bolonijos vaikų knygų mugės metu šio miesto Meno ir istorijos bibliotekoje (Biblioteca dʼArte e di Storia di San Giorgio in Poggiale) balandžio 6–29 d. veikė dailininko Kęstučio Kasparavičiaus retrospektyvinė paroda „Dirigentas su teptuku“, pristatanti 30 jo kūrybos metų, apie 100 iliustracijų ir knygų. Parodą surengė Lietuvos kultūros institutas, bendradarbiaudamas su Lietuvos kultūros atašė Italijoje Julija Reklaite.

 

Bolonija yra ypatinga iliustruotojo biografijos erdvė: čia jis buvo įvertintas garbingu UNICEF diplomu „Illustrator of the Year“ (1994), apdovanotas „Award for Excellence“ (2003), net 13 kartų jo iliustracijos buvo atrinktos į kasmetinę konkursinę iliustruotojų parodą („Illustrators Exhibition“). Bolonijos bibliotekoje įrengti stendai leido parodos lankytojams iš arti apžiūrėti kiekvieną Kęstučio Kasparavičiaus kūrinių detalę, pakeliauti visais piešinių ir vaizduotės labirintais, praeiti pro visas duris, pažiūrėti į visus langus…

 

Pasak parodos kuratorės dr. Jolitos Liškevičienės, būtent tai sudaro išskirtinio Lietuvos dailininko ir rašytojo kūrybos esmę: joje užkoduota vaizduotę išlaisvinanti galia. Apie Bolonijos patirtis ir parodoje nubrėžtą Kęstučio Kasparavičiaus kūrybos kelią kalbėjomės Vilniuje, prie dailininko stalo, kur gimė visas didžiulis jo diriguojamų personažų „choras“ (ir šios parodos sumanymas).

 

 

Kaip suformulavote parodos koncepciją?

 

Jolita Liškevičienė: Iš tiesų buvo taip: kiekvienas turėjome savo viziją, Kęstutis su manąja iš pradžių nesutiko.

 

Kęstutis Kasparavičius: Jolita norėjo į parodą įtraukti visą mano kūrybą nuo pat pradžių – 1984-ųjų iliustracijų leidiniui „Įdomiųjų darbų pamokos“. Man neatrodė, kad verta – juk pradėjau nuo choro dirigavimo M.K. Čiurlionio meno mokykloje, Vilniaus dailės institute baigiau dizaino specialybę – jau 26-erių. Iki tol net nebuvau bandęs iliustruoti. Taip išėjo, kad gan greitai, nuo 1990-ųjų, pradėjau dirbti su vokiečių leidėjais. Manau, kad mano kūrybos pradžia buvo tai, ką kiti daro dar būdami studentais. Aš mokiausi piešdamas savo pirmąsias iliustracijas!

 

J. L.: O aš manau, kad tikrai vertėjo parodyti ir šį etapą: tarkime, 1989 m. išleistos „Lietuviškos pasakos“ buvo labai didelės apimties ir reikšmingas darbas, taip pat ir „Baronas Miunchauzenas“ (1987). Juk negali menininkas iš karto būti brandus, labai įdomu stebėti jo raidą. Kęstučio kūryba pirmose knygose yra kitokia negu mums pažįstama dabar, jis naudojo kitą techniką – spalvino akvarele, štrichavo, taip išgaudavo apimtis. Tuo metu Kęstutis Kasparavičius daug mokėsi iš meno istorijos, ieškojo pirmavaizdžių, taip pat jau matome pirmuosius siurrealizmo bruožus – visa tai pristatėme pirmojoje parodos dalyje kaip savojo stiliaus paiešką. Nuo 1992-ųjų dailininko braižas pradėjo labai stipriai keistis, įvyko lūžis, susijęs su vokiško konteksto įtaka. Per dešimtį metų (iki 2002 m.) Kęstutis Kasparavičius tapo tuo, kuo yra dabar, ištobulinęs nonsenso estetiką ir kitus unikalius savo kūrybos bruožus.

 

O kaip vis dėlto prie to prisidėjo darbas su vokiečių užsakymais?

 

K. K.: 1990 m. pelniau apdovanojimą „Auksinis pieštukas“ Belgrade ir tai atvėrė kelią tarptautiniams užsakymams. Dirbti Vokietijos miesto Eslingeno leidyklai tikrai nebuvo lengva, mano patirtis su „Vaga“ ar „Vyturiu“ buvo visiškai kitokia, darydavau, kaip išeina, niekas neturėdavo pastabų. Eslingene viskas buvo kitaip: siųsdavau eskizus jų meno redaktoriui Matthiasui Bergui, perpiešdavau po keletą sykių, šlifuodavau. Reikalavimų būdavo daugybė, net galėdavo paprašyti keisti techniką. Ir keičiau – iš pradžių sukandęs dantis, galvojau, kad gal visai neblogai man sekėsi štrichuoti… O dabar džiaugiuosi, kad išėjau tokį muštrą. Manau, kad pirmosios pora knygelių ne kaži kaip pavyko, bet paskui įsivažiavau.

 

J. L.: Vokietijos leidėjai reikalavo kanonų, griežto iliustracijų kiekio, laikytis terminų.

 

K. K.: Ir negalėdavai ginčytis, nes jie – aukšto lygio, patyrę profesionalai, kurie, beje, yra man sakę, kad labiau mėgsta dirbti su jaunais dailininkais. Manau, kad ši patirtis ir padarė mane tikru iliustruotoju.

 

J. L.: Šiame etape labiausiai Kęstučio Kasparavičiaus vaizduotę išlaisvino iliustracijos Edwardo Learo knygai „Antis ir kengūra“ („Esslinger“, 1992). Learas vadinamas nonsenso estetikos pradininku literatūroje vaikams. Man atrodo, kad šis užsakymas buvo lemtingas Kęstučiui: jis galų gale gavo galimybę nebūti pririštas prie teksto. Parodos Bolonijoje katalogo viršelyje įdėjome iliustraciją iš šios Learo knygos, nes joje – Kasparavičiaus kūrybos esencija: čia yra ir knygos autoriaus portretas, ir kartu dailininko autoportretas. Skrybėlė yra tarsi vaizduotė, o joje – įvairios durys, laiptai, langai, kviečiantys užeiti ir skaitytojo fantaziją. 1992–2002 m. laikotarpiu, kurį mes parodoje įvardijome kaip pagrindinių stilistinių krypčių susiformavimo laiką, išlaisvėjo ir dailininko personažai, jo iliustracijose pradėjo veikti siužetas. Šiųmetinėje Bolonijos vaikų knygų mugėje teko dalyvauti vienoje diskusijoje, jos dalyviai klausė – kada galima pasakyti, kad iliustracija knygai yra gera? Tada, kada tampi iliustracijos dalyviu, žiūrėdamas į ją jautiesi, tarsi atsidūrei jos viduje.

 

Beje, šiame Kęstučio Kasparavičiaus kūrybos laikotarpyje išskyrėme ir dvi kitas stilistines kryptis: tvirtėjant nonsenso estetikai, jis iliustravo ir klasikos kūrinius: „Pinokis“ („Coppenrath Verlag“, 1993), tos pačios leidyklos užsakytas „Spragtukas“ (1998), „Coliukė“ („Nieko rimto“, 2005), kitas knygas. Kaip žinome, visose pasakose yra reali ir fantastinė erdvė – būtent ši, be abejo, Kęstučiui visada daug artimesnė. Trečioji kryptis – realistinė estetika: Kasparavičius kūrė iliustracijas Fiodoro Dostojevskio „Sąžiningam vagiui“ („Grimm Press“, 1994). Taip pat jis pradėjo dirbti su amerikiečiais – leidykla „Boyds Mills Press“, kurie reikalavo tik realizmo.

 

Plačiau skaitykite: http://lithuanianculture.lt/vaizduotes-pasaulio-dirigentas/

Seimas pagerbė aktyviausius bibliotekų skaitytojus

Šiandien Seime, istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje, pagerbti aktyviausi 2015 metų skaitytojai ir skaitomiausių knygų autoriai. Bibliotekų metams paminėti skirtame renginyje pasveikinti daugiau kaip 130 knygų mylėtojų iš beveik 70 Lietuvos bibliotekų.

 

Dalyvius pasveikino šio šventinio renginio iniciatorė Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė, skaitomiausių knygų lietuvių autoriai – rašytoja, menotyros mokslų daktarė Kristina Sabaliauskaitė ir vaikų rašytojas Vytautas Račickas, žodį tarė viena iš vyriausių skaitytojų iš Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos Regina Kuneikienė (84 metai) ir jauniausios Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos skaitytojos Dainidos-Irenos Blažytės (4 metai) tėtis Robertas-Dainius Blažys, taip pat pripažintas aktyviausiu Nacionalinės bibliotekos skaitytoju.

 

Seimo Pirmininkė L. Graužinienė sveikinimo kalboje pažymėjo, kad žmonės, saugantys ir populiarinantys lietuvišką knygą, nuo mažens skatinantys skaityti vaikus, organizuojantys ir kviečiantys visuomenę į įvairius kultūros renginius, gali būti vadinami knygnešiais. „Šiandien tie žmonės yra bibliotekininkai. <...> Tikiuosi, kad šie Bibliotekų metai ir jiems skirtos iniciatyvos duos teigiamą impulsą bibliotekų atsigavimui ir plėtrai, susitikimams su rašytojais, kūrybos vakarams, knygų aptarimams, jaunųjų rašytojų skatinimo renginiams“, – sakė parlamento vadovė.

 

Pasak Seimo Pirmininkės, „šioje salėje sėdintys įvairiausio amžiaus skaitytojai iš visos Lietuvos gali paliudyti, kad neįsivaizduoja savo gyvenimo be bibliotekų, neretai – nė dienos be savo mylimų rašytojų kūrinių! Dauguma iš Jūsų, susirinkusių į šią salę, perskaito daugiau nei šimtą knygų per metus! Be to, ši iniciatyva dar kartą įrodė, kad meilė knygai neturi amžiaus ribų“. Ji atkreipė dėmesį, kad aktyviausiais bibliotekos skaitytojais yra tapę ir vienos šeimos nariai – suaugęs ir vaikas. „Tai tik patvirtina, kad garantuotas būdas paskatinti mažuosius pamilti knygas – tėvams savo pavyzdžiu įkvėpti vaikus nuo ankstyvo amžiaus imti knygą į rankas ir džiaugtis ja kasdien“, – sveikindama susirinkusiuosius kalbėjo parlamento vadovė.

 

Kaip teigė L. Graužinienė, šiuolaikiniame technologijų pasaulyje niekas neatstos ypatingos bibliotekų aplinkos, gyvai verčiamų knygos puslapių magijos ir, be abejo, to nenusakomo knygų kvapo.

 

Skaitomiausių knygų autorė K. Sabaliauskaitė tvirtino, kad skaitymas – tai didžiulis malonumas, o knyga – dvasinis penas. „Be skaitymo mūsų sielas ištinka paprasčiausias dvasinis badas. Neskaitanti visuomenė – tai nuskurdusi, nuskurusi, išbadėjusi, nuo pasaulio atsiliekančių dvasios ubagų visuomenė, kurios neišgelbės jokios technologijos. Todėl sveikinu Jus, vis dar skaitančius ir jau skaitančius, didelius ir mažus. Tai paliudijimas, kokie atviri esate pasauliui ir nuotykiui, kurį dovanoja knyga. O mažiesiems skaitytojams pavydžiu baltu pavydu dėl to, jog žinau, kiek daug puikių knygų Jūsų laukia. Pavydžiu to atradimo stebuklo, kurį Jūs jausite skaitydami jas pirmą kartą“, – sveikindama bibliotekas ir aktyviausius skaitytojus sakė rašytoja K. Sabaliauskaitė.

 

Vienas iš skaitomiausių knygų vaikams autorius rašytojas Vytautas Račickas teigė vaikams rašantis todėl, kad suaugę žmonės gali gyventi ir be knygų, o vaikai negali. Rašytojas pabrėžė, kad ypač vertina tiesioginį autoriaus ir skaitytojo bendravimą, nes tai padeda suprasti skaitytojo poreikius.

 

Aktyviausiems skaitytojams pagerbti skirtame renginyje pasirodė dainuojamosios poezijos atlikėjas Žilvinas Ališauskas, o jaunuosius skaitytojus Seimo rūmuose pasitiko rašytojos Linos Žutautės sukurtas personažas Kakė Makė.

 

Vitražo galerijoje eksponuojama skaitomiausių lietuvių autorių knygų paroda. 2015 metais skaitytojai dažniausiai iš bibliotekų ėmė šių mūsų šalies autorių knygas: Kristinos Sabaliauskaitės, Romualdo Granausko, Irenos Buivydaitės, Andriaus Tapino, Rūtos Vanagaitės, Roko Flick, Nijolės Narmontaitės, Aldonos Ruseckaitės, Apolinaro Čepulio, Algimanto Čekuolio, Alvydo Šlepiko.

 

Vaikai mieliausiai rinkosi Linos Žutautės, Vytauto Račicko, Vytauto V. Landsbergio, Kristinos Gudonytės, Rebekos Unos, Danguolės Kandrotienės, Tomo Dirgėlos knygas.

 

Lietuvos Respublikos Seimas, kurio sprendimu 2016-ieji paskelbti Bibliotekų metais, pakvietė šalies bibliotekas išrinkti aktyviausius 2015 metų skaitytojus – vieną suaugusįjį ir vieną vaiką (iki 18 metų). Į šią Seimo iniciatyvą atsiliepusių bibliotekų išrinkti knygų mylėtojai – nuo mažiausio iki vyriausio – pakviesti į renginį Seimo rūmuose. Dviem vyriausioms aktyviausioms skaitytojoms – 86 metai, o jauniausiajai skaitytojai – tik 4,5 metų.

Dar dvidešimt trys lietuvių literatūros kūriniai prašneks septyniomis pasaulio kalbomis

Lietuvos kultūros instituto vykdoma Vertimų skatinimo programa pirmą šių metų pusmetį finansuos 23 Lietuvos klasikų ir šiuolaikinių autorių knygų vertimus į vokiečių, anglų, ukrainiečių, prancūzų, italų, graikų, rusų kalbas. Didžioji dalis šių vertimų pasieks skaitytojus jau 2017 metais.

 

Pasak Lietuvos kultūros instituto direktorės Aušrinės Žilinskienės, panašias literatūros sklaidos programas turi kone kiekviena Europos šalis: „Literatūros vertimų skatinimas yra viena esminių ilgalaikės kultūros sklaidos priemonių. Išversta ir išleista knyga pradeda naują gyvenimą kitoje šalyje, ji perkama, skaitoma bibliotekose.“

 

Siekiant kultūros sklaidos vientisumo ir kryptingumo, vienas iš Vertimų skatinimo programos atrankos prioritetų yra paraiškos iš tų šalių, kur šiuo metu vystomi strateginiai Lietuvos kultūros pristatymo projektai: „Neatsitiktinai net dešimties autorių tekstai bus verčiami į vokiečių kalbą – 2017 m. Lietuva bus pagrindinė tarptautinės Leipcigo knygų mugės viešnia. 2018-aisiais kartu su Latvija ir Estija būsime Londono knygų mugės dėmesio centre, tad siekiame patekti ir į britų knygų leidybos rinką. Labai svarbūs yra vertimai į ukrainiečių kalbą, tokiu būdu užtikrinant, kad šių metų Lietuvos ir Ukrainos kultūros bendradarbiavimo projektas nebus vienkartinė renginių serija“, – reziumavo programos koordinatorė, Lietuvos kultūros instituto projektų vadovė Kotryna Pranckūnaitė.

 

2016 m. pirmajame Vertimų skatinimo programos etape bus finansuojami šie Vokietijos leidyklų planuojamų knygų vertimai: Antano Škėmos „Balta drobulė“ (vert. Claudia Sinning, leidykla „Guggolz Verlag“), Alvydo Šlepiko „Lietaus dievas ir kiti“ (vert. Markusas Roduneris, „Mitteldeutscher Verlag“), „Lietuvių liaudies pasakų rinktinė“ (vert. Irena Ülkekul, „Mitteldeutscher Verlag“), Eugenijaus Ališankos „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ (vert. Claudia Sinnig, „KLAK Verlag“), Marijos Drėmaitės „Architektūra ir gyvenamoji statyba sovietinėje Lietuvoje“ (vert. į anglų kalbą – Darius Sužiedėlis, „DOM Publishers“), Algirdo Sabaliausko „Mes baltai“ (vert. Sandra Herrman, „Dr. Ludwig Reichert Verlag“).

 

Austrijos leidykla „Wieser Verlag“ rengiasi publikuoti net tris Corneliaus Hellio vertimus: Laimono Briedžio „Vilnius. City of Strangers“, Rimvydo Stankevičiaus „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ ir Renatos Šerelytės „Vėjo raitelis“.

 

Užsienio leidėjai domisi Undinės Radzevičiūtės romanu „Žuvys ir drakonai“: Vokietijoje knygą leis „Residenz Verlag“ (vert. C. Hellis), Jungtinėje Karalystėje – leidykla „And Other Stories“ (vert. Romas Kinka). Beje, „Žuvys ir drakonai“ – pirmas lietuvių autoriaus romanas, išverstas ir išleistas Jungtinėje Karalystėje.


Taip pat savo kelią pas anglakalbius skaitytojus pradės Jurgio Kunčino „Tūla“ (vert. Elizabeth Novickas, „Pica Pica Press“, JAV), , Ričardo Gavelio „Jaunojo žmogaus memuarai“ (vert. Jayde‘as Willas, „Vagabond Voices“, JK). Rimas Uzgiris vers Ilzės Butkutės „Poezijos rinktinę“ JAV leidyklai „A Midsummer Night‘s Press“.

 

Ukrainoje pasirodys Liongino Baliukevičiaus „Partizano Dzūko dienoraštis“ (vert. Vasilis Kapkanas, „Calvaria Publishing House“), Ellen Hinsley „Magnetic North. Conversations with Tomas Venclova“ (iš anglų k. verčia Oleksii Panych), knygą išleis Centre for Research of the History and Culture of East European Jewry, kuris imsis ir lietuvių autorių tekstams apie žydus Lietuvoje skirto almanacho „Egupec“ leidybos (tekstus almanachui vers Aušrelė Taranenko). Garsi Ukrainos poetė Marianna Kiyanovska verčia Gintaro Grajausko „Poezijos rinktinę“ leidyklai „Kompaniya Krok“.

 

Bus finansuojami du Prancūzijos leidyklas sudominę vertimai: Algirdo Juliaus Greimo „Iš arti iš toli“ (vert. Lina Perkauskytė, „Éditions Lambert-Lucas“) ir Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (vert. Jūratė Terleckaitė, „Editions du Rocher“). Italijos leidykla „Del Vecchio Editore“ leis Giedros Radvilavičiūtės „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ (vert. Adriano Cerri ir Irina Dvizova), Graikijos leidykla „Nefeli Publications“ – Dalios Staponkutės „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ (vert. Sotirios Souliotis). „Ivan Limbakh Publishing House“ (Rusija) planuose – Tomo Venclovos „Pagyrimas salai“ (vert. Vitalij Asovski, Anna Gerasimova, Georgij Jefremov ir kt.)

 

Plačiau skaitykite: http://lithuanianculture.lt/dar-dvidesimt-trys-lietuviu-literaturos-kuriniai-prasneks-septyniomis-pasaulio-kalbomis/

Rytis Zemkauskas apie restauruotą Prezidento Valdo Adamkaus biblioteką: „Tai galėtų būti Lietuvos socialinio tinklo centras“

Kaune duris po rekonstrukcijos atvėrė prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus. Ši kultūrinė ir edukacinė erdvė neabejotinai yra itin svarbi miestui ir Vytauto Didžiojo universitetui (VDU). V. Adamkaus bibliotekoje-muziejuje jau vyksta įvairios politikų, aktyvių visuomenės veikėjų, menininkų bei Lietuvos išeivijos atstovų diskusijos ir jau planuojamos nacionalinės, tarptautinės konferencijos. Pokalbis su VDU dėstytoju, žurnalistu bei rašytoju Ryčiu Zemkausku apie prasmės apraiškas ir galimas pamokas, kuomet centre atsiduria bibliotekos simbolis.  

 

Kaip manote, ką Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka reiškia Kauno miestui?

 

Žvelgiant iš Vytauto Didžiojo universiteto perspektyvos, biblioteka yra tai, iš ko atsirado bet kuris universitetas. Biblioteka yra universiteto motina – ji pagimdė universitetą. Kaip Aleksandrijos biblioteka galiausiai sukūrė Bolonijos universitetą. Ši erdvė – tai labai stiprus žinijos simbolis.

 

Šiais laikais tai auditoriją veikia dviem lygiais. Pirmasis žinijos lygis yra virtualus. Mes turime „grynąjį protą“, vos ne kantiškąja to žodžio prasme. Antrasis lygmuo atsiskleidžia, kuomet turime įsteigtą, įkurtą vietą, tam tikra prasme – rūmus. Į juos galima užeiti ir ten jaučiama visai kitokia informacijos energija. Tuomet įvyksta kūniškasis prisilietimas prie kultūros ir žinių.

 

Ši Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka Kauno miestui gali tapti intelektualinę veiklą skatinančiu veiksniu. Asmeniškai man netgi patinka, kad ji šiek tiek svarbesnė kaip simbolis nei kaip erdvė. Nepabijočiau padiskutuoti, kad šiuo atveju yra naudingas netgi tam tikras fetišizavimas. Tai svarbu šio laikmečio visuomenei, kuomet turime grynosios žinijos dominavimą – „Google“ paieškos sistemą.   

         

Knyga neturi daug galios be vietos, kurioje pažymimas bendruomenės ir visuomenės įsisteigimas, įsikūnijimas, savigarbos lauko bei formaliosios viešosios erdvės sukūrimas. Būtent ši funkcija bei simbolis yra be galo reikalingas ir reikšmingas. Juolab, kad tai yra Valdo Adamkaus biblioteka.  Manau, kad būtent Prezidentas ir atstovauja visuomenės įsisteigimo, savivertės vertybėms.

 

Prezidentas Adamkus, kurį turiu garbės pažinoti, yra unikali asmenybė, nes sugeba sukurti pagarbos kupiną ir apie valstybę mąstantį oficialumą, o tai retai kam pavyksta. Man teko matyti jo nuoseklaus darbo pėdsakus Ženevoje, kur Jungtinių Tautų rūmuose jis įsteigė Lietuvos kambarį. Simbolinis veiksmas, bet dabar jame vyksta įvairių valstybių svarbūs posėdžiai ir visi žino, kad tai „Lietuvos kambarys“. Būtent tokį pat vaidmenį gali atlikti ir Valdo Adamkaus biblioteka Kaune.

 

Kaunui galėtų būti naudinga sietis su šiuo vardu, asmenybe bei ramiai suvokti, kad mes esame savarankiški, kad galime save kurti, steigti patys ir prisiimame atsakomybę. Tokiu būdu visuomenė save prisiriša prie kultūros „kūno“ – tai itin svarbus savigarbos veiksmas. Pirmiausia, yra svarbu su kokia savivoka išeisi iš bibliotekos ir tik tuomet – kokią knygą ten pasiimsi.

 

Kuo ši Valdo Adamkaus restauruota biblioteka galėtų būti svarbi akademiniam jaunimui, vis dar formuojančiam savo tapatybę?

 

Jaunam žmogui visa tai nėra taip greitai suprantama ar būtinai sava, bet taip ir turi būti. Iš pradžių atrodo, jog tai vyresniųjų primestas pasaulio vaizdinys, bet siūlyčiau į jį žiūrėti kaip į dar vieną gerą progą ką nors sužinoti. Pasaulio vaizdą, kurio tu dabar nepažįsti ir kurį vieną dieną pradėsi branginti. O jei to ir niekada neįvyks tiesioginiu būdu, tai labai gali būti, kad simbolinė bibliotekos reikšmė turės kokį nors kitą, tau nejuntamą, bet naudingą poveikį. Tapatybės formavimo ir paieškų metu mes turime stengtis pasiūlyti žmonėms kuo platesnį spektrą.

 

Kaip tikslingai išnaudoti šią unikalią erdvę kasdieniniame akademiniame gyvenime?

 

Reikia, kad atsirastų šios kultūrinės-edukacinės erdvės patriotų. Tuomet bus maksimaliai praktiškai ir simboliškai išnaudojamos bibliotekos galimybės akademiniame gyvenime. Nemanau, kad tikslinga persistengti ir nuolatos viską matuoti apčiuopiamais rezultatais. Ypač to derėtų vengti pirmaisiais metais, kuomet pravartu šiai erdvei skirti laiko integruotis į universiteto bendruomenę ir veiklą.

 

Aukštojo mokslo įstaiga gali matyti Valdo Adamkaus biblioteką kaip visada šalia esančią priežastį veikti. Lygiai taip pat biblioteka gali būti tik ženklas, su kuriuo mes išeiname į viešą erdvę:  kavinę, koncertų rūmus, parodas. Mes išeiname su tais ženklais, kurie sudaro asmeninį tapatybės žemėlapį. Taigi, nereikia pervertinti lankantis kasdien arba atvirkščiai – stengtis paversti šią vietą neįžengiama tvirtove. Svarbu išmokti bibliotekos kuriamų ženklų sistemą ir ją pritaikyti akademinėje aplinkoje, viešojoje erdvėje ar net buityje, nes mokslas ir kultūra, kad ir kartais sudėtingai kalba, bet juk yra skirti paprastam tikslui – padaryti mūsų gyvenimą geresnį.

 

Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka yra susieta su Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutu. Kaip manote, kokią reikšmę tokia asmenybė kaip gerbiamas V. Adamkus ir kiti Lietuvos išeivijos atstovai turi dabartinei Lietuvai ir jos formavimuisi?

 

Čia yra labai svarbus klausimas. Aš manau, kad į išeiviją reikia žiūrėti kuo plačiausiai. Buvo milžiniškas etapas, ką prof. Egidijus Aleksandravičius vadina „karių ir poetų emigracija“ – visas šis procesas sukūrė tam tikrą kultūrinę erdvę, galimybę atsparumui ir naujam atgimimui. Pastaruoju metu Lietuva turi dar kitokią išeiviją ir visa ji privalo būti įtraukta į mūsų simbolinį žemėlapį.

 

Aš nuolatos kalbu apie tai, kad šalies visuomenei būtina galvoti apie emigrantus. Tuos, kurie grįš, dar labiau apie tuos, kurie išvažiavo ir negrįš, o svarbiausia – apie tuos, kurie išvažiavo ir nenori grįžti. Bet kuriuo atveju, jie visi yra mūsų valstybės dalis ir jie privalo tai žinoti bei jausti, net ir kai svetur gyvenantys blogai kalba apie Lietuvą. Mes turime pergalvoti savo santykius iš naujo ir mano pasiūlymas yra - Lietuva kaip  socialinis tinklas. Jeigu tu gyveni Australijoje ar Siera Leonėje, ar Kazachijoje, o per internetą palaikai ryšį su kitu lietuviu, kuris irgi negyvena gimtinėje – Jūs vis tiek esate Lietuva ir jos dalis. Virtualūs piliečiai. 

 

Labai pagarbiai žvelgiu į bet kurį emigrantą, nes tai yra žmonės, kurie ėmė savo likimą į savas rankas. Vieniems pasiseka daugiau, kitiems – mažiau. Vienur matome daug intelektualinių pastangų, kitur – fizinio darbo. Bet kuriuo atveju – tai yra gerbtina ir svarbu visai Lietuvai. Būtent ši Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka galėtų užmegzti Pasaulio lietuvių kontaktą. Tai galėtų būti Lietuvos socialinio tinklo centras.

 

Lietuva kaip socialinis tinklas man atrodo svarbi idėja, nes kalbos ir teritorijos ribojama valstybė – tai dar ne visa šalis. Emigracijos ir išeivijos bendruomenės akivaizdoje Lietuva nebėra vienintelė. Tiesą sakant, niekada ir nebuvo. Ši naujai duris atverianti erdvė – puiki galimybė kurti savitą lietuvybės kaip modernaus klubo, o ne kalbos ar teritorijos, jungiamą socialinį tinklą, per kurį norintys galėtų būti lietuviais.

 

Paminėjote kalbą, teritoriją. Pastaruoju laikotarpiu Lietuvoje itin eskaluojamas šių valstybingumą žyminčių rodiklių pažeidžiamumas. Galbūt bibliotekos simbolinė funkcija gali sietis ir su diplomatijos paieškomis baimės akivaizdoje?

 

Baimės visuomet priveda prie tam tikro užsisklendimo nuo aplinkos. Jeigu norima Prezidento vardinę biblioteką išnaudoti diplomatinių diskusijų funkcijai – reikia norėti būti atviriems. Šiuo atveju, formali erdvė nereiškia uždaryta erdvė. Formali erdvė reiškia tik tiek, kad prieš įeinant svarbu nusivalyti kojas ir atsakingiau parinkti žodžius. Kūrybingas požiūris į formalią erdvę yra naudingas dalykas. Čia kaip kostiumas – yra vietų, kur vyksta formalūs pietūs ir jie turi savitą reikšmę. Bet į juos patekti gali daug kas, svarbu laikytis taisyklių. Taip pat ir su bibliotekos ir kultūros reikšme diplomatiniame lygmenyje.

 

Pokalbis sukasi apie galimybes. O ar, visgi, derėtų šiai bibliotekai nubrėžti tam tikras ribas?

 

Ribas brėžia ta bendruomenė ir jos žmonės, kurie šią erdvę kūrė ir kurs. Nėra ribų virš žmonių, tiesiog reikia klausytis ir stebėti aplinką. Komanda, kuri bus atsakinga už Valdo Adamkaus bibliotekos veiklą, nusistatys veiklos kryptis ir tam tikrus ribojimus. Tais žmonėmis tiesiog reikia pasitikėti be išlygų ir palaikyti jų entuziazmą. O kritikuoti bus galima kai praeis gerokai laiko ir pasimatys rezultatai visuomenėje.

 

Šiuo metu mieste yra rengiama paraiška „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“. Kaip manote, ar šią erdvę būtų galima išnaudoti šio projekto metu? Kaip?

 

Visos įmanomos Kauno miesto erdvės be išimties turi būti kviečiamos tapti projekto dalimi, nes šis projektas yra skirtas visuomenei. Kaip bus išnaudojama – priklauso nuo pačių žmonių poreikių. Kitaip sakant, spektras turi būti pats plačiausias ir jokiu būdu ne tik elitinis. Vėlgi, kostiumo reikšmė galioja ten, kur reikia, bet šalia visuomet egzistuoja demokratinė erdvė. Taigi, visoms įmanomoms kultūrinius susibūrimus telkiančioms vietoms pravartu susijungti į vieną žemėlapį ir V. Adamkaus biblioteka būtų reikšminga stotelė tokiame žemėlapyje. Man patiktų Kultūros sostinės dienomis ten užėjus rasti pvz. neįtikėtinos Kolumbijos skulptorės Nijolės Šivickas darbų parodą ir knygas, liudijančias lietuvių klajones Pietų Amerikoje...

 

Valdo Adamkaus restauruota biblioteka ir Prezidento asmenybė yra puiki perspektyva pradėti didelius darbus. Manau, V. Adamkus neprieštaraus tapęs ilgos kelionės pradiniu tašku atradimų žemėlapy. Man atrodo, kad tokį tikslą turi ir jo viso gyvenimo veikla. Toliau viskas atsiduria visuomenės poreikiuose, kuriuos vertėtų stebėti, analizuoti ir toliau planuoti kitus veiksmus. Kiek toli galima nueiti priklausys nuo mūsų pačių kūrybingumo, talento ir iniciatyvumo.

 

Bibliotekoms, plačiąja prasme, verta klausytis, stebėti ir keistis?

 

Be abejo, nes biblioteka yra labai dinamiška erdvė. Tai gali būti susitikimų, teksto, idėjos, žodžio, pradžios vieta ir tarsi centrinė kultūros lauko figūra. Žinoma, tai priklauso nuo žmogiškųjų išteklių, kurie kuria šias erdves. Ne mažiau įtakos dinamikai daro ir patys lankytojai. Biblioteka be žmonių yra kaip Hogvardsas be Hario Poterio.

 

Kuomet Jūs lankysitės Prezidento Valdo Adamkaus restauruotoje bibliotekoje, ko ten ieškosite?

 

Žmonių. Visada ieškau žmonių, ieškau su kuo galima pabendrauti. Pokalbį mintimis galima užmegzti ir su I. Kantu, paėmus iš lentynos jo veikalą, bet penkios minutės gyvo bendravimo yra daug brangesnės už visus kantus.

 

 Interviu autorė – Simona Sutkutė

Iš knygiaus atsiminimų

Knygynas knygynui nelygu. Šitas man turėjo magišką aurą, kuri man jame dirbant virto kasdienybe, bet savo ypatingumą išlaikė visada.

 

1981–1990 m. dirbau vadinamajame Užsienio literatūros knygyne Vilniuje (paskutinius trejus metus puse etato, nes jau gaudavau vertimų). Oficialiuose dokumentuose jis buvo vadinamas Kapitalistinių ir besivystančių šalių literatūros knygynu, todėl buvo nepainiotinas (nors kai kas painiojo) su daug seniau įkurta vadinamųjų socialistinių šalių literatūra prekiaujančia „Draugyste“ Gedimino (tuo metu Lenino) prospekte (dabar ten vienas iš „Vagos“ knygynų).

 

O šis veikė Mokytojų namų pastate priešais Moniuškos skverelį, paskui dėl remonto trumpam buvo iškeltas į Dominikonų (tada Garelio) gatvę ir ilgam – į Šv. Mikalojaus (tada Kretingos) gatvę priešais to paties vardo bažnyčią, o galiausiai vėl sugrįžo į Mokytojų namus, bet jau į didesnį plotą.

 

Kaipgi aš jame atsidūriau? 1980 m. Vilniaus universitete anglistiką baigiau gerais rezultatais, bet neturėjau jokio noro dirbti pedagoginį darbą – nei universitete, nei juolab mokykloje. Dėl dviejų priežasčių – iš principo toks darbas man svetimas ir jam nesu gabus, be to, nenorėjau, jeigu būčiau dėstęs universitete literatūrą, pakliūti į privalomų ideologinių nuostatų pinkles. Tiesą sakant, pastarosios galimybės ir nebuvo (pusiau atsitiktinai atsirado kiek vėliau, bet ja nepasinaudojau) – visi, baigusieji anglų kalbą, buvo siunčiami į provinciją dirbti mokytojais, bet nemaža dalis susiveikdavo per blatą (dažniausiai padedami tėvų) asmeninius „pareikalavimus“ iš darboviečių Vilniuje ar kokiame kitame didesniame mieste. Taip ir aš pakliuvau vertėju į Žemės ūkio ekonomikos institutą Vilniuje – į kalną pakopomis lipantį pastatą dabartinėje Kudirkos gatvėje.

 

1981 m. pradžioje dabar jau nebežinau per kokius kanalus atėjo pasiūlymas dirbti tame knygyne, o kadangi institute verčiau nuobodžias nesuprantamybes (daugiausia Skaičiavimo centrui), kiek pasvarstęs sutikau. Knygynas buvo atidarytas anksčiau, ir jame, žinoma, lankydavausi. Puikiai atsimenu pirmą apsilankymą – lentynos dar buvo pustuštės, bet jau tada nusipirkau Dickenso „Our Mutual Friend“ ir su malonumu perskaičiau su visai kitokiu, negu jūsų įsivaizduojamu, požiūriu į Dickensą, bet tai jau kita istorija.

 

Tokie knygynai Sovietų Sąjungoje buvo įsteigti po 1975 m. Helsinkio sutarties, kuria sovietai buvo priversti veidmainiškai įsipareigoti gerbti žmogaus teises, puoselėti kultūrinius mainus ir pan. Regis, šių knygynų Sovietijoje buvo įsteigta septyniolika – visų „respublikų“ sostinėse, t. p. tuometiniame Leningrade ir Novosibirske. Vilniuje jis atidarytas 1978 m. spalį.

 

Plačiau skaitykite: http://www.satenai.lt/2016/05/15/is-knygiaus-atsiminimu/

Atvirlaiškis Rasai. Pokalbis su Ričardu Šileika

Ričardas Šileika – smulkmenų meistras, kurio poezija gimsta iš kasdienybės detalių. Jis kuria nekurdamas ir būtent tai paradoksalus Ričardo meno grožis, kurį gali atrasti supakuotą mažuose maišeliuose, „užvakuotą“ stiklainiuose ar eksponuojamą degtukų dėžutėse, užfiksuotą nuotraukose ar surašytą atvirlaiškiuose.

 

R. Šileiką kalbina Rasa Judickaitė.

 

Ką Jums reiškia būti žinomu žmogumi? Ar tai Jums svarbu? Ar siekiate pripažinimo?

 

Iš pradžių mums, Rasa, reikia išsiaiškinti, kas yra žinomumo sąvoka.

 

Sakykim, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Algirdą Šeškų – esu pagrįstai įsitikinęs – toli gražu žino net ne visi jo kolegos fotografai. Jųjų ausų nėra pasiekusi Šeškaus pavardė, o ką jau kalbėti apie jo kūrybą, meno darbus, albumus, knygas, parodas.

 

Ar žinomas žmogus vadintinas tasai, kurio vardą ir pavardę gausiai pateikia interneto paieškos sistema?

 

Žinomumas yra labai sąlygiška kategorija. Štai mudu, Rasa, susipažinome kavinėje „Balti drambliai“ ir dabar esame abu žinomi žmonės – vienas kitam.

 

Aš pats pažįstu apie porą šimtų žmonių. Tai yra su jais visais esu kartą ar kelis susitikęs ir bendravęs. Išeina, aš jiems esu žinomas žmogus. Ir jie man visi žinomi.

 

Toliau rutuliojant šį reikaliuką išaiškėja, kad visgi man labiau už žinomumą priimtinesnis pažįstamumas, tai yra tam tikras santykis.

 

Jūsų kūryba labai įvairi. Kodėl Jūs neišsitenkate, pavyzdžiui, vien tik poezijoje? Kas atsitinka, kad renkatės tokią meno įvairovę?

 

Matyt, apie tokius kaip aš sakoma nenusėdi vietoje. Kokioje vietoje? Manding, aš realios sėdimos vietos iš tikrųjų ir neturiu. Mes visi neturime jokių vietų. Tai tik iliuzija. Štai važiuodamas autobusu stoviu prie lango, vos tik krusteliu pažymėti taloną, žiū - mano „turėta“ vieta jau užimta kito – beviečio. Visos vietos, visi titulai, visos minkštos ir pusminkštės kėdės, visi „mano“ yra šakėmis ant vandens rašyti.

 

Pasaulis įvairialypis, įvairiaplaukis, įvairiaskonis, įvairiapozis, todėl geidu ragauti jo visų kąsnelių. Mane labiausiai domina kitiems pro akis praslystantys dalykai. Adata šieno vežime, yla maiše ir juodas katinas juodame kambaryje. Smulkmenos. Kurios viso sąmonės eterio negožia savo aktyviu socialumu, politiškumu, globalumu. Kurios tik praslysta pro pirštus, pro traukinio langą, kurios pasimeta tarp knygos puslapių, užkrenta už lovos, telpa į kišenę ir patogiai įglunda saujoje.

 

Įvairovė – išsimovus rankovė. Surimavau nesąmoningai. Tai, žinai, Rasa, kad man rūpi, kad knieti, kad maga. Smalsu – nors susiriesk. Gal priežastis ta, kad esu pernelyg atviras aplinkai? Gal priežastis ta, kad esu pernelyg plevėsuojantis, imlus, kibus, magnetiškas? Gal priežastis ta, kad esu ne profesionalas, o visiškiausias mėgėjas.

 

Tikėtina, kad pati įvairovė renkasi ir pasirenka mane. Savo giesmėms giedoti, savo lizdus krauti ir kiaušinaičius perėti. Aha-ha.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-05-19-atvirlaiskis-rasai-pokalbis-su-ricardu-sileika/144496

Lietuviškas komiksas suaugusiems apie 90-ųjų kartą ieško savo skaitytojų

Jeigu vaikystėje rinkote „Turbo“ gumos popierėlius, turėjote telefoną „Nokia 3310“, žiūrėdavote „Mauglį“, jeigu Jūsų tėvai ir seneliai dalyvavo Sąjūdyje, o Jūs matėte, kaip sovietinė Lietuva tampa vakarietiškąja, jeigu žinote, kas yra 90 – ųjų karta – didelė tikimybė, jog naujas Gerdos Jord komiksų romanas „Gertrūda“ yra ir apie jus. „Knygstarterio“ platformoje knyga šiuo metu ieško savo skaitytojų.

 

„Gertrūda“ – jau antrasis Gerdos Jord komiksas suaugusiems ir jaunimui. 2014 m. autorė kartu su Migle Anušauskaite išleido komiksą apie Darių ir Girėną „10 litų“. Knyga vėliau buvo apdovanota „Patriotų premija“.

 

„Gertrūda: grafinis Y kartos dienoraštis“ – tai komiksas apie Gertrūdą, gimusią 1985 m. Tarybų Lietuvoje, Marijampolės teritorijoje, ir mačiusią, kaip sovietinė šalis įsiveržia į Vakarų blizgesį. Kartu tai pasakojimas apie visą kartą, gimusią ant Nepriklausomybės slenksčio. Kartą, kuri dar žiūrėjo „Mauglį“ per „Šilelį“, bet po kelerių metų turėjo mokytis dirbti kompiuteriu. Kartą, kuri mokėsi n-tojoje vidurinėje mokykloje, iki nakties žaisdavo su draugais kieme, klausėsi „Foje“, patyliukais sliūkindavo į savo kambarį po mokyklos šokių, matė, kaip tėvai Kauno klinikose duoda kyšius seselėms, kartą, kuri pirmą kartą į užsienį išvyko užsidirbti skinant braškes ir išgyveno daug kitų dalykų, kuriuos ši knyga pažadina iš atminties miegamojo. Drauge tai ir jautrus pasakojimas apie draugystę, šeimą, meilę, savęs paieškas.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-05-17-lietuviskas-komiksas-suaugusiems-apie-90-uju-karta-iesko-savo-skaitytoju/144415

„Poezijos pavasariui“ – nauja J. Marcinkevičiaus rinktinė ir pirmoji M. Balakausko knyga

Lietuvoje prasidėjus „Poezijos pavasariui“ pasirodo ir daugiau poezijos knygų. Šį kartą dvi naujienas pristato ir leidykla „Versus aureus“.

 

Pirmoji Manto Balakausko poezijos knyga „Roma“ – kaip įrodymas, kad Roma yra ne tik Nerono, Felinio ir didžiųjų prekybos centrų amžinasis miestas. Roma yra ir amžinoji būsena, kurią išgyvena žmogus, žmonių pora, žmonių bendruomenė. Būsena, kupina keisčiausių paradoksų ir atviro žiaurumo, akivaizdaus absurdo ir kankinančių neurozių. Bet kartu – nepakartojamo grožio, t. y. poezijos, sklindančios vaizdais, žodžiais ir nuojautomis, besislepiančios pasaulio kultūros grynuoliuose ir (tyčia ar netyčia) vulgarizuotoje kalboje. Viskas yra Roma. Viskas yra poezija.

 

Nauja Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) poezijos rinktinė „Viešpatie, nejaugi neprašvis?“ Apimanti ir atverianti autoriaus kūrybą nuo pirmosios knygos iki rinkinio, sudaryto iš po rašytojo mirties rastų eilėraščių. Marcinkevičiškai atpažįstama iš gimtosios istorijos, kultūros, kalbos, žmogaus santykio su laiku temų. Ir kartu – šiek tiek kitokia, nei anksčiau išleistos Justino Marcinkevičiaus rinktinės: daugiau dėmesio skirianti individualiai refleksijai, dažniau bylojanti ne dainuoti, o mąstyti ir matyti skirtomis intonacijomis, labiau atitinkanti filosofinės lyrikos kanoną.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-05-16-poezijos-pavasariui-nauja-j-marcinkeviciaus-rinktine-ir-pirmoji-m-balakausko-knyga/144372

Komiksų centre Šiaulių bibliotekoje svečias iš Prancūzijos dalijosi patirtimi su vietos jaunimu

Trys mobilios komiksų skaityklos duris atvėrė ir bibliotekos filialuose, išsidėsčiusiuose skirtingose Šiaulių miesto dalyse. Lankytojai mokosi komiksais pasakoti įvairias istorijas, jiems rengiami teminiai komiksų kūrimo konkursai, edukaciniai užsiėmimai.

 

„Turėjom galimybę dalyvauti projektų konkurse, kurį daliniam finansavimui gauti organizavo Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Projekto „Komiksų erdvė bibliotekoje“ idėjos iniciatorė yra bibliotekos direktorė Irena Žilinskienė, kuri stažuodamasi Prancūzijoje, nusprendė, kad modernizuojant Lietuvos bibliotekas reikia įkurti komiksų centrą bibliotekoje. Komiksų centras yra puiki terpė jaunimui realizuoti save“, – apie projektą pasakoja Šiaulių viešosios bibliotekos specialistė projektinei veiklai Kristina Mikliuvienė.

 

Pasak Ritos Božienės, mobilios komiksų skaityklos koordinatorės, ji plečiasi ir įsikurs vis naujose bibliotekų erdvėse. Šiemet komiksų skaityklą atidarė Šaltinėlio biblioteka. Pagrindinis užsiėmimas kol kas – lankytoju supažindinimas su komikso žanru. Taip pat čia jau planuojama organizuoti konkursą – kūrybines dirbtuves „Lietuvių nuotykiai Europoje“.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/komiksu-centre-siauliu-bibliotekoje-svecias-is-prancuzijos-dalijosi-patirtimi-su-vietos-jaunimu-286-628403

„Černobylio malda“ apie mirtį ir meilę

Nobelio premijos laureatė nekolekcionuoja baisumų

Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos skaitytojams padovanojo savo autografą. Knygoje „Černobylskaja molitva“ („Černobylio malda“) rašytoja rusų kalba parašė žodžius, kurie lietuviškai skamba taip: „Mano skaitytojams Panevėžio mieste – apmąstymams“.

 

Giliems apmąstymams nuteikia „Černobylio malda“, apie kurią pati autorė sakė, kad ši knyga ne apie Černobylį, bet apie pasaulį po Černobylio, apie epochą, kuri kada nors taps mitologija. Apie tai, ką teko išgyventi po baisiosios katastrofos, pasakoja dar gyvi išlikę liudytojai.

 

To paties pavadinimo spektaklyje, kurį J. Miltinio dramos teatre režisavo Linas Marijus Zaikauskas, scenografiją sukūrė Margarita Misiukova, skamba vienišo žmogaus balsas – Liusios Ignatenko (jaudinantis aktorės Eglės Špokaitės vaidmuo) pasakojimas. Jos gyvenimo tragedija. Atominės elektrinės sprogimas atėmė jos mylimą vyrą Vasią, myriop pasmerkė dukterį, sužalojo artimųjų sveikatą ir likimus.

 

„Mano tikslas nėra kolekcionuoti baisumus, aš renku medžiagą apie tai, kaip išlikti žmogumi. Manau, kad žmogumi galima išlikti visada, bet sieloje turi degti žvakė, ir reikia eiti su ta žvake per visą gyvenimą. Kitos išeities nėra“, – kalbėjo rašytoja Svetlana Aleksijevič po spektaklio, kuris ją sugraudino iki ašarų, premjeros.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-05-06-cernobylio-malda-apie-mirti-ir-meile/144025

Naujausias A. Baricco romanas „Jaunoji Nuotaka”

Tiesiog laikas pralėkė taip greitai, kad jie net nespėjo apsižiūrėti, o jaunoji Nuotaka jau stovėjo čia, veikiausiai atvykusi atlikti to, kas su visų formaliu pritarimu buvo seniai sutarta, - ištekėti už Sūnaus.

 

Buvo apmaudu pripažinti, kad, remiantis faktais, Sūnaus nebuvo.

 

Alessandro Baricco (Alesandras Barikas, g. 1958 m.) – italų literatūros fenomenas. Filosofas, muzikos kritikas, vienas populiariausių italų rašytojų pasaulyje. Jis yra parašęs 12 romanų, „Jaunoji Nuotaka“ – naujausias jo kūrinys.

 

Prabangioje užmiesčio viloje pagal savus ritualus ir papročius gyvena turtinga, keista, atsaini Šeima. Dieną namiškius apima jaudulys ir džiugesys, tiesiogiai proporcingi nakties nerimui ir kančiai, mat, pasak legendos, būtent naktį karta po kartos miršta visi šeimos vyrai ir moterys. Dėdė per miegus žarstosi išminties perlais ir net žaidžia tenisą. Romus ir tvirtas Tėvas kiekvieną ketvirtadienį tam tikru reikalu važiuoja į miestą. Dukra savotišku būdu kovoja su naktinės mirties siaubu. Paslaptingos praeities Motina gyvena apgaubta legendinio grožio auros. Knygos čia uždraustos, nes jos atitraukia žmones nuo gyvenimo, kuriame viskas jau ir taip yra, tik reikia įsiklausyti...

 

Nepajudinamą šios Šeimos gyvenimo ritmą palaiko visur esantis liokajus Modestas. Sūnaus nėra, jis išvykęs į užjūrį tvarkyti klestinčio tekstilės verslo reikalų ir namo siunčia tik gremėzdiškas ir keistas dovanas. Ir jaunutė Nuotaka, sugrįžusi iš užjūrio, kad ištekėtų už Sūnaus. Ji laukia, stebėdama nekintamus ritualinius įpročius, iš kurių įspūdingiausias – gausūs pusryčiai, neturintys nei galo, nei krašto. Viskas, rodos, sukasi tik apie viena – Sūnaus laukimą.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-05-02-naujausias-a-baricco-romanas-jaunoji-nuotaka/143805

„Magnificat leidiniai“ pristato rinkinį „Gailestingieji šventieji“

Nacionaliniam gailestingumo kongresui „Magnificat leidiniai“ parengė naują knygą – Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos sudarytą rinkinį „Gailestingieji šventieji“.

 

Apibendrindamas „Misericordiae Vultus“, bulę dėl Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo, popiežius Pranciškus rašo: „Savo maldą taip pat kreipiame į šventuosius ir palaimintuosius, gailestingumą padariusius savo gyvenimo užduotimi.“ (MV, 24) Trokšdami giliau džiaugtis Gailestingumo jubiliejumi, „Magnificat leidiniai“ siūlo jums knygą, skirtą tokiems šventiesiems. Jos pavadinimas – Gailestingieji šventieji – nurodo, kad šie žmonės neapsiribojo vien liudydami gailestingumo darbais. Jie gyveno Gailestingumo dvasia ir todėl suvokė, jog privalo nedelsdami išreikšti Gailestingumo grožį savaisiais gyvenimais.

 

Šventieji atsiduoda tūkstančiais būdų, nes meilė be galo kūrybiška. Todėl skaitysime apie vienuolius ir karalius (šv. Elzbieta Vengrė ir pal. Vladimiras Gika), vienuolijų steigėjus (pal. Motina Teresė ir šv. Vincentas Paulietis) ir kunigus (šv. Arso klebonas ir šv. Leopoldas Mandikas), šeimos tėvus ir motinas (šv. Joana Bereta Mola ir pal. Elžbieta Kanori Mora), misionierius (šv. Petras Klaveras ir garbingasis Marčelas Kandija) ir kovotojus už žmonių teises (šv. Kotryna Marija Dreksel ir Dievo tarnaitė Doroti Dei). Dėl kai kurių iš jų paskelbimo šventaisiais Bažnyčia dar atlieka kanonizacijos procesą, tačiau juos jau suvokiame ir jaučiame kaip tikrus šventuosius – dėl jų liudijimų ir jų tikėjimo išpažinimo.

 

Popiežius Pranciškus rašo, kad šventieji įžengė į „Dieviškojo gailestingumo gelmes“. Tegul šių liudijimų skaitymas bei jų apmąstymas tampa ir užtarimo malda, kad per šį Jubiliejų gyventume su nepalaužiamu tikėjimu ir pasitikėjimu gailestingąja Tėvo meile.

 

Knygos ieškokite „Magnificat“ stende Gailestingumo kongreso dienomis arba katalikiškuose knygynuose.

2016-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatė – Ramutė Skučaitė

Gegužės 3 dieną Maironio premija už eilėraščių ir prozos knygą „Nepaslaptis tokia balta“, kurią išleido „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, skirta poetei, vertėjai, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatei Ramutei Skučaitei.

 

Poetas, kuriam skiriama premija, tampa tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatu. Kauno miesto savivaldybės įsteigta Maironio premija siekia 3000 eurų ir yra skiriama už geriausią naują poezijos knygą, išleistą per praėjusius kalendorinius metus. Komisija laimėtoją rinko iš penkių kandidatų. Į Maironio premiją taip pat pretendavo Erika Drungytė ir jos knyga „Patria“, Aldona Gustas su knyga „Padovanok man obuolį iš anapus“, Vytauto Kazielos knyga „Vieta ir kiti nutylėjimai“ bei Artūras Valionis su knyga „Iš natų“.

 

„Stebina kone 20 metų trunkantis autorės kūrybinis renesansas – kasmet po vieną ar kelias knygas. Sugebėjimą nesikartoti, nesusipainioti tarp adresatų, aktyviai rašant įvairiomis manieromis ir skirtingoms amžiaus grupėms (o kur dar vertimai), turbūt galima laikyti vienu iš Skučaitės ypatingumo ženklų. Ir nors pati rašytoja nesyk deklaravo neskirstanti poezijos į vaikų ir suaugusiųjų, „Nepaslaptis tokia balta“ – leidinys subrendusiam skaitytojui. Knygoje neabejotinai (ne tik pagal skaičių, bet ir pagal kūrinių siunčiamos žinios dimensiją) dominuoja poezija. Tačiau aiškiausi pranešimai skaitytojui, apie ką, su kuo ir kaip ši poezija kalba, išreikšti proziniuose intarpuose: Sakau tiek, kiek noriu pasakyti. Kiek sau leidžiu. Kiek galiu. Šitie – dabar ištarti, parašyti – žodžiai uždengia kitus: tebūna tiems kitiems ramu (p. 63).“ (Antanas Sheshi)

 

„Ramutės Skučaitės knyga „Nepaslaptis tokia balta“ persmelkta autobiografiškumu ir liudija dramatiškus Lietuvai kelių XX a. dešimtmečių okupacijos metus. Rinkinys sudarytas iš 76 eilėraščių ir 27 autobiografinių ritminės prozos miniatiūrų. Pastarosios praplečia, tartum paaiškina atskirų eilėraščių prasmes ir vienija juos į semantinę visumą. Jose sukrečiantys tėvų arešto fragmentai, dėdės (generolo K. Skučo), išduoto savųjų tautiečių, tragedija, savistabos įžvalgos, autorės credo ir pan.“ (Ona Danutė Klumbytė)

 

„Ne tik eilėraštis, ne tik eilėraščių knyga yra (ar turi būti) struktūra. Struktūriškas yra ir poezijos laikmetis; kad ir XXI amžiaus lietuvių poezija. Ji turi savo avangardą, priešakinį būrį, nors po trupinį atnaujinantį poetiką, uždaresnę, ne visiems suprantamą, turi ir savo atviraširdžius, leidžiančius eilėraščius už savo pinigus. Būtinasis poetinės laikmečio struktūros dėmuo – eilėraščiai, kurie rašomi iš patirties, iš tos jos dalies, kurią perima poetinė kalba, garantuojanti kokybę, lygį ir kartu suprantamumą, prieinamumą. R. Skučaitės poezijos knygos priskirtinos tam būtinajam laikmečio poezijos dėmeniui: atvira skaitančiam, bet saugoma savitos intonacijos, labiau intonacijos negu poetikos, nors ir neatskiriamų“. (Viktorija Daujotytė)

 

Ramutė Skučaitė gimė 1931 10 27 Kaune. Tėvai buvo mokytojai, dėdė – tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministras. 1940 m. tėvas suimtas ir ištremtas į Pečiorą. R. Skučaitėį Sibirą ištremta 1949 m. Ten dirbo medžio apdirbimo fabrike, baigė Zimos vidurinę mokyklą. 1952–1956 m. neakivaizdžiai studijavo prancūzų kalbą Irkutsko užsienio kalbų pedagoginiame institute. 1953–1954 m. mokytojavo Zimoje. 1956 m. su mama grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. 1956–1959 m. Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą. Dirbo „Eltoje“, „Genio“, „Žvaigždutės“, „Vakarinių naujienų“ redakcijose. 1992 m. redagavo žurnalą „Ant mamytės kelių“. Dramaturgė, vertėja, operų libretų autorė ir vertėja, dainų tekstų autorė, publicistė. Pirmieji eilėraščiai suaugusiesiems spaudoje pasirodė 1957 m., o vaikams – 1959 m. „Genyje“. Vaikams skirta didesnioji kūrybos dalis. Lietuvos rašytojų sąjungos narė – nuo 1969 m.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-05-04-2016-uju-poezijos-pavasario-laureate-ramute-skucaite/143888

Benediktas Vanagas: knyga atsiranda tada, kai jos labiausiai reikia

2016-aisiais, Nacionaliniais bibliotekų metais, tęsiame pažintis su naujais Lietuvos bibliotekų globėjais, pasiryžusiais puoselėti, palaikyti bibliotekų veiklą ir skatinti žmones, ypač jaunąją kartą, nepamiršti knygos. Jau antruoju Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos Globėju tapo ir savo vardo lentyną pristatė greičiausias Dakaro ralio lietuvis, „General Financing team Pitlane“ komandos narys Benediktas Vanagas.

 

Iniciatyvos „Atrask vaikystės biblioteką“, kurią įgyvendina Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos projektas „Bibliotekos pažangai 2“, tikslas – į bibliotekas pritraukti ir jų globėjais padaryti įdomius bei iniciatyvius Lietuvos žmones, galinčius ir norinčius prisidėti prie bibliotekose vykdomų veiklų, priartėti prie vietos žmonių ir su jais pasidalinti savo žiniomis bei patirtimi.

 

Trumpai kalbiname Benediktą apie tai, koks jo santykis su biblioteka, knyga ir, be abejo, Utena.

 

– Atidengėte „Globėjo knygų lentyną“ Utenos bibliotekoje. Ką jums tai reiškia?

– Man tai tikrai didelis įvykis, nes knygos yra aukštą vietą mano pasaulėžiūroje užimanti švietimo priemonė. Būti tapatinamam su knygomis man yra didelis pasiekimas ir įvertinimas.

 

– Kas Jus sieja su Utena? Kodėl pasirinkote būtent Utenos biblioteką?

– Utenoje yra mano šaknys: mano tėvukas yra kilęs iš Utenos krašto, mano mama yra gimusi Utenoje. Čia daugelį metų organizuojame „Halls Winter Rally“, kuris yra didžiausias Lietuvoje renginys žiemos metu.

 

Utena yra puikus miestas su puikia bendruomene, o ir savivalda puikiai dirba savo gyventojams. Man čia labai patinka, o dar nuo šiol atstovausiu moderniąją Utenos A. ir M. Miškinių viešąją biblioteką – man didelė garbė būti jos globėju.

 

– Kokias pirmąsias knygas sudėjote į jūsų globojamos bibliotekos lentyną?

Aš manau, kad knygos yra pats geriausias būdas pasitikrinti tai, ką žinai. Į globėjo lentyną sudėjau tas knygas, kurios man gyvenime yra pakankamai svarbios. Tai Antuano de Sent Egziuperi (Antoine de Saint-Exupéry) „Mažasis princas“, Paulo Koelijo (Paulo Coelho) „Alchemikas“ ir Robino Šarmos (Robin Sharma) „Vienuolis, kuris pardavė ferrarį“.

 

Nors tai yra pakankamai lengvai skaitomos knygos, bet gerų citatų jose netrūksta. Taip pat mane sužavėjusi knygos – tai Styvo Džobso (Steve Jobs) biografija bei knyga apie Vinstoną Čerčilį (Winston Churchill), kurį cituoju gana dažnai.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/benediktas-vanagas-knyga-atsiranda-tada-kai-jos-labiausiai-reikia-286-620479

Nustatytos Bibliotekų plėtros strateginės kryptys 2016−2022 metams

2016 m. balandžio 29 d. kultūros ministro įsakymu patvirtintos Bibliotekų plėtros strateginės kryptys 2016−2022 metams, kuriomis siekiama skatinti struktūrinį dialogą bibliotekų sistemos ir valstybės valdymo lygmeniu bei užtikrinti sąveikumą ir veiklų suderinamumą, pagrįstą sumanios visuomenės, sumanios ekonomikos ir sumanaus valdymo vertybinėmis nuostatomis.

 

 

Dokumentas parengtas pagal ekspertų darbo grupės, sudarytos iš Kultūros ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Susisiekimo ministerijos Informacinės visuomenės politikos departamento, šalies bibliotekų ir bibliotekų asociacijų bei nevyriausybinių organizacijų atstovų, pasiūlymus.

 

 

Pagrindinis šio dokumento tikslas  siekti efektyviai išnaudoti bibliotekų, kaip veiksmingos informacinės infrastruktūros, potencialą, užtikrinant visuomenės narių mokymosi visą gyvenimą, socialinės ir ekonominės gerovės plėtojimą bei poveikio šalies ir regionų raidai didinimą.

 

 

Kryptyse apibrėžta modernios bibliotekos vizija − pajėgiausia kultūros, mokslo, mokymosi visą gyvenimą, ekonominės ir socialinės plėtros skatinimo informacinė infrastruktūra, dėl efektyviai funkcionuojančios integralios šalies bibliotekų sistemos infrastruktūros esmingai prisidedanti prie valstybės pažangos.

 

 

Dokumente numatytos trys bibliotekų plėtros kryptys:

 

Pirmoji strateginė kryptis: bibliotekos visuomenės mokymuisi. Jos tikslas − stiprinti bibliotekose gyventojų kultūrinių ir informacinių kompetencijų bei raštingumo ugdymo(si) veiklas, skatinančias visuomenės narių kūrybingumą, socialinį ir ekonominį veiklumą bei motyvaciją dalyvauti mokymosi visą gyvenimą procese.

 

 

Antroji strateginė kryptis: bibliotekos visuomenės socialinei-ekonominei gerovei. Jos tikslas  stiprinti bibliotekų bendruomenes, panaudojant įveiklintą bibliotekų infrastruktūrą ir kuriant naujas elektronines paslaugas, skatinančias žiniomis, verslumu ir inovacijomis grindžiamą socialinę-ekonominę raidą.

 

 

Trečioji strateginė kryptis: bibliotekos efektyvaus valdymo principus ir visuomenės poreikius atitinkančiai plėtrai. Jos tikslas  tobulinti bibliotekų valdymą, grindžiant jį veiksmingu ir efektyviu veiklų įgyvendinimu, sistemingu darbuotojų kompetencijų tobulinimu ir veiklos rezultatų vertinimu.

 

 

Bibliotekų plėtros kryptys parengtos remiantis Lietuvos bibliotekų įstatymu ir atsižvelgiant į Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“ bei kitais bibliotekų sistemos raidą aptariančiais dokumentais: Lietuvos valstybinės reikšmės ir apskričių viešųjų bibliotekų paskirties, funkcijų, paslaugų ir valdymo plėtros galimybių studija, Kokybinį verslininkų ir laisvai samdomų specialistų tyrimu dėl bibliotekų potencialo kurti erdves verslui ir laisvųjų profesijų atstovams, Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis tyrimo ataskaita, Lietuvos informacinės visuomenės plėtros tendencijų ir prioritetų 2014−2020 metais vertinimo ataskaita ir kt.

 

Bibliotekų plėtros strateginės kryptys 2016−2022 metams

Nacionalinė biblioteka kartu su Vilniaus savivaldybe gaivins vakarinę Gedimino prospekto dalį

Gegužės 3 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko diskusija „Išmani biblioteka – urbi et orbi“, kurios metu buvo pasirašytas ketinimų protokolas dėl Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir Vilniaus miesto savivaldybės bendradarbiavimo.

 

Prieš aštuonerius metus prasidėjusi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pagrindinio pastato rekonstrukcija artėja prie pabaigos. Šių metų rudenį Nacionalinė biblioteka jau atsivers plačiajai visuomenei. Visus tuos rekonstrukcijos metus biblioteka funkcionavo, tačiau ne visu pajėgumu. Dabar bibliotekos laukia rimtas uždavinys – visavertiškai sugrįžti į viešąjį per tą laiką smarkiai pasikeitusį gyvenimą, apibrėžti naujas savo perspektyvas ir galimybes.

 

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuojamo diskusijų ciklo tikslas – įvairiais aspektais pristatyti modernios bibliotekos koncepciją kartu įvertinant įvairių viešosios erdvės dalyvių lūkesčius, nuomones, poreikius.

 

Diskusijoje „Išmani biblioteka – urbi et orbi“ dalyvavo Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Vytautas Juozapaitis, Ministro Pirmininko patarėjas kultūrai Faustas Latėnas.

 

Diskusijos metu Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius pasirašė ketinimų protokolą dėl bendradarbiavimo, jame akcentuojamas Nacionalinės bibliotekos vaidmuo formuojant palankią kūrybinių industrijų plėtros aplinką.

 

Daugiau renginio nuotraukų ›

Paauglys+knyga=neskaitysiu?

Kalbėdami apie vaikų knygas, džiaugiamės jų spalvotumu, įvairove, žaismingumu ir dideliu pasirinkimu. Kai kalbame apie paauglių knygas, viskas tampa daug sudėtingiau – t.y. iškyla ne viena problema, klausimų, į kuriuos vienareikšmiškai atsakyti nėra lengva. Pradedant nuo tokių kaip „mano paauglys nieko neskaito“, baigiant – „mano paauglys skaito tik „menkaverčio“ turinio knygas“ arba kad apskritai paaugliams skirtų knygų pasiūla gerokai menkesnė. Mano pačios paauglei lietuvių kalbos mokytoja pasakė, kad „neužskaitys“ kaip perskaitytų knygų tų, kurios „neturiningos“. Mokytojos pozicija tvirta – ji griežtai pasisako prieš a la nevykėlio tipo dienoraščių knygeles ir romantišką paauglių literatūrą. Jau geriau išvis neskaityti, nei skaityti tokias knygas. Ėmiau ir susimąsčiau – o kokia mano pozicija? Viena vertus, skaitymą galime sulyginti su tokiu įgūdžiu kaip vandens gėrimas. Juk gerti galime ir coca cocolą, ir sultis, ir gazuotus gėrimus, ir žaliuosius kokteilius, ir arbatą bei kavą, bet mums gyvybiškai būtinas tik vanduo – būtent be jo negalėtume išgyventi ilgiau nei 3 paras. Todėl svarbu, kad gertume vandenį (skaitytume geras knygas), o visa kita – tik nebūtinas, kartais – ir žalingas priedas (menkavertė literatūra). Bėda tik ta, kad skaitymo įgūdis nėra fiziologinis ir jis turi susiformuoti tik stiprių vidinių iniciatyvų bei poreikio dėka. O kaip formuotis skaitymo įgūdžiui, jei nieko neskaitai išvis? Paauglystė apskritai yra sudėtingas tarpsnis, su savais iššūkiais ir poslinkiais, vykstantis ne visiems vienodu laiku, skirtingomis aplinkybėmis. Gal todėl ir yra taip sudėtinga su paauglių knygomis – paaugliai patys yra sunkiai apibrėžiami, įspraudžiami į rėmus, todėl jiems skirtas knygas vertinti vien geros, turiningos literatūros atžvilgiu, man regis, kartais gali būti pernelyg principinga pozicija, atgrasanti nuo skaitymo apskritai.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-04-29-paauglys-knyga-neskaitysiu/143621

Knygyno vadovė: geros knygos vis dar lieka už borto

Skaityti sudėtingus kūrinius ne kiekvienas gali, o leidėjas turi orientuotis į vartotoją, taigi daugiausia leidžiama populiarioji literatūra, o geros knygos lieka už borto, LRT RADIJUI sako knygyno „Eureka“ vadovė Eurika Stogevičienė.

 

„Taip atsiranda užburtas ratas: leidėjai leidžia knygas, kurių prašo skaitytojai. Bibliotekos taip pat, atsižvelgdamos į skaitytojų poreikius, užsisakinėja tokias knygas, kokias skaitytojai skaito. Nobelio literatūros premijos laureatų jos užsisakinėja kur kas mažiau negu lengvų meilės romanų“, – pastebi E.Stogevičienė.

 

– Kokias knygas skaitydavote vaikystėje?

– Skaityti pradėjau penkerių metų, abi dukros taip pat. Mano tėvai turėjo nemažą biblioteką, tad vaikystėje skaitydavau viską iš eilės. Kai pradėjau eiti į biblioteką, pasitaikydavo ir fantastikos, ir detektyvų, nemažai pasakų.

 

– Ar dabar skaitote vaikišką literatūrą?

– Skaitau labai nedaug, nes mūsų knygynas yra akademinis, orientuotas į rimtą literatūrą ir beveik neturime vaikiškų knygų. Tačiau paskaitau kartu su paaugle dukra, kai jai kokią nors knygą užduoda mokykloje.

 

– Ką skaitote dabar?

– Bandau perskaityti knygas, kurias rekomenduoja mūsų aplinkoje esantys žmonės – knygyne yra susibūrusi literatų, rašytojų, leidėjų ir vertėjų bendruomenė, kurie pasidalija informacija apie knygas. Iš jų sužinome apie naujai išleistas knygas, apie skaitytojų skaitomas knygas. Taip pat skaitome recenzijas, draugaujame su vertėju ir poetu Mariumi Buroku, kuris yra vienas puikiausių literatūros žinovų Lietuvoje, jis labai dažnai lankosi knygyne ir daug pasakoja apie knygas.

 

– Darbas Jus įpareigoja gerai išmanyti literatūrą, ar tam reikia daug pastangų?

– Tai vyksta savaime, nes tai yra ir darbas, ir malonumas. Visi dirbantys knygyne mėgsta skaityti. Šiuo metu su mumis dirba rašytoja Jurga Tumasonytė ir anglų filologijos studentas Benas Grigas – jie nepaprastai daug skaito ir dalijasi, tuo, ką perskaito.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/knygyno-vadove-geros-knygos-vis-dar-lieka-uz-borto-286-620017

2016 metų Antipremijos: „Obuolio“ leidyklos knygą vertė vertimų biuras

Balandžio 23-ioji – simboliška ir prasminga data visai pasaulio literatūrai. Siekdama atkreipti dėmesį į kasmet vis sudėtingesnį geros ir kokybiškos knygos kelią pas skaitytoją ir didėjančias intelektinės nuosavybės (autorių teisių) problemas, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga šią dieną skelbia 2016 metų Antipremijos laureatus.

 

Šiais metais antipremijų susilaukia:

 

VGTU leidykla „TECHNIKA“ už ypač svarbaus Lietuvos filosofijai ir visai Lietuvos humanitarinei bendruomenei Martino Heideggerio veikalo „Būtis ir laikas“ (2014 m.) nevykusį vertimą, kuriuo haidegeriškoji filosofinė terminija buvo neatsakingai nublokšta į Lietuvos kultūrinės terpės paribius ir kuris dėl daugelio priežasčių neturėjo išvysti dienos šviesos.

 

Leidykla „Gimtasis žodis“ ir vertėja Laima Račienė už nevykusį knygos „Tarp eilučių: Lilianos Lunginos gyvenimas, jos papasakotas Olego Dormano filme“ vertimą, kuris laikytinas profesine išdavyste ir didžiausia nepagarba tiek kolegės Lilianos Lunginos, tiek gimtajam žodžiui. Vertimo recenzija bus publikuojama žurnale „Literatūra ir menas“.

 

Leidykla „Obuolys“ už neleistiną knygos (Jussi Adler-Olsen romano „Atpirkimas“) vertėjo nuslėpimą: tituliniame puslapyje nurodyta, kad vertė UAB „Vertimų biuras”, nors juridinis asmuo neturi neturtinių autoriaus teisių. Be to, vertimų biurai verčia techninius tekstus ir dokumentus, tad kyla pagrįsta abejonė dėl gebėjimo versti grožinę literatūrą ir autoriaus atsakomybės už vertimo kokybę.

 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga nuo 2007 m. skiria Antipremiją už aplaidų požiūrį į vertėjo darbą ir gerų leidybos tradicijų nepaisymą per pastaruosius trejus metus: už nevykusius grožinės ir humanitarinės literatūros vertimus (už originalo iškraipymą, prastą lietuvių kalbą, aklą sekimą kitu to kūrinio vertimu), už netikusį redagavimą, už vertėjo teisių pažeidimą (vertėjo pavardės neminėjimą, vertimų kartotinius leidimus be sutarties, nesąžiningą leidėjų elgesį su vertėjais).

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/2016-metu-antipremijos-obuolio-leidyklos-knyga-verte-vertimu-biuras-286-615911

Dviem kaimų bibliotekoms – Kėdainių rajono savivaldybės darbuotojų dovana

Po beveik dvejų metų pertraukos Kėdainių rajone, Keleriškiuose ir Ąžuolaičiuose, pradėjo veikti Kėdainių rajono savivaldybės M. Daukšos viešosios bibliotekos filialai.

 

Abiejų bibliotekų atidarymuose dalyvavęs Kėdainių rajono savivaldybės meras Saulius Grinkevičius įstaigoms perdavė ypatingą dovaną – apie 120 knygų, kurias kaimų bibliotekoms padovanojo Kėdainių rajono savivaldybės administracijos vadovai, skyrių vedėjų ir specialistai. Po šešiasdešimt knygų atiteko Ąžuolaičių ir Keleriškių bibliotekoms.

 

Rajono vadovas dėkingas savivaldybės administracijos atstovams, kurie labai aktyviai ir nuoširdžiai atsiliepė į kvietimą prisidėti prie gražios akcijos padovanoti knygų.

 

„Dėkoju savivaldybės darbuotojams, kurių dėka šių dviejų kaimų bibliotekų fondus papildė maždaug šimtas dvidešimt knygų, skirtų vaikams, paaugliams ir suaugusiems. Pusę jų padovanojome keleriškiečiams, dar tiek pat nuvežėme į Ąžuolaičius“, – sakė S. Grinkevičius.

 

Mero S. Grinkevičiaus nuomone, ne bibliotekos dydis yra svarbiausia. Svarbiausia – tai, kad ji taps traukos centru įvairaus amžiaus kaimo žmonėms. Rajono vadovas taip pat pasidžiaugė rajono tarybos nariais, be kurių palaikymo nebūtų priimtas svarbus sprendimas Ąžuolaičiuose  ir Keleriškiuose atkurti bibliotekas.

 

 „Dėkoju rajono tarybos nariams, palaikiusiems idėją į kaimus sugražinti bibliotekas. Taip pat džiaugiuosi, kad šito siekė ir abiejų kaimų bendruomenės“, – sakė S. Grinkevičius.

Baltijos šalių literatūros atradimai Londono knygų mugėje

Londono knygų mugę ekspertai laiko antra pagal svarbą rašytojų, leidyklų ir vertėjų verslo kontaktų muge pasaulyje po Frankfurto knygų mugės. Šiemet trijų dienų renginyje parodų centre „Olympia“ vyks daugiau kaip 200 seminarų, konferencijų, susitikimų ir diskusijų. Išskirtinis dėmesys ir specialių renginių ciklas bus skiriamas prieš 400 metų mirusiam Williamui Shakespeare`ui.

 

Lietuva Londono knygų mugėje pirmą kartą prisistato ne viena, o bendrame stende su Latvija ir Estija. Trims Baltijos valstybėms tai yra tarsi generalinė repeticija prieš svarbiausiu Lietuvos knygų leidybos tarptautiniu projektu vadinamą įvykį – 2018 m. Londono knygų mugę, kurioje Lietuva, Latvija ir Estija dalyvaus kaip šalys viešnios.

 

Rašytoja, poetė Ilzė Butkutė pasakojo susidūrusi su nuomonėmis, kad šalių kaimynių literatūra neturi nieko bendra, todėl verta pristatyti kiekvienos šalies literatūra atskirai. Tačiau poetė mano, kad „didžiausia erdvė atradimams yra ten, kur žmonės pradeda bendradarbiauti.“ „Būtent tas brolių estų ir brolių latvių palaikymas yra tiesiog neįkainojamas tokio masto renginiuose“, – pridėjo rašytoja.

 

Rašytojas iš Estijos Asko Kunnapas patvirtino, kad kiekviena šalis, pristatydama savo kultūrą, siekia sudominti. „Be jokios abejonės, žinoma, aš tuo įsitikinęs – privalome būti įdomūs, juk koks kitas pasirinkimas? Ar atvykome čia pralaimėti? Ne, atvykome čia laimėti. O jei jau atvykome, mūsų šou turi būti puikus, stendai – gražūs. Esame maži, todėl turime elgtis kaip aš“, – patikino menininkas.

 

Specialistų teigimu, anglakalbės rinkos sunkiai įsileidžia vertimus – pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje verstinė grožinė literatūra sudaro šiek tiek daugiau nei keturis procentus visos išleidžiamos literatūros. Lietuva stengiasi įtikinti, kad taip pat esame verti tarptautinio dėmesio, kad esame saviti ir turime kultūrinių ir istorinių patirčių, kurios aktualios ir kitoms tautoms. Tiesa, save parduoti dar reikia mokytis.Estui poetui antrino poetė iš Latvijos Inga Gaile, kuri prisipažino norinti ir siekianti, kad mugėje prie jos prieitų leidėjai ir pasiūlytų išleisti jos kūrybą. „Tačiau tuo pat metu pati mano rašymo idėja tokia, jog negaliu rašyti tam, kad įtikčiau, ir negaliu specialiai rašyti taip, kad parduočiau“, – paaiškino kūrėja.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/baltijos-saliu-literaturos-atradimai-londono-knygu-mugeje-286-611007

„Shakespeare_LT“

Ingrida Eglė Žindžiuvienė, Vytauto Didžiojo universiteto Anglų filologijos katedros vedėja, profesorė 

 

2016-ieji visame pasaulyje minimi kaip metai, skirti rašytojo, poeto, dramaturgo, Didžiojo bardo Viljamo Šekspyro (William Shakespeare, 1564-1616) 400-osioms mirties metinėms  paminėti. Šia proga duris atveria nauji teatrai, rengiamos parodos, teatruose statomi spektakliai pagal V. Šekspyro pjeses, filmų režisieriai bando naujai pažvelgti į jo dramas, muziejai rengia jam skirtas parodas, TV pokalbių laidose analizuojamos jo gyvenimo detalės bei XVI amžiaus pasilinksminimo būdai. Naujais viršeliais leidžiami V. Šekspyro tomai, dienos šviesą išvysta rašytojo tekstų vertimai į daugelį pasaulio kalbų, rengiamos pažintinės ekskursijos po vietas, kuriose jis gyveno, rengiami teatro festivaliai ir performansai, išvedamos naujos gėlių (ypač rožių) rūšys.

 

Drąsiai galime teigti, jog šiemet, ir ypač šį balandį, interneto erdvėse sklando tikroji Viljamo Šekspyro dvasia – žaismingai šmaikšti, o tuo pačiu ir mąsli, filosofinė, gundanti mus netikėtumais, nauju požiūriu į gyvenimą ar save. Taigi, kaip tik dabar ir yra pats tinkamiausias metas pasvarstyti, kiek V. Šekspyro dvasios yra Lietuvoje, atsakyti, koks V. Šekspyras yra pas mus, ką jis mums reiškia ir kokias asociacijas sukelia jo vardas.

 

Viljamas Šekspyras yra 38 dramų (tragedijų ir komedijų) autorius. Jo 154 sonetai ne tik skaitomi kaip literatūros kūriniai, bet taip pat įtraukiami ir į anglų kalbai mokytis skirtų vadovėlių puslapius. Bardo kūrybos citatų rinkiniai yra vieni patraukliausių ir skaitomiausių internete. Jo citatas aptiksime ir spalvinguose kalendoriuose, ir  tarp dienos sentencijų interneto portaluose.

 

Turbūt sunku būtų šiandien surasti žmogų, kuris nežinotų vienos garsiausių citatų iš V. Šekspyro kūrinio – „Būti ar nebūti – štai klausimas“ (angl. „To be, or not to be, that is the question“). Ši dramatiška frazė ir daugelis kitų šio anglų rašytojo įžvalgų minimos tiek kasdieninėje šnekoje, tiek profesinių terminų formomis specializuotoje kalboje, tiek tarptekstiniais ryšiais saistomoje postmodernistų kūryboje. Šis klausimas savo aktualumu teikia įkvėpimo poetams, dramaturgams, menininkams, aktoriams, filosofams, režisieriams. Jis suteikia ryžto ir jėgų pažvelgti į mus supantį pasaulį ir ieškoti tinkamų atsakymų savo egzistencijai pagrįsti. Klausimas tarytum įprasmina ir paties V. Šekspyro gyvenimą – jis iš tiesų buvo ir yra visada šalia mūsų: savo šmaikščiais posakiais, filosofinėmis dviprasmybėmis, galingais simboliais ar nesunkiai atpažįstamais veikėjų charakteriais.

 

Viljamo Šekspyro vardas siejamas ne tik su dramaturgija, teatru ar scena, bet ir su anglų kalbos gelmėmis, daugelį šimtmečių vystomais klodais, jos raiškos galimybėmis, paskatinusiomis daugelį mokytis būtent „Šekspyro“ kalbos ar visa savo esybe ją pamilti. Daugeliui rašytojų, rašiusių ar rašančių anglų kalba, bardo tekstai – minčių ir kalbos lobynai, nuolatinių paieškų ir atradimų šaltiniai. Šiais laikais didysis anglų Renesanso epochos atstovas prabyla įvairiomis kalbomis ir formomis. V. Šekspyro dramos jau daugiau nei 400 metų statomos pasaulio teatruose, pagal jo pjeses režisuojami filmai, atspindintys tam tikrų laikotarpių meno sroves. Rašytojo dramų pagrindu kuriami kompiuteriniai žaidimai, kvepalai, saldumynai. Jo vardą aptiksime ir knygynų, gatvių, restoranų ar užeigų bei parkų pavadinimuose. V. Šekspyras siejamas ir su vieno iš D. Britanijos garsiausių teatrų – „The Globe“ – įkūrimo ir veiklos istorija. Teatro ir kino afišos su Viljamo Šekspyro pjesių pavadinimais patraukia žiūrovų dėmesį, o pradedančius domėtis teatro menu kaipmat įtraukia į paslaptingą scenos pasaulį. Daugelis aktorių vaidmenis V. Šekspyro dramose sieja su savo meninės kūrybos įprasminimu.

 

Pirmąją V. Šekspyro dramos ekranizaciją „King John“ („Karalius Džonas“), kurios tik kelios ištraukos pasiekė mūsų dienas, galime traktuoti kaip XIX-ojo amžiaus palikimą V. Šekspyro kino industrijai. Keičiantis techninėms galimybėms, keitėsi ir bardo dramų traktuotės. Nors ir buvo intensyviai ieškoma naujų ekspresijos būdų, negali ir stebinti pakartotinas grįžimas prie tradicinių formų, tiek kine, tiek ir teatre. Štai 2015 m. pasirodęs filmas „Macbeth“ („Makbetas“) pagal to paties pavadinimo tragediją buvo berods jau 17-oji jos ekranizacija – bendra JAV, D. Britanijos ir Prancūzijos produkcija, kurioje herojus suvaidino Michael Fassbender ir Marion Cotillard. Filmas naujos kartos žiūrovams atkartojo beveik tradicinį šios dramos variantą, tuo tarsi įprasminant paties V. Šekspyro paradoksalų požiūrį – „Kas nauja, tas ir sena, o kas sena, tas ir nauja“. Toks požiūris puikiai atsispindi ir Lietuvos teatrų repertuaruose: tradicinius šio rašytojo dramų pastatymus keičia šokiruojančių, intriguojančių, interaktyvių formų spektakliai, kuriuos vėl keičia „naujai tradiciniai“. „Pasaulis – tai scena“, rašė didysis dramaturgas. Šiuo požiūriu visi esame scenoje, gavę tam tikrus vaidmenis, juos atliekantys ir keičiantys, o gal net jų atsisakantys.

 

Taigi, koks Viljamas Šekspyras yra mums? Dramaturgas, poetas, aktorius, režisierius, žaismingas pašnekovas, linksmuolis ir susimąstęs filosofas, scenos mokytojas, dailės ir muzikos žinovas, mąstytojas, besigilinantis į pasaulio istoriją ir joje ieškantis svarių bei pamokančių istorijų, žmogus, besidžiaugiantis gyvenimu ir jo siūlomomis galimybėmis, įkvepiantis naujoms mintims ar žygiams, pastebintis grožį augalo stiebelyje ar medžio šakose, šmaikštuolis, kulinaras. Galėtume šį sąrašą ilginti nuolat, kiekvieną dieną atrandant kažką naujo jau žinomuose dalykuose, žmonėse, procesuose. Netrukus ir pastebėsime, kad V. Šekspyro dramų pasaulis yra labai jau panašus į nūdieną ir jų veikėjai vis dar gyvena tarp mūsų. O ir mes patys – argi nesame veikėjai iš V. Šekspyro pjesių???

2016 m. kovo mėnesio knygos vaikams ir paaugliams

Mopso Karlo istorija: kaip jis pasiklydo ir rado kelią namo / Fabiola Nonn, Lukas Weidenbach, Joëlle Tourlonias; vertėja Kazimiera Kazijevaitė. – Kaunas: Debesų ganyklos, 2016. – 25 p.: iliustr. – ISBN 978-609-8090-99-4

 

Knygos anotacija:
„Mopso Karlo istorija“ – tai pasakojimas apie didelį mažo šuniuko nuotykį. Nuotykį, kuris prasideda tada, kai mopso Karlo šeimininkė, sulaukusi skubaus skambučio, išlekia į pagalbą ir… palieka savo augintinį vieną. Knygoje pats mopsas Karlas papasakos apie savo klaidžiojimus svetimomis miesto gatvėmis, pažintį su bename Paula ir kelionę namo, pas savo mylimą šeimininkę. Keliaukite kartu su mopsiuku ir Jūs!

 

Šiandien karaliai mums pasakas seka: pasakos pagal M. K. Čiurlionio paveikslus / Milda Pleitaitė, Kazimieras Momkus. – Vilnius: M. K. Čiurlionio namai, 2015. – 44 p.: iliustr. + 1 garso diskas (CD). – ISBN 978-609- 95781-0-1

 

Knygos anotacija:
Fantazijų ir simbolių kupini M. K. Čiurlionio paveikslai paskatino autorius sukurti laisvos vaizduotės įkvėptas poetines pasakas, kurios skaitytojams leis pažvelgti į dailininko kūrybą kitokiu žvilgsniu ir kvies paklajoti po paslaptingą pasaulį, kupiną neįtikėtinų spalvų bei nuostabių išgyvenimų. Pasaulį, visada esantį čia, – tereikia žengti žingsnį ir leisti sau jame atsidurti.

 

Knygoje esanti kompaktinė plokštelė su M. K. Čiurlionio kūriniais suteiks galimybę pasakas skaityti muzikos fone.

 

Sukilimas: sakmė jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams apie 1831 ir 1863 metų sukilimus / Vydas Astas; iliustracijos Rimanto Tumasonio. – Vilnius: Homo liber, 2016. – 28 p.: iliustr. – ISBN 978-609-446-114-9

 

Knygos anotacija:
„Sukilimas“ – tai pasakojimas jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams apie vieną žymiausių lietuvių istorijos įvykių, apie sukilimą prieš caro jungą.

 

Dukart kilo į sukilimus tauta, 1831 ir 1863 metais, didvyriškai kovėsi su gerokai didesne kariuomene. Nors nuo tų įvykių prabėgo daugel metų, bet prisiminimas apie juos neblėsta, kaip neblėsta širdyse amžinas laisvės troškimas.

 


Vėjų miesto pasakos
: pasakos / Gintarė Adomaitytė; iliustravo Dalia Dūdaitė. – Vilnius: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016. – 35 p.: iliustr. – (Vaikų bibliotekėlė). – ISBN 978-609- 8161-06-9

 

Knygos anotacija:
„Vėjų miesto pasakos“ kupinos išmonės, žaismės, gilių jausmų ir tarp eilučių slypinčios išminties. Galbūt kai kuriems Vėjai ir Vėjukai padės stiprinti skaitymo įgūdžius. Kitiems pagelbės grįžti į vaikystę, kai viską, ko tik trokšti, įmanoma įsivaizduoti.

 

Į kelionę po Vėjų miestą jus kviečia literatūrinių premijų laureatė rašytoja Gintarė Adomaitytė ir dailininkė Dalia Dūdaitė.

 

Bumba Dumba Kabančių Riestainių gatvėje: pasaka / Tomas S. Butkus. – Vilnius: Vario burnos, 2016. – 39 p.: iliustr. – ISBN 978-609-95464-7-6

 

Knygos anotacija:
2012 m. į literatūros pasaulį atkeliavo Bumba Dumba – smalsus ir išradingas žmogelis, nenustygstantis vietoje ir vis trokštantis sužinoti daugiau. Pirmoje knygoje apkeliavęs Visatos pakraščius, šį kartą jis patenka į miestą. „Kur daugiau, jei ne mieste, surasi draugų“ – nutaria Bumba Dumba, ir nuotykiai Kabančių Riestainių gatvėje prasideda.

 

Painūs gatvių labirintai, besikuždantys šešėliai ir paslaptingi dūmų kamuoliai – viskas, kas aprašyta šioje knygoje, nutiko beveik iš tikrųjų. „Seniau ta Vilniaus vieta vadinosi Kaminais. Šią gatvę skersai išilgai išvaikščiojau kartu su vaikais, o paskui čia užsuko ir Bumba Dumba“, – pasakoja knygos autorius. Knygoje keletas naujovių: tuščios vietos paliktos nuspalvinti vaikams, o visi paveikslėliai jungiasi vienas su kitu ir sudaro beveik 10 metrų ilgio piešinį.

 

Juozukas ir Jockus: apysaka / Pranas Mašiotas; iliustravo Marija Sučilaitė ir Lauksminė Steponavičiūtė. – Vilnius: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2015. – 69 p.: iliustr. – (Vaikų bibliotekėlė). – ISBN 978-609-8161-08-3

 

Knygos anotacija:
Viena meniškiausių laikoma Prano Mašioto (1863-1940) apysaka pasakoja apie berniuko ir eigulio draugystę, teikia įdomių žinių apie mišką, apskritai apie gamtą ir anų laikų Lietuvos kaimo gyvenimą. Kūrinys pirmą kartą išspausdintas 1934 m.

 

Plačiau skaitykite: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?-1031482856

Dalį savo bibliotekos paaukojęs J. Jučas: knygos – ne dekoracijos

Kaune vykstanti „Žalioji knygų akcija“ sulaukia vis daugiau miestiečių dėmesio. Prie akcijos prisijungė ir žinomas kaunietis, vienas iš „Kaunas Jazz“ festivalio kūrėjų, Jonas Jučas. Jis kilniam tikslui paaukojo nemažą dalį visą gyvenimą kauptos bibliotekos – beveik 200 knygų.

 

„Skaityti labai mėgstu nuo pat vaikystės. Remarko „Tris draugus“ buvau išmokęs atmintinai, galėjau pacituoti bet kurią knygos vietą ir pasakyti, kuriame puslapyje tas tekstas yra. Mėgau ir tebemėgstu literatūros klasiką, grožinę literatūrą, romanus. Man svarbu, kad knygoje vyktų veiksmas, o informacijos dabar galima susirasti ir internete“, – pasakojo J. Jučas.

 

Todėl nenuostabu, kad tarp jo padovanotų knygų – dauguma grožinės literatūros, tačiau yra ir techninės literatūros, daug fotografijų albumų ir netgi antikvarinių leidinių.

 

„Dalį atiduotų knygų turėjau nuo jaunystės ar net vaikystės, bet ypač daug jų susikaupė, kada dešimt metų dirbau Vilniuje. Atsirinkau ir pasilikau tik tas, kurių žinau, kad prireiks, taip pat tas, kurios man emociškai daug reiškia – dovanotas iškilių žmonių, artimiausių draugų. O kad knygos dulkėtų lentynose kaip dekoracijos – man to nereikia. Yra žmonių, kuriems jos bus reikalingos ir naudingos“, – savo požiūrį dėstė buvęs Kultūros ministras ir Seimo narys.

 

J. Jučas pasakoja, kad visada laikėsi šio principo – anksčiau nemažai knygų yra padovanojęs Nidos, kur vasarą praleidžia daug laiko, bibliotekai, taip pat Lukiškių kalėjimo bibliotekai. Daug knygų yra išdalinęs ir savo draugams bei pažįstamiems.

 

„Todėl „Žaliosios knygų akcijos“ idėja man yra labai priimtina – knygos ne tik suras naujus šeimininkus, bet ir miestą savo žaliu rūbu papuoš nauji medeliai“, – sakė J. Jučas.

Dėl ko svarbu vaikams skaityti pasakas?

„Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.“ [A. Exupery „Mažasis Princas]

 

Galima sakyti, kad anksčiau pasakų skaitymas vaikams prieš miegą buvo tarsi tradicija. Šiuo metu gyvenimo tempas spartesnis nei anksčiau, todėl laikas praleidžiamas su vaikais mažėja, o vakarinį pasakų skaitymą pakeičia animaciniai filmukai. Visgi, laikas praleistas su vaiku skaitant pasakas yra daug naudingesnis ir malonesnis, nei jam žiūrint animacinius filmukus. Taigi, dėl ko svarbu vaikui skaityti pasakas:

 

  1. Pasakos teigiamai veikia vaiko emocinę būseną – kelia nuotaiką, leidžia patirti saugumą, meilę, nusiraminimą, atsipalaidavimą.
  2. Pasakos skatina šeimos bendravimą – vaikas ir suaugusysis skaitydami kartu patiria bendrumą, suartėja, nesijaučia vieniši, gauna dėmesio.
  3. Pasakos ugdo vaikų moralines vertybes – teisingumą, dorybę, atsakomybę, gerumą, užuojautą.
  4. Klausydami pasakų vaikai susipažįsta su gėriu ir blogiu, mokosi atskirti kas yra kas.
  5. Klausantis pasakų vaikai plečia savo žodyną.
  6. Pasakos padeda lavinti atmintį ir dėmesį.
  7. Pasakos moko vaikus suprasti savo jausmus, juos įvardinti ir reikšti. Įsijausdami į istoriją vaikai susitapatina su pagrindiniu herojumi ir kartu išgyvena nerimą, stresą, nusivylimą, sėkmę ir nesėkmę – tai padeda lengviau identifikuoti tokius jausmus realybėje ir rasti būdų kaip su jais susitvarkyti.
  8. Pasakos skatina vaikų pasitikėjimą savimi, didina atsparumą stresinėms situacijoms, padeda įgyti patirties.
  9. Klausydami pasakų vaikai susitapatina su pagrindiniu herojumi ir taip mokosi naujų sprendimų būdų. Pasakų herojai susiduria su baimėmis, nerimu, agresyvumu, pavydu, paklusnumu, pasiaukojimu, drąsa – visa tai padeda vaikui suprasti, kad jis nėra vienas, kuris susiduria su tam tikromis baimėmis, nerimu.
  10. Klausydami pasaką ne pirmą kartą, vaikai gilinasi į istoriją ir veikėjų sprendimus – tai padeda ugdyti kritinį ir kūrybinį mąstymą.
  11. Pasakos padeda susipažinti su supančiu pasauliu ir jo dėsniais – pasaulis tampa suprantamesnis ir artimesnis, dėl to vaikai jaučiasi saugesni.

Plačiau skaitykite: http://psichika.eu/blog/del-ko-svarbu-vaikams-skaityti-pasakas/

Naujos knygos paaugliams: kaip juos sudominti skaitymu?

Jų tapatybė nebėra žodis. Jų tapatybė – vaizdas. Jiems nebereikia „daryti“ (mąstyti, skaityti, eiti į lauką), kad sužinotų/patirtų, kažką nauja – daugybė naujų įspūdžių, įvaizdžių, raiškos, gyvenimo būdų juos pasiekia skrolinant – ir dėl to jiems nereikia nieko daryti, tik žiūrėti. Tik būti visada „in“, nes kai/jei atsitrauksi, užgrius tuštuma… Tyla. Nuobodulys. Niekas. O tai šiuolaikiniam žmogui nepakeliama. Informacijos perteklius, kurio vis daugiau (o vaikams – ypač), yra pernelyg reikšmingas. Knygos šiais laikais konkuruoja nebe tik su televizoriumi, bet su daugybe medijų.

 

Pabandykite įsivaizduoti, kaip gyvenimą regi 12-14 metų paaugliai: pasaulis lekia šuoliais, įvykiai keičiasi astronominiu greičiu (snap chat‘e vieną vaizdą gali matyti 10 sekundžių, ir jei nespėjai per tą laiką pasižiūrėti – viskas, daugiau jau niekada jo neišvysi ir nesužinosi kažko labai „svarbaus“), o knyga, net jei ji ir įdomi, – labai lėta. Tiesa ta, kad nėra vieno būdo, kaip prisijaukinti skaitymą, ir vienos knygos, kuri patiks visiems. Deja, čia nėra jokių taisyklių. Galbūt vienintelė taisyklė galėtų būti ši: neverskite savo vaiko skaityti. Tai žiauriai sunku, nes kartais būname visu šimtu procentų įsitikinę, kad ta knyga paaugliui patiks. Turiu jus nuvilti, bet frazę „paskaityk 20 minučių, tada galėsi pažaisti kompiuteriu“ turite mesti į šiukšlių dėžę. Per 20 min. bus paviršutiniškai perlėkta tekstu, dialogais ir skaitymas iš neįdomaus užsiėmimo tikrai nevirs mėgstamu. Susikoncentruokite ne į „kad“, o „kaip“.

 

Pradžiai ne taip jau ir nesvarbu, ką konkrečiai vaikas skaito: gal jam patinka enciklopedijos, a la „nevykėlio“ dienoraščių tipo knygiūkštės ar anekdotų rinktinė. Jei vaikas skaito – tai jau gerai. Skaitymui, kaip ir daugeliui kitų naudingų užsiėmimų (sportas, sveika mityba ir pan.), reikalingas įprotis. Per „blogos“ literatūros etapą pereina visi. Kitaip ir negalėtume įvertinti gerų knygų. Jei norite, kad vaikas įprastų sekti siužetą, lauktų atomazgos, galite pabandyti detektyvus: jiems paprastai būdingi dinamiški siužetai, netikėta atomazga, palyginti nesudėtinga kalbinė raiška. Galima pradėti nebūtinai nuo Šerloko Homso. Dar vienas koziris gali būti vaikų mėgstamos žvaigždės ir superherojai – jei jūsų vaikui patinka One direction, Džonas Deppas ar „Žvaigždžių karai“, galbūt jis su malonumu perskaitys apie juos knygą. Šiais laikais vadinamosios jaunimo „žvaigždutės“ leidžia daugybę knygų – ne visos jos prieinamos lietuvių kalba, tačiau paauglys jau pakankamai gerai išmano anglų ar kitą kalbą, tad kodėl nepabandžius atsisiųsti jam įdomios knygos iš užsienio?

 

Galbūt ir paradoksalu, tačiau manau, kad apie skaitymą paaugliams vis dažniau turėtume kalbėti kitais būdais, o ne vien sakydami „girdėjau, ši knyga gera“ ar „privalai kasdien pusvalandį paskaityti“. Skaitymo prestižą derėtų kelti paauglių kalba: muzikiniais ir videoklipais, per įvairias programėles ir aps‘us, pinterest‘o nuostabiais pin‘ais, citatomis ir, žinoma, asmeniniu pavyzdžiu. Jei tėvai skaitys knygas, vaikams tai užstrigs ir kažkada tikrai taps tapatybės dalimi. Na, ir dar vienas dalykas – dalinkitės įspūdžiais: apie tą, ką perskaitėte. Skamba banaliai? Bet tai labai svarbu. Jei kažkokia knyga jums paliko didelį įspūdį, papasakokite apie tai savo paaugliui, pabandykite perteikti siužetą ar iškelti svarbų klausimą. Kalbėkite su savo paaugliais – tai labai svarbu, jie nori klausytis, ir patys būti išgirsti. Net jei ir tyli.

 

Plačiau skaitykite: http://lituanistusamburis.lt/naujos-knygos-paaugliams-kaip-juos-sudominti-skaitymu/

2016-ieji skelbiami poeto Prano Vaičaičio metais

Šakių rajono savivaldybė, atsižvelgdama į tai, kad 2016 metais Pranui Vaičaičiui sukanka 140 metų, šiuos metus paskelbė poeto Prano Vaičaičio metais.

 

Poetas, vertėjas ir teisininkas P.Vaičaitis gimė 1876 m. vasario 10 d. Santakų kaime, Šakių rajone. Pasiturinčių ūkininkų sūnus, pasimokęs Sintautų pradžios mokykloje, išėjęs mokslus garsiojoje Marijampolės gimnazijoje, studijavo teisę Sankt Peterburgo universitete. Jau vaikystėje daug skaitė, intensyviai lavinosi, o Sankt Peterburge aktyviai dalyvavo lietuvių draugijų veikloje. Ne tik skaitė draudžiamą lietuvių spaudą, bet ir pats bendradarbiavo bei ją platino, domėjosi Lietuvos praeitimi ir kalba.

 

Carinėje Rusijoje jis ne tik neišvengė politinio persekiojimo, bet ir ragavo kalėjimo duonos, kankinosi ypatingoje policijos priežiūroje,taip pat buvo nubaustas garsioje Sietyno byloje. Nepaisydamas materialinių nepriteklių ir persekiojimų, studijas baigė I laipsnio diplomu ir pradėjo dirbti Peterburgo Mokslų akademijos bibliotekoje. Besimokydamas Peterburge poetas pamilo ten besimokančią Juliją Pranaitytę. Deja, P.Vaičaitį, sulaukusį vos 25-erių metų, ištiko daugumos 19 amžiaus lietuvių inteligentų likimas – jis susirgo džiova. P.Vaičaitis mirė 1901 m. rugsėjo 21 d. Palaidotas gimtųjų Sintautų kapinaitėse.

 

Nuo 13 metų pradėjęs eiliuoti P.Vaičaitis per gerą dešimtmetį sukūrė beveik 100 eilėraščių, tapusių Lietuvos literatūros aukso fondo dalimi. Pirmas poezijos rinkinys išleistas jau po P.Vaičaičio mirties 1903 m. Amerikoje, sužadėtinės J.Pranaitytės ir bendražygio J Mačio-Kėkšto pastangomis.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/2016-ieji-skelbiami-poeto-prano-vaicaicio-metais-286-606803

Istorinis nuotykių romanas "Partizanas" įsitvirtino knygynuose

Istorinis nuotykių romanas „Partizanas“ (autorius Mindaugas Milinis) sulaukė tikros sėkmės.  Pardavusi visą pirmąjį tiražą K. Mickevičiaus leidykla „Briedis“ knygą išleido dar kartą.

 

„Praėjusių metų spalio pabaigoje išleidome šį mažai žinomo autoriaus romaną 1500 egzempliorių, Lietuvos rinkai optimaliu, tiražu ir stebėjome, kaip skaitytojai ją perka. Rezultatai pranoko lūkesčius. „Partizaną“, galima sakyti, išgraibstė. Mažiau nei per keturis mėnesius. Todėl užsakėme papildomą leidimą“, - sakė Karolis Mickevičius, leidyklos vadovas.

 

Pasak jo, knyga nebuvo ypatingai reklamuota, knygynuose ji sudėta atokesnėse lentynose, tačiau skaitytojai „Partizaną“ vis tiek suranda. Tai tik liudija, kad tokio pobūdžio literatūra reikalinga.

 

Režisierius ir žurnalistas Rimas Bružas, pristatydamas „Partizaną“ Vilniaus knygų mugėje, sakė, kad šią knygą jis atsivertė atsargiai. „Bijojau nusivilti. Bet apsirikau. „Partizaną“  perskaičiau per du vakarus. Romane labai glaustai ir koncentruotai atpasakota visa Lietuvos pokario istorija, paliesta ir Mažosios Lietuvos genocido, ir „Vilko vaikų“ tema. Be to, labai lengvas ir įtaigus rašymo būdas, greitai plėtojamas veiksmas knygą daro artimą kino filmui“, - mugės skaitytojams sakė R. Bružas.

 

Panaši asociacija kilo ir „Šiaurės Atėnų“ apžvalgininkei Sigitai Bietikytei: „Įvykių tėkmė priartina tekstą prie tikro nuotykių, veiksmo ar „šaudyk–gaudyk“ filmo. Autoriaus gebėjimas nuosekliai aprašyti veikėjų poelgius ir tiksliai apibūdinti garsus priverčia skaitytoją jei ne patį pasijusti pokario Lietuvoje, tai bent įsivaizduoti, kad čia pat stribai geria samagoną, netyčia susišaudo ar kitaip „gina šalį nuo buržuazinių likučių“. Tekstas toks kinematografiškas, kad retkarčiais ir žadą atima. Taip ir nesupranti – žiūri filmą ar skaitai(...)Kinematografiškumo įspūdį knygoje sustiprina į arimus caksinčių kulkų lietus, šlapi smūgiai gumine lazda į krūtinę, buvimo vietą išduodantis cigaretės šviesulys, apakinančios sunkvežimių šviesos. Daug garso, daug šviesų, kaip vienas veikėjas pasakytų. Paimi knygą ir, rodos, varva degtinė iš jos puslapių. Atrodo, kad tas rožinis skirtukas kitą kartą bus ištrauktas kruvinas ir pradvisęs drėgnu paraku. Skaitai ir uodi prasto tabako kvapą, raugintus kopūstus, dešrą ir prakaitu prasmirdusius liaudies gynėjus. Skonio pojūčiai ir garsai tikroviški, vaizdai šokiruojantys („Romanas „Partizanas“ be partizanų“, „Šiaurės Atėnai“, 2016-03-04).

 

„Personažai sukurti gerai – daug ir skirtingų, gerai apibrėžtais charakteriais. O jų tikrai daug: partizanai, kaimiečiai, stribai, „milicininkai", vokiečių armijos likučiai, nusėdę lietuviškuose miškuose. Apibendrinant, tikrai neblogas romanas – tirštas, dinamiškas, įdomus ir tikroviškas“, - savo tinklaraštyje rašė „knygoholike“ prisistačiusi Rima Čeliauskaitė.

 

Pats knygos autorius Mindaugas Milinis neslepia, kad norėjo sukurti lengvai skaitomą ir kupiną nuotykių tekstą, kurį būtų įdomu skaityti ir jaunimui. „Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje tebevyko tikras karas. Norėjau jį aprašyti patraukliai, kad būtų įdomus ir vyresnio amžiaus, ir vyresnės kartos skaitytojams“, - sakė knygos autorius.

 

„Partizanas“ taip pat buvo nominuotas ir „Patriotų“ premijai, tačiau komisija pasirinko kito autoriaus kūrinį.

Išrinkti sudėtingiausios rašybos lietuvių kalbos žodžiai

Lietuvos paštas kartu su Nacionaliniu diktantu išsiaiškino, kokių lietuviškų žodžių rašyba gyventojams kelia daugiausia keblumų. Iš daugiau nei pusės tūkstančio pateiktų žodžių sudaryta sudėtingiausios rašybos žodžių atmintinė, padėsianti juos geriau įsidėmėti ir išmokti.

 

 

„Net visą mėnesį gyventojai internetiniame Lietuvos pašto tinklalapyje galėjo siūlyti žodžius, kurie, jų manymu, yra patys sunkiausi. Iš dažniausiai paminėtų žodžių sudarėme dešimtuką sudėtingiausios rašybos žodžių. Tai – atmintinė, kuri pravers kiekvienam, norinčiam rašyti ir kalbėti taisyklingai“, – pažymėjo Lietuvos pašto Rinkodaros ir komunikacijos departamento vadovė Rasa Kruopaitė-Lalienė.

 

 

Gyventojai pripažino, kad sudėtingiausia yra šių lietuvių kalbos žodžių rašyba: sūkurys, ačiū, beždžionė, vąšelis, nuopuolis, įsiręžęs, įgrysta, slenksčiai, įspįsti, sąžinė.

 

 

„Tai – žodžiai, kurių rašyba tiek moksleiviams, tiek ir suaugusiems yra tikras galvos skausmas!  Šių žodžių vartojimas yra dažnas tiek bendrinėje, tiek šnekamojoje kalboje, todėl įsidėmėti jų rašybą yra pravartu kiekvienam.

 

 

Jeigu kasmet pavyktų išmokti bent po dešimt įsidėmėtinos rašybos žodžių, neabejoju, kad taptume kur kas raštingesni“, – teigė Nacionalinio diktanto vertinimo komisijos pirmininkė Aldona Šventickienė.

 

 

Sudėtingiausios rašybos žodžio titulas buvo siūlomas ir įvairiems moksliniams terminams, pavyzdžiui, ezofagogastroduodenofibroskopija ar cheminiams junginiams: deoksiribonukleorūgštis ar imunocelistonatriochlorhidrokarbonatas.

 

 

Nacionalinio diktanto vertinimo komisijos pirmininkė A. Šventickienė pažymėjo, kad sudaryta sudėtingiausios rašybos žodžių atmintinė yra puiki papildoma mokymosi priemonė ruošiantis finaliniam Nacionalinio diktanto etapui, kuris įvyks balandžio 9 dieną.

 

 

Gyventojai, kurių pasiūlyti žodžiai pateko tarp dažniausiai minimų, burtų keliu bus apdovanoti Lietuvos pašto prizais.

Net 5 naujos užduotėlių ir spalvonių knygelės vaikams

Pristatome visai neseniai pasirodžiusias užduotėlių ir/ar spalvojimo knygeles mažiesiems. Pasidairykite ir išsirinkite tai, kas tinka jūsų vaikui.


Mažas ar didelis Peliukas. – Vilnius: Tikra knyga, 2016. 24 p.

 

Tai Rimo Valeikio sukurta mokomoji spalvinimo knygelė vaikams apie peliuką, vardu Peliongas. Kiekviename paveikslėlyje užkoduota mįslė – peliukas didelis ar mažas?

 

 

Įdomiausia, kad neteisingo atsakymo nėra. Vaikas pats pasirinks, kurį objektą šalia peliuko išryškinti ir mokysis tyrinėti pasaulį. 

 

 

Perskaitęs knygelę ir apžiūrėjęs piešinius, jis mokysis suvokti, kad dydžio matas yra santykinis.

 

 

Beje, visas tekstas knygelėje yra didžiosiomis raidėmis, tad besimokantys skaityti vaikai galės patys perskaityti istoriją.

 

 

O spalvindami – miklinti rankytę.

 


Mano pasaulio atlasas. – Vilnius: Alma littera, 2016. 24 p.

 

Čia rasite įdomios informacijos, iliustruotų žemėlapių, gražių paveikslėlių ir nuotraukų, susipažinsite su kvapą gniaužiančiais pasaulio stebuklais.

 

 

Sužinosite, kaip kai kuriose šalyse gyvena žmonės, kokie nuostabūs kraštovaizdžiai, unikalūs laukiniai gyvūnai ir garsiausi paminklai.

 

 

Smagiai praleisite laiką ant didelio pasaulio žemėlapio klijuodami lipdukus ir vėliavas. Be to, rasite dar ir milžinišką plakatą, kurį vaikas galės pasikabinti savo kambaryje.

 

 

Ar esate pasirengę leistis į didžiąją kelionę po pasaulį?

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-04-03-net-5-naujos-uzduoteliu-ir-spalvoniu-knygeles-vaikams/142638

Bolonijoje – kūrybiškiausios Lietuvos knygos vaikams ir jų „dirigentai“

„Dirigentas su teptuku“ – taip vadinasi Bolonijoje atidaroma retrospektyvinė dailininko Kęstučio Kasparavičiaus paroda, kuri yra vienas ryškiausių šiųmetinio Lietuvos prisistatymo tarptautinėje Bolonijos vaikų knygų mugėje akcentų.

 

Balandžio 4-7 dienomis į Boloniją susirenka teptukų ir žodžių „dirigentai“ iš viso pasaulio – leidėjai, knygų ir jų iliustracijų autoriai, spaustuvininkai, literatūros agentai, prekybininkai, medijų kūrėjai.

 

Kęstutis Kasparavičius yra tikras Bolonijos senbuvis ir pripažinta žvaigždė: čia jis buvo įvertintas garbingu UNICEF diplomu „Illustrator of the Year“ (1994), apdovanotas „Award for Excellence“ (2003), net 13 kartų jo iliustracijos buvo atrinktos į kasmetinę konkursinę iliustruotojų parodą („Illustrators Exhibition“).

 

„Be galo džiaugiuosi, kad po trejų metų pertraukos vėl vykstu į Boloniją! Turbūt sunku būtų surasti geresnę vietą pasaulyje surengti parodą vaikų knygų iliustruotojui. Be to, šiuo metu čia jau tikras pavasaris, žydi abrikosai, migdolai ir laukia susitikimai su senais pažįstamais, draugais ir leidėjais. Tai kaipgi nesidžiaugsi!”, - emocijų neslėpė „dirigentas su teptuku“ – Kęstutis Kasparavičius.

 

Bendradarbiaujant Lietuvos kultūros institutui ir Lietuvos kultūros atašė Italijoje Julija Reklaite rengiama K. Kasparavičiaus retrospektyvinė paroda atidaroma balandžio 6 d. Bolonijos miesto muziejui priklausančioje meno ir istorijos bibliotekoje Biblioteca d’Arte e di Storia di San Giorgio in Poggiale.

 

Dailininkas, geriausiai atpažįstamas iš skaidrių ir kruopščių akvarele spalvintų piešinių, sukūrė iliustracijas daugiau nei 55 knygoms, išleistoms Lietuvos ir pasaulio leidyklų, parašė ir iliustravo 15 knygų. Jo knygos išleistos 26 užsienio kalbomis. Pirmoje K. Kasparavičiaus retrospektyvinėje parodoje pristatomi 30 jo kūrybos metų, daugiau nei 100 iliustracijų ir knygų, parodos kuratorė – Jolita Liškevičienė.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/bolonijoje-kurybiskiausios-lietuvos-knygos-vaikams-ir-ju-dirigentai-286-605447

Katinas, vardu Marcelijus: Marcelijaus Martinaičio gimimo 80 –mečiui

Balandžio 1-ąją sukanka lygiai 80 metų nuo gerbiamo poeto ir rašytojo Marcelijaus Martinaičio gimimo. Kartais išties norėtųsi patikėti, jog žmogus – tai katinas, kuris galėtų atgimti iš naujo. Kita vertus, gal taip ir yra. Šio poeto, eseisto, vertėjo, „Poezijos pavasario“ (1975 m.) bei Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureto (1998 m.) mintys dar ne kartą grįš į jo kūrybą skaitančių ir vertinančių žmonių mintis bei širdis, M. Martinaičio kūryba gyva, o kūrėjas gyvas joje.

 

Man labai nusibodęs yra Martinaitis.
Ar negalėtumėte pasiūlyti kitą?
Mano autorius nustojo domėtis manimi,
darančiu instaliacijas.

 

Pradėjo kartotis mane kurdamas,
o kartais nežino,
ką apie mane pasakyti.

 

(Iš M. Martinaičio eilėraščio ,,Eilėraštis sau, gimęs kankinantis prie knygos”)

 

Šiandien papasakosiu Jums istoriją apie katiną, vardu Marcelijus. Tai ne eilinis katinas. Jo alkis nepasotinamas nei pienu, nei kokiu kitu skanesniu kąsneliu. Jis taip pat ne iš tų, kurie mėgsta vaikščioti vieni; už maistą jam sotesnis žodis, o už vienatvę brangesnis pašnekesys. Norėčiau pasidalyti su Jumis Marcelijaus Martinaičio mintimis apie žmones. Juk yra įprasta, kad žmonės rašytų apie katinus, šunis ir visa kita, kas tik juda, bet ar kada pagalvojote, ką pasakytų katinas?

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-04-01-katinas-vardu-marcelijus-marcelijaus-martinaicio-gimimo-80-meciui/142596

Knyga „Opera naujųjų medijų amžiuje“

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečia ne tik į spektaklius ir koncertus. Jau daugiau nei dešimt metų teatras leidžia žurnalą „Bravissimo“ ir rengia tarptautinius operos kritikų seminarus. Sukaupta patirtis ir žinios paskatino parengti dvikalbę dešimties įvykusių seminarų pranešimų rinktinę „Opera naujųjų medijų amžiuje. Istorinė ir kritinė peržvalga / Opera in the World of New Media. A Historical and Critical Perspective“ (sudarytojos Beata Baublinskienė ir Laima Vilimienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2015). Visiems, kurie domisi operos ir apskritai muzikinio teatro problematika, ši knyga turėtų būti įdomi. Jūsų dėmesiui – knygos įžangos straipsnis.

 

Siūlome įžanginį šios knygos straipsnį, kurio autorė – viena iš knygos sudarytojų bei žurnalo „Bravissimo“ redaktorė Beata Baublinskienė.

 

2006 m. lapkričio 27 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo surengtas pirmasis tarptautinis operos kritikų seminaras „Opera naujųjų medijų amžiuje“. Jis buvo sumanytas kaip platforma plėtoti kritinį operos diskursą ir skatinti intelektinį vietinės operos terpės tarptautiškumą: suburti Lietuvos muzikos, teatro, scenos menų kritikus ir publicistus bei pakviesti užsienio kolegas, kad gyvame dialoge formuotųsi kritinis diskursas apie aktualią operos sceną. (Stiprus akstinas organizuoti seminarą, be abejo, buvo vos prieš metus pradėto leisti operos žurnalo „Bravissimo“ reikmės: tikėtasi patraukti ir paskatinti domėtis opera daugiau rašančiųjų, praplėsti paties leidinio žinomumą panašaus tipo užsienio žiniasklaidos erdvėje.)

 

Praėjus dešimčiai metų galima konstatuoti, kad LNOBT operos seminarai ne tik tapo tradicija, operos žinovus ir aistruolius kasmet suburiančiu forumu, bet ir kryptingai moduliavo vadinamųjų operos studijų link. Kaip atidarydamas X tarptautinį operos seminarą pažymėjo autoritetingasis mūsų operos tyrinėtojas Jonas Bruveris, renginį jau derėtų vadinti konferencija.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-03-31-knyga-opera-naujuju-mediju-amziuje/142553

M.Jančorienės knyga – 12 netradicinių būdų kovai su depresija

Sveikatos temų žurnalistė Meilė Jančorienė, stebėdama nelaimingas šeimas, kurių centre dažnai atsiduria depresija susergančios moterys, ryžosi parašyti netradicinę knygą.

 

Tačiau tai – ne sunkiai skaitomas medicinos vadovėlis, o atvira ir jausminga publicistinė avantiūra. M.Jančorienės knyga „Nerimo akmuo. 12 negirdėtų būdų depresijai, nerimui, stresui įveikti“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, yra tarsi verbalinis antidepresantas, nesukeliantis jokio šalutinio poveikio. Knygos centre – vienos moters istorija ir jos kova su viena opiausių XXI a. problemų – depresija. Kartu su M.Jančoriene, knygos herojė išbando 12 alternatyvių šios ligos gydymo būdų.



M.Jančorienė tarp pažįstamų žmonių pastebėdavo vis daugiau emocinio balanso stokojančių moterų. Viena jų – pagrindinė knygos veikėja Marija. Tai tikra moteris, išdrįsusi leistis į šią avantiūrą drauge su žurnaliste tam, kad geriau pažintų save, savo ligą, atrastų išgijimo būdus ir, svarbiausia, taptų pavyzdžiu kitiems.

 

Visas Marijos gydymosi procesas, apėmęs tokias veiklas kaip MA-URI terapija, ajurveda, akupunktūra, raganų burtai, hipnozė ir netgi susitikimas su vilkais, privedė prie netikėtų atradimų, išvadų ir naujai išsikeltų gyvenimo tikslų.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/m-jancorienes-knyga-12-netradiciniu-budu-kovai-su-depresija-286-603893

Tarptautinę vaikų knygos dieną apdovanojami iškiliausi 2015 metų vaikų knygų kūrėjai

Balandžio 2-oji – Tarptautinė vaikų knygos diena. Ši diena, sutampanti su žymaus danų pasakininko H. K. Anderseno gimtadieniu, pasaulyje pradėta švęsti 1967 metais, o jos idėją iškėlė Tarptautinė vaikų knygos taryba (IBBY). Tarptautinės vaikų knygos dienos minėjimas yra vienas svarbiausių IBBY organizacijos renginių. Kasmet vis kitos šalies nacionalinis IBBY skyrius kuria Vaikų knygos dienos plakatą ir kreipimąsi į skaitytojus, kurie prieš balandžio 2-ąją išplatinami visame pasaulyje. Šiemet Tarptautinės vaikų knygos dienos rėmėjas – IBBY Brazilijos skyrius. Kreipimosi į pasaulio skaitytojus „Buvo kartą...“ autorė – rašytoja Luciana Sandroni, plakato autorius – dailininkas ir rašytojas Ziraldo.

 

Dvidešimt ketvirtą kartą iš eilės Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas šią šventę mini ir Lietuvoje. Tai iš dalies ir kai kurių suaugusiųjų, kuriančių, leidžiančių knygas, diegiančių meilę joms ir išgyvenančių dėl jų likimo, profesinė šventė. Šią dieną vyksta pokalbiai, susitikimai su knygų kūrėjais, rengiamos parodos, akcijos, teikiami apdovanojimai vaikų knygų kūrėjams.

 

Renginio organizatoriai:
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius.
Informacija:
kestutis.urba@flf.vu.lt, tel.: 8 615 20554.

 

Renginio rėmėjai ir partneriai:
Lietuvos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus teatras „Lėlė“.

 

Premijų fondo rėmėjai:
Šarūnas Marčiulionis, dailininkas Vytautas Žirgulis, UAB „Alumnus“, UAB “Sabelija“, UAB „Vilsentras“, UAB „IMG Numeri“, UAB „Kauno šilas“, UAB „Grastatas“, leidyklos „Tyto alba“ ir „Žara“, IBBY Lietuvos skyrius.

Estai tikisi, kad lietuviai prie jų literatūros priartės per dideles šalis

Į lietuvių kalbą pastaruoju metu išverčiama mažokai estų autorių knygų, tad labai norėtųsi, kad Lietuvos leidyklos susidomėtų šiuolaikine Estijos literatūra, LRT Klasikai sako Taline įsikūrusio Estų literatūros centro, atsakingo už estų literatūros vertimų skatinimą, direktorė Ilvi Liive.

 

– Kas naujausio iš estų literatūros išversta į lietuvių kalbą?

– Labai įdomi knyga vaikams – Piret Raud „Princesė Lulu ir ponas Skeletonas“. Tai istorija apie mažą mergaitę, kuri nori tapti princese, ir joje daug gero humoro. Tiesą sakant, mano žinios apie vaikų literatūrą menkos, mat mes jau nebeskatiname šio tipo literatūros vertimų. Ketvirtus metus šį darbą labai gerai atlieka Vaikų literatūros centras, o mes šiek tiek bendradarbiaujame, bet vaikų literatūroje sukasi visiškai kiti žmonės.

 

Beveik nebeskaitau vaikų literatūros ir dėl to, kad mano pačios vaikas jau nebėra toks mažas, bet šią P.Raud knygą perskaičiau ir man labai patiko. Ji ne tik labai gerai rašo, bet ir puikiai iliustruoja knygas. Tai dažniausiai į užsienio kalbas verčiama estų rašytoja.

 

– Ji yra Reino Raudo sesuo?

– Taip, ji Reino Raudo sesuo. R.Raudas – bene vienas žinomiausių Lietuvoje šiuolaikinių Estijos rašytojų, mat jis turi asmeninių ryšių su Lietuva, gerai kalba lietuviškai. Į lietuvių kalbą išverstos dvi jo knygos – „Hektoras ir Bernardas“ ir „Brolis“.

 

– Apie ką šios knygos?

– Visos jo knygos labai skirtingos. „Hektoras ir Bernardas“ labiau filosofinė, o „Brolis“, kaip vadina pats autorius, yra „spagečių vesternas“ . Iš tiesų „Brolis“ nieko bendro su spagečiais neturi, tai knyga apie tam tikras žmogiškas savybes. „Brolis“ šiemet pasirodys anglų kalba. Tai bus pirmasis R.Raudo romano angliškas vertimas.

 

Jo knygoje „Rekonstrukcija“, kuri, man rodos, nebuvo išversta, pasakojama labai įdomi, bet sunki istorija apie grupinę savižudybę. Tėvas, nusižudžius dukrai, pradeda aiškintis, kodėl ji taip padarė. Sekdamas jos pėdsakais, nukeliauja į Paryžių susitikti su jos draugais ir pažįstamais. Galiausiai sužino, kad grupinį savižudybės aktą iš dalies inicijavo jo dukra. Manau, šiais laikais tai aktuali istorija.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/estai-tikisi-kad-lietuviai-prie-ju-literaturos-priartes-per-dideles-salis-286-599741

Skaitytojų auginimo ypatumai

Metų laikas skaitytojui nesvarbus, juos, kaip ir ridikėlius, sodinti galima bet kada. Visgi tarp skaitytojų vaikų ir daržovių auginimo yra keletas nežymių skirtumų. Nereikia skaitytojų dažnai aplieti vandeniu, tikrai negausite norimų rezultatų. Ir nebūtina jų visą dieną laikyti saulės šviesoje. Tačiau maži skaitytojai reikalauja daug dėmesio ir meilės (ir kantrybės).

 

Pirmomis skaitytojo dienomis svarbu jį supažindinti su pagrindiniu skaitymo šaltiniu – knygomis. Tai bus pagrindinė gyvybinė medžiaga augančiam vaikui. Bet pirmuosius žingsnius savarankiško skaitymo link reikės žengti jums patiems – knygas vaikui skaityti garsiai.

 

Svarbu ne tik parinkti knygas, atitinkančias būtent to vienintelio skaitytojo skonį, bet ir raiškiai bei įdomiai suvaidinti parašytą istoriją. Būtent suvaidinti, nes skaitymas yra istorijos interpretavimas. Paėmę į rankas knygą, esate atsakingas už tai, kaip istorija bus papasakota. Neužtenka vien išberti žodžius ir laukti, jog raidės ir žodžiai patys atsistos į vietą skaitytojo galvoje. Juk ir auginant ridikėlius, trąšas reikia berti atsakingai ir, jeigu vieną kartą dirva bus gerai patręšta, daugiau tuo rūpintis nebereikės. Skaitydami vaikams garsiai ne tik paruošite juos skaityti savarankiškai, bet ir įskiepysite įprotį skaityti reguliariai.

 

Yra daugybė būdų, kaip geriausia garsiai skaityti knygas, kad vėliau vaikai patys jomis susidomėtų. Štai keletas mūsų patarimų, kaip teisingai rūpintis skaitytoju.

 

1. Išbandykite ką nors naujo

 

Smagu skaityti tai, kas patinka, bet patyrinėkite vis naujas vaikų literatūros knygas. Pavyzdžiui, tas, kuriose kalbama gyvenimiškomis temomis ir atkreipiamas dėmesys į tai, kas aktualu mažojo skaitytojo pasaulyje. Vaikų požiūris į knygas yra platesnis nei suaugusiųjų, jiems knygų pasaulis dar visiškai neatrastas. Norint atrasti individualaus skaitytojo skonį, reikia išbandyti kuo daugiau. Galite pamėginti kartu su vaiku perskaityti knygą „Amžinieji Takiai“, kur paprasta ir lengva kalba pasakojama apie svarbius dalykus: meilę, mirtį, amžinybę, gyvenimo tėkmę ir sunkius pasirinkimus.

 

2.  Sukurkite skaitymo kampelį

 

Skaitant knygą labai svarbi ir atmosfera. Skirtingai nei ridikėliams, šiltadaržis skaitytojams nelabai tinka, bet jaukus kampelis svetainėje – būtent tai, ko ieškote. Nuolatinė skaitymo vieta padės sukurti atmosferą ir susikoncentruoti klausant pasakų. Galima sieti skaitymą ir su įvairiais daiktais. Pavyzdžiui, paprastas pledas akimirksniu gali tapti „skaitymo pledu“ – puikia priemone susikurti malonią atmosferą bet kur. Jį galima pasitiesti kieme ant žolės, paplūdimy po maudynių arba šiltai įsisupti į jį lovoje, skaitant pasakas prieš miegą. Taip skaitytojui bus lengviau susikaupti ir įsitraukti į skaitomą istoriją.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-03-17-skaitytoju-auginimo-ypatumai/142014

Lina Ever: Kuo skiriasi Vilniaus ir Leipcigo knygų mugės

Leipcigo knygų mugė iki pat karo buvo didžiausiu literatūros renginiu visoje Vokietijoje, tik vėliau užleidusi savo pozicijas Frankfurto knygų mugei. Tačiau net ir šaltojo karo metais ji buvo reikšmingiausia ne tik Rytų Vokietijoje, bet ir visame soclageryje. Tai buvo renginys, kurio laukdavo visi pripažinti ir nepripažinti rašytojai iš Vokietijos ir kaimyninių šalių. Į jį netgi atvažiuodavo visiems puikiai žinomų rašytojų iš Vakarų. Visas miestas švęsdavo literatūros fiestą, o renginiai vyko daugelyje vietų ir juose vienaip ar kitaip dalyvaudavo beveik visi miestiečiai.

 

Lygiai taip pat ir dabar – knygų mugė yra šventė visam miestui, nes Leipzig liest (Leipcigas skaito) programoje – per 3 000 renginių 410-yje vietų. Jie vyksta ne tik mugėje, ne tik knygynuose ar bibliotekose, teatruose ar klubuose, bet ir netradicinėse miesto vietose, kaip zoologijos sodas ar baseinas. Visas miestas mirga knygų mugės atributika, plakatuose reklamuojamos tik knygos ir autoriai, mieste neįmanoma gauti nakvynės ir laisvo stalelio restorane, o į kai kuriuos renginius bilietus reikia užsisakyti gerokai iš anksto. Dėl savo aktyvios kultūrinės programos ir jaunimo judėjimų bei dinamiško naktinio gyvenimo Leipcigas dabar dažnai ir šiaip yra pavadinamas naujuoju Berlynu.

 

Pati knygų mugė pribloškė dydžiu – 5 salės, 95 400 kvadratinių metrų, 2 250 dalyvių, 455 dalyviai iš užsienio, iš 42 šalių. Viena iš tų salių yra ko gero didesnė už visą Vilniaus knygų mugę. Bet tai nenuostabu, nes Vokietijoje knygų leidyba yra labai svarbi verslo šaka. Praėjusiais metais šalyje buvo parduota knygų už 9,4 mlrd eurų.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/lina-ever-kuo-skiriasi-vilniaus-ir-leipcigo-knygu-muges-286-598335

Lietuvos rašytojai – literatūros festivalyje „Bookworm“ Kinijoje

Kovo 13 – 17 d. du Lietuvos rašytojai – poetas dramaturgas Mindaugas Nastaravičius bei prozininkė Undinė Radzevičiūtė dalyvauja tarptautiniame literatūros festivalyje „Bookworm“ Kinijoje. Tai pirmas kartas, kai Lietuvos atstovai pristatomi dešimtmetį švenčiančiame nepriklausomame literatūros festivalyje. Jo metu vyksta kūrybos skaitymai, rašytojų diskusijos, pokalbiai su skaitytojais.

 

Rašytoja Undinė Radzevičiūtė kovo 13 ir 14 d. Čengdu mieste dalyvavo Europos sąjungos rašytojų diskusijose ir skaitymuose, kuriuos surengė organizacija „Literature Across Frontiers“. Diskusijas moderavo šios organizacijos vadovė Alexandra Büchler, dalyvavo mažai verčiamų į kinų kalbą šalių atstovai – velsietis rašytojas Owen Martell iš Jungtinės Karalystės, katalonų rašytojas Jordi Punti iš Ispanijos ir rašytojas Jimu Langge, rašantis yi kalba. Vėliau U. Radzevičiūtė atskrenda į Pekiną, kur kovo 16 d, dalyvaus diskusijoje „Ką literatūra reiškia Europai?“, o kovo 17 d. – skaitymuose Pekino „Bookworm“ knygyne.

 

Poetas ir dramaturgas Mindaugas Nastaravičius drauge su Tammy Ho Lai-Ming iš Honkongo, Ganos-Australijos poetu Kabu Okai-Davies ir Scot Slaby iš USA kovo 15 d. dalyvaus poezijos skaitymuose Pekine, knygyne „Bookworm“. O kovo 20 d. išskris į Čengdu, kur pirmą kartą įvyks lietuviškos pjesės „Demokratija“, kuri 2014 m.. buvo pastatyta Nacionaliniame dramos teatre, skaitymai kinų kalba. Pjesę į kinų kalbą išvertė Lina Bartusevičiūtė. Skaitys Čengdu teatro trupės aktoriai. Tai pirmas kartas, kai lietuviška pjesė yra išversta į kinų kalbą ir atliekama Kinijoje.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-03-16-lietuvos-rasytojai-literaturos-festivalyje-bookworm-kinijoje/141970

Pavasariniai Lietuvos literatūros kelionių maršrutai: Kinija, Vokietija, Italija, Jungtinė Karalystė ir Ukraina

Lietuvos kultūros institutas pradeda tradicinį pavasario tarptautinių literatūros renginių maratoną, kurio startas šiemet – naujame geografiniame taške: kovo 13-ąją Pekine prasidėjo Lietuvos literatūros pristatymo Šiaurės Kinijoje projektas, vyksiantis keliais etapais iki rugpjūčio pabaigos. Kovo 17-ąją Lietuvos literatūros stendas atsidarys tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje, vėliau seks Bolonija, Londonas ir Kijevas.

 

Pirmieji lietuvių literatūros žingsniai Kinijoje

 

Instituto kartu su kultūros atašė Kinijoje Agne Biliūnaite vykdomas projektas pristatys Kinijoje Lietuvos autorių prozą, poeziją, dramaturgiją ir knygas bei iliustraciją vaikams.

 

Kovo 11-27 d. trijuose Kinijos miestuose (Pekine, Čengdu ir Sudžou) vykstančiame tarptautiniame nepriklausomame literatūros festivalyje „Bookworm“ Lietuvai atstovaus prozininkė Undinė Radzevičiūtė ir poetas bei dramaturgas Mindaugas Nastaravičius. Dešimtą kartą vyksiantis festivalis šiemet pristatys 200 Kinijos ir kitų šalių autorių, vyks 300 įvairių renginių.

 

Undinė Radzevičiūtė dalyvaus tarptautinės asociacijos „Literature Across Frontiers“ ir „Bookworm“ organizuojamose diskusijose Čengdu ir Pekine, skirtose pristatyti geriausią Europos literatūrą. Diskusijų dalyviai iš Katalonijos, Velso ir kitų kultūriškai turtingų, bet nedidelių regionų pasakos apie savo patirtis, kuriant gimtąja kalba globaliame pasaulyje. Pekine taip pat vyks Mindaugo Nastaravičiaus poezijos skaitymas, autorius dalyvaus keturių dramaturgų iš skirtingų kontinentų diskusijoje. Čengdu mieste rengiamo „Vakaro teatre“ metu vyks Mindaugo Nastaravičiaus pjesės „Demokratija“ sceninis skaitymas.

 

Specialiai šiam festivaliui pjesę (čia pristatomą pavadinimu „Namas, kuriame dingo elektra“) į kinų kalbą išvertė Lina Bartusevičiūtė.

 

Pasak Lietuvos literatūros pristatymo Šiaurės Kinijoje projekto vadovės Rūtos Statulevičiūtės-Kaučikienės, būtų per naivu tikėtis, kad po šio pirmo lietuvių literatūros pristatymo Kinijos leidėjai ir skaitytojai susižavės jiems mažai žinomos šalies literatūra. „Iš patirties žinome, kad tam, jog tai įvyktų, reikės įdėti daug pastangų. Šis dviejų talentingų rašytojų pasirodymas solidžioje tarptautinėje literatų kompanijoje „Bookworm“ festivalyje yra nedidelis, tačiau drąsus lietuvių literatūros skaidos žingsnis savitos kultūros šalyje“, - projekto reikšmę įvardijo R. Statulevičiūtė-Kaučikienė.

 

Rugpjūčio 24-29 d. vyksiančioje Pekino vaikų knygų mugėje vaikų knygų leidykla „Liaoning“ pristatys Kęstučio Kasparavičiaus ir Vytauto V. Landsbergio kinų kalba išleistas knygas Kinijos sostinėje ir Šenjange vyksiančiuose susitikimuose, organizuojamuose kūrybinėse dirbtuvėse vaikams.

 

Ypatingų metų išvakarėse

 

Kovo 17-20 d. Tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Gabrielė Žaidytė ir Lietuvos kultūros ministerija pristato nacionalinį stendą, kuris supažindins šimtus tūkstančių mugės lankytojų su mūsų šalies literatūra ir kultūra. Stende pristatomos lietuvių autorių knygos, išverstos į vokiečių kalbą, Knygos meno konkurse įvertintos knygos, geriausios knygos vaikas, literatūros tekstų rinktinės, įvairūs informaciniai leidiniai.

 

2017-aisiais Lietuva dalyvaus šioje mugėje pagrindinės viešnios teisėmis, tad, atidarant stendą kovo 17-ąją, LR kultūros viceministras dr. Romas Jarockis papasakos, ką įdomaus mugės lankytojai atras Lietuvos stende kitais metais.
Kaip ir kasmet, Leipcige ypatingo dėmesio sulaukia naujausi vokiški lietuvių literatūros vertimai.

 

Šiemet leidykla „Aufbau Verlag“ pristatys Grigorijaus Kanovičiaus romaną „Miestelio romansas“, „Mitteldeutscher Verlag“ – Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“, dalyvaujant autoriui. Poetai Indrė Valantinaitė ir Benediktas Januševičius kartu su latvių kolegomis Inga Gaile ir Arviu Ostupu dalyvaus Baltijos poezijos skaitymuose. Leidykla „Dom Publishers“ pristatys Kauno ir Leipcigo architektūros gidus.

 

Leipcigą pasieks ir aktuali polemika: apie sovietų refleksijas literatūroje diskutuos filosofė Nerija Putinaitė, literatūrologas, poetas Rimantas Kmita ir menotyrininkė Jurgita Grajauskaitė. R. Kmita, Antanas A. Jonynas ir vertėja Claudia Sinnig dalyvaus diskusijoje apie Vokietijos ir Lietuvos literatūros ryšius. Dailininkė Ieva Babilaitė surengs kūrybines dirbtuves vaikams tiek mugėje, tiek Tarptautinėje Leipcigo mokykloje.

 

Tradiciškai kasmet Leipcigo knygų mugės rengiamoje tarptautinėje knygos meno parodoje bus eksponuojamos Lietuvos nacionaliniame knygos meno konkurse „Vilnius 2014“ įvertintos knygos.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-03-15-pavasariniai-lietuvos-literaturos-kelioniu-marsrutai-kinija-vokietija-italija-jungtine-karalyste-ir-ukraina/141916

Elektroninių knygų paradoksas – skatina dažniau atsiversti ir popierines

Išmanieji įrenginiai keičia daugelį mūsų įpročių, o telefono ar planšetinio kompiuterio ekrane sutelpa vis didesnė XXI a. žmogaus darbo ir laisvalaikio dalis. Per pastaruosius keletą metų išmanieji įrenginiai neabejotinai pakeitė būdus, kuriais bendraujame, naudojamės įvairiomis paslaugomis ir dalinamės informacija.

 

Žmonės įprato daugelį dalykų, kurių jiems gali prireikti, turėti vienoje vietoje ir visuomet po ranka, t. y. telefone. Knyga – ne išimtis. El. knygų populiarumas atsiradus patogioms jų skaitymo ir įsigijimo platformoms pastaraisiais metais šovė į viršų, o jų skaitytojų ratas auga ne tik JAV ar Didžiojoje Britanijoje, bet ir Lietuvoje. Ar tai reiškia, kad netrukus atsisveikinsime su tradicinėmis popierinėmis knygomis ir jų egzempliorius galėsime išvysti tik muziejuose? 

 

Šviesi ir tradicinių, ir skaitmeninių knygų ateitis

 

Bent jau artimiausioje ateityje tradicinė knyga, regis, nesiruošia niekur trauktis ir, priešingai, šiuo metu išgyvena savotišką pakilimo laikotarpį. Tai, kad popierinė knyga Lietuvoje laikosi puikiai, galima nujausti pažvelgus į nuo knygų lūžtančias knygynų lentynas, vis platesnį jų asortimentą, didėjančius tiražus ar apsilankius kasmet vis gausesnį būrį lankytojų sutraukiančioje ir tikra literatūros mėgėjų švente tampančioje tradicinėje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje. Šiemet šiame renginyje apsilankė beveik 68 tūkst. knygų mylėtojų.

 

Lietuviškos el. knygų parduotuvės ir skaityklės išmaniesiems įrenginiams „Milžinas“ projekto vadovas Dainius Blynas sako, kad, nepaisant didėjančio skaitmeninio formato patrauklumo vartotojui ir el. knygų populiarumo augimo, popierinė knyga išliks paklausi dar ilgai. Maža to, el. knygos atveriamos galimybės pastūmėja daugiau žmonių skaityti ir įprastas knygas bei didina jų pardavimą.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/elektroniniu-knygu-paradoksas-skatina-dazniau-atsiversti-ir-popierines-286-596043

2016 m. vasario mėnesio knygos vaikams ir paaugliams

Katinėlis Juodis: nedorėlis lietutis: pagal Rob Scotton kūrinius / Amy Hsu Li; iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė; vidinės iliustracijos: Robert Eber. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 31 p.: iliustr. – ISBN 978-609-441-197-7


 
Knygos anotacija:
Ak, tas nedorėlis lietutis! Tai jis kaltas, kad pasivažinėjimas riedučiais nuėjo niekais, o katinėlis Juodis šlapias – nors gręžk. Nuobodu tūnoti namie. Nerasdamas sau vietos Juodis painiojasi visiems po kojomis. Atrodytų, diena jau sugadinta, tačiau... Juodi, pažvelk pro langą: regis, lietus jau aprimo!

 

Knyga priklauso serijai „Aš skaitau!“, kuri mažiesiems padės mokytis skaityti paprastai ir smagiai.

 

Baisieji Alano dantys: apysaka / Jarvis; iš anglų kalbos vertė Laura Gineitienė. – Vilnius: Burokėlis, 2016. – 32 p.: iliustr. – ISBN 978-609-8178-00-5

 

Knygos anotacija:
Tankiose džiunglėse gyveno Alanas – labai baisių aligatorių giminės palikuonis. Kiekvieną rytą jis rūpestingai išsiblizgindavo žvynus, pasigaląsdavo nagus, nusišveisdavo dantis, prieš veidrodį parepetuodavo šiurpias grimasas ir išeidavo gąsdinti džiunglių gyventojų. Šie drebėdavo ir puldavo slėptis, išgirdę baisų riaumojimą: „Aš esu didysis baisusis Alanas! Saugokitės mano aštrių kaip peiliai dantų!“

 

Tačiau niekas nežinojo, kad po ilgos ir sunkios gąsdinimo dienos grįžęs į savo pelkę Alanas išsiima ir į jam vienam žinomą slėptuvę pasideda savo netikrus dantis. Deja, vieną dieną Alano dantys dingsta. Ką dabar daryti krokodilui, kuris be gąsdinimo nieko kita nemoka daryti? O gal džiunglių žvėris pavyks išgąsdinti ir be baisiųjų dantų?

 

Linksma, sąmojinga ir žaismingai papasakota istorija, išraiškingos ir akį traukiančios iliustracijos tikrai sužavės mažuosius skaitytojus.

 

Melagių pilis: pasaka / Vytautė Žilinskaitė; dailininkas Paulius Juodišius. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 47 p.: iliustr. – ISBN 978-609-01-1709-5

 

Knygos anotacija:
Tai istorija apie mažą berniuką Diną, kuris nuolatos visiems meluodavo. Vieną dieną per tuos melus Dinas pakliūva į didelę bėdą – keistuolio vežėjo įtikintas sėda į jo karietą ir nuvažiuoja tiesiai... į Melagių pilį. Ten Dinas patiria, kaip nesaldu pačiam būti apgaudinėjamam ir kaip sunku ištrūkti iš melo pinklių.

 

Šioje spalvingoje knygelėje mažieji skaitytojai ne tik patirs daugybę nuostabių nuotykių, bet ir išmoks svarbią pamoką – jei meluosi, tik į bėdą pakliūsi!

 

Plačiau skaitykite: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?-446361240

 

 

Lietuvių kalbos dienų rezultatas: 800 renginių ir padidėjęs dėmesys pasaulyje

Rytoj, kovo 15 d., vyks baigiamasis Lietuvių kalbos dienų renginys. Aktyviausiems Dienų organizatoriams iš Švenčionių, Kupiškio, Telšių, Varėnos, Kauno, Panevėžio rajonų, Šiaulių miesto ir Visagino savivaldybių bus įteiktos Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto padėkos.

 

Pirmą kartą Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto surengtos Lietuvių kalbos dienos vyko visose šalies savivaldybėse: kultūros centruose, mokyklose, muziejuose, bibliotekose, taip pat užsienio šalių lietuvių bendruomenėse. Vasario 16–kovo 11 d. įvyko apie 800 kalbai skirtų renginių.

 

Lietuvių kalbos dienos surengtos siekiant skleisti žinią apie lietuvių kalbą Lietuvoje ir užsienyje, stiprinti lietuvių kalbos mokymosi motyvaciją ir Lietuvoje, ir užsienyje, didinti lietuvių kalbos prestižą.

 

Lietuvių kalbos dienų baigiamojo renginio pradžia – 14 val. Renginys vyks Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) aktų salėje (Studentų g. 39, Vilnius).

 

Dalyvaus LEU mišrus choras „Ave vita“ (meno vadovas ir dirigentas – doc. Kastytis Barisas), Lietuvos vaikų ir jaunimo centro choras „Kivi“ (vadovė – Danguolė Aukselienė), taip pat Lietuvos Respublikos kultūros ministras Šarūnas Birutis.

 

Informaciniai rėmėjai: Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, laikraštis „Lietuvos žinios“, interneto puslapis www.lzinios.lt.

 

VLKK informacija

Kęstutis Urba: Ar vaikų literatūra – mažareikšmis reiškinys?

Bernardinai.lt redakcija gavo Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūūros asociacijos Lietuvos skyriaus doc. dr. Kęstučio Urbos kreipimąsi į Lietuvos kultūros ministrą Šarūną Birutį dėl vaikų ir jaunimo literatūrai skirto finansavimo. Skelbiame visą tekstą vildamiesi, kad tai prisidės prie bendrų interesų puoselėjimo.

 

Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius, veikiantis jau beveik 25 metus, siekė ir siekia palaikyti geros literatūros jauniesiems skaitytojams plėtotę, skatinti skaitymą, taip pat prisidėti prie lietuvių vaikų literatūros sklaidos pasaulyje. Norisi tikėti, kad knygų vaikams ir paaugliams statusas per visus Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus iš lėto keičiasi į gera, kad ši kūrybos sritis sulaukia didesnio pripažinimo ir plačiosios visuomenės, ir kultūros procesų lėmėjų akyse.

 

Tačiau mūsų organizacijos nariams daug nerimo sukėlė neseniai paskelbti Kultūros tarybos sprendimai dėl paramos literatūros ir leidybos projektams.

 

Labai iškalbinga konkurso rezultatų statistinė analizė. Konkursui buvo pateiktos 304 paraiškos, tarp jų – 60 paraiškų (projektų) remti knygas vaikams bei paaugliams. Iš viso paremti 86 projektai, iš jų tik 11 – vaikų literatūros leidybai ir raidos skatinimui. Išeitų, jog paremta 30 procentų suaugusiųjų literatūros leidybos projektų ir tik 18 procentų – vaikų.

 

Ne mažiau pasako ir projektams skirtos lėšos. Iš 426 695 EUR paramos vaikų literatūrai atiteko 39 300 EUR, tai yra tik 9 procentai. Vienos vaikų knygos leidybai vidutiniškai skirta 2711, 7 EUR, analogiškai suaugusiųjų – 5165 EUR (tai yra dvigubai daugiau). Bet juk visuotinai žinoma, kad nedidelei, bet turiningai, gausiai iliustruotai vaikų knygai išleisti dažnai reikia daug daugiau lėšų negu stambiam romanui.

 

Nors mums nežinomas Kultūros tarybos konkursui pateiktų rankraščių turinys, nors puikiai suprantame, kad ir pačius gabiausius autorius gali ištikti kūrybinė nesėkmė, vis dėlto sunku patikėti, kad gana didelis pripažintų, apdovanotų ir net Nacionalinę kultūros ir meno premiją gavusių rašytojų būrys galėjo pateikti nevertingus, menko turinio, neremtinus rankraščius.

 

Kita vertus, mums žinomas ir kai kurių Hanso Christiano Anderseno medalio laimėtojų, taip pat nesulaukusių paramos, kūrybos lygis. Net kelis dešimtmečius laukiame iki šiol Lietuvos skaitytojams dar nežinomo E. T. A. Hoffmanno klasikinio kūrinio vaikams, kurį pagaliau ryžosi iliustruoti talentingas dailininkas. Be galo džiaugėmės pernai prasidėjusio, kone perversmą moksleivių skaitymo praktikoje padariusio paauglių literatūros konkurso rezultatais. Deja, ši iniciatyva, kaip ir kitos, nebuvo suprasta ir paremta.

 

Pla2iau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-03-09-kestutis-urba-ar-vaiku-literatura-mazareiksmis-reiskinys/141687

Šypsenos ilgumo anketa. K. Kasparavičius

Vaikų rašytojo ir dailininko Kęstučio Kasparavičiaus kūrybą mėgsta tiek vaikai, tiek ir didesnių dydžių batų savininkai. Kūrybinį kelią pradėjęs nuo knygų iliustravimo, šiandien Kęstutis juo smagiai keliauja ir kaip daugybės originalių knygų autorius. Taip įsikeliavo, jog čia pristatymą apie jį ir baigsiu... Juk ir taip viską žinote!

 

Kūrybai mane labiausiai įkvepia...

Kas mane įkvepia kūrybai ir kaip iš viso galvoje atsiranda idėjos, negalėčiau atsakyti. Manau, kad niekas negalėtų. Tai labai paslaptingas dalykas, kaip ir kodėl tos idėjos galvoje atsiranda arba neatsiranda. Kartais atsibundu ir pagalvoju – o kas, jeigu nuo šiol nieko daugiau nesukursiu? Juk taip irgi gali nutikti. Žinoma, tai jokia tragedija, atsiras kitų, kurie tą padarys.

 

Man patinka rašyti ir iliustruoti vaikams, nes...

Nieko kito nemoku. O kažką juk reikia veikti, negi sėdėsi be darbo.

 

Paros laikas ir vieta, kai kūryba liejasi per kraštus ir net per viršų, yra...

Per kraštus ji nesilieja niekada. Aš dirbu daug, bet labai lėtai. Šiaip galva neabejotinai geriausiai veikia rytais. Tačiau bet kuriuo atveju kasdien apie 9 val. ryto sėdu prie darbo stalo ir vakarop apie 18 val. nuo jo nueinu.

 

Jeigu šiandien nerašyčiau ir neiliustruočiau, tai...

Man greitai jau bus 62-eji metai. Kažin, ar dar bepavyktų tapti lėktuvo pilotu, ar plaukti vienam jachta aplink pasaulį. Bet ką nors sugalvočiau.

 

Mano mėgstamiausia vaikystės knyga buvo...

Bet kuri Vladislavos dvaro palėpėje rasta knyga.

 

Vaikų literatūros personažas, kurį pasikviesčiau arbatos, yra...

Pinokis. Tik nežinau, ar jis tą arbatą gertų?

 

Jo paklausčiau...

Kaip tapti žmogumi? Galų gale, kaip suaugti?

 

Knygos yra gerai, nes...

Nes gerai. Ir taškas.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-03-10-sypsenos-ilgumo-anketa-k-kasparavicius/141759

Nereali idėja: knygų klubai siekia protų mūšių populiarumo

„Knygos – tai draugai, abejingi ir beaistriai, bet tikri“, – šią Viktoro Hugo frazę būdama paauglė įsirašiau į savo dienoraštį. Ji buvo tarsi kelrodė žvaigždė pasaulyje, kuriame nebuvo tikrų draugų, o tuo labiau tokių, su kuriais galėtum pasišnekėti apie perskaitytas knygas. Tik žodžiai „abejingi ir beaistriai“ buvo nesuprantami, nes knygos įsukdavo į tokius tikrus ir gaivalingus istorijų verpetus, kad dažnai iš fikcinio pasaulio nesinorėdavo grįžti į toli gražu kvapo negniaužiančią realybę...

 

Jaučiausi panašiai kaip Žanas Valžanas – atskirta nuo pasaulio, vieniša, ir nešiojanti savyje didžiulę paslaptį, kurios niekas nežino, o ir nenori sužinoti. Ta paslaptis buvo skaitymas – įsispraudus į mokyklos koridorių kampučius, įsitaisius ant atokaus suolelio ar net persirengimo kambariuose ryte ryjamos knygos.

 

Bendraklasiai į mane žiūrėjo kreivai, mažame miestelyje kitų draugų nebuvo, o suaugusieji nuolat kažkur skubėjo ir buvo užsiėmę, ir tik lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja pasiūlydavo pasilikti po pamokos ir ištiesdavo knygą – papildomą, tik man vienai siūlomą, neįeinančią į mokyklos programą...

 

Tada jausdavausi lyg vyktų kažkas ypatingo ir nuostabaus, slapto ir suokalbiško, o tas suokalbis vyko tarp trijų – suaugusio, vaiko ir knygos. Suokalbis pavyko. Baigusi filologijos bakalauro ir magistro studijas, aš rašau disertaciją, kurios tema – vaikų literatūra, ir kalbuosi apie perskaitytas knygas su vaikais, ateinančiais į mano įkurtus Knygų klubus. Viskas tam, kad tos, pasak V.Hugo, beaistrės knygos atgytų, kad suokalbis tęstųsi, kad kuo daugiau vaikų nekantraudami trypčiotų prie dar uždarytų bibliotekos ar knygyno durų, ir kad jie niekada nebūtų vieniši...

 

Plačiau skaitykite: http://kultura.lrytas.lt/literatura/nereali-ideja-knygu-klubai-siekia-protu-musiu-populiarumo.htm

Kokios rimtos verstinės knygos lietuvių kalba pasirodys artimiausiu metu?

Literatūros mėgėjams naujų knygų niekuomet negana, visad smalsu, kokios knygos bus lietuvių kalba išleistos artimu metu. Tai, kokie rimtosios literatūros kūriniai bus išleisti lietuvių kalba, galima sužinoti patyrinėjus Kultūros rėmimo fondo ataskaitą.

 

Iš šios ataskaitos matyti, kurių knygų leidimui fondas skyrė pinigų ir kurios pasirodys lietuviškai.

 

Daugybė Romaino Gary gerbėjų gali džiaugtis, nes leidykla „Vaga“ planuoja išleisti jo apsakymų rinkinį „Paukščiai skrenda į Peru“.

 

Guenterio Grasso kūrinių mėgėjai turės galimybę pažvelgti į šio autoriaus gyvenimą, mat Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla leis jo prisiminimų knygą „Svogūnų lupimas“, kuri, pasirodžiusi Vokietijoje, sukėlė daug diskusijų. 

 

Skaitytojai taip pat galės užpildyti spragą Lotynų Amerikos literatūros žiniose, mat leidykla „Vaga“ išleis kolumbiečio rašytojo Juano Gabrielio Vasquezo knygą „Kaip skamba krintantys“. Šį autorių Nobelio premijos laureatas Mario Vargas Llosa pavadino vienu originaliausių naujų rašytojų Lotynų Amerikoje. 

 

Lietuvių skaitytojai galės praplėsti žinias ir apie islandų literatūrą. Leidykla „Apostrofa“ išleis islandų autoriaus Sjono poetišką istoriją apie XVII amžiaus Islandiją „Iš banginio burnos“, o Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla leis knygą „7 islandų poetai“

 

Verstinės poezijos Lietuvoje leidžiama itin mažai, tad sveikintina, kad bus išleista Nobelio literatūros premijos laureato Tomo Transtromerio poezijos ir prisiminimų knyga „Per svyruojantį pasaulį“. 

 

A.B.Yehoshua knyga „Moteris Jeruzalėje“ giriama už tai, kad joje skvarbiu žvilgsniu žvelgiama į šių laikų Izraelio visuomenę, šią knygą lietuvių kalba leis leidykla „Sofoklis“. 

 

Estų rašytojas Reinas Raudas jau žinomas lietuvių skaitytojams, ypač dėl neseniai išleistos knygos „Brolis“, kuri Lietuvoje pakliuvo į vertingiausių verstinių knygų trumpąjį sąrašą. Leidykla „Apostrofa“ išleis dar vieną jo knygą „Rekonstrukcija“.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/kokios-rimtos-verstines-knygos-lietuviu-kalba-pasirodys-artimiausiu-metu-286-593053

Lietuvos aklųjų biblioteka į pažinimą neregius lydi jau 50 metų

Nuo kelių mažų bibliotekų iki visą Lietuvą apimančio tinklo, nuo kelių rankraštinių knygų iki skaitmeninių leidinių ir paslaugų – tokį kelią per pusę amžiaus įveikė Lietuvos aklųjų biblioteka. 2016-aisiais, kurie paskelbti Bibliotekų metais, LAB mini savo veiklos 50-metį. Šiandien tai – valstybinės reikšmės biblioteka, aprūpinanti informacija akluosius bei silpnaregius ir vienintelė šalyje užsiimanti garsinių knygų neregiams leidyba. Šiuo metu bibliotekos skaitytojai gali rinktis iš daugiau kaip 450 tūkst. leidinių, tarp kurių – daugiau nei 5400 skirtingų garsinių knygų.

 

Nuo kelių bibliotekų iki tinklo visoje Lietuvoje

 

LAB, pradėjusi savo veiklą 1966 m. vos nuo kelių bibliotekų, šiuo metu veikia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Ukmergėje. Gausėjant leidinių, pritaikytų regėjimo negalią turintiems žmonėms, plėtėsi ir bibliotekos skaitytojų ratas – šiuo metu LAB paslaugomis naudojasi daugiau kaip 4,5 tūkst. skaitytojų net 76-iuose paslaugų punktuose visoje Lietuvoje. Bibliotekos direktorės Rasos Januševičienės teigimu, per 50 veiklos metų biblioteka stipriai pasikeitė ir tapo pagrindiniu informacijos šaltiniu akliesiems bei silpnaregiams.

 

„Lietuvos aklųjų biblioteka nuėjo ilgą kelią ir neatpažįstamai pasikeitė. Biblioteka ėmė pati vykdyti leidybos funkcijas, leisti naujus specialiųjų dokumentų formatus. Patobulėjo jų skaitymui skirta įranga, sukurta virtualaus aptarnavimo alternatyva. Tačiau nepasikeitė bibliotekos esmė – ši biblioteka visada buvo ir bus biblioteka žmonėms, negalintiems skaityti įprastinių leidinių. Biblioteka yra ir bendruomenės centras, padedantis savo skaitytojams mėgautis literatūros ir kultūros pasauliu, mokytis, šviestis ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime“, – pasakoja R. Januševičienė.

 

Knygas garsina gausus savanorių būrys

 

Per metus Lietuvos aklųjų bibliotekoje įgarsinama apie 200 leidinių ir išleidžiama apie 30 knygų Brailio raštu. R. Januševičienės teigimu, patogiausias ir bibliotekos lankytojų mėgstamiausias formatas – garsiniai leidiniai, kurie ir sudaro didžiausią bibliotekos fondo dalį. Mėgstamiausi Lietuvos aklųjų bibliotekos skaitytojų žanrai – grožinė literatūra, romanai, detektyvai, knygos apie keliones ir sveiką gyvenseną. Biblioteka leidžia ne tik garsines knygas, bet ir garsinius žurnalus. Nuo praėjusių metų akliesiems ir silpnaregiams tapo prieinamas įgarsintas didžiausio tiražo savaitraštis „Savaitė“, kuris Lietuvos aklųjų bibliotekos skaitytojus pasiekia tuo pat metu, kaip ir popierinis leidinys parduotuvių lentynas.

 

Lietuvos aklųjų bibliotekoje įgarsinamų leidinių skaičius kasmet didėja, o prie to prisideda ir didelis geros valios žmonių būrys. Šiuo metu knygas garsina 10 profesionalių diktorių, tarp kurių – šios veiklos senbuviai Regina Jokubauskaitė ir Juozas Šalkauskas. Taip pat prieš 4 metus prie knygų garsinimo pradėjo jungtis ir savanoriai, kurių indėlį R. Januševičienė vadina itin svarbiu ir reikšmingu.

 

„Šiuo metu turime 67 savanorius. Jie neatlygintinai dovanoja mums savo laiką ir įgarsina daugybę knygų, kurių patys dėl ribotų lėšų negalėtume išleisti. Dažniausiai savanoriai garsina individualiai, tačiau kartais sulaukiame ir grupių iš įvairių įmonių. Padedant savanoriams, skaitytojai greičiau sulaukia pageidaujamų leidinių, kurie regos negalią turinčio žmogaus gyvenime vaidina neįkainojamą vaidmenį“, – džiaugėsi R. Januševičienė.

 

Daugiau galimybių atveria technologijos

 

Lietuvos aklųjų bibliotekoje netrūksta projektų ir naujų veiklos vėjų. Siekiant dar labiau pagerinti aklųjų ir silpnaregių gyvenimo kokybę, nuo 2012 m. LAB veikia unikali, vienintelė šalyje virtuali biblioteka – Elektroninių leidinių valdymo informacinė sistema ELVIS, kuria skaitytojai gali naudotis neišeidami iš namų.

 

Pastebėjus, kad didelei daliai aklųjų ir silpnaregių garsinės knygos nepasitarnauja dėl grotuvų trūkumo, 2015 m. vasarą buvo įgyvendintas projektas „GoSmart“. Nuo to laiko skaitytojai gali pasiskolinti garsinių leidinių grotuvus ir mėgautis literatūros kūriniais namuose. Siekdama užtikrinti visapusišką paslaugų prieinamumą, Lietuvos aklųjų biblioteka užsiima ir edukacine veikla – konsultuoja ir moko kitų bibliotekų darbuotojus bei ugdo savo skaitytojų gebėjimus naudotis informacijos ir ryšio technologijomis.

 

R. Januševičienės teigimu, per 50 veiklos metų įgyvendinta daugybė sėkmingų projektų, tačiau iššūkių bibliotekai niekada netrūko. Jų yra ir dabar – šiuo metu trūksta įrangos mokymams, tokios kaip planšetės ir nešiojamieji kompiuteriai. Savanorių studijose taip pat reikėtų atnaujinti monitorius ir pasirūpinti garso izoliavimu bei patalpų šildymo ir vėdinimo įranga.

 

Veiklos jubiliejų lydi įvairūs renginiai

 

Per 50 veiklos metų įveikusi ilgą kelią gerinant aklųjų ir silpnaregių gyvenimo kokybę, savo veiklos jubiliejų biblioteka šiemet mini organizuodama įvairius renginius.

 

Vienas pirmųjų – praėjusią savaitę kartu su advokatės Redos Žabolienės kontora „Metida“ surengtas iškilmingas 50-mečio minėjimas, prie kurio organizavimo grafų Umiastovskių rūmuose prisidėjo ir Vilniaus klubas. Renginyje buvo pristatyta Lietuvos aklųjų bibliotekos gyvavimo istorija ir knygų akliesiems leidybos raida Lietuvoje. Renginio metu bibliotekos skaitytojai taip pat pristatė savo sėkmės istorijas, o žinias apie LAB buvo galima pasitikrinti specialioje viktorinoje. Jubiliejuje dalyvavo LAB ir jos skaitytojų bendruomenė bei Kultūros ministerijos atstovai. Advokatų kontoros „Metida“ vadovė Reda Žabolienė teigia, kad su biblioteka bendradarbiauja jau kelerius metus, o keli įmonės darbuotojai iki šiol yra bibliotekos savanoriais.

 

„Jau ne pirmus metus ieškome būdų, kaip bent maža dalimi prisidėti prie Lietuvos aklųjų bibliotekos veiklos ir suteikti aklųjų bendruomenei galimybę mėgautis ne tik literatūros, bet ir kultūros pasauliu. Norime kuo labiau prisidėti gerinant aklųjų ir silpnaregių gyvenimo kokybę, todėl šiemet kartu su biblioteka ieškosime būdų, kaip spręsti garsinių knygų ir kitos informacijos silpnaregiams prieinamumo problemas“, – teigia R. Žabolienė.

 

Šiemet Lietuvos aklųjų bibliotekos 50-ties veiklos metų sukaktį lydės ir kiti įsiminti renginiai. Vienas didžiausių – rudenį planuojama surengti tarptautinė konferencija, kurioje didžiausias dėmesys ir bus skiriamas autorių teisių ir informacijos prieinamumo problematikai.

Trys nauji leidiniai apie vaikų literatūrą ir skaitymo skatinimą

Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje pristatyti trys nauji leidiniai, skirti aptarti vaikų literatūrą ir vaikų bei jaunimo skaitymo skatinimą.


Loretos Jakonytės monografija „Šeimos vaizdinys sovietmečio lietuvių literatūroje vaikams“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas).

 

Monografijoje analizuojama vaikų literatūra nuo 1945 iki 1990 m. Kaip knygos ketvirtame viršelyje rašo autorė, be išankstinio plano žiūrėta, ką pati literatūra rinkosi pasakoti apie šeimą, kuriuos jos gyvenimo aspektus aktualizavo, kaip interpretavo tėvų ir vaikų santykius, kokią vietą šeimoje skyrė vaikui.

 

Kaip pastebėta knygos pristatymo metu, nors iš monografijos pavadinimo gali pasirodyti, kad tema yra gana siaura, reikia turėti omenyje, kad vaikų literatūroje šeima yra itin svarbus objektas, apie kurį kalbama daugelyje kūrinių, be to, tai yra sovietmečio tyrimų dalis, galinti padėti plačiau suvokti to meto literatūros ir kultūros procesus.



Ingos Mitunevičiūtės ir Eglės Baliutavičiūtės metodinis leidinys „Vaikų ir jaunimo knygų klubai“ (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka).

 

Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro specialisčių metodinis leidinys – kol kas vienintelis tokio pobūdžio lietuvių autorių darbas. Jame išsamiai pristatomi knygų klubai, kaip kūrybinio skaitymo skatinimo būdas, pateikiama jų veiklos vizija, išryškinama reikšmė ir teikiama nauda.

 

Leidinyje gausu praktinių patarimų, kaip organizuoti bei plėtoti knygų klubų veiklą, kokiais principais remtis, kad jie būtų patrauklūs ir naudingi įvairaus amžiaus vaikams bei jaunimui.

 

 

Kaip pristatymo metu teigė autorės, sumanymas parašyti metodinį leidinį apie knygų klubus kilo dėl kelių priežasčių: organizuojamų klubų sėkmės, susidomėjusių kolegų klausimTai straipsnių rinkinys tiek specialistams, dirbantiems su vaikais, tiek tėvams, besirūpinantiems savo vaikų skaitymu, norintiems geriau suprasti, kodėl vaikams skaityti verta nuo pat pirmųjų dienų, kokią naudą vaikui teikia skaitymas, ką vaikų literatūroje randa suaugusieji.

 

„Esu laimingas, nes skaitau: praktinis vadovas ugdantiems jaunuosius skaitytojus“ (VšĮ „Laikas skaityti“)

 

Tai straipsnių rinkinys tiek specialistams, dirbantiems su vaikais, tiek tėvams, besirūpinantiems savo vaikų skaitymu, norintiems geriau suprasti, kodėl vaikams skaityti verta nuo pat pirmųjų dienų, kokią naudą vaikui teikia skaitymas, ką vaikų literatūroje randa suaugusieji.

 

Leidinyje taip pat pateikiami praktiniai patarimai, kaip išsirinkti vertingą literatūrą, kaip skaityti ir kalbėti apie knygas su vaikais, kaip padėti įveikti skaitymo sunkumus.

 

 

„Skaitantis žmogus visada ras kelią, žinos, kur ieškoti reikalingos informacijos, turės lakesnę vaizduotę, lengviau susikalbės su aplinkiniais. Skaitantis vaikas užaugs išmintingas žmogus. Tokią žinią šio leidinio autoriai nori perduoti visiems mūsų vaikų tėveliams. Auginkime savo vaikus išmintingus“, – rašo leidinio sumanytoja, VšĮ „Laikas skaityti“ direktorė Rūta Elijošaitytė.

 

Šaltinis: Rubinaitis

Paskelbti 2015 m. nacionalinio vaikų literatūros konkurso laureatai

Paskelbti trečiojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso laureatai. Konkursą skelbė Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, bendradarbiaudamas su Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriumi ir Lietuvos Rašytojų sąjunga.

 

 

Trečiajam Nacionaliniam vaikų literatūros konkursui kūrinius pateikė 66 dalyviai, iš jų 43 – debiutantai. Iš viso dalyviai pateikė 80 kūrinių.

 

 

2015 m. Nacionalinio vaikų literatūros konkurso laimėtojai:

 

 

  • pirmoji vieta – pasakų knyga „Šunojaus diena“ – Ilona Ežerinytė;
  • antroji vieta – apysaka „Mano brolis, kurio man nereikėjo“ – Eglė Baliutavičiūtė;
  • trečioji vieta – apysaka „Vaikas su žvaigžde kaktoj“ – Neringa Dangvydė;
  • debiuto premija – eilėraščių knyga „Baltas dangus“ – Lina Darbutaitė-Kulikauskienė;
  • premija už gražiausias iliustracijas – pasakos „Do Do ūsai“ iliustruotojas – Virginijus Malčius.

Laureatai apdovanojami piniginėmis premijomis, kaltinėmis gandrų statulėlėmis ir diplomais.

 

Labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ direktorė Jolanta Zigmantienė teigia, kad įprastai vaikams skirtos knygos išleidžiamos 1–3 tūkstančių tiražu, tačiau praėjusių metų pirmosios vietos laimėtojo kūrinys buvo išleistas 45 tūkstančių egzempliorių tiražu. Kitų laimėtojų darbų atspausdinta nuo 30 iki 13 tūkstančių vienetų. Tikimasi ir šiais metais išlaikyti panašius skaičius.

 

Knygos nemokamai dovanojamos Lietuvos mokykloms, darželiams, bibliotekoms, bendruomenėms, ligoninėms, vaikų globos namams ir kitiems.

 

Nacionalinio vaikų literatūros konkurso tikslai – duoti postūmį lietuvių vaikų literatūros raidai, paskatinti rašytojų ir dailininkų bendradarbiavimą, paskatinti debiutuoti naujus talentus; atnaujinti visų tipų vaikų bibliotekų fondus; remti bibliotekėlių atsiradimą darželiuose, vaikų ligoninėse, bendruomenėse; aktyvinti ir skatinti mažamečių vaikų domėjimąsi literatūra, norą skaityti.

 

Šaltinis: Rubinaitis

Pasibaigusi Vilniaus knygų mugė – aktuali kaip niekad, populiari kaip visada

Pasibaigusi 17–oji Vilniaus knygų mugė šiemet vėl sutraukė didelį būrė lankytojų. Organizatorių skaičiavimu, per keturias dienas mugėje apsilankė 67 820 žmonių (pernai 66 320). Ypač daug lankytojų dėmesio susilaukė renginiai ir diskusijos, Muzikos salėje vykę susitikimai bei koncertai.

 

Ne tik naujausios knygos, bet ir aktualios diskusijos

 

Knygų mugės lankytojai kaip visada galėjo susipažinti ir įsigyti pačių įvairiausių knygų, specializuotų leidinių, mokslinės literatūros. Daug dėmesio sulaukė naujausi užsienio autorių vertimai bei populiariausių lietuvių autorių knygos, o leidyklos neslepia neblogai nuspėjusios perkamiausias knygas. Tačiau nors tiek didelės, tiek mažos leidyklos pardavimų apimtimis nesiskundė, visas mugės dienas buvo akivaizdu, kad ne mažiau nei knygos lankytojus traukė susitikimai ir diskusijos.

 

„Šiemet knygų mugė ne tik atspindėjo bei diktavo literatūrines madas ir tendencijas, bet ir pasiūlė kaip niekad aktualią renginių ir diskusijų programą, kurią lankytojai įvertino ypač palankiai. Forumo-LRT studijos erdvė, skirta Diskusijų klubo renginiams, visada buvo pilna susidomėjusių lankytojų. Be jokių abejonių, mugė keturioms dienoms buvo tapusi karščiausiu viešosios erdvės tašku, gyva visuomenės diskusijų platforma, kurioje girdimi įvairiausi balsai, išsakomi aštriausi argumentai ir keliamos pačios aktualiausios temos“, - mugės renginių programos sėkme džiaugėsi Lietuvos parodų ir kongresų centro LITEXPO parodų grupės vadovė Milda Gembickienė.

 

Diskusijų klubo renginius tiesiogiai galėjo stebėti ir LRT žiūrovai, o atgarsių apie juos buvo apstu ir žiniasklaidoje. 

 

Anot programos sudarytojų, mugėje visada susipina daugelis gyvenimo sričių: kultūra, menas, mokslas, švietimas, istorija, verslas, politika, tačiau šiemet ši dermė buvo itin gerai apgalvota ir atitiko lankytojų lūkesčius, o diskusijos tęsdavosi ir renginiams pasibaigus. Ypač daug dėmesio susilaukė diskusijos mugės tema „Autorius ir personažas: kas ko ieško“ bei anšlaginė, emocijų proveržį sukėlusi diskusija apie Lietuvos rašytojų laikysenas sovietmečiu.

 

Atskira Vaikų literatūros salė – kūrybinė erdvė šeimoms

 

Gyvos emocijos keturias dienas liejosi ir kitose mugės salėse. Šių metų naujiena – 5 atskiros ir erdvios parodų ir kongresų centro LITEXPO tematinės salės. Organizatorių teigimu, toks sprendimas pasitelkti visas turimas erdves itin pasiteisino.

 

„Mugėje besilankančios šeimos su vaikais traukė į specialiai tik jiems skirtą, didesnę nei anksčiau 4-ąją mugės salę. Čia buvo galima ne tik apžiūrėti ar įsigyti visas mažiesiems skirtas literatūrines naujienas, bet ir susitikti su knygų personažais, iliustruotojais, dailininkais, dalyvauti gausybėje edukacinių užsiėmimų ar dirbtuvių. Smagu, kad erdvės užteko visiems, o vaikų šypsenos bylojo, kad visai šeimai skirtos erdvės mugėje reikėjo jau senokai“, - sakė M.Gembickienė.

 

Gausus profesionalių iliustruotojų ir dailininkų būrys iš užsienio dėmesį skyrė ne tik vaikams, bet ir jauniesiems kūrėjams, konsultavo juos mugės erdvėse bei susitikimuose kitose miesto vietose.

 

Ypač daug lankytojų dėmesio susilaukė ir 3-oje salėje įsikūrusi Bibliotekų erdvė, kurioje veikė literatūrinė vaistinė, rašymo dirbtuvės, jau tradicija tapusi Gyvoji biblioteka. 2016-ieji paskelbti Bibliotekų metais, tad bibliotekos pasistengė lankytojus ne tik supažindinti su pagrindinėmis savo funkcijomis, bet ir kuo įdomiau pristatyti veiklą.

 

Muzikos salėje – ne tik gyva muzika, bet ir gyvos emocijos

 

Keturias dienas parodų ir kongresų centre LITEXPO leido ir Lietuvos muzikos pasaulio atstovai – jie visi  susitiko Vilniaus knygų mugėje įsikūrusioje Muzikos salėje, kur virė lietuviškos muzikos gyvenimas. Po vienu stogu čia buvo susibūrę daugybė Lietuvos muzikos atlikėjų, kurie pristatė savo kūrybą, rengė gyvus pasirodymus ir bendravo su klausytojais.

 

„Šiais metais Muzikos salė išaugo ne tik plotu ir dalyvių skaičiumi, bet ir lankytojų bei gerų emocijų kiekiu. Tai buvo keturių dienų muzikos šventė, kurią drauge sukūrė muzikantai, jų vadybos komandos, muzikos leidėjai, prekybininkai, koncertų organizatoriai ir visi, apsilankę šioje Vilniaus knygų mugės erdvėje. Džiaugiamės, kad po vienu stogu pavyko surinkti tiek daug skirtingų žanrų muzikos ir jos kūrėjų. Dalyvavusių muzikos sektoriaus atstovų entuziazmas ir atsiliepimai įrodo, kad tokia erdvė Lietuvos muzikiniame pasaulyje reikalinga, todėl neabejoju, kad kitais metais turėsime dar stipresnę ir aktyvesnę Muzikos salę“, - kalba asociacijos AGATA direktorė Agnė Masalskytė.

 

Knygų mugės Muzikos salėje per keturias dienas pagrindinėje scenoje ir akustinėje „Tamsta“ scenoje įvyko daugiau kaip 40 pasirodymų. Jų metu jau gerai žinomi ir dar tik debiutuojantys atlikėjai pristatė savo naujausius albumus. Daugiausia dėmesio, organizatorių teigimu, susilaukė Andriaus Mamontovo bei Vido Bareikio koncertai.

 

Salės stenduose prisistatė per pusė šimto muzikos leidėjų, nepriklausomų muzikantų, muzikos prekybininkų bei koncertų organizatorių. Juose savo veiklą ir albumus pristatė per 200 skirtingų žanrų atlikėjų. Čia lankytojai taip pat galėjo išgirsti gyvas muzikantų improvizacijas ir susitikti su mėgstamais atlikėjais.

 

Aukcionas – aktyvesnis nei tikėtasi

 

Pirmą kartą knygų mugėje vykęs antikvarinių knygų aukcionas, kuriame pristatyta lituanistinė kartografija ir istorinė grafika, fotografijos, afišos, plakatai, dokumentai, periodika, kalendoriai, „Vilniaus aukciono“ direktorės Simonos Makselienės teigimu, sulaukė daug besidominčių ir vyko aktyviau nei tikėtasi.

 

Aukcione buvo pristatomi patys įvairiausi leidiniai. Seniausias lotas išleistas 1561 m. Knygų kainos prasidėjo nuo 5 EUR, o štai brangiausias aukciono lotas – Konstantino Sirvydo „Trijų kalbų žodynas“ (1713 m.) įkainotas 8000 EUR. Jis buvo nupirktas už pradinę kainą. Anonimu panorėjęs likti pirkėjas buvo vienintelis susidomėjęs šiuo leidiniu, tad kainos niekas ir nepadidino.

 

„Suskaičiavome, kad iš viso aukciono metu parduoti 206 lotai iš 726. Taigi 28,4 proc. visų pristatytų lotų, o už juos sumokėta suma siekia 33 210 EUR. Dalis leidinių parduota už pradinę kainą, o kai kurių leidinių kaina išaugo ir kelis kartus. Tačiau labiausiai džiugina tai, kad sulaukėme daugybės besidominčių žmonių, ieškančių, vartančių ir smalsaujančių apie išskirtinę vertę turinčius leidinius“, - pasakojo S.Makselienė.

 

Kitais metais kvies atrasti „Lietuviškus ženklus pasaulyje“

 

Vilniaus knygų mugė – tai vienas svarbiausių Lietuvos kultūrinio gyvenimo riboženklių, savotiški visų kuriančių ir skaitančių žmonių naujieji metai. Šiemet kitų metų tema žinoma kaip niekad anksti – ji paskelbta paskutiniąją mugės dieną.

 

„Tradicija tapusi mugės tema – tai leitmotyvas, savotiška kryptis, kuria nuo šiol visus metus kviesime žiūrėti kalbai, žodžiui, knygai ir kūrybai neabejingus žmonės. Tad užverdami vienos mugės duris, jau žinome, ne tik kada susitiksime, bet ir apie ką kalbėsime, kuo džiaugsimės ir ko ieškosime ateinančiais metais. Aštuonioliktą kartą rengiama mugė lauks su tema „Lietuviški ženklai pasaulyje“, o visus skaitančius ir kuriančius susitikti kvies vasario 23-26 dienomis“, - sakė  LITEXPO parodų grupės vadovė M. Gembickienė.

„Facebook“ plinta nauja iniciatyva: išsiųsk knygą ir gauk pats kelias ar net keliolika

„Jungiuosi prie labai gražaus projekto, kviečiu ir jus! Kas nori sudalyvauti pačias nuostabiausias emocijas skleidžiančioje akcijoje? Užduotis paprasta – išsiųsti knygą vos vienam asmeniui. Mainais už tai gausi kelias ar net keliolika“, – tokia žinute socialiniame tinkle į savo bičiulius kreipėsi vilnietė Viktorija.

 

Anot jos, kad galėtumėte dalyvauti šioje akcijoje, nebūtina gyventi Lietuvoje. „Atvirkščiai – kuo toliau esi – tuo viskas bus įdomiau! Jei susidomėjai, parašyk komentarą po šiuo įrašu (arba parašyk man žinutę) ir sulauksi daugiau informacijos!“, – draugus ragino moteris.

 ​

15min susisiekus su Viktorija, paaiškėjo, kad šią akciją ji pamatė bičiulės Lauros „Facebook“ profilyje: „Nežinau, kas esminis organizatorius, aš pamačiau Lauros paskyroje ir prisijungiau“. 

 

Pasak vilnietės, skleidžiama šia akcija žinia susidomėjusiems paprasta: pati mėgstanti knygas moteris ragina ir kitus dalyvauti.

 

Viskas vyksta taip: „Parašysiu adresą, į kurį turėsi išsiųsti vieną knygą. O kad akcija nenutrūktų, turi pasirašyti tą patį tekstą ant savo „Facebook“ sienos tuo pačiu tekstu kaip ir Viktorija: „Kas nori sudalyvauti pačias nuostabiausias emocijas skleidžiančioje akcijoje? Užduotis paprasta – išsiųsti knygą vos vienam asmeniui. Mainais už tai gausi kelias ar net keliolika. Kad galėtum dalyvauti, nebūtina būti Lietuvoje. Atvirkščiai – kuo toliau esi – tuo viskas bus įdomiau! Jei susidomėjai – parašyk komentarą po šiuo įrašu (arba parašyk man žinutę) ir sulauksi daugiau informacijos!“

 

Pasidalinus šiuo įrašu, žmonėms, kurie susidomi, reikia duoti žmogaus, pas kurį pamatėte šią žinutę, adresą. Kai jūsų draugai pasidalins šiuo įrašu, po juo pakomentavusiems žmonėms, jie nurodys jūsų adresą.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/facebook-plinta-nauja-iniciatyva-issiusk-knyga-ir-gauk-pats-kelias-ar-net-keliolika-286-587535

Linas Slušnys: „Vaikų negebėjimas skaityti yra suaugusiųjų tingėjimo problema“

Mažėjantis vaikų susidomėjimas knygomis yra ne kas kita kaip suaugusiųjų tingėjimo problema. Taip tikina žinomas vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys, kuris Vilniaus knygų mugėje vykusioje diskusijoje „Ar knygos namuose augina skaitytoją?“ negailėjo kritikos mažamečių tėvams.

 

Tyrimai rodo, kad skaitančių žmonių Lietuvoje mažėja. Statistika dar labiau šiurpina, jei pažvelgiame į tai, kiek tėvų skaito savo vaikams. Pasak Vaikų literatūros centro vyriausiosios bibliotekininkės Eglės Baliutavičiūtės, Tarptautinių skaitymo gebėjimų tyrime 2001 metais Lietuvos ketvirtokai atrodė aukšto lygio, tačiau 2011 metais paskelbtas ir kol kas naujausias tokios apimties tyrimas verčia ieškoti problemos sprendimų. Šis tyrimas parodė, kad mūsų šalies ketvirtokų skaitymo gebėjimai per 10 metų nepasikeitė, tačiau smuko vaikų kūrybingumas.

 

Švedijoje atlikti tyrimai rodo, kad pradinėse klasėse skaitantys vaikai arba vaikai, kuriems skaitė tėvai, savo kalboje gali vartoti iki 17 tūkst. žodžių. Tuo tarpu neskaitantys vaikai – apie 7 tūkt. „Skirtumas yra milžiniškas“, – sakė E.Baliutavičiūtė.

 

Knygos vaikus daro stipresnius ir padeda jiems lavinti savo gebėjimus. Kaip diskusijoje kalbėjo psichiatras L.Slušnys, tokių vaikų fantazija didėja, nes jie neretai patys įsivaizduoja esantys knygų personažai. „Net nekalbu apie kalbos kultūrą, kuri taip pat lavinama“, – pasakojo specialistas.

 

Anot L.Slušnio, JAV yra atliktas tyrimas, kurio metu analizuotos vaikų sąsajos su knygomis. Tyrimas parodė, kad pakanka namuose turėti knygų ir tokioje aplinkoje augantys vaikai yra lydimi sėkmės.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/linas-slusnys-vaiku-negebejimas-skaityti-yra-suaugusiuju-tingejimo-problema-286-588283

Po knygų mugės leidėjai džiaugiasi išaugusiais pardavimais: kurios knygos buvo populiariausios?

Po keturias dienas trukusios Vilniaus knygų mugės leidėjai skaičiuoja parduotas knygas – daugelis jų teigia, kad prekyba šiais metais buvo intensyvesnė nei anksčiau. Tarp populiariausiųjų įvardijamos skirtingų žanrų ir tematikos knygos – nuo istorinių ir psichologinių iki rimtosios literatūros ir mugės svečių kūrinių.

 

Pirkėjų favoritė – istorinė knyga

 

Leidyklos „Baltos lankos“ atstovai sakė, kad šios mugės neabejotina skaitytojų favorite tapo prieš pat mugę išleista Rimvydo Petrausko knyga „Galia ir tradicija“ apie tai, kaip atsirado ir išnyko LDK diduomenės giminės. Leidyklos direktorė Kotryna Žukaitė sakė, kad ši sėkmė iš dalies nustebino, nes knygos iki mugės net nespėta smarkiai išreklamuoti.

 

Ypatingo skaitytojų dėmesio sulaukė Johno Williamso romanas „Stouneris“, kurį nemažai ekspertų vertina kaip vieną geriausių praėjusiais metais Lietuvoje išleistų verstinių romanų. 

 

Tradiciškai buvo gerai perkamos ir Kristinos Sabaliauskaitės knygos. Tiesa, skirtingai nei anksčiau, daugiausia buvo perkamos ne jos „Silva rerum“ knygos, kurias daugelis šią trilogiją mėgstančiųjų jau, matyt, įsigijo, o jos apsakymų rinkinys „Danielius Dalba ir kitos istorijos“ bei Vilniui skirta „Vilnius. Wilno. Vila. Three Short Stories“ – būtent ši knyga buvo pristatoma Vilniaus knygų mugėje.

 

Skaitytojai taip pat neblogai pirko Pete Earley knygą apie į amerikiečių pusę perbėgusio rusų šnipo istoriją „Draugas Ž.“, kuri buvo pristatoma mugėje, popiežiaus Pranciškaus knygą bei skaitytojų ypač mėgstamo norvegų kriminalinių romanų autoriaus Jo Nesbo knygą „Tarakonai“, kuri pasirodė likus kelioms savaitėms iki mugės. 

 

K.Žukaitė sakė, kad šiais metais prekyba buvo intensyvesnė nei praėjusiais metais, tiesa, kiek mažesnė nei prieš dvejus metus, kuomet buvo pasirodžiusi K.Sabaliauskaitės trilogijos „Silva rerum“ trečioji dalis – tuomet per mugę buvo išpirktas visas pirmasis knygos tiražas.

 

„Alma littera“ stende labiausiai pirko lietuvių kūrinius

 

Didžiausia Lietuvos leidykla „Alma littera“ tarp perkamiausių knygų išskyrė lietuvių autorių kūrinius. 

 

Kaip pasakojo leidyklos vadovė Danguolė Viliūnienė, išskirtinio pirkėjų dėmesio sulaukė tarp Metų knygų nominuotas Valdo Papievio romanas „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“, nauja Juliaus Sasnausko knyga „Kaip buvo pradžioje. Biblinės meditacijos“, viešumoje daug aptarta Rūtos Vanagaitės knyga apie Lietuvos žydų žudynes „Mūsiškiai“, televizijos laidų pagrindu parašyta Dalios Kutraitės knyga „Dalia Kutraitė kalbina: žvaigždžių karai tęsiasi“.

 

„Skaičiuojame, kad pas mus daug įvairių autorių sulaukė didelio skaitytojų dėmesio“, – sakė D.Viliūnienė.

 

Pasak leidyklos vadovės, kaip ir kasmet, taip ir šiemet populiarios išliko Sigito Parulskio, Algimanto Čekuolio knygos. Šiais metais Andrius Tapinas knygų mugėje nepristatė naujo kūrinio, tačiau jo išleisti kūriniai „Vilko valanda“ ir „Maro diena“ tai pat sulaukė nemažo pirkėjų dėmesio.

 

„Tyto alba“ stende dominavo mugės svečiai

 

Bene didžiausi Vilniaus knygų mugės svečiai – Rusijos rašytoja Marina Stepnova ir britė Lucinda Riley – sulaukė didžiausio dėmesio „Tyto alba“ stende. „Šių autorių knygos buvo labiausiai perkamos visos mugės metu“, – sakė leidyklos ryšių su visuomene skyriaus vadovė Lolija Spurgienė.

 

Pasak jos, M.Stepnova taip pat turėjo galimybę susipažinti su prezidentu Valdu Adamkumi, kuris stende gerbėjams dalijo autografus. Tiesa, užuot tai daręs valandą, V.Adamkus su gerbėjais bendravo tris valandas, o vėliau šiltai sutiko į stendą atėjusią M.Stepnovą. „Autorė juokėsi, kad tai yra pirma jos pažintis su prezidento pareigas ėjusiu žmogumi“, – pasakojo L.Spurgienė.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/po-knygu-muges-leidejai-dziaugiasi-isaugusiais-pardavimais-kurios-knygos-buvo-populiariausios-286-588581

Paskelbta kitų metų Vilniaus knygų mugės tema

Paskutinę Vilniaus knygų mugės dieną pirmą kartą iškilmingai paskelbta ateinančių, 2017 – ųjų metų, mugės tema ir data. Aštuonioliktą kartą rengiama mugė skaitytojus pasitiks su tema „Lietuviški ženklai pasaulyje“. Jau aišku, kad kitais metais mugė vyks bei visus skaitančius ir kuriančius susitikti kvies vasario 23-26 dienomis.

 

Vilniaus knygų mugė – tai vienas svarbiausių metuose Lietuvos kultūrinio gyvenimo riboženklių, savotiški visų kuriančių ir skaitančių žmonių naujieji metai. Tad užverdami vienos mugės duris, jau žinome, ne tik kada susitiksime, bet ir apie ką kalbėsime, kuo džiaugsimės ir ko ieškosime ateinančiais metais.

 

Šių metų besibaigiančios mugės tema – „Personažas ieško autoriaus“, o ankstesniais metais organizatoriai kvietė dėmesį atkreipti į laiko patikrintas, klasikines knygas, taip pat paauglių ir vaikų literatūrą, nenušaunamą detektyvo žanrą, skaitymo kultūrą apskritai.

 

Nuo 2000 m. rengiama Vilniaus knygų mugė – pagrindinė leidėjų, autorių ir skaitytojų susitikimų ir bendravimo vieta, didžiausia knygų mugė Baltijos šalyse.

 

Mugės dalyviai – leidyklos, knygų prekybininkai, užsienio šalių kolektyviniai stendai, mokslo institutai, aukštųjų mokyklų leidybos centrai, visuomeninės organizacijos, kultūros centrai, žiniasklaidos priemonės, muziejai ir galerijos, kt.

 

Pagrindinis mugės bruožas – plati ir aktuali kultūrinė programa per keturias dienas pasiūlanti apie 400 įvairaus žanro renginių. Mugės metu vyksta knygų pristatymai, susitikimai su Lietuvos ir užsienio rašytojais, veikia meno parodos, kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“, diskusijų klubas, įrengiamos televizijos ir radijo studijos, vyksta filmų peržiūros Knygos kino salėje, poezijos skaitymai Literatų svetainėje, koncertai bei pasirodymai Muzikos salėje, šurmuliuoja amžinai gyvas bukinistų pasažas, kuriame parduodamos senų ir retesnių leidimų knygos, audio įrašai.

Knygų mugėje išrinktas improvizuotas populiariausių lietuviškų personažų ketvertukas

Vilniaus knygų mugėje vykusioje diskusijoje „Rašytojas ir personažas: kas ko ieško?“ buvo renkamas populiariausių lietuvių literatūros personažų ketvertukas. Improvizuotame balsavime pirmąją vietą pasidalino Antanas Garšva ir Veronika, o trečią ir ketvirtą pozicijas užėmė Pinčiukas su Kukučiu.

 

Personažai buvo renkami atsižvelgiant į tai, kaip intensyviai jie gyvena už knygų ribų – ar per šiuos personažus galime apibrėžti charakterius, situacijas, ar jie yra tapę metaforomis.

 

Į diskusiją atėjusiems klausytojams balsuoti už personažus pasiūlė literatūros kritikas Rimantas Kmita, iškėlęs mintį, kad lietuviai savo literatūros personažų nemyli – retai kada jų įvaizdžiai persikelia į kasdienę kalbą. Užsienyje yra personažų, kuriems statomi ne tik paminklai, bet ir muziejai, tačiau mums iki to dar toli.

 

R.Kmita taip pat teigė, kad kartais situacija apsiverčia ir todėl apie kai kuriuos autorius kalbame tik kaip apie personažus. Štai Paulius Širvys apibūdinamas kaip dramatiškas, daug patyręs, jautrus, bohemiškas herojus, o Kazys Binkis jau tapo kone anekdotiniu personažu, nors jo paties gyvenime tikrai netrūko dramatizmo.

 

R.Kmitai antrino eseistas Rolandas Rastauskas, pateikęs dar vieną rašytojo kaip personažo pavyzdį. Anot jo, šiuo aspektu lietuvių literatūroje ryškiausia Juozo Erlicko figūra – šiandien šis rašytojas yra tapęs savo paties personažu, o atskirti jųdviejų charakterių praktiškai nebeįmanoma.

 

Kita diskusijos dalyvė, rašytoja Danutė Kalinauskaitė teigė, kad skaitytojas nori tikėti tikroviškumo iliuzija ir todėl sutapatina rašytoją su personažu – taip skaitantysis tampa kuriamo pasaulio dalyviu. Tačiau rašytoja įsitikinusi – net jei kūrinys nėra autobiografiškas, visas autorius, nuo galvos iki kojų, yra savo personažuose.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/knygu-mugeje-isrinktas-improvizuotas-populiariausiu-lietuvisku-personazu-ketvertukas-286-588171

Andrius Tapinas: nė nenoriu žinoti, kiek mano knygų plaukioja piratų vandenyse

Lietuvos leidėjai, kartu su rašytoju ir žurnalistu Andriumi Tapinu bei Aidu Puklevičiumi, penktadienį knygų mugėje sukvietė į diskusiją „Knygų piratavimas: bausti negalima pasigailėti“. A.Tapinas teigė neturintis recepto, kaip sustabdyti „piratus“ ir nė nenorintis žinoti, kiek jo knygų jau plaukioja piratų vandenyse.

 

„Į tokius vertelkas, kurie bando iš to (piratavimo – 15min) užsidirbti, mano požiūris yra neigiamas. Kita vertus, gal tam tikra prasme gali džiaugtis, jeigu tavo kūriniai yra įdomūs, žinoma, už piniginių santykių ribos. Jeigu neįdomiai rašai, niekas ir nepiratauja. Aišku, patiriami nuostoliai“, – diskusiją pradėjo rašytojų poziciją diskusijoje atstovavęs knygų „Vilko valanda“ ir „Maro diena“ autorius A.Tapinas.

 

Leidyklos „Alma littera“ generalinis direktorius teigė, kad kaip leidėjas į piratavimą žvelgia kaip į vagystę. „Kalbant plačiau, būna du piratavimo atvejai: vienas, kai žmonės neuždarbiauja, tik dalijasi, kitas, kai uždarbiauja. Kai kurie puslapiai yra už dyką, bet kažkas uždarbiauja iš reklamos. Jeigu leidykla nenori, tai kas gali nuspręsti, kad galima platinti nemokamai ir be sutikimo?“ – kėlė klausimą A.Andrijauskas. 

 

Vasario viduryje penkioms šalies leidykloms pateikus ieškinį Vilniaus apygardos teismui dėl autorių teisių pažeidimo portale visosknygos.com ir pradėjus kurti precedentą Lietuvos teisinėje sistemoje, kilo diskusija apie tai, kaip apskritai mažinti piratavimo mastą šalyje.

 

Lietuvos leidėjų asociacijos vadovė Aida Dobkevičiūtė atkreipė dėmesį į tai, kad atsirado galimybė apskaičiuoti žalą: „Nustatyta, kiek buvo knygų parsisiuntimų. 225 tūkst. knygų parsisiųsta, tai žala yra didelė. Knygų leidyba nėra stipri ekonominė šaka. Negali lygintis su internetiniais žaidimais ar muzika. Bet pavyko tai padaryti – iškelta byla“.

 

Plačiau skaiykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/andrius-tapinas-ne-nenoriu-zinoti-kiek-mano-knygu-plaukioja-piratu-vandenyse-286-588073

Knygų mugėje bus klausiama – bausti ar pasigailėti knygų piratų

Kas nuo knygų piratavimo nukenčia labiausiai – leidėjai, rašytojai ar patys vartotojai? Ar verta rašyti knygas piratavimo amžiuje? Kodėl už knygos vagystę iš knygyno baudžiama, o už nelegalų knygos parsisiuntimą – vis dar ne? Lietuvos leidėjai, kartu su rašytoju ir žurnalistu Andriumi Tapinu bei Aidu Puklevičiumi, kviečia į diskusiją „Knygų piratavimas: bausti negalima pasigailėti“, kuri šiandien vyks Knygų mugėje.

 

Vasario viduryje penkioms šalies leidykloms pateikus ieškinį Vilniaus apygardos teismui dėl autorių teisių pažeidimo portale visosknygos.com ir pradėjus kurti precedentą Lietuvos teisinėje sistemoje, kilo diskusija apie tai, kaip apskritai mažinti piratavimo mastą šalyje.

 

Lietuvos leidėjų asociacijos vadovė Aida Dobkevičiūtė teigia, kad Knygų mugėje vyksiančios diskusijos tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į knygų piratavimo problemą.

 

„Ši problema aktuali visame pasaulyje. Visuomenėje vis dar trūksta suvokimo, kad nelegaliai siunčiantis knygas internete, daromas nusikaltimas, tolygus realiai vagystei. Manome, kad reikia didinti žmonių sąmoningumą, suvokimą, kad už knygas reikia mokėti taip pat, kaip už kitus daiktus, bei didinti knygų prieinamumą bibliotekose, kur knygas galima skaityti nemokamai, bet legaliai“, - teigia ji.

 

Rašytojų poziciją diskusijoje atstovausiantis žurnalistas, knygų „Vilko valanda“ ir „Maro diena“ autorius Andrius Tapinas teigia, kad griežtesnės bausmės piratavimo nestabdytų. Jo teigimu, kovoti su knygų vagystėmis gali padėti tik didesnis visuomenės sąmoningumas.

 

„Žmonės, kurie nelegaliai siunčiasi knygas internete, tikriausiai supranta, kad daro nusikaltimą, bet tai jų nesustabdo. Tai yra tamsioji interneto pusė – viskas, ką lengvai galima rasti internete, atrodo, turėtų būti nemokama. Visgi, manau, kad piratavimą labiausiai galėtų stabdyti edukacija – visuomenės sąmoningumo didinimas“, - teigia jis.

 

Dalyvauti diskusijoje kviečiami visi Knygų mugės lankytojai. Renginys vyks šiandien, penktadienį, Forume - LRT studijoje, 18.20 val. Diskusijoje dalyvaus Aida Dobkevičiūtė (Lietuvos leidėjų asociacija), Arvydas Andrijauskas, (Alma littera), Andrius Tapinas (rašytojas, žurnalistas). Renginį moderuos Aidas Puklevičius.

 

Primename, kad leidyklos „Tyto alba“, „Vaga“, „Alma littera“, „Jotema“ ir „Baltos lankos“ į teismą dėl autorių teisių pažeidimo kreipėsi po to, kai interneto portale Visosknygos.com, neturint leidyklų ir autorių sutikimo naudoti ar atgaminti kūrinius, buvo neteisėtai talpinamos elektroninių knygų kopijos. Sumokėję nustatytą mokestį, portale užsiregistravę vartotojai įgydavo galimybę neribotai siųstis el. knygas. Tokiu būdu portalo valdytojas, neturėdamas teisės į kūrinius, pelnėsi iš juos įsigijusių vartotojų.

 

Portale Visosknygos.com buvo talpinama daugiau nei 400 leidyklų „Tyto alba“, „Vaga“, „Alma littera“, „Jotema“ ir „Baltos lankos“ išleistų knygų. Preliminariai skaičiuojama, kad autorių teisių savininkams padaryta žala gali siekti apie 225 tūkst. EUR. Iš portalo valdytojo preliminariai siekiama prisiteisti 20 tūkst. EUR dydžio kompensaciją.

Premjeras: knygų skaitymas yra vertybė, kurią reikia ugdyti nuo mažens

Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius lankėsi šiandien duris atvėrusioje Vilniaus knygų mugėje. Septynioliktą kartą vykstančio renginio tema – literatūriniai personažai ir jų daroma įtaka skaitytojams. Mugėje bus diskutuojama apie knygų populiarumo priežastis, rašytojų ir skaitytojų santykį, dėmesys bus skiriamas ir lietuvių autorių kuriamiems personažams.

 

„Kiekvienais metais su didžiausiu malonumu lankausi šiame kultūriniame renginyje – rašytojų ir skaitytojų šventėje. Kasmet vis didėjantis knygų mugės šurmulys įrodo, kad popierinių knygų populiarumas nemažėja – ilgamečiai skaitytojai brangina, o naujoji karta atranda laisvalaikio su knyga rankoje malonumą“, – sakė Ministras Pirmininkas. 

 

Premjeras A. Butkevičius mugėje aplankė lietuviškų leidyklų stendus, Lenkijos instituto, Omano Sultonato bei kitus paviljonus. Vyriausybės vadovas apžiūrėjo žymaus Lietuvos dailininko ir grafiko Stasio Eidrigevičiaus parodą, domėjosi mokslo leidiniais. Užsukęs į vaikų literatūros skyrių, Ministras Pirmininkas rinko knygas savo anūkei ir pasidžiaugė, jog mugė sulaukia daug mažųjų lankytojų, vaikai domisi ir skaito knygas.

 

„Knygų skaitymas yra vertybė, kurią reikia ugdyti nuo mažens. Tai daro ne tik tėvai ir mokytojai, bet ir patys knygų autoriai, sukurdami įdomius, paveikius personažus“, – sakė premjeras A. Butkevičius.

 

Vilniaus knygų mugė – reikšmingas kultūros renginys Lietuvoje, kasmet sutraukiantis apie 300 leidyklų iš Lietuvos ir užsienio šalių bei daugiau kaip 60 tūkstančių lankytojų.

Skaitanti tauta – stipri valstybė

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė atidarė 17-ąją tarptautinę Vilniaus knygų mugę. 

Knygų mugė, peržengdama kultūrinio renginio rėmus, tampa daugialypiu reiškiniu, gilinasi į svarbiausius Lietuvos visuomenės gyvenimo iššūkius ir pasaulines problemas. Šiemetinėje mugėje daug dėmesio skirta Ukrainai.

 

Prezidentė, Knygų mugės globėja, atidarydama mugę, įsijungė į pagrindinę jos temą „Personažas ieško autoriaus“. 

 

„Personažais esame visi, ši tema paliečia kiekvieną. O Knygų mugė tampa svarbiausiu ne tik žinių, švietimo, bet ir kultūros, didžiulės visuomeninės diskusijos forumu. Knyga atneša žinių apie viską, kas vyksta mūsų galvose, širdyse, aplink Lietuvą, kuo gyvena pasaulis“, – sakė Prezidentė.

 

Šalies vadovė pabrėžė, kad Knygų mugė – tai didelė šventė Lietuvai ir visam regionui. Ji parodo skaitančią, mąstančią Lietuvą. Kuo ši Lietuvos dalis didesnė, tuo valstybėje daugiau šviesos.

 

Prezidentė, sveikindama mugės dalyvius – leidėjus, autorius, skaitytojus – visiems linkėjo rasti sau tinkamų knygų, kurios lydės ištisus metus.  

 

Valstybės vadovė apžiūrėjo Knygų mugės stendus, aplankė vaikų literatūros ir muzikos sales, bendravo su mugės dalyviais.  

 

Šiemet Vilniaus knygų mugėje, kuri yra didžiausia knygų mugė Baltijos šalyse, dalyvauja apie 300 leidyklų iš Lietuvos ir užsienio. Į mugę atvyksta 35 svečiai iš 13 šalių. Vienas iš mugės akcentų – Ukrainos kultūros vitrina, kurioje ukrainiečiai kūrėjai pristatys savo šalies autorių šiuolaikinę kūrybą. Per keturias mugės dienas įvyks apie 400 renginių, laukiama apsilankant apie 60 tūkst. žmonių.

Skaitytojai išrinko Metų knygas

Akcijos „Metų knygos rinkimai 2015“ nugalėtojomis tapo šios knygos: suaugusiųjų kategorijoje – Dalios Staponkutės eseistikos knyga „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“ („Apostrofa“), poezijos kategorijoje – Vlado Braziūno knyga „Stalo kalnas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), knygų paaugliams kategorijoje – Rebekos Unos „Atjunk“ („Alma littera“) ir vaikų kategorijoje – Ramunės Savickytės „Adelės dienoraštis. Ruduo“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“).

 

Dalios Staponkutės – Kipre gyvenančios rašytojos esė knygoje „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“ permąstomas buvimas tarp dviejų skirtingų kultūrų, bandant išlaikyti ryšį su lietuviškomis šaknimis, bet kartu konstatuojant neišvengiamą kartų atitolimą. Tai knyga apie skausmingą blaškymąsi tarp dviejų tėvynių, išdrįstant pripažinti savo netobulumą ir klaidas, padarytas bendraujant su artimaisiais, ir galiausiai suvoktą atsakymą: tikroji gyvenamoji vieta yra kalba – ji didesnė už pasaulį. 

 

Poeto Vlado Braziūno knygoje „Stalo kalnas“ pinama lietuvių mitologijos, peizažo, savo klajonių, dvejonių ir minčių pynė. Pasąmonės ir istorijos gelmės, dievoieška, žmogaus vieta pasaulyje – pagrindinės poeto temos. Braziūno žodynas itin turtingas, jo klausa žodžiui, ypač retesniam, tikslesniam, beveik absoliuti. Tačiau jis neužverčia skaitytojo archajiškais žodžių klodais, jo eilėraščiai lengvi, elegantiški, iškalbėti. 

 

Rebekos Unos antiutopija „Atjunk“ skaudžiai byloja, kaip, veikiami šiuolaikinių technologijų, pasinaudodami stulbinamais mokslo laimėjimais, mes ne tik tobulėjame, bet ir prarandame žmogiškus pojūčius, individualumą, bendravimo įgūdžius, o svarbiausia – galimybę pajusti visapusį kito žmogaus artumą.

 

Ramunės Savickytės apsakyme „Adelės dienoraštis. Ruduo“ ketvirtokės dienoraščio forma pasakojama apie namus ir mokyklą. Adelė, iš arčiau pažinusi savo naująją mokytoją, ne tik ima ją suprasti, bet ir pamėgsta, su ja susidraugauja.

 

Skaitytojams buvo pasiūlyta dvidešimt kūrinių – kiekvienoje kategorijoje po penkias knygas. Akcijoje dalyvaujančios knygos parašytos šiuolaikinių lietuvių autorių, išleistos nuo 2014 metų rugsėjo 1 iki 2015 metų rugpjūčio 31 dienos.

 

Balsuoti buvo galima Metų knygos rinkimų interneto svetainėje, siųsti laiškus elektroniniu bei paprastu paštu. Šiemet už Metų knygas balsavo 21126 skaitytojai. 

 

Akciją užbaigs „Metų knygos rinkimai 2015“ laureatų apdovanojimai, kurie vyks vasario 28 dieną 14 valandą Vilniaus knygų mugės Forume-LRT studijoje. Taip pat bus apdovanoti jau ketvirtą kartą vykusio recenzijų konkurso nugalėtojai. Renginį tiesiogiai transliuos LRT Kultūros kanalas.

 

Metų knygos rinkimus laimėjusius visus keturis autorius „Ekslibris.lt“ apdovanos specialiai jiems sukurtais vardiniais atspaudais, kuriuos įteiks Metų knygos rinkimų apdovanojimų ceremonijoje.

 

Akcijos „Metų knygos rinkimai“ tikslas – skatinti Lietuvos gyventojus domėtis šiuolaikine lietuvių literatūra, kelti mūsų visuomenėje skaitymo prestižą. Akcijos idėja – pristatyti geriausius šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinius.

 

Akciją rengia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija bei Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija.

 

Akcija „Metų knygos rinkimai 2016“ bus skelbiama šių metų rudenį.

Leidėjai kyla į kovą su knygų piratavimu

Didieji Lietuvos leidėjai pradėjo kovą su knygų piratavimu. Vasario viduryje penkios šalies leidyklos pateikė ieškinį Vilniaus apygardos teismui dėl autorių teisių pažeidimo. Juo prašoma pritaikyti sankcijas interneto portalo Visosknygos.com valdytojui, kuris nelegaliai pelnėsi iš šių leidyklų išleistų knygų. Tai pirmas atvejis šalies istorijoje, kai teismui teikiamas ieškinys dėl lietuviškų knygų piratavimo.

 

Interneto portale Visosknygos.com, neturint leidyklų ir autorių sutikimo naudoti ar atgaminti kūrinius, buvo neteisėtai talpinamos elektroninių knygų kopijos. Sumokėję nustatytą mokestį, portale užsiregistravę vartotojai įgydavo galimybę neribotai siųstis el. knygas. Tokiu būdu portalo valdytojas, neturėdamas teisės į kūrinius, pelnėsi iš juos įsigijusių vartotojų.

 

„Tikimės, kad šis ieškinys ne tik stabdys tolimesnį knygų piratavimą, bet ir prisidės prie visuomenės edukacijos. Deja, vis dar vyrauja nuomonė, kad intelektinė prekė – knyga – nėra tokia pat vertinga kaip „apčiuopiamas“ daiktas. Jeigu internete perkame buitinę techniką, savaime suprantama, už ją susimokame, tai kodėl manome, kad knygą galima pavogti? Siekiame, kad visuomenė suprastų, jog vagiant knygas internete kenčia ne tik leidėjai, bet ir autoriai, negaudami dalies savo honoraro“, - sako Aida V. Dobkevičiūtė, Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė.

 

Portale Visosknygos.com buvo talpinama daugiau nei 400 leidyklų „Tyto alba“, „Vaga“, „Alma littera“, „Jotema“ ir „Baltos lankos“ išleistų knygų. Preliminariai skaičiuojama, kad autorių teisių savininkams padaryta žala gali siekti apie 225 tūkst. EUR. Iš portalo valdytojo preliminariai siekiama prisiteisti 20 tūkst. EUR dydžio kompensaciją.

 

„Pradėta teisinė kova su nelegaliai knygas internete talpinančiais ir platinančiais asmenimis – precedento neturintis atvejis Lietuvos teisinėje sistemoje. Jos tikslas nėra tik kompensuoti autorių teisių turėtojų patirtą žalą, bet ir atkreipti visuomenės dėmesį, jog už autorių teisių pažeidimus ne tik gali būti, bet ir realiai yra taikomos teisės aktuose nustatytos sankcijos. Be to, norime priminti, kad Lietuvos įstatymai numato atsakomybę ne tik tokią veiklą atliekančiam asmeniui, bet ir elektronines knygas parsisiunčiančių asmenų atžvilgiu“, - sako leidėjams atstovaujantis advokatų profesinės bendrijos FORT advokatas Mindaugas Kiškis.

 

Šiuo metu interneto portalo Visosknygos.com valdytojui yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – užblokuotas šis domeno vardas, uždrausta talpinti ir platinti literatūros kūrinius, kurių autorių turtinės teisės priklauso leidykloms. Taip pat jau yra areštuota 20 tūkst. EUR su portalu susijusiose sąskaitose. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti, kad ateityje priimtas teismo sprendimas galėtų būti realiai įvykdytas.

 

Lietuvos Respublikos teisės aktai numato civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimus, įskaitant neteisėtą literatūros kūrinio ar gretutinių teisių objekto arba jų dalies atgaminimą, viešą paskelbimą, kitokį panaudojimą bet kokiais būdais, priemonėmis ar tikslais, taip pat neteisėtų kopijų platinimą ar laikymą, įskaitant jų padarymą viešai prieinamomis internete.

Vilniaus knygų mugė: keliaujantiems po Lietuvą – kauniečių mokslininkų žinynai

Kauno technologijos universiteto (KTU) Filosofijos ir psichologijos katedros docentė Junona Almonaitienė kartu su istoriku Vyteniu Almonaičiu kiekvienais metais keliauja po Lietuvą ir leidžia pažintines knygas, vadinamas „keliautojo žinynais“. Vilniaus knygų mugėje, kuri vyks vasario 25-28 d., bus pristatyta naujausia mokslininkų knyga „Šiaurės Skalva: keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas“, kviečianti į Mažąją Lietuvą. Pernai į mugę bendraautoriai vyko su žemaičių žemes aprašančia knyga „Šiaurės Karšuva“.

 

KTU docentės J. Almonaitienės paprašėme plačiau papasakoti apie keliautojo žinynus ir tai, kas skatina rašyti būtent tokias knygas.

 

– Visos Jūsų knygos – tai istorijos ir kultūros paveldo, o kartu ir mokslo populiarinimo leidiniai. Esate psichologė, kas jus skatina domėtis šiais dalykais?, – paklausėme J. Almonaitienės.

 

– Kaip psichologę, mane vis labiau domina asmenybės tapatumo, jo raidos problemos. Besigilindama į jas, supratau, kad susvetimėję su savo aplinka, istorija netenkame dalies tapatumo. Kolega britų psichologas Rogeris Smith‘as teigia, kad žmonės, išmanantys istoriją, gyvena visavertiškiau.

 

Aš pridėčiau, kad mūsų kasdienė aplinka, tarkime, kultūros paminklai, tuomet tarsi įgyja „3D vaizdą“: mes juos regim ne tik kaip „čia ir dabar“ gyvą dekoraciją, bet „matome“, kas ir kaip čia anksčiau buvo, o kartu – kas ateity gali būti, jei, tarkim, mes ne „aklai“ pritaikysim ją šiandienai, o su tam tikra idėja ir žinodami istorinį kontekstą. Tai atveria erdves kūrybai, „maitina“ vaizduotę.

 

֪– Ar apie tai kalbate per paskaitas studentams?

 

– Per paskaitas laikausi kurso aprašo, programos. Dėstydama temas apie tapatumą, jo formavimąsi – taip. Su smalsiais studentais, radusiais apie mūsų knygas informacijos internete, pasikalbame ir neformaliai, po paskaitų.

 

– Kas juos labiausiai domina?

 

– Dažniausiai visi susidomi tada, kai knygose rašoma apie jų gimtąsias ar gerai pažįstamas vietas: „Aš gyvenu Kauno Senamiesty, ir net nežinojau, kad...“, „Aš iš Tauragės, bet niekad net nepagalvojau...“ ir t. t.

 

– Ką nežinomo galima atrasti Kauno Senamiestyje?

 

– Yra vietų, pro kurias kasdien praeiname ir net nebandome jomis pasidomėti. Man pačiai netikėtas atradimas – Benediktinių vienuolynas ir šv. Mikalojaus bažnyčia, puošta įspūdingais vitražais, tinkliniais ir krištoliniais skliautais.

 

Ne visi mokslininkų darbai greit pasiekia plačiąją visuomenę, tad pateikiame naujienų ir iš jų „daržo“. Štai „Kauno Senamiestyje“ pristatytas naujas Vytenio Almonaičio tyrimas apie Nemuno ir Neries santakoje kryžiuočių 1384 metais pastatytą Marienverderio pilį.

 

Knygose stengiamės pateikti mokslininkų pripažintas, kiek įmanoma nuo įvairiausių mitų „apvalytas“ žinias, ir jau vien tai ne vienam būna savotiškas atradimas.

 

– Kauno Senamiesčiu turbūt domisi ne tik kauniečiai?

 

– Žinoma, ne. Tiesa, retai, bet tenka išgirsti komentarų: „Kaunas mūsų nedomina“. Potekstėje – Kauno ir kauniečių stereotipai, su kuriais nepadiskutuosi. Tačiau, pavyzdžiui, „Tripadvisor“ tinklalapyje Kauno Senamiestis vertinamas tikrai neblogai.

 

– Ar neketinate išleisti šio vadovo angliškai?

 

– Tokią galimybę svarstome.

 

Pristatys naujausias knygas

 

Vytenio ir Junonos Almonaičių knygos „Šiaurės Skalva: keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas“ pristatymas vyks vasario 27 d. 11 val.

 

Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyksiančioje knygų mugėje naujausias knygas pristatys ir leidykla KTU „Technologija“. Vasario 25 d. 15 val. bus pristatyta Ryčio Ambrazevičiaus ir Astos Leskauskaitės monografija „Priebalsių akustinės ypatybės: palatalizacija ir balsingumas“. 14 val. leidyklos KTU „Technologija“ vadovė Inga Garbačiauskienė dalyvaus diskusijoje „Ar tikrai akademinė leidyba – tik paslauga?“.

 

Vasario 26 d. 12 val. – Aistės Balžekienės, Algio Krupavičiaus, Algio Junevičiaus, Eglės Butkevičienės, Justinos Ražanauskaitės mokslo studija „Europos Sąjungos piliečių teisės: požiūriai ir patirtys“, 13 val. – Rositos Lekavičienės ir Dalios Antinienės monografija „Emocinis intelektas: Lietuvos jaunimo tyrimas“, 17 val. – Liucijaus Dringelio, Evaldo Ramanausko, Nijolės Steponaitytės mokslo studija „Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų erdvinės struktūros savitumo nustatymas ir jo išsaugojimas“ pristatymas.

KAVB Vilniaus knygų mugei dovanoja asmenybių įžvalgas, pasakas ir edukacinį žaidimą

Vasario 25–28 d. Vilniaus parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyks tradicinė Vilniaus knygų mugė. Šiais metais net trys Kauno apskrities viešosios bibliotekos projektai papildė jos renginių programą: paroda „Asmenybė ir knyga“ supažindina su jaunimo autoritetų rekomenduojamomis knygomis, renginys „Pasakos gestų kalba“ pristato inovatyvią skaitymo formą, kuri atskleidžia lietuvių gestų kalbos subtilybes, o edukacinė programėlė „Atgimę vaikystės autoriai ir senosios iliustracijos“ bei edukacinis žaidimas „Knygos kelias“ lyg tiltas jungia senąją knygą ir šiuolaikines technologijas.

 

Knygos žymių Lietuvos žmonių gyvenime

 

„Asmenybė ir knyga“ – projektas, kuriuo siekiama garsių Lietuvos žmonių pavyzdžiu skatinti jaunimą skaityti ir semtis žinių iš knygų. Tai ilgalaikė jaunimo skaitymo įgūdžius ugdanti iniciatyva. 2014 m. atnaujintoje parodoje savo mintimis apie mėgstamiausias ir įsimintiniausias knygas pasidalijo Martynas Starkus, Agnė Kuzmickaitė, Rimvydas Širvinskas-Makalius, Ilja Laursas, Valentinas Masalskis, Sigutė Ach, Renata Šerelytė, Jurga Šeduikytė, Kristina Sabaliauskaitė, Rytis Zemkauskas, Rūta Meilutytė, Audrius Stonys. Bibliotekų erdvėje paroda veiks visomis Vilniaus knygų mugės dienomis.

 

Naujų skaitymo formų diegimas

 

Projekto „Pasakos gestų kalba“ vaizdo įrašų archyvas internete – inovatyvi galimybė vaikams su klausos negalią augti kartu su pasakomis ir jų teikiama nauda. Ši skaitymo skatinimo forma mažina atskirtį tarp rašytinio teksto, kurį kurčias vaikas paprastai įvardija kaip svetimą, ir tikslinės auditorijos. Vasario 25 d. 13 val. Vilniaus knygų mugėje konferencijų salėje 5.5 dalyviai galės ne tik susipažinti su šia skaitymo skatinimo iniciatyva, bet taip pat kartu su Lietuvos kurčiųjų draugijos prezidentu V. Pivoru, viceprezidentu K. Vaišnora ir Kauno kurčiųjų jaunimo organizacijos pirmininku M. Balaišiu atrasti aktualių ir naujų skaitymo skatinimo formų.

 

Pramogos perpintos edukacija

 

Programa „Atgimę vaikystės autoriai ir senosios iliustracijos“ bei žaidimas „Knygos kelias“– edukacinės pramogos vaikams, supažindinančios su senosios lietuvių literatūros kūriniais, žanrais, autoriais bei knygų įrišimo paslaptimis. Vasario 25 d. 14 val. bibliotekų erdvėje KAVB specialistės kvies vaikus ir jaunimą atvykti į interaktyvų renginį ir išbadyti šiuos virtualius produktus.

Lietuvių telefonuose skaitomiausia erotinė literatūra, meilės pamokos ir A. Tapinas

Praėjus pusei metų nuo pirmosios lietuviškos integruotos el. knygų parduotuvės ir skaityklės išmaniesiems įrenginiams „Milžinas“ pristatymo, išryškėjo lietuvių skaitomiausių el. knygų sąrašas. Jame dominuojantys erotiniai, meilės romanai ir populiariosios psichologijos knygos patvirtina visame pasaulyje pastebimą tendenciją – el. knygas, kaip ir popierines, dažniau skaito moterys, tačiau vyrai, lyginant su įprastomis knygomis, elektronines atsiverčia dažniau.

 

„El. knygų skaitytojų ratas Lietuvoje gana sparčiai plečiasi, o skaitmeninių knygų rinka nuolat auga. El. knygų parduotuvės ir skaitymo programėlės integracija žymiai palengvino tokių knygų įsigijimą, nes pirkėjams nebereikia turėti specialaus įrenginio tam, kad galėtų skaityti – tai galima daryti telefone arba planšetėje. Pastebime, kad didžioji dalis „Milžino“ naudotojų knygas skaito telefone – tokių vartotojų dalis sudaro apie 60 proc. Nuolat augant laikui, praleidžiamam naudojant išmaniuosius telefonus, tikimės, kad ir el. knygų skaitytojų tik daugės”, - sako „Milžino“ projekto vadovas Dainius Blynas.

 

Jo teigimu, per mėnesį „Milžino“ parduotuvėje šiuo metu vidutiniškai parduodama apie 1000 el. knygų ir atsisiunčiama apie 6000 nemokamų knygų ištraukų. Du trečdalius el. knygų skaitytojų sudaro moterys, dažniausiai 25-44 metų amžiaus. Populiariausi telefonų modeliai, kuriais naudojantis skaitomos el. knygos – „iPhone“ ir „Samsung Galaxy“. Be skaitytojų iš Lietuvos, apie 15 proc. „Milžino“ naudotojų sudaro emigrantai – Didžiojoje Britanijoje ir Norvegijoje gyvenantys lietuviai.

 

„Žvelgiant į populiariausių el. knygų sąrašą ir lyginant jį su tradicinių popierinių knygų sąrašu, galima pastebėti, kad el. leidinių skaitytojas yra įvairiapusiškesnis. Tarp skaitomiausių knygų išmaniojo telefono ar planšetinio kompiuterio ekrane – ir populiarioji literatūra, pavyzdžiui, „Balforų šeimos paveldėtojų“ serijos knygos, ir gana elitinis Jose Saramago romanas „Aklumas“. Taip pat čia aptiksime populiariosios psichologijos knygų, kaip „Likimo valdymo galimybės. Transferingas“, ir pakankamai mokslinių leidinių – tarkime, žmogaus smegenų savybes nagrinėjantį Kanados mokslininko Norman Doidge bestselerį „Save keičiančios smegenys“, - sako D. Blynas.

 

Jo teigimu, populiariausių tradicinių knygų sąrašuose išvystume ir nemažai vaikams skirtos literatūros, tuo metu skaitmeninį formatą renkasi daugiausiai suaugę žmonės, tad ir populiariausios el. knygos atitinkamai yra skirtos jau subrendusiam skaitytojui.

 

Populiariausių lietuviškų el. knygų sąrašo viršūnėje įsitvirtino vos prieš mėnesį Lietuvoje pasirodęs ir visame pasaulyje didelio atgarsio sulaukęs erotinis E L James romanas „Grėjus: Penkiasdešimt pilkų atspalvių pagal Kristianą“. Už jo rikiuojasi išmokyti mylėti žadanti Gary Chapman knyga „Penkios meilės kalbos. Kaip suprasti ir išmokti meilės kalbą“ bei populiariausia lietuviška el. knyga – Andriaus Tapino bestselerio „Vilko valanda“ tęsinys „Maro diena“.

 

Pirmąjį populiariausių el. knygų penketuką užbaigia lietuvių autorės Rūtos Vanagaitės knyga brandžioms moterims „Ne bobų vasara“ ir įtampos kupinas amerikiečių rašytojos Tess Gerritsen detektyvas „Dingusios“.

 

Į antrąjį perkamiausių Lietuvoje el. knygų penketuką patenka dar vienas A. Tapino „Akmens ir Garo miestų“ ciklo romanas – steampunk stilistika persmelkta „Vilko valanda“. Pamokymus, kaip sėkmingai bendrauti ir pelnyti aplinkinių pagarbą, dalinanti Leil Lowndes knyga „Kaip daryti įtaką. Efektyvaus bendravimo gudrybės“ įsitvirtinusi septintoje populiariausiųjų sąrašo vietoje, o nuo jos nedaug atsilieka paskutinis „Balforų šeimos paveldėtojų“ serijos meilės romanas „Olivija ir turtingasis australas“, parašytas australų rašytojos Margaret Way.

 

Populiariausių el. knygų dešimtuką vainikuoja leidyklos „Kitos knygos“ išleista N. Doidge knyga „Save keičiančios smegenys“ ir detektyvų mėgėjų įvertintas Sandra Brown romanas „Riba“, kuriame buvusiam FTB agentui tenką stoti į akistatą su pavojumi ir pamėginti išnarplioti sudėtingą bylą, kurioje įtariamuoju tampa ir jis pats.

 

Lietuviškojo „Amazon“ analogo atstovas taip pat pastebi, kad el. knygos populiariausiųjų sąraše užsibūna gerokai ilgiau nei tradicinės, kurių pardavimus riboja tiražų dydžiai, todėl skaitomiausių skaitmeninių leidinių sąrašas geriau atspindi lietuvių literatūros pomėgius ilgesniu laikotarpiu.

 

„Milžino“ el. knygas galima įsigyti internete www.milzinas.lt, o programėlę skaitymui – parsisiųsti iš Google Play („Android“ įrenginiams) arba AppStore („iOS“ įrenginiams). Programėlė yra nemokama, o el. knygų kainos prasideda nuo 0,99 euro. Naujos knygos el. formatu dažniausiai yra apie 20 proc. pigesnės nei popierinės.

 

Knygas „Milžinui“ tiekia leidyklos „Alma littera”, „Baltos lankos”, „Svajonių knygos”, „Jotema”, „Gimtasis žodis”, „Kitos knygos” ir kitos. Šiuo metu „Milžino“ el. parduotuvėje galima įsigyti daugiau nei 1000 pavadinimų knygų lietuvių kalba.

Nelik abejingas – pasirašyk peticiją „Už naujas knygas bibliotekose!“

Manai, kad daugelis knygų Lietuvos bibliotekose yra suskaitytos arba vienetinės? Pritari, kad būtina atnaujinti bibliotekų fondus? Nori skaityti tai, kas svarbu dabar?

Kviečiame Lietuvos visuomenę išreikšti savo pilietinę valią ir pasirašyti internetinę peticiją „Už naujas knygas bibliotekose!“. Vilniaus knygų mugėje, kuri vyks vasario 25 – 26 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO, savanoriai ir leidėjai kvies lankytojus būti pilietiškai aktyviems. Peticija su piliečių valia bus pateikta Lietuvos institucijoms, atsakingoms už bibliotekų leidinių fondų atnaujinimą.

  • Vienam Lietuvos gyventojui skiriama 0,69 €, Estijoje – 1,34 €, Skandinavijos šalyse – 11 €.
  • 1000 gyventojų Lietuvoje tenka 100 knygų, minimali IFLA rekomendacija – 200 knygų.



Savo kultūrą saugančiai ir vystančiai valstybei būtina, kad skaitomiausios, aktualiausios ir naujausios knygos būtų prieinamos skaitytojams ir išsaugotos ateities kartoms. Šiuo metu didžiąją dalį bibliotekų knygų fondų sudaro iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išleistos knygos.

Laisvė rinktis informaciją – demokratinės visuomenės bruožas, demokratijos įgyvendinimo sąlyga. Biblioteka – žmogaus įrankis informacijos laisvei. Skurdus bibliotekos leidinių fondas – žmogaus laisvės ir teisės į informaciją, išsimokslinimo, kūrybiškumo, asmenybės augimo ribojimas.

Reikalauk savo teisės į informaciją, pasirašyk peticiją ir ateik į biblioteką. Gauk tai, kas yra būtina, gauk tai, kas tau priklauso.

Nelik abejingas – tik skaitanti visuomenė yra sąmoninga visuomenė!

Pasirašyk peticiją ir išreikšk savo pilietinę valią
www.lla.lt ir http://peticijos.lt/visos/71955

Vilniaus knygų mugėje - dėmesys kaimyninei Ukrainai ir laikui nepavaldžioms knygoms

Ketvirtadienį, vasario 25 d., prasidėsianti 17–oji Vilniaus knygų mugė lankytojus pasitiks ne tik renginių, naujų leidinių gausa, muzikos pasirodymais, kūrybinėmis dirbtuvėmis, bet ir laikui nepavaldžių antikvarinių knygų aukcionu bei gausiu svečių būriu iš Ukrainos.

 

Lietuvos ir Ukrainos kultūrinės partnerystės metų prologas

 

Vienas iš mugės akcentų – Ukrainos kultūros vitrina: ukrainiečiai rašytojai, žurnalistai, leidėjai, knygų iliustruotojai, kino režisieriai skirtingais aspektais pristatys savo šalies šiuolaikinę kūrybinę mintį ir ieškos galimybių bendradarbiauti su kolegomis Lietuvoje.

 

Vilniaus knygų mugėje lankysis 11-os Ukrainos leidyklų atstovų delegacija. Tarp jų – leidyklos „Duh i Litera“ vadovas Leonidas Finbergas, „CALVARIA“ leidyklos atstovai, puikių knygų vaikams leidykla „OLD LION“ iš Lvovo ir kt.

 

Svečiai dalyvaus knygų pristatymuose, kūrybinėse dirbtuvėse bei diskusijose. Pirmąją mugės dieną, „Knygų šalies“ kūrybinėje studijoje „Tu gali sukurti knygą“ (4 salėje) vyks Ukrainos ir Lietuvos knygų iliustruotojų kūrybinės dirbtuvės Lietuvoje gyvenantiems ir nuo karo nukentėjusiems vaikams, atvykusiems iš Rytų Ukrainos. Šį užsiėmimą ves kino režisierė, dainuojamosios poezijos atlikėja, rašytoja Iryna Tsilyk, iliustruotojai, meno studijos „Agrafka“ įkūrėjai Romana Romanyshyn ir Andryi‘us Lesivas drauge su Ieva Babilaite, Kęstutis Kasparavičiumi, Pauliumi Juodišiumi bei „Stalo teatro“ režisiere Saule Degutyte.

 

Kūrybinėje studijoje ukrainiečių dailininkas A.Lesivas konsultuos jaunuosius Lietuvos iliustruotojus, I.Tsylikas ves kūrybines dirbtuvėles vaikams „Gyvenimas toks įdomus“, o „Agrafkos“ dailininkai kvies mugės lankytojus į „Pasakų enciklopediją“.

 

Knygos kino salėje vyksiančiame renginyje „Tavo balsas mano sakiny“ bus rodomi jaunųjų Ukrainos dokumentinio kino kūrėjų filmai, vyks literatūriniai skaitymai. Penktadienį čia vyks ir diskusija „Naujas didysis lietuvių-ukrainiečių santykių naratyvas“, kurioje savo nuomonėmis dalinsis rašytojai A.Kurkovas, M.Kiyanovska, S.Loiko, buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža.

 

Garsūs Ukrainos rašytojai pristatys savo naujus romanus. Lietuviams jau pažįstamas Andrejus Kurkovas pristatys knygas „Maidano dienoraštis“ ir „Bikfordo pasaulis“, o karo žurnalistas ir fotografas, „Los Angeles Times“ korespondentas Sergejus Loiko pristatys savo romaną „Aeroport“, kuriame užfiksuota jo asmeninė patirtis Donecko oro uoste 2014 m. spalį (jis buvo vienintelis užsienio korespondentas, išbuvęs keturias dienas su vadinamaisiais „kiborgais“ – Donecko oro uostą gynusiais Ukrainos kariais).

 

Rašytojų kampe bus surengta diskusija „Vertimo kryžkelės: žydų kultūros tekstų kelias pas lietuvių skaitytoją“, kurioje dalyvaus L.Finbergas, Olga Lempert (Izraelis), M.Kvietkauskas, Kristina Gudelytė.

 

Vaikų literatūros salė ir kūrybinės dirbtuvės – įkvėpimo šaltinis visai šeimai

 

Visas keturias knygų mugės dienas mažųjų skaitytojų ir kūrybiškai nusiteikusių tėvelių, norinčių iš naujo atrasti knygos ir iliustracijų pasaulį, lauks Vaikų literatūros salė bei jau tradicija tapusios kūrybinės dirbtuvės „Tu gali sukurti knygą“.

 

Čia bus galima susitikti su svečiais iš kaimyninių šalių: lankysis Stasys Eidrigevičius, Magdalena Kłos-Podsiadło ir Małgorzata Gurowska iš Lenkijos, Kastus Shydlouski iš Baltarusijos, Romana Romanyshyn, Andriy Lesiv, Irina Cilik iš Ukrainos, Tiia Mets iš Estijos. Taip pat visi turės galimybę ne tik pabendrauti, bet ir padirbėti kartu su Rémi Courgeon iš Prancūzijos, Catarina Sobral iš Portugalijos, Caroline Thaw iš Didžiosios Britanijos. O bene labiausiai laukiama kūrybinės studijos viešnia – gyva legenda vadinama, neįtikėtinas erdvines knygas kurianti 87 metų Hanso Kristiano Anderseno premijos laureatė Květa Pacovská iš Čekijos.

 

Kolektyvinę iliustraciją „Senamiesčio Gyvatę Anakondą“ kvies kurti ir vaikų mylimas, fantazijos nestokojantis knygų autorius ir iliustratorius Kęstutis Kasparavičius. Knygų šalies dirbtuvėse jau sukurti septyni dideli Kęstučio piešiniai, kuriuos jis nupiešė kartu su mažaisiais Vilniaus knygų mugės bičiuliais.

 

Kūrybinėje studijoje smalsaujančių taip pat lauks ne tik vėjaknygių dirbtuvės, galimybė pasigaminti savo asmeninį knygos antspaudą, brailio rašto, spausdinimo mašinėlių, komiksų, mirioramų dirbtuvės, bet ir „Pasakų enciklopedijos“ kūrimas, teatrinis Stasio Eidrigevičiaus piešimo performansas „Mamos linija“ ir daugybė kitų užsiėmimų bei susitikimų.

 

Kaip ir kasmet, vasario 28 d., sekmadienį, 16 val. bus paskelbti „Knygų šalies“ Naujieji metai ir pristatyti mugėje sukurti darbai. Ir vėl plazdės kabanti naujausių knygų vaikams bei jaunimui ekspozicija, o lankytojai bus kviečiami nukirpti patikusią knygą.

 

Galimybė asmeninę biblioteką papildyti laikui nepavaldžiomis knygomis

 

Vilniaus knygų mugėje pirmą kartą bus surengtas ir antikvarinių bei retų knygų ir spaudinių aukcionas. Organizatorių teigimu, retai pasitaikanti galimybė iš arti susipažinti su išskirtiniais spaudiniais ir prieinama galimybė registruotis dalyvauti aukcione dalį žmonių turėtų paskatinti įvertinti savo namų biblioteką ar net ją papildyti vienu kitu itin vertingu leidiniu.

 

„Prabangos ir azarto kupini meno ar kitų vertybių aukcionai, kokius paprastai matome filmuose, iš tiesų yra pasaulinio lygio renginiai, tačiau jie gana reti ir sudaro tik labai nedidelę dalį rinkos. Bet mes savo ruožtu siekiame, kad ir šis aukcionas būtų įdomus, azartiškas ir leidžiantis kiekvienam besidominčiam savo kailiu patirti neretai mistifikuojamą aukcionų dvasią“, - intrigavo organizatorė, „Vilniaus aukciono“ direktorė dr. Simona Makselienė.

 

Aukcione bus pristatomos knygos nuo 1561 m. iki šiuolaikinių, kaip antai, 1975 m. Jurgio Mačiūno išleistos „Fluxus“ knygos. Knygų kainos prasideda nuo 5 Eur, o štai brangiausias aukciono lotas – Konstantino Sirvydo „Trijų kalbų žodynas“ (1713 m.) kurio pradinė kaina – 8000 Eur. Taip pat aukcione bus pristatoma lituanistinė kartografija ir istorinė grafika, fotografijos, afišos, plakatai, dokumentai, periodika, kalendoriai.

 

„Šis aukcionas yra lituanistinis, bet nustebsite, kokią reikšmingą vietą jame užima lenkiškos, vokiškos, žydiškos, rusiškos, gudiškos knygos. Tokiu būdu mes plečiame sąvokų „lituanistika”, „lituanistinis” ribas ir tarsi sugrįžtame į multikultūrinį, multikalbinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės būvį. Manau, nesuklysiu spėdama, kad šio aukciono rinkinys pasirodys įdomus tiems žmonėms, kurie jaučiasi LDK palikuonimis,“ – teigė Vilniaus Aukciono vadovė.

Gina Viliūnė vėl prakalbino Vilniaus mūrus

Prieš porą metų istoriniame detektyve „Vilniaus Madona“ profesionali gidė Gina Viliūnė pasakojo Vilniui nusipelniusio kunigaikščio Aleksandro meilės istoriją XVI a. LDK sostinėje ir narpliojo dar neatskleistas miesto paslaptis.

 

Šiemet naujame romane „Magdalė, smuklės merga“ autorė tęsia pasakojimą apie miestiečių intrigas pusamžiu brandesniame Vilniuje ir žada atskleisti dar daugiau netikėtų miesto istorijos vingių. Naujausia leidyklos „Alma littera“ išleista G. Viliūnės knyga, kartu su rašytoja Jolita Herlyn ir žurnalistu Giedriumi Drukteiniu diskutuojant moters troškimų tema, bus pristatyta kitą savaitgalį vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje. 


  
Knygoje „Magdalė, smuklės merga“ dėmesys kreipiamas jau nebe į dvaro gyvenimą, bet į paprastus miestiečius. Romano veiksmas prasideda 1530 m. pavasarį, kai Vilniuje ima siausti „juodoji mirtis“ – maras. Vieni gyventojai bėga, kiti bando pasipelnyti iš užklupusios nelaimės. Užupio smuklės mergą Magdalę likimas nuveda į teisėjo Vaitiekaus Skirtauto rūmus, tačiau ji nė neįtaria, kokios intrigos rezgamos šių puošnių namų užkaboriuose.

 

Greta sąmokslų ir pinklių, kūrinyje eilinių XVI amžiaus miestiečių lūpomis pasakojama apie tuometines šventes, amatus, papročius, marui gydyti pasitelkiamus stebuklingus vaistus ir burtus. 

 

„Vilniaus istorija – sena ir labai turtinga. Tai skirtingų tautų ir religijų susikirtimo vieta, kultūrų katilas, palikęs ryškius ženklus istorijoje. Šio miesto gatvės visad buvo painių intrigų veiksmo vieta, tad sostinės istorija visad išliks neišsemiamas kūrybos ir domėjimosi šaltinis“, – paklausta, kodėl jos knygose dominuoja Vilniaus istorijos tema, pasakoja G. Viliūnė.

 

Rašytoja atsisako skaitytojus skirstyti pagal amžių ar išsilavinimą, o savo kūrinį dovanoja visiems, simpatizuojantiems istorijai ir dinamiškam siužetui. Jos teigimu, būsimam skaitytojui nebūtinas joks pasirengimas: knyga įtrauks tiek menkai susipažinusius su Lietuvos ir Vilniaus raida, tiek su autore besidalijančius aistra istorijai.

 

Romaną „Magdalė, smuklės merga“ Gina Viliūnė pristatys Vilniaus knygų mugėje, vasario 27 d., šeštadienį 12 val. kartu su Jolita Herlyn ir jos naujausia knyga „Atsargiai – moteris“. Rašytojas bendrai išpažinčiai sujungė dėmesys moters troškimams ir transformacijai, nors jų protagonistes ir skiria 500 metų.

 

Bendro renginio, kurį moderuos žurnalistas Giedrius Drukteinis, tema – „Ko trokšta moterys – kas bendro tarp XVI a. smuklės mergos Magdalės ir XXI a. emigrantės Redos?”

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/gina-viliune-vel-prakalbino-vilniaus-murus-286-583605

Leidėjų asociacijos direktorė: bibliotekoms tenka 0,69 euro įsigyti knygų vienam žmogui

„Jeigu šiandien visos politinės partijos susitartų, kad knyga turi būti prieinama, ir tos knygos būtų perkamos bibliotekoms, tikrai labai daug laimėtume“, – įsitikinusi Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomojo direktorė Aida V. Dobkevičiūtė. Lietuvos bibliotekoms valstybė skiria 0,69 euro įsigyti knygų vienam žmogui, o vidutinė knygos kaina yra beveik 9 eurai – per krizę „suliesėjusios“ lėšos tik skatina neskaitančios visuomenės augimą. Šiemet bibliotekoms nemažai dėmesio teks ir Knygų mugės metu, tačiau jo neužteks įpirkti naujausių leidinių arba knygų, suskaitytų tiek, kad jas tenka išduoti plastikiniuose apvalkaluose.

 

Pilnėjančios bibliotekų lentynos atpigintų knygas

 

Prieš kelerius metus Lietuvoje buvo išleidžiama apie 5 tūkst. pavadinimų knygų, pastaruoju metu leidybos apsukos sumažėjo iki 3 tūkst. Po krizės padaugėjo apsilankymų šalies bibliotekose, tačiau pastebėta, kad joms trūksta lėšų atnaujinti iki byrėjimo suskaitytas knygas. Būtent didesnė finansų injekcija ne vien bibliotekų interjerui, bet ir leidiniams pirkti galėtų apskritai sumažinti knygų kainą.

 

„Bibliotekose knygos būtų prieinamos nemokamai tiems, kurie nori skaityti, tai padidintų knygų leidėjų tiražus ir sumažintų knygos savikainą, ir visos knygos taptų pigesnės tiems, kas perka knygynuose. Kartais leidėjai kaltinami už lobizmą, kai sako: „Didinkite biudžetą bibliotekų knygų įsigijimo fondams.“ Tai labai susijusi ir svarbi grandinė, labai aiški visose mažų kalbų šalyse, nes paprastai jose pagrindinė injekcija paskatinti knygų leidimą nacionaline kalba, ypač, kai mažai skaitytojų, yra per bibliotekas“, – su Alfa.lt savo pastebėjimais dalijosi A. V. Dobkevičiūtė.

 

Autoriaus ieškantis Personažas susitiko su Vilniaus knygų mugės organizatoriais

Šiandien, vasario 18 d., aktyviai autoriaus ieškantis personažas Umiastovskių rūmuose susitiko su Vilniaus knygų mugės organizatoriais ir spaudos atstovais. Susitikimo metu paaiškėjo visos svarbiausios vasario 25-28 d. vyksiančios 17-osios Vilniaus knygų mugės naujienos ir detalės.

 

 

Teatralizuotos spaudos konferencijos metu mugės naujienas pristatę mugės organizatoriai ne tik įvardijo didžiausius užsienio svečius, apžvelgė kultūrinę programą, bet ir pažadėjo, kad kitų metų mugės temą sužinosime anksčiau nei įprasta – ji bus paskelbta jau vasario 28 d.

 

 

17 –oji mugė – didžiausia renginio istorijoje

 

 

Renginių, naujienų ir susitikimų gausa kasmet pasižyminti Vilniaus knygų mugė šiemet ne tik pakvies į daugiau nei 400 kultūrinių renginių, bet bus didžiausia plotu per visą renginio istoriją.

 

 

„Knygų mugėje susitinka visi – ne tik autoriaus ieškantys personažai, bet ir skaitytojai, rašytojai, leidėjai ir svečiai. Ir šiemet erdvės susitikimams bus kaip niekad daug – mugė išsiplėtė per visas penkias parodų ir kongresų centro LITEXPO sales, kurios turės savo specializaciją ir temą. 5 –oji salė bus skirta grožinei literatūrai ir ją pristatantiems stendams bei renginiams, 4 – oji Vaikų literatūros salė apims ne tik leidyklų stendus, bet ir renginių erdves, kūrybinę studiją „Tu gali sukurti knygą“. 3 –joje salėje įsikurs akademinės bei profesinės literatūros leidėjai, taip pat diskusijų klubas forumas – LRT studija, 2 –oje salėje karaliaus bukinistų pasažo aura ir vyks atviras antikvarinių knygų aukcionas, o 1 – ąją salę pripildys muzika, atlikėjai, įrašų leidėjai“, – glaustai tematines mugės sales pristatė LITEXPO parodų grupės vadovė Milda Gembickienė.

 

 

Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Aida Dobkevičiūtė savo ruožtu pastebėjo, kad mugės dydis nebūtinai tiesiogiai siejasi su leidybos sektoriaus situacija Lietuvoje. Vis dar po 2009 m. krizės neatsigaunančio sektoriaus atstovų uždavinys, garantuojantis sėkmę, - atrasti personažus, kurie ras savo skaitytojus.

 

 

„Leidybos sektorius Europos mastu yra svarbus ir didelis, čia veikia 6 didžiausios pasaulyje leidyklos, o sektoriaus apyvarta kasmet siekia per 24 mln. eurų. Kasmet pasirodo apie 9 mln. leidinių, iš kurių – 0,5 mln. leidinių sudaro naujų pavadinimų knygos. Pas mus situacija žinoma kitokia. Per metus išleidžiama maždaug 3000 naujų knygų, o tiražas vidutiniškai siekia 1200 egzempliorių. Skaičiuojama, kad kol kas leidėjams atsiperka ar yra pelninga viena iš dešimties knygų“, - skaičius vardijo A.Dobkevičienė

 

 

Trys garsiausi mugės užsienio svečiai: A.Kurkovas, M.Stepnova ir L.Riley

 

 

Užsienio svečių delegaciją pristačiusi leidyklos „Tyto alba“ direktorė, Vilniaus knygų mugės organizacinio komiteto narė Lolita Varanavičienė pastebėjo, kad šiemet atvyksta itin marga, net 35 užsienio svečių delegacija.

 

 

„Kaip ir kasmet galiu pasakyti, kad kviečiamųjų autorių sąrašas buvo kelis kartus ilgesnis nei atvykstančių svečių. Tačiau šiemet galėdami pristatyti tris svarbiausias pavardes, tris pasaulinio ryškumo žvaigždes: Andrejų Kurkovą iš Ukrainos, Mariną Stepnovą iš Rusijos ir Liucindą Riley iš Jungtinės Karalystės“, - svarbiausius svečius vardijo L.Varanavičienė.

 

 

A.Kurkovas – labiausiai į užsienio kalbas verčiamas ukrainiečių autorius, jau pažįstamas Lietuvos skaitytojams, šiemet mugėje pristatys savo naujausią romaną „Maidano dienoraščiai“. Jis ypač vertinamas už savo ko ne pranašiškas įžvalgas apie Rusijos politikos vingius ir planus,  taip pat gerai suvokiantis situaciją Ukrainoje ir daug bei įdomiai apie tai kalbantis ir rašantis. Aktualiomis įžvalgomis susitikimuose jis dalinsis ir su mugės lankytojais.

 

 

Dar viena viešnia – Marina Stepnova – tai viena garsiausių šiuolaikinės Rusijos autorių, Lietuvoje geriausiai žinoma kaip romano „Lazario moterys“ autorė. Jos kūriniai jau išversti į 25 pasaulio kalbas, o filmo kūrėjų dėmesio verti romanai, pasirodo, niekada nebus ekranizuoti, mat tai draudžia pati autorė. Vizito Lietuvoje metu autorė pristatys naujausią, ką tik lietuvių kalba pasirodžiusį romaną „Italų pamokos“, skaitys paskaitą Vilniaus Universitete ir susitiks su skaitytojais Vilniaus knygų mugės renginiuose.

 

 

Lucinda Riley – pasaulinių bestselerių autorė, Lietuvoje išpopuliarėjusi 2012 metais, kai buvo išleistas jos romanas „Orchidėjų namai“. Dabar galima susipažinti su keturiais jos kūriniais, išverstais į lietuvių kalbą, ir itin populiariais visame pasaulyje. Ypatingų būdu – pirmiausia balsu pasakojanti, o tik vėliau įrašus į tekstą transkribuojanti – savo šeimos sagas, dar vadinamais istoriniais romanais, rašanti autorė, Vilniuje užsibus vos parą ir susitiks su mugės lankytojais.

 

 

Grožinė literatūra užleidžia pozicijas

 

 

Lietuvos kultūros instituto direktorė Aušrinė Žilinskienė, pristatydama kultūrinių renginių programą, pastebėjo, kad aiškiai matyti, jog mugėje grožinė literatūra užleidžia savo pozicijas.

 

 

„Vis daugiau knygų pristatoma istorine, sociologine, politologine ar kultūrologine tematika. Suskaičiavau per 20 knygų skirtų žymioms Lietuvos istorinėms asmenybėms. Didelio susidomėjimo sulaukia miestai, jų istorijos. Vien apie Vilnių pristatoma per 10 naujų knygų. O kur dar Klaipėda, Panevėžys, kiti miestai. Žinoma, grožinių knygų premjeros taip pat lauks savo skaitytojų“, - vardijo A.Žilinskienė.

 

 

Gytis Vaškelis tuo tarpu atkreipė dėmesį į išskirtinę Diskusijų klubo programą.

 

 

„Šiemet diskusijų klubas išties labai „karštas“. Bus kalbama itin aktualiomis, šiandienos problemas atliepiančiomis temomis: ir apie migracijos iššūkius, ir apie sovietmečio Lietuvos rašytojus, ir apie lietuvių literatūros ekranizacijas kine. Su tokiomis diskusijomis įsirašysime į bendrą viešosios erdvės aktualijų lauką“, - pastebėjo G.Vaškelis.

 

 

Mugės lankytojų lauks ir dar viena staigmena – ateinančios mugės tema bus atskleista anksčiau nei įprasta. Šiai mugei baigiantis, vasario 28 d., jau bus aišku, kam dėmesį organizatoriai skirs kitais metais.

 

 

Kviečia planuoti iš anksto

 

 

Daugiausia lankytojų mugę aplanko šeštadienį, tad norint apeiti leidėjų stendus, Bukinistų pasažą ir neskubant įsigyti knygų, patariama atvykti ketvirtadienį ar penktadienį. Pagrindiniai svečiai su skaitytojais susitinka penktadienį ir šeštadienį, o šiais metais sekmadienis bus skiriamas ne tik kaip įprasta, šeimoms, bet ir ryškiems personažams. Visi, persirengę mėgstamų knygų herojais, sekmadienį į mugę bus įleidžiami nemokamai.

 

 

„Siūlome lankytojams prieš apsilankant mugėje gerai iš anksto išstudijuoti renginius ir susidaryti savo programą taip, kad suspėtų susitikti su mėgstamais autoriais, sudalyvautų diskusijų klube, nusipirktų knygų, pažiūrėtų filmą Knygos kino salėje, užsuktų į kūrybinę studiją, o vakarą praleistų gyvo garso koncerte. Šiemet paruošėme išties spalvingą programą, ypač daug įdomios veiklos ir susitikimų žada Vaikų literatūros salė bei Bibliotekų erdvė, tad vienos dienos mugėje gali būti per mažai“,- rekomenduoja LITEXPO parodų grupės vadovė Milda Gembickienė.

 

 

Norintys mugę patogiai pasiekti iš Vilniaus centro galės pasinaudoti nemokamais autobusais. Kaip įprasta, į mugę lankytojus iš stotelės „Arkikatedra“ kas pusvalandį nemokamai veš du autobusai. Išsamią renginių programą, naujienas bei naudingą praktinę informaciją rasite čia: www.vilniausknygumuge.lt

 

 

Faktai ir skaičiai

 

 

Vilniaus knygų mugė rengiama 17 – tą kartą.
Pirmą kartą organizuojamas atviras antikvarinių knygų aukcionas.
Gausiausia svečių delegacija – iš Ukrainos.
Mugės plotas – didžiausias renginio istorijoje.

 

 

Šiemet:

 

330 dalyvių iš 8 šalių (Lietuva, Latvija, Baltarusija, Šveicarija, Vokietija, Japonija, Omano Sultonatas, Ukraina);
42 nauji dalyviai;
400 kultūrinių renginių;
35 užsienio svečiai iš 13 šalių (Slovėnijos, Ukrainos, Rusijos, Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos, Jungtinės Karalystės, Estijos, Čekijos, Austrijos, Portugalijos, Norvegijos, JAV);
50 muzikos leidėjų, atlikėjų ir muzikinių renginių organizatorių stendų Muzikos salėje;
200 muzikos kūrėjų ir atlikėjų;
13 meno parodų;
14.600 - bendras mugės plotas su renginių zonomis;
10.800 m² - ekspozicinis plotas.

Tomas Dirgėla: „Nebūsi skaitytoju, nebūsi ir rašytoju“

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) absolvento, rašytojo Tomo Dirgėlos knyga „Apie raganą Šiokiątokią“ jau apdovanota Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią metų debiutą ir nominuota tarp geriausių 2015-ųjų knygų vaikų kategorijoje. Jaunas vyras LEU Lituanistikos fakultetui (LF) jaučiasi dėkingas ne tik už tai, kad čia užaugo kaip rašytojas, bet ir už pažintį su žmona. Šiandien šeima ir rašymas jam – svarbiausi dalykai gyvenime.

 

Jūsų parašyta knyga „Apie raganą Šiokiątokią“ buvo apdovanota Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią metų debiutą, nominuota kaip geriausia metų knyga vaikų kategorijoje. Ar rašydamas šią knygą tikėjotės, kad ji sulauks tokio pripažinimo?

 

Nesitikėjau. Tuo metu buvo visiškai visiškos kūrybinės „šakės“. Jei ragana nebūtų pasirodžiusi, būčiau visai nežinojęs, kur link judėti toliau, kam ir kodėl rašyti. O čia, štai, suveikė kažin kokie raganiški burtai...

 

Pirmoji jūsų knyga buvo pasakėčių. Antroji – vaikams. Kaip nusprendėte parašyti knygą mažiesiems?

 

Iškepiau sykį tokį sluoksniuotos tešlos pyragą. Vienas sluoksnis buvo meilė vaikams, kitas vadinosi pagarba vaikystei, o trečias – įskiepytas LEU LF aplinkos – meilė knygai. Ištraukiau iš orkaitės, sukirtau ir štai!

 

Iš kur semiatės idėjų? Kas jus įkvepia kurti?

 

Tokio klausimo sulaukiu ir iš savo skaitytojų, kuriems atsakau trumpai – knygos. Nebūsi skaitytoju, nebūsi ir rašytoju. Be skaitymo kurti įkvepia ir pats kūrimo procesas. Kartą ilgai neaplankius mūzoms supratau, kad rašymas yra spalvotai juodas darbas. Gal ir ramiau – nereikia laukti jokio įkvėpimo, tiesiog sėsti ir padirbėti.

 

2014 m. sausį pasirodė pirmoji jūsų knyga „O tempora!“. Kada supratote, kad rašysite knygas, ir kada kilo knygos „Apie raganą Šiokiątokią“ idėja?

 

„Temporoj“ sugulė kultūrinėje spaudoje publikuoti tekstai, turėję vienokių ar kitokių turinio giminystės ryšių. Sykį LEU LF prodekano Dainiaus Vaitiekūno dėka galvoje ėmė kirbėti mintys apie pirmąją knygą. Surinkau tekstus vienon vieton, nusiunčiau universiteto leidyklon. Jiems visai pritiko! O apie knygų rašymą pasvajodavau jau pradinėje mokykloje, eiliuodamas „pievutę“ ir „saulutę“, „žolytę“ ir „karvytę“…

 

Dabar dirbate darželyje su vaikais. Kaip nusprendėte imtis šio darbo? Mūsų visuomenėje įprasta, jog pedagoginį darbą dirba moterys... Kaip jūs vertinate šį stereotipą?

 

Darželyje dirbti svajojau dar būdamas vaikas, kai eidavau aplankyti ar pasiimti savo mažosios pusseserės. Neseniai atradau, kad esama vietų, kur dirbti auklėtoju labiau už popierių reikalinga meilė vaikams. Kas be ko, darbas darželyje didelė patirtis ir man kaip tėčiui. O žodis „stereotipas“ jau pats sako, kad yra sugalvotas kažkokių neaiškių tipų.

 

Kaip nusprendėte studijuoti LEU? Ką šios studijos jums davė kaip asmenybei ir kūrėjui?

 

Mokykloje visi dalykai ėjosi kaip per margariną, tik lietuvių ėjosi kaip per sviestą. O ir mokytojo darbas kartais pasirodydavo visai įdomus. Šitaip atsiradau LEU. Nors, tiesą sakant, kelias nebuvo lengvas – pirmą kartą veždamas stojimo dokumentus kažin kodėl atsidūriau Vilniaus oro uoste… LEU LF padovanojo mylinčią šeimą (su žmonele susipažinome paskaitose) ir užaugino kaip rašytoją. Šiandien šeima ir rašymas man – svarbiausi dalykai gyvenime.

 

Kokie jūsų gražiausi prisiminimai iš studijų laikų?

 

Jų labai daug ir visi jie gražiausi! Susideda į vieną ir išeina toks didelis, jaukus ir smagus prisiminimas. Jis, matyt, niekur niekada nedings.

 

Kokią dabar knygą rašote?

 

Viena beveik baigta, laukia atsakymo dėl paramos – tokia šiek tiek piratiška, nors tikri piratai iš manojo Albino Bebarzdžio tik smagiai pakikentų… Kita įpusėta, maginės fantastikos žanro – veiksmas vyksta gimtojoj Palangoj, tiksliau, poroje vietų: viena tikra, kita fantastinė. Išliks tik viena, tad gelbėti tikrosios Palangos stoja ne bet kas, o vaikai.

Paskirta 2016 metų Vilniaus klubo premija knygai apie Vilnių

Artėjant 17-ajai tarptautinei Vilniaus knygų mugei Vilniaus klubas ir Lietuvos leidėjų asociacija (LLA) skelbia pirmosios Vilniaus klubo premijos knygą – laureatę. Premiją įsteigė Vilniaus klubas.

 

Premijos tikslas – skatinti Lietuvos ir užsienio autorius rašyti apie Vilniaus miestą ir jį populiarinti. Konkursu siekiama kasmet įvertinti išleistas knygas apie Vilniaus miestą, kurios skatina pažinti Lietuvos sostinę, populiarina Vilniaus miesto istoriją, tradicijas, savitumą per knygą kaip miesto vizitinę kortelę, ugdo vilniečių ir svečių žingeidumą ir pagarbą Lietuvos sostinei, bei išrinkti ir paskelbti Premijos laureatą. Konkursui pateiktas knygas atrenka ir vertina Konkurso komisija, kurią sudaro Lietuvos leidėjų asociacijos deleguoti literatūros kritikai ir Vilniaus klubo atstovai.

 

Konkurso vertinimo komisijos sprendimu, 2016 m. Vilniaus klubo premija skirta Gražinai Mareckaitei už knygą „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ (R. Paknio leidykla; nuotraukų autoriai: Arūnas Baltėnas, Jan Bułhak, Ipolitas Cieška, Józef Czechowicz, broliai Czyżai, Jerzy Hoppen, Abdon Korzon, Raimondas Paknys, Sofija Urbonavičiūtė-Subačiuvienė; knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis).

 

Šiais metais konkurse buvo vertinamos knygos apie Vilnių, išleistos per 2013-2015 metus. Konkursui buvo galima pateikti grožinės, memuarinio pobūdžio, edukacinės, mokslo populiarinimo srities knygas, albumus. Premijos dydis – 1000 €.
 
25 konkurse dalyvavusias knygas vertino ir Vilniaus klubo premiją šiais metais paskyrė konkurso vertinimo komisija, kurią sudarė knygos meno ekspertė Danutė Zovienė, literatūros ekspertai Jūratė Čerškutė, Aida V. Dobkevičiūtė, Antanas Gailius, Inga Mitunevičiūtė,  bei Vilniaus klubo atstovai  Rita Bartkevičienė, Dalia Gruodienė, Kristina Mekšrūnienė, Ričardas Sartatavičius.

Vilniaus klubo premijos laureatas bus apdovanotas vasario 25 d. 18 val. buvusiuose Umiastovskių rūmuose, adresu  Trakų g. 2/Pylimo g. 24, Vilniuje.

 

Konkursas ir nuostatai skelbiami Lietuvos leidėjų asociacijos el. svetainėje
www.lla.lt.

 

 

Akupunktūriniai „Nedingusio Vilniaus“ tyrinėjimai

Vidas Poškus (g. 1977) studijavo dailės istoriją Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu Lietuvos kultūrinėje spaudoje ir tinklaraščiuose skelbia dailės kritikos tekstus ir esė. Reiškiasi kaip meno kuratorius ir dailininkas. „Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros“ – pirmoji jo knyga.

 

Vilnius yra kaip laikrodis ir kaip filosofas, – sako Vidas Poškus. Tarsi didelis kūnas, kurį norisi (ir galima) pažadinti, bedant adatėles į gyvybiškai svarbius kūno taškus. Autorius klajoja po šį miestą-kūną, pasakodamas dailės, architektūros, savo paties istorijas.

 

Tai labai asmeniška, subjektyvi ir netikėta knyga, nustebinsianti ir tuos, kurie mano, jog Vilnių pažįsta kaip savo penkis pirštus, ir tuos, kurie ruošiasi jį atrasti.

 

Parašyti knygą apie Vilnių ir jo dailę bei architektūrą paskatino paprasta priežastis – meilė šiam miestui. Kasdien vaikščiodamas šio seno miesto gatvėmis ir stebeilydamas į šventoves ir rūmus, namus ir kiemus, stengiuosi (nors didelių pastangų ir nereikia!) įžvelgti vis ką nors nauja. Būtent tuo ir norisi pasidalyti su gerbiamu Skaitytoju. Savuosiuose Vilniaus tyrinėjimuose pasitelkiau „akupunktūrinį“ metodą – šį miestą matau kaip gyvą organizmą, į kurį besdamas adatėles katalizuoju įvairias jo istorijos ir gyvosios praeities detales. Tai nėra sisteminga mokslinė analizė ar nuodugni akademinė studija – daugiau impresionistiniai pasažai, subjektyvios pastabos. Tokios mintys, tikiu, apninka kiekvieną žiūrintį į Vilnių. Nes toks yra šis Miestas... Knygos pavadinimas (o ir idėja) iš tiesų turi sąsajų su didžiuoju Vlado Drėmos veikalu „Dingęs Vilnius“. Tai nėra šio esminio veikalo tęsinys ar diskusija su juo, tai jo įkvėpti subjektyvūs pašnekesiai, tikint, kad senasis Vilnius nėra dingęs.

 

Vilnius čia analizuojamas ir nagrinėjamas, atgaivinamas ir prijaukinamas smeigiant tyrimo adatėles į spontaniškai nutaikytas vietas ir laikrodžio rodyklėmis smaigstant įvairius miesto laikotarpius bei periodus.

Atgiję literatūros personažai Vilniaus gatvėse ieškojo savo kūrėjų

Vasario 12 d. popietę Vilniaus centre atgijo ir savo kūrėjų ieškojo žinomi literatūros personažai. Hamletas, Vingių Jonas, Esmeralda su Kvazimodu ir kiti herojai peržengė knygų ribas, įsikūnijo ir pasklidę po Vilniaus gatves ieškodami autoriaus, miestiečius kvietė į vasario 25-28 d. vyksiančią 17-ąją Vilniaus knygų mugę, kurios tema – „Personažas ieško autoriaus“.

 

 

„Personažai ir kūrinių herojai gyvi ne tik popieriaus lape ar ekrane. Jie visuomet tarp mūsų, greta. Jie gyvi, nes aktualūs, pasakojantys amžinas istorijas, suteikiantys mūsų kasdienybei netikėtumo, įkvėpimo, idėjų. Norėjome, kad miestiečiai tai pajustų,“ – teatralizuotos eisenos idėją pristatė parodų ir kongresų centro LITEXPO parodų grupės vadovė Milda Gembickienė.

 

Vilniečių akis traukė ne tik po parduotuves, kavinukes, knygynus ir gatves aktyviai autorių ieškoję literatūriniais personažais persirengę „Vilniaus Senamiesčio teatro“ aktoriai, bet ir dėmesį prikaustę įspūdingo dydžio kojūkininkai.

 

 

Pasak eisenos organizatorių, šiemet didžiausia Baltijos šalyje knygų mugė kvies ne tik skaityti, bet ir įdėmiai įsižiūrėti į aplinką, pasiruošti gyvam susitikimui akis į akį su kūrėjais, autoriais, leidėjais ir bičiuliais.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-02-12-atgije-literaturos-personazai-vilniaus-gatvese-ieskojo-savo-kureju/140764

 

Nauja Agnės Gilytės stiliaus patarimų knyga paaugliams

Agnė Gilytė prieš porą metų parašė ir išleido didelio populiarumo sulaukusią knygą „Spintologija“. Šios knygos nugarėlėje rašoma, jog ši knyga jums, jeigu:

  • galvoje – chaosas dėl spintos turinio
  • tau 11–19 metų
  • nori gerai atrodyti bet nežinai, kaip
  • tau svarbu gerai jaustis
  • nebesugalvoji, kaip išsiskirti dėvint uniformą
  • nori patikti JAM

Garsi stilistė Agnė Gilytė pažada, kad daugiau nebereikės sukti galvos ieškant atsakymo į klausimą „Ką rengtis?“. Knygoje ji padės rasti trūkstamas detales tame chaose, kuriame kartais jaučiasi atsidūrus kiekviena paauglė. Tiesiu ir žemišku stiliumi autorė pateikia daugybę patarimų kaip pirkti, kaip pertvarkyti spintą, kaip atrasti savo stilių ir t.t.

 

Pati A. Gilytė yra užsiminusi, jog šios knygos idėja gimė seniai – dar rašant „Spintologiją“, tačiau tai tikrai nėra pirmosios knygos tęsinys. Tiesa, vizualiai abi knygos panašios: abi yra nedidelio patogaus formato, minkštais viršeliais, papuošta funkcionalia gumyte-žymekliu. Stilistės manymu, šiuolaikiniai paaugliai nemėgsta skaityti ilgų tekstų, tad ir savo knygoje ji jais nekankina – čia gausu iliustracijų, schemų, dėstymo punktais ir pan.

 

Patrauklus knygoje ir autorės kalbėjimo su savo skaitytoju būdas: ji nenurodinėja, neaiškina, o padeda suprasti, kad ne copy/paste metodas svarbiausias kuriant savo stilių. Agnė Gilytė skatina visų pirma suvokti, kuo kiekvienas esame išskirtinis, kas mums patinka gyvenime apskritai, ką norime pabrėžti, ir tada bus tikrai žymiai lengviau suvokti, kas mums tinka bei pažinti savo figūrą. 

 

Knygoje gausu ne tik stiliaus, bet ir grožio patarimų bei paprastų ir itin praktiškų pastebėjimų.

 

Šaltinis: Bernardinai.lt

A.Kaušpėdas: „Kalba – tai burtai, magiška galia“

Valstybingumo atkūrimo dienos išvakarėse dažniau nei įprasta girdime ir tariame žodžius laisvė, tapatybė, kalba. Tai raktažodžiai, ne tik atliepiantys valstybingumą, leidžiantys jį atpažinti kasdienybėje,  bet ir padedantys kaskart pasižiūrėti, kas esame, kaip keitėmės ir kuo tapome kaip tauta ir valstybė.

 

Profesorius, literatūros kritikas Kęstutis Nastopka pastebi, kad nuolat, ypač švenčių progomis, pabrėždami ryšį tarp tautinės tapatybės ir lietuvių kalbos kartais pamirštame, kad kalba ir tapatybė, - tai, kokia kalbame, ir tai, kas esame, - pirmiausiai yra  gyvas, kasdien kuriamas santykis.

 

„Mūsų istorijos eigoje tautos santykis su lietuvių kalba buvo pats įvairiausias. Bet svarbiausia pamatyti, kad jis keitėsi, kinta ir dabar. Pavyzdžiui, buvo laikas, kai kalbą intensyviai kūrėme, turėjome ją tarsi „išrasti“, išmokti kalbėti apie tai, apie ką niekada lietuviškai nekalbėjome. Vėliau vyravo visai kitas santykis, mat dėl objektyvių aplinkybių turėjome kalbą saugoti. Labai panašūs procesai vyko ir su mūsų tapatybe“, - kalbėjo profesorius.

 

Kad suvokimas, kas esame, bei santykis su kalba ir kalbėjimu nuolat keičiasi, pastebi ir kultinės grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas. Anot jo, istoriniai lūžiai, sudėtingos aplinkybės kalbos vaidmenį ir svorį itin sustiprina, o vėliau tenka ieškoti naujų, įtaigių kalbėjimo būdų. Tačiau esminis dalykas, kuris išlieka nepriklausomai nuo istorinio konteksto – tai pati būtinybė pasakoti, kalbėti ir susikalbėti.

 

„Kai dabar, laisvės sąlygomis, mąstau ir kalbu apie laisvę, matau, kaip tai sunku. Paradoksalu, tačiau, regis,  net sunkiau nei anuomet. Tiesiog dabar mums laisvė yra kaip oras, kuriuo kvėpuojame, ir todėl net nesusimąstome. Ir būtent dabar, kai esame laisvi kaip niekada anksčiau, pasakojimas, poezija, daina ar literatūra padeda grįžti prie suvokimo, kad laisvės negalima užmiršti,  apie ją reikia kalbėti.  Nes tai kelias, kurį  turime ne tik nueiti, bet apie kurį turime papasakoti“, – sakė A.Kaušpėdas.

 

Anot jo, istorijoje ne kartą turėjome progos įsitikinti telkiančia magiška gimtosios kalbos, poezijos ir žodžio jėga.

 

„Galiu drąsiai sakyti, kad kalba – tai burtai, didžiulė, beveik magiška galia. Ir tie burtai geriausiai veikia laisvės paribiuose. Žinojimas, kad turi kalbėti, ieškoti būdų, kaip pasakyti tai, kas svarbiausia, nes niekas kitas to nepadarys, ir yra tikrasis kūrybos procesas“, - sakė A.Kaušpėdas.

 

Pasak K.Nastopkos, kalbėjimasis ir savęs kaip bendruomenės suvokimas per kalbą gali būti ne tik viešas, bet ir pakankamai intymus, labiau susietas su tekstais ir skaitymu, tad knygos vaidmuo tapatybės kūrime išlieka kertinis.

 

„Svarbu suprasti, koks didelis vaidmuo kalbos, taigi ir tapatybės, kūrime tenka vertėjams. Juk tai jie prakalbina tuos, kurie nors lietuviškai niekada nekalbėjo, mums pasako tiek daug vertingų dalykų. Vertėjai įveda daugybę svarbių balsų į mūsų literatūros ir mokslo lauką, taip praturtindami ne tik kalbą, bet ir mąstymą. Taip ir vyksta tas gyvas kalbos, o drauge ir tautos gyvenimas“, - reziumavo profesorius.

 

Pažintis su kalba, jos grožio, svorio ir reikšmės supratimas bei vertinimas gimsta ir auga drauge su skaitymu ir meile knygoms. Tad kalbą ir literatūrą vertinančius, intelektualius bei smalsius žmones kasmet jau septynioliktą kartą subursianti Vilniaus knygų mugė šiandien sveikina visus su Vasario 16-ąja.

 

Vasario 25-28 d. parodų ir kongresų centre LITEXPO vyksiančioje 17 – oje Vilniaus knygų mugėje, Muzikos salėje, bus galima išgirsti ir pamatyti gyvą Algirdo Kaušpėdo ir poeto Gintaro Patacko pasirodymą. Kaip ir kasmet mugė kvies į daugiau nei 400 kultūrinių renginių bei diskusijų, pristatys 330 leidėjų iš Lietuvos ir užsienio šalių.

Paskirtos 2016 metų Patriotų premijos

Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse, LR Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos leidėjų asociacija (LLA) skelbia pilietiškiausias bei patriotiškiausias 2015 metais išleistas knygas ir sveikina Patriotų premijų konkurso nugalėtojus.

 

42 konkurse dalyvavusias knygas vertino ir tris Patriotų premijas (vienos piniginės premijos dydis – 1 500 Eur) šiais metais paskyrė konkurso vertinimo komisija, kurią sudarė literatūros ekspertai Antanas Gailius (komisijos pirmininkas), Inga Mitunevičiūtė, Jūratė Čerškutė, Rimantas Kmita, Loreta Žvironaitė-Ūdrienė,  Krašto apsaugos viešųjų ryšių departamento direktorė Rūta Apeikytė ir Gynybos politikos ir planavimo departamento direktorė Giedrė Statkevičiūtė.

 

Konkurso vertinimo komisijos geriausiai įvertintos knygos, kurioms Krašto apsaugos ministerija paskyrė tris Patriotų premijas:

 

Autorių leidybiniam kolektyvui, atstovaujamam leidinio sudarytojai Julijai Reklaitei, už Lietuvos miestų architektūros gidų leidybos projektą ir knygąKaunas 1918-2015. Architektūros gidas (leidykla „Lapas“). Premija skiriama už gyvą urbanistinę istoriją.

 

Nerijai Putinaitei už knygąNugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“ (išleido Lietuvių katalikų mokslo akademija ir VšĮ „Naujasis Židinys-Aidai“). Premija skiriama už gaivų oro gūsį į sovietmetį.

 

Kristinai Gudonytei už knygą vaikams ir jaunimuiJie grįžta per pilnatį(leidykla „Tyto alba“).

 

Patriotų premijų laureatai bus apdovanoti Vilniaus knygų mugėje vasario 25 d., ketvirtadienį, 14 val. Forumo salėje. Apdovanojimus autoriams ir leidėjams įteiks Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas ir Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentas Remigijus Jokubauskas.

 

Visus Patriotų premijos konkurso dalyvius rasite paspaudę šią nuorodą http://www.lla.lt/lt/patriotu_premija/2016 .

 

Patriotų premijų konkursas rengiamas jau šeštą kartą. Šiomis premijomis siekiama skatinti Lietuvos ir užsienio autorius rašyti pilietiškumo ir patriotizmo tematika, per knygą skiepyti meilę ir ištikimybę savo šaliai. Konkursui teikiamos grožinės, memuarinio pobūdžio, edukacinės, mokslo populiarinimo srities knygos, išleistos per paskutiniuosius vienerius kalendorinius metus Lietuvoje ir kitose šalyse.

Apie praėjusių metų Patriotų premijomis nominuotas knygas skaitykite paspaudę šią nuorodą http://www.lla.lt/lt/patriotu_premija/patriotu_premija

Išrinktas 2015 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktukas

Vasario 11 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus literatūrologai išrinko 2015 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Šis knygų sąrašas, iš kurio vėliau renkamas LLTI premijos laureatas, sudaromas jau keturioliktą kartą.

 

Šiemetinio aptarimo tema – „Pagaliau lietuvių literatūrai sekasi?“ Anot temą pasiūliusios dr. Jūratės Sprindytės, lietuviškame knygų pasaulyje viskas yra neblogai. Galime džiaugtis praėjusių metų pasiekimais: eseistei Giedrai Radvilavičiūtei paskirta Nacionalinė, prozininkei Undinei Radzevičiūtei – Europos Sąjungos literatūros premija, pradėti leisti Romualdo Granausko Raštai, garsi prancūzų leidykla „Monsieur Toussaint Louverture“ išleido Ričardo Gavelio romaną Vilniaus pokeris. Rastume ir daugiau gražių faktų. Literatūrologai aptarė prozos, poezijos, dokumentinės literatūros knygas; gana plačiai kalbėta apie paauglių literatūrą. Buvo pastebėta, kad stiprėja novelistika, gausėja kūrinių apie Vilnių, nors jų vertė labai nelygi.

 

Ypač gerai buvo įvertinti elegantiškas Valdo Papievio romanas Odilė, arba Oro uostų vienatvė, kuriame pasakojama apie senėjimą ir laipsnišką atsisveikinimą su gyvenimu, Danutės Kalinauskaitės novelių rinkinys Skersvėjų namai, liudijantis atsiradus specifinę kalinauskaitišką magiškojo realizmo atmainą, ir visai kitoks, kur kas tradiciškesnis, esmingai į Seinų krašto lietuvių buitį ir kultūrą atsiremiantis  Birutės Jonuškaitės romanas Maranta. Kęstučio Navako esė rinkinyje Begarsis skambutis esama viską persmelkiančios mirties jausenos, kūrybinio solipsizmo. Kaip įdomus dviejų autorių kūrybos derinimo eksperimentas į dvyliktuką įtraukta Lauros Sintijos Černiauskaitės ir Renatos Šerelytės novelių knyga Hepi fjūčer, pabrėžta Undinės Radzevičiūtės romano netikėta struktūra, nestandartinis finalas. Akvilinos Cicėnaitės romanas paaugliams Niujorko respublika, kuriame autentiškai, be patetikos vaizduojamas Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpis, atskleidžiama paauglio psichologija, literatūrologams irgi pasirodė vertingas.

 

Aptariant poeziją, sakyta, kad patyrę poetai, tokie kaip Aidas Marčėnas ar Donaldas Kajokas, 2015-aisiais išleistuose rinkiniuose eina savo pačių pramintais takais, tačiau išlieka įdomūs, krypdami į minimalizmą, išsaugodami lašą ironijos ir žaismės. Daug vertintojų simpatijų pelnė Alfonso Andriuškevičiaus rinktinė Beveik visi eilėraščiai, kurioje spausdinamas ir pluoštas naujų kūrinių. Anot dr. Dalios Satkauskytės, pakeri šios poezijos intertekstualumas, laiko analizė, kitoks, nei lietuvių poezijai įprasta, emocingumas, semantinė gelmė. Praėjusiais metais būta įsimintinų poetinių debiutų: Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės Kvėpuoju, Ievos Gudmonaitės Sniego skonis.

 

11 literatūrologų komisija iš sudaryto dvyliktuko išrinks kūrybiškiausią knygą ir jos autorių, LLTI literatūros premijos laureatą, kuris bus paskelbtas per Vilniaus knygų mugę vasario 27, šeštadienį, 11 val. Rašytojų kampe. LLTI premijos laureatas bus apdovanotas, pasitinkant kovo 11 d. Vileišių rūmuose.

 

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto 2015 metų kūrybiškiausių knygų dvyliktukas (abėcėlės tvarka):

 

1. Alfonsas Andriuškevičius, Beveik visi eilėraščiai, Apostrofa, 2015.

2. Akvilina Cicėnaitė, Niujorko respublika: romanas, Alma littera, 2015.

3. Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė, Hepi fjūčer: aštuoniolika novelių, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

4. Ieva Gudmonaitė, Sniego skonis: eilėraščiai, Kauko laiptai, 2015.

5. Birutė Jonuškaitė, Maranta: romanas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

6. Donaldas Kajokas, Apie Vandenis, medžius ir vėjus: eilėraščiai, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

7. Danutė Kalinauskaitė, Skersvėjų namai: novelės,  Tyto alba, 2015.

8. Aidas Marčėnas, Viename: eilėraščiai, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

9. Kęstutis Navakas, Begarsis skambutis: esė,  Tyto alba, 2015.

10. Valdas Papievis, Odilė, arba Oro uostų vienatvė: romanas, Alma litera, 2015.

11. Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė, Kvėpuoju: eilėraščiai,  Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

12. Undinė Radzevičiūtė, 180: romanas, Baltos lankos, 2015.

Po pertraukos dviejuose Kėdainių rajono kaimuose duris vėl atvėrė bibliotekos

Simboliška, kad 2016-aisiais, minint Bibliotekų metus, Kėdainių rajono savivaldybėje po maždaug poros metų pertraukos vėl pradėjo veikti Kėdainių rajono savivaldybės M. Daukšos viešosios bibliotekos filialai Ąžuolaičiuose, Dotnuvos seniūnijoje, ir Keleriškiuose, Kėdainių miesto seniūnijoje.

 

Pirmąją vasario savaitę duris atvėrusias bibliotekas pirmasis aplankė Kėdainių rajono savivaldybės meras Saulius Grinkevičius, lydimas savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjo Juliaus Lukoševičiaus bei M. Daukšos viešosios bibliotekos direktorės Birutės Ruzgienės.

 

Abi įstaigos vėl veikia tose pačiose patalpose, kur buvo iki jų uždarymo. Šiose bibliotekose lankytojai galės naudotis internetu, joje bus knygų, spaudos, o vaikus jau džiugina žaislotekos. Naujiena ta, kad Ąžuolaičių bibliotekoje įrengta viešojo interneto prieiga, kurios anksčiau čia nebuvo.

 

Rajono vadovas S. Grinkevičius apžiūrėjo bibliotekų patalpas, domėjosi, ko trūksta, kaip įrengtos patalpos, susipažino su bibliotekininkėmis ir jų planuojamais darbais. Jis taip pat padovanojo po porą  knygų.

 

„Iš kaimuose gyvenančių žmonių negalima atimti kultūros ir turiningo užimtumo. Džiugu, kad rajono taryba pritarė norui vėl atidaryti bibliotekas. Kadangi mums rūpi kaimuose išsaugoti bibliotekas kaip mažyčius kultūros židinius, esame puikus pavyzdys ir kitiems šalies rajonams“, – sakė S. Grinkevičius.

 

Rajono vadovo nuomone, šiandien biblioteka nebėra vien knygų išdavimo punktas, tai –  informacinis centras, kuriame galima gauti visapusišką informaciją, skaityti knygas ir spaudą, pabendrauti su darbuotojomis bei turiningai praleisti laiką.

 

„Šis džiugus įvykis, kai vienu metu Ąžuolaičiuose ir Keleriškiuose atidarytos bibliotekos, sutapo su tuo, kad 2016-ieji paskelbti Bibliotekų metais. Tikiuosi, kad abiejų kaimų gyventojai džiaugsis bibliotekomis. Dabar tereikia pripildyti knygų fondus ir laukti skaitytojų bei interneto vartotojų. Tikiu, kad jos taps nedidukais kultūros židiniai šiuose kaimuose“, – sakė S. Grinkevičius.

 

M. Daukšos viešosios bibliotekos direktorės B. Ruzgienės teigimu, stengtasi sukurti dvi nedideles šiuolaikiškas mažas bibliotekas.

 

„Abejose pastatėme naujus baldus, atvežėme naujus kompiuterius. Kol kas jose knygų nedaug, tačiau jų fondus nuolat pildysime pagal skaitytojų pageidavimus“, – sakė B. Ruzgienė.


Keleriškių bibliotekoje puse etato dirba anglų kalbos mokytoja Vaida Bilienė. Ąžuolaičiuose – socialinė pedagogė Kristina Masiliūnienė. Moterys, laimėjusios konkursus, susipažino su biblioteka, darbo specifika.

 

Ąžuolaičių biblioteka skaitytojų laukia antradieniais–penktadieniais nuo 14 iki 18 valandos, šeštadieniais nuo 10 iki 14 valandos.

 

Keleriškių biblioteka dirba antradieniais–penktadieniais nuo 13 iki 17 valandos, šeštadieniais – nuo 11.30 iki 15.30 valandos.

 

Abejose bibliotekose išeiginės dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

 

Kėdainių rajono savivaldybės informacija

Lietuvos bibliotekos – atveriančios praeitį, palydinčios į ateitį

Penktadienį Vilniaus universitete bus paskelbta Bibliotekų metų pradžia. Jų šūkis  „Stiprios bibliotekos – stipri visuomenė“. Šiais metais bibliotekoms papildomai skirta 300 tūkst. eurų knygoms ir kitiems leidiniams įsigyti. Bibliotekų metų pradžios proga siūlome Lietuvos ambasadorius prie UNESCO prof. Arūno Gelūno mintis.

 

Blogos bibliotekos kaupia fondus, geros bibliotekos plečia paslaugas, puikios bibliotekos kuria bendruomenes.

 

R. Davidas Lankesas, naujosios bibliotekininkystės profesorius

 

Jei pusiau juokais, pusiau rimtai būčiau paprašytas sus­kirstyti žmoniją į dvi atskiras, esminius jos narių skirtumus išryškinančias dalis, sugrupuočiau ją į „skaitančiuosius“ ir „neskaitančiuosius“. Iš atminties niekaip negaliu išmesti prieš daugybę metų aptiktos A. Čechovo frazės: „Jos akys žvilgėjo taip, kaip žvilga tik išsilavinusių žmonių akys.“ Manau, jog čia klasikas paliečia kažką nepaprastai svarbaus...

 

Tad nors skaitymas mūsų laikais ir neapsiriboja bibliotekomis, neabejoju, kad skaitančioji Lietuvos visuomenės dalis pasijuto labai pakiliai, kai šie metai buvo paskelbti Bibliotekų metais. Vieniems – tyrėjams, studentams – bib­liotekos yra ir liks nepamainoma darbo aplinka, kitiems – tiesiog kokybiško bendravimo, socialinio sambūvio erdvė, tretiems – galimybė sužinoti naujienas, internetu pabendrauti su artimaisiais, ištrūkti iš namų.

 

Sparčiai keičiantis gyvenimui, sudėtingėjant technologijoms, kinta ir bibliotekų atliekamų funkcijų turinys, jų vaidmuo visuomenėje. Bibliotekų metai galėtų tapti puikia galimybe atkreipti visuomenės dėmesį į šį pakitusį jų vaidmenį. Nesutikčiau su skeptikais, kurie tokius minėjimus vadina valdžios žaidimais ir grynu formalumu, nes ankstesnės panašios iniciatyvos, pavyzdžiui, Muziejų metai, labai padėjo suaktyvinti muziejų lankomumą, pritraukti naujų lankytojų, kurie apie Lietuvos muziejus žinojo nepakankamai. Neabejoju, jog Bibliotekų metai padės Lietuvos žmonėms geriau suvokti šiuolaikinės bibliotekos veiklos pobūdį, plačiau atvers jos turtus, labiau priartins prie skaitytojo. Pritariu garsiojo amerikiečių rašytojo fantasto Rėjaus Bredberio minčiai, kad „be bibliotekų neturėtume nei praeities, nei ateities“. Tad kai Vincas Kudirka „Tautiškoje giesmėje“ mus skatina iš praeities semtis stiprybės, biblioteka yra vienas iš neabejotinų tokios stiprybės šaltinių.

 

Sykiu šiuolaikinė Lietuvos biblioteka turi padėti įveikti vis labiau beįsigalinčią nuostatą, kad visas žinias, kurių reikia sėkmės siekiančiam žmogui, galima aptikti išmaniojo telefono ekranėlyje. Tiesa, greitasis maistas taip pat turi privalumų, tačiau nereikia jo painioti su visaverte mityba – dažniausiai greitai prieinamos yra tik žinių nuotrupos, su tikru nuosekliu išsilavinimu nieko bendra neturintys žinojimo fragmentai ir vienadienės naujienos. Jei taip nebūtų, niekas neberašytų mokslinių monografijų ir jos nebekainuotų taip brangiai, kiek šiandien vis dar kainuoja. Nieko nepadarysi – bib­lioteka yra vieta žmogui, rimtai žiūrinčiam į gyvenimą ir savo profesiją, tačiau tik tokių žmonių veikla galiausiai iš tikro yra sėkminga. Būtų puiku, jei šią nelengvai priimamą tie­są bib­lio­tekininkai padėtų suvokti mūsų visuomenei, ypač jaunimui.

 

Apmaudu, tačiau nemaža dalis Lietuvos visuomenės vis dar įsivaizduoja biblioteką kaip apdulkėjusias lentynas su aktualumą praradusiais leidiniais ir jas pavydžiai saugančiomis rūškanomis, bendrauti nelinkusiomis darbuotojomis. Bib­lio­tekų metai yra geriausias laikas tokio įvaizdžio atsikratyti. Vertingiausia bibliotekų dalis yra ne jose sukaupti fondai, ne naujai atkeliavusi įranga, o profesionalūs ir komunikabilūs bibliotekininkai, dažnai virstantys ir mokytojais, ir informatikos specialistais, ir užsiėmimų su vaikais vadovais, bet visuomet – gidais į platų ir nuostabų žinių pasaulį.

 

Bibliotekų metų proga Lietuvos bibliotekininkų bendruomenei linkiu suspindėti kaip brangakmeniui, nes ji ir yra mūsų visuomenės brangakmenis. Sykiu linkiu ir didesnio valdžios dėmesio, kuris pasireikštų gan kuklių bibliotekų darbuotojų pajamų augimu. Tačiau labiausiai linkiu tapti – ne tik 2016-aisiais, bet ir po jų – svarbiausia Lietuvos visuomenės būrimosi vieta, kurią iš naujo atrastų ir brangintų ne tik aktyvūs visuomenės nariai, bet ir patys mažiausieji bei patys vyriausieji. Juk kas gali būti brangesnio bibliotekininkui, nei išgirsti pasakymą, jog vertingiausias dalykas žmogaus piniginėje yra bibliotekos lankytojo bilietas?

 

Šaltinis: Bernardinai.lt

Rimvydas Stankevičius: „Nėra reiklesnio skaitytojo ir taiklesnio kritiko negu vaikas“

Iš penkių šiuose Metų knygos rinkimuose dalyvaujančių kūrinių vaikams net keturi yra parašyti vaikų literatūroje debiutuojančių autorių. Vienas tokių – tai poetas ir eseistas Rimvydas Stankevičius, už lietuvių mitologija paremtą poemą „Pūgos durys“ jau spėjęs gauti geriausios vaikų poezijos knygos apdovanojimą. Dailininko Šarūno Leonavičiaus iliustracijomis papuoštos pūgos autorius – apie vaikų literatūrą, nacionalinį kultūrinį pamatą ir skaitymą.

 

Esi žinomas poetas bei eseistas, iki šiol kurdavęs tik suaugusiam skaitytojui. Kaip kilo mintis papildyti mūsų vaikų literatūros autorių gretas?

 

Parašius vieną knygą vaikams, vargu ar galima jaustis papildžiusiu vaikų literatūros rašytojų gretas – labiau, ko gero, mane tiktų priskirti ne prie vaikų rašytojų, o prie rašytojų, kurie į vaikus nėra moję ranka.

 

Mano vaikystės laikais Lietuvos vaikai dar kaži kaip natūraliai augo itin geros vaikiškos poezijos apsuptyje – nei knygynų lentynose, nei viešojoje kultūrinėje erdvėje netrūko lietuvių literatūros klasikos: vaikiškoje bibliotekėlėje turėjau Maironį ir Kristijono Donelaičio „Pasakėčias“ su vaikiškom iliustracijom, Salomėjos Nėries „Eglę – žalčių karalienę“ ir Kazio Binkio „Dirbk ir baiki“. Taip pat – mano vaikystės laiku rašytų knygų: turėjau savo Eduardo Mieželaičio „Kastantą muzikantą“, Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“, Martyno Vainilaičio „Bruknelę“, Anzelmo Matučio „Drevinuką“. O dar Kostas Kubilinskas, Vytė Nemunėlis, Ramutė Skučaitė, Violeta Palčinskaitė, Janina Degutytė, Sigitas Geda... Visa jų puiki poezija buvo tokia natūrali anuomet augusių lietuviukų vaikystės sudėtinė dalis, kad vaikams iš tiesų nė nereikėjo ja specialiai domėtis – poezija į jų gyvenimus ateidavo pati. Netgi mūsų išdykavimai, kaip dabar pagalvoju, būdavo „poetiški“ – bendraamžes mergaites gebėjome erzinti ne bet kaip, o pačia S. Nėrimi: „Tu piemenaitė murzina/ Tu man – viena, viena, viena“, o gimtosios silabotonikos melodijų poveikį, patys to nesuprasdami, jau mokėmės justi net atsietai nuo semantikos: „Kerpėsiais ir pele aukštaugus apai/ Pilių štai trakinga garbis“...

 

Šiandien apsidairius po kultūrinę erdvę ir į ją įsiklausius atrodytų, jog niekada nė nebuvo tos ką tik vardytos lietuvių vaikų poezijos klasikos, nėra nei jos kokybę siekiančių nūdienos poetų kūrinių. Žinoma, visos šios knygos kažkur yra – bibliotekose, kai kurios gal net ir knygynuose, viena kita parašoma ir dabar – tačiau jos, ugdant nūdienos vaikus, nepasitelkiamos, jų, kaip ir visos nacionalinės literatūros, vertė – marginalizuota, iš mūsų pačių ir iš mūsų vaikų domesių lauko neatsakingai patraukta šalin, todėl jų nėra mūsų aktyviojoje sąmonėje, nėra kasdieniame mūsų gyvenime nepertraukiamai cirkuliuojančiame kultūros apytakos rate. Eilėraščiai beveik nebedeklamuojami prie Kalėdų eglučių, mokyklose, viešuosiuose renginiuose, spektakliuose, animaciniuose filmukuose, jie nevirsta dainelėmis, tėvai neskaito savo dar nemokantiems skaityti mažamečiams, mamos neniūniuoja migdydamos, supdamos, eilėraščių citatos nebeprigyja mūsų kasdienėje kalboje kaip sentencijos, epitetai, pamokomi ar juokingi priežodžiai... Tokiu būdu visą šį kultūros klodą praranda nūdienos vaikų sielos – vieno matavimo netenka jų fantazijos pasaulis, nukenčia jų kalbos pojūtis, asmeninio leksikono ir iškalbos turtingumas, o be to – perpus sumažėja galimybių, kad vaikystėje rakto į poezijos pasaulį negavęs žmogus suaugęs jį susiras pats.

 

Taigi, mane suėmė apmaudas dėl nuskurdinto, „nupopsinto“ į dailininkių, tiesiog pomėgį rašinėti turinčių mamų – visada mylinčių vaikus, nuoširdžių ir geranoriškų, bet ne visada talentingų – dizainerių ir televizijos „žvaigždžių“ rankas atiduoto šiandien augančiųjų vaikystės pasaulio ir nusprendžiau parašyti „senovišką“ poezijos knygą vaikams, atitinkančią visus vaikų literatūros klasikų kriterijus tiek vertybių, tiek pasaulėjautos, tiek preciziškų reikalavimų formai prasme – eilėdarai, rimavimui, kirčiavimui, kalbos kultūrai, siužetui, kompozicijai...

 

Žinoma, bendros situacijos tai nepakeis, bet prieš nūdienos vaikus bent jau nesijausiu kaltas, jog neatidaviau jiems to, ką, būdamas vaikas, pats buvau gavęs iš anų dienų vaikus ir vaikystę mylinčių poetų kūrinių.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-02-11-rimvydas-stankevicius-nera-reiklesnio-skaitytojo-ir-taiklesnio-kritiko-negu-vaikas/140627

JAV pristatoma nauja Rūtos Šepetys knyga „The Salt to the Sea“

Rašytoja Rūta Šepetys, tarptautinio pripažinimo sulaukusio bestselerio „Tarp pilkų debesų“ autorė, pradeda savo naujo istorinio romano „The Salt to the Sea“ („Druska jūrai“) pristatymų JAV skaitytojams ciklą. Knygos pristatymų ciklas prasidėjo vasario 3 d. autorės susitikimu su skaitytojais JAV Kongreso bibliotekoje Vašingtone.

 

Jauniesiems skaitytojams skirtame romane R.Šepetys aprašo vieną didžiausių Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų – 1945 metų žiemą įvykusią keleivinio laivo „Wilhelm Gustloff“ tragediją. Sovietų povandeniniam laivas torpedavus, žuvo veik 10 000 keleiviniu laivu „Wilhelm Gustloff“ plaukusių civilių gyventojų, kurie frontui artėjant traukėsi į Vakarus.

 

Romane pasakojama apie lietuvaitę Joaną, lenkę Emiliją ir iš Karaliaučiaus kilusį Florianą, kurie, bėgdami nuo karo baisumų, susitinka keleiviniame laive „Wilhelm Gustloff“. Tragedijos akivaizdoje jaunuoliai privalo rasti jėgų, pasitikėti vienas kitu ir tapti beatodairiškai drąsūs, kad išsigelbėtų. Tautiniai, kultūriniai ar socialiniai skirtumai tampa visiškai nesvarbūs, nes dešimt tūkstančių laive esančių žmonių turi kovoti dėl to paties dalyko – išlikimo.

 

Šiuo metu kuriamas kino filmas pagal kitą R.Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“.

 

Šaltinis: http://kultura.lrytas.lt/literatura/jav-pristatoma-nauja-rutos-sepetys-knyga-the-salt-to-the-sea.htm

Nacionalinės bibliotekos knygos keliauja ten, kur jų reikia labiausiai

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka įgyvendina ilgalaikę socialinę iniciatyvą „Knyga su sriuba“. Bibliotekos darbuotojos Ieva Gumuliauskaitė, Jolanta Kanapickaitė, Laura Lazurina, Angelina Pruckutė, Jūratė Remeikienė ir Evalda Sukackienė savarankiškai ar drauge su partneriais, Maltos ordino pagalbos tarnybos savanoriais, lanko vienišus senolius, su jais bendrauja ir skaito knygas.

 

Iniciatyvos „Knyga su sriuba“ idėja, gimusi Nacionalinėje bibliotekoje, artima maltiečių vykdomai akcijai „Maltiečių sriuba“, kurios pagrindinis tikslas – atkreipti Lietuvos visuomenės dėmesį į senyvo amžiaus, sunkiai sergančius, vienišus žmones ir būtinybę jiems padėti. „Susitikę su bibliotekos darbuotojais pakalbėjome, kaip galėtų atrodyti šis projektukas, ir, sakyčiau, sėkmingai pradėjome“, – sakė Vilniaus maltiečių vadovas Vytas Kim. Anot maltiečių atstovo, didelė dalis senyvo amžiaus žmonių nebeskaito knygų dėl nusilpusio regėjimo, prastos sveikatos arba vien dėl to, kad neišeidami iš namų neturi galimybės gauti knygų. Knyga, pasak maltiečio, galėtų būti viena iš priemonių jiems jaustis mažiau vienišiems, tobulėti. „Skaitymas ar klausymas – savotiška terapija. Be to, su aplankiusiu bibliotekos darbuotoju galima pasikalbėti, gali užsimegzti žmogiškas ryšys, ko dažniausiai ir trūksta seneliams“, – įsitikinęs Vilniaus maltiečių vadovas.

 

Pirmieji susitikimai – pažinčiai

 

Prieš lankant senelius teirautasi, kokios temos jiems įdomios, kokių knygų norėtų klausytis ar patys skaityti. Senolius lankiusios savanorės bibliotekos darbuotojos pastebėjo, kad juos labiausiai džiugina bendravimas ir rodomas dėmesys. Pirmuosiuose susitikimuose daugiausia laiko skirta ne knygų skaitymui, o pažinčiai ir šiltiems pokalbiams.

 

Akcijos metu lankomi senyvo amžiaus žmonės, daugelis jų – turintys negalią, jais nuolat rūpinasi socialiniai darbuotojai. Savanorės pasidalijo pirmųjų susitikimų įspūdžiais: viena klausėsi senolės sukurtų eilėraščių, kita – mėgstamų dainų, trečia skubėjo į parduotuvę atnešti trūkstamo maisto ir kt. Su savanoriais seneliai dalijosi svajonėmis, pasakojo savo gyvenimo istorijas.

 

Susipažinus susitarta dėl kitų susitikimų, aptartos knygos, kurias senoliai norėtų paskaityti ar pasiklausyti. Savanorės bibliotekos darbuotojos akcentavo, kaip vienišiems senoliams svarbu sulaukti dėmesio: „Aš galiu tiesiog padovanoti 2 valandas savo gyvenimo laiko. O pasirodo, tai labai didelė dovana Izidoriui“, – sakė senolį lankiusi Jolanta.

 

Nevienadienė akcija

 

Nors senolių lankymas simboliškai pradėtas šventiniu laikotarpiu per „Knygų Kalėdų“ akciją, tačiau iniciatyva tęsiama – planuojami kiti susitikimai. Tikimasi, kad prie šios iniciatyvos prisidės ir daugiau Nacionalinės bibliotekos darbuotojų.

 

Idėjos autorė, Nacionalinės bibliotekos Rinkodaros ir komunikacijos departamento direktorė Renata Surovec, pabrėžė siekį, kad ši akcija nebūtų vienkartinis bibliotekininkų apsilankymas, o išaugtų į nacionalinį projektą ir atsidurtų greta visų kasdienių bibliotekininkų darbų kaip bibliotekos socialinės atsakomybės ugdymo dalis. Todėl labai svarbu, kad bibliotekininkai geriau pažintų savo bendruomenę, kad knygos iš lentynų keliautų pas tuos, kuriems labiausiai reikia bibliotekos pagalbos. „Tikiuosi, kad mūsų parodytas pavyzdys paskatins ir kitas bibliotekas aktyviau imtis panašių iniciatyvų“, – sakė R. Surovec.

 

Neįgaliuosius ir senyvo amžiaus gyventojus šiuo metu aptarnauja ne viena viešoji biblioteka. Spaudiniai į namus pristatomi pagal individualius poreikius. Tokią paslaugą jau teikia Šilutės Fridricho Bajoraičio, Pasvalio Mariaus Katiliškio, Alytaus Jurgio Kunčino, Ignalinos rajono savivaldybės ir kitos viešosios bibliotekos.

 

Maltiečiai ir Nacionalinės bibliotekos darbuotojai savo pavyzdžiu skatina nelikti abejingiems ir pastebėti žmones, ragina matyti visus savo bendruomenės narius, o ypač tuos, kuriems aplinkinių pagalba ir dėmesys ypač reikalingi. Nacionalinė biblioteka tikisi ir toliau bendradarbiauti su šia organizacija ir senoliams prie maltiečių sriubos pasiūlyti knygų.

Vilniaus knygų mugės viešnia M.Stepnova: „Neįmanoma parašyti apie šiuolaikinę Rusiją taip, kad išeitų tiesa, o ne ikona ar šmeižtas“

„Aš rašau visai negalvodama apie skaitytoją. Galbūt tai blogai, užtat sąžininga. Aš nesistengiu niekam įtikti arba patikti“, - apie tai, kaip įsivaizduoja savo skaitytoją, be užuolankų kalba bene pagrindinė šių metų Vilniaus knygų mugės viešnia, rusų poetė, vertėja, lietuviams gerai pažįstamo istorinio romano „Lazario moterys“ (vertė Sigitas Parulskis, išleido „Tyto alba“) autorė  Marina Stepnova.

 

Su viena garsiausių ir labiausiai įvertintų šiuolaikinės Rusijos autorių kalbamės apie naujausią lietuvių kalba išleistą romaną „Italų pamokos“, šiuolaikinės Rusijos veidą, įsivaizduojamą skaitytoją ir meilę...bibliotekoms.

 

Šiemet Vilniaus knygų mugėje bus pristatytas Jūsų antras romanas lietuvių kalba – „Italų pamokos“. Internete jau dabar justi, kaip nekantriai jo laukiama, kiek daug tikimasi. Esate prasitarusi, kad „Italų pamokos“ – tai romanas apie žmones, esančius arčiausiai Dievo –  gydytojus. Kaip manote, kokią vietą šioje „hierarchijoje“ Dievas skyrė rašytojams? Ar jie gali bent šiek tiek konkuruoti su gydytojais?

 

Bijau, kad rašytojai neturi šansų. Man regis, gydytojams Dievas palankiausias. Kaip tik todėl medikams tenka tiek dėmesio, pretenzijų, tiek neapykantos ir dievinimo. Žinoma, geras rašytojas gali apversti gyvenimą, bet geras gydytojas gali šį gyvenimą išgelbėti arba grąžinti. Skirtumas, man atrodo, akivaizdus.

 

Jūsų romaną „Lazario moterys“ galima pavadinti ir istoriniu romanu, apimančiu ilgą laikotarpį, o „Italų pamokų“ veiksmas vyksta naujausios istorijos laikais, jame vaizduojama viena žmonių karta. Romano foninius įvykius atsimena ir dauguma skaitytojų. Kaip laiko distancija veikia tekstą – lengviau rašyti apie senus ar naujus laikus?

 

Apie naujus laikus rašyti nepalyginti sunkiau. Bent man. „Lazario moterų“ skaitytojai manimi tiesiog patikėjo – patikėjo, kad XIX amžiuje ar XX a. trečiajame dešimtmetyje, ar karo metu viskas buvo taip, kaip aš parašiau. Man pavyko įvilioti skaitytojus į savo išmonę ir joje apgyvendinti.

 

O kai įsivaizduojamas pasaulis susiduria su realiais žmonių prisiminimais ir įspūdžiais – į visas puses pažyra kibirkštys. Karta tik atrodo vienalytė, o juk kiekvieno iš mūsų – savas skausmas, sava istorija. Todėl pagrindinis „Italų pamokų“ herojus Ogariovas daugelį skaitytojų erzina, siutina.

 

Kuriate Rusijoje, šalyje, kurioje šiuo metu vyksta tokie reikšmingi istoriniai virsmai, kurie prašyte prašosi kūrėjo plunksnos. Vilniaus knygų mugės tema – „Personažas ieško autoriaus“. Kokio rašytojo plunksnai patikėtumėte kurti nūdienės Rusijos, kaip personažo, portretą?

 

Ak, koks sudėtingas klausimas! Tėvynė – labai stiprus, skausmingas personažas. Bet kuri tėvynė, ne tik Rusija. Kiekvienas iš mūsų turi milijoną pretenzijų savo tėvams, niekas taip nesiutina kaip mama ir tėtis, niekam nejauti tokios stiprios užuojautos kaip jiems, niekas nekelia tokio pasididžiavimo. Ir nieko taip baisiai nesigėdiji. Tai sprogstamasis užuojautos, meilės, pasididžiavimo, gėdos, baimės mišinys. Turbūt tiesiog neįmanoma vienam rašytojui parašyti apie šiuolaikinę Rusiją taip, kad išeitų tiesa, o ne ikona ar šmeižtas. Kiekvienas iš mūsų stengiasi po truputį – kaip sugeba. Galimas daiktas, iš šios mozaikos ir išeitų Rusija – tokia, kokia ji yra.

 

Jūsų knygos labai mėgstamos, ypač pabrėžiamas savito stiliaus ir talentingai sukurto siužeto dermė. Jeigu tektų rinktis, ką aukotumėte – turinį ar stilių?

 

Jeigu mes kalbame apie vertimą į lietuvių kalbą, tai man labai pasisekė su vertėju. Sigitas Parulskis – didelis rašytojas. Būtent jo stiliumi žavisi Lietuvos skaitytojai, nepamirškime to. Esu tikra, kad verstinės knygos sėkmė – tai pirmiausia vertėjo, jo darbo sėkmė. Aš labai dėkinga Sigitui. Turinys – niekai, jeigu knyga parašyta iš tikrųjų gerai. Kalba – pagrindinis herojus, svarbiausia gero teksto kūrėja.

 

Grįžkime prie skaitytojų ir jų lūkesčių. Švedų rašytojas Ulfas Peteris Hallbergas yra pasakęs: „Žmonės, kurie perskaitę knygą nori susitikti su jos autoriumi, prilyginčiau žmonėms, kurie suvalgę žąsų kepenėlių nori susitikti su žąsimi“. Gal iš tiesų kūrinį ir kūrėją verčiau atskirti, leisti jiems gyventi atskirus gyvenimus? O gal susitikimas su autoriumi praturtina, padeda kitaip suprasti knygą? Ar Jūs pati mėgstate susitikimus su savo skaitytojais?

 

Apskritai sutikčiau su kolega iš Švedijos, skaitytojai dažnai painioja autorių su herojais (ir net knygomis), nukreipia savo susižavėjimą (arba priešingai – nepasitenkinimą) į rašytoją. Nors, tiesą pasakius, simpatiškų žmonių tarp mūsų nedaug (juokiasi). Nepaisant to, aš mėgstu susitikti su skaitytojais, nes apskritai mėgstu bendrauti su žmonėmis. Tai visuomet įdomu. Ypač malonu buvoti bibliotekose, ten visuomet stebuklinga, kiek senamadiška atmosfera.

 

Esate viena laukiamiausių Vilniaus knygų mugės autorių, neabejotinai patrauksianti ne tik žiniasklaidos, bet ir skaitytojų dėmesį. Ar įsivaizduojate, koks Jūsų knygų skaitytojas? Kuo skiriasi skirtingų šalių skaitytojai, ir kuo jie panašūs?  

 

Jeigu atvirai – aš rašau visai negalvodama apie skaitytoją. Galbūt tai blogai, užtat sąžininga. Aš nesistengiu niekam įtikti arba patikti. Tiesiog rašau tai, kas mane pačią jaudina. Todėl kiekvienas žmogus, perskaitęs mano knygas, – man paslaptis. Ištisa visata. Ir tai labai įdomu. Vienintelė nedrąsi prielaida – aš manau, kad mano skaitytojai, kaip ir aš pati, ieško knygoje ne siužeto, o stiliaus.

 

Lietuvoje viešėsite pirmą kartą? Kokie Jūsų lūkesčiai?

 

Taip, Lietuvoje lankysiuos pirmą kartą. Labai noriu apžiūrėti Vilnių, nors ir suprantu, kad orai vargu ar bus palankūs. Bet senamiestis – universitetinis, viduramžiškas ir kartu jaunas... žinau, kad neturiu jokių šansų neįsimylėti (juokiasi).

 

Iš rusų k. vertė Lolija Spurgienė

Nuotrauka - iš asmeninio M. Stepnovos albumo.

Vilniaus knygų mugė vyks vasario 25-28 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO.

Mokymas skaityti – be varžybų

„Skaityti pradėjau sulaukęs penkerių“. „Mano dukra skaito nuo ketverių“ – taip atrodo pokalbis tarp tėvų, kai prasideda diskusija apie skaitymą. Tačiau ekspertai sako, kad lenktynės, kurio vaikas pradėjo skaityti anksčiau yra beprasmiškos. Įprastai vaikai pradeda skaityti sulaukę 5–7 metų ir šis rodiklis yra vienodas visame pasaulyje ir visose kultūrose.

 

„Mažųjų ekspertų mokyklos“ ambasadorės psichiatrė, medicinos mokslų daktarė Sigita Lesinskienė bei „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, edukologijos mokslų daktarė dr. Austėja Landsbergienė teigia, kad knygų skaitymas turi būti bendras tėvų ir vaikų džiaugsmas, gyvenimo mokykla ir diskusijų šaltinis, bet ne varžybos.

 

Tyrimai: skaitantys vaikai pasiekia daugiau

 

Įprastai vaikai pradeda skaityti sulaukę 5–7 metų. Ar ankstyva skaitymo pradžia užtikrina geresnę vaiko ateitį ir karjerą? Edukologai, medikai ir psichologai perspėja: mokėti skaityti pirmiausia reiškia gebėti iš savo skaitinių pasimokyti, pasidalinti knygos turiniu su kitais žmonėmis, praturtėti emociškai, pasisemti įkvėpimo. Deja, ne visi anksti skaityti pradėję vaikai ir vėliau suaugusieji geba tai padaryti.

 

„Siūlyčiau tėvams susilaikyti nuo savo ir kitų vaikų lyginimo. Tėvai turėtų būti kantrūs, supratingi, apsieiti be lenktynių, kuris vaikas anksčiau pradėjo skaityti, geriau skaito ir panašiai. Jei per anksti mokysime skaityti, vaikas vengs, bijos, nepasitikės, praras mokymosi, skaitymo džiaugsmą“, – sako psichiatrė, medicinos mokslų daktarė Sigita Lesinskienė.

 

Edukologijos mokslų daktarė ir keturių vaikų mama Austėja Landsbergienė pabrėžia, kad nėra ir negali būti jokios griežtos taisyklės, kada vaikas turėtų pradėti skaityti. Tačiau tėvams ji pataria: skaitykite savo mažyliams knygas. Kuo anksčiau tėvai pradės tą daryti – tuo daugiau laimės.

 

„Jeigu mes skaitome savo vaikams nuo pirmųjų jų gyvenimo metų, tai lemia geresnius jų rezultatus mokykloje bei geresnį pasiruošimą skaityti. Tyrimai rodo, kad vaikus geriausiai paruošia mokyklai tai, kad jų tėvai su jais skaito“, – teigia dr. A. Ladsbergienė. Pasak jos, kad daug skaitantys vaikai pasiekia daugiausiai – tai patvirtina įvairūs tyrimai. Kad vaikai įgytų šį skaitymo gebėjimą, reikia skaityti kartu su jais.

 

Vertingiausia dalis - diskusija

 

„Jei vaikas nesukaupia dėmesio, greit išsiblaško, sunkiai nusėdi, siūlyčiau bendriems trumpiems paskaitymams pasirinkti tokias knygas, kur mažai teksto, aiški mintis, daug vaizdžių paveikslėlių. Skaitant reikėtų nuolat sugrąžinti vaiko dėmesį rodant paveikslėlį, kartu kalbantis, trumpai pakartojant, kaip ten buvo ir panašiai“, – pataria dr. S. Lesinskienė.

 

Edukologė dr. A. Landsbergienė pabrėžia: svarbiausia, kad knyga ikimokyklinio amžiaus vaikui patiktų. Labai svarbu, kad knyga patiktų ir tėveliams. Tada jie galėtų išreikšti savo emocijas drauge su vaiku.

 

Anot dr. A. Landsbergienės, svarbiausia skaitymo su vaiku dalis yra diskusija. Diskutuojant plečiasi vaiko žodynas, gilėja kritinis mąstymas, jis mokosi bendravimo ir diskutavimo pagrindų. „Tokios diskusijos naudingos ne tik vaikui. Per jas tėveliai patiria, ką jų vaikas mano apie pasaulį, kokios jo vertybės“, – primena „Mažųjų ekspertų mokyklos“ ekspertė.

 

Ji taip pat kviečia tėvus atkreipti dėmesį, kad ne kiekvienas klausimų-atsakymų žaidimas yra diskusija. „Klausimai, į kuriuos galima atsakyti „taip“ arba „ne“, diskusijos neskatina. Vietoje to galėtumėte pasakyti, kas jus pačius nustebino. Vaiko susidomėjimą galite sužadinti patys spėliodami, kas bus toliau, atsargiai atkreipdami dėmesį į kuriuos nors retesnius žodžius. Be to, vaikas turėtų susidaryti įspūdį, kad yra ne vienas loginis paaiškinimas ir ne viena prasmė“, – pataria dr. A. Landsbergienė.

 

Jos tvirtinimu, tėveliai skaitymą drauge su vaikais turėtų tęsti ir tada, kai jie išmoks skaityti. Jei vaikas pradeda skaityti, bendro skaitymo su vaiku tradiciją tęsiantys tėveliai galėtų pabandyti pasikeisti su vaiku skaitovo ir klausytojo vaidmenimis. Ši skaitymo kartu tradicija galėtų tęstis tiek ilgai, kiek tik įmanoma.

 

Skaityti mokomės skirtingai

 

Ir vis dėlto: kaip suprasti, kada jūsų mažylis jau gali skaityti? Anot edukologės A. Landsbergienės, toks vaikas jau žino visas raides ir jų garsus. Jis taip pat supranta, kad raidės turi garsus, kad garsai jungiasi į skiemenis, o skiemenys – į žodžius. Toks vaikas skaitydamas dažniausiai skiemenuoja.

 

„Mokydamiesi skaityti, vieni vaikai labiau žiūri į atskiras raides, jas taria, jungia raides ir garsus paeiliui, o kiti geriau vaizdžiai suvokia tai, ką mato kaip visumą, greit įsimena raides ir jų seką kaip vientisą žodį. Pamatę pirmąsias raides, jie jau skuba sakyti visą žodį, nejungia raidės prie raidės, neskiemenuoja. Pradedant mokytis skaityti, reikėtų atsižvelgti į šiuos ypatumus, leisti vaikui suvokti tekstą jam tinkamiausiu būdu“, – kiekvieno vaiko individualumą pabrėžia dr. S. Lesinskienė.

 

Tiems, kam sekasi sunkiau, gydytoja pataria nuo pat pradžių tinkamai ir supratingai padėti. Dėl to reiktų kreiptis konsultacijos į specialistus ir vengti spaudimo, griežtų reikalavimų. Reikėtų ieškoti vaiką dominančių temų, padėti jam pažinti garsus, jų vaizdavimą, jungimą kuo žaismingiau, įdomiau, įvairiapusiškiau. Tačiau nevertėtų nerimauti, kol vaikui dar nesukako šešeri.

 

„Jei iki šešerių metų amžiaus vaikas nesidomi skaitymu, pats nerodo pastangų, o pamokinus jam nelabai sekasi, geriau dar palaukti. Tegu jis žaidžia, piešia, kuria, aktyviai tyrinėja pasaulį, pasiklauso sekamų pasakų, istorijų, dainų“, – pataria dr. S. Lesinskienė.

 

Kaip savo vaikus moko skaityti „Mažųjų ekpertų mokyklos“ ambasasadorės Kristina Savickytė-Damanskienė ir Aistė Jasaitytė-Čeburiak galite skaityti čia http://goo.gl/w7ypj3  ir čia  http://goo.gl/j0AuuS

 

Informacija apie „Mažųjų ekspertų mokyklą“: Tai unikali internetinė edukacinė platforma, skirta 2–6 metų vaikams ir jų tėveliams. Svetainėje www.mazujuekspertumokykla.lt tėvai ras daugybę užduotėlių, skirtų vaikų ugdymui, bei žaidimų ir idėjų kokybiškam laiko praleidimui su mažaisiais. Visa medžiaga yra parengta ikimokyklinio ugdymo specialistų ir skirtingų sričių ekspertų: pediatro, logopedo, gastroenterologo, psichiatro ir kt. Šiuo metu tinklalapyje pateikiama daugiau nei 120 užduočių 80 užsiėmimų valandų. Jas išsispausdinti ir naudoti galima nemokamai.

 

Projekto iniciatorius – vaikų prekės ženklas „Danonki”, rėmėjai: Tėvų darželis, Lietuvos vaikų gastroenterologų ir mitybos draugija, Prieraišiosios tėvystės centras, darželių tinklas Vaikystės sodas.

Knyga „Nustebink mane“ į baletą leis pažvelgti kitomis akimis

Maggie Shipstead romanas „Nustebink mane“ (leidykla „Sofoklis“, 2016) būtent apie šį neramų baleto pasaulį. Įkvėpta istorijos apie Michailą Baryšnikovą, kuris 1974 m. gastroliuodamas Toronte nusprendžia nebegrįžti į Sovietų Rusiją ir pasiprašo politinio prieglobsčio, autorė romane pristato nuostabiai panašų ir talentingą šokėją Arslaną Rusakovą. Gražus, gundantis ir narciziškas, publika jį myli už tai, kad jis ypatingas. Tačiau jauna amerikietė Džoana, padėjusi jam pabėgti iš tėvynės, įsimylėjusi šį talentingą ir charizmatišką vyrą menksta jo šešėlyje... Ji – puiki šokėja, tokia puiki, jog priklauso garsiai Niujorko baleto trupei, tačiau aiškiai supranta, jog niekada nebus primabalerina ir nešoks poroje su Arslanu Rusakovu. Skaudžiai išsiskyrusi su dievinamu primarijumi, Džoana nusprendžia pakeisti savo gyvenimą iš esmės.

 

Bet kuris šokėjas žino, baletą galima mesti, bet prisiminimai ir svajonės – nedingsta. Ištekėjusi už vaikystės draugo Džeikobo, Džoana susilaukia sūnaus Hario. Abejingas beisbolui ir futbolui, jos sūnus eina iš proto dėl baleto. Treniruojamas Džoanos, jis tampa perspektyviu šokėju ir jo talentas netrunka įsukti Džoaną vėl į Arslano orbitą. Šiame kontekste kosmoso terminai turbūt netgi ypatingai tinka. Baletas – begalinio kartojimo rezultatas: nesuskaičiuojamos veiksmų, scenų, kombinacijų, žingsnių repeticijos. Čia vaikomasi tobulumo. Ir, rodos, visai natūralu vardan jo aukoti ne tik valandų valandas treniruojantis, bet ir alinti save dietomis, graužtis dėl per plačių klubų ar nedėkingos genetikos. O tai tikrai pakeliama tik ypatingiems, rodos, iš kitos masės sukurtiems žmonėms. Šios knygos veikėjai būtent tokie – ilgam įsimenantys, įkvėpti meilės, kamuojami kaltės ir pražuvusių nuostabių akimirkų ilgesio personažai. Romane – lemtingi sprendimai, apmaudas, taip pat manipuliacijos bei kūrybinės ambicijos.

 

Jei žavitės šiuo gražiu ir tuo pat metu žiauriu menu, jei įdomu užsispyrusių, kūrybingų žmonių likimai, Maggie Shipstead romaną jums tiesiog būtina perskaityti. Nėra abejonės, kad kitą kartą gėrėdamiesi baletu į jį jau žvelgsite kitomis akimis.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/knyga-nustebink-mane-i-baleta-leis-pazvelgti-kitomis-akimis-286-577263

Ko laukti 17-oje Vilniaus knygų mugėje?

Autoriaus ieškantis personažas ir klausimai apie skaitomiausias bei paribiuose liekančias knygas – taip save pristato 17-oji Vilniaus knygų mugė, vyksianti vasario 25–28 d. Didžiausia metų šventė knygų mylėtojams pristatys beveik 300 leidyklų, pasiūlys daugiau nei 400 renginių ir kvies susitikti su 22 užsienio svečiais.

 

Didžiausia svečių delegacija – iš Ukrainos   

                               

Bene laukiamiausia mugės dalis – susitikimai su užsienio rašytojais. Panašu, jog šiemet didelių literatūrinio pasaulio žvaigždžių Vilniuje nesulauksime, tačiau knygų mugės kultūrinės programos koordinatorė Vakarė Smaleckaitė tikina, kad susitikimų su knygų autoriais netrūks.

 

Mugėje viešės net šeši svečiai iš Ukrainos. Knygų mylėtojai turės galimybę susitikti su ukrainiečių rašytoju Andrejumi Kurkovu, parašiusiu „Vagos“ leidyklos pristatomus „Maidano dienoraščius“ bei „Bikfordo pasaulį“. A.Kurkovas ne tik pristatys savo kūrybą, bet dalyvaus ir politinėse diskusijose apie šiuolaikinę Ukrainą ir jos santykius su Lietuva.

 

Vilniaus knygų mugę taip pat aplankys ukrainietė Ksenija Zastavskaja, parašiusi romaną „Meilės talismanas“, „Los Angeles Times“ reporteris ir knygos „Šokas ir baimė. Karas Irake“ autorius Sergejus Loiko, kino režisierius Romanas Liberovas bei kūrybinės studijos svečiai grafikai Romana Romanyshyn ir Andriy Lesivas.

 

Bene laukiamiausia mugės viešnia – prestižinius apdovanojimus pelniusi rusų poetė ir prozininkė Marina Stepnova, lietuvių skaitytojams puikiai pažįstama iš „Tyto albos“ jau išleistų „Lazario moterų“. Mugėje autorė pristatys trečiąjį savo romaną „Italų pamokos“, kritikų liaupsinamą už poetišką stilių, intertekstualumą, netikėtus siužetinius vingius.

 

Renginio lankytojų dėmesio turėtų sulaukti ir tarptautiniu mastu pripažintas norvegų rašytojas Bjørnas Sortlandas, rašantis knygas vaikams ir jaunimui, kurios yra gausiai iliustruojamos meno kūriniais. Lietuvoje „Modernaus meno centras“ jau yra išleidęs B.Sortlando romaną „Minutė tiesos. Istorija apie meilę, kelionę ir meną“ ir knygą „Ką mena širdis“, pasakojančią apie mergaitės susitikimą su garsiąja Frida Kahlo.

 

Knygų „Levandų sodas“, „Orchidėjų namai“ ir „Mergaitė ant jūros skardžio“ gerbėjai turės galimybę susitikti su Lucinda Riley – brite, kuri, baigusi aktorės bei balerinos karjerą, tapo jaudinančių meilės romanų rašytoja. Į Vilnių ilgai kviesta autorė skaitytojams pristatys dvi naujausias savo knygas – „Septynios seserys. Majos istorija“ ir „Vidurnakčio rožė“.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/ko-laukti-17-oje-vilniaus-knygu-mugeje-286-574529

Išrinktos gražiausios 2015 metų knygos

Kultūros ministerija, bendradarbiaudama su Lietuvos dailininkų sąjunga ir Vilniaus dailės akademija, kasmet rengia konkursą geriausioms meninio apipavidalinimo ir poligrafinio atlikimo Lietuvos leidyklų išleistoms knygoms išrinkti.

Šiemet konkursui 53 leidyklos pateikė 118 knygų. Knygos meno ekspertų komisija knygas vertino pagal meninio apipavidalinimo ir leidybinio-poligrafinio atlikimo kriterijus. Atsižvelgdamas į komisijos siūlymus, Lietuvos Respublikos kultūros ministras 2016 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. ĮV-66  patvirtino  Gražiausių 2015 metų knygų konkurso nugalėtojus.


Pagrindinė Metų premija (40 BSI) skiriama dailininkui Vilmui Narečioniui   už knygą  ,,Sparnuotosios raidės. Leonardo da Vinci pasakos reginčiųjų ir Brailio raštu“/ Sudarė Eglė Jokužytė  (VšĮ ,,Verslas ar menas“, S. Jokužio leidykla-spaustuvė).


Šešios premijos (20 BSI; viena premija kiekvienoje teminėje grupėje)   paskirtos:

dailininkei Sigutei Chlebinskaitei už knygą  ,,Liudas Truikys. Vizijos/Visions“/ Sudarė Edmundas Gedgaudas ir Živilė Ambrasaitė (Vilniaus dailės akademijos leidykla, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, UAB Standartų spaustuvė) – teminė grupė Meno leidiniai;

dailininkei Ramunei Januševičiūtei už knygą ,,Per toli gyvenu. Antano Mončio susirašinėjimai‘/ Sudarė Danutė Zovienė, Birutė Turauskaitė, Ramunė Januševičiūtė (Viešoji įstaiga Dailininkų sąjungos leidykla,  UAB BALTO print) – Grožinė literatūra ir eseistika;

dailininkei ir iliustruotojai Skirmantai Jakaitei už knygą Solveiga Masteikaitė ,,Lėti ir tylūs dalykėliai“ (UAB ,,Right Thing“, Bendra Lietuvos ir Danijos įmonė uždaroji akcinė bendrovė ,,BALTIJOS KOPIJA“) – Knygos vaikams ir jaunimui;

dailininkei Miglei Rudaitytei už knygą ,,Tarpukario Lietuvos reklama“ / Sudarė ir išleido Ramūnas Minkevičius (UAB BALTO print) – Mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai;

dailininkui Tomui Mrazauskui už fotografijų knygą Visvaldas Morkevičius ,,Public Secrets“ (Visvaldas Morkevičius, Uždaroji dizaino ir leidybos akcinė bendrovė  ,,Kopa“) – Meninė ir dokumentinė fotografija;

dailininkui Gyčiui Skudžinskui už knygą Evelina Kerpaitė ,,Nails“  (Viešoji įstaiga ,,Nerutina“, Uždaroji akcinė bendrovė ,,Druka“) – Bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai.


 Dvylika diplomų (po du teminėje grupėje) skiriama:

dailinininkei Viktorijai Leleivei už knygą ,,SetP Stanikas. 22 projektai/ 22 Oevres“  (Uždaroji akcinė bendrovė  ,,INTER SE“, UAB BALTO print) – Meno leidiniai;

dailininkei Agnei Dautartaitei-Krutulei už knygą ,,Amber“/ Sudarė Virginija ir Kazimieras Mizgiriai (Vilniaus dailės akademijos leidykla, Uždaroji akcinė bendrovė ,,Gintaro galerija“, UAB BALTO print) – Meno leidiniai;

dailininkei Deimantei Rybakovienei už knygą Aidas Marčėnas ,,Viename“ (Viešoji įstaiga ,,Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, UAB ,,Petro ofsetas“) – Grožinė literatūra ir

dailininkei Elonai Marijai Ložytei už knygą ,,Skiriama M: pasaulio meilės lyrika“/ Sudarė Kornelijus Platelis (Uždaroji akcinė bendrovė ,,TYTO ALBA“, UAB BALTO print) – Grožinė literatūra ir eseistika;

dailininkei Ingai Dagilei už knygą Evelina Daciūtė, Inga Dagilė ,,Drambliai ėjo į svečius“ (Mažoji bendrija ,,Tikra knyga“, UAB BALTO print) – Knygos vaikams ir jaunimui;

dailininkei Loretai Uzdraitei už knygą Antanas Baranauskas ,,Anykščių šilelis“ (Pasaulio anykštėnų bendrija, UAB ,,Petro ofsetas“) – Knygos vaikams ir jaunimui;

dailininkėms Indrei Klimaitei ir Laurai Klimaitei už knygą Dalia Cidzikaitė ,,Elementorius. Legendinis dramos būrelis ant Tauro kalno“ (VšĮ ,,Aukso žuvys“, UAB BALTO print) – Mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai;

dailininkui Jokūbui Jacovskiui už knygą Juozas Budraitis, Margarita Matulytė ,,Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ (R. Paknio leidykla, UAB BALTO print) – Mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai;

dailininkei Mildai Kairaitienei už knygą ,,Vaitkuškis. Grafas Stanislovas Kosakovskis (1837-1905) ir XIX amžiaus mėgėjų fotografija“ (Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Uždaroji dizaino ir leidybos akcinė bendrovė ,,Kopa“) – Meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai;

dailininkui Tomui Mrazauskui už knygą Vytautas Pletkus ,,Tuštėjimas/Vanishing“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, Uždaroji dizaino ir leidybos akcinė bendrovė ,,Kopa“) – Meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai;

dailininkui Gyčiui Skudžinskui už knygą Gytis Skudžinskas ,,Some Thesis of Photography/Kelios fotografijos tiesos“ (Viešoji įstaiga ,,Nerutina“, Uždaroji akcinė bendrovė  ,,Druka“) – Bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai;

dailininkui Tomui Mrazauskui už knygą Claudia Heinermann, Michal Iwanowski, Indrė Šerpytytė ,,Pokario istorijos/Post-war Stories“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, UAB ,,Petro ofsetas“) – Bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai.

 Lietuvos dailininkų sąjungos premija paskirta Agnei Dautartaitei-Krutulei už knygą ,,Birutė Stulgaitė. Gryna“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla; UAB BALTO print).

 

Vilniaus dailės akademijos premija paskirta Martynui Kazimierėnui už knygą Arūnas Kavaliauskas ,,Visai nesuprantamų reiškinių stebėjimas“ (išleido Arūnas Kavaliauskas, UAB BALTO print).

Diplomai Gražiausių 2015 metų knygų konkurso nugalėtojams, leidykloms, leidėjams ir spaustuvėms bus įteikti Vilniaus knygų mugėje, vasario 25 d. 12 val. LITEXPO parodų rūmuose.

Interakyvus žaidimas „ Knygų lobis“

„Mirksta internete“ – pasakytų daugelis tėvų, susirūpinusių savo vaikų ateitimi. Vaikai ir jaunimas neįsivaizduoja savo gyvenimo be šiuolaikinių technologijų, jaučia poreikį nuolat būti informacijos sraute, mokytis, bendrauti ir dalintis patirtimis su draugais nuotoliniu būdu. Reaguodami į situaciją, specialistai kuria šiuolaikines priemones, padedančias nepasimesti informacijos gausoje, mokytis, studijuoti, prasmingai leisti laisvalaikį. Atsižvelgdami į tėvų pageidavimus, vaikų poreikius, tyrėjų įžvalgas, bibliotekininkai sukūrė internetinį edukacinį žaidimą KNYGŲ LOBIS. Spalvingas ir kūrybingas žaidimas skatina vaikus skaityti, mokytis, ieškoti ir naudoti patikimą informaciją bei atsakingai elgtis interneto platybėse. Kaip sako bibliotekos darbuotoja Giedrė: „jaunojo skaitytojo nepriversi skaityti, bet jei rasi būdą, kaip jį sudominti, vaikas dar ne kartą grįš ieškoti įdomios ir naudingos knygos, susidraugaus su biblioteka ir atras skaitymo malonumą“.

 

KNYGŲ LOBIO žaidime 5–8 klasių vaikams iššūkį meta ir į nuotykius kartu leidžiasi geraširdis ir žaismingas Piratas. Jis drąsina vaikus ir neleidžia nuobodžiauti atliekant skaitymo, informacinio raštingumo ir saugaus interneto programų užduotis. Pradėję nuo pirmosios dalies, žaidėjai turi įrodyti, kad tikrai atidžiai perskaitė atrinktas populiariausias knygas. Antroji žaidimo dalis perkelia vaikus į informacijos vandenyną, iš kurio galima išplaukti pasitelkus informacijos paieškos įgūdžius, išmokus susiorientuoti kasdienės informacijos gausoje, kritiškai įvertinus informacijos tinkamumą ir patikimumą. Trečioji dalis moko vaikus išvengti aštuonkojo spąstų, atpažįstant internete slypinčius pavojus.

 

Žaidimą vaikai gali žaisti savarankiškai bibliotekose, mokyklose, namuose, prisijungę ir užsiregistravę interneto svetainėje, kurioje kiekvienas žaidėjas mato savo asmeninius rezultatus ir gali juos palyginti su kitų žaidėjų rezultatais. Norintys savo jėgas išbandyti ne tik virtualioje erdvėje, bet ir realybėje, yra kviečiami registruotis į edukacinius užsiėmimus viešosiose ir mokyklų bibliotekose Alytaus ir Vilniaus apskrityse.

 

Plačiau skaitykite: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?-72302074

Pirma pasaulyje vaikus migdanti knyga jau Lietuvoje

Tėvai visais laikais sprendžia nesibaigiančią problemą: kaip užmigdyti savo mažuosius? Sprendimą šiai problemai pasiūlė švedų psichologas, parašęs vaikus migdyti padedančią knygą. Vos pasirodžiusi ji sulaukė didžiulio susidomėjimo. Nepraėjus nė pusei metų knyga buvo išleista daugiau nei 40-yje pasaulio šalių ir pritraukė per milijoną skaitytojų. Dabar mokslininko Carlo Johano Forssen Ehrlino knyga „Triušelis, kuris norėjo užmigti. Pasaka padedanti migdyti vaikus“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, pasirodė ir Lietuvoje.

 

Iš pažiūros paprastutė iliustruota pasakų knygelė su visais vaikiškų knygų atributais – spalvotomis iliustracijomis, visiems pažįstamu bei artimu personažu triušeliu ir nedideliu teksto kiekiu – virto netikėtu daugelio tėvų atradimu. C.J.Forssen Ehrlinas, remdamasis savo akademine patirtimi, praktinės psichologijos žiniomis ir raminamosiomis technikomis, sukūrė knygą, leidžiančią sustiprinti ir ryšį tarp tėvų bei vaiko. Pasaka apie triušiuką Rodžerį parašyta taip, kad kiekvienas tėvas, balsu skaitydamas knygą, ją lengvai pritaikys savo mažyliui. Tačiau skaitant šią knygą svarbu nepamiršti, jog ji padės tik tada, kai tėvai skaitydami ją vaikams pritaikys visus autoriaus patarimus.

 

Apie tai, kad knygos tikrai gali padėti užmigti, tačiau jų skaitymas prieš miegą turėtų būti kaip specialus procesas, kalba ir žinomas šalies psichoterapeutas Olegas Lapinas.

 

„Pats ne kartą savo akimis mačiau, kaip žmonės tiesiog su knyga rankose užmiega, tad knygų poveikis žmogaus miegui – neginčijamas. O vaikus, natūralu, knygos veikia dar labiau. Naudingi visi gerai žinomi knygų skaitymo vaikams aspektai: ir ramybė, užplūstanti, kai artimas žmogus yra su tavimi, ir galimybė vaikui įsitraukti į procesą bei taisyti tėvelių smulkias klaideles, ir proga natūraliai perimti knygelėse vaizdžiai perteikiamą moralinę žinutę. Tačiau didelę įtaką vaikų miegui turi tiek tai, kaip parašytas tekstas, tiek tai, kaip tėvai vaikams jį perskaito“, – apie knygų poveikį miegui kalbėjo psichoterapeutas O.Lapinas.

 

C.J.Forssen Ehrlino knygos pradžioje ne tik trumpai paaiškinami pagrindiniai pasakos sudarymo principai, tačiau ir aiškiai nurodoma, kaip ja naudotis: kaip skaityti, kokias intonacijas ar tempą naudoti, kada, siekiant užtikrinti atžalos įsitraukimą, įterpti vaiko vardą. Tokiu būdu knyga tampa įdomiu potyriu ne tik 3-7 metų vaikams, bet ir jų tėvams.

 

Plačiau skaitykite: http://kultura.lrytas.lt/literatura/pirma-pasaulyje-vaikus-migdanti-knyga-jau-lietuvoje.htm

Nauja knyga: „Eva Braun.Gyvenimas su Hitleriu“

Domitės Pirmuoju ir Antruoju pasauliniu karu, Adolfo Hitlerio gyvenimu ir nacių sukurtu chaosu? Tuomet jums gali patikti žymios vokiečių istorikės Heike Gortemaker knyga „Eva Braun.Gyvenimas su Hitleriu“. Knygą išleido leidykla „Gimtasis žodis“.

 

Kaip rašoma knygos anotacijoje, autorė, remdamasi gausiais šaltiniais ir gyvų liudininkų pasakojimais, kūrinyje piešia nacionalsocialistų valdomos Vokietijos paveikslą, kuriame savo vietą turi ne tik pagrindinė veikėja E.Braun, bet ir mylimasis A.Hit¬leris, Braunų šeimos nariai, artimiausia fiurerio aplinka – nacių vadai ir vadukai su žmonomis ir draugėmis.

 

Knygos autorė atskleidžia nemažai legendų ir mitų, sklandžiusių XX amžiuje ir tebesklandančių mūsų dienomis, sumaniai praveria užuolaidą, kuri slėpė asmeninį, intymų diktatoriaus gyvenimą.

 

Nacionalsocialistų propaganda nuolatos skelbė, kad amžina ir tikroji fiurerio sutuoktinė yra Vokietija. Tai, kad didysis tautos vadas ilgus metus turėjo meilužę, negalėjo sugriauti sumaniai kurto mito. A.Hitlerio draugė neturėjo pasirodyti viešai, jos egzistavimas buvo neigiamas iki paskutinės Trečiojo reicho gyvavimo dienos, iki jųdviejų vedybų ir savižudybės 1945-ųjų balandžio 30-ąją.

 

Kokia iš tiesų buvo E.Braun, kokių tikslų siekė stovėdama fiurerio šešėlyje? Ar suvokė režimo propaguojamą ideologiją ir tai, kad meilužis – baisiausias diktatorius žmonijos istorijoje? Į šiuos ir panašius klausimus istorikė H.Gortemaker stengiasi atsakyti.

 

Šaltinis: knygupalepe.lt

Inga Mitunevičiūtė: „Tik skaitančius tėvus matantys vaikai užaugę patys skaitys“

Ingą Mitunevičiutę, kasdien smagiai nardančią vaikų literatūros jūroje, galima pamatyti beveik kiekviename su vaikiška knyga susijusiame renginyje ar konferencijoje. Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos IBBY Lietuvos skyriaus narė, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros sklaidos ir tyrimų skyriaus vedėja bei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė sutiko pasidalinti mintimis apie savo požiūrį į vaikų literatūrą, jos svarbą ir skaitymo skatinimą.

 

Daugelio domėjimasis vaikų literatūra baigiasi drauge su vaikyste, neskaitant vėliau galbūt atsirandančios tėviškos pareigos. Tavo vaikystė, galiu spėti, jau pasibaigusi – esi vidutinio suaugusio žmogaus ūgio moteris, nešioji ne vaikiško dydžio batus ir pati apmoki savo telefono sąskaitas. Kada ir kodėl nusprendei pasilikti prie vaikiškų knygų ir ko iš jų gauni? Gal tai koks jaunystės eliksyras?

 

Be jokios abejonės, tai jaunystės eliksyras! Ir amžinybės! Juokauju, žinoma. Amžinybę vaikų literatūra gali suteikti nebent knygų autoriams, kurių kūriniai skaitomi po šimtų metų, bet jaunystė garantuota ir šiaip ją mylintiems. Pati jaučiuosi iš vaikų literatūros taip ir neišaugusi.

 

Vaikystėje buvau ligų maišelis, kuriam gydytojai uždraudė visą fizinę veiklą ir net dailės mokyklą. Kas beliko – skaityti. Skaičiau daug ir godžiai, mėgstamiausias knygas – po daug kartų. Štai „Merę Popins“ esu perskaičiusi gal 10 kartų. Paauglystėje gyvenau „Žiedų valdovo“ ir „Hario Poterio“ pasaulyje, ir tas pasaulis buvo daug mielesnis nei nuobodoka ir gan vieniša to meto realybė.

 

Pamenu save per 10 minučių trukmės pertrauką tarp pamokų įsispraudusią į kampą mokyklos koridoriuje ir ryte ryjančią kokią naują knygą. Paskui, šiek tiek paklajojusi, baigiau filologijos studijas, mano bakalauro ir magistro darbai buvo susiję su vaikų literatūra, bet net tada dar nežiūrėjau į ją profesionaliai.

 

Vaikų literatūra man visada buvo pati puikiausia terapija ir būdas pabėgti nuo kasdienių rūpesčių, daugiau pomėgis nei profesija. Bet tada... Pabaigusi magistro studijas ir neradusi savo vietos po saule, vėl išgyvenusi fizinius negalavimus, labai susimąsčiau – dėl ko verta gyventi, kas kuria prasmę, ką galėčiau dirbti, net jei man niekas už tai nemokėtų? Atsakymas mane nuvedė ten, kur esu dabar. Šiuo metu vaikų literatūra yra mano doktorantūros studijų objektas, mano profesinė veikla, mano laisvalaikis – beveik visas gyvenimas.

 

Kaip manai, kodėl vaikas turėtų atsiversti knygą? Juk aplink tiek daug smagesnių dalykų – kompiuteris, televizorius, trys gigabaitai interneto už dviejų kainą. Kaip sudominti vaiką skaityti? Ar Lietuvoje tam dėmesio skiriama pakankamai?

 

Nes skaitydami knygas mes galime patirti daug daugiau nei vienas individas per visą savo gyvenimą. Nors šiais laikais labai daug kas įmanoma, bet jau greičiau perskaitysi apie visas pasaulio šalis nei jas apkeliausi. Knygos atveria duris į pasaulį, kuris toks įvairialypis ir įdomus! O perskaitęs gerą knygą nebebūsi toks, koks buvai prieš pradėdamas ją skaityti. Išgyventa patirtis kaupiasi, mąstymas keičiasi, nebeplaukioji paviršiumi, bet leidiesi į gelmes ir esi daug įdomesnis sau ir aplinkiniams.

 

O sudominti skaitymu turi suaugusieji – pirmiausia tėvai, tada mokytojai ir bibliotekininkai. Visi skaitymo tyrimai sutartinai trimituoja – tik skaitančius tėvus matantys vaikai užaugę patys skaitys. Skaitymas turi būti malonus procesas, ne bausmė ir ne prievarta, turi būti smagu ir įdomu – tik tada vaikai skaitys. Lietuvoje 40 procentų suaugusiųjų neskaito, tad ką galime kalbėti apie vaikus? Nors skaitymo skatinimo programos veikia nuo 2005 metų, kasmet skiriami pinigai, kuriami projektai, vykdomos įvairios iniciatyvos (pati dirbu šioje srityje ir matau daug šaunių žmonių ir idėjų), tačiau rodiklis ne itin gerėja. Pradėti reikia nuo savęs, nuo asmeninio pavyzdžio.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-01-29-inga-mituneviciute-tik-skaitancius-tevus-matantys-vaikai-uzauge-patys-skaitys/140124

Andrius Tapinas: bibliotekos turi prisitaikyti prie „Z“ kartos poreikių

Šiemet Lietuvos bibliotekose tęsiama 2014 m. pradėta iniciatyva „Atrask vaikystės biblioteką“, kurios tikslas – į bibliotekas pritraukti ir jų globėjais padaryti įdomius bei iniciatyvius Lietuvos žmones, galinčius ir norinčius prisidėti prie bibliotekose vykdomų veiklų, priartėti prie vietos žmonių ir su jais pasidalinti savo žiniomis ir patirtimi.

 

Iniciatyvos, kurią įgyvendina Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos projektas „Bibliotekos pažangai 2“, naujas akcentas 2015 m. – globėjai bibliotekose pristatys savo vardo lentyną, kurioje kaups knygas, suformavusias juos kaip asmenybes, taip pat globėjų pačių rašytus, verstus ar labai vertinamus kitų autorių darbus.

 

Pirmąjį „Atrask vaikystės biblioteką“ ciklo renginį ir pirmąją globėjo lentyną šiemet pristatė bene aktyviausias visų laikų bibliotekų globėjas, rašytojas, vertėjas, laidų vedėjas ir visuomenininkas Andrius Tapinas. Trumpai pakalbinome Andrių apie tai, kas yra biblioteka šiandien be galo greitai besikeičiančiame pasaulyje. Kviečiame pažiūrėti interviu vaizdo įrašą arba tiesiog jį perskaityti. 

 

– Andriau, Jūs pirmasis atidengėte „Globėjo knygų lentyną“ savo globojamoje Pilaitės bibliotekoje. Ką jums tai reiškia?

– Tai lyg atminimo lentelė dar gyvam esant, paprastai tokios lentelės pritvirtinamos po mirties, tad, vertinčiau, kaip įsipareigojimą. Tokia lentyna negali būti apytuštė, taip pat joje negali būti neskaitomų knygų.

 

Tad „Globėjo knygų lentynos“ pildymas – netikėtas, bet pakankamai įdomus iššūkis, įpareigojantis bendradarbiauti su biblioteka ilgalaikį laikotarpį.

 

Šiandien pradėjome nuo keleto knygų, bet dabar svarstau, jog, jei sudėčiau visas knygas, kurias rašiau, išverčiau, dar pridėčiau savo tėčio rašytas knygas – bendromis pastangomis šią lentyna užpildytume ir, manau, kad knygos joje būtų skaitomos.

 

– Ar bendradarbiavimas su biblioteka jus įpareigoja?

– Be abejo, važiuoti į bibliotekas man – didelis malonumas. Ar tai būtų biblioteka Vilniuje, ar kitame mieste. Ir čia Pilaitėje, ir Antakalnyje, kur globoju kitą biblioteką, pastebiu, jog jau seniai biblioteka nebėra tik knygų paėmimo ir grąžinimo vieta, čia buriasi bendruomenės, vyksta daug renginių ir man patinka juose dalyvauti.

 

Taip pat, su nemaža dalimi bibliotekų įgyvendinu įvairius projektus. Pavyzdžiui, berods, 15-oje įvairių miestų bibliotekų žaidžiame „Auksinį protą“.

 

Iš tiesų, man labai svarbu dalyvauti tokiuose projektuose, kurie yra skirti geram tikslui. Būtent tokie projektai ir vyksta bibliotekose, dėl to, man smagu jas palaikyti.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/andrius-tapinas-bibliotekos-turi-prisitaikyti-prie-z-kartos-poreikiu-286-573885

„Lazario moterų“ autorė Marina Stepnova – išskirtinė viešnia Vilniaus knygų mugėje

Vasario pabaigoje Vilniuje lankysis rusų poetė, prozininkė Marina Stepnova. Be daugybės apsakymų, ji yra trijų romanų autorė. Garsiausią, apdovanotą prestižiškiausiomis premijomis ir išverstą į 30 kalbų romaną „Lazario moterys“ (vertė Sigitas Parulskis, išleido „Tyto alba“) lietuvių skaitytojai įvertino kaip vieną geriausių verstinių knygų, išleistų 2013-aisiais.

 

„Lazario moterys“ – tai romanas, įrodantis, jog vis dar įmanoma aistringai, protingai ir originaliai pasakoti apie meilę, neapykantą ir aistrą, apie istoriją, karą ir mokslą.

 

Kritikai, knygų apžvalgininkai ir geros literatūros mylėtojai negailėjo pagyrimų autorės ir vertėjo talentams: „meilės romanas pačia gražiausia šio žodžio prasme“, „knyga ne apie pasakišką meilę, ne apie princus ir princeses, o apie galingą jėgą, šluojančią ir maišančią viską savo kelyje“, „iki šio romano net nebūčiau pagalvojusi, kad šiuolaikinė rusų literatūra yra tokia graži, jautri ir artima“, „įspūdingas vertimas“, „skaičiau ne akimis, o širdimi“.

 

Pasak rusų literatūrinės spaudos, nuo 2011 metų, kai pasirodė „Lazario moterys“ nė vienas pokalbis apie šiuolaikinę rusų literatūrą neapsieina be Stepnovos pavardės paminėjimo: „Knyga tapo viena iš skaitomiausių, suteikdama viltį, kad mūsų skaitytojai dar visiškai neprarado skonio“.  

 

Pirmasis Marinos Stepnovos romanas „Chirurgas“ 2005 metais pateko į ilgąjį premijos „Nacionalinis bestseleris“ sąrašą. Jis lygintas su Patricko Süskindo „Kvepalais“. Antrasis – „Lazario moterys“ – 2012 metais gavo trečiąją „Bolšaja kniga“ premiją, pateko į „Rusų Bukerio“ trumpąjį sąrašą,  „Nacionalinio bestselerio“ ir „Jasnaja Poliana“ sąrašus.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/lazario-moteru-autore-marina-stepnova-isskirtine-viesnia-vilniaus-knygu-mugeje-2016-286-573837

Sovietmečio rašytojai Lietuvoje: tarp valdžios kūjo ir sąžinės priekalo

Vasario 25-28 d. parodų ir kongresų centre LITEXPO bus pristatytos ne tik naujausios Nerijos Putinaitės, Dalios Satkauskytės, Viliaus Ivanausko bei kitų autorių knygos apie rašytojų vaidmenį sovietmečio Lietuvoje, bet ir vyks platesnės diskusijos apie istorijos, atminties, tapatybės ir literatūros sąsajas, praneša organizatoriai.

 

„Perfrazuodamas šių metų Vilniaus knygų mugės temą „Personažas ieško autoriaus“, sakyčiau, kad tikrai galime iš laiko perspektyvos žvelgti į visiems gerai žinomus menininkus su sudėtingais likimais, kaip į tam tikrus personažus, kurie ieško ne autorių, bet veikiau mūsų – apie juos galvojančių, skaitančių, ir mėginančių suprasti šiuolaikinių žmonių“, – sako rašytojas ir literatūros tyrinėtojas Valentinas Sventickas.

 

Pasak vertėjo Laimanto Jonušio, sovietmečio autorius, patekęs tarp valdžios kūjo ir sąžinės priekalo, – taip pat tarsi savotiškas autorių pametęs personažas, kurio kūrybos nevienareikšmiškumo tema visada tvyrojo ir literatūros, ir politikos lauke.

 

Tai patvirtina ir Lietuvos istorijos instituto mokslininko, dr. Viliaus Ivanausko tyrimas, publikuotas naujausioje monografijoje „Įrėminta tapatybė: Lietuvos rašytojai tautų draugystės imperijoje“ .



„Sovietmečio rašytojai svarbūs todėl, kad atliko išskirtinį vaidmenį įteisinant sovietinę sistemą bei išreiškiant arba perkonstruojant mūsų tapatumą. Tiesiog jų veikloje gryniausiu pavidalu matosi to laikmečio visuomeninės ir ideologinės įtampos“, – sako monografijos autorius.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/vezejams-brangs-keliones-per-belgija-286-573731

Kad noras skaityti būtų didesnis nei vakar, bet mažesnis nei rytoj

Užsuku į knygyną ir ten mane apsupa knygų gausa. Literatūra apie gyvenimą, apie sveikatą, apie tikėjimą, apie kulinariją... Galėčiau vardinti ir vardinti. Tačiau pro akis nepraleidžiu ir to, jog čia užeina vis mažiau jaunų žmonių. Romėnų filosofas Ciceronas yra pasakęs: „Namai, kuriuose nėra knygų, panašūs į kūną be sielos.“ Tad kaip yra iš tiesų? Panorau išsiaiškinti, ar jaunimas įsikūnija į kūną be sielos, o galbūt atvirkščiai – jiems skaitymas kelia didelį džiaugsmą laikais, kai daugelis pamiršta, kad geriausias būdas atsipalaiduoti – puodelis arbatos ir įtraukianti knyga.

 

Kiekviena perskaityta protinga frazė ar mintis ugdo jauną žmogų kaip asmenybę. Tačiau ne visa literatūra pasižymi savo „turtingumu“. Neveltui yra sakoma, kad naudą duoda ne knygų daugybė, o gerumas. Todėl, mano manymu, labai svarbu jaunam žmogui padėti atrasti knygas, kurios gali užauginti sparnus prasmingam skrydžiui į gyvenimą. O kas, jeigu Tu esi brandus žmogus ir vis dar neatradai skaitymo džiaugsmo? Tuomet siūlau prisiminti vaikystę ir pradėti nuo pasakų. Taip, taip – būtent nuo jų. Juk pasakose taip pat yra paslėpta prasmė, kuri kartais žmogui gali būti lengviau suprantama. Ir nieko nėra keisto, kad kai žmogaus paklausęs, ką jam labiausiai patinka skaityti, šis nė nedvejodamas atrėžia: „Pasakas!“ Svarbiausia atrasti knygas, kurios priverstų žmogaus širdį dainuoti, knygas, kurios tiesiog prašytųsi paimamos į rankas ir būtų skaitomos net naktimis (nesvarbu, kad rytoj laukia pamokos, paskaitos ar darbas. Galbūt perskaitytos knygos mintimis jaunas žmogus pasidalins su kitu taip ir jam sužadindamas norą literatūrai!).

 

 O pabaigai kviečiu paskaityti kelių kalbintųjų mintis apie tai, kas jiems yra skaitymas ir kokios knygos yra palikusios giliausią pėdsaką jų gyvenime. Vis dėlto, galiu pasidžiaugti, kad jauni žmonės vis dar skaito knygas, o tai įrodo, kad Lietuvos laukia šviesi ateitis. Tokia, apie kurią rašė Jonas Aistis: Tik sukrykš, lyg gervė, svirtis,/ Sušlamės daina klevuos.../ Gera čia gyvent ir mirti!/ Gera vargt čia, Lietuvoj!..

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-01-26-kad-noras-skaityti-butu-didesnis-nei-vakar-bet-mazesnis-nei-rytoj/140040

Knygos internete, radijuje ir televizijoje – ar dažnai apie tai kalbama

Akcija „Knygų Kalėdos“ baigiasi. Laukiame artėjančios Vilniaus knygų mugės, o po jos dėsime tašką, nes šalies literatūros pasaulį vėl ištiks štilis – nieko nevyks. Arba niekas apie tai nesužinos. Šį kartą „Knygų palėpė“ žvelgia į mūsų viešąją erdvę – kiek joje galima rasti informacijos apie knygas?

 

 

Į šalį padėkime kultūrinius savaitraščius ir internetinius portalus. Juose galima rasti informacijos ne tik apie artimiausius ir jau įvykusius kultūrinius renginius ir išsamias knygų apžvalgas, bet ir pradedančiųjų rašytojų kūrybą. Atvirai sau pripažinkime, dažnai šie leidiniai nesulaukia didelio skaitytojų susidomėjimo. O kai kas apie juos beveik nieko nėra girdėjęs.

 

 

Atidžiau pažvelkime į skaitomiausius Lietuvos naujienų portalus, radijo stočių programų tinklelius ir televizijos laidas. Kiek čia atsiranda vietos literatūrai?

 

 

Internetas

 

 Skaitomiausias naujienų portalas delfi.lt apie literatūrą rašo mažai. Jei ir rašo, tai pateikia tik su pramogų pasauliu susijusių knygų pristatymus. Arba taip vadinamus literatūros „topus“. Kartais pasirodo viena kita maža naujiena apie vykstantį literatūros renginį, tačiau šią naujieną rasti sudėtinga. Portale net nėra rubrikos, specialiai skirtos knygoms.

 

 

 Antras pagal skaitomumą portalas Lietuvoje 15min.lt yra ryškiausias literatūros naujienų lyderis tarp internetinių portalų. Čia ne tik yra aktyvi literatūrai skirta rubrika, kurioje pristatomi naujausi kūriniai. Čia galima rasti ir knygų recenzijų, įvairių naujienų apie pasaulio literatūrą, knygų „topų“. Tai bene išsamiausiai apie knygas rašantis ne kultūrinės žiniasklaidos puslapis, kuris aktyviai veikia ir feisbuke, kur turi literatūros puslapį.

 

Plačiau skaitykite: http://www.knygupalepe.lt/knygos-internete-radijuje-ir-televizijoje-ar-daznai-apie-tai-kalbama/

Aldona Ruseckaitė: Vaikystėje man rašymas atrodė kaip stebuklas

Šįmet įsimintiniausiomis Kauno menininkėmis išrinktos rašytoja, poetė Aldona Ruseckaitė ir kompozitorė Zita Bružaitė. Kalbamės su poete, Maironio literatūros muziejaus direktore Aldona Ruseckaite. Stebina šios rašytojos produktyvumas - poezijos knygos, romanai, įvairių rašytojų biografijos. Pokalbio metu net neįmanoma aptarti visų šios rašytojos išleistų knygų, atsiskleidžia kelios - galbūt tą akimirką svarbiausios.

 

Rūpi su rašytoja padiskutuoti ir apie jos žvilgsnį į patį rašymą, taip pat į jos gyvenimo aistrą – fotografiją. Bei tai, kaip darbas, nuolatinis buvimas literatūros prisodrintoje erdvėje vienaip ar kitaip veikia jos kūrybą. A. Ruseckaitei rašymas nuo ankstyvos vaikystės atrodė kaip stebuklas, nuo jaunystės svajojo išleisti bent ploną eilėraščių knygelę. Iki jos rašytojos kelias buvo nelegvas. Taip pat ji juokaudama išsitaria, jog, naujai knygai išėjus, ji kokias tris dienas negali jos atsiversti, kad su ja susigyventų.

 

Kaip pirmą kartą pajautėte, kad gyvenime rašysite? Kaip tai atėjo?

 

Retai apie tai susimąstau. Turiu labai juokingų vaikystės prisiminimų, kol dar nemokėjau rašyti. Man atrodė, kad mokėti rašyti yra didelis stebuklas. Kai namuose būdavo laikraščių, pasiimdavau pieštuką ir brėždavau įvairiausius kringelius, imituodama rašymą. Nepamenu, ar tuo metu mąstydavau, ką rašau, bet sėdėdavau susirūpinusi ir „rašydavau“ ant tų laikraščių. Namuose nebuvo net balto popieriaus tuo metu. 

 

Vėliau vis parašydavau po kokį eilėraštuką, kuris būdavo kabinamas į sienlaikraštį, vyresnėse klasėse eilėraščius spausdindavo rajono laikraštis. Kai augau, buvau šiek tiek liūdnoka, intravertiška, nelabai išsikalbanti. Atrodė, kad geriausiai galiu išsisakyti eilėraščiu. Taip pat kartais rašydavau prozos miniatiūras, recenzijas. 

 

Rašymas man buvo tarsi savaiminis. Vaikas, kuris mėgsta tapyti, natūraliai žaidžia dažais, spalvomis, mėgstantis muziką dainuoja įvairias daineles, analogiška yra ir su turinčiu polinkį rašyti. 

 

Jaunystėje man atrodė, kad mano gyvenimo svajonė yra išleisti vieną ploną eilėraščių knygelę. Maniau, jog lyg ir turiu ką pasakyti, tarsi daug žodžių glūdi manyje. Mano mama buvo labai gražiažodė, mėgo vartoti netiesioginius veiksmažodžius, jos galvoje visada būdavo labai daug tiksliai ir vaizdžiai apibūdinančių kiekvieną veiksmą sinonimų. Tarsi Žemaitė. 

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-01-19-aldona-ruseckaite-vaikysteje-man-rasymas-atrode-kaip-stebuklas/139735

Prasideda prekyba bilietais į septynioliktąją Vilniaus knygų mugę

Prasideda prekyba bilietais į septynioliktąją Vilniaus knygų mugę! Bilietus jau galite įsigyti čia: http://www.bilietai.lt/lt/event/29310

 

VILNIAUS KNYGŲ MUGĖ 2016


Nekasdieniai ir ilgai laukti susitikimai su autoriais, rimtos diskusijos, naujienos, geras šurmulys ir pokalbiai bičiulių būryje, gausybė knygų ir daug geros muzikos. Vilniaus knygų mugė sugrįžta! Dar įdomesnė, dar gyvesnė ir dar labiau intriguojanti. Leidėjų, autorių, skaitytojų susitikimų vieta, garsėjanti itin plačia įvairaus žanro kultūrinių renginių programa.

 


Šių metų mugės tema – PERSONAŽAS IEŠKO AUTORIAUS. Kalbėsime apie tai, kokios knygos yra skaitomiausios, kokie personažai lietuviams patraukliausi, o kokios knygos lieka skaitomumo paribiuose? Kaip rašytojai susikalba ir ar susikalba su skaitytojais, gal rašytojai pataikauja savo skaitytojams? Galiausiai, kokių personažų lietuvių literatūroje apstu, o kokių trūksta?

 


Neabejojame, kad šių metų Vilniaus knygų mugėje sutiksite dar neatrastų personažų, ir gal kuris iš jų atras savo autorių...


 
Mugės akcentai  - kūrybinė studija visai šeimai “Tu gali sukurti knygą”; rimtų temų ir intelektualaus turinio Diskusijų klubas; mažiausiems skaitytojams skirta Vaikų literatūros salė; kino mylėtojus viliojanti Knygos kino salė; neformalus ir kitoks Bukinistų pasažas; eilės ir džiazas Literatų svetainėje.

 


Praėjusiais metais sėkmingai mugėje startavusi ir šiemet išsiplėtusi MUZIKOS SALĖ pristatys dar geresnę ir gausesnę muzikinę programą. Lankytojams skambės lietuviškas džiazas, klasika, folk, hip-hop, pop, roko, sunkiojo metalo ir vadinamoji pasaulio muzika, dainuojamoji poezija.

 


Šių metų mugės naujiena - antikvarinių knygų aukcionas,  kuris lauks drąsiausių knygų mėgėjų.
 
 
4 dienų bilietas 12 EUR.  pirkit 
2 dienų bilietas 7 EUR. pirkti 
 
 
Daugiau informacijos - www.vilniausknygumuge.lt
 
RENGINIŲ PROGRAMA
 
Visos naujienos – „Facebooke“!
 
Mugės darbo laikas:
 
Vasario 25 d. Bičiulių diena -   10:00 – 19:00 val.
Vasario 26 d. Ilgasis penktadienis -    10:00 – 21:00 val.
Vasario 27 d. Nekasdienių pasimatymų diena - 10:00 – 21:00 val. 
Vasario 28 d. Personažų sekmadienis - 10:00 – 17:00 val.

Bibliotekų metų minėjimui – Vyriausybės patvirtintas planas

Atsižvelgdama į tai, kad 2016-ieji yra paskelbti Bibliotekų metais, Vyriausybė patvirtino šių metų minėjimo planą.

 

Minint Bibliotekų metus, Kultūros ministerija kartu su Švietimo ir mokslo ministerija ketina sukurti vieningą bibliotekų sistemą, kuri atitiks XXI amžiaus bendruomenių poreikius, bus efektyviai naudojami dokumentų ir knygų fondai, tobulinamos informacijos prieigos, o bibliotekų infrastruktūra taps patraukli burtis bendruomenėms.

 

Patvirtintame plane numatytais projektais siekiama padidinti bibliotekų įvaizdžio patrauklumą visuomenei ir socialiniams partneriams, išryškinti bibliotekų tinklo privalumus, atskleisti daugialypių bibliotekų teikiamų paslaugų plėtros ir naudos visuomenei potencialą.

 

Plane numatyta vykdyti Bibliotekų metų viešinimo veiklas – organizuoti Bibliotekų metų atidarymo ir uždarymo renginius, sukurti Bibliotekų metų ženklą, vykdyti įvairias kitas bibliotekų veiklas populiarinančias priemones. Taip pat planuojamos bibliotekų paslaugų pristatymo įvairioms visuomenės grupėms ir populiarinimo veiklos: pristatyti bibliotekas Vilniaus knygų mugėje, parodoje „Mokykla 2016“, organizuoti pilietinę akciją šalies mokiniams „Mano nuveikti darbai bibliotekoje“, vykdyti knygų restauravimo populiarinimui skirtą edukacinę programą „Kaip pagydyti knygą?“ Vilniaus universiteto bibliotekoje.

 

Be to, numatomos bibliotekų bendradarbiavimo ir tarptautinių ryšių stiprinimo bei dialogo su kitais knygų rinkos dalyviais skatinimo veiklos – kvalifikacijos tobulinimo renginiai mokytojams knygų leidybos istorijos, senųjų bibliotekų temomis, knygų mugės regionuose, bibliotekų leidybinės veiklos pristatymai, leidyklų dienos bibliotekose.

 

Taip pat planuojama organizuoti veiklas, skirtas propaguoti skaitymą ir formuoti teigiamą požiūrį į jį: didinti gyventojams prieigos prie kokybiškų, aktualių, meninę, kultūrinę ir mokslinę vertę turinčių leidinių bei kitų informacijos išteklių galimybes, pagerinti šalies gyventojų prieigą prie elektroninių leidinių, užtikrinant sukurto interaktyvių paslaugų portalo www.ibiblioteka.lt atnaujinimą įvairiu ir kokybišku turiniu, organizuoti tarptautinę konferenciją „Bibliotekos – skaitymo sutrikimų iššūkiams įveikti“ ir kt.

 

Planui įgyvendinti iš viso skirta 450 tūkst. eurų valstybės biudžeto lėšų, iš jų 300 tūkst. – naujoms knygoms ir kitiems leidiniams įsigyti.


Įgyvendinant plane numatytas veiklas planuoja dalyvauti visos Lietuvos bibliotekos ir bibliotekininkų asociacijos, bendradarbiaudamos su leidėjais, kitais švietimo bei kultūros sričių partneriais, vietos bendruomenėmis.

Paskirta 30-oji I. Simonaitytės literatūrinė premija

  2016 m. sausio 22 d. (penktadienį) 17 val. I. Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje (Herkaus Manto g. 25, Klaipėda) 30 –oji I. Simonaitytės literatūrinė premija bus įteikta poetams Alfonsui Jonui Navickui ir Jonui Kantautui. 

 

Dalyvaus: laureatai  Alfonsas Jonas Navickas ir Jonas Kantautas, premijos mecenatas UAB „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas. 

Kalbės literatūrologas Romualdas Skunčikas, aktorius Aleksandras Šimanskis.

Muzikuos Vytauto Didžiojo gimnazijos tautinės muzikos ir šokių ansamblis „Žemaitukas“ (vadovai Milda Damalienė ir Darius Brazdeikis). 

Vakarą ves Juozas Šikšnelis. 

 

I.Simonaitytės literatūrinė premija buvo įsteigta Klaipėdos raj. "Jaunosios gvardijos" kolūkio ir LRS Klaipėdos skyriaus 1987 m. 1996 m. premijos rėmimą perėmė Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius, pasirašę kūrybinio bendradarbiavimo sutartį. 2011 m. I.Simonaitytės biblioteka ir UAB „Mūsų laikas“ pasirašė penkerių metų rašytojos premijos rėmimo sutartį. 

 

2016 m. I.Simonaitytės premijos komisijos dėmesio lauke buvo 7 leidiniai: dvi Alfonso Jono Navicko knygos: „Pagautas buvau kelionėj“ ir vertimų knygelė „Poezija“, du Jolitos Herlyn romanai: "Mano vyrai ir jų žmonos“ bei „Svaigulys“, Mindaugo Milinio istorinis romanas „Partizanas“, Jono Kantauto eilėraščių knyga "Jūrą ir dangų“ ir Anastazijos Kanoverskytės-Sučylienės rinktinė „Pilnas ilgesio gyvenimas“. 

 

Daugiausiai ginčų sukėlė M. Milinio romanas ir poetų J. A. Navicko bei J. Kantauto kūryba. Balsų dauguma 30 – oji Ievos Simonaitytės literatūrinė premija skiriama poetams Alfonsui Jonui Navickui ir Jonui Kantautui už raiškų poetinį žodį bei viso gyvenimo nuopelnus. Pranešimą paskelbė: Kornelija Jankauskienė, Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka 2016-01-19 11:47 Kultūra, laisvalaikis Kontaktinis asmuo Kornelija Jankauskienė Kultūrinės veiklos vadybininkė Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka 8 46 412529 kornelija@klavb.lt Prisegti failai Alfonsas Jonas Navickas.JPG Jonas Kantautas.jpg

Apdovanojimai Lietuvos kultūros veikėjams

Vilniaus paveikslų galerijoje vyko Lenkijos instituto draugų ir partnerių susitikimas, kurio metu buvo įteikti garbingi Lenkijos Respublikos prezidento skirti apdovanojimai žymiems kultūros veikėjams.

 

Vykdydamas sėkmingą bendradarbiavimą su Lietuvos kultūros įstaigomis ir asmenybėmis Lenkijos institutas šiemet švenčia 20-tąjį veiklos Vilniuje gimtadienį. Ta proga instituto direktorius Marcin Łapczyński dėkojo ilgamečiams partneriams ir pristatė šių metų planus surengti įvairių koncertų, parodų, festivalių ir kitų kultūros renginių Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kituose Lietuvos miestuose. „Atrodo, kad 20 tai jaunuolio metai, bet iš kitos pusės – žvelgiant į instituto įdirbį – tai labai brandus amžius. Amžius, kuris dėl įgytos patirties leidžia priimti išmintingus sprendimus ir pasirinkimus, naujus iššūkius, džiaugtis kitų ir savo sėkme” - kalbėjo Marcin Łapczyński.

 

Lenkijos Respublikos ambasadorius Jarosławas Czubińskis, sveikindamas susirinkusius svečius, džiaugėsi vaisingu ilgamečiu bendradarbiavimu ir sakė: „Tejungia, o ne skiria mus kultūra. Tetarnauja geresniam pažinimui, supratimui ir tenugali visus stereotipus, išankstines nuostatas".

 

Pradedant jubiliejinius 20-uosius Lenkijos instituto Vilniuje metus buvo įteikti Lenkijos Respublikos valstybiniai apdovanojimai už nuopelnus vystant lenkų ir lietuvių bendradarbiavimą, lenkų kultūros populiarinimą bei bendradarbiavimą su Lenkija. Ordino už nuopelnus Lenkijos Respublikai Karininko kryžiumi pagerbtas Šv. Kristoforo Kamerinio Orkestro meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus. Vilniaus Adomo Mickevičiaus muziejaus direktorius Rimantas Šalna ir Kėdainių krašto muziejaus vadovas Rimantas Žirgulis apdovanoti Ordino už nuopelnus Lenkijos Respublikai Kavalieriaus kryžiais. Lenkų literatūros vertėjai Birutei Jonuškaitei Augustinienei ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Senato pirmininkui Gintautui Surgailiui įteiktas Auksinis kryžius už nuopelnus. Teatrologas Vaidas Jauniškis pagerbtas Sidabriniu kryžiumi už nuopelnus.

 

Lenkijos Respublikos Kultūros ir tautinio paveldo ministro sprendimu buvo įteikti garbingi apdovanojimai „Nusipelnęs lenkų kultūrai”  - Lenkijos ambasadorei Lietuvoje 1996-2001 m. poniai Eufemiai Teichmann ir jos vyrui Jerzy Teichmann.

 

Dirigentas Donatas Katkus sakydamas padėkos kalbą pažymėjo, jog kultūra yra Lenkijos ir Lietuvos santykių avangardas. Žymus menininkas kvietė laikytis išvien ir kurti naujus, kultūra ir pagarba grįstus santykius su Lenkija.

 

Iškilmingame renginyje grojo Šv. Kristoforo kamerinio orkestro atlikėjų kvartetas.

 

Lenkijos institutas Vilniuje savo veiklą oficialiai pradėjo 1996 m. vasario 1 d. Tai vienas iš 24 Lenkijos institutų veikiančių visame pasaulyje. Kasmet institutas įgyvendina daugiau kaip 120 įvairių kino, teatro, muzikos, meno projektų, organizuoja lenkų kalbos kursus, remia Lenkijai ir jos kultūrai skirtus leidinius, organizuoja žurnalistų ir menininkų dalykines keliones į Lenkiją.

Rašytoja Danutė Kalinauskaitė: „Feisbukas žmogų peršviečia kaip rentgenas“

Metus pradedame su Danute Kalinauskaite, neseniai išleidusia savo trečiąją novelių knygą „Skersvėjų namai“. Paprastai labai jaudinuosi, kai tenka bendrauti su menininkais, kurių kūrybą mėgstu. Su autore artimiau teko susipažinti rudenį vykusiose vertimo dirbtuvėse – laimei, ji toli gražu nepriminė sunkaus charakterio egocentrikės – greičiau jaukią, bet reiklią pašnekovę, sulipdančią į bendrą pokalbį pavienes žmonių grupeles, išklausančią ir patariančią, tarsi per kelias minutes būtų virtusi seniai pažįstama drauge.

 

Vienoje novelėje vienas Jūsų personažų užsiima nekalčiausia archeologija – iš pabirų gatvėse, autobusuose ar pirkinių krepšeliuose surastų šukių dėlioja užburiantį, daugiasluoksnį pasakojimą. Ar jaučiate ribas, kurių negalėtumėte peržengti, įtraukdama į savo tekstus realybės detales ir pažinotų žmonių prototipus?

Žinau, kad kai kurie rašytojai tokių ribų nepaiso, jei tai žūtbūtina ar tik pravartu kūriniui, bet aš turiu skrupulų… Manęs klausė dėl dainininkės Alinos Orlovos prototipo novelėje „Bomžė“. Iš Orlovos pasiskolinau kelias jos dainos eilutes, spaudoj prasprūdusią informaciją, kad ji mėgsta skaityti M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, M. Šiškino „Laiškų knygą“, dar jos dainavimo sukeliamą įspūdį („rykle ir diafragma“ – bet tai tik mano įspūdis, kiti galbūt ją girdi kitaip), daugiau nieko, pagaliau jos ir nepažįstu, bomžė nėra dainininkės Orlovos prototipas. Iš visiems žinomos festivalio „Kino pavasaris“ direktorės Vidos Ramaškienės pasiskolinau – tikriausiai esate girdėję ją kalbant – prieš „i“ tariamą „j“ („jir“, „Jirutė“, „Jirkutskas“). Iš žiniuonės Eugenijos Šimkūnaitės – kai kuriuos išskaitytus jos gyvenimo faktus: kerzinius batus, džiudžitsą ir jai būdingą pasakymą, kurio niekaip neišgirstum kito žmogaus lūpose: „Arba sakyk, ko nori, arba mauk po velnių!“ Iš pažįstamo veterinoriaus – akinius, įaugusius į smilkinius, ir ploną švilptelėjimą čiaudint. Iš neseniai penkioms dienoms po žemėm palaidoto benamio – baltas akis. Bet jokio žmogaus nenurašinėju nuo galvos iki kojų. Dėl kokios nors konkrečios atpažįstamos detalės, jei ji galėtų sukelti gyvenimiškų komplikacijų, mėtau pėdas kaip įmanydama. Arba išvis jos atsisakau.

 

Pasaulyje išpopuliarėjęs norvegas Karlas Ove Knausgaardas parašė šešias autobiografines knygas – taigi sukūrė „literatūrinį selfį“. Dažnai pagalvoju, kas būtų, jeigu koks nors talentingas lietuvių rašytojas imtųsi tokio atviravimo – tikriausiai paskui, nepakėlęs kolegų ir artimųjų spaudimo, turėtų emigruoti. Kaip Jūs pati jaučiatės gyvendama mažoje skaitančiųjų ir rašančiųjų bendruomenėje?

Bet kas gi jei ne „literatūriniai selfiai“ yra kasmet pasirodančios lietuvių rašytojų, kultūros veikėjų autobiografinės knygos? Jos sukelia įvairiopą reakciją, kai kuriose jų, pavyzdžiui, buvusių nomenklatūrininkų, reputacija skalbiama net iki rezistencinio baltumo ir pasitaiko nekorektiškų atsiliepimų apie kitus žmones. O ar ne „selfiai“ yra rašytojų dienoraščiai? Teko redaguoti Alfonso Nykos-Niliūno (su inicialais vietoj kai kurių asmenų pavardžių) ir Vytauto Kubiliaus dienoraščius. Pasirodžius Kubiliaus dvitomiui, visi apstulbo, kokį negailestingai kritišką, bet dar labiau neurotiškai savikritišką, savigraužos ėdamą žmogų jie atskleidė. Prieš imantis darbo, prisimenu, man skambino Janina Žėkaitė, Kubiliaus našlė, aptarėm dienoraščių redagavimo reikalus ir ji pasijuokė iš tų epizodų, kuriuose pati yra atvirai ir ne itin simpatiškai apibūdinama. Po mūsų pokalbio ji netrukus mirė, ir aš, skaitydama Kubiliaus įrašus, galvojau: juk ji, norėdama išlikti ori, galėjo tuos puslapius tyliai iškupiūruoti, nė šuo nebūtų sulojęs, bet ji buvo drąsi moteris ir nieko neslėpė, nes, jos įsitikinimu, autentiški dienoraščiai tokie ir turi būti – nekupiūruoti…

 

Plačiau skaitykite: http://www.kulturpolis.lt/interviu/rasytoja-danute-kalinauskaite-feisbukas-zmogu-persviecia-kaip-rentgenas/

Romanas „Ledinukų rūmai“ – meilės prisipažinimas Stambului

Elif Shafak (Elif Šafak, g. 1971) – žymiausia ir populiariausia jaunesniosios kartos turkų rašytoja, dvylikos knygų autorė, gyvenanti tai Stambule, tai Londone. Jos proza pakerėjo daugybę skaitytojų visame pasaulyje, jos kūriniai išversti į daugiau nei dvidešimt kalbų. Lietuvių kalba jau išleistos dvi jos knygos – „Stambulo pavainikė“ ir „Keturiasdešimt meilės taisyklių“.

 

Romanas „Ledinukų rūmai“ – meilės prisipažinimas Stambului, pasakojimas apie namą, kuris yra ir viso miesto metafora: matęs klestėjimo laikus, kadaise buvęs prabangus, o dabar apšiuręs, tačiau kupinas istorijų ir gyvybės. Čia Stambulo praeitis susipina su „Ledinukų rūmų“ gyventojų istorijomis, čia miestas iškyla kaip mistikos, tikėjimo ir naujovių katilas.

 

 

Stambulo centre buvusių kapinių vietoje stovintis namas, kurį rusų generolas kadaise pastatė savo žmonai, dabar glaudžia dešimt šeimų. Dvyniai kirpėjai, profesorius, namų šeimininkė, spoksanti muilo operas, nevykėlis studentas, lengvai kvaištelėjusi Madam Tetulė, senelis, šiurpinantis du savo anūkus baisiomis istorijomis, bevardis pasakotojas ir jo meilužė – visų jų likimai susiraizgę po Ledinukų namų stogu tarsi „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakos.

 

 

Komizmas ir tragedijos, praeitis, dabartis, ateitis – viskas šiame romane supinta į vieną spalvomis žaižaruojantį pasakojimą; namo gyventojų istorijos, juokingos, keistos, pamokamos ir jaudinančios – jos neįtikėtinos ir drauge realios. Tikros... kaip ir namo gyventojų šiukšlių vagystės, namą vis gausiau užplūstantys tarakonai ir kitos keistybės. Ir visa tai keisčiausiu būdu virsta sielų kelione į tiesą – taip įmanoma tik Elif Shafak knygose.

 

Šaltinis: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-01-14-romanas-ledinuku-rumai-meiles-prisipazinimas-stambului/139592

Pavargote nuo kalbos klišių – skaitykite poeziją

Turbūt niekas nesitikėjo, kad mada specialiai kalbėti ir rašyti netaisyklingai, tarkim, „duskit pavidolei“, „reikia kažką dariti“, įgaus kone epideminį mastą ir taps kliše, LRT RADIJUI sako vertėjas ir redaktorius Paulius Garbačiauskas.

 

„Bet kad jau tapo, tai tapo. [...] Iš principo visa, kas pasiekia komunikacinį tikslą, yra gerai ir netgi nevengtina. O visa kita – skonio dalykas“, – mano jis. VDU Lietuvių kalbos katedros profesorė Rūta Petrauskaitė priduria, kad mes labai daug ką kopijuojame ir blogiausia, kad tą darome net nejausdami. Todėl, pabrėžia ji, reikia sąmoningai kalbėti, klausyti ir turėti tam tikras nuostatas. Juk, pavyzdžiui, teisės kalba, administraciniai raštai sudaryti vien iš klišių, o jei kas labai nuo jų pavargsta, tegul skaito poeziją.

 

– Ponia Petrauskaite, kas yra kalbos klišė?

R. Petrauskaitė: Kalbos klišė yra labai įdomus kalbos reiškinys, kuris iš esmės atspindi kalbos esmę. Didžioji mūsų kalbos dalis, kad ir kaip mums keistai atrodytų, yra sudaryta iš sustabarėjusių pastovių žodžių junginių, frazių, ilgesnių atkarpų. Bet jos yra nevertinamos nei teigiamai, nei neigiamai – jos egzistuoja. Tai yra patarlės, priežodžiai, įvairūs pasakymai, frazeologiniai žodžių junginiai, mandagumo frazės. Jų yra labai daug.

 

O klišės turi neigiamą vertinimą, į jų apibrėžtį įeina tai, kad jos yra banalios, atsibodusios, visiems labai gerai žinomos dėl to, kad pernelyg dažnai vartojamos. Bet mes dažnai ir kitus dalykus vartojame. Taigi labai įdomus klausimas, kodėl vieni dalykai (pasisveikinimas, atsisveikinimas, linkėjimų perdavimas, kai kurie frazeologizmai) mums neatrodo klišės, o tam tikri tampa nemėgstami, kaip sakoma, suklišėja.

 

– Ar tai dažniausiai būna frazės, kurias mes nuolat matome ir girdime žiniasklaidoje?

R. Petrauskaitė: Taip, dažniausiai žiniasklaidoje arba šiaip kokiuose raštuose, dokumentuose, kurie visų labai skaitomi. [...]

 

– Pone Garbačiauskai, yra kokių nors klišių, frazių, kurios Jus labai erzina?

P. Garbačiauskas: Pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, kad, kaip minėjo profesorė, be klišių mes apskritai neišsiverstume. Norėčiau pabrėžti, kad mūsų vertinimas, ar atsibodusios klišės, ar ne, labiausiai priklauso nuo tiek kalbėtojo, tiek klausytojo išsilavinimo, kitaip tariant, komunikacinio veiksmo dalyvių supratimo. O žiniasklaidoje pasitaikančios klišės, be jokios abejonės, yra įvardijamos pirmiausia, nes jos pastebimiausios ir labiausiai visiems bado akis.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/pavargote-nuo-kalbos-klisiu-skaitykite-poezija-286-568515

Knygų leidėjai: konkurencija dėl lietuvių autorių – milžiniška

Lietuvos knygų leidėjai džiaugiasi pasikeitusiais skaitytojų įpročiais ir jau kuris laikas stebi naujas tendencijas – populiariausios, perkamiausios ir kultinėmis tampančios knygos vis dažniau yra parašytos lietuvių autorių.

 

Tą patvirtina ir kasmet gausiai į susitikimus bei naujų knygų pristatymus Vilniaus knygų mugėje besirenkantys lankytojai. Anot leidėjų, nauja tendencija – ir visuomenės brandos požymis, ir leidyklų vadybinių pastangų rezultatas.

 

Leidyklos: gyvename aukso laikais

„Niekada taip nebuvo, o prieš dešimt metų galėjome tik pasvajoti, kad perkamiausių knygų dešimtukuose dominuos lietuvių autoriai. Gyvename aukso laikais ir nežinau, ar gali būti geresnė naujiena tiek leidėjams, tiek skaitytojams“, – sako leidyklos „Tyto Alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.

 

Leidėjų teigimu, situacija iš esmės pakito ne tik kalbant apie grožinę literatūrą, bet ir apie populiariąją literatūrą, patarimų, receptų knygas, prisiminimus, psichologinę literatūrą.

 

„Ilgą laiką manėme, kad tik užsienyje yra žmonės, kurie gali mums patarti visais gyvenimo klausimais, o savam krašte pranašu nebūsi. Tačiau šiandien mes būtent iš lietuvių autorių mokomės gaminti, dažytis, rengtis, sveikatintis, jų knygose ieškom atsakymų į svarbius gyvenimiškus klausimus. Manau, kad tai vienas didžiausių Lietuvos leidybos laimėjimų pastaraisiais metais“, – tendencijas komentavo L.Varanavičienė.

 

Leidyklos „Tyto alba“ pateikiamais duomenimis, jei 1999 m., kai Lietuvos sostinėje buvo surengta pirmoji „Baltijos knygų mugė“, tik kas ketvirta leidyklos knyga buvo lietuvių autoriaus, tai 2015 m. jau 32 proc. leidžiamų knygų priklausė vietinių autorių plunksnai. Tiesa, didėjanti lietuvių autorių ir knygų įvairovė neturi didelės įtakos knygų tiražams – vidutinis lietuvių autorių knygų tiražas leidykloje neviršija 2500 vienetų.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/knygu-leidejai-konkurencija-del-lietuviu-autoriu-milziniska-286-567887

 

Išleistas jubilieinis „Tautosakos darbų“ numeris

Štai ir jubiliejinis, 50-asis (L), „TAUTOSAKOS DARBŲ“ numeris (pirmasis pasirodė dar 1935 m.!). Šio jubiliejaus proga žymus vengrų folkloristas Vilmosas Voigtas pradeda tomą kritišku žvilgsniu vertindamas į jo akiratį patekusią nuo XX a. pradžios iki dabar Europoje ir pasaulyje folkloro ir etnologijos žurnalų sklaidą. Referuodamas jų istorinę raidą, gana objektyviai atspindinčią tam tikrais laikotarpiais ir pačią folkloristikos būklę, jis konspektyviai aptaria, kaip į šį kontekstą įsiterpia Lietuvoje leidžiamas aptariamos krypties mokslinis žurnalas. Šiai sukakčiai pažymėti skelbiamas ir Vilmos Daugirdaitės parengtas išsamus Tautosakos darbų (1935–2015, t. 1–50) bibliografinis duomenynas, dedamas tomo gale. Lietuvių folkloristikai šie metai svarbūs ir dėl kitos ne mažiau reikšmingos sukakties – šiemet pažymėtas Lietuvių tautosakos archyvo aštuoniasdešimtmetis. Minėto išplėsto bibliografinio aprašo parengėjos kita publikacija kaip tik ir skirta lietuvių tautosakos mokslo istorinių ištakų apžvalgai.

Bibliotekų metai: rūpinsimės tik vaikais ar ir krepšininkais?

Ar Seimo paskelbti Bibliotekų ir skaitymo metai nevirs tiktai fasadinių šou vėriniu politikams pasipuošti prieš artėjančius rinkimus?


Miesto futbolo komanda kartą per savaitę susitinka su savo jaunaisiais aistruoliais iš to paties miestelio vidurinės mokyklos. Bet komandos nariai nespardo kamuolio – jie skaito paaugliams savo mėgstamiausias knygas.


Tai ne fantastinio romano ištrauka – tokie susitikimai kas savaitę iš tiesų vyksta garsios švedų rašytojos Astridos Lindgren vaikystės mieste Vimerbyje (Švedija).


Pasak programos sumanytojų, sunku pasakyti, kam jie naudingesni – čia laiką leidžiančiam jaunimui ar sportininkams.

 

Pirmi atgarsiai liūdnoki

Seimas 2016 metus Lietuvoje paskelbė Bibliotekų ir skaitymo metais. Šiemet tradicinėms ir elektroninėms knygoms įsigyti bibliotekos gaus 300 tūkst. eurų papildomų lėšų – vienam šalies gyventojui tenkanti šių lėšų dalis padidės nuo 58 iki 69 centų.

Nors skaičiai gana kuklūs, pati iniciatyva puiki, todėl nesinorėtų, kad ji virstų tik fasadinių šou vėriniu, papuošiančiu politikus prieš artėjančius rinkimus.

Reikia tikėtis, kad Kultūros ministerijos Vyriausybei pristatytame plane bus renginių, priminsiančių žmonėms primirštą malonumą skaityti, dalintis knygomis ir įspūdžiais.

Tačiau pirmosios žinios apie Bibliotekų metų programą – gana liūdnos.

 

Plačiau skaitykite: http://kultura.lrytas.lt/literatura/biblioteku-metai-rupinsimes-tik-vaikais-ar-ir-krepsininkais.htm

Biblioteka vienišiems vaikams padėjo išleisti savo kurtą ir iliustruotą pasaką

Pasibaigus Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotai akcijai „Knygų Kalėdos“, Kauno apskrities viešoji biblioteka (toliau – KAVB) išleido Kauno miesto vaikų globos namų „Atžalynas“ ir „Namų židinys“ auklėtinių sukurtas ir iliustruotas pasakas: „Atžalyno vaikų pasakos“ ir „Žiemos pasakos“.

 

Šiemet pagrindinė akcijos tema buvo savanoriai; jie kvietė gyventojus ne tik tradiciškai dovanoti knygas šalies bibliotekoms, bet ir rengti knygų skaitymus vienišiems vaikams. KAVB kartu su savanoriais organizavo garsinius pasakų skaitymus ir kūrybines dirbtuves miesto vaikų globos namų auklėtiniams. Tuomet ir buvo sumanyta išleisti vaikų sukurtas ir iliustruotas pasakas.

 

Anot idėjos autorių, ji kilo iš „Knygų Kalėdų“ misijos ir tikslo – skirti dėmesį globos namuose gyvenantiems vienišiems seneliams ir vaikams, skatinant juos kuo daugiau skaityti. Vaikai sureagavo labai teigiamai, įsijautė į kūrybinę veiklą; tai rodo ir galutiniai rezultatai, kurie yra stulbinantys.

 

Džiaugiamės galėdami bendradarbiauti su KAVB, kadangi tokia partnerystė yra labai naudinga vaikams. Jie jaučiasi laimingesni ir reikalingi, nes gauna papildomo dėmesio. Toks bendradarbiavimas skatina vaikus domėtis, būti smalsiems, todėl knyga jiems – pats didžiausias lobis ir turtas“, – teigia Kauno vaikų globos namų „Atžalynas“ direktorė Dalia Pajedienė.

 

Penktoji akcija „Knygų Kalėdos“ vyko nuo lapkričio 16 d. iki sausio 6 d. Visi norintieji galėjo dalyvauti įvairiuose renginiuose ir dovanoti šalies bibliotekoms naujas knygas, arba prisidėti prie savanorių ir dalyvauti knygų skaitymuose bei vakaronėse vaikų ir senelių globos namuose, šeimynose, įvairiuose dienos centruose. Renginiuose dalyvavo daugiau kaip 2300 Lietuvos viešųjų ir mokyklų bibliotekų.

 

Vykstant akcijai KAVB kilo mintis išleisti vaikų globos namų „Atžalynas“ ir „Namų židinys“ auklėtinių kurtas ir iliustruotas pasakas. Jos buvo įteiktos globos namų direktorėms, o viena knyga bus įteikta ir Prezidentei Daliai Grybauskaitei.

Jei kas nors parašytų tikrai agrarinį kūrinį, šis taptų sensacija

Į Justinos PETRULIONYTĖS sudarytos anketos klausimus atsako rašytojas, publicistas Andrius JAKUČIŪNAS.

 

– Koks literatūrinis miesto vaizdinys svarbus jūsų vaizduotei?

 

– Mano vaizduotę visuomet labiau jaudino miesto vaizdiniai, kuriuos susidarydavau lankydamasis architektūros mėgėjų forumuose ar skaitydamas travelguide’us. Kaip turistas blaškiausi po miestus daugelyje šalių įvairiuose žemynuose. Iš tos perspektyvos – Azijos šiukšlynų, Rytų Europos sostinių priestočių perspektyvos, – lietuvių literatūros ryškieji (kanoniniai) miesto vaizdiniai manęs pernelyg nedomino. R. Gavelio, J. Kunčino, J. Vaičiūnaitės, A. Ramono, J. Ivanauskaitės ir daugybės kitų puikių autorių, formavusių šiuos vaizdinius, Vilnius visąlaik atrodė šiek tiek negyvas, paveiktas „pasakų Vilniaus“, „magiškojo Vilniaus“, „bohemiškojo Vilniaus“ ideologijos (arba bent jau magiškojo realizmo) – t. y. suvaržytas tam tikrų tradicinių prietarų. Na, o po K. Sabaliauskaitės trilogijos turbūt galima kalbėti apie naują, – bene dar klastingesnį, – „istoriškojo ponų Vilniaus“ vaizdinį.

 

Sunku pripažinti, bet turbūt tikresnį ir autentiškesnį Vilnių kūrė girtuoklis T. A. Rudokas arba, pavyzdžiui, menininkas E. Jansas, parašęs tekstą „Odė rutinai“ (2000 m.). Šiai knygai apskritai nepasisekė. Pasirodžiusi laikais, kai lietuvių literatūra vis dar buvo gana tyra ir skaisti (nors J. Ivanauskaitė jau buvo parašiusi „Raganą ir lietų“), ji galėjo tapti tikra bomba. Deja, išleido ŠMC, ir apie ją kaip apie knygą sužinojo nedaugelis. O tai buvo net keliais aspektais įdomus dalykėlis. Tarkim, dialogų autentika: menininkas juos įrašinėjo diktofonu, tad kūrinio herojai šnekasi visiškai taip pat kaip tikrame gyvenime. Toje knygoje ir miestas vaizduojamas toks, koks tada buvo, – be jokių padailinimų, sentimentalumo ar dirbtinio meniškumo. Nesakau, kad tai kažkokia ypatinga knyga, bet ji – išties labai įdomus ir autentiškas reiškinys šiuolaikiniame lietuvių mene.

 

Iš dabarties autorių išskirčiau M. Nastaravičių, gimusį ir užaugusį tam tikroje paribio teritorijoje – lenkiškai kalbančiame Marijampolyje palei Vilnių, ir šią locus plačiai aprašantį savo kūryboje.

 

Grįžtant prie „pasakų Vilniaus“ norėtųsi pasakyti, kad literatūra čia nieko neišrado – ta klišė egzistavo (egzistuoja?) ir žmonių galvose, pirmiausia jose. Pavyzdžiui, jauno bohemiško dešimtojo dešimtmečio vilniečio jaunuolio sąmonėje žodis „miestas“ reiškė „senamiestį“, o jį reprezentavo keistuolio įvaizdis (keistumas, keistybė kaip aukščiausia pažinimo forma) – iš čia galbūt ir toji užsispyrėliška, akla tolerancija – ką ten tolerancija, veikiau pamaldus garbinimas Vilniaus bėdžių, iškilmingai apsigobusių keistumu (tarytum turinčių simbolinį Vilniaus paslapčių raktą) – Kunigaikščio Vildaugo, Roželės, Nikodemo ir t. t.

 

Įdomiai čia pasireiškė Gintaras Beresnevičius. Jis pusiaurimčiai, jei ne visai rimtai, – toks buvo vaidmuo, – vis parodydavo dvasias: štai, sakydavo, bildukas, o aure ten, žiūrėk, gyvena naminukas – dabar jo nėra, bet vėliau sugrįš, kur jis dėsis, gal dar pamatysim...

 

Kartą skyrėmės su Gintaru vienoje Vilniaus kavinėje smarkiai lyjant. Gintaras sako, neik, sušlapsi. Sakau, kas bus – tebūnie, eisiu. Anas prieštarauja – sako, luktelėk, aš sustabdysiu lietų. Atsiklaupė ant palangės ir ėmė rodyt kažkokius ženklus debesims. Lietus, žinoma, nesiliovė, bet tada supratau, kad tai taip pat yra kalba apie Vilnių. Kad „stebuklų miestas“, „mitologinis Vilnius“ yra gilesnės, autentiškesnės klišės negu būčiau drįsęs manyti.

 

Baigdamas norėčiau grįžti prie to, nuo ko pradėjau: kad ir kokie būtų galimi miesto įvaizdžiai literatūroje ar gyvenime, man miestas visų pirma erdvė, kurią aš labiau linkęs kurti (ar bent įsivaizduoti jos tapsmą), nei įvaizdinti, t. y. mano santykis su miestu pragmatiškas, susijęs su mano kaip miestiečio interesais. Visą vaikystę mintyse stačiau miestą – būta ir labai įdomių sprendimų. Pavyzdžiui, norėjau sunaikinti gamtą – ji atrodė pernelyg netaisyklinga, netelpanti į schemą. O man miestas buvo tai, kas lygu, suderinama, glotnu, neturi aštrių kampų ir didelių spalvinių kontrastų. Labai simboliška, jog panašiai miestą traktuoja kai kurios madingos apie šiuolaikišką bendrabūvį kalbančios doktrinos, – ir taip savotiškai demaskuoja save, parodo savo totalitarinį veidą.

 

Plačiau skaitykite: http://nemunas.net/?p=30&nid=370

Knygų Kalėdos“ tapo visą Lietuvą sutelkiančiu judėjimu

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuota akcija „Knygų Kalėdos“ sutelkė visą šalį ir padėjo surinkti 50 tūkst. naujų knygų šalies viešosioms ir mokyklų bibliotekoms.

 

Jubiliejinė, penktoji akcija „Knygų Kalėdos“, kviečianti skaityti bei dovanoti vaikų ir jaunimo knygas, keliavo per visą Lietuvą. Akcijoje dalyvaujančios viešosios ir mokyklų bibliotekos surengė daugiau nei 1700 renginių. Pirmą kartą startavusi iniciatyva „Knygų Kalėdų savanoriai“ suvienijo kelis tūkstančius knygų mylėtojų ir padėjo surengti knygų skaitymus vaikų ir senelių globos namuose, socializacijos centruose ir šeimynose.

 

„Akcija „Knygų Kalėdos“ tapo visuotiniu, knygų bičiulius visoje šalyje sutelkiančiu judėjimu. Svarbu, kad knyga padeda mažinti socialinę atskirtį, paskatina bendrauti ir dalintis knygomis su tais, kuriems jų labai trūksta. Tūkstančiai naujų knygų pradžiugins skaitytojus ir pasieks atokiausias bibliotekas – nuo Didžiasalio iki Skuodo. Nuoširdžiai dėkoju visiems, taip aktyviai dalyvavusiems akcijoje“, – sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

 

Jubiliejinės akcijos metu startavo „Knygų Kalėdų“ autobusiuko kelionė į tolimiausius Lietuvos kampelius.  Rašytojų klubo ir „Knygų šalies“ kūrėjai surengė knygų skaitymus bei kūrybines dirbtuves Varėnoje, Biržuose, Kelmėje, Šalčininkuose, Švenčionyse, Kaune, Palangoje ir Vilniuje.

 

Penktojo „Knygų Kalėdų“ gimtadienio proga išleistas ir specialus Kęstučio Kasparavičiaus knygos „Sapnų katytė“ tiražas, skirtas visoms šalies bibliotekoms. Šią dovaną parėmė leidykla „Nieko rimto“, UAB „BALTO print“ ir UAB „Papyrus Lietuva“.

 

Prekybos tinklas „IKI“, jau antrus metus dalyvaujantis akcijoje „Knygų Kalėdos“, bibliotekoms pažadėjo padovanoti antra tiek knygų, kiek paaukos pirkėjai. Iš viso šiemet bibliotekoms tinklas perduos net 2000 naujų knygų. Daugiau nei 1000 knygų padovanojo ir prekybos tinklo „Rimi Hypermarket“ pirkėjai.

 

Akcijoje „Knygų Kalėdos“ dalyvavo daugiau nei 2300 šalies viešųjų ir mokyklų bibliotekų. Knygas gausiai dovanojo šalies gyventojai, bendruomenės, verslo ir visuomeninės organizacijos, leidėjai ir rašytojai. Tradiciškai akciją parėmė užsienio šalių ambasados – Airijos, Azerbaidžano, Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Lenkijos, Norvegijos ir kitų.

 

Akcijos metu surinktos knygos bus išdalintos visoms šalies viešosioms ir mokyklų bibliotekoms. Naujos knygos taip pat pasieks lietuviškas mokyklas Baltarusijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir Kaliningrado srityje, dovanos bus skirtos ir lietuvių bendruomenėms Škotijoje bei Australijoje.

 

Iš viso per penkerius akcijos „Knygų Kalėdos“ metus šalies bibliotekoms padovanota per 172 tūkst. knygų. Pernai pavyko surinkti 40 tūkst. naujų knygų.

 

Nacionalinė akcija „Knygų Kalėdos“ įgyvendinama kartu su bičiuliais: Bibliotekininkų draugija, Lietuvos leidėjų asociacija, Spaustuvininkų asociacija, Mažų ir vidutinių leidėjų asociacija, Rašytojų sąjungos leidykla ir Rašytojų klubu, Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, Ugdymo plėtotės centru, knygynų tinklais „Vaga“, „Pegasas“, „Knygų namai“ ir „Humanitas“, mažmeninės prekybos tinklais „IKI“ ir „Rimi Lietuva“, leidyklomis „Alma Littera“ ir „Nieko rimto“, Sigutės Chlebinskaitės studija „Tu gali sukurti knygą“, nacionaliniu transliuotoju LRT, „Penki TV“, naujienų portalu „15 min.lt“ ir radiju „Laisvoji banga“.

Saulius Stoma: „Tai – geriausias mano romanas“

Po 12-os metų pertraukos knygynuose vėl pasirodė naujas Sauliaus Stomos romanas. Pats rašytojas šiek tiek mistifikuodamas sako, kad parašyti būtent tokią knygą jį įkvėpė paslaptingas svečio vizitas tuo metu, kai jis gyveno Airijoje ir kankinosi prie visai kito kūrinio.

 

Žmogus, pageidavęs likti nežinomas, perdavė S. Stomai savo užrašus, kurie ir tapo leidyklos „Alma littera“ išleisto romano „Skylė, dėžė ir meilės kalnas“ pagrindu. Autoriaus manymu, kiekvienas skaitytojas supras, kad knyga neatitinka realybės, bet yra netoli nuo jos: „Be pagrindinio veikėjo savo prototipus realybėje turi ir kai kurie kiti veikėjai, bet neišduosiu, kas – galbūt jie knygoje save atpažins patys“.

 

Tas įvykis aprašomas knygos įžangoje, kurioje labai seniai matytas pažįstamas, susiranda rašytoją socialiniame tinkle ir atvykęs nežinia iš kur išsyk paklausia: „Ar turi gerai izoliuotą dėžę, kurioje būtų saugu kalbėtis?“ O tada įteikia rankraštį, kurio negali išleisti savo vardu. Jame – intriguojanti istorija apie keistai atsiradusią dukrą, vėliau dar keistesniu būdu išnyksiančią, ir apie paslaptingą Skylę, traukiančią į save visus visuomenėje bent kiek įtakos turinčius žmones. Romano veiksmas vyksta šalyje, kuri šiek tiek primena Lietuvą.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/saulius-stoma-tai-geriausias-mano-romanas-286-566579

Pasirodys pirmoji popiežiaus Pranciškaus knyga lietuviškai

Šių metų sausio 12 d. 11 val. Romoje įvyks oficialus pirmosios popiežiaus Pranciškaus knygos pristatymas. Sveikinimo žodį tars Vatikano leidyklos direktorius Giuseppe Costa. Renginyje dalyvaus kardinolas Pietro Parolinas, aktorius Roberto Benigni, politinis kalinys Zhangas Agostino Jianqingas, pokalbį moderuos Šventojo Sosto spaudos tarnybos vadovas Federico Lombardi.

 

Panašiu metu knyga bus išleista dar dvidešimtyje pasaulio kraštų, tarp jų ir Lietuvoje. Leidykla „Baltos lankos“ nuo rytojaus pradeda išankstinę knygos prekybą, o šalies knygynus leidinys pasieks vasarį.

 

Popiežius Pranciškus savo knygoje paprastais ir tiesiais žodžiais kreipiasi į visus planetos vyrus bei moteris, šitaip pradėdamas nuoširdų ir asmenišką dialogą. Pagrindinė popiežiui labiausiai rūpima tema – gailestingumas. Ji visada buvo jo liudijimo, o dabar ir pontifikato, atspirties taškas. 

 

Kiekviename puslapyje juntamas stiprus troškimas pasiekti sielas visų žmonių – ir priklausančių Katalikų bažnyčiai, ir jai nepriklausančių, – ieškančių gyvenimo prasmės, taikos ir susitaikymo kelio, gydymo kūno ir dvasinėms žaizdoms. Pirmiausia popiežius nori pasiekti tą nerimastingą ir skausmą kenčiančią žmoniją, kuri prašo būti priimta, o ne atstumta: vargšus ir emigrantus, kalinius ir prostitutes, tačiau taip pat ir sutrikusius bei nuo tikėjimo nutolusiuosius.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/pasirodys-pirmoji-popieziaus-pranciskaus-knyga-lietuviskai-286-566215

Spausdintų knygų pardavimas auga, elektroninių – smunka žemyn

Prieš penkerius metus knygų leidybos pasaulyje buvo kilusi panika dėl nebeaiškios spausdintos literatūros ateities. Tačiau naujos tendencijos rodo, kad spausdintų knygų leidyba stabilizavosi, o elektroninių knygų pardavimas smunka, skelbia „The New York Times“.

 

Skaitytojams migruojant prie naujų skaitmeninių įrenginių, elektroninių knygų pardavimas tarp 2008-ųjų ir 2010-ųjų pakilo 1260 proc.

 

Susijaudinusiems knygynų darbuotojams teliko žiūrėti į klientus, kurie ateina į knygynus susirasti knygų, kurias vėliau pirks skaitmeniniu formatu. Knygų pardavimai ėmė smukti, knygynai atsidūrė prie užsidarymo ribos, o leidėjai bei rašytojai ėmė baimintis, kad kur kas pigesnės el. knygos sunaikins jų verslą.

 

2011-aisiais knygininkų baimės ėmė realizuotis, kuomet „Borders“, vieni didžiausių mažmenininkų JAV rinkoje, turėję beveik 700 knygynų, paskelbė bankrotą.

 

„El. knygos buvo kaip raketa, kylanti tiesiai į viršų, – sakė Len'as Vlahos'as, buvęs Knygų industrijos tyrimų grupės, nepelno siekiančios organizacijos, kuri tiria leidybos industriją, generalinis direktorius. – Kad ir su kuo kalbėtumeisi, visiems atrodė, jog keliaujame tuo pačiu keliu kaip ir muzikos industrija.“

 

Bet skaitmeninė apokalipsė taip ir neįvyko, arba bent neįvyko planuotu laiku. Nors analitikai prognozavo, kad el. knygos aplenks spausdintas 2015-aisiais, šiuo metu yra matomas didelis skaitmeninių knygų pardavimo sulėtėjimas.

 

Vis atsiranda ženklų, kad kai kurie el. knygų skaitytojai grįžta prie spausdintų knygų arba tampa hibridiškais skaitytojais, skaitančiais tiek spausdintas knygas, tiek knygas skaityklėse. Amerikos Leidėjų Asociacijos duomenimis, kurie gauti iš daugiau nei iš 1200 leidėjų, el. knygų pardavimai per pirmus penkis 2015-ųjų mėnesius krito dešimčia procentų. Skaitmeninės knygos 2014-aisiais sudarė tik 20 procentų visos rinkos – beveik tiek pat kiek prieš kelis metus.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/spausdintu-knygu-pardavimas-auga-elektroniniu-smunka-zemyn-286-564631

Metai su knyga

Metus skaičiuoti galima įvairiai. Vieniems pakanka kalendorinių metų, kiti savo ruožtu įsigudrina skaičiuoti metus nuo vieno futbolo ar krepšinio sezono iki kito. Dar kiti skaičiuoja metus nuo vienų mokslo metų iki kitų. Kai kuriems svarbiausi yra finansiniai metai. Be to, dar yra tokių, kurie gyvena visai ne pagal Grigaliaus kalendorių ir naujuosiu metus pasitinka visai kitu laiku. Štai žydų naujieji metai bus švenčiami spalio pradžioje.

 

Tuo tarpu manasis metų skirstymas yra itin susijęs su knyga. Juk metus galima skaičiuoti ir nuo vienos knygų mugės iki kitos. Pavasaris savo ruožtu ateina ne tada, kai kalendoriuje atverti lapuką su užrašu „Kovo 1“, tačiau tada, kai jau gali kur parke prisėsti ant suoliuko ir įnikti į mėgstamos knygos puslapius.

 

Tad ir šis rašinys yra skirtas būtent knygoms, kurios mane lydėjo visus šiuos metus. Jis skirtas pristatyti knygas, kurias nebūtų gėda rekomenduoti skaityti kitiems. Ne, tiksliau, kurias taip norisi rekomenduoti, jog jos netūnotų užmirštos apdulkėjusioje lentynoje, kad tiesiog nekantraudamas puoli apie jas rašyti.

 

Tai nėra vien tik knygos, pasirodžiusios 2015 metais. Kai kurios jų pasirodė žymiai seniau, tačiau turėjo ilgokai palaukti, kol sulauks mano dėmesio. Urugvajaus žurnalistas Eduardo Galeano kadaise apie futbolą yra ištaręs tokius žodžius: „Parodyk, kaip žaidi, ir aš pasakysiu, kas esi.“ Perfrazuojant, galima sakyti ir taip: „Parodyk, ką skaitai, ir aš pasakysiu, kas esi.“ Tad ir šis sąrašas nėra koks tai objektyvus ir išsamus praėjusių metų knygų lentynų tyrimas, o veikiau labai asmeniškas pasakojimas apie tai, kokius lobius besikapstant įvairiausių knygynų lentynose, man pavyko atrasti. Sąrašas sudarytas atsitiktine tvarka.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-01-04-metai-su-knyga/139202

Viktoras Uspaskich išleidžia savo pirmąją knygą

Prieš šventes Darbo partijos garbės pirmininkas Viktoras Uspaskich išleido savo pirmąją psichologinę knygą – „Mano ligos ir priešai – mano geriausi mokytojai“. Joje politikas su skaitytojais dalinasi gyvenimo įvykiais, kurie, anot V. Uspaskich, pakeitė jo gyvenimą ir išmokė į jį žvelgti kitomis akimis. Šis kūrinys yra ir tam tikras naudingų patarimų rinkinys.

 

„Ši knyga yra skirta tiems, kurie nori žongliruoti problemomis, išmokti teisingai dirbti, ilsėtis, miegoti, valgyti, bendrauti, būti laimingiems ir lydimiems sėkmės karjeroje, visuomenėje ir šeimoje, būti turtingiems, sveikiems, ir puikios fizinės formos. Mano istorija skaitytojams padės mokytis iš mano klaidų ir jų nekartoti“, – apie knygą pasakoja V. Uspaskich.

 

Knyga pasirodė per didžiausias metų šventes ir bus visiems pasiekiama nemokamai internetine nuoroda: www.uspaskichknyga.lt. Beje, knygos originalas parašytas rusiškai, o į lietuvių kalbą išversti tik pirmieji 100 puslapių, tačiau kas savaitę jų daugės.

 

„Sužinoję, kad rašau, daug žmonių kreipėsi su prašymu knyga pasidalinti dar iki švenčių. Kiekvieną savaitę internete publikuosime vis daugiau į lietuvių kalbą išverstų knygos ištraukų“, – sako V. Uspaskich.

 

Ištrauka iš knygos:

 

Viskas viename žmoguje 

 

Protu nesuvokiamas kontrastas.

 

Šiaurė, toli nuo civilizacijos, tremtinių gyvenvietė, jokio vyksmo, viskas ant išmirimo ribos, didelė skurstanti šeima, duona ant stalo – prabanga ir ne kiekvieną dieną, darbas sulaukus vos vienuolikos.

 

Ir – milijonierius, sėkmingas verslininkas, politikas, ministras, darni šeima, puikūs vaikai.

 

Ir – lyg skradžiai į prarają, į miglą, alkoholis, azartas, lyg po narkozės gyvenimas skendi rūke ir nesėkmėse, o kad nepasirodytų per maža – didžiulė puokštė ligų, gyvenimas pakimba ant plauko.

 

Išėjau iš šio uždaro, pragariško rato, viską surinkau į krūvą. Sukroviau ant svarstyklių. Ir pasvėriau LAIMĖS svarsčiu.

 

Daug epizodų prabėgo mintyse, bet vienas užstrigo iš vaikystės. Nepatikėsite, tačiau taip ir nesugebėjau prisiminti nė vieno niūraus savo vaikystės momento! Dar pabandžiau ir supratau – o juk laimė visai kitur. Laimę suteikia ne duona kasdieninė. Pasirodo, aš buvau pakankamai laimingas ten, toli, be duonos ant stalo.

 

Vis dėlto, kam aš kažko siekiau, lėkiau, skubėjau, rizikavau, kažko ieškojau, dirbau dieną naktį, gudravau, galbūt kažkur kažką iš ko nors atiminėjau? Deja, bet mano taupyklėje laimės nepadaugėjo. KODĖL???

 

Kiekvienas gali sau užduoti tą patį klausimą ir šioje knygoje rasti atsakymą.

 

Dėkoju likimui, kad man buvo suteikta galimybė išmokti tas pamokas dar šiame gyvenime ir likti gyvam, pajusti tikrą laimę, pataisyti sveikatą ir judėti toliau. Pirmoje knygos dalyje pateiksiu tam tikras šių dienų realijas, kurios nėra labai malonios, todėl pasistengsiu jas šiek tiek sušvelninti, tačiau esmę paliksiu. Noriu, kad jūs pajustumėte ir suprastumėte mastą tos situacijos, kurioje reikėjo gyventi, kovoti ir ne tik nepasiduoti, bet priešingai, augti, pakeisti savimonę bei tapti laimingu.

 

Dabar, kad būtų suprantamiau, apie ką ši knyga, pateiksiu nedidelę pamokančią gyvenimišką situaciją. „Noriu gyventi šalia Dievo“ – tokiomis keistenybėmis sūnus nuolat kvaršindavo galvą tėvui. Tėvas vydavo jį kuo toliau nuo savęs, tačiau geroji motina švelniai šypsodamasi sūnui atsakydavo: „Toli iki Dievo, vaikeli. Mylėk žmones ir gyvensi šalia Dievo.“

Skelbiamas pilietiškos ir patriotiškos metų knygos konkursas Patriotų premijai laimėti

Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos leidėjų asociacija skelbia kasmetinį, šeštąjį knygų konkursą Patriotų premijoms laimėti, kuriame bus vertinamos knygos, išleistos per 2015 metus. Trijų knygų autoriai Patriotų premijų laureatais bus paskelbti ir apdovanoti tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje 2016 m. vasario 25 d.

 

Patriotų premijomis siekiama skatinti Lietuvos ir užsienio autorius rašyti pilietiškumo ir patriotizmo tematika, per knygą skiepyti meilę ir ištikimybę savo šaliai. Konkursui kviečiama pateikti grožinės, memuarinio pobūdžio, edukacinės, mokslo populiarinimo srities knygas, išleistas per 2015 metus Lietuvoje ir kitose šalyse. Paraiškas dalyvauti konkurse priima Lietuvos leidėjų asociacija iki 2016 m. sausio 15 d. Paraiškos siunčiamos el. pašto adresu mantas@lla.lt, o teikiamos knygos 2 egzemplioriai siunčiami adresu Vokiečių g. 18A-7, Vilnius.

 

Konkursas ir nuostatai skelbiami Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos leidėjų asociacijos el. svetainėse www.kam.lt ir www.lla.lt.

 

Konkursui pateiktas knygas atrenka ir vertina Konkurso ekspertų komisija, kurią sudaro penki Lietuvos leidėjų asociacijos deleguoti literatai ir du Krašto apsaugos ministerijos atstovai. Komisija galės skirti tris Patriotų premijas, vieną iš jų – už knygą vaikams. Komisija turi laisvę savaip įvardinti nominacijas arba neskirti premijų, jei nebūtų už ką. Piniginių premijų steigėja – Krašto apsaugos ministerija.

 

Praėjusio konkurso laureatai, kuriems buvo įteikta Patriotų premija - Justinas Sajauskas už žaižaruojančias partizanų epo istorijas knygoje „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla); Dalia Stakytė-Anysienė, Laima Petrauskaitė-Vanderstoep ir Dalia Cidzikaitė už nelengvą istorinę atmintį be interpretacijų knygoje „Manėm, kad greit grįšim. 18 pasakojimų apie pasitraukimą į Vakarus 1940-1944” (leidykla „Aukso žuvys“); Miglė Anušauskaitė ir Gerda Jord už drąsų ir netikėtą žvilgsnį į Lietuvą įkvepiančią istoriją knygoje „10 litų“ (leidykla „Aukso žuvys“). Konkursui buvo pateiktos 27 knygos, išleistos 2014 m.

 

Už 2014 m. Patriotų premija buvo skirta jaunai poetei, eseistei ir literatūros kritikei Agnei Žagrakalytei už jos pirmą prozos kūrinį, spalvingą giminės sagą „Eigulio duktė: byla F117“ (leidykla Tyto alba). Patriotų premija už mokslinę knygą skirta knygos „Balys Vaičėnas. Partizano sąsiuviniai. Lokio rinktinės vado dienoraštis, laiškai, manifestaciniai tekstai“ sudarytojams Klaudijui Driskiui, Rūtai Mozūraitei, Pauliui V. Subačiui ir idėjos autoriui Andriui Dručkui (knygą išleido Tautos paveldo tyrimai). Patriotų premiją už 2013 m. knygą, skirtą vaikams ir jaunimui, gavo Andrius Tapinas ir jo alternatyvi XX a. pradžios Vilniaus istorija romane „Vilko valanda“ (leidykla Alma littera). Konkursui buvo pateikta 30 knygų, išleistų 2013 m.

 

2013 m. Patriotų premija už grožinę knygą buvo skirta rašytojui Alvydui Šlepikui už romaną „Mano vardas – Marytė“, Vilijai Dailidienei už knygą vaikams „Kaip mes išgarsėjome“, o už istorinę studiją „Kas laimėjo Žalgirio mūšį?“ premiją pasidalino Dangiras Mačiulis, Rimvydas Petrauskas ir Darius Staliūnas. Iš viso konkurse varžėsi 53 knygos, išleistos 2012 m.

 

2012 m. konkurso suaugusiųjų kategorijoje apdovanota Ruta Sepetys už romaną „Tarp pilkų debesų“ (leidykla Alma littera), o vaikų knygos kategorijoje Patriotų premijos laureate komisija vienbalsiai išrinko Nomedos Marčėnaitės knygą „Lėlė“ (leidykla Tyto alba). Komisijos narių nuomone, padėkos buvo taip pat skirtos Klaudijui Driskiui ir Gintarui Dručkui už knygą „Sutemų keleiviai“ ir Petrui Venclovui už knygą „Kartybių taurė – iki dugno“. Iš viso konkursui buvo pateiktos 2011 m. išleistos 33 skirtingų žanrų knygos.

 

2011 m. surengto pirmojo konkurso suaugusiųjų kategorijoje nugalėtojais tapo Darius Baronas ir Dangiras Mačiulis už monografiją „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“ (išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla). Vaikų kategorijos laureatu paskelbtas Zigmas Vitkus už enciklopediją „Lietuvos kasdiena“ iš serijos „Pradinukų enciklopedija“, (leidykla Alma littera). Tąkart konkursui buvo pateiktos 47 skirtingų žanrų knygos, išleistos 2010 metais.

10 pasakų skaitymo privalumų

Pasakos lavina kalbą, skatina fantazuoti, padeda pažinti gyvenimą ir save. Jos džiugina ir, jei reikia, nuramina. Be to, pasakos gali tapti puikia tėvų ir vaikų bendravimo priemone – tiltu iš širdies į širdį.

 

„Mažųjų ekspertų mokyklos“ ambasadorės logopedė Kristina Jurevičiūtė ir aktorė Kristina Savickytė-Damanskienė ragina tėvus sekti pasakas vaikams nuo pirmųjų jų gyvenimo dienų, teigiama organizacijos pranešime spaudai.

 

Štai 10 pasakų skaitymo privalumų:

1. Puiki tėvų ir vaikų bendravimo priemonė. Vaikai, kuriems skaitomos pasakos, suvokia, kad tuo metu tėveliai skiria dėmesį tik jiems. Gera tradicija yra skaityti vaikams pasakas prieš miegą - dažnai tai yra vienintelis laikas, kai tėvai tikrai būna su vaiku.

 

2. Niekada nėra per anksti vaikams sekti ir skaityti pasakas. Sekti pasakas ir dainuoti lopšines vaikui galima nuo pat pirmų dienų. Pradžioje patartina pradėti nuo trumpesnių, pasakų su pasikartojimais, kurias vaikas lengva įsimintų. Ypač tinka rimuotos pasakos, sekamos su judesiais – jas vaikas mielai kartoja. Judesių lydimos pasakėlės, dainelės ir eilėraštukai vaikams yra labai smagus užsiėmimas.

 

3. Gerų emocijų teikiantis namų ritualas. Vaikams prieš miegą skaitantiems tėvams ne taip nuobodu juos migdyti, o vaikams – įdomu klausytis. Pasaka padeda vaikui atsipalaiduoti, šalia mamos ar tėčio jis nurimsta, jų kalbėjimas vaikui sukelia daug gerų emocijų.

 

4. Kūrybiškumo ugdymas. Klausydamasis pasakų, vaikas tapatinasi su jų personažais ir kartu su jais patiria įvairius nuotykius. Dalis jų realybėje ir neįmanomi, dėl to pasakos suteikia kitokį pasaulio matymą. Pasakose prabyla gyvūnai, kalba įvairūs daiktai ar daržovės, pavyzdžiui, Čipolinas, čia galima sutikti tokių skraidančių žmonių kaip Karlsonas.

 

Plačiau skaitykite; http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/10-pasaku-skaitymo-privalumu-286-558317

2015-ieji literatūroje: kas labiausiai stebino ir džiugino?

2015-ieji literatūros pasaulyje buvo kupini nuostabos ir džiugių akimirkų. Nobelio literatūros premijos skyrimas baltarusių autorei, elektroninių knygų populiarumo mažėjimas, Kristinos Sabaliauskaitės noras savo kūrybą pristatyti užsienio skaitytojams – apie šiuos metus literatūroje 15min apžvalga.

 

Metų knygas rinko rekordinis skaitytojų skaičius

Tradiciškai vasario pabaigoje, Vilniaus knygų mugės metu, buvo paskelbtos Metų knygos.

 

Suaugusiųjų kategorijoje apdovanota Rasa Aiškinytė (knyga „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“), paauglių – Vytautas Račickas (knyga „Dviratis, pirmoji meilė ir sumuštiniai sliekams“), vaikų – Danguolė Kandrotienė (knyga „Spintos istorijos“). Geriausia poezijos knyga išrinkta Vytautos Stankaus „Iš veidrožio, už“.

 

Šiame balsavime geriausias knygas rinko rekordinis skaitytojų skaičius – 26 tūkst.

 

Praėjusiais metais suaugusiųjų Metų knygos rinkimuose triumfavo Andrius Tapinas su knyga „Vilko valanda“, tačiau jau renkant geriausią 2015 metų knygą jo kūrinys „Maro diena“ nepateko tarp pretendentų.

 

Geriausios verstinės ir dešimtmečio knygos

Šiais metais paskelbti bent keli knygų sąrašai, padedantys lietuvių skaitytojams lengviau orientuotis knygynų lentynose.

 

Lietuvių PEN centras paskelbė dvi dešimtis geriausių pastarojo dešimtmečio knygų lietuvių kalba. Kūriniai suskirstyti į prozos ir poezijos kategorijas Šias knygas atrinko 16 vertintojų. Sąrašą galite rasti čia.

 

Tuo tarpu Lietuvos vertėjų sąjunga šeštą kartą paskelbė vertingiausias Metų verstines knygas. Šių kūrinių penketuką galite rasti čia.

 

Neapsieita ir be antipremijų, kurios išdalintos leidykloms už aplaidų darbą arba nesąžiningą elgesį su vertėjais. Šiais metais neigiamo įvertinimo sulaukė ir programišių pamėgta internetinė svetainė „Linkomanija“, kuriai paskelbta pastaba dėl neteisėto kūrinių platinimo.

 

Visus Lietuvos vertėjų sąjungos paskelbtus Antipremijos laureatus galite rasti čia.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/2015-ieji-literaturoje-kas-labiausiai-stebino-ir-dziugino-286-549599

J.Čerškutė. Prozos mėnuo: ilgai lauktos trečiosios meistrų knygos

Literatūros kritikė dr. Jūratė Čerškutė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato Danutės Kalinauskaitės novelių knygą „Skersvėjų namai“ ir Rolando Rastausko esė bei kitų tekstų knygą „Trečias tomas“.

 

Retai taip nutinka, tiksliau – sutampa, kad vieno mėnesio atstumu ir taip erdvokoje, knygas skiriančių laiko distancijų, o ir literatūrinės kokybės prasme (kiek per metus pasirodo tikrai gerų knygų?) lietuvių prozos trajektorijoje susitinka dvi dviejų gerų rašytojų knygos. Įsibėgėjus lapkričiui leidykla „Tyto alba“ pristatė trečią Danutės Kalinauskaitės novelių knygą „Skersvėjų namai“, pirmosiomis gruodžio dienomis leidykla „Apostrofa“ išleido trečią Rolando Rastausko esė ir kitų tekstų knygą „Trečias tomas“.

 

Lietuvių literatūros pasaulį sekantiems šis trečiųjų knygų atsitiktinis susitikimas yra daugiau nei puikus, žadinantis geros literatūros lūkesčius ir, viliuosi, juos patenkinsiantis. (Čia tenka pasakyti, kad toks geras knygų sutapimas, generuojantis daugybę atpažįstamų dalykų, kedenantis mąstymo ir prasmių pamušalus, knygų apžvalgininkams nutinka nedažnai.

 

Daug dažniau knygas į apžvalgas poruoti ar grupuoti tenka tiesiog kryptingai konstruojant, kartais ir sunkiai, o šįkart, ant stalo turint D.Kalinauskaitės ir R.Rastausko knygas, tenka tik maloniai džiaugtis tokiu sutapimu.) Bandant įvardyti ateitį dabartyje – faktas apie minėtas knygas yra neabejotinai istorinis, mat abu autoriai yra tikri žodžio meistrai, atstovaujantys ne didiesiems, o mažiesiems prozos žanrams – novelei ir esė, galiausiai abunedaugiaknygiai, nepasiduodantys greito skaitymo ir publikavimo kultūrai, savo knygų nepleškinantys kas metus arba dvejus, o kaipsyk priešingai – jas gražiai išnešiojantys, iššukuojantys ir nugludinantys.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/j-cerskute-prozos-menuo-ilgai-lauktos-treciosios-meistru-knygos-286-557003

Garsiausių Lietuvos lyderių mintys – naujoje knygoje

Ar lyderiais gimstama, ar tampama? Iš ko atsiranda energija veikti? Kaip įmonei pasiekti išskirtinių rezultatų? Kas darbuotojus įkvepia bendram efektyviam darbui? Kokios motyvavimo sistemos veiksmingos?

 

Šiuos ir kitus klausimus savo naujoje knygoje „Boso valanda. Kasdienė šiuolaikinio vadovo knyga: kaip vadovauti žmonėms?“ gvildena lektorius, verslo valdymo konsultantas Saulius Jovaišas. Leidinyje atskleidžiamos originalios verslo įžvalgos bei netikėtos mintys apie lyderystę.

 

Prie knygos kūrimo prisidėjo jos bendraautoriai Solveiga Kurgonaitė, Valerija Buzėnienė, Tomas Misiukonis ir kiti. Šio originalaus leidinio pamatas – 2015 metais vykęs kassavaitinių verslo pokalbių transliacijų ciklas „Boso valanda su S. Jovaišu“, kurių metu buvo kalbinami tokie lyderiai, kaip dirigentas Vytautas Lukočius, bendrovės „Tele 2“ vadovas Petras Masiulis, AB „Lietuvos pašto“ generalinė direktorė Lina Minderienė, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, žurnalistė Beata Nicholson, edukologijos mokslų daktarė Austėja Landsbergienė.

 

Pasak Sauliaus Jovaišo: „Prieš keliolika metų efektyviai dirbantis vadovas turėjo gebėti valdyti procesus ir juos atliekančius žmones. Šiandienos vadovo samprata ir užduotis smarkiai kinta. Geru vadovu laikomas tas, kuris geba suprasti žmones, juos išgirsti, ugdyti ir skatinti. Prioritetinė vadovo pareiga tampa pagalba darbuotojui noriai įsitraukti į įmonės veiklą. Noriai!“

 

Plačiau skaiykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/garsiausiu-lietuvos-lyderiu-mintys-naujoje-knygoje-286-557161

Atidus žvilgsnis į bibliotekos istorijos vingius

Šiais metais Kauno apskrities viešoji biblioteka mini 65-ąsias veiklos metines. Paskutinis jubiliejinių renginių maratono akordas nuskambėjo gruožio pradžioje – buvo pristatyta knyga „Kauno apskrities viešosios bibliotekos istorija. 1 dalis. Biblioteka sovietiniais metais (1950–1989)“. Ją per kelerius metus parengė buvęs bibliotekos direktorius Alvydas Samėnas. Toks neeilinis darbas iš autoriaus pareikalavo ir tikslumo, ir kruopštumo, ir atsakingumo, ir mokėjimo apibendrinti, nepasiklysti tarp gausybės faktų.

 

Fiksuoti bibliotekos istoriją bandė ir ankstesnieji jos vadovai – direktorius Jonas Baltušis ir direktoriaus pavaduotoja Jonė Naujokaitė, tačiau dėl įvairių priežasčių šio darbo nebaigė. A. Samėno knyga išsamiai pristato bibliotekos veiklos sovietinį laikotarpį, iš dalies – pirmuosius Atgimimo metus, kai su Sąjūdžiu prasidėjo naujas Lietuvos valstybingumo laikotarpis. Knygos vertę kelia jos priedai, iliustracijos. Iš viso KAVB istorijoje skelbiama 268 nuotraukos  ir 25 dokumentai.

 

Pagal vidinius veiksnius, nulėmusius bibliotekos raidos pokyčius, šis laikotarpis padalytas į du etapus. Pirmasis, pradinis etapas, prasidėjo 1950 m. įkūrus biblioteką ir tęsėsi iki 1962 m. Autorius apžvelgia bibliotekos personalą, pagrindines veiklos kryptis, opias patalpų ir pastatų problemas, aistras dėl Valstybinės respublikinės bibliotekos perkėlimo į Vilnių. Antrasis bibliotekos plėtros etapas apima laikotarpį nuo 1963 m., kai Valstybinė respublikinė biblioteka išsikėlė į Vilnių, iki 1989 m., kai lemiamas vaidmuo teko Lietuvos Sąjūdžiui. Šioje dalyje autorius nagrinėja naujojo bibliotekos pastato projektavimo ir statybos peripetijas, bibliotekos organizacinės struktūros ir etatų kaitą, personalo organizavimą ir ugdymą, leidinių fondo formavimą, katalogavimo pokyčius, skaitytojų aptarnavimo ypatumus, masinį ir kultūrinį darbą, metodinę veiklą bei mokslinius tyrimus.

 

Taigi bibliotekos istorija – daugiamatis reiškinys; atvėrusi ištisą KAVB nueitą kelią sovietiniu laikotarpiu, ji tapo svarbiu indėliu į mūsų bibliotekos istorinę atmintį. Papildytas gausia archyvine ir vaizdine medžiaga, leidinys pasitarnaus tiems, kurie domisi šios kultūros įstaigos veikla: mokslo darbuotojams, bibliotekininkams, vyresnės kartos skaitytojams ir smalsiam jaunimui. Juk neatsigręžus į praeitį sunku mąsliau pažvelgti į dabartį.

Skelbiamas knygos meno konkursas

Lietuvos kultūros ministerija, siekdama išrinkti geriausias meninio apipavidalinimo ir poligrafinio  atlikimo Lietuvos leidyklų 2015 metais išleistas knygas, skelbia knygos meno konkursą.

Teikti knygas konkursui turi teisę visi Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti juridiniai asmenys, vykdantys leidybinę ir spausdinimo veiklą, taip pat knygų autoriai ir dailininkai.

Konkursui priimamos knygos pagal šias temines grupes:

1.      Grožinė literatūra ir eseistika;
2.      Knygos vaikams;
3.      Mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai;
4.      Meno leidiniai (monografijos, katalogai, albumai, išskyrus fotoalbumus);
5.      Bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai;
6.       Meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai.

Knygos pateikiamos po vieną egzempliorių Kultūros ministerijos kanceliarijai (J. Basanavičiaus 5 d., LT-01118 Vilnius) iki 2016 m. sausio 15 d.
Daugiatomiai leidiniai konkursui pateikiami vienu tomu arba pilnu rinkiniu.

Kartu su knyga pateikiami šie dokumentai:

    -Kultūros ministro įsakymu patvirtinta Knygos anketa (.pdf formato anketą rasite paspaudę
šią nuorodą);
    -Knygos vertinimo anketa užpildžius 1 punktą ,,Bendra informacija“ (.pdf formato anketą rasite paspaudę šią nuorodą);
    -Visų konkursui teikiamų knygų sąrašas.

Konkursui negali būti teikiami leidiniai, neatitinkantys knygos formos ir funkcijų reikalavimų (žurnalai, segtuvų bylos, kalendoriai nuplėšiamais lapais).

Knygos meno konkurso nuostatai, Knygos anketos ir Knygos vertinimo anketos formos pateikti Kultūros ministerijos interneto svetainėje http://www.lrkm.lt.
Papildoma informacija teikiama Meno ir kūrybinių industrijų politikos departamente (Rasa Balčikonytė, tel. (8- 5) 2193588, el.paštas  rasa.balcikonyte@lrkm.lt).  

Nespėjusiems patekti į pasakų skaitymus Vilniaus Kalėdų eglutėje – transliacijos internetu

Pasaulio dėmesio sulaukusi pagrindinė Lietuvos Kalėdų eglutė Vilniaus Katedros aikštėje išsiskiria savo išmanumu – žinomi žmonės vaikams čia skaito pasakas, kurios, pasitelkus į pagalbą modernias technologijas, tiesiogiai transliuojamos internetu portale Scena.lt.

 

Įmonių grupė „Penki kontinentai“ eglutėje įrengė vieną moderniausių kilnojamųjų internetinės transliacijos studijų, valdomų nuotoliniu būdu, o transliacija vykdoma mobiliuoju „Tele2“ 4G internetu. Tai – bendrovių dovana visiems, nekantriai laukiantiems šv. Kalėdų.

 

Pasakų skaitymams sulaukus didžiulio susidomėjimo, vietų juose beveik nebėra, bet, stebėdami vaizdo transliacijas, „dalyvauti“ Kalėdų pasakų namelio renginiuose gali visoje Lietuvoje ir užsienyje gyvenantys lietuviai.

 

Prodiuserio Vyto Matrosovo ir TV laidos „Knygos per Penki TV“ iniciatyva, žaliaskarėje pasakas vaikams jau skaitė Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Vilniaus meras Remigijus Šimašius, teta Beta, etnologė Gražina Kadžytė, žinomi aktoriai ir rašytojai. „Džiaugiamės, kad vaizdo transliacijos garsina Vilniaus eglutę ir pritraukia vis daugiau norinčių išgirsti gyvai skaitomas pasakas. Šiuo metu beveik visi laikai klausytis pasakų gyvai jau užimti, bet, stebėdami transliacijas, skaitymuose netiesiogiai gali dalyvauti visi“, – sako projekto „Kalėdos Sostinėje 2015“ vadovas Darius Kupliauskas.

 

Kalėdinis pasakų namelis veiks iki gruodžio 27 d., o tiesioginės skaitomų pasakų vaizdo transliacijos vyks kasdien nuo 19:00 iki 20:30 val. Transliacijos yra nemokamos, jas žiūrėti galima per bet kurį įrenginį su interneto ryšiu.

 

Įmonių grupei „Penki kontinentai“ priklausančios studijos „Penki TV“ vadovas Borisas Binevičius teigia, kad pasirinktas transliavimo sprendimas yra itin modernus. „Tai nuotoliniu būdu valdoma vaizdo ir transliavimo įranga, „Tele2“ 4G mobiliojo interneto modemu perduodanti vaizdą į „Penki TV“ serverį, iš kurio jis keliauja į Scena.lt, – teigia specialistas.

 

Anot B. Binevičiaus, be 4G mobiliojo interneto Lietuvoje tiesioginės transliacijos iš Vilniaus Kalėdų eglės būtų sunkiai įmanomos – aikštėje nėra laidinio interneto įvado. Būtinybė tiesti kabelį ar imtis kitų sudėtingų technologinių sprendimų anksčiau labai apribodavo tiesioginių transliacijų galimybes. O šiandien, kai 4G internetas, kuris yra iki 10 kartų greitesnis už 3G ryšį, veikia beveik visoje Lietuvoje, transliacijas galima rengti praktiškai iš bet kurios šalies vietos.

 

„Nuolat atsiranda naujų būdų, kaip mobilusis internetas padaro gyvenimą patogesnį ir turiningesnį. Dabar 4G internetas priartino Kalėdinį pasakų namelį prie visų pasaulio lietuvių. Tai – ypač džiuginantis technologijos laimėjimas. Esame laimingi galėdami dovanoti vaikams pasakų ir dalintis Šv. Kalėdų dvasia“, – sakė „Tele2“ generalinis direktorius Petras Masiulis.

 

Literatūros kūrinių ištraukas po eglute dar skaitys rašytojai Renata Šerelytė, Vytautas Račickas, Alvydas Šlepikas, Valdas Papievis, aktoriai Aldona Vilutytė, Vytautas Rašimas ir Ignas Ciplijauskas, žurnalistas Vytaras Radzevičius, kunigas Ričardas Doveika, etnomuzikologė Loreta Sungailienė ir kiti žinomi žmonės.

#KnygųKalėdos: pasidalinkite savo mėgstamiausios knygos nuotrauka

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuota akcija „Knygų Kalėdos“ įpusėjo penktą kelionę per Lietuvą. 15min jungiasi prie šios iniciatyvos ir kviečia kartu dalintis skaitymo džiaugsmu.

 

Pasak Prezidentės, akcija „Knygų Kalėdos“ per penkerius metus tapo knygų bičiulius visoje šalyje suburiančiu judėjimu. „Tai rodo, kad knyga išlieka didele vertybe. Ji sujungia žmones, moko suprasti ir atjausti. Knyga padeda mažinti socialinę atskirtį, todėl, pasitikdami Kalėdas, skaitykime, bendraukime ir dalinkimės knygomis su tais, kuriems jų labai trūksta“, – teigia Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

 

Ši, jubiliejinė, akcija pristato naują iniciatyvą – „Knygų Kalėdų“ savanoriai. Šalies bibliotekos kviečia visus skaityti mėgstančius žmones tapti savanoriais ir su knyga keliauti į vaikų ir senelių globos namus, dienos centrus, šeimynas.

 

Jungdamiesi prie šios akcijos, skatiname skaitytojus dalintis ne tik knygomis, bet ir savo mylimiausios knygos nuotraukomis. Nusifotografuokite kartu su knyga (galite nufotografuoti ir ją vieną) ir pasidalinkite šia nuotrauka socialiniuose tinkluose „Facebook“ arba „Instagram“ žymėdami #KnygųKalėdos. Nepamirškite trumpai parašyti, kodėl minėta knyga jums svarbi.

 

Mylimiausios knygos nuotrauką galite atsiųsti ir el. paštu knygukaledos@15min.lt – visos akcijos nuotraukos suguls į nuotraukų galeriją. O trijų nuotraukų autorius apdovanosime knygų rinkiniais bei specialiu prizu – Lietuvos Respublikos Konstitucija su Prezidentės Dalios Grybauskaitės parašu bei parkeriu.

 

Nuotraukomis dalinkitės iki gruodžio 22 d. o laimėtojus paskelbsime gruodžio 23 d. 

Dovanas konkursui įsteigė leidyklos „Nieko rimto“, „Alma littera“,  knygynas „Humanitas“.

Daugiau informacijos apie akciją „Knygų Kalėdos“ ir rekomenduojamų knygų sąrašą rasite www.knygukaledos.lt.

„Sliekas Bevardis“ ir kitos interaktyvios pasakos: kurkite daugiau!

Žengiant technologijų amžiumi sunku tikėtis, kad technologijos nepasieks ir knygų pasaulio. Skaitytojai jau džiaugiasi skaityklėmis, kuriose talpina šimtus knygų, audio knygomis, leidžiančiomis bet kur it bet kada klausytis mėgstamų literatūros kūrinių. O dabar Lietuvoje sparčiai populiarėja interaktyvių pasakų vaikams kūrimas.

 

 

Interaktyvi pasaka – tai vaizdingas ir pusiau kompiuterinio žaidimo stiliaus pasakojimas, įtraukiantis vaikus į knygų pasaulį. Dažnai tokiose pasakose yra apstu užduočių, kurias būtina atlikti norint pasakojimu keliu žengti toliau.

 

 

Visgi visas jas jungia vienas dalykas – kūrinys. Tik jis pateikiamas neįprasta forma ir sudomina vaikus, kurie kaip niekada anksčiau yra supami technologijų.

 

Bene pirmoji Lietuvos leidykla pradėjusi žengti šiuo keliu, buvo „Alma Littera“, skaitytojams pasiūliusi vaikų mėgstamos Kakės Makės nuotykius planšetėje arba mobiliame telefone.

 

 

Ketinimų pradėti leisti tokias interaktyvias knygas turėjo dar bent kelios leidyklos, o labai neseniai savo kūrinį pristatė ir „Slieko Bevardžio“ kūrėjai.

 

 

Kaip nurodo patys autoriai, kurie nėra susiję su jokia leidykla, tai interaktyvi pasaka apie Pelkių klajūną, kuri turi keliolika pabaigų. Štai jums ir interaktyvumas!

 

 

Tiesa, nemokamai išbandyti galite tik dalį šios istorijos, visa kita kainuos 3,99 eurų. Kita vertus, kaina yra gerokai mažesnė nei spausdinti knygos.

 

Plačiau skaitykite: http://www.knygupalepe.lt/sliekas-bevardis-ir-kitos-interaktyvios-pasakos-kurkite-daugiau/

Lietuvoje pristatyta pirmoji neregių testuota pasakų knyga

Gruodžio 1 d. Italų kultūros institute buvo pristatyta vaikams ir jų tėveliams unikali Leonardo da Vinci „Sparnuotosios raidės“ knyga, skaitoma rega, lytėjimu ir klausa, kurią testavo neregiai. Knygos pristatymo renginys buvo skirtas visiems: regintiems ir regos negalią turintiems vaikams.

 

„Šią knygą naudinga pažinti kiekvienam vaikui, nes ji lavina lytėjimo pojūtį bei leidžia suprasti, jog pasaulyje yra skirtingų vaikų. Vieni nemato ar negirdi, kiti negali vaikščioti ar neturi tėvų. Per jas mes mokome vaikus mylėti, džiaugtis,  priimti skirtingus žmones ir pasaulį matyti ne tik akimis, bet ir širdimi“ – teigia knygos idėjos autorė Eglė Jokužytė.

 

Šventinio renginio metu vaikai užrištomis akimis lietė neregių ekspertų testuotas reljefines iliustracijas ir bandė atspėti kūrinių herojus. Paveikslėlis, kuriame pavaizduotas šuo, buvo greitai ir lengvai suprastas, tačiau stručio paveikslėlis buvo kur kas sunkesnė užduotis. Vieniems vaikams tai buvo gandras, kitiems – kalakutas.

 

„Ši knyga yra mano mėgstamiausia, nes ją galiu skaityti kartu su savo mažuoju broliu. Jam labai patinka ne tik žiūrėti bet ir liesti paveikslėlius, klausytis, kaip skaitau Brailio raštu. Panašių knygų tokių neturiu, svajoju, jog būtų jų kur kas daugiau“ – teigė jauniausias knygos iliustracijų ekspertas, neregys Reinoldas, parodęs renginio dalyviams, kaip moka skaityti Brailio raštu.

 

Knygos pasakos sukurtos prie 500 metų pasaulyje žymaus menininko Leonardo da Vinci. Kadangi knygelės herojai yra paukščiai, paukščių tematika lydėjo ir visą renginį. Vaikai juos kūrė, rašė palinkėjimus bei jais puošė eglutę. Vėliau juos džiugino tikrų balandžių pasirodymas, kurių prisilietimas suteikė vaikams šiltų emocijų.

 

Plačau skaiykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-12-02-lietuvoje-pristatyta-pirmoji-neregiu-testuota-pasaku-knyga/138053

I.Simonaitytės bibliotekoje-Kalėdinių eglučių kiemelis

Gruodžio 10 d. (ketvirtadienį) 18 val. I. Simonaitytės bibliotekos kiemelyje vyks
 (H. Manto g. 25) Kalėdų Eglučių Kiemelio įžiebimo ceremonija.

 

Artėjant gražiausioms metų šventėms Šv. Kalėdoms ir Naujiesiems metams, Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka antrus metus iš eilės pakvietė savo partnerius ir geradarius sukurti mieste Kalėdinių Eglučių Kiemelį.

 

Atidarymo renginyje dalyvaus eglutes pastačiusių įstaigų atstovai, kalėdines giesmes atliks Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmai mišrus choras „Cantare“.

 

Kalėdinių eglučių kiemelį kuria: I. Simonaitytės bibliotekos globėjai: Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas ir Seimo narys Eligijus Masiulis, Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga Klaipėdos kraštas, dienraštis „Klaipėda“, sodo centras "Frezija", studija „Grock“, viešbutis “Navalis”, kavinė "Pauzė", Všį „Nacionalinis kraujo centras“, iniciatyva “Mano šeima”,  salonas „Garso harmonija“, Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, UAB „Reklamos GAMA“, Klaipėdos Vydūno gimnazija, Klaipėdos profesinio mokymo ir reabilitacijos centras, Respublikinės Klaipėdos ligoninės tuberkuliozės filialo vaikų skyrius ir Klaipėdos „Senamiesčio“ Rotaract klubas.

 

Kalėdinės giesmės, karšta arbata, kuria bus vaišinami visi susirinkę, suburs klaipėdiečius nekasdieniškam vakarui. Dvidešimt geros valios įstaigų su šiltais Kalėdiniais linkėjimais dovanoja išpuoštas eglutes miesto bendruomenei.

 

Kaip ir praėjusiais metais klaipėdiečiai iki sausio 6 d. bibliotekos registratūroje galės balsuoti už labiausiai patikusią eglutę, kurios autoriai bus apdovanoti bibliotekos prizais.

 

Taip pat Eglučių kiemelio įžiebimo renginyje kviečiame prisidėti prie akcijos „Knygų Kalėdos“ dovanojant vaikiškų knygų ar aukojant 3 € sumą vaikiškų knygų įsigijimui. Atsidėkodami už Jūsų gerumą, dovanosime kvapnaus „Knygų Kalėdų“ džemo, o dovanotos knygos ir už aukas įsigytos knygos bus perduotos Respublikinės Klaipėdos ligoninės tuberkuliozės filialo vaikų skyriuje gydomiems vaikams 2016 m. sausio 7 d.

 

Geros iniciatyvos ir bendri darbai suburia mus gražesniam gyvenimui.

Kam burtai lems skaityti Knygą, o kam − tik knygą?

Aukštoji literatūra – tai gausių, slėpiningų, neaprėpiamų ir antgamtiškai subtilių dvasinių išteklių saugykla, į kurią pasinėrus galima tyliai, būnant pačiam su savimi, o drauge įsiliejus į intymiausius kito žmogaus sielos šaltinius, pasistiprinti, prisotinti sielą giliausių pojūčių, išgryninti savo dvasinį kvėpavimą ir į pasaulį pažvelgti apsivalius nuo sprangaus nerimo bei neužtikrintumo jausmo, kuriamo intensyvaus ir monotoniško visuomeninio mechanizmo. Ji atskleidžia „realybės“ sąvokos netvarumą, išlaisvina nuo įvairius laikmečius kaustančių normų, suteikia galimybę atsikratyti visuomenės iškeltų autoritetų bei vertybių ir pasinerti į asmenišką, niekam kitam nepriklausantį kontaktą su akimirka, joje žėruojančia amžinybe. Šioje literatūroje atsiveriantys vidinio pasaulio peizažai, sklidini vaizdinių, asociacijų, nuojautų, giluminių akimirkos išgyvenimų, sąmonės srautų, bei atsiskleidžiantis santykis su pasaulyje slypinčiais aukštesnės būties atspindžiais atgaivina žmoguje jutiminį subtilumą, o juk būtent gelminis pojūtis veda prie tiesos branduolio, nes jis – tai skverbimasis dieviškosios tikrovės link.

 

Vis dėlto skaitymas pasaulyje nėra populiari veikla (bent jau kalbant apie „Skaitymą“ iš didžiosios raidės, apimantį aukštąją literatūrą). Akivaizdžiai populiariausi ir pelningiausi visuomenėje paplitę spausdinti tekstai yra įnirtingai reklamuojami abejotinos vertės bestseleriai (ryškios erotinės ar detektyvinės tematikos) arba įvairiausi žurnalai, dažnai koncentruoti į paskalas. Todėl ir šiaip gana žemi bendro skaitymo lygio duomenys pasaulyje neabejotinai dar labiau nukristų taikant jiems kokybės kriterijus. O juk vis dėlto skaitymo lygis stipriai susietas su šalies išsivystymo lygmeniu.

 

Meksikos rašytojas ir literatūros kritikas Juanas Domingo Argüelles remdamasis statistika teigia, kad turtingose ir išsilavinusiose šalyse vidutiniškai vienas gyventojas perskaito nuo dešimties iki penkiolikos ar galbūt dvidešimties knygų per metus, pavyzdžiui, Meksikoje vidutiniškai perskaitoma vos viena, o gal ir mažiau knygos per metus. Ir vis dėlto net ir turtingose šalyse skaitymo problema aktuali, nes siekiama kelti piliečių mentalitetą, ugdyti analitinį mąstymą, o dešimt knygų per metus dar nėra pakankamai tvirtas pagrindas saviugdai.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-11-30-kam-burtai-lems-skaityti-knyga-o-kam-tik-knyga/137842

Prezidentė įžiebė Kalėdų eglę ir paskelbė „Knygų Kalėdų“ pradžią

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Baltojoje salėje kartu su vaikais įžiebė Kalėdų eglę ir paskelbė akcijos „Knygų Kalėdos" pradžią.

 

„Skaitanti Lietuva – stipri Lietuva. Knyga moko mus pažinti pasaulį, suprasti ir atjausti. Ji įkvepia mylėti savo šalį. Todėl skaitykime, dovanokime ir dalinkimės knygomis su tais, kuriems jų labiausiai trūksta", – sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

 

Penktojo „Knygų Kalėdų" gimtadienio proga Prezidentūroje buvo surengtas specialus „Lietuvos tūkstantmečio vaikų" žaidimas, skirtas stebuklingam knygų pasauliui. Kalėdinę nuotaiką kūrė Justė Arlauskaitė-Jazzu, Monika Linkytė ir Artūro Noviko džiazo mokyklos vokalinis ansamblis „Jazz Island".

 

Prezidentė ir žinomi Lietuvos žmonės – Marijonas Mikutavičius, Benediktas Vanagas, Kęstutis Kasparavičius, Sigutė Chlebinskaitė, Saulius Prūsaitis ir Rūta Meilutytė, Radistai – Jonas Nainys ir Rolandas Mackevičius pabėrė klausimų gimnazistams iš Šeduvos gimnazijos, Vilniaus Simono Daukanto progimnazijos, Vilniaus Abraomo Kulviečio klasikinės gimnazijos ir Utenos Aukštakalnio progimnazijos. Renginį vedė Dominykas Vaitiekūnas.

 

Pasak Prezidentės, skaitantys vaikai – protingi, įdomūs ir turintys savo nuomonę. Jie auga kaip asmenybės ir augina Lietuvą.

 

Akcija šiais metais kviečia dovanoti naujų vaikų ir jaunimo knygų šalies bibliotekoms bei pristato naują iniciatyvą „Knygų Kalėdų savanoriai". Prieš Kalėdas bibliotekos kartu su skaityti mėgstančiais žmonėmis surengs daugiau nei šimtą renginių vaikų ir senelių globos namuose, dienos centruose ir šeimynose.

 

Nacionalinė akcija „Knygų Kalėdos" įgyvendinama kartu su bičiuliais: Bibliotekininkų draugija, Lietuvos leidėjų asociacija, Spaustuvininkų asociacija, Mažų ir vidutinių leidėjų asociacija, Rašytojų sąjungos leidykla, nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, Ugdymo plėtotės centru, knygynų tinklais „Vaga", „Pegasas", „Knygų namai" ir „Humanitas", mažmeninės prekybos tinklais „IKI" ir „Rimi Lietuva", leidyklomis „Alma Littera" ir „Nieko rimto", Sigutės Chlebinskaitės studija „Tu gali sukurti knygą", nacionaliniu transliuotoju LRT, „Penki TV", naujienų portalu „15 min.lt" ir radiju „Laisvoji banga".

 

Daugiau informacijos, kaip tapti „Knygų Kalėdų" savanoriu ir kokias knygas dovanoti, rasite www.knygukaledos.lt.

„Alisa Stebuklų šalyje“ – knyga, ligi šiol žavinti vaikus ir intelektualus

Lewiso Carrollio knygos apie Alisą buvo skirtos ir vaikams, ir suaugusiesiems, ir ligi šiol diskutuojama, kam jos iš tikrųjų skirtos, LRT RADIJUI sako vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba. „Aš palaikau įžvalgą, kad tokio pobūdžio knygas mėgsta ir priima maži vaikai, kai jiems skaitoma, kai jie nesistengia logiškai visko suprasti ir jomis žaidžia vaizduotėje. O paskui ta knyga jau tampa mėgstama intelektualių žmonių, akademikų, kurie interpretuoja pagal įvairias literatūrines teorijas, antroje knygoje – netgi pagal šachmatų žaidimo principus. Tai knyga, kuri blaškosi tarp mažų vaikų ir intelektualų“, – pastebi profesorius.

 

Viena ryškiausių nonsenso pobūdžio pasakų

„Mano pasaulyje visos knygos būtų su paveikslėliais... Mano pasaulyje viskas būtų absurdas... Niekas nebūtų taip, kaip yra, viskas būtų taip, kaip nėra... Ir atvirkščiai... Ar supranti? Mano pasaulyje tu, mielasis katine, nesakytum „miau“. Tu sakytum „taip, brangioji Alisa“... Taip ir sakytum, kaip ir visi kiti gyvūnai...“ Taip kalbėjo pagrindinė knygos „Alisa Stebuklų šalyje“ veikėja. Pasaka, kaip Alisa nuseka skrybėlėtą kiškį ir, įkritusi į jo olą, patenka į stebuklingą pasaulį bei sutinka besišypsantį Češyro katiną, arbatą gurkšnojančius Skrybėlių, Miegapelę bei kitus neįprastus veikėjus, skaitoma jau 150 metų.

 

Beje, pagal citatų vartojimą anglakalbėse šalyse „Alisa Stebuklų šalyje“ užima trečią vietą. Ją lenkia tik Biblija ir Williamo Shakespeare`o raštai.

 

„Mano pasaulyje triušiai dėvėtų skrybėles ir gyventų įmantriuose namuose, mūvėtų kelnes, avėtų batus... Mano pasaulyje visose gėlės tūrėtų galių ir kalbėtų su manimi ištisas valandas, kai man liūdna... Aš svajoju, kad taip būtų, nes tada mano pasaulis būtų stebuklų šalis...“

 

1862 m. liepos 4-ąją Lewisas Carrollis su kolega bei Oksfordo koledžo dekano dukterimis irstėsi Temzės upėje. Mergaitės paprašė pasekti pasaką... Taip gimė Alisa ir stebuklingas pasaulis... Beje, tądien valtyje sėdėjusi kompanija virto pasakojimo personažais, o pagrindinis vaidmuo atiteko vienai iš dekano dukrų – Alice Liddell. Tiesa, nors knygai jau 150 metų, iki šiol kuriamos įvairios interpretacijos, ką vienas ar kitas personažas ar jo veiksmas reiškia.

 

XX a. 4-ajame dešimtmetyje buvo populiaru knygą aiškinti pasitelkiant psichoanalizę, vėliau su ja tapatinosi psichotropinių medžiagų vartotojai, dar vėliau susirūpinta artimu rašytojo ir Alice santykiu. Vaikų literatūros tyrėjo Kęstučio Urbos teigimu, pats L. Carrollis griežtai atmetė bet kokias interpretacijas ir teigė, kad pasaką sukūrė artimo draugo – Oksfordo Kristaus bažnyčios koledžo dekano dukterims.

 

„Pats rašytojas vengė interpretuoti ir pasisakė prieš visos savo kūrybos alegorines interpretacijas. Jis yra pabrėžęs, kad tiesiog sukūrė šią knygą konkretaus vaiko džiaugsmui, tad čia nereikia ieškoti kokių nors paslėptų prasmių. L. Carrollis tiesiog norėjo, kad knyga linksmintų, kad būtų džiaugiamasi, o paslėptų prasmių atsiranda dėl stilistikos, tipo, dėl to, kad tai viena pirmųjų ryškiausių nonsenso pobūdžio pasakų. O nonsensą mes visada labai įvairiai ir individualiai galime suvokti“, – kalba K. Urba.

 

Nauja Virginos Šukytės knyga kviečia leistis į kelionę po mitinį pasaulį

Naujausia Virginos Šukytės knyga „Stebuklų pripoškėjęs pasaulis“ – literatūrinė pasaka, kurioje, kaip ir kiekvienoje pasakoje, yra dalelė tiesos. Net ne dalelė, o kur kas daugiau. Į nuotaikingą, įtraukiantį pasakojimą autorė sumaniai ir išradingai įpina daugybę žinių apie lietuvių mitologiją, sakmių, pasakų, tad ši knyga – ne tik smagus pasiskaitymas, bet ir žinių šaltinis, galintis tapti pirmąja vaikų pažintimi su mitiniu protėvių palikimu.

 

Ne paslaptis, kad pelkės ir gūdūs miškai knibždėte knibžda pačių įvairiausių mitinių būtybių, o kai kurios jų kadais gyveno ir visai šalia žmogaus – jo namuose. Žinias apie šias, senovės lietuvių garbintas būtybes, rašytoja išmoningai supina su išgalvotais dviejų vaikų nuotykiais. Istorija prasideda vieną, atrodytų, eilinę vasaros dieną, kai du vaikai – broliukas ir sesutė – išsiruošia riešutauti. Grįždami namo sutinka senelį, nuo tos akimirkos prasideda stebuklai: senelio lazda virsta žalčiu, kuris tampa smalsių vaikų vedliu, lydinčiu juos visą stebuklingų, o kartais ir šiurpių nuotykių kupiną vasarą.

 

Ne vieną vaikišką knygą sukūrusi rašytoja Virgina Šukytė jau spėjo tapti gera jaunųjų skaitytojų pažįstama. Neišsenkantis kūrėjos įkvėpimo šaltinis – lietuvių tautosaka. „Senelio Povilo pasakos vaikystėje, Universiteto ramuvos ekspedicijos, J. Basanavičiaus tautosakos rinkiniai – kertiniai akmenys, ant kurių stovi ir šios knygos pasaulis, pripoškėjęs stebuklų. Senieji mitai, legendos, pasakos, dainos – gyvas mūsų protėvių balsas, pasiekęs mus per šimtmečius... Tai mūsų tautos patirtis ir išmintis, teikianti stiprybės įvairių kartų žmonėms“, – teigia autorė.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-11-26-nauja-virginos-sukytes-knyga-kviecia-leistis-i-kelione-po-mitini-pasauli/137727

Prekybos tinklas padovanos dar tiek pat knygų, kiek paaukojo pirkėjai

Prekybos tinklas „IKI“ antrus metus prisideda prie jau tradicija tapusios akcijos „Knygų Kalėdos“, kurią inicijuoja prezidentė Dalia Grybauskaitė ir žada padovanoti antra tiek knygų, kiek akcijos metu paaukos pirkėjai. Prekybos tinklas šios akcijos proga taip pat taiko 20 proc. nuolaidą visoms knygoms.

 

Šiemet akcijos organizatoriai kartu su partneriais kviečia bibliotekoms aukoti knygas, skirtas vaikams ir paaugliams, o pasak psichologų, skatinti vaikus skaityti – būtina, lygiai taip pat, kaip ir diegti tinkamą požiūrį į knygą.

 

Prekybos tinklo „IKI“ viešųjų ryšių vadovė Berta Čaikauskaitė teigia, jog dalyvauti šioje akcijoje – iššūkis: „Pirkėjai mūsų prekybos tinklo parduotuvėse lankosi, pirmiausia, su tikslu įsigyti maisto produktų, tad knygos nėra pirmo būtinumo prekė. Nepaisant to, dalyvaujame akcijoje siekdami suteikti galimybę mūsų pirkėjams tapti šios gražios iniciatyvos dalimi. Todėl ir patys pažadame, jog bibliotekoms padovanosime antra tiek knygų, kiek aukojo mūsų pirkėjai.“

 

Pasak psichologės psichoterapeutės Rūtos Bačiulytės, svarbiausia ne turimų knygų kiekis, bet ugdomas požiūris į knygą: „Pagarba ir meilė knygai prasideda dar ankstyvoje vaikystėje. Tėvai šeimoje turi mokyti vaikus žiūrėti į knygą kaip į žinių ir asmens vertybių ugdymo šaltinį. Jos taps puikia dovana ne tik Kalėdoms tose šeimose, kur daug skaitoma, knygos vertinamos ir su jomis rūpestingai elgiamasi. Taip pat kur puoselėjamos daugiau dvasinės, o ne materialios vertybės.“

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/prekybos-tinklas-padovanos-dar-tiek-pat-knygu-kiek-paaukojo-pirkejai-286-547013

Prezidentė ir garsūs Lietuvos žmonės įžiebs pirmąją Kalėdų eglę

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė penktadienį, lapkričio 27 d., 16.00 val. Baltojoje salėje kartu su vaikais ir žinomais šalies žmonėmis, branginančiais knygą ir skatinančiais skaityti, įžiebs pirmąją Kalėdų eglę ir paskelbs „Knygų Kalėdų“ pradžią.

 

Prezidentės inicijuota akcija „Knygų Kalėdos“ jau penktą kartą keliauja per Lietuvą, kviesdama dovanoti naujų vaikų ir jaunimo knygų šalies bibliotekoms.

 

Akciją įkvėpė Šiaulių Povilo Višinskio viešosios bibliotekos mažųjų skaitytojų laiškas, kuriame jie papasakojo, kad labai mėgsta skaityti, tačiau bibliotekose trūksta naujų knygų. Pasitikdami penktąjį akcijos „Knygų Kalėdos“ gimtadienį, vaikai iš Šiaulių kartu su Prezidente įžiebs eglę.

 

„Gražiausios metų šventės laukimo jau neįsivaizduojame be „Knygų Kalėdų“. Pačių mažiausių Lietuvos piliečių iniciatyva, kviečianti padovanoti naujų knygų bibliotekoms, išaugo į visą šalį apimantį judėjimą. Knyga padeda pažinti, suprasti ir atjausti. Ji kviečia bendrauti. Todėl skaitykime ir dovanokime vieni kitiems naujų ir įdomių knygų“, – sakė Prezidentė.  

 

„Knygų Kalėdų“ starto proga Prezidentūroje bus surengta speciali „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ laida, kuri kvies pasinerti į stebuklingą, žinių kupiną knygų pasaulį.

 

Žinomi Lietuvos žmonės –Benediktas Vanagas, Kęstutis Kasparavičius, Sigutė Chlebinskaitė, Saulius Prūsaitis, Radistai – Jonas Nainys ir Rolandas Mackevičius pabers klausimų gimnazistams iš Šeduvos gimnazijos, Vilniaus Simono Daukanto progimnazijos, Vilniaus Abraomo Kulviečio klasikinės gimnazijos ir Utenos Aukštakalnio progimnazijos. Renginį ves Dominykas Vaitiekūnas.

 

Finaliniame žaidimo etape klausimą gimnazistams užduos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

 

Kalėdinę nuotaiką kurs Justė Arlauskaitė-Jazzu, Monika Linkytė ir Artūro Noviko džiazo mokyklos vokalinis ansamblis „Jazz Island“.

 

„Knygų Kalėdų“ šventėje dalyvaus kūrybiškiausi ir aktyviausi bibliotekininkai iš visos šalies, taip pat Lietuvos aklųjų bibliotekos skaitytojai ir savanoriai.

 

Iš Prezidentūros „Knygų Kalėdų“ renginiai keliaus po visą Lietuvą, kviesdami skaitytojus į knygų aptarimus, jau tradicines kalėdines vakarones ir bibliotekų bičiulių susibūrimus.

 

Šiais metais akcija pristato naują iniciatyvą – „Knygų Kalėdų“ savanoriai. Šalies bibliotekos kviečia visus skaityti mėgstančius žmones tapti savanoriais ir su knyga keliauti į vaikų ir senelių globos namus, dienos centrus, šeimynas.

 

Nacionalinė akcija „Knygų Kalėdos“ įgyvendinama kartu su bičiuliais: Bibliotekininkų draugija, Lietuvos leidėjų asociacija, Spaustuvininkų asociacija, Mažų ir vidutinių leidėjų asociacija, Rašytojų sąjungos leidykla, nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, Ugdymo plėtotės centru, knygynų tinklais „Vaga“, „Pegasas“, „Knygų namai“ ir „Humanitas“, mažmeninės prekybos tinklais „IKI“ ir „Rimi Lietuva“, leidyklomis „Alma Littera“ ir „Nieko rimto“, Sigutės Chlebinskaitės studija „Tu gali sukurti knygą“, nacionaliniu transliuotoju "LRT, „Penki TV“, naujienų portalu „15 min.lt“ ir radiju „Laisvoji banga“.

 

Daugiau informacijos, kaip tapti „Knygų Kalėdų“ savanoriu ir kokias knygas dovanoti, rasitewww.knygukaledos.lt.

A. J. Greimo 100-osios gimimo metinės įtrauktos į UNESCO sukakčių sąrašą

Lapkričio 3-18 d. Paryžiuje vykusios UNESCO Generalinės konferencijos metu paskelbtas UNESCO ir valstybių narių 2016-2017 m. minimų sukakčių sąrašas, į kurį įtraukta per 40 pasaulio kultūrai, švietimui, mokslui, istorinei atminčiai svarbių datų.

 

Į šį sąrašą taip pat pateko visame pasaulyje žinomo kalbininko, semiotiko, mitologo Algirdo Juliaus Greimo 100-osios gimimo metinės. Šios sukakties kandidatūrą, kurią pateikė Lietuva, taip pat parėmė Prancūzija, Estija, Meksikabei Brazilijos ir Italijos semiotikos centrai. A.J.Greimo teoriniai moksliniai tyrimai padėjo pagrindus semiotikai kaip kalbinių ir nekalbinių ženklų sistemų prasmės mokslui. A.J.Greimas sukūrė teoriją, aprašančią ženklų sistemų susidarymo ir jų funkcionavimo universalius principus, ryšius ir sąveiką.

 

A.J.Greimas semiotiką praturtino originaliomis semiotinės struktūros, diskurso, prasmės izotopijos, naratyvinės gramatikos, semiotinės komunikacijos, modalumo, kompetencijos ir kitomis sąvokomis. Savo darbuose semiotinius metodus jis pritaikė kalbos ir istorijos, mito, pasakos, literatūros kūrinio analizei.

 

Be šios sukakties į 2016-2017 m. minimų UNESCO sąrašą taip pat įtrauktos dailininkų: Ivano Aivazovskio 200-osios gimimo metinės (Rusija, Armėnija), Leono Baksto 150-osios gimimo metinės (Baltarusija), Janio Rozentalio (Latvija) Vasilijaus Kandinskio 150-osios gimimo metinės (Rusija), rašytojo Migelio De Servanteso 400-osios mirties metinės (Ispanija), filosofo ir tyrinėtojo Aristotelio 2400-osios gimimo metinės, 1794 m. sukilimo vado ir politiko Tadeušo Kosciuškos 200-osios mirties metinės (Lenkija, remiant Lietuvai ir kt.), 500-osios baltarusiškos spaudos metinės bei daug kitų žinomų asmenybių gimimo ar mirties, įvykių ar institucijų įkūrimo datos (žr. pagal pridedamą sąrašą angl. k.).

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-11-23-a-j-greimo-100-osios-gimimo-metines-itrauktos-i-unesco-sukakciu-sarasa/137651

Literatūrinės lenktynės Zoologijos sode

Kauno apskrities viešoji biblioteka kartu su partneriu – Lietuvos zoologijos sodu akcijos „Knygų Kalėdos“ pradžioje surengė orientacines varžybas „Literatūrinės lenktynės po zoopasaulį“.

 

Literatūrinių lenktynių dalyviai

Kauno vaikų namų – Kauno vaikų globos namai „Atžalynas“, Kauno savivaldybės vaikų globos namai, fondo „Parama vaikui“ vaikų globos namai „Namų židinys“ – auklėtiniai išbandė savo jėgas ir kovojo dėl nugalėtojo vardo. Varžybose dalyvavo vaikai ir paaugliai nuo 8 iki 14 metų, suskirstyti į 4 komandas.

 

Orientacinių varžybų startas

Prasidėjus orientacinėms varžyboms, visos komandos gavo žemėlapius, padedančius orientuotis Zoologijos sodo teritorijoje. Kiekvienai grupei suteikta spalva, pagal kurią buvo duodamos nuorodos, nukreipiančios į reikiamus punktus. Dalyviai startavo punkte šalia amūrinio tigro narvo.

 

Vaikai lenktyniavo visoje Zoologijos sodo teritorijoje

Kauno vaikų namų auklėtiniams teko pasukti galvas ir atsakyti į klausimus, susijusius su Zoologijos sode gyvenančiais gyvūnais: kupranugariais, beždžionėmis, vilkais, ožkomis, kuriuos uždavė šešiuose punktuose laukę „Knygų Kalėdų“ savanoriai. Nepaisant rudeniškos darganos, visi dalyviai buvo linksmai, ryžtingai nusiteikę ir labai operatyviai atliko visas užduotis. Vaikai sėkmingai rado visus punktus, tačiau teisingai atsakė ne į visus klausimus. Kai kurie klausimai reikalavo daugiau laiko, dalyviams talkino juos į varžybas atlydėję auklėtojai.

 

Paskelbti literatūrinių lenktynių nugalėtojai

Po intensyvių valandą trukusių lenktynių buvo skaičiuojami surinkti taškai ir paskelbtas laimėtojas – Kauno vaikų globos namų „Atžalynas“ auklėtiniai. Visos komandos buvo apdovanotos specialiais Kauno apskrities viešosios bibliotekos prizais. Pasibaigus varžyboms namelyje prie amūrinio tigro dalyvių laukė vaišės ir karšta arbata. Jie galėjo stebėti į lauką išėjusį apsidairyti išdidųjį žvėrį, pasivaikščioti Zoologijos sode ir aplankyti kitus jo gyventojus.

„Knygų Kalėdos“ kviečia dalintis knygomis ir savanoriauti

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuota akcija „Knygų Kalėdos" jau penktą kartą keliauja per Lietuvą, kviesdama skaityti ir dovanoti naujų vaikų ir jaunimo knygų šalies bibliotekoms.

 

Pasak Prezidentės, akcija „Knygų Kalėdos" per penkerius metus tapo knygų bičiulius visoje šalyje suburiančiu judėjimu. Tai rodo, kad knyga išlieka didele vertybe. Ji sujungia žmones, moko suprasti ir atjausti. Knyga padeda mažinti socialinę atskirtį, todėl, pasitikdami Kalėdas, skaitykime, bendraukime ir dalinkimės knygomis su tais, kuriems jų labai trūksta.

 

Penktoji, jubiliejinė, akcija pristato naują iniciatyvą – „Knygų Kalėdų" savanoriai. Šalies bibliotekos kviečia visus skaityti mėgstančius žmones tapti savanoriais ir su knyga keliauti į vaikų ir senelių globos namus, dienos centrus, šeimynas. Per „Knygų Kalėdas" bibliotekos kartu su savanoriais surengs šimtus renginių visoje Lietuvoje, kad pasidalintų skaitymo džiaugsmu su kitais.

 

Šiandien Lietuvos aklųjų bibliotekoje startavo pirmieji knygų skaitymai, kuriuos įkvėpė garsinė knyga „Šokoladas". Ši biblioteka rūpinasi, kad Brailio raštu išleistos knygos, taip pat garsinės knygos, pasiektų regėjimo negalią turinčius skaitytojus. Biblioteka sutelkė gausų būrį savanorių, įskaitančių garsines knygas. Bibliotekoje surengti skaitymai vėliau keliaus į Vilniaus Antavilių pensionatą, Panevėžio Šventojo Juozapo senelių globos namus, taip pat Panevėžio „Šviesos" specialiojo ugdymo centrą.

 

Akcijoje „Knygų Kalėdos" dalyvauja 1270 viešųjų bibliotekų ir 1500 mokyklų bibliotekų.

 

Iki sausio 6 dienos bibliotekoms skirtų knygų su 20 proc. nuolaida galima nupirkti knygynuose „Vaga", „Pegasas", „Knygų namai" ir „Humanitas" bei prekybos tinklo „IKI" ir „RIMI Hypermarket" parduotuvėse. Taip pat portaluose „Knygos.lt", „Knyguklubas.lt", „Knygukatalogas.lt", „Niekorimto.lt" ir „Pegasas.lt".

 

Per ketverius akcijos „Knygų Kalėdos" metus šalies bibliotekoms padovanota per 122 tūkst. knygų. Pernai pavyko surinkti 40 tūkst. naujų knygų.

 

Nacionalinė akcija „Knygų Kalėdos" įgyvendinama kartu su bičiuliais: Bibliotekininkų draugija, Lietuvos leidėjų asociacija, Spaustuvininkų asociacija, Mažų ir vidutinių leidėjų asociacija, Rašytojų sąjungos leidykla, nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, Ugdymo plėtotės centru, knygynų tinklais „Vaga", „Pegasas", „Knygų namai" ir „Humanitas", mažmeninės prekybos tinklais „IKI" ir „Rimi Lietuva", leidyklomis „Alma Littera" ir „Nieko rimto", Sigutės Chlebinskaitės studija „Tu gali sukurti knygą", nacionaliniu transliuotoju LRT, „Penki TV", naujienų portalu „15 min.lt" ir radiju „Laisvoji banga".

 

Daugiau informacijos, kaip tapti „Knygų Kalėdų" savanoriu ir kokias knygas dovanoti, rasite www.knygukaledos.lt.

Rašytoja Sigutė Ach: kaip sukurti pirmąją knygą – vaiko prisiminimų albumą?

Ar nebūtų dabar smalsu sužinoti, koks buvo oras tą dieną, kai gimei, kiek tuo metu kainavo ledų porcija, kas buvo pirmasis žmogus, kuriam pamojavai, ar kuri spalva pirmaisiais gyvenimo metais patiko labiausiai?

 

Tam tėvai ir pildo kūdikio pirmųjų metų knygas. Kai visi įspūdžiai dar švieži sugula vienoje knygoje, kur kas lengviau dalytis prisiminimais ateityje. Daug ko net neaptariame su mama ar tėčiu, apie daug ką nė nepagalvojame. O atvertus prisiminimų knygą, prieš akis iškyla ta gyvenimo dalis, kurios ne tik patys nepamename, bet ir tėvai jau maišo detales.

 

Vienas tokių albumų neseniai buvo sukurtas ir dailininkės Sigutės Ach. Apie „Pirmuosius kūdikio metus su Ežiuku ir Meškiuku“ (leidykla „Nieko rimto“) ir vaikystės atminimų svarbą – knygos autorės mintys.

 

– „Pirmieji metai su Ežiuku ir Meškiuku“ visai neseniai pasirodė. Koks jūsų įspūdis išvydus knygą?

 

– Labai graži, jauki, pati panaši į mažą švelnų vaikelį. Ją labai malonu tiesiog turėti rankose. Manau, tai vienas kokybiškiausių leidyklos „Nieko rimto“ leidinių.

 

– Ar tokį albumą ar kažką panašaus apie jus pildė tėvai? O jūs – apie savo vaikus?

 

– Mano tėvų laikais buvo tik fotografijų albumai, bet esu vieną kitą savadarbį prisiminimų albumą mačiusi, jie darė didelį įspūdį. Mat vos gimus vaikeliui tikrai sunku susikaupti fiksuoti svarbias akimirkas. Aš apie savo vaikus pradėjau rinkti medžiagą, kai jie pradėjo kalbėti. Užrašinėdavau jų tarpusavio pokalbius (jų amžiaus skirtumas nedidelis, tai pokalbiai būdavo išties juokingi), lig šiol turiu tą knygelę.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/ji24/straipsnis/vaikai/rasytoja-sigute-ach-kaip-sukurti-pirmaja-knyga-vaiko-prisiminimu-albuma-551-543343

Verslas Lietuvos bibliotekoms dovanos naujas knygas

Šiemet prie Prezidentės Dalios Grybauskaitės organizuojamos akcijos „Knygų Kalėdos“ prisijungė ir Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) bei jos nariai. Artėjant gražiausioms metų šventėms, jie prisidės pildant Lietuvos viešųjų ir mokyklų bibliotekų lentynas naujomis ir skaitytojų jau pamėgtomis knygomis.

 

AB „Lifosa“ Kėdainių M.Daukšos viešajai bibliotekai nupirks knygų už 1000 eurų – jos biblioteką pasieks dar šį mėnesį. Lapkričio 12 d. LPK prezidentas Robertas Dargis taip pat įteikė naujų knygų rinkinį Mažeikių M. Račkausko gimnazijos bibliotekos skaitytojams.

 

„Valstybė viešųjų bibliotekų aprūpinimui dabar skiria 0,58 euro per metus vienam gyventojui. Kviečiu LPK narius, socialiai atsakingo Lietuvos verslo atstovus, padovanoti naujų knygų bibliotekų skaitytojams. Tik plataus akiračio žmogus galės kurti pridėtinę vertę, globaliau žvelgti į mus supantį pasaulį ir jį geriau suprasti. Artėja Kalėdos, tad praskaidrinkime šventinį laukimą mažais, bet prasmingais darbais,“ – ragina LPK prezidentas Robertas Dargis.

Kaip sudominti jaunąją kartą knyga?

Lapkričio 12 d. Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriuje vyko pristatomasis projekto „Senosios knygos slėpiniai“ renginys, kuriame dalyvavo kelios dešimtys Kauno miesto ketvirtokų.

 

Virtualaus žaidimo pristatymas

Renginyje buvo pristatytas naujas virtualus žaidimas „Knygos kelias“. Jį išbandę vaikai pasigamino rankraštinę knygą ir atsispausdino knygą pirmąja spausdinimo mašina. Taip pat sužinojo, kas yra manuskriptas, inkunabulas, skriptoriumas, maca, iš ko viduramžiais buvo gaminamas rašalas, kaip veikė J. Gutenbergo XV a. sukurta spausdinimo mašina. Mokiniai virtualiai rašė gotikiniu šriftu, piešė inicialus, raižė signetus, pjaustė pergamentą, lankstė popierių, siuvo ir puošė knygą. Visiems patiko knygos užbūrimas įrašant jos pradžioje prakeiksmą, kuris senovėje atbaidydavo vagis.

 

Vaikai aktyviai dalyvavo renginyje

Mokiniai susipažino su knygos atsiradimo istorija, o užtvirtindami žinias sprendė kryžiažodį ir kitas užduotis, kartu su dailininku plunksna, tušu ir dažais piešė savo inicialus. Dalyvių laukė prizai (specialūs KAVB knygų skirtukai) ir vaišės, kurių metu taip pat nenuobodžiauta – ieškota obuoliukų su savo vardo pirmąja raide.

Vaikų ir mokytojos atsiliepimai parodė, kad projekto tikslas – sudominti jaunąją kartą knyga naudojant jiems patrauklias, virtualias priemones – buvo pasiektas.

 

Projektas „Senosios knygos slėpiniai“

Įgyvendinant projektą „Senosios knygos slėpiniai“, atnaujinta Senosios knygos ekspozicija ir parengta jos virtuali versija. Sukurtas produktas naudojamas edukacinei veiklai mokyklose ir bibliotekose. Šiuo projektu KAVB prisideda prie kultūros paveldo sklaidos Kauno regione, padeda mokytojams, užtikrina dokumentinio kultūros paveldo išsaugojimą ateities kartoms.

KTU įsikurs unikali dizaino biblioteka, vienintelė tokia Šiaurės Europoje

„Pokalbiai su lietuvių studentais, verslininkais ir kitais sutiktais žmonėms man atskleidė čia slypinčias galimybes. Ši patirtis – magiška“, – sako Lorenzo Piazzi, „DesignLibrary“, kurios centrinė būstinė įsikūrusi Milane, vadovas. Kitais metais Kauno technologijos universiteto (KTU) „Santakos“ slėnyje duris atvers šios unikalios bibliotekos padalinys. Tai bus pirmasis „DesignLibrary“, turinčios padalinius Šanchajuje ir Stambule, filialas Šiaurės Europoje.

 

Nors bibliotekos erdvė dar neįrengta, Kaune jau vyksta „DesignLibrary“ renginiai, skirti kelti nuovoką apie šiandien vykstančias naujoves ir svarbiausias aktualijas dizaino, technologijų ir kitose srityse.

 

Pirmajame „Dizaino ketvirtadienyje“ spalio pradžioje svečiai kalbėjo apie skaitmeninę gamybą bei dizaino ir technologijų ryšį. Kitas „DesignLibrary Kaunas“ renginys – diskusija bendradarbystės erdvių tema – lankytojus kviečia lapkričio 26 d. 19 val. į KTU „Santakos“ slėnį.

 

– Gal galite papasakoti, kaip veikia „DesignLibrary“ ir kokie yra jos pagrindiniai tikslai?, – paklausėme L. Piazzi.

– „DesignLibrary“ yra pelno nesiekianti kultūrinė organizacija, kuri siekia skatinti dizaino kultūrą visame pasaulyje, vienydama narius iš įvairių šalių. Ji ugdo savo bendruomenę per bendradarbiavimą tarp institucijų, įmonių, leidėjų, studentų ir architektų bei apskritai kūrybingų žmonių. Be to, „DesignLibrary“ organizuoja įvairius renginius, pavyzdžiui, konferencijas ir parodas dizaino tematika, atlieka dizaino tyrimus ir teikia dizaino tyrimų paslaugas. Į bendruomenę gali jungtis visi.

 

– Kodėl, jūsų nuomone, tokie projektai kaip „DesignLibrary“ yra svarbūs?

– Tai – ne mano nuomonė, mes tuo tikime. Šiandien gyvename pačiu sudėtingiausiu žmonijos istorijos laikotarpiu ir tam, kad išliktume, turime kurti bendrus globalių problemų sprendimus. Būtent todėl mes stengiamės suvienyti žmones, kurie tiki, kad dizainas galėtų būti jungiamoji mokslo, meno, biologijos, technologijų ir visų kitų neįprastų atradimų, kurie atsitinka kasdien ir yra gyvenimo dalis, grandis.

Bibliotekos tikslas yra suburti globalią žmonių bendruomenę, kuri leidžia laiką, kurdama ateitį. Nesvarbu, ar jie bendrautų tiesiogiai ar skaitmeniniu būdu – svarbu, jog dalintųsi nuomonėmis ir diskutuotų apie geriausius sprendimus, kuriant revoliucines transporto priemones, medicinos technologijas ar skaitmenines mokymo priemones, taikomas visame pasaulyje. Iš tiesų tai reiškia dalyvauti vienintelėje šiandien įmanomoje inovacijų kūrimo veikloje.

 

– Ar, jūsų nuomone, Lietuvoje, ir konkrečiai – Kaune yra poreikis „DesignLibrary“ filialui?

– Per pastaruosius metus ne vieną kartą buvau Lietuvoje, dažnai lankiausi Kaune. Sudėtinga kalbėti apie žmonių „poreikius“, net ir tų, kurie yra šalia. Kaip ir visur kitur šioje planetoje, egzistuoja pionieriai ir pasekėjai. Šią socialinę, ir, tikriausiai, biologiškai nulemtą tvarką matome visur, kur gyvena žmonės.

Kitas dalykas – tikrai galiu kalbėti apie galimybes, kurias čia pamačiau. Jas man tiesiogiai pademonstravo studentai, verslininkai ir visi mano sutikti žmonės. Tai – labai svarbi, ir, netgi pasakyčiau, magiška patirtis.

Manau, kad Lietuvoje, kaip ir likusiame pasaulyje, egzistuoja tam tikra sąmoningai nesuvokta energija ir „latentinis kūrybingumas“, kurį reikia įgalinti, kad jis pradėtų augti.

To ir siekiame, įsteigdami „DesignLibrary“ filialus skirtingose pasaulio vietose, būtent: suburti kūrybingą vietos bendruomenę ir leisti jiems tapti unikaliais, suteikti žinių ir galių nesekti standartais. Kai tai pavyksta, stengiamės eksportuoti šias vietines žinias į kitas šalis, siekdami atrasti ir suprasti būdus, kuriais dizaino kultūra gali skatinti inovacijas, aktyviai įsijungti ir pagerinti mūsų kasdienybę.

 

– Kaip pasirinkote Lietuvą filialo įsteigimui?

– Iš tiesų, buvo atvirkščiai – Lietuva mane pasirinko. O tada – vos po pusantrų metų – įsitikinau, kad intuicija manęs neapgavo. Žinote, kaip visada, nuostabūs dalykai atsitinka ne iš karto, jiems reikia laiko.

 

– Kokie yra Italijos ir Lietuvos bendradarbiavimo privalumai?

– Kalbant geografiškai – neišsemiami. „DesignLibrary Kaunas“ bus įkurta ties Vakarų ir Rytų kultūros riba, ir, tuo pačiu, bus pirmasis „DesignLibrary“ filialas Europoje, neskaitant Milano, kur yra centrinė būstinė. Ateityje Kaune galėtų susitikti dizaino ir technologijų inovacijas kurianti bendruomenė iš Baltijos ir Šiaurės Europos šalių. Būtent dėl to sutarėme, kad 6 metus dizaino biblioteka priklausys išskirtinai „DesignLibrary“ prekės ženklui.

Turinio prasme, manau, kad Lietuvos ir Italijos bendradarbiavimas atvers plačias galimybes keistis tarpdisciplininiais ištekliais tiek didelėms korporacijoms ir institucijoms, tiek nedidelėms įmonėms ir startuoliams.

 

– Keitimasis dizaino idėjomis – ar galite įsivaizduoti, kaip tai galėtų vykti?

– Žinoma. Tiesą sakant, šiuo metu, kai skaitote šį tekstą tai jau vyksta. „DesignLibrary“ tikslas yra surinkti, suregistruoti, katalogizuoti, archyvuoti šiuos fenomenus ir suteikti jiems galimybę tapti dizaino istorijos dalimi. Tai – mūsų kultūros paveldas kitoms kartoms.

Žmonės jau kraustosi į kitas šalis, kasdien renkasi, kaip ir kur jie norėtų praleisti savo gyvenimą. Šiandien nebeliko fizinių ribų, kurių negalėtum peržengti turėdamas keletą eurų pigiam skrydžiui.

Vienintelė išlikusi riba – kultūriniai skirtumai. Todėl dizaino kultūros skleidimas, jos integravimas į įvairias veiklas, yra vienintelis kelias šiandien. Tokie mainai gali vykti ne tik tarp Italijos ir Lietuvos, bet ir tarp kitų šalių.

 

– Kokią įsivaizduojate „DesignLibrary Kaunas“ ateitį?

– Šviesią.

Lietuviško knygyno Londone vadovė: „Knyga gydo emigrantų sielos sunkumą“

Lietuviško knygyno Londone vadovė Lina Garnytė tarp lentynų sukiojasi jau aštuonerius metus. Rytinėje Londono dalyje įkurtame „Knygnešyje“ lietuvė išsirinkti sava kalba parašytą knygą padeda visiems. Moteris tvirtina, kad lietuviškos knygos tautiečiams tarsi vaistas ar draugas – padeda atsipalaiduoti, pritapti naujoje šalyje ar net įkurti verslą.

 

– Lietuviškas knygynas – unikalus verslas Jungtinėje Karalystėje, kodėl pasirinkote būtent tokį verslą?

– Knygynas buvo įkurtas 2007-aisiais, mėgstame juokauti, kad savininkams Daliui Eismontui ir Martynui Jokšui atsibodo knygas lagaminais iš Lietuvos tįsti, patogiau savo knygyną šalia turėti, be to, Daliaus žmona Gytė dirba lituanistinėje mokykloje, taigi, lietuviška knyga – jos kasdienybė. Mane pakvietė atvykti dirbti į knygyną iš Strasbūro, kur tuo metu dirbau Politikos mokslų institute. Grįžtant prie klausimo, kodėl būtent knygų verslas, galiu atsakyti klausimu: o kodėl gi ne?

 

– Buvo sunku prasibrauti į šią sritį Londone?

– Tai buvo tuščia niša. Iš pradžių knygynas veikė lietuviškų prekių bazės sandėlyje. Nebuvo ten nei krėslų, nei kilimų, tačiau knygynas – vieta, kur knygos pasiekia skaitytoją. Žmonės, atvykę prekių savo parduotuvėms, įsigydavo ir knygų. Tokiu būdu lietuviškos knygos pasklido ne tik lietuvių vadovaujamose, bet ir užsieniečių parduotuvėse, kuriose apsiperka lietuviai. Siųsdavome knygas nusipirkusiems internetu, pirkėjų, atvažiuojančių tik dėl poros knygų, būdavo reta.

 

– Per 8-erius knygyno veiklos metus pasikeitė skaitytojų požiūris ir poreikiai?

– Mūsų skaitytojų ratas – platus, tad negaliu tvirtinti, kad jų požiūris keičiasi. Tiesiog kinta skaitomų knygų populiarumas. Vienų labiau ieškoma vienu metu, kitų – kitu. Pavyzdžiui, išleidžiamas naujas bestseleris arba staiga visi susidomi kokia nors nauja gyvenimo būdo sritimi: sveika mityba, neįprastu aprangos stiliumi ar sporto šaka.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/emigrantai/lietuvisko-knygyno-londone-vadove-knyga-gydo-emigrantu-sielos-sunkuma-592-540681

Knygos meno renesansas



Kviečiame užsukti į Kauno apskrities viešosios bibliotekos Meno leidinių skaitykloje (Radastų g. 2, 406 kamb.) eksponuojamą Lolitos Grabauskienės odinių knygų įrišų parodą „15 žingsnių su knyga“ ir pasigrožėti rankų darbo šiluma spinduliuojančiu ypatingos estetinės išraiškos knygų apipavidalinimu.

Parodoje demonstruojami odiniai knygų įrišai, atspindintys autorės, odos menininkės ir Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto dėstytojos, kūrybinę ir pedagoginę veiklą nuo 2000-ųjų metų iki šių dienų. Pristatomą kolekciją sudaro klasikiniai odiniai literatūros kūrinių įrišimai, sukurti įvairiais laikotarpiais dalyvaujant tarptautinėse parodose ir meninės knygrišystės projektuose.

Pirmoji autorės pažintis su odine knyga įvyko dar 1975 metais. Tai buvo „meilė iš pirmo žvilgsnio“, pakreipusi visą tolesnę kūrybinę veiklą odos dailės link. Taip prasidėjo studijos tuometiniame Kauno Stepo Žuko technikume, vėliau – Estijos dailės akademijoje Taline. Baigusi studijas autorė grižo į savąją Alma Mater Kauno Žaliakalnyje ant Pelėdų kalno, kur jau daugiau kaip 30 metų dėsto odos dailę ir meninę knygrišystę.

Knygrišystės menas Lietuvoje ir Europoje turi senas tradicijas. Kiekvienos šalies mokykla išsiskiria savitais bruožais ir menine stilistika. Įrišdamas grožinės literatūros kūrinį menininkas savaip jaučia ir perteikia jo turinį, autoriaus idėją, laikotarpį, suteikdamas knygai baigtinę formą.

Paroda „15 žingsnių su knyga“ skirta žmonėms, visuotinės kompiuterizacijos amžiuje dar nepamiršusiems jausmo, apimančio liečiant popierines knygas, kurių kiekviena turi savo istoriją ir likimą.

Paroda bibliotekoje veiks iki gruodžio 5 d.

Reakcija į nobelininko romaną rodo, kad Vakarai giliai miega

Kas būtų, jei visuotinių rinkimų dieną žmonės staiga neitų balsuoti arba atėję imtų masiškai gadinti biuletenius? Taip ir nutinka bevardžiame ateities mieste, kurio gyventojai tuščiais popiergaliais paverčia 83 proc. biuletenių. Valdžia, siekdama sustabdyti šį pavojingą reiškinį, izoliuoja miestą ir paskelbia jo apsiaustį, tačiau pilietinio sąmoningumo užkratas ima veržtis už miesto sienų...

Vienas svarbiausių šiuolaikinių rašytojų, Nobelio premijos laureatas José Saramago (1922– 2010) romane „Praregėjimas“ groteskiškai pašiepia dabarties gyvenimo principus ir įžvalgiai svarsto būsimas žmonijos gyvenimo formas. Tai metaforiškas filosofinis romanas apie pokyčių baimės ir inertiškos prigimties apakintą, tačiau tvarkos išsiilgusią visuomenę, kuri staiga praregi, bet taip ir nepašalina aklumą sukėlusių priežasčių.

„Romanas būtinai sukels skandalą, jei tik mūsų visuomenė nėra pernelyg kietai įmigusi“, – buvo įsitikinęs autorius 2004-aisiais, prieš pasirodant romanui. Tačiau didelių skandalų nekilo nė vienoje šalyje, kur ši knyga buvo išleista. Matyt, Vakarų visuomenė iš tikrųjų giliai miega.

Prieš dešimtmetį pasirodęs romanas greta politinio valdžios legitimumo klausimo nagrinėja universalias egzistencines žmonių atsakomybės, pasirinkimo laisvės ir gyvenimo prasmės problemas – tas, kurias užgriebė ankstesniame romane „Aklumas“, lietuvių kalba išleistame 2007-aisiais. Knygą džiugiai sutiko kritikai bei J.Saramago gerbėjai ir ji šiandien laikoma vienu geriausių šio autoriaus kūrinių.

 

Plačiau skaitykite: http://kultura.lrytas.lt/literatura/reakcija-i-nobelininko-romana-rodo-kad-vakarai-giliai-miega.htm

Bestselerių dešimtukas: kokias knygas lietuviai perka internetu

Internetinis knygynas Knygos.lt, prieš ketverius metus LOGIN apdovanojimuose pripažintas geriausiu metų startu, šiandien yra didžiausias lietuviškas knygynas pasaulyje. Fiziniai knygynai šalyje nuolat užsidarinėja, o lietuviškuoju Amazon.com tampantis Knygos.lt skaičiuoja 40-70 % augimą kiekvienais metais. Kaip keičiasi knygų skaitytojų įpročiai apsiperkant elektroninėje erdvėje?

„Keičiasi ne tik knygų mados, bet ir jų paskirtis. Keturios iš 10–ies perkamiausių knygų yra šiemet itin išpopuliarėjusios meno terapijos knygos suaugusiesiems. Šie leidiniai padeda atsipalaiduoti ir nugalėti didžiausią XXI a. rykštę – stresą“, – sako internetinio knygyno Knygos.lt vadovė Violeta Tamašauskienė.

Per minutę lietuviai Knygos.lt nuperka mažiausiai 3 knygas, vienam knygų krepšeliui skiria apie 20 eurų, seka literatūros madas ir iš anksto rezervuoja prekybos vietose dar nepasirodžiusią knygą. Nors skaitymo įpročiai šiek tiek keičiasi – grožinę literatūrą keičia saviugdos knygos, perkamiausi išlieka lietuvių rašytojų kūriniai, o populiariausias 2015 m. autorių tandemas – sveiko gyvenimo būdo specialistai Andrius Pauliukevičius ir Ilka Rae Adams.

 

2015 m. populiariausių knygų dešimtukas

1. Andrius Pauliukevičius „Tobulas kūnas“

2. Johanna Basford „Paslaptingas sodas“

3. Spalvinimo knyga suaugusiesiems „Didžioji mandalų knyga“

4. L. Craig-Parker „Milijonas nepadorių paslapčių“

5. Agnė Gilytė „Spintologija“

6. Asta Černė „Saulėtos virtuvės saldumynų knyga“

7. Ilka Rae Adams „Super maistas“

8. Spalvinimo knyga suaugusiesiems „Meno terapija“

9. Spalvinimo knyga suaugusiesiems „Spalvų terapija“

10. Indrė Vakarė „Juodvilkio dvaras“

 

Plačiau skaitykite: http://kultura.lrytas.lt/literatura/bestseleriu-desimtukas-kokias-knygas-lietuviai-perka-internetu.htm

20 lietuvių rašytojų atsiskleidė „kitu kampu“

„Nuimti šabloniškas kaukes ir pažvelgti į lietuvių rašytojus kitu kampu“ – to, anot aktoriaus Audriaus Bružo, visą spalio mėnesį jis siekė kartu su kolegomis iš improvizacijų teatro „Kitas kampas“. Knygynų tinkle „Pegasas“ antrus metus iš eilės vykusios ir dar didesnio susidomėjimo sulaukusios akcijos „Šiuolaikiniai lietuvių autoriai kitu kampu“ metu aktoriai kvietė skaitytojus iš naujo atrasti 20 mūsų šalies rašytojų.

A.Bružo teigimu, visi susitikimai buvo netikėti. „Negaliu apibendrinti, kad buvo sunku ar lengva rašytojus prakalbinti. Tai priklausė nuo to, kiek pats rašytojas norėjo leistis į kalbas, nuo jo norų ir priežasčių kalbėti. Bet galiu drąsiai sakyti, kad visi susitikimai buvo įdomūs ir nenuspėjami, nes kalbinti labai skirtingi, savitos pasaulėžiūros autoriai“, – kalbėjo A. Bružas.

Kaip vieną įsimintiniausių aktorius išskyrė pokalbį su Rūta Vanagaite. Būdama ne tik rašytoja, bet ir prodiuserė bei teatrologė, ji gerai išmano bendravimo su publika dėsnius. Taip pat gyvai ir žaismingai, anot A.Bružo, bendravo moterų trijulė – Irena Buivydaitė, Jolita Herlyn ir Lina Ever, pasakojusios apie tris meilės kampus, o taip pat A. Tapinas ir A. Čekuolis.

„Visiems rašytojams stengėmės pateikti netradicinius klausimus, pavyzdžiui, ką sakytų sutikę Dievą. Siekėme parodyti skaitytojams šiuolaikinius autorius be kaukių. Manau, kad akcija buvo labai prasminga, atskleidė jaunajai kartai įvairias rašytojo gyvenimo puses, paskatino plėsti akiratį“, – teigė A. Bružas.

 

Plačiau skaitykite: http://kultura.lrytas.lt/literatura/20-lietuviu-rasytoju-atsiskleide-kitu-kampu.htm

Garsi knygų iliustratorė švenčia sukaktį

Antradienį 90 metų sukanka knygų dailininkei Taidai Balčiūnienei. Daug kartų šią dailininkę ypatingai gerai žino iš vienos knygos, su kuria pradėdavo skaityti – Kazio Jakubėno „Abėcėlės“. Su jubiliejumi dailininkę sveikino ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.

 

T. Balčiūnienė gimė Kaune, baigė Aušros mergaičių gimnaziją, vaikystėje svajojo tapti medike. Tačiau nuo mažens piešti mėgusi būsimoji dailininkė pasirinko architektės profesiją, baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą.

 

Pirmąsias iliustracijas autorė sukūrė 1959-aisiais knygai  „Jaunasis pianistas“.  Būtent po šio leidinio pasirodymo pasipylė nauji užsakymai. Be grožinės literatūros knygelių T. Balčiūnienė yra iliustravusi  muzikos, matematikos, lietuvių kalbos vadovėlius,  sukūrusi vaizdinių priemonių akliesiems ir kurčnebyliams.

 

Dailininkė taip pat yra mažosios grafikos žanro – eksilibrisų meistrė, kūrė ir atvirukus vaikams. Jos sukurtas paveikslėlių knygas skaitė kelios Lietuvos ir kitų šalių vaikų kartos. Ne viena knyga buvo leidžiama pakartotinai.  Daugelis prisimena jos iliustruotą knygą „Abėcėlė“, kurioje mažieji skaitytojai supažindinami su lietuviškąja abėcėle.

 

Dailininkė yra sakiusi: „Man knygų iliustravimas – ir darbas, ir poilsis. Kai pradedu piešti, viską užmirštu.“ Dailininkė  iliustravo ir lietuvių liaudies dainelių knygeles : „Ganau ganau aveles“,  „Bėgs pelytė vandenėlio“,  vaikų žaidinimų knygelę „Bitė ritė baltaragė“ „Jūreivis Baltrukas“. Ji yra iliustravusi Mato Grigonio, Prano Mašioto, Kazio Binkio, Kazio Jakubėno, Kosto Kubilinsko, Vinco Giedros, Aldonos Puišytės ir kitų autorių knygutes vaikams. Jos knygos yra verstos į rusų, anglų, arabų, hindi, ispanų, persų, prancūzų, slovakų ir kitas kalbas.

 

Dailininkė užaugino devynis vaikus. Vyriausioji dukra Taida Balčiūnaitė – grafikė, anūkė Sigutė Chlebinskaitė taip pat dirba knygų vaikams iliustravimo srityje.

 

Gruodžio 10-ąją Vilniuje, Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ bus atidaryta T. Balčiūnienės iliustracijų paroda.

 

Šaltinis:http://www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/118508/garsi_knygu_iliustratore_svencia_sukakti#wowzaplaystart=530000&wowzaplayduration=109000

Muminukai – vaikystės, naivumo ir atvirumo pasauliui simboliai

Šiuos personažus žinome iš knygų, komiksų, animacinių filmukų. Vieni juos mylime, kiti nemėgstame, o yra ir prisiekusių gerbėjų. Viena jų – menininkę Sigutė Ach. Su ja leidžiamės į kelionę po Mumių pasaulį, iškapstant guiliausias prasmes.

 

Ne kartą esate minėjusi, kad Tove Jansson kūryba Jums yra labai artima…

Ne iškart pastebėjau šį ryšį, kadangi knygas, skirtas vaikams, skaitau visą gyvenimą. Tikrai nemažai laiko praėjo, kol atkreipiau dėmesį, kad Muminukų istorijas perskaitau nors kartą per porą metų. Galų gale viskas paaiškėjo, kai pričiupau save sau bepasakojančią istoriją apie Filifjonką ir katastrofą.

 

Kokia tai istorija?

 

Gal ir keistokai nuskambės, bet Tove'ės herojai man siejasi su žmonių charakterio bruožais, tad visai įdomu būna pagalvoti apie juos kaip apie gyvenimiškų situacijų modelius – kad ir ta istorija apie Filifjonką – ji taip kruopščiai dėlioja daiktelius ir požiūrius į vietas, o jaukumas – tikroji TVARKA – nesusidėsto. Ir tik vis labiau didėja įtampa, kuri galų gale išsprendžiama didele audra. Ta scena, kur Filifjonka jūroje murkdo kilimėlį, yra tikras deimančiukas, užvedantis ant kelio mąstant apie tikrąją daiktų ir normų vertę. Taip ir lieki nuščiuvęs, stebėdamas išsilaisvinusią iš savo sąlygotumo heroję…

 

Tai visgi ne į baltus begemotukus panašūs herojai yra Jums patys svarbiausi?

 

Svarbūs gal ne kažkurie konkretūs herojai, o visas Tove'ės Jansson sukurtas pasaulio modelis. Gerai įsijautus, net ir ta literatūrinė nostalgija gali praeiti, nes jame atsispindi mus supanti tikrovė: netikėtai užgriūva svečiai (taip į Mumių namus sugalvoja atvykti Filifjonka ir dar keletas herojų), keistuoliai siūlo išbandyti tik jiems tinkančias linksmybes (Hemulis, kuris mėgo žiemą maudytis), mes visi apie ką nors svajojame, kur nors einame, ką nors renkame. Ir ilgimės idealaus draugo, kaip Muminukas Snusmumriko, taip netikėtai prapuolančio ir ne visad laiku sugrįžtančio. Net idilė Muminukų šeimoje patiria išbandymų – Tėčiui atsibosta ramus gyvenimas ir jis išplukdo visą šeimą į nežinomą salą.

 

Gal būtent dėl to subtiliai atitinkančio realybę pasakojimo aš ir pamilau Tove'ės kūrybą. Jos pasakos padėjo pažvelgti į paprastą gyvenimą išminčiaus akimis, rasti atsakymus į prasminius, visai iš pirmo žvilgsnio nevaikiškus klausimus.

 

Kalbate apie pasakas vaikams kaip apie filosofinį veikalą…

 

Aš išties vengiu nubrėžti ribas tarp literatūros, skirtos vaikams, ir tekstų, skirtų suaugusiesiems. Gal dėl to, kad dažnai į labai rimtus dalykus, pvz., mirtį, vaikai reaguoja tarsi išmintingiau, iš esmės, o suaugę kaip tik – didelių įvykių akivaizdoje dažnai susipainioja, susmulkėja, pasimeta. Tikrasis Pasakojimas nebrėžia ribų klausytojui – Tove'ės Jansson, Astrid Lingren, Kate DiCamillo, Sergejaus Kozlovo pasakos yra visiems, gebantiems išgirsti. O supranta kiekvienas savaip, tas ir yra stebuklingiausia.

 

Man Muminukų istorijos – filosofinis kūrinys, iš kurio semiuosi tyrumo ir mokausi gyvenimą žaisti kaip svarbų, paslaptingą žaidimą, bet visgi Žaidimą.

 

Vaikams turbūt tiesiog patinka mieli Mumių snukeliai.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-10-30-muminukai-vaikystes-naivumo-ir-atvirumo-pasauliui-simboliai/136709

„Metų knygos rinkimai“: skelbiami geriausių kūrinių penketukai

Šį rudenį, kaip ir kasmet nuo 2005 metų, Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija bei Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija vėl rengia akciją „Metų knygos rinkimai“ ir kviečia skaitytojus balsuoti už geriausias lietuvių autorių knygas.

 

Jau vienuoliktą kartą spalio viduryje pristatomi praėjusiais metais išleistų lietuvių literatūros kūrinių penketukai keturiose kategorijose: knygos suaugusiesiems, poezijos, paauglių ir vaikų. Šiais knygų rinkimais siekiama skatinti Lietuvos gyventojus domėtis šiuolaikine lietuvių literatūra ir atkreipti dėmesį į geriausius jos kūrinius, populiarinti skaitymą, kaip prasmingą ir patrauklų užsiėmimą.

 

Akcijoje dalyvaujančios knygos yra parašytos šiuolaikinių lietuvių autorių ir išleistos nuo 2014 m. rugsėjo 1 dienos iki 2015 m. rugpjūčio 31 dienos. Ekspertų komisijos šiemet atrinko iš viso dvidešimt knygų – po penkias kiekvienoje kategorijoje.

 

Knygų suaugusiesiems penketukus šiemet atrinko komisija, kurią sudarė nuolat literatūros procesus analizuojantys literatūros kūrėjai ir kritikai bei tyrinėtojai: Marius Burokas, Andrius Jakučiūnas, Rimantas Kmita, Neringa Mikalauskienė, Audinga Tikuišienė. Poezijos knygų penketukus rinko Andrius Jakučiūnas, Rimantas Kmita, Neringa Mikalauskienė ir Audinga Tikuišienė. Abiem komisijoms vadovavo Neringa Mikalauskienė. Knygų vaikams ir paaugliams penketukus atrinko: Eglė Baliutavičiūtė, Danutė Kalinauskaitė, Kęstutis Urba, Vytautas Varanius, Irma Videikaitė. Komisijai vadovavo Kęstutis Urba.

 

Knygų suaugusiesiems penketukas: Birutė Jonuškaitė, „Maranta“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla); Valdas Papievis, „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ („Alma littera“); Dalia Staponkutė, „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ („Apostrofa“); Antanas Šileika, „Pirkiniai išsimokėtinai“ („Versus aureus“); Tomas Vaiseta, „Paukščių miegas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

 

Poezijos knygų penketukas: Vladas Braziūnas, „Stalo kalnas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla); Jurgita Jasponytė, „Šaltupė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla); Donaldas Kajokas, „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla); Aušra Kaziliūnaitė, „Mėnulis yra tabletė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla); Aidas Marčėnas, „Viename“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

 

Knygų vaikams penketukas: Raminta Baltrušytė, „Kalvėnų miesto paslaptis“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“); Tomas Dirgėla, „Apie raganą Šiokiątokią“ („Dominicus Lituanus“); Birutė Mar, „Gėlininkė“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“); Ramunė Savickytė, „Adelės dienoraštis“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“); Rimvydas Stankevičius, „Pūgos durys“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

 

Knygų paaugliams penketukas: Akvilina Cicėnaitė, „Niujorko respublika“ („Alma littera“); Kristina Gudonytė, „Jie grįžta per pilnatį“ („Tyto alba“); Daina Opolskaitė, „Eksperimentas gyventi“ („Alma littera“); Una Rebeka, „Atjunk“ („Alma littera“); Renata Šerelytė, „Rebekos salos“ („Alma litera“).

 

Už labiausiai patikusią knygą visose kategorijose galima balsuoti iki 2016 metų vasario 21 d. interneto svetainėse metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt ir lrt.lt; elektroniniu paštu metuknyga@lrt.lt arba paštu: „Metų knygos rinkimams“, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Gedimino pr. 51, 413 kab., LT-01504 Vilnius.

 

Daugiausia skaitytojų balsų surinkę knygų autoriai tradiciškai bus apdovanoti Vilniaus knygų mugėje 2016 metų vasario mėnesį.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/metu-knygos-rinkimai-skelbiami-geriausiu-kuriniu-penketukai-286-535819

Skaitmeninės rinkodaros dienos

Šių metų rugsėjo 17-18 d. Florencijoje vyko tarptautinė konferencija Editech, kurios šių metų tema buvo Skaitmeninės rinkodaros dienos. Tai Italijos leidėjų asociacijos organizuojamas renginys, skirtas elektroninei leidybai.

 

Visas dvi dienas renginyje dominavo rinkodaros ir komunikacijos tema, kurią pirmiausia pristatė leidyklos Nielsen Book Research filialo Jungtinėje karalystėje Klientų aptarnavimo padalinio direktorius Andre Breedt. Savo pranešime jis daugiausia kalbėjo apie vartotojų knygų pirkimą tiek spausdintu, tiek elektroniniu formatu.

 

Duodamas interviu Italijos leidiniui Giornale della Libreria jis pateikė savo požiūrį į tai kaip vartotojų įpročiai įtakoja rinkodaros strategijas.

Visą interviu skaitykite: http://www.smartbook-tisp.eu/resources/data-driven-marketing

Lietuva ir vėl dalyvavo didžiausioje ir seniausioje knygų mugėje Frankfurte

Penkios dienos literatūros sklaidos ir leidybos verslo šurmulio, idėjų ir kontaktų mainų, specialistų ir autorių susitikimų ir diskusijų 67-oje Frankfurto knygų mugėje baigėsi. Daugiau nei 50 lietuvių leidyklų atstovų jau vertina ir aptaria mugės rezultatus leidyklose, į Lietuvą grįžę su naujais kontaktais, sutartimis ir idėjomis.

 

Didžiausia ir seniausia pasaulyje – Tarptautinė Frankfurto knygų mugė baigėsi sekmadienį. Šią knygų šventę, kurioje dalyvavo per 700 dalyvių iš daugiau nei 100 šalių, kurioje šalis viešnia šiais metais buvo Indoneziją, per penkias dienas aplankė per 275 000 svečių, o organizatoriai džiaugėsi didžiausia per eilę metų komercine mugės sėkme.

 

Frankfurte, kaip kiekvienais metais, jungtiniame Lietuvos leidyklų stende, veiklą organizavo Lietuvos leidėjų asociacija (LLA), kuri, skleisdama lietuvių literatūrą bei atstovaudama Lietuvos leidėjų interesus, čia pristatė Lietuvos Knygos meno konkurso laureates bei reikšmingų Lietuvos kultūrai ir literatūrai leidinių kolekciją, taip pat tarpininkavo įvairiuose kontaktų mainuose.

 

LR kultūros atašatas Vokietijoje kartu su Lietuvos leidėju asocijacija ir Tarptautine Leipcigo knygų muge, kurioje Lietuva taps garbės viešnia 2017 metais, šiais metais Lietuvos prisistatymų programą mugėje papildė ir vokiečių ir lietuvių vaikų literatūros leidyklų verslo susitikimais. Šie susitikimai, kaip teigia leidyklos „Tyto Alba“ projektų vadovė dr. Jurgita Ludavičienė, „buvo vienas įsimintiniausių profesinių susitikimų knygų mugės metu. Ne tik todėl, kad tai buvo puiki proga pristatyti Lietuvos vaikų literatūrą, bet ir todėl, kad jų metu galima buvo pasitikrinti lietuvių vaikų literatūros vietą pasaulio rinkoje“.

 

„Frankfurto knygų mugė yra svarbiausia komercinė mugė Europos ir pasaulio leidėjams. Stengiamės sudaryti sąlygas lietuvių leidyklų specialistams sėkmingai dirbti mugėje, tarpininkaujame kontaktų mainuose, organizuojame veiklą jungtiniame stende. Tačiau šių metų galimybės, t. y. 12 kv. m. stendas nepatenkino poreikio. Veikėme tik kaip informacinis centras, tačiau negalėjome sudaryti leidėjams sąlygų organizuoti verslo susitikimų Lietuvos stende. Tikimės, kad ateityje rasis finansavimo galimybių prezentuoti lietuvių literatūrą, leidybą, knygos meną ir kultūrines industrijas plačiau ir patraukliau. Visgi čia pristatome šalį per knygą kaip vizitinę kortelę, kuriame Lietuvos įvaizdį. Svarbu tinkamai pasiruošti Lietuvos kaip Garbės viešnios pristatymui Leipcigo knygų mugėje 2017 m. ir sudaryti sąlygas leidėjams pristatyti lietuvių literatūrą ir leidybą, remti lietuvių autorių kūrinių vertimus ir jų išleidimą Vokietijoje, – komentavo LLA vykdomoji direktorė Aida V. Dobkevičiūtė apibendrindama Lietuvos prisistatymą Frankfurte.

 

Šaltinis: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/lietuva-ir-vel-dalyvavo-didziausioje-ir-seniausioje-knygu-mugeje-frankfurte-286-535188

D. Kajokas: kai reikia, Sukilėlių prospektas man virsta Su upe

Kaunietis poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Donaldas Kajokas šįmet išleido 17-ąją savo knygą – eilėraščių rinkinį "Apie vandenis, medžius ir vėjus", ir nors D.Kajokas yra ir romanų, esė autorius, vis dėlto jis poetas. Iš Dievo malonės.

Naujausioje D.Kajoko knygoje atsiveria krikščioniškoji vaizdinija ir budistinė tuštuma, vos girdimas dialogas ir griaudinti tyla, peizažai akiratyje ir peizažai atmintyje, išminčiaus šypsena ir kvailio išvedžiojimai, lietuviška senovės Kinija ir senoviškai kiniška Lietuva.

– Prisipažinsiu – neturiu tau nė vieno klausimo, visi atsakymai – knygos "Apie vandenis, medžius ir vėjus" eilėraščiuose, nejau dabar klausiu, kodėl rašai apie vėjus (ne vėjus). Bet vis tiek pasakyk, kaip pasirašė ši knyga, apie kurią daugelis sako, kad ji – tobula?

– Po rinkinio "Kurčiam asiliukui" jau galvojau, kad su eilėraščiais atsisveikinta. Turėjau keletą kitų sumanymų, bet kaži kas tarsi paėmė už rankos ir truktelėjo atgalios – vėl poezijos pusėn. Priešintis buvo beviltiška. Supratau viena – apie man itin svarbius dalykus privalau rašyti lyg ir paprasčiau, atsiremdamas ne į greitai besikeičiančias technologines naujoves, civilizacijos grimasas, o į esminius žemės sandus. Tokie man pasirodė esantys vandenys, medžiai ir vėjai. Aišku, ir visa, kas šalia jų, virš jų, juose. Žvirbliai, debesys, vabzdžiai etc. Taip bemaž per ketverius metus ši knyga ir pasirašė.

O apie visokias tobulybes, ypač žmogiškąsias, galima kalbėti tik su šypsena lūpose. Kita vertus, anot Salvadoro Dali, nebijok tobulumo, vis tiek jo nepasieksi.

– Iš eilėraščių atrodytų, kad esi gamtos žmogus, vienišas, nušvitęs, tačiau gyveni paprastame daugiabutyje viename iš miesto miegamųjų mikrorajonų ir vandenis, medžius ir vėjus regi iš ketvirto aukšto balkono? Tau jau nebereikia jokių išorinių apčiuopiamybių?

– Kaip nereikia? Tų apčiuopiamybių ir knygoje, ir mano gyvenime apstu. Pastaraisiais metais jų net pagausėjo. Na ir kas, kad gyvenu ketvirtame aukšte, kad už rytinio lango šniokščia Sukilėlių prospektas. Kai reikia, jis man pavirsta Su upe, o išėjęs pasivaikščioti su Šunele gretimoje pievoje sutinku senų ir naujų bičiulių – liepaičių, kaštonų, šermukšnių, beržų... Tarkim, prieš dvejus metus susipažinau su labai gražia drebule, nustebau – lapkritį beveik visų medžių nukritę lapai yra rudi, o jos – sodriai violetiniai.

Tik stebėk ir stebėkis. Liesk, uosk, klausykis. O kai švysteli saulė, tai ir nušvitęs pasijuntu. Tada jau iš tiesų – kaip širdy, taip ir ant žemės.

Vaikų literatūrai skirtoje konferencijoje – Švedijos karalienės sveikinimo žodis

Spalio 8–9 dienomis Vilniuje vyko tarptautinė konferencija „Vaikų ir jaunimo skaitymas kaip iššūkis XXI amžiuje: bibliotekos socialiniams pokyčiams 2015“, kurią surengė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (LNB) su Švedijos institutu ir Švedijos Karalystės ambasada Lietuvoje. Dviejų dalių konferencijoje patirtimi dalijosi leidėjai, rašytojai, bibliotekininkai, skaitymo skatinimo programų ekspertai bei kiti specialistai iš Lietuvos ir Švedijos.

 

Išskirtinis Švedijos karalienės dėmesys

 

Konferencija sulaukė didelio Švedijos karališkosios šeimos dėmesio. Joje dalyvavo ir susirinkusiuosius pasveikino į Lietuvą su vyru Karlu XVI Gustavu valstybinio vizito atvykusi Švedijos karalienė Silvija. „Vaikai yra ateitis ir kaip atrodys ateities pasaulis, priklauso nuo to, kokią vaizduotės jėgą turės tie, kurie kaip tik dabar mokosi skaityti. Vaikams reikia knygų, o ne tik interneto, nes gera literatūra suteikia vaikui vietą pasaulyje, o pasaulis randa savo vietą vaike“, – sakė karalienė Silvija. Kreipdamasi į Lietuvos Respublikos Seime susirinkusius tarptautinės konferencijos dalyvius monarchė akcentavo būtinybę kiekvienam vaikui padėti atrasti literatūrą ir atkreipė dėmesį į leidėjų, vertėjų, iliustruotojų, tyrėjų bei bibliotekų atliekamą svarbų vaidmenį siekiant šio tikslo.

 

Konferencijos metu Seime veikė dvi parodos: Švedijos institutas parodoje „Kur auga vaikai“ pristatė naująją švedų autorių kartą, jų kūrinius ir populiariausius literatūrinius herojus, o LNB parengtą parodą „Populiariausios švedų autorių knygos vaikams“ asmeniškai Švedijos karalienei pristatė LNB generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas ir LNB Vaikų literatūros centro specialistas dr. Kęstutis Urba.

 

Karalienės Silvijos pasirinkimas apsilankyti konferencijoje nebuvo atsitiktinis – Švedija garsėja ypatingu dėmesiu vaikų literatūrai, jos puoselėjimu, recepcija, sklaida, kultūriniais mainais. Tarptautinė konferencija surengta siekiant pažymėti karališkosios poros vizitą ir užmegzti glaudesnius ryšius su šia Šiaurės šalimi, taip pat pasidalyti patirtimi, laimėjimais ir idėjomis.

 

Po sveikinimų – specialistų pranešimai

 

Konferencijos atidaryme jos dalyvius ir svečius sveikinęs Kultūros ministras Š. Birutis akcentavo, kad literatūrai ir jos procesams būtinas sutelktas, kompleksinis, specialus, nuolatinis ir atsakingas valstybės dėmesys. Ministro teigimu, konferencijoje gvildenamos problemos išliks aktualios ir jai pasibaigus: „Lietuvoje 2016 metai LR Seimo paskelbti Bibliotekų metais, taigi visus metus kalbėsime apie vaikų skaitymo skatinimą į šį procesą įtraukiant ugdymo įstaigas, bendruomenes ir šeimas“, sakė Š. Birutis. Seimo pirmininkė L. Graužinienė savo pranešime pastebėjo, kad informacinių technologijų amžiuje vaikų ir paauglių skaitymas tampa dideliu iššūkiu kiekvienai visuomenei. Pasak parlamento vadovės, „šis iššūkis reikalauja ypatingo įžvalgumo, drąsos priimti naujoves ir vis dažniau ieškoti netradicinio kelio jaunojo skaitytojo link“, – pabrėžė L. Graužinienė.

 

Pirmąją konferencijos dieną Seime buvo aptarti skaitymo skatinimo iššūkiai, apžvelgtos Lietuvoje ir Švedijoje įgyvendinamos skaitymo skatinimo programos. Pirmasis konferencijos pranešėjas dr. Jonas Andersson pademonstravo, kaip profesionaliai ir akademiškai tyrinėjamas skaitymo procesas Švedijoje ir kokios yra strateginės skaitymo skatinimo programų kryptys. Rūta Elijošaitytė aptarė šios srities laimėjimus Lietuvoje. Stokholmo viešųjų bibliotekų tinklo vadovė Katti Hoflin ir pirmasis Švedijos skaitymo ambasadorius Johan Unenge ragino atkreipti dėmesį į pagrindinius šio proceso dalyvius – vaikus, ir sužavėjo publiką ypač novatoriškomis ir progresyviomis idėjomis. Didelis dėmesys dalyvių pranešimuose buvo skiriamas šiuolaikinės vaikų literatūros procesams: naujausioms literatūros tendencijoms, leidybai, skaitymo įpročių pokyčiams. Savo pranešimu Astridos Lindgren premijos (angl. Astrid Lindgren Memorial Award, trump. ALMA) komiteto direktorė Helen Sigeland pirmą sykį Lietuvoje išsamiai pristatė ALMA – didžiausią pasaulyje vaikų literatūros apdovanojimą. Dr. Sara Kärrholm ir dr. Asta Gustaitienė išryškino šiuolaikines švedų ir lietuvių vaikų literatūros tendencijas, o Aida Dobkevičiūtė ir Erik Titusson – vaikų literatūros leidyboje kylančius iššūkius.

 

Apibendrindamas pirmąją konferencijos dalį LNB generalinis direktorius prof. dr. R. Gudauskas pirmiausia pasidžiaugė Švedijos karališkosios šeimos atstovės dėmesiu. Pasak prof. dr. R. Gudausko, „tai teikia mums pasitikėjimo savimi ir tikslu, kurio visi čia susirinkusieji siekiame“. Nacionalinės bibliotekos vadovas ragino susitelkti ir ieškoti iškilusių problemų sprendimo. „Išsakytas nerimas dėl mažėjančios leidyklų ir knygynų apyvartos, sumenkusio bibliotekų finansavimo, skaitymo ir kalbos prestižo smukimo mus įpareigoja kalbėti valstybiniu lygmeniu“, – sakė Nacionalinės bibliotekos direktorius. Prof. dr. R. Gudausko teigimu, tam reikalinga valstybės parama ir tarptautinis palaikymas. Nacionalinės bibliotekos vadovas už tokį palaikymą ir ilgametį bendradarbiavimą padėkojo partneriams iš Švedijos, Švedijos institutui ir Švedijos Karalystės ambasadai Lietuvoje.

 

Antrąją konferencijos dieną – diskusijos ir netikėti susitikimai

 

Antrąją konferencijos dieną Vilniaus miesto savivaldybės centrinėje bibliotekoje vyko apskritojo stalo diskusija „Kas formuoja vaikų literatūros procesus: rašytojai, skaitytojai, leidėjai ar mokytojai?“, kurioje su savo kolegomis atskirai diskutavo trys vaikų literatūros procesuose dalyvaujančios grandys – rašytojai, leidėjai bei bibliotekininkai iš Švedijos ir Lietuvos.

 

Tarptautinės konferencijos renginių ciklą vainikavo švedų autorės Kristinos Ohlsson knygos „Stiklo vaikai“ pristatymas ir susitikimas su knygos leidėju iš Švedijos Eriku Titussonu. Taip pat dalyvavo knygos vertėjas Mantas Karvelis, leidyklos „Nieko rimto“ atstovas Benas Bėrantas ir jaunieji skaitytojai iš įvairių Vilniaus mokyklų. Renginį vedė LNB Vaikų literatūros centro specialistė Inga Mitunevičiūtė. Susitikime daug sužinota apie autorę, knygos sukūrimo istoriją, jos kelionę į Lietuvą, knygos leidybos procesą ir kt.

 

Konferencijos nuotraukos (spalio 8 d.)
Konferencijos nuotraukos (spalio 9 d.)
Pranešimų skaidrės

Vokietijoje prasideda Irano boikotuota Frankfurto knygų mugė

Vokietijoje trečiadienį prasideda didžiausia pasaulyje knygų mugė, kurią temdo kontraversija, nes Iranas paragino visas musulmoniškas šalis boikotuoti šį renginį, per kurį, kaip planuojama, pasisakys iranietis rašytojas disidentas Salmanas Rushdie.

 

Frankfurto knygų mugės organizatoriai gynė savo pasirinkimą, sakydami, kad žodžio laisvė bus viena iš pagrindinių temų per šių metų rašytojų ir leidėjų susitikimą, praėjus 10 mėnesių po to, kai islamistai įsiveržė į Prancūzijos satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ redakciją Paryžiuje ir nužudė daug jo darbuotojų.

 

„Šiais metais jaučiame stiprų politizavimą, o žodžio laisvė bus esminė tema“, – sakė mugės direktorius Juergenas Boosas.

 

Šių metų mugė tapo kontroversiška dar prieš atverdama savo duris – antradienį įvykusioje spaudos konferencijoje didžiausio dėmesio sulaukė S.Rushdie, kuriam Iranas 1988 metais paskelbė fatvą dėl rašytojo ketvirtojo romano „Šėtoniškos eilės“ (The Satanic Verses).

 

Irano aukščiausiasis lyderis ir Islamo Respublikos įkūrėjas ajatola Ruhollah Khomeini (Ruhola Chomeinis) paskelbė šį religinį įsaką musulmonams nužudyti šį rašytoją teigdamas, kad jis nepagarbiai pavaizdavo pranašą Muhammadą. Dėl to S.Rushdie buvo priverstas slapstytis, o Britanijos vyriausybė skyrė jam policijos apsaugą.

 

„Žodžio laisvė yra fundamentali visiems žmonėms. Esame kalbos gyvūnai, esame istorijas pasakojantys gyvūnai“, – rašytojas sakė per spaudos konferenciją antradienį, tvirtindamas, kad žodžio laisvė yra universalus principas.

 

„Be žodžio laisvės visos kitos laisvės žlunga“, – pridūrė jis.

 

Teheranas pareiškė boikotuosiantis Frankfurto mugę, nes ji „prisidengdama žodžio laisve pakvietė asmenį, kuris yra nekenčiamas islamo pasaulyje, ir sukūrė galimybę Salmanui Rushdie... pasakyti kalbą“.

 

Šiitiška respublika taip pat paragino kitas musulmoniškas šalis prisidėti prie boikoto.

 

Ironiška, kad šių metų ypatingoji mugės viešnia yra Indonezija – daugiausiai gyventojų turinti musulmoniška šalis.

 

Parodoje dalyvaus apie 70 rašytojų iš šios Pietryčių Azijos valstybės, tarp jų Laksmi Pamuntjak (Lakšmi Pamunčak), kuri pristatys į anglų kalbą išverstą savo pirmąjį romaną „Amba“ (Amba: Sebuah Novel). Šią knygą parašyti įkvėpė senovės Indijos epe „Mahabharata“ vaizduojama Ambos ir Bhyšmos meilės istorija, perkelta į praeito amžiaus 7-o dešimtmečio aplinką Indonezijoje, kai šalyje buvo vykdomos žiaurios represijos prieš komunistus.

 

Ribų, sienų ir kovos su ekstremizmu temos dominuos per diskusijas su 20 rašytojų ir viso pasaulio, kuriems vadovaus danė Janne Teller.

 

Frankfurto knygų mugės istorija siekia viduramžius, kai Johannes Gutenbergas (Johanas Gutenbergas) dar nebuvo išradęs spausdinimo proceso. Šiemet joje dalyvaus apie 7,3 tūkst. leidėjų ir rašytojų, o lankytojų skaičius turėtų siekti 300 000.

 

Leidyklų stambėjimas, kurio puikia iliustracija tapo leidybos milžinės „Penguin Random House“ susikūrimas 2013 metais, didžiųjų knygynų tinklų nykimas ir įtemptos varžybos tarp popierinių bei elektroninių leidinių taip pat tikriausiai bus tarp šioje mugėje nagrinėjamų svarbių temų.

Vaikų ir jaunimo skaitymas kaip iššūkis XXI amžiuje: bibliotekos – socialiniams pokyčiams 2015

Spalio 8 dieną Seimo rūmuose vyko tarptautinė konferencija „Vaikų ir jaunimo skaitymas kaip iššūkis XXI amžiuje: bibliotekos – socialiniams pokyčiams 2015“, kurią organizavo Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Švedijos institutas (SI) ir Švedijos Karalystės ambasada Lietuvoje.

 

Švedija garsėja ypatingu dėmesiu vaikų literatūrai – jos puoselėjimu, recepcija, sklaida, kultūriniais mainais. Lietuvoje dėmesys vaikų literatūrai taip pat stiprėja, o į Švediją neretai žvelgiama kaip į pavyzdį – daugėja švedų autorių knygų vertimų į lietuvių kalbą, domimasi svečioje šalyje vykdomomis skaitymo skatinimo programomis bei literatūrinėmis premijomis, bendradarbiaujama su Švedijos vaikų literatūros tyrinėtojais, leidėjais.

Konferencija sulaukė ir Švedijos karališkosios šeimos dėmesio.  Konferencijos dalyvius pasveikino į Lietuvą su vyru Karlu XVI Gustavu trijų dienų valstybinio vizito atvykusi Švedijos karalienė Silvija.

 

„Ypač džiaugiuosi, kad Karališkosios Didenybės vizitas vyksta skaitymui skirtos konferencijos metu – tai puiki galimybė sutelktai, atsižvelgiant į mums  tokią svarbią švedų patirtį, atkreipti dar didesnį dėmesį į skaitymą ir jo įgūdžių formavimą kaip vieną pamatinių ugdymo sąlygų. Pastaruosius dešimtmečius vykę dideli socialiniai ir techniniai  pokyčiai  turėjo įtakos daugybei sričių, žinoma, paveikė ir skaitymą. Šiandien Jūsų Didenybės buvimas kartu su mumis rodo, kad knygos vaikų ir mūsų, suaugusiųjų, gyvenime daro didelę įtaką ir yra ypatingos svarbos, kylantys klausimai ir XXI amžiaus iššūkiai yra bendri mūsų šalims, o vaikų skaitymo skatinimui turi būti skiriamas išskirtinis dėmesys ir globa“, – sakė Kultūros ministras Šarūnas Birutis.

 

„Kaip mama ir senelė žinau, kaip reikšminga vaikams suteikti galimybę norėti skaityti, atverti kelią į literatūrą. Knygos taip pat yra kaip tiltai. Švedijai labai svarbu, kad visi vaikai turėtų galimybę prieiti prie knygų. Tarptautinis bendradarbiavimas labai svarbi viso to dalis – kad knygos būtų verčiamos, kad skaitytojai įvairiose pasaulio dalyse galėtų keisti supratimą apie vieni kitus. Vaikai  yra ateitis ir kaip atrodys ateities pasaulis, priklauso nuo to, kokią vaizduotės jėgą turės tie, kurie kaip tik dabar mokosi skaityti. Vaikams reikia knygų, o ne tik interneto, nes gera literatūra suteikia vaikui vietą pasaulyje, o pasaulis randa savo vietą vaike“, – pažymėjo Švedijos karalienė Silvija.

 

Plačiau skaitykite: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?1921887115

Greičiau įveikti depresiją padės ne artimieji, o geros knygos

Gyventi rutinoje ir vien savo aplinkoje šiandien yra per maža, o nukeliauti į kitus pasaulius gali padėti knyga. Tuo įsitikinusi psichologė psichoterapeutė Žydrė Arlauskaitė, viena iš knygų aistruolių klubo įkūrėjų, knygų autorė. „Knyga leidžia pabūti ten, kur nebūtum“, – tikina ji.

 

Be to, psichologės teigimu, tokiose situacijose, kai žmogus yra įklimpęs savo apmąstymuose, neranda atsakymų ir jo artimieji negali padėti, tą tikrai gali padaryti knyga. „Ji gali ne tik praturtinti, bet ir suteikti idėjų, vienareikšmiškai gali. Ji gali pratęsti tavo galvojimo stilių“, – tvirtina Ž. Arlauskaitė.

 


– Atvykote tarp darbų, per pietų pertrauką. Kai Jūsų grafikas toks užimtas, ar turite laiko knygai ir skaitymui sau – laisvalaikiui?



– Tikrai taip, grafikas labai užimtas, bet turbūt patys žmonės susitvarko, kaip jie gyvena. Galėčiau būti ir laisvesnė, kaip ir visi kiti galėtų būti laisvesni. Tai nėra pasiteisinimas, kad turiu dirbti iki nukritimo. Tikrai taip, turiu laiko knygai, bet manau, kad iš tikrųjų tai yra išugdytas įprotis. Reikia mokytis skaityti, suprasti, ką duoda knyga, ir, kas be ko, atsirinkti knygas.


– O ką reiškia mokytis skaityti?

 

– Šis užsiėmimas teikia labai daug malonumo, nes gali perdirbti medžiagą ir galvoje turėti visokių fantazijų, jei knygų neryji. Yra žmonių, išmokusių skaityti greituoju skaitymu: tiesiog permeta puslapį akimis ir visų žodžių tikrai neperskaito. Man asmeniškai vertė yra knygą atsirinkti, ją skaityti ramiai, neskubant, nuosekliai ir mėgautis vertimu, jei tai yra ne lietuvių literatūra. Dabar galima rasti puikių vertimų ir tiesiog žodžių-perliukų, kurių dabar jau nebesutinki bendraudamas, nebegirdi per televiziją arba jaunesnės kartos žodyne. Tai labai liūdina, tačiau juos gali rasti literatūroje.

 

O malonumas yra tas, kad gali nukeliauti, net nekalbant apie fantazijas, į kitus pasaulius, tikrai gali persikelti į autoriaus galvą ir, mano akimis, tai – labai didelė vertybė. Gyventi vien rutinoje, vien savo aplinkoje šiandien tikrai yra per mažai. Knyga leidžia pabūti ten, kur nebūtum.

 

Plačiau skaitykite: http://kultura.lrytas.lt/literatura/greiciau-iveikti-depresija-pades-ne-artimieji-o-geros-knygos.htm

Pepės Ilgakojinės kūrėja: karo laikų dienoraščiai atskleidžia tikrąją Astridą Lindgren

Kas buvo moteris, slypinti už Pepės Ilgakojinės? Ką tik išleisti Astridos Lindgren karo laikų dienoraščiai kartu su jos nauja biografija atskleidžia, kad ši rašytoja buvo tokia pat radikali ir užsispyrusi kaip jos geriausiai žinomas personažas.

 

Žuvėdros klykia, o oras kvepia vandenynu. Švedijos Furusundo sala atrodo lygiai taip, kaip ta, kurią Astrida Lindgren aprašo romane „Mes Varnų saloje“. Netoli molo stovi raudonas medinis namas, apsuptas baltos sodo tvoros. Nėra jokių vartų, tad kiekvienas gali įeiti. Kiemas yra apaugęs žole ir laukinėmis gėlėmis.

 

Astrida Lindgren Furusund saloje praleido daug vasarų ir ten parašė labai daug savo knygų. Aštuntame ir devintame savo gyvenimo dešimtmetyje, kai ji jau Švedijoje buvo tapusi ikona ir gaudavo krūvas laiškų nuo savo fanų per gimtadienius, ji nusprendė Furusund saloje atsiskirti nuo žmonių. Ten gyvenimas buvo ramesnis ir taikesnis nei Stokholme. Vaikų knygų autorė gerai sutarė su salos gyventojais, o kai turistai ko nors paklausdavo, kur gyvena Astrida Lindgren, vietiniai dažnai atsakydavo, kad šie greičiausiai nežino.

 

A. Lingren mėgdavo sėdėti mažame antro aukšte balkone su vaizdu į jūrą. Karina Nyman, Astridos Lindgren dukra, kuriai šiuo metu yra per aštuoniasdešimt ir ji yra šiek tiek panaši į savo mamą, sako: „Pažvelkite po suoliuku.“

 

Tai jau padaryta. Datos, paskiri žodžiai ir daug stenografinių simbolių yra užrašyti pieštuku kitoje suoliuko pusėje: „Liepos 3-ioji, 1963 m. v asara. Spinduliai. Kaip senomis, geromis dienomis. Ankstyvoji vasara buvo magiška. Buvau čia visą birželį ir rašiau „Emilį iš Lionebergos“. Knyga jau baigta. Nusipirkome laivą.“ Kad parašytų šiuos žodžius, Lindgren turėjo atsigulti ant nugaros, o jos kojos turėjo kyšoti iš po suoliuko. Galbūt ji net kaip Pepė kraipė savo pirštus. 

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-10-03-pepes-ilgakojines-kureja-karo-laiku-dienorasciai-atskleidzia-tikraja-astrida-lindgren/135751

Išskirtinis Švedijos karalienės dėmesys ‒ vaikų literatūrai ir skaitymui skirtai konferencijai

Spalio 8–9 dienomis Vilniuje vyks tarptautinė konferencija „Vaikų ir jaunimo skaitymas kaip iššūkis XXI amžiuje: bibliotekos socialiniams pokyčiams 2015“, kurią organizuoja Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (LNB) su Švedijos institutu ir Švedijos Karalystės ambasada Lietuvoje. Dviejų dalių konferencijoje patirtimi dalysis leidėjai, rašytojai, bibliotekininkai, skaitymo skatinimo programų ekspertai bei kiti specialistai iš Lietuvos ir Švedijos.

 

Konferencija sulaukė didelio Švedijos karališkosios šeimos dėmesio. Joje dalyvaus ir susirinkusiuosius pasveikins į Lietuvą su vyru Karlu XVI Gustavu  trijų dienų valstybinio vizito atvyksianti Švedijos karalienė Silvija. Karalienės pasirinkimas apsilankyti konferencijoje nėra atsitiktinis – Švedija garsėja ypatingu dėmesiu vaikų literatūrai, jos puoselėjimu, recepcija, sklaida, kultūriniais mainais. Tarptautinė konferencija surengta siekiant pažymėti karališkosios poros vizitą ir užmegzti glaudesnius ryšius su šia Šiaurės šalimi, taip pat pasidalyti patirtimi, laimėjimais ir idėjomis.

 

Ketvirtadienį, spalio 8-ąją, 10 val. Lietuvos Respublikos Seime prasidėsiančioje  konferencijoje bus aptarti skaitymo skatinimo iššūkiai, pristatytos Lietuvoje ir Švedijoje įgyvendinamos skaitymo skatinimo programos. Didelis dėmesys dalyvių pranešimuose bus skiriamas šiuolaikinės vaikų literatūros procesams: naujausioms literatūros tendencijoms, leidybai, skaitymo įpročių pokyčiams. Renginio metu LR Seime veiks dvi parodos – „Populiariausios švedų autorių knygos vaikams“ (LNB) ir „Kur auga vaikai“ (Švedijos institutas).

 

Antrąją konferencijos dieną, penktadienį, nuo 10 val. Vilniaus miesto savivaldybės centrinėje bibliotekoje vyks apskritojo stalo diskusija „Kas formuoja vaikų literatūros procesus: rašytojai, skaitytojai, leidėjai ar mokytojai?“, kurioje su savo kolegomis atskirai diskutuos trys vaikų literatūros procesuose dalyvaujančios grandys – rašytojai, leidėjai ir bibliotekininkai. Iškart po diskusijos, 14 valandą, konferencijos dalyviai ir svečiai bei jaunieji skaitytojai bus pakviesti į susitikimą su švedų autore Kristina Ohlsson, kuris vyks Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje.

 

Konferencijoje „Vaikų ir jaunimo skaitymas kaip iššūkis XXI amžiuje: bibliotekos socialiniams pokyčiams 2015“ pirmą sykį Lietuvoje išsamiai bus pristatyta Astridos Lindgren premija (angl. Astrid Lindgren Memorial Award, trump. ALMA). Tai yra didžiausias pasaulyje vaikų literatūros apdovanojimas, skirtas skatinti skaitymą, įvertinti ir pagerbti autorius, iliustratorius, ir kitus žmones ar institucijas, dirbančius skaitymo skatinimo srityje. Premijos komiteto darbą, atrankos ir premijos skyrimo principus savo pranešimu pristatys A. Lindgren premijos komiteto direktorė Helen Sigeland.

 

Renginio organizatorių teigimu, po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo tarptautiniai ryšiai, lėmę didžiulį proveržį leidybos, vertimų, skaitymo skatinimo ir vaikų bibliotekų darbo srityse, pirmiausia buvo užmegzti kaip tik su Švedija. Nacionalinė biblioteka ir Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius glaudžius ryšius su Švedija šioje srityje palaiko daugiau nei 20 metų.

 

Plačiau: http://www.lnb.lt/conference/bibliotekos2015/programa/

Šaltinis: BNS

Keturios naujos spalvonės jūsų mažiesiams

Leidykla „Tikra knyga“ pristato keturias naujas spalvones. Jų autorė - iliustratorė, animatorė Jūratė Leikaitė (Animacijos Mokykla), už animacinius filmus "Taip Laima lėmė", "Margučių rytas" apdovanota "Sidabrinės gervės" apdovanojimais.

Štai viena jų - spalvinimo knygelė su skaičiuotėmis ir užduotimis „Skaičiuotės“. Spalvinant šią knygelę vaikai pasimokys lietuviškų skaičiuočių. Be to, jos parašytos didžiosiomis raidėmis, žodžiai suskiemenuoti, tad mažiesiems skaitytojams tai ir puikus būdas patiems skaityti knygą.

 

Dar viena naujiena - spalvinimo knygelė su mįslėmis ir užduotėlėmis „Mįslės“. Spalvinant knygutę galima ne tik susipažinti su lietuviškos kultūros mažosios tautosakos palikimu, bet ir atlikti daug smagių užduočių.

 

Trečioji naujiena - sudėtingų ornamentų spalvinimo knygelė „Ornamentai“. Spalvinant ornamentų kompozicijas lavinamas vaikų ir jaunuolių dėmesingumas, kruopštumas ir fantazija. Kartu tai ir puiki meninės terapijos priemonė vaikams bei suaugusiems.


Ketvirtoji spalvonė - smagiais ir nuotaikingais piešinėliais išmarginta spalvinimo knygelė apie katinus „Katinai“. Spalvinant katinėlius mažieji ne tik galės lavinti ranką, bet ir mokytis linksmų ketureilių. Eilėraščiai parašyti didžiosiomis raidėmis, todėl juos skaityti bus lengva ir tik pramokusiems skaityti.

Popierinių knygų pabaiga paskelbta per anksti: jos vėl populiarėja, o skaityklės traukiasi

Prieš penkerius metus knygų leidybos pasaulis puolė į paniką – popierinių knygų ateitis tapo visiškai neaiški, vis labiau populiarėjant elektroninėms knygoms. Tačiau dabar viskas keičiasi – elektroninių knygų pardavimai smunka, o prognozuota popierinių knygų ateitis taip ir neatėjo, skelbia nytimes.com.

 

Vis labiau populiarėjant skaityklėms, elektroninių knygų pardavimai nuo 2008 iki 2010 metų išaugo 1260 proc. Popierinių knygų leidėjai su nerimu ėmė kalbėti, kad leidybos pasaulio laukia tas pats, kas muzikos leidėjų, išplitus skaitmeniniams formatams.

 

Tačiau skaitmeninė knygų apokalipsė taip ir neatėjo, bent jau ne tada, kai tai buvo prognozuota. Analitikai prognozavo, kad elektroninės knygos pagal pardavimus aplenks popierines jau 2015 metais, tačiau atsitiko priešingai – elektroninių knygų pardavimai ėmė staigiai smukti.

 

Kaip skelbia nytimes.com, yra ženklų, rodančių, kad žmonės, savo laiku perėję prie elektroninių knygų, dabar grįžta prie popierinių arba tampa „hibridiniais skaitytojais“, kurie renkasi tiek elektronines, tiek popierines knygas. Amerikos leidėjų asociacija skelbia, kad per pirmus penkis šių metų mėnesius elektroninių knygų pardavimai smuko 10 proc. Elektroninės knygos praėjusiais metais sudarė 20 proc. JAV knygų verslo – beveik tiek pat, kiek prieš kelis metus.

 

Smunkantis elektroninių knygų populiarumas gali rodyti, kad, skirtingai nuo televizijos ar muzikos, knygų verslas sėkmingiausiai atsilaikė prieš technologinius iššūkius. Kai kurie tyrimai rodo, kad netgi jauni skaitytojai, kurie atiduoda pirmenybę skaitmeniniams formatams, labiau mėgsta skaityti spausdintas knygas. 

 

Tai – geros žinios leidėjams, o taip pat ir knygynams. JAV Knygynų asociacijos vadovas Orenas Teicheris teigia, kad šie nerimo metai netgi išėjo į naudą, nes susiformavo sveikesnė prekybos knygomis aplinka, nei buvo pastebima ilgą laiką.

 

Leidėjai vėl investuoja didelius pinigus į spaustuves, prekybos knygomis vietas, distribuciją.

 

„Žmonės kalbėjo, kad knygų mirtis – tik laiko klausimas, tačiau netgi po 50 ar 100 metų spausdintos knygos bus pagrindinė mūsų verslo dalis“, - teigė „Penguin Random House“ atstovas Markus Dohle. Šie leidėjai pristatė naują strategiją, kaip greičiau pristatyti užsakomas knygas, o taip pat būdą, kaip operatyviai sekti, kokių knygų trūksta didiesiems užsakovams.

 

Plačiau skaiykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/popieriniu-knygu-pabaiga-paskelbta-per-anksti-jos-vel-populiareja-o-skaitykles-traukiasi-286-530892

Augu skaitydamas: ką skaitymas reiškia vaikui?

Kada nupirkote vaikui pirmą jo knygą? Kai jis išmoko raides ir ėmė dėlioti žodžius į sakinius? Tuomet smarkiai pavėlavote. Psichologė Jovita KIEŽĖ sako, jog pažintis su knygomis prasideda tada, kai jos dar net neskaitomos.

 

Vaikai ypač mėgsta mokytis mėgdžiodami suaugusiųjų elgesį, todėl matydami tėvus su knygomis rankose jie būtinai norės daryti tą patį. Kūdikiams skirtos knygelės mirga spalvomis, skleidžia garsus, malonios liesti, taigi ne tik padeda susipažinti su knygomis, bet ir stimuliuoja įvairius pojūčius. Knygos į vaiko gyvenimą ateina dar net nepradėjus kalbėti. Sakysite – kam to reikia,  juk pakanka ir žaislų. Naudą tikriausiai pastebėsite vėliau, kai vyresnėliui neteks aiškinti, kas yra knygos, ir kam jų reikia, jei jau turi kompiuterį.

 

Vaikams nepaprastai patinka klausytis tėvų balso, jų skaitomų ar pasakojamų istorijų, tačiau ateina kitas etapas, kai jie patiria dar didesnį malonumą suprasdami, apie ką kalbama. Todėl knygų turinys turi atitikti vaiko raidos etapą. Nesuprantamus žodžius ar ilgesnius sakinius dera paaiškinti, apibendrinti, o vėliau net kartu su vaiku perpasakoti istoriją pagal iliustracijas.

 

Skirtingo amžiaus vaikams reikia skirtingos literatūros, įskaitant ir raidos tarpsnį atitinkantį žodyną, ir perkeltinių prasmių supratimą, ir moralo pateikimo atvirumą. Trimečiui galima ir tiesiai šviesiai paaiškinti, kad ši pasaka mus moko, jog meluoti negražu, o vyresnieji tą pačią tiesą intuityviai pajunta susitapatindami su pagrindiniais veikėjais – patiria jų jaučiamą kaltę, gėdą, skriaudą, ir tai veikia kaip geriausias moralas.

 

Terapinės pasakos yra skirtos konkrečiai problemai spręsti, ir jos efektyviai veikia. Tačiau pagalbą vaikams suteikia ir visos liaudies pasakos, kuriose dažnai pinasi ne viena probleminė situacija, viskas įvilkta į metaforų, palyginimų, perkeltinių prasmių rūbą. Su vaikais visuomet galima aptarti tai, kas buvo perskaityta, paklausti, kaip jie tai suprato.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/augu-skaitydamas-ka-skaitymas-reiskia-vaikui-286-530514

Tikri šnipų žaidimai P. Earley knygoje „Draugas Ž“

Šnipų vadovas, perbėgėlis, dvigubas agentas – tai nepamirštama ir neišgalvota istorija žmogaus, kuris vadovavo Rusijos šnipinėjimo programai Jungtinėse Valstijose po Šaltojo karo.

 

1991 m. Sovietų Sąjunga žlugo, pasibaigė Šaltasis karas ir prasidėjo pasaulio pertvarka. Viskas tartum pasikeitė. Tačiau vienas dalykas liko – šnipai.

 

Nuo 1995 m. iki 2000 m. aukščiausio rango Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos darbuotojas, žinomas Draugo Ž. slapyvardžiu, asmeniškai vadovavo visoms slaptoms Rusijos žvalgybos operacijoms Niujorke, jam buvo tiesiogiai pavaldus kiekvienas Manhatane reziduojantis žvalgybos karininkas. Paprastai tariant, Jungtinėse Valstijose jis buvo kone svarbiausias šnipas – Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos labiausiai branginamų paslapčių saugotojas. Draugas Ž. žinojo ir užsienio diplomatų, kurie šnipinėja Rusijai Jungtinėse Tautose pavardes, ir JAV gyvenančio emigranto iš Rusijos, kuris rusų žvalgybai perdavė vogtus milijonų dolerių vertės medicininius tyrimus, tapatybę.

 

O 2000 m. Sergejus Tretjakovas – toks tikrasis Draugo Ž. vardas ir pavardė – perbėgo į JAV pusę. Ir tada paaiškėjo, kad jis turi dar vieną paslaptį. Neįtikėtina, bet pasirodė, kad mažiausiai trejus metus iki perbėgdamas S. Tretjakovas dirbo JAV žvalgybai ir šnipinėjo Rusiją. Nuo to laiko jis nedavė jokių interviu. FTB ir CŽV nesutiko atsakyti į jokius žiniasklaidos klausimus. S. Tretjakovas slapstėsi ir neatskleidė savo paslapčių.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-09-25-tikri-snipu-zaidimai-p-earley-knygoje-draugas-z/135492

„Augu skaitydamas“ rekomenduoja: Penkios knygos vyresniojo vaikiško amžiaus skaitytojams

Už lango rudenėjantis oras, ant salo – krūva storų knygų. Tobulas derinys, kai atostogos jau grimzta į praeitį ir keliauti galima tekstų puslapiais. Šį kartą – į tikrus tolių tolius. Tiesą sakant, ir pasiekiamus tik fantazijos labirintais.

 

Penkios knygos vyresniojo vaikiško amžiaus skaitytojams, kuriems neramu realybėje ir traukia į mistiškas, magiškas vietas. Bet pirmiausia apie knygą, kurios galima klausytis vaikų darželyje, o vėliau vis iš naujo perskaitinėti iki žilos senatvės, nes joje yra tokių loginių rebusų ar net istorinių aliuzijų, kurie išgliaudomi tikrai ne iš karto. Lewis Carroll „Alisa Stebuklų šalyje“ yra tokia chrestomatinė, kad ją pristatinėti yra tas pats, kaip aiškinti, kas yra duona ir druska. Bet jei jau leidykla „Nieko rimto“ jos leidimą vėl pakartojo, vadinasi niekas iki soties neatsiskaito mažos smalsios mergaitės nuotykių, į kuriuos ją įklampina greitas baltas triušis. Stebuklų šalyje galima gerokai ūgtelėti atsikandus pyragaičio, sutikti gudriai besišypsantį Češyro katiną, o beprotiškos arbatėlės gerti susirenka patys beprotiškiausi svečiai. Regis nieko ypatingo, nes tokių keistenybių vyksta visose pasakose. Tačiau matematikas ir logikos specialistas L. Carrollis knygoje prislėpė tiek keistų idėjų, kad šį kūrinį iki šiol nesiliaujame interpretuoti vis iš naujo savaip. Taigi, mažiausiems skirtos nuostabios Roberto Ingpeno iliustracijos, o vyresniesiems – vis dar neišaiškinti pasaulio pažinimo klodai, kurie veriasi per stebuklus.

 

O dabar lengvai įrodysime, kad „Alisa Stebuklų šalyje“ tikrai yra viena įtakingiausių knygų literatūros istorijoje. Imame į rankas Vaivos Vasiliauskaitės romaną „Pabusk“ ir iš karto suprantame, kad L. Carrollio kūrinį ji tikriausiai skaitė ne vieną ir ne du kartus. Ir visai neseniai, nes knygos autorė dar tebesimoko mokykloje! Jos debiutinės knygos veikėjai taip pat šešiolika metų, o tai reiškia, kad ji pačiame jaunatviškų ieškojimų ir paklydimų įkarštyje. Po vaikystėje patirtos traumos mergaitė daug ko neprisimena, sunkiai susišneka su tėvais ir bendraamžiais, o vieną vakarą atsiduria keistame pasaulyje, kuriame plyti vaiduokliški sodai, bastosi keisti žvėrys, kuriame jos draugai atrodo lyg visai nebe tie... Maginės fantastikos žanro knygose visada daug šiurpinančios tamsos ir garsų, paslaptingų veikėjų ir bauginančių jų galių, emocinės įtampos ir nerimo – viso to, ką dievina paaugliai. Ir autorė tuo mėgaujasi – gal net kiek persistengia. Tačiau šį kartą gotiškas vaizdas siejamas su paaugliškos sielos tamsa, emocijomis ir pasaulio suvokimu. Galime įtarti, jog perskaitę knygą, visai nemažai sužinosime, kas dedasi ne tik jaunosios rašytojos, bet ir jos bendraamžių galvose. Vaizdas nelabai džiuginantis... Tačiau per sapną ieškodama tikrovės, o santykiuose pasitikėjimo ir meilės, mergina pagaliau suranda save. Nors, dar ne dabar. Mūsų laukia antra romano dalis, kurią ji tikriausiai šiuo metu ir rašo.

 

Ir kuo čia dėtas L. Carrollis? Ogi, V. Vasiliauskaitės herojė taip pat – Alisa, netikėtai atsidūrusi Stebuklų šalyje. Senasis tekstas susigėręs į jos romaną kaip išlieta arbata į staltiesę.

 

Sunku patikėti, bet 88-ame Kristinos Gudonytės knygos „Jie grįžta per pilnatį“ puslapyje – vėl Alisa, ir vėl iš „Alisos Stebuklų šalyje“. Nes kažkam ir čia lemta prasmegti skradžiai žemę ir atsidurti kitame pasaulyje. Bet apie viską nuo pradžių...

 

Naujasis ir ilgai rašytas romanas išduoda patirtį, nes autorė jau išleidusi tris knygas („Gėlių dvaras“, „Blogos mergaitės dienoraštis“, „Ida iš šešėlių sodo“) paaugliams. „Jie grįžta per pilnatį“ idėja tarsi išplaukia iš ankstesnės knygos „Ida iš šešėlių sodo“, kurioje dvi paauglės pateko į legendinius Vilniaus požemius ir išvydo senąjį miestą. Naujosios knygos Bertai, kuri įsidarbinti italų, lenkų ir lietuvių kinematografininkų grupėje, kuriančioje filmą apie karalienę Boną, jos draugams Žygiui ir Augiui viskas klostosi labai panašiai. Netikėtai sutiktas nemirtingas Tvardovskis burtažodžiais pasidarbuoja taip, kad prieš skaitytojų akis visa didybe atsiveria renesansiškasis Vilnius, gyvenantis vieną gražiausių savo periodų. Taip, vaikinai su visa kino kamera ir Y kartos įpročiais šlumšteli į 1535 m. miestą, ir autorė turi puikią progą į nuotykinio romano smagumus įpinti kruopščiai surinktą ir edukacijai paruoštą istorinę medžiagą. Žinoma, ne tokią tikslią kaip rimtose monografijose, bet vaizdžią lyg spalvotame kine: dvarų intrigos, architektūra, miestiečių kasdienybė, kankinimai... Į dūzgiantį XXI a. Vilnių taip pat per klaidą atkeliauja tokio pat paaugliško amžiaus kunigaikštis Žygimantas Augustas. Ir ši silpniausia charakterinė romano grandis verčia pripažinti, kaip taikliai ir įtikinamai sukurti kiti K. Gudonytės veikėjų charakteriai. Koks intriguojamas atrodo 500 metų besitęsiantis Tvardovskio gyvenimas, kaip švelnėja Bonos Sforzos bruožai, ir dar guvūs, smalsūs, šmaikštūs paaugliai, kuriuos K. Gudonytė pažįsta artėdama su pagarba ir meile.

 

Catherynne M. Valente „Mergaitė, kuri laivą pasidarė ir Pasakų šalį apiplaukė“ mus ir vėl kviečia sekti mergaitę Rudsėję, pačią nuobodžiausią jos gyvenimo dieną Žaliojo vėjo nuneštą į Pasakų šalį. Taip, paraleliniai pasauliai tiesiog užvaldę vaikų literatūrą... Regis, niekas nebenori gyventi paprastai, ir autoriai lenktyniauja, kam pavyks sukurti dar keistesnę vietą, kurioje dedasi protu nesuvokiami dalykai. Ir Catherynne M. Valente tekstai gali būti pavyzdys, rodantis, kaip nuo „Ozo šalies burtininko“, „Narnijos kronikų“, „Piterio Peno“ laikų keitėsi paralelinių pasaulių fantastikos knygos: keistėjo, greitėjo, ryškėjo, tirštėjo, kaip ir visas šiuolaikinis pasaulis aplink mus. Jau pradžioje beskaitant veikėjų sąrašą, galima liežuvį nusilaužti, o vėliau kiekviena detalė perkeičiama taip, kad nė krisleliu neprimintų realybės. Nors knygos struktūra beveik nepakito, nes pagrindiniam veikėjui vis tiek reikia įveikti save, atlikti žygdarbių ir ką nors svarbaus suprasti. O čia naudingų patarimų dalija ir iš klasikos knygų pasiskolintas pasakotojo balsas, kuris išduoda, kad už vaikiškos istorijos slypi daugybė aliuzijų į suaugusiųjų problemas. Pavyzdžiui, Pasakų šalyje mergaitė nori sugrąžinti Markizės pavogtą daiktą ir yra priversta susimąstyti, kad lygiai taip realiame gyvenime gubernatorius pasiėmė jos tėtį, kuris iš mokytojo virto kariu.

 

Catherynne M. Valente savo knygas apienelengvo ir karšto būdo mergaitę rašė po skyrių skelbdama savo internetiniame bloge. Taip įgijo daug gerbėjų ir palaikymo, kurie paskatino parašyti net trilogiją. Dvi kitas istorijos dalis leidykla išleis visai netrukus.

 

Ir pagaliau knyga, kurioje nebeteks bastytis į kitus pasaulius. Ne, ragana dantistė pati atkeliauja į nedidelį miestelį traukyti nekaltų vaikų dantukų. Na, taip, gal jie ir ne visai be nuodėmės, nes iškirmiję dantys rodo labai negerus dalykus. Tačiau net apie tokius juokaudamas pasakoti moka Davidas Walliamsas, kurio knygos tinka kolekcionavimui – jų daug ir niekada neatsibosta. Na, kaip gali atsibosti įvairiausi keistuoliai, šaržuoti charakteriai, detektyviniai prieskoniai, truputis siaubo ir šlykštynių, o tada dar gaudynės trileriui tinkamu greičiu. Viso to pilna ir naujai išėjusi „Demonė dantistė“. Tačiau svarbiausia joje visai ne tai, o nuoširdus pasakojimas apie tikrus ir pačius brangiausius pasaulyje dalykus – meilę, artumą, draugystę ir net pasiaukojimą. Tai kaip tuomet vertinti knygą, kurios viršelyje aiškiausiai parašyta – „baisiai juokinga“, o beskaitydamas bent kelis kartus apsiašaroji? Žinoma, kad aukščiausiu balu, nes joje yra VISKO. Taip, kaip ir turi būti.

 

Šaltinis: http://www.auguskaitydamas.lt/administravimas/tevams

Rašytojų apdainuotas Vilnius keliasi į literatūros žemėlapius

Pažinti miestą skaitant knygą yra toks pats geras būdas, kaip ir vaikščiojant jo gatvėmis. Tuo įsitikinusi viena Vilniaus literatūrinių žemėlapių autorių Vilniaus universiteto (VU) docentė dr. Inga Vidugirytė-Pakerienė. „Kuriuo atveju jūs jį geriau pažįstate, dar labai neaišku“, – mano ji.

 

Į I.Vidugirytės-Pakerienės vadovaujamą projektą „Literatūros geografija: tekstų teritorijos ir vaizduotės žemėlapiai“ susibūrę keli Vilniaus universiteto literatūrologai rėmėsi idėja, kad rašytojai, pasirinkdami savo istorijoms vienas ar kitas realiai egzistuojančias vietas, kuria tų vietų geografinį aprašymą. Jei literatūroje didėja konkrečios geografinės ir topografinės vietos svarba, atsiranda poreikis ją tirti geografinėmis priemonėmis – pirmiausia, kartografuojant.

 

Taigi, bendradarbiaudami su kartografais ir naudodami pažangiausias skaitmenines kartografines technologijas literatai ėmėsi kartografuoti literatūroje aprašytą Vilniaus erdvę.

 

Pasak I. Vidugirytės-Pakerienės, pastarųjų dešimtmečių lietuvių romanuose, Jurgio Kunčino, Ričardo Gavelio ir Antano Ramono kūryboje, randame labai daug būtent geografinės medžiagos: aprašomos Vilniaus gatvės, parkai, namai, aikštės, panoramos ir t. t. Svarbiausia, kad aprašomas ir tas Vilnius, kuris jau yra dingęs arba dingsta mūsų akyse.

 

Plačiau skaitykite: http://kultura.lrytas.lt/literatura/rasytoju-apdainuotas-vilnius-keliasi-i-literaturos-zemelapius.htm

Šiuolaikinių technologijų tendencijos bibliotekų praktikose

Projektas „Skaitmeninto kultūros paveldo e. produktų kūrimas ir sklaida“ subūrė Kauno regiono bibliotekų specialistus į dviejų dienų mokymus Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Lektorius doc. dr. Rimvydas Laužikas kvietė susipažinti su naujausiomis skaitmeninimo ir skaitmeninės komunikacijos technologijomis, lektorius Juozas Marakauskas apžvelgė pagrindinius el. produktų ir el. paslaugų kūrimo principus.

 

Interneto karta diktuoja naujoves kultūros paveldo srityje

 

Skaitmenintas produktas virtualioje erdvėje – nauja terpė kultūros paveldą pateikti inovatyviau bei padaryti labiau prieinamu vartotojui. Mokymuose buvo pristatyta kartų teorija, atskleidusi, kaip pateikti produktą siekiant sulaukti didžiausio tikslinės auditorijos susidomėjimo. R. Laužikas didžiausią dėmesį skyrė Y ir Z kartos poreikiams: informacija turi būti interaktyvi, o komunikacija – daugiakryptė. Edukaciniuose užsiėmimuose turi būti ne tik pasakojama, bet ir suteikiama galimybė įsitraukti į veiklą, praktiškai išbandyti. Paveldo komunikacijai keliami reikalavimai analogiški interneto privalumams: informacija nuolat atnaujinama, atvira, „hipertekstinė“ bei pateikiama vaizdu, garsu ir lytėjimu.

 

Google Drive, Dropbox ir QR kodai bibliotekų veikloje

 

XXI a. praktikos rodo, kad jaunoji karta pasitiki internetu ir visą informaciją tikisi gauti per populiariausią paieškos sistemą Google. Atsižvelgdamos į tai, bibliotekos vis daugiau savo produktų pateikia virtualioje erdvėje, tačiau lektorius pasiūlė į el. produktų kūrimo bei sklaidos veiklą įtraukti ir debesų technologiją, kuri vertinga juos saugant bei dalijantis jais. Mokymų dalyviai buvo iš arčiau supažindinti su geriausiai vertinamais interneto įrankiais: Google Drive ir Dropbox. R. Laužikas Second Life – internetinį 3D pasaulį – rekomendavo taikyti pristatant produktus bei parodas.

 

El. produktai pagal naudotojų poreikius

 

Bibliotekos, kaip atminties institucijos, pagrindinis vaidmuo – skatinti visuomenės edukaciją, mokymąsi, užtikrinti kultūros paveldo prieinamumą ir saugojimą. El. paslaugų galimybės leidžia lengviau įgyvendinti šį vaidmenį. Nors bibliotekos jau teikia savo vartotojams el. paslaugas ir kuria el. produktus, tačiau lektorius J. Markauskas priminė pagrindinius reikalavimus, keliamus el. produktams: orientuotis į naudotojų poreikius ir tikslus, reguliariai įtraukti naudotojus į el. paslaugų teikimo procesą. El. paslaugų kūrimo bei tobulinimo procesui ypač svarbūs naudotojų grupių tyrimo rezultatai.  Siekiant didinti el. paslaugų ir el. produktų naudojimą, bibliotekos turi atsižvelgti į vartotojų interesus ir kurti tokius produktus, kokių jie prašo. Mokymuose specialistai pasisėmę teorinių žinių, jas įgyvendino praktiškai: pasiremiant simuliacijos metodu kūrė el. paslaugas bei virtualias parodas.

Startuoja Nacionalinis knygų prekyboje katalogas (NKPK) ir NKPK portalas visuomenei

Spalio 1 d. LLA (Lietuvos leidėjų asociacija) kviečia jau į trečiąjį renginį specialistams „Nacionalinis Knygų Prekyboje Katalogas (NKPK): informacijos tiltas tarp verslo ir kultūros“. Šį kartą LLA pristatys Nacionalinį knygų prekyboje katalogą (NKPK) ir NKPK portalą visuomenei. Taip pat renginyje užsienio lektoriai dalinsis Europos šalių patirtimi kuriant nacionalinius knygų prekyboje katalogus, paslaugas knygų leidybos rinkai ir naujausias autorių teisių apsaugos sistemas. Pranešimų ir diskusijos metu dalyviai turės galimybę sužinoti apie NKPK veikimo principus, kuriamą pridėtinę vertę, ateities iššūkius, galimybes bei jo naudą leidėjams, kūrėjams, knygų platintojams, bibliotekoms ir skaitytojams.

LLA sukurtas NKPK portalas visuomenei leis knygų mylėtojams visą aktualią su knygomis susijusią informaciją rasti vienoje vietoje. Lietuvoje informacijos apie išleidžiamas knygas yra daug, tačiau ji yra padrika ir nesusisteminta.

Šiame naujienų portale bus galima rasti informaciją apie artėjančius knygos mylėtojams ir leidybos specialistams aktualius renginius, sekti leidybos sektoriaus naujienas, taip pat NKPK pasiūlys leidėjams čia pristatyti naujausias knygas suaugusiems ir vaikams bei pateikti nuorodas į įdomiausius lietuviškų knygų blogus. LLA sudarys sąlygas prie kiekvienos naujos knygos pateikti papildomą informaciją apie autorius ir kūrinio recenzijas,  patalpinti nuorodas į knygos platintojus internete ir knygynus.

Remdamasi Europos „mažų kalbų“ šalių patirtimi LLA sukūrė nacionalinį knygų prekyboje el. katalogą ir duomenų bazę, kurioje jau dabar yra per 42 000 knygų įrašų.

NKPK galima vadinti knygos informacijos centru, kuriame pateikiama informacija apie knygos statusą, autorių teisių subjektą, leidėją, įsigijimą, rekomenduojamą kainą, pateikiami tikslūs pakartotinų leidimų duomenys. Taip pat sudaromos sąlygos elektroniniams užsakymams ir duomenų valdymui, skatinimas knygų eksportas, palengvinamas e-knygynų darbas ir praplečiamos mažų leidyklų rinkodaros galimybės.

LLA administruojamas NKPK – įrankis saugoti intelektinės nuosavybės sektorių nuo pažeidimų, skatinti lietuviškų knygų sklaidą Lietuvoje ir užsienyje, kurti ir diegti antipiratines programas, sudaryti lygias konkurencines sąlygas knygų reklamai ir prieinamumui įvairiose knygų platinimo platformose ir tinkluose.

Esminis NKPK duomenų bazės išskirtinumas – informacijos apie knygas pateikimas ne vienam, o visiems knygų sektoriaus dalyviams (leidėjams, platintojams, bibliotekoms, mokslo įstaigoms). Visą šią informaciją paprastai ir greitai galima eksportuoti iš katalogo arba į jį importuoti. Tačiau informacijos naudojimo efektyvumas ateityje priklausys nuo leidėjų aktyvaus dalyvavimo tiekiant ir atnaujinant NKPK duomenis.

Leidėjams NKPK pateikia vieningą sistemą ir platformą, kurioje gali pateikti informaciją apie leidinį knygų platintojams, siūlyti knygas bibliotekoms ir mokslo įstaigoms. Taip pat suteikiama patraukli konkurencinė aplinka dalintis informacija bei sukuriamas naujas rinkotyros ir rinkodaros instrumentas.

Knygų platintojams čia pateikiama tiksli informacija apie knygų leidėjus, visų išleidžiamų knygų duomenys naudojant vieningą knygos pateikimo ir aprašymo sistemą bei teminį suskirstymą, teikiama papildoma informacija apie knygą ir autorius (straipsniai, recenzijos, nuorodos, kt.).

Bibliotekos gali efektyviai užsakyti knygas bibliotekų knygų fondams, rasti komercinę informaciją bibliotekų viešųjų pirkimų konkursams. Duomenų bazė galės būti naudojama identifikuoti kūrinio statusą siekiant kūrinį skaitmeninti ir viešinti, palengvins kūrinio-našlaičio statuso identifikavimą. 

Kita svarbi NKPK funkcija – teikti informaciją kuriamai antipiratinei programai prieš nelegalų turinio kopijavimą ir platinimą internetinėje erdvėje. Remiantis turimais apibendrintais knygų duomenimis, bus atliekamas nelegalaus turinio platinimo stebėjimas ir visuomenės edukavimas. 

 

Išsamiau apie renginį ir NKPK galite skaityti
Facebook paskyroje.

Lenkijos spauda: „Silva rerum“ – literatūrinė sensacija iš Lietuvos

Viena didžiausių Lenkijos leidyklų „Znak“ išleido pirmąjį Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ ciklo romaną. Kūrinį į lenkų kalbą išvertė Izabela Korybut-Daszkiewicz. Rugsėjo 10 d. knyga „Silva rerum“ buvo pristatyta Lietuvos ambasadoje Varšuvoje.

 

Renginį moderavo žymi lenkų teatro režisierė, rašytoja, buvusi šalies kultūros ministrė Izabela Cywinska, ištraukas skaitė iš Lietuvos kilusi Varšuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Viktorija Gorodeckaja. Knygą pristatė Lietuvos kultūros atašė Lenkijoje Rasa Rimickaitė ir leidyklos „Znak“ vyriausiasis redaktorius Jerzy Illgas.

 

Vos pasirodęs romanas atsidūrė pagrindinių Varšuvos knygynų vitrinose ir sulaukė itin didelio žiniasklaidos priemonių dėmesio, tarp jų – Lenkijos radijo literatūrai skirtų laidų (tokios kaip „Z najwyzszej półki“, kurios įtakingas kritikas Michalas Nogas specialų reportažą su K. Sabaliauskaite parengė iš Vilniaus), televizijos knygų apžvalgininkų ir interviu pagrindiniame dienraštyje „Gazeta Wyborcza“. Vieno skaitomiausių savaitraščių, „Wprost“, literatūros kritikas romaną „Silva rerum“ apibūdina kaip „literatūrinę sensaciją iš Lietuvos“, o autorės svarbą lygina su Henriku Sienkiewicziumi.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/lenkijos-spauda-silva-rerum-literaturine-sensacija-is-lietuvos-286-529391

Neringa Vaikutė „Kol kas stengiuosi atskirti knygų pasaulį nuo mokyklos pasaulio“

Paaugliai neskaito lietuvių autorių knygų. Galbūt mokyklos privalomųjų sąrašų nuvilti ir įtikinti, kad tai senamadiška, neaktuali literatūra. Taip nepastebėti praslysta originalūs kūriniai, puikūs autoriai. Bet atradę perliukus skaitytojai jų paleisti nenori ir atakuoja leidyklas klausimais „Kada išleisite kitą dalį?“ Šį mėnesį jau galima džiaugtis antrąja autorės Neringos Vaitkutės trilogijos paaugliams dalimi „Miestas be padangės“ (leidykla „Nieko rimto“, 2015).  Tai knyga, verta kino filmo, niekuo neprimenanti iki šiol skaitytos lietuvių prozos paaugliams, o autorės iškalba tik dalinai atskleidžia, ko galima tikėtis iš kūrinio. Su Neringa šįkart kalbamės ne tiek apie knygos siužetą, kiek apie jos pačios paauglišką gyvenimą.

 

Antroji Jūsų serija apie tvirtą ir ryžtingą merginą. Pati irgi visuomet tokia buvote?

 

O ne, tikrai nebuvau ir dabar nesu nei labai drąsi, nei labai ryžtinga. Ryžtis kokiai nors keistai avantiūrai mane dažniausiai paskatina visai ne drąsa, o nuobodulys ir kasdienybė. Aš negaliu ištverti pilkumos, kyla nenugalimas noras ją nuspalvinti, ištapyti ryškesnėmis spalvomis – įpilti rudens gintaro, įlašinti vandens skaidrumo, brūkštelėti dangišku mėliu, kad net užgeltų iki pat širdies. Tada puolu rašyti, piešti, dekoruoti baldus ir pasijuntu ištrūkusi.

 

Kokia keisčiausia avantiūra (be tos, kad tapote rašytoja), į kurią leidotės?

 

Keisčiausia avantiūra? Dabar bandau pasirausti atminties lobynuose ir nieko keistesnio už spontanišką sprendimą sėsti ir parašyti knygą nesurandu. Nors visko buvo – apimta šišo suskaičiavau visas visutėles buto sienas (35), išlėkiau porai savaičių į Norvegiją, tesvarsčiusi vos sekundę, parsinešiau į namus sergantį niekam nereikalingą katiną, nors tuo metu vieną jau turėjau. Ilgai taupiau ir užuot nusipirkusi virtuvės baldus, kaip patarė išmintingi žmonės, nusipirkau fotoaparatą. Nes viską matuoju būsimo džiaugsmo procentais! Net meilę. Todėl visi mano įsimylėjimai taip pat yra savotiškos avantiūros.

 

Istorija apie Jorę vėlgi vyksta fantastiniame pasaulyje. Rašyti apie kasdienį, įprastą pasaulį Jums neįdomu, ar tiesiog dabar labiau norisi nerti į fantastikos pasaulį?

 

Tikriausiai būtų įdomu rašyti ir apie kasdienį, įprastą pasaulį, bet kol kas negaliu: mano galvoje vis dar stumdosi, lipa vienas pas kitą ir graudžiai unkščia daugybė keistų pasaulių ir jų gyventojų. „Apie mane, apie mus parašyk!“ – šnabžda  į ausį naktimis. Matau jų atspindžius rudens vėjo sušiauštose balose. Pastebiu tą paslaptingą  švytėjimą mylimų žmonių akyse. Mane visados žavėjo neaprėpiama Visatos begalybė ir mintis, kad ten, anapus žvaigždynų, viskas yra įmanoma. Kartais pagaunu save galvojant: ar tai, ką rašau, tik mano vaizduotės vaisius, ar kažkur kitur vykstančių stebuklų atgarsiai?

 

Plačiau skaitykite: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?1786113483

Elif Shafak papuošė Berlyno literatūros festivalį

Berlyne siaučia 15-asis Tarptautinis literatūros festivalis. Daugybė renginių, skaitymų, diskusijų, susitikimų su autoriais, autografų medžiojimas, bandymas nusifotografuoti su kokia garsenybe. Kažkas panašaus į Vilniaus knygų mugę, bet be turgaus ir pigesnių knygų ieškotojų. Vienintelis prekybinis elementas čia – nedidelis knygynėlis su festivalyje pristatomais naujais kūriniais, kad įsigytumėte po renginio ir turėtumėte kur pasiimti autoriaus autografą. Čia ne tik nerasite pigesnių knygų, bet į beveik visus renginius turėsite pirkti bilietus – dažniausiai po 8 eur už renginį arba 20 eurų kainuojantį visos dienos bilietą. Niekas neburba, čia įprasta mokėti ir už literatūros renginius, net ir organizuojamus knygynuose, ką Lietuvoje būtų sunku įsivaizduoti. Net nesuprantu, kodėl žmonės už dainuojamą kūrybą noriai moka pinigus, bet skaitomų eilių ar romano ištraukų nori klausytis už dyką. Turbūt išlepinome juos per mugę organizuodami begales nemokamų renginių.

 

Šeštadienį šiek tiek jaudindamasi žingsniuoju į susitikimą su populiariausia Turkijos rašytoja, daugiausiai gyvenančia Londone, Elif Šafak. Devynių romanų autorės knygos išverstos į 40 kalbų. Prieš mėnesį perskaičiau jos knygą "40 meilės taisyklių". Negaliu pasakyti, kad atsivėrė akys ar kažką supratau gyvenime, kad kažką sužinojau, išmokau, įsigilinau, bet skaityti buvo labai smagu. Kažkas tarp meilės romano ir patarimų rinkinio “kaipmylėtiirbūtimylimai”, atskiesto Turkijos egzotika, Šechrezados pasakų dvelksmu, dervišų šokiais ir viduramžių buitimi, kurie pamoko šiek tiek infantilią niujorkietę tapti laisva ir pagaliau gyventi taip, kaip ji pati nori ir kaip liepia jos širdis. Man gal pritrūko romano vingių ir šiuolaikinių nuotykių, nes visas pagrindinis veiksmas knygoje vyko prieš aštuonis šimtus metų, kai gyveno ir kūrė sufijų mistikas Rumis. Ir tų keturiasdešimties taisyklių gal buvo per daug. Juokauju, kad gal būtų užtekę ir dvidešimties. Bet po susitikimo su autore supratau, kad Turkijos moterims reikia jų daugiau, nes joms iki laisvės dar labai toli. Kai kas sako, kad jos romanas "Stambulo pavainikė" daug geresnis, kai kas - kad prastesnis. Kai perskaitysiu, būtinai pasakysiu savo nuomonę. Autorė rašo lengvai ir kartu labai poetiškai, kartais jos stilius bizantiškomis puošmenomis iš tiesų panėšėjo į populiariausio Turkijos rašytojo O.Pamuko stilių.

 

Plačiau skaitykite: http://berlynodienorastis.blogspot.de/2015/09/elif-shafak-papuose-berlyno-literaturos.html

Naujų bestselerių mergaitės laužo taisykles ir nesiilgi namų

Amerikiečių rašytoja, poetė ir literatūros kritikė, daugiau kaip 20 knygų autorė, įvertinta gausybe literatūrinių premijų, Catherynne M. Valente gimė 1979 m. Sietle, bet užaugo Šiaurės Kalifornijoje, ji turi tris brolius ir seserį.

 

Penkiolikos metų baigė mokyklą ir išvyko mokytis į San Diego koledžą, po to Edinburgo universitete studijavo senąją graikų kalbą ir literatūrą. Baigusi klasikinės filologijos bakalauro studijas, įstojo į magistrantūrą, bet netrukus metė mokslus ir persikėlė į Japoniją. Šiuo metu ji gyvena nedidelėje saloje Meino pakrantėje su draugu, dviem šunimis ir užsispyrusia kate.

 

Portalas booksforkeeps.co.uk pažymi, kad rašytoja Catherynne M. Valente yra „Mythopoeic“, „Locus“, „Nebula“, „Hugo“ ir kt. premijų laureatė.

 

Neseniai lietuviškai išleista pirma jos knyga paaugliams „Mergaitė, kuri laivą pasidarė ir Pasakų šalį apiplaukė“ (iš anglų k. vertė Vytautas Stankus, išleido „Tyto alba“). Ji įvertinta „Andre Nortono“, „CulturGeeks“ ir „Locus premijomis“.

 

Šį rudenį „Tyto alba“ išleis dar dvi C. M. Valente‘s knygas – „Mergaitė, kuri nusileido po Pasakų šalimi ir ten kėlė linksmybes“ ir „Mergaitė, kuri pakilo virš Pasakų šalies ir perskėlė mėnulį“.

 

Pasak rašytojos – pagrindinė „Mergaičių“ žinia labai paprasta – neatsisakykite galimybių, visada sakykite „taip“ nuotykiams ir pasauliui.

 

Plačiau skaitykite: http://kultura.lrytas.lt/literatura/nauju-bestseleriu-mergaites-lauzo-taisykles-ir-nesiilgi-namu.htm

Knygos meno trienalė: Iliustracija ir knyga

Galerijoje „Arka“ rugsėjo 15 – spalio 3 d. veikia Knygos meno paroda „Iliustracija ir knyga“ 

 

Knygos meno trienalė rengiama kas treji metai, dalyvauti joje kviečiami visi profesionalūs dailininkai, iliustruojantys knygas. Parodos ekspozicijai atrinkta 30 įvairios kartos autorių, kurie pristato naujausius, per pastaruosius trejus metus sukurtus kūrinius. Parodoje dominuoja vaikų knygų iliustracijos, kuriomis siekta vaikui perteikti kitokį, per personažus ir siužetą sukurtą pasaulį. Parodoje taip pat matysite ir kūrinių, kurie nepriskiriami vaikų knygų kategorijai. Paroda turi ir edukacinį siekį, joje eksponuojamos jau atspaustos knygos, todėl žiūrovas turės galimybę palyginti, kaip dailininko kurti originalai skiriasi nuo knygos spaudos darbų, lankytojas galės čia ir dabar atlikti savo „tyrimą“ ir pasidalinti įspūdžiais.

 

Parodos tikslas – atskleisti plačią kuriančių dailininkų panoramą, suartinti dailininką ir knygų leidėją, sudaryti galimybę leidėjams apžvelgti trejų metų knygų iliustracijų „derlių“. Per ilgalaikę patirtį susiformavo knygos meno trienalės formatas. Šalia pagrindinės konkursinės ekspozicijos veikia dvi lydinčiosios parodos. Vienoje išsamiai pristatomas ankstesnės parodos laureatas. 2012-ųjų metų laureate tapusi Ieva Babilaitė pristato savo autorinę parodą. Kitoje – knygos meno „klasikas“: dailininko Rimvydo Kepežinsko kūryba yra parodomas jo indėlis į knygos meną.

 

Paroda yra konkursinė, tad iliustracijos buvo vertintos profesionalių dailininkų ir dailėtyrininkų sudarytos komisijos. Šiemet įteiktos trys piniginės premijos I, II, III, du diplomai ir vardinė dailininko Algirdo Steponavičiaus premija.

 

Plačiau skaitykite: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?1795601392

Išleista naujausių Aido Marčėno eilėraščių knyga

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, artėjant poeto Aido Marčėno gimtadieniui, pristato naujausią šio autoriaus kūrybos rinkinį „Viename“.

 

Nauji žinomo poeto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato eilėraščiai, kuriuose – atpažįstama Aido Marčėno poetika ir nauji motyvai, senos tiesos ir naujas jų iš(si)aiškinimas. Ir dar kartą patirtas atradimo džiaugsmas. Atradimo, kad akimirka ir amžinybė, išminties gelmė ir paviršiaus blizgučiai, banalybė ir išmintis, Dievas ir žmogus ar net Dievas ir poetas – tai anaiptol ne prieštaraujantys dalykai. Tiksliau – prieštaraujantys, bet vis tiek esantys kartu - viename akiratyje, viename laike, vienoje atmintyje, viename tekste. Tiesiog Viename.

 

Tie, kas Aido Marčėno kūrybą seka seniau, tikriausiai pastebėjo, jog autorius nuo juvelyriškai nušlifuoto ketureilio, estetizuotos lyrikos, nuo ritmo ir rimo dreifuoja link laisvesnio kalbėjimo, poetinio impresionizmo, link žaidimo žodžiais - jų prasmėmis ir beprasmybėmis, jų gebėjimu jungtis ar jų valia nesijungti. Ir, kas įdomiausia, ši neornamentuota poezija – tokia pat laki ir taki, gyva ir laisva, kandi ir sklandi. Norėtųsi eretiškai apibūdinti: tarsi savaime pasirašiusi. Tačiau akivaizdu, kad už tos laisvės slypi griežta literatūrinė disciplina. Vienas įtaigiausių mūsų šiandieninės literatūros paliudijimų, kad taisykles išmokus, jas galima ir pamiršti. Bet – tik išmokus.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/isleista-naujausiu-aido-marceno-eilerasciu-knyga-286-528321

Naujas Kristinos Gudonytės romanas „Jie grįžta per pilnatį“

Neabejotinai todėl, kad viena knygos herojė gyvena Trakų gatvėje, priešais biblioteką esančiame name, Kristinos Gudonytės knygos „Jie grįžta per pilnatį“ pristatymas  vyko Vilniaus viešosios Adomo Mickevičiaus bibliotekos kiemelyje. Niekas nepaneigs ir to, kad autorė yra Vaikų bibliotekos bičiulė, skaitytoja, artima bibliotekininkių draugė. Pristatyme dalyvavo knygos autorė ir leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė, o pokalbį moderavo literatūrologas Kęstutis Urba.

 

Idėjos parašyti knygą apie Vilnių K. Gudonytė sako sulaukusi iš leidyklos vadovės. L. Varanavičienė neslepia, kad labai reikėjo tokios knygos, kur veiksmas vyktų Vilniuje, siužetas būtų intriguojantis, su ryškiais veikėjų paveikslais, o „Kristina būtent tas žmogus ir toks kūrėjas, kuris dėl savo temperamento,  prigimties kunkuliuoja energija ir tiesiog būtų buvusi nuodėme, jei leidykla jos nebūtų „įdarbinusi“. Vilnius to nebūtų atleidęs.“ 

 

Vilnius šiame romane – tai to dingusio ir dabartinio miesto lydinys, jo žemėlapis nusidriekia ne tik erdvėje bet ir laike (Renesanso epocha ir šių dienų Vilnius bei jo gyventojai). Leidyklos direktorė tiesiog įsimylėjusi šią knygą. Skaitė rankraštį bei jau išleistą knygą, tad  negailėjo ir gražių vertinimų.  „Jie grįžta per pilnatį“ – tai veiksmo knyga, kurioje veiksmo užtektų dar 15 knygų, nes kiekvieną epizodą galima skaidyti ir iš to kurti naujas atskiras istorijas. Tai labai kinematografiška, patraukli, verčianti juoktis knyga. Nusikvatoti ne iš kokių banalybių, o iš puikaus žodžių žaismo pavartojimo ar meistriškai sukurtų situacijų. Ir  nepasakyti, kad romanas „Jie grįžta per pilnatį“ apie meilę, būtų tiesiog nusikaltimas.

 

K. Gudonytė prisiminė, kaip skaitant begalę istorinės literatūros,  palengva radosi siužetas ir personažai. „Labai norėjosi, kad sufantazuoti įvykiai remtųsi tikrais faktais.  Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto valdymo epocha ne veltui vadinama „aukso amžiumi“. Tai laikotarpis, kai mūsų Vilnius plėtėsi, gražėjo, buvo kuriamas, o ne niokojamas ir griaunamas. O 1535-ieji atsirado todėl, kad mano penkiolikmečiams knygos herojams reikėjo bendraamžio karaliaus. Šią knygą rašiau ilgiausiai – trejus metus, net dvejus rinkau medžiagą.  Nepaisant to, kad  darbas pareikalavo iš manęs daug laiko ir jėgų – reikėjo gilintis ne tik į istorinį kontekstą, ryšius su kitomis šalimis, tuo metu gyvenusias įdomias asmenybes, teisę, papročius, bet ir nemažai skaityti apie tuometinio Vilniaus architektūrą, patalpų interjerą, madas, ginklus,  kalbos ypatumus, tačiau neatsimenu, ar ką įdomesnio būčiau dariusi. Labai stengiausi, kad knyga turėtų šviečiamąją vertę, kad žmogus ne tik skaitytų siužetą, bet ir susidomėtų Vilniaus praeitimi“.

 

Vilnius – gražus miestas. „Ši knyga tai savotiška polifonija ir savotiškas žygis per laikus, per charakterius, per tuos ženklus, kuriais minta šiuolaikinis jaunimas ir jie pateikti labai skaniai. Nepriklausomai nuo to, ar tai Žygis tą padaro 1535-aisiais, sušukęs iš nuostabos „Čia kas, rotušė?“, ar Žygimantas Augustas, būdamas dar visiškai jaunas ir per klaidą iškviestas iš anų laikų. O kviečiami tai buvo XVI amžiuje pradanginti du vaikinai Žygimantas ir Augustas, bet nepadėtas jungtukas „ir“ viską supainiojo. Dabartiniai Vilniaus gyventojai su mobiliaisiais telefonais, filmavimo kameromis, kuriomis, beje, susižavi karalienė Bona, keliauja po renesanso epochą, o Žygimantas Augustas iškviečiamas į dabartį, sėdi bute Vilniuje ir skaito istorinius veikalus apie savo valdymą ir jam tai nelabai patinka“, – siužeto vingius pristatė L. Varanavičienė.

 

Šaltinis: rubinaitis.lnb.lta

Pora knygelių mažiesiems skaitytojams nuo „Nieko rimto“

SUMANUS MAŽYLIS

 

Kartoninė paveikslėlių knygelė patiems mažiausiems. Atrask spindintį pasaulį, kurį galėtum pasidalyti su kitais! 

 

Šioje mažiausiems skaitytojams skirtoje kartoninėje knygelėje ryškios iliustracijos žėri kiekviename puslapyje - ir žėri pačia tikriausia auksine spalva, mat bene kiekviena ilsiutracija yra spindinčios auksinės spalvos.

 

Galima ne tik žiūrėti, bet ir liesti, kalbėtis apie skonius, garsus ir ieškoti sąsajų tarp vaizduojamų daiktų ir dalykų.

 


J. DONALDSON, A. SCHEFFLER. RUDENS TAKAIS SU GRUFU 

 

2013 metais Lietuvos vaikai jau turėjo galimybės susipažinti su Grufu – buvo išleista samgi knygelė apie jį ir peliuką. Kas tas Grufas? Jis – maloniausias baisūnas miške. Pati knyga ir baisusis jos herojus pasaulyje nepaprastai populiarūs. „Grufas“ apdovanotas prestižine Smarties Gold Award premija ir išleista daugiau kaip 30 pasaulio šalių. „Jo iltys baisios, baisūs nagai. Nasrai ir dantys – menki juokai“, - taip apibūdina paslaptingąjį padarą knygos autoriai.

 

O dabar mažiesiems skaitytojams siūloma jau antroji užduotėlių knygelė. Ar kada nors darėte iš lapo peteliškę? O gal drakoną?

 

Su Grufu išmoksite ne tik tai, bet ir kaip atskirti grybus, kaip piešti purvo paveikslus, spalvinti medžius ir ne tik.Knygelėje rasite daug smagių užduotėlių ir dar daugiau lipdukų. O po sunkaus ir ilgo tyrinėtojo darbo sulauksite ir apdovanojimo.

 

Šaltinis: Bernardinai.lt

Kodėl bibliotekos nepriima dovanojamų knygų?

LRT radijo klausytoja iš Vilniaus klausia, kas ir kaip turi pasirūpinti, kad viešos savivaldybių bibliotekos galėtų ar panorėtų priimti žmonių dovanojamas geras ar prieš metus kitus išleistas knygas suaugusiesiems ir vaikams. „Vilniaus miesto bibliotekos knygų nepriima, esą nežino, kaip tai įforminti“, – teigia klausytoja. Tuo metu Vilniaus miesto centrinės bibliotekos direktorė Rima Gražienė paaiškina, kad iš gyventojų priimamos tos knygos, kurios yra reikalingos skaitytojams.

 

„Skaitytojai neša labai daug senų knygų. Tokių, kurios jiems nereikalingos, jau ir paplyšusios, seno leidimo ir tarp mūsų skaitytojų nebepopuliarios. Geras, metų–dvejų senumo knygas, be abejo, paimame, bet senų knygų neimame ir nenorime imti dėl to, kad niekas jų nebeskaito“, – tikina R. Gražienė.

 

Be to, norintieji padovanoti knygų bibliotekoms kartais pervertina jų būklę. „Kai kurias knygas atneša tokias, kad jas reikia tiesiai į makulatūrą atiduoti, o kai kurie skaitytojai už jas ir pinigų paprašo. Vyresnio amžiaus žmonės nelabai supranta, jie nori, kad mes atvažiuotume, paimtume, įkainotume ir dar kažkiek sumokėtume“, – pasakoja R. Gražienė. Moters teigimu, net jei knygos ir būtų labai vertingos, jų įsigyti iš skaitytojų nėra galimybės, tam organizuojami viešųjų pirkimų konkursai.

 

Vilniaus miesto centrinės bibliotekos direktorės teigimu, netiesa, kad nėra galimybės įforminti dovanojamų knygų. „Sutvarkome knygas, kurias mums dovanoja. Komplektavimo skyrius įtraukia knygas į elektroninį katalogą, ir jokios problemos nėra. Nežinau, kas taip galėjo pasakyti“, – stebisi pašnekovė.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/kodel-bibliotekos-nepriima-dovanojamu-knygu-286-527485

Patarimai: kaip perskaityti 100 knygų per metus

Patarimai: kaip perskaityti 100 knygų per metus 

Skamba kaip tikras iššūkis? 100 knygų per metus, maždaug po 8 knygas per mėnesį. Tačiau kas nenorėtų mokėti taip skaityti?

Kaip sako verslo konsultantas ir milijonierius Danielis Ally, toks skaityto tempas yra reikalingas, jei norite ką nors pasiekti. Pavyzdžiui, žinojote, kad „Microsoft“ įkūrėjas Billas Gatesas vienu gyvenimo tarpsniu buvo užsidaręs namuose ir daugiau kito neveikė, kaip tik skaitė knygas? Ir viskas tik dėl vieno tikslo – turėti kuo daugiau žinių.

Pasak D. Ally, jis anksčiau vieną knygą perskaitydavo per 2 mėnesius. Dabar jis vien per mėnesį perskaito po 10 knygų. Ir štai jo patarimai norintiems skaityti greičiau:

 

  • Internete galite rasti patarimų ir pratimų kaip pagreitinti skaitymo tempą. Anksčiau D. Ally per minutę perskaitydavo 200 žodžių. Dabar šis skaičius siekia 1000. Pavyzdžiui, padidinti skaitymo tempą gali padėti Peterio Kompo knyga „Breakthrough Rapid Reading“.
  • Nusistatykite laiko limitą. Pavyzdžiui, 200-300 puslapių knygai skirkite 4 valandas ir stenkitės per šį laiką ją perskaityti. Žinoma, iš pradžių tai atrodys neįmanoma, tačiau vėliau išmoksite kontroliuoti savo dėmesį.

 

Prisiminkite – knygos skaitymas per vieną mėnesį tik parodo, kad nemokate koncentruoti dėmesio.

  • Viską darykite palaipsniui. Iš pradžių į ranką imkite paprastesnes knygas, kurios reikalaus mažiau laiko, o vėliau imkitės rimtų kūrinių. Pavyzdžiui, pradėkite nuo 100-150 puslapių knygos, o vėliau pereikite prie biografijų.
  • Skaitykite tik geras knygas. Jei knygą skaitote tam, kad išspręstumėte kokią nors problemą, pakaks vos 10 minučių jog įsitikintumėte, ar šį knyga jums bus naudinga. O prieš į rankas imdami naują knygą gerai pagalvokite, ar ji tikrai yra verta jūsų dėmesio.

 

Šaltinis: http://www.knygupalepe.lt/patarimai-kaip-perskaityti-100-knygu-per-metus/

IPA kreipiasi į Turkijos vyriausybę, prašydama sustabdyti smurtą

Tarptautinei leidėjų asociacijai (IPA) kelia susirūpinimą naujausi pranešimai apie politiškai motyvuotą smurtą įvairiose Turkijos dalyse. Vieno laikraščio biuras Stambule buvo nusiaubtas, o knygynas Kırşehir mieste sudegintas. Žurnalistams ir knygų prekybininkams buvo grasinima, o kai kurie net buvo sužeisti.

 

„Šie fanatiškis išpuoliai prieš įstaigas, kurios yra informacijos ir kultūros prieinamumo įrankiai, jokiu būdu negali būti pateisinami. Šie įvykiai yra aiškūs ženklai, įrodantys kokią didelę kainą mokame už padidėjusią poliarizaciją mūsų politiniame gyvenime. Valstybės pareiga yra apsaugoti tiek knygų prekybininkų Kırşehir mieste, tiek laikraščio Hurriyet Stambule Konstitucines teises ir žodžio laisvę.“ sakė Turkijos leidėjų asociacijos prezidentas Metin Celal Zeynioglu.

 

„Šie išpuoliai prieš žmones ir tyčinis turto sunaikinimas turi būti kategoriškai pasmerktas. Tačiau blogiausia yra tai, kad minėti incidentai yra bauginimo modelio dalis, grėsmė ir išpuoliai aiškiai nukreipti į tas medijos ir Turkijos pilietinės visuomenės dalis, kurios nepritaria valdančiajai partijai. Pastarųjų dienų smurtinių išpuolių organizatoriai turi būti išaiškinti ir nubausti. Tačiau valdžios institucijos žiūri į tai pro pirštus.“ sakė generalinis IPA sekretorius José Borghino.

 

Plačiau skaitykite: http://us5.campaign-archive1.com/?u=914a89e2e13ccd381d1c47e5d&id=065d8e5789&e=4fba167078

Neil Gaiman: Kodėl mūsų ateitis priklauso nuo bibliotekų, skaitymo ir svajojimo

Tai pakoreguota Neilo Gaimano  skaityta paskaita Londone. Ten nuo 2012 metų  organizuojama kasmetinė konferencija, kurioje rašytojai dalinasi savo idėjomis, susijusiomis su skaitymu ir bibliotekomis.

 

Labai svarbu pasakyti žmonėms, kieno pusėje esi, pateikti savas priežastis ir aiškiai atskleisti savo poziciją, kaip viešą deklaraciją visuomenei. Šiandien kalbėsiu apie skaitymą. Apie tai, kad bibliotekos labai svarbios. Ir tvirtinsiu, jog įvairiausių romanų skaitymas savam malonumui yra vienas iš svarbiausių dalykų, kuriais galite užsiimti. Aš į pagalbą pasitelksiu įtikinamų argumentų žmonėms, kurie supranta, kas yra bibliotekos ir bibliotekininkai, kodėl šitaip svarbu juos išsaugoti.

 

Greičiausiai akivaizdu, jog esu labai šališkas šiuo klausimu: esu rašytojas, rašau tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Jau 30 metų prasimaitinu iš savo žodžių galios, dažniausiai vaizduotės pašnibždėtų man į ausį. Žinoma, esu suinteresuotas, kad žmonės nenustotų skaityti, vaikščioti į bibliotekas ir puoselėtų meilę literatūrai. Taigi, esu šališkas kaip rašytojas. Bet dar labiau – esu šališkas kaip skaitytojas.

 

Šiandien noriu pasidalinti tuo, ką skaitymas gali padaryti. Nes manau, kad gali nuversti kalnus. Tikiu, jog viskas pasikeičia, kai skaitome. Mano noras – suteikti lygiavertę galimybę kiekvienam tapti pasitikinčiu ir entuziastingu skaitytoju. 

 

Kartą viešėjau Niujorke ir klausiausi paskaitos apie privačių kalėjimų statymą – didelę augančią industriją JAV. Jiems reikia žinoti, kiek kalinių bus po gero dešimtmečio, kiek vienučių jiems prireiks. Ir tokius dalykus jie gali apytiksliai numatyti pasitelkdami labai paprastą algoritmą – apskaičiavę, koks procentas 10–11 metų vaikų nemoka skaityti. Ir tuo labiau, kiek jų neskaito savo malonumui.

 

Žinoma, negalime radikaliai teigti, jog raštinga ir išsilavinusi tautos dalis visai nenusikalsta. Bet procentų skirtumas labai ryškus ir rodo, kad tarp neraštingumo ir nusikalstamumo egzistuoja tam tikras ryšys. Kai kurios koreliacijos labai paprastos – raštingi asmenys skaito grožinę literatūrą.

 

Grožinė literatūra turi du panaudojimo būdus. Pirmiausia – tai lyg narkotikas, padeda išsiugdyti priklausomybę nuo skaitymo įpročio apskritai. Pradedame susidomėti knygos turiniu, įdomu, kas nutiks toliau – tai dažnai paveikia ir mūsų emocijas. Nenustodami skaityti, esame priversti išmokti naujų žodžių ar terminų. Fikcija padeda pajusti skaitymo malonumą. Ir kai pradedame jį jausti – valandų valandas sėdėdami ir versdami puslapį po puslapio – pradedame vertinti skaitymą ir nenorime nustoti skaityti. Prieš kelerius metus buvo pradėjusi sklisti idėja, jog gyvename politeratūriniame pasaulyje, kur rašytiniai žodžiai tėra atgyvena. Bet iš tiesų dabar žodžiai dar svarbesni, nei buvo kada nors: mes valdome pasaulį padedami žodžių, sekame jų dėka ir lyderiaujame. Tie, kurie nesupranta vienas kito, negali keistis savo idėjomis, bendrauti ir tarpusavyje augti.

 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-09-09-neil-gaiman-kodel-musu-ateitis-priklauso-nuo-biblioteku-skaitymo-ir-svajojimo/134806

Rudenį ir žiemą pasirodysiančios knygos: gimusios iš skyrybų bei prisiminimų ir skirtos ne eruditams

Leidykla „Tyto alba“ kiekvieną pirmąjį rugsėjo pirmadienį sukviečia knygų mylėtojus į reikšmingiausių rudens ir žiemos knygų pristatymą. Pirmadienį buvo pristatytos reikšmingiausios 2015-2016m. rudens ir žiemos knygos.

 

Leidyklos „Tyto alba“ surengtame renginyje savo knygas pristatė žinomi Lietuvos rašytojai: Regimantas Dima, Viktoras Gerulaitis, Kristina Gudonytė, Antanas Guoga, Danutė Kalinauskaitė, Elvyra Kučinskaitė, Vidas Poškus, Saulius Šaltenis bei Mikalojus Povilas Vilutis.

 

Rašytojai pasidalijo savo mintimis ir emocijomis, užklupusiomis rašant knygas.

 

Regimantas Dima, pristatęs savo knygą „Bronislovas ir imperatorius“ pasakojo, kad netikėčiausias komentaras, kurį yra girdėjęs apie savo ankstesnes knygas, yra tai, kad jo personažai labai žiaurūs žmonės. Tačiau suskubo pridurti: „Iš dalies moteris, rėžusi šį komentarą buvo teisi. Knygų veikėjai padaro nemažai žiaurių dalykų.“

 

Muzikos publicistas, knygų autorius Viktoras Gerulaitis pristatė knygą apie vieną žymiausių Lietuvos operos solistų Virgilijų Noreiką. Knygos apimtis – daugiau nei 400 puslapių, tačiau tiek knygos autorius, tiek V.Noreika vienbalsiu sutiko, kad į knygą tikrai netilpo viskas, ką norėjo sudėti. „Knyga daugiausia susijusi su kūryba, o asmeniniai įvykiai buvo šiek tiek nustumti į šalį“, – teigė V.Noreika.

 

Rašytoja Kristina Gudonytė žinoma dėl savo romanų, skirtų paaugliams. Ir dabar ji pristatė paaugliams skirtą romaną „Jie grįžta per pilnatį.“ Paklausta, kaip jai pavyksta rasti ryšį su jaunimu, ji atvirai atsakė nežinanti: „Tikrai nežinau. Mano tokia natūra, matyt. Man tai labai patinka, tikrai dėl to nesiskundžiu. Paauglystė – labai įdomus laiko tarpas. Paaugliai tokie teisingi, kategoriški, užsispyrę.“

 

Europos parlamento nariui Antanui Guogai, pristačiusiam savo knygą „20 sekundžių drąsos“, buvo užduotas klausima, kaip jis mato Lietuvą po dešimties metų. „Lietuvą matau sumažėjusią, senesnę, su iššūkiu dėl pabėgėlių. Tačiau lietuviai tikrai protingi žmonės, sugeba užkariauti pasaulį. Tik reikia pasitikėjimo ir drąsos,“ – kalbėjo A.Guoga.

 

Plačiau skaitykite: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/rudeni-ir-ziema-pasirodysiancios-knygos-gimusios-is-skyrybu-bei-prisiminimu-ir-skirtos-ne-eruditams-286-526532

Gillian Flynn „Dingusi“ jau ir audio formatu

Vadinti „Dingusią“ psichologiniu trileriu būtų per menka. Gillian Flynn aštriu lyg skustuvas žodžiu su nepaprasta psichologine įžvalga kuria skubrų, velniškai tamsų išmoningo siužeto trilerį, gluminantį sulig kiekvienu veiksmo posūkiu. Tai užburiantis šedevras apie tragiškai nenusisekusią santuoką, slapčiausias ir tamsiausias žmogaus sielos kerteles. Žaibiškai išpopuliarėjęs romanas tapo pasauliniu bestseleriu. Knyga buvo nominuota ne vienam prizui ir apdovanojimui ir daug jų pelnė. „Dingusi“ pripažinta geriausia 2012 metų knyga.

 

Šiltas vasaros rytas šiaurės Misūryje. Penktosios Niko ir Eimės vestuvių metinės. Pakuojamos dovanos, laukia romantiška šventė, bet netikėtai iš namų dingsta Niko žmona. Vyras atrodo veikiau sutrikęs nei prislėgtas netekties, nors ir žino, kad yra pagrindinis įtariamasis, o iš Eimės dienoraščio paaiškėja, kad ši lyderė perfekcionistė galėtų išvesti iš pusiausvyros bet ką. Didėjant policijos ir žiniasklaidos spaudimui Nikas keistai išsisukinėja, kol akivaizdžiai įtūžta – net dvynė jo sesuo akimirką suabejoja brolio nekaltumu.

 

Stiprėjant įtampai ir nerimui atsiskleidžia tikrieji sutuoktinių jausmai. Ima veržtis nusivylimas ir kartėlis, slėpėję už laimingos santuokos fasado. Slopinama neapykanta, nepaaiškinami poelgiai ir pyktis galiausiai virsta vien neįveikiama kalte, kai norisi dingti pačiam arba pradanginti kitą.

 

Ar santuoka gali nužudyti?

 

„Dingusios“ autorė Gillian Flynn (Gilijana Flin) šiandien yra viena iš labiausiai kritikų vertinamų šiuolaikinių rašytojų. Pelniusi deramą vietą tarp elitinių trilerių ir mistinių romanų autorių, ji sulaukė tarptautinio pripažinimo, itin palankaus kritikų vertinimo ir apdovanojimų. Rašytojos romanai išleisti dvidešimt aštuoniose šalyse, dėl trijų iš jų pasirašytos sutartys ekranizuoti.

Tyrimas: mėgstamiausias lietuvių laisvalaikis – knygų skaitymas

Mėgstamiausias lietuvių laisvalaikio praleidimo būdas yra knygų skaitymas. Tai parodė didžiausios Lietuvoje rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės TNS LT atliktas TNS Atlas tyrimas. Šiuo hobiu teigia užsiimantys 42 proc. gyventojų. Aktyvus poilsis gamtoje ir iškylavimas taip pat yra populiari laisvalaikio praleidimo forma – taip leidžiantys laisvą laiką atsakė 36 proc. mūsų šalies gyventojų.  Kiti mėgstamiausi lietuvių hobiai: savęs tobulinimas, naminių gyvūnų priežiūra ir sodininkystė, daržininkystė.

 

Pasak psichologo Olego Lapino, knygų populiarumą šiame technologijų amžiuje lemia tai, jog knyga, kitaip nei internetas, reikalauja investicijų.

 

„Internetas yra greito vartojimo produktas, jo pagrindas yra iliustracijos. Natūralu, kad po to žmogus jaučia savotišką tuštumą. Knyga reikalauja ne pasyvaus vartojimo:  į ją investuoti reikia ne tik pinigus, bet ir savo laiką, dėmesį. Vien knygos rinkimasis, nešiojimas, pirkimas – skaitančiam žmogui tampa svarbiu procesu“, – teigia psichologas.

 

Moterų ir vyrų laisvalaikio pomėgiai išlieka gana tradiciniai. Vyrai dažniau nei moterys laisvalaikiu žvejoja, medžioja (26 proc.), žaidžia kompiuterinius žaidimus (22,5 proc.), krepšinį ar futbolą (19 proc.), užsiima staliaus darbais namuose (17 proc.). Moterys, be knygų skaitymo (56 proc.) ir sodininkystės (38 proc.), mėgsta siuvimą, mezgimą ir kitus rankdarbius (35 proc.) bei valgio gaminimą (33 proc.).

 

„Lietuviai, o ypač moterys, pradeda atrasti ir tokius laisvalaikio užsiėmimus, kurie pastaruoju metu buvo primiršti. Vis daugiau ne tik jaunų žmonių domisi fotografija, daile, juvelyrika, lanko šokių studijas.  Lyginant miesto ir kaimo gyventojus, išryškėja, kad pastarieji daugiau laisvo laiko praleidžia gamtoje: žvejodami, medžiodami, važinėdami dviračiais“, – teigia J. Tauginienė.

 

Pasak O. Lapino, šiuolaikinė vartotojiška visuomenė atima kūrybos džiaugsmą – nebereikia nieko sukurti, galima paprasčiausiai viską nusipirkti. Tačiau taip yra atimamas kūrimo džiaugsmas. Todėl grįžimas prie kūrybiškų užsiėmimų, tokių kaip dailė, mezgimas, muzika, yra natūralus ir suprantamas, žmogus atsižvelgia į savo pradą, esminius žmogiškuosius bruožus.

 

Lyginant amžiaus grupes, 15–29 m. amžiaus jaunuoliai daugiausia laisvo laiko skiria savęs tobulinimui ir mokymuisi (58 proc.), 37 proc. kompiuteriniams žaidimams. 30–49 metų amžiaus gyventojai dažniau aktyviai poilsiauja gamtoje, keliauja po Lietuvą ir užsienio šalis. Tarp 50-74 metų amžiaus respondentų populiaru skaityti knygas, užsiimti daržininkyste, sodininkyste, siuvimu, rankdarbiais.

 

Tyrimas buvo atliktas 2015 m. vasario-balandžio mėn., apklausti 1835 15-74 m. Lietuvos gyventojai.

 

Tyrimo rengėjų informacija

G. Štaraitės kelionių knyga – priminimas, dėl ko iš tikrųjų keliaujame į egzotiškus kraštus

Dar studijų laikais savarankiškai keliones planavusi Gabrielė Štaraitė pristato kelionių knygą, kuri skirta ne norintiems susidaryti būsimų atostogų ar kelionių maršrutą, o iš tikrųjų pažinti egzotiškas šalis, nebūtinai į jas nukeliaujant. Kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ vadovės ir bendrasavininkės knygoje „Į Aziją su meile“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, dėmesys krypsta į keturias stebuklų bei paradoksų kupinas Azijos šalis – Birmą, Indiją, Indoneziją ir Vietnamą. Kaip teigia pati autorė, šios knygos tikslas – sulaužyti populiarius stereotipus apie garsias Azijos šalis, o skaitytojus priartinti prie šių šalių kultūros, žmonių ir tradicijų.

 

Savo debiutinę knygą G. Štaraitė suskirstė į keturias dalis, skirtas kiekvienai iš jos pačios aplankytų Azijos šalių – Birmai (Mianmarai), Indijai, Indonezijai bei Vietnamui. Kiekvienoje dalyje po lygiai dėmesio skiriama valstybių istorijai, vietinėms tradicijoms ir šventėms, tos šalies gyventojų pasakojimams bei pačios autorės asmeninėms patirtims. Pasak autorės, kelionėse labiausiai įsimena netikėti susitikimai – Birmoje galima pačiam nuvykti pas į nirvaną išėjusį vienuolį ir apžiūrėti jo kūną iš arti, Indijoje – aplankyti apkabinančiąją Amą, kuri gydo vien savo prisilietimu, Indonezijoje – galbūt pamatyti dajakų genties protėvių vėles, o Vietname – sutikti tikrą būrėją.

 

G. Štaraitė pastebi, kad jos knyga nėra kelionių istorijos, o greičiau trumpas pažintinis gidas, skirtas ne vietoms, kurias keliautojai aplankys ar kuriose nakvos ir valgys, bet vietinio gyvenimo įdomybėms.

 

„Didelė dalis knygų apie keliones yra paremtos asmeniniais kelionių įspūdžiais, o aš norėjau surinkti informaciją, kuri tiktų tiems, kurie ruošiasi keliauti, bet nori ne tik susiplanuoti lankytinas vietas, bet pasigilinti ir į šalies kultūrą, iš anksto susipažinti su jos žmonėmis bei tradicijomis. Mes visi dažnai mąstome stereotipais – Indijoje nešvaru, vietnamiečiai pikti, birmiečiai gyvena itin skurdžiai, o Indonezija – tai Balio sala. Tačiau viskas nėra taip paprasta. Indijoje žmonės itin prisižiūri asmeninės higienos, vietnamiečiai sugebėjo palikti karo žaizdas praeityje, birmiečiai aukoja neįtikėtinas sumas vargstantiems ir šventyklų statybai, o Balis – tik viena iš 7500 Indonezijos salų, ir vienintelė tokia išskirtinė. Man labai svarbu laužyti tokius stereotipus“, - apie savo knygą sako Gabrielė Štaraitė.

 

Pasak autorės, lyginti Azijos šalis su kitomis valstybėmis yra labai sunku, tačiau lengva pasakyti, už ką jas įsimyli. G. Štaraitė sako mylinti Birmą savo smegenimis, kurioms teko padirbėti, kol suprato šios šalies žmonių pasišventimą vienas kitam bei savo tikėjimui. Indiją autorė pamilo savo akimis už neįtikėtinai ryškias spalvas ir ryškias patirtis. Meilė Indonezijai užgimė jos klausant – ypatinga muzika, džiunglių garsai bei galimybė kiekvienoje saloje išgirsti vis naują natą. O meilę Vietnamui pirmiausiai pajunta skrandis, dėka puikiausio maisto nuo pirmo iki paskutinio šaukšto tenai. Patyrusi kelionių organizatorė neslepia, kad panašiai įsivaizduoja ir savo skaitytoją.

 

„Ši knyga skirta žingeidiems keliautojams, kuriems įdomu pažinti šalį. Neužtenka tik nuskristi tenai ir prakeliauti daugiau ar mažiau suplanuotu maršrutu. Didžiulė vertybė yra geriau pažinti tos šalies žmones, tačiau kartais dėl kalbos barjero, kartais dėl kitų aplinkybių, to bendravimo būna gana nedaug. Knyga – vienas iš būdų koncentruotai gauti žinių, kuo vertėtų pasidomėti lankomoje šalyje, į kokias šventes bandyti patekti, kaip suprasti vietos žmonių charakterį. Pavyzdžiui, Azijoje yra labai svarbu „neprarasti veido“, t.y. nepulti bartis ar rėkti. Kartais tikrai norisi tokiu būdu išspręsti iškilusias problemas, bet šį niuansą žinantis keliautojas bus labiau pasiruošęs tinkamai bendrauti. Na, o tie skaitytojai, kurie kol kas negali sau leisti tolimų kelionių, skaitydami galės jau dabar išsirinkti ar atpažinti savo svajonių šalį. O svajonės juk pildosi“, - teigia Gabrielė Štaraitė.

 

Knygos „Į Aziją su meile“ autorė Gabrielė Štaraitė – keliautoja, verslininkė, dviejų dukrų mama. Anksčiau dirbusi rinkodaros ir reklamos srityje, savo pomėgį keliauti ji pavertė darbu ir dabar yra kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ vadovė ir bendrasavininkė.

 

Gabrielės Štaraitės knygą „Į Aziją su meile“ išleidusi leidykla „Alma littera“ jau daugiau kaip 20 metų vykdo savo misiją – skatina pažinimo ir skaitymo poreikį, teikia pažinimo džiaugsmą ir skaitymo malonumą. Viena didžiausių leidyklų Lietuvoje „Alma littera“ leidžia knygas suaugusiesiems, vaikams ir paaugliams, šviečiamąją ir mokomąją literatūrą.

Lietuvės knyga – sparčiai tarp moterų plintančios mados priežastis

Kaip pasiekti tai, apie ką dažniausiai svajoja dauguma moterų, rytą pradedančių nuo savo atspindžio veidrodyje? Į šį klausimą geriausiai atsako knygos „Slaptas sulieknėjusios merginos Dienoraštis“ autorė Modesta Žukauskaitė, kurios to paties pavadinimo slaptoje soc. tinklo „Facebook“ grupėje yra daugiau nei 11tūkst. moterų. Anot autorės, ilgai lauktas jos knygos tęsinys – „Slaptomanė. Darbo knyga“ – kurį išleido leidykla „Alma littera“, leis moterims susikurti savo asmeninį slaptą sulieknėjusios merginos dienoraštį. Vos pasirodžiusi, „Slaptomanė“ užėmė pirmąją perkamiausių knygynų tinklo „Pegasas“ dešimtuko vietą.  

 

„Slaptomanė“ – tai lieknėjančios moters darbo knyga ir lieknos merginos įpročių rinkinys, kuris padės sulieknėti arba atsikratyti kelių nereikalingų kilogramų, išmokti suvaldyti apetitą, lengvai išlaikyti esamą ar pasiektą svorį, mėgautis mėgstamu maistu bei gyvenimo teikiamais malonumais ir džiaugtis energijos pertekliumi!

 

„Slaptomanės“ darbo knygojeyra visa reikalinga informacija tam, kad moterys galėtų kiekvieną dieną laikytis sveikos mitybos ir mesti svorį, nekenkdamos savo sveikatai. Bet, pasak autorės, vien knygos turėjimas norimų rezultatų negarantuos.

 

„Lieknėjimas yra labai individualus dalykas, priklausantis nuo žmogaus noro, sudėjimo, sveikatos būklės bei užsispyrimo. Jeigu ši knyga bus vien pildoma ir skaitoma – nieko nebus. Knyga yra tam, kad padėtų vystyti įpročius, kurie ir lemia lieknėjimo pasiekimus. Blogus įpročius su knygos pagalba keičiant gerais – rezultatai bus teigiami. O jeigu ne, tuomet tai, kas parašyta, nepadės. Tai yra viena tų knygų, kuri skirta tam, kad padėtų, o ne tam, jog gulėtų lentynoje“, – „Slaptomanės“ darbo knygą apibūdina Modesta Žukauskaitė.

 

Anot autorės, slaptos grupės soc. tinkle „Facebook“ paskirtis panaši. Grupė skirta moterų motyvacijos kūrimui ir jos palaikymui. Tai ir lemia tokį didelį „Slapto sulieknėjusios merginos Dienoraščio“ grupės narių skaičių. Grupėje M. Žukauskaitei užduodami klausimai būna labai įvairūs, tačiau šiandien senosios narės padeda jai į juos atsakyti. Dažnai merginos viena kitoms rekomenduoja bei padeda susirasti reikalingą informaciją knygoje, pasako, kas kuriame puslapyje yra. Autorė prisimena, kad pati šį kelią atrado taip pat ne iš karto.

 

„Mityba ir svorio kontrole pradėjau domėtis prieš 4 metus, kai gyvenime patyriau daug streso. Tuo metu valgiau viską iš eilės ir apie nieką negalvojau, kol nesusidūriau su vakarėlio nuotraukomis, kuriose pamačiau save iš šalies ir man tai labai nepatiko. Tada supratau, kad tai galima ištaisyti tik vystant teigiamus įpročius, tokius, kaip vandens gėrimas, ilgi pasivaikščiojimai ir tam nereikia imtis badavimų ar dietų. Viską įmanoma susitvarkyti paprasčiausiai laikantis tam tikrų tau tinkamų mitybos ir gyvenimo būdo taisyklių“, –teigia Modesta Žukauskaitė.

 

Knygos „Slaptomanė. Darbo knyga“ autorė Modesta Žukauskaitė – mitybos ir svorio kontrolės konsultantė, 2015 m. Lietuvoje sėkmingai debiutavusi su pirmuoju savo romanu „Slaptas sulieknėjusios merginos Dienoraštis“.

 

Modestos Žukauskaitės knygą „Slaptomanė. Darbo knyga“ išleidusi leidykla „Alma littera“ jau daugiau kaip 20 metų vykdo savo misiją – skatina pažinimo ir skaitymo poreikį, teikia pažinimo džiaugsmą ir skaitymo malonumą. Viena didžiausių leidyklų Lietuvoje „Alma littera“ leidžia knygas suaugusiesiems, vaikams ir paaugliams, šviečiamąją ir mokomąją literatūrą.

Atgimęs „Vyturys“ tapo skaitmenine biblioteka

Šiemet, po 14 metų, vaikų ir jaunimo knygų leidykla „Vyturys“ atgimė skaitmeninės bibliotekos internete pavidalu. „Vyturį“ prikėlė vertėjas Arūnas Šileris.

 

Per maždaug trejus metus jis į projektą iš nuosavų lėšų investavo šešiaženklę sumą litais, senelių namuose rado originalaus logotipo autorių ir įsteigė mažąją bendriją (MB), kuri dabar valdo „Vyturio“ interneto platformą, skaitmenina knygas ir rūpinasi visais autorių teisių reikalais.

 

„Prieš keletą metų, kai mano vaikas buvo trečiokas ar ketvirtokas, pastebėjau, kad bibliotekose trūksta knygų iš privalomojo mokyklinio literatūros sąrašo“, – sako p. Šileris.

 

Anot jo, per tėvų susirinkimus paprastai kas nors apsiimdavo vieną ar kitą knygą nuskenuoti ir visiems išsiuntinėdavo el. paštu, pdf formatu. Tai dabartinį „Vyturio“ leidyklos direktorių paskatino ieškoti geresnių alternatyvų ir imtis nuosavo el. knygų verslo.

 

„Prisiminiau bankrutavusį senąjį „Vyturį“, kurio knygas pats kadaise skaičiau, ir sužinojau, kad šis prekės ženklas ir interneto vardas yra laisvi. Pamaniau, kad ir kiti tėvai gerai žino šį prekės ženklą, todėl bus paprasčiau vykdyti rinkodarą ir reklamuotis. Nusprendžiau panaudoti dar ir senąjį logotipą. Po ilgokų paieškų jo autorių radau senelių namuose“, – pasakoja p. Šileris ir priduria, kad vos gavus leidimą naudoti logotipą ir pradėjus kurti platformą internete prisistatė ir buvusi senosios „Vyturio“ leidyklos dalininkė – Kultūros ministerija.

 

„14 metų „Vyturio“ vardas niekam nerūpėjo, ir staiga prisistato ministerijos žmones ir ima aiškinti, koks „Vyturio“ ženklas svarbus ir kad nebandytume apgauti autorių“, – prisimena dabartinis MB „Vyturio“ leidyklos direktorius.

 

Senoji leidykla „Vyturys“ įsteigta prieš 30 m. Pirmąją knygą ji išleido 1985-aisiais ir veikė iki 2001 m.

 

Trūksta lėšų greitai plėtrai

 

Svetainėje vyturys.lt šiuo metu yra apie 100 knygų. Didžioji dalis jų – iš mokyklinio literatūros sąrašo.

 

Pono Šilerio teigimu naujų knygų šioje skaitmeninėje bibliotekoje beveik nebus.

 

„Tęsdami tradiciją, siūlysime tik laiko patikrintą klasiką, didelių ir mažų ekspertų atrinktas knygas, jau įrodžiusias savo vertę“, – sako „Vyturio“ vadovas.

 

Tarp tokių ir Kristijono Donelaičio „Metai“, ir Bramo Stokerio „Drakula“.

 

Rugsėjo pabaigoje planuojama knygų skaičių padidinti iki 200. Taip pat kuriama galimybė skaityti knygas neturint interneto ryšio. Svarstoma ir apie programėlių visoms populiariausioms operacinėms sistemoms kūrimą ir galimybę leisti knygas vartyti skaityklėse su el. rašalu. Tačiau tai tolesnės ateities planai, kurie bus vykdomi, jeigu dabartinis projektas įgaus pagreitį.

 

„Investuotojų neturime, o mano paties finansai yra labai riboti, reikia skaičiuoti ir rinktis, kaip su mažiausiomis investicijomis gauti didžiausią grąžą“, – į klausimą, kodėl knygas vartotojams leidžiama skaityti tik per interneto naršyklę, atsako p. Šileris.

 

„Vyturio“ leidyklos verslo modelis – beveik toks pats, kaip ir privačių fizinių bibliotekų. Svetainėje prisiregistravusiam vartotojui už 15 Eur suteikiama galimybė visas bibliotekoje esančias knygas skaityti 3 mėnesius. 6 mėnesių prenumerata kainuoja 24 Eur, o 9 mėnesių – 27 Eur.

 

Vyturys.lt dabar turi apie 10.000 registruotų vartotojų. Nemažą dalį jų padėjo pritraukti bendrovė „Omnitel“, kuri visiems savo klientams šiemet išsiuntė specialų kodą, leidžiantį visas „Vyturio“ turimas el. knygas vasarą skaityti nemokamai. Tokie mainai – knygos už žinomumą – „Vyturiui“ leido pritraukti vartotojų, o telekomunikacijų bendrovė gavo progą įteikti klientams dovaną.

 

Plačiau skaitykite: http://vz.lt/premium/2015/09/05/atgimes-vyturys-tapo-skaitmenine-biblioteka#ixzz3krM9JG2w

Apdovanoti knygos meno konkurso „Vilnius‘2014“ nugalėtojai

Vilniaus knygų mugėje ketvirtadienį apdovanoti gražiausių 2014 metų knygų dailininkai, leidėjai ir spaustuvininkai. Kultūros ministerija kasmet organizuoja konkursą geriausioms meninio apipavidalinimo ir poligrafinio atlikimo požiūriu knygoms išrinkti. Šiais metais konkursui 46 leidyklos pateikė 111 knygų pagal šešias temines grupes.

 

Pagrindinė Metų premija paskirta dailininkui Jurgiui Griškevičiui už knygą ,,Vitas Luckus. Biografija. Kūryba“/sudarė Margarita Matulytė ir Tatjana Luckienė-Altag (leidykla - Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius ir Lietuvos dailės muziejus; spaustuvė – Uždaroji dizaino ir leidybos akcinė bendrovė ,,Kopa“).

 

Šešios premijas pagal temines grupes paskirtos:

dailininkei Sigutei Chlebinskaitei už knygą Taras Ševčenko ,,Kobzarius“ (leidykla – UAB ,,Leidykla ,,VAGA“; spaustuvė – UAB BALTO print), teminė grupė Grožinė literatūra ir eseistika“;

dailininkui Rimvydui Kepežinskui už knygą Audra Baranauskaitė ir Rimvydas Kepežinskas ,,Pelikanas Pranas ir taksas Antanas, arba Kaip svarbu pasiklydus rasti draugą“ (leidykla - UAB ,,Apostrofa“; spaustuvė - UAB ,,Petro ofsetas“), teminė grupė Knygos vaikams;

dailininkui Jokūbui Jacovskiui už knygą Aleksandra Jacovskytė ,,Vilniaus veidai: 1964 – 1993“ / sudarė Violeta Juškutė (leidykla – VšĮ ,,Kultūros tiltai“, spaustuvė - UAB BALTO print), teminė grupė Meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai;

dailininkams Zigmantui Butaučiui ir Dovilei Krikščiūnaitei po 380 EUR už knygą ,,Ambraso architektų biuras. Darbai 1998-2014/Audrius Ambrasas Architects. Works 1998-2014“ (leidykla – LAPAS, spaustuvė – UAB BALTO print), teminė grupė Mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai;

dailininkei Indrei Klimaitei už knygą ,,Teodoras Kazimieras Valaitis 1934-1974“ /sudarė Giedrė Jankevičiūtė (leidykla – Vilniaus dailės akademijos leidykla ir Lietuvos dailės muziejus, spaustuvė – UAB Standartų spaustuvė), teminė grupė Meno lediniai;

autorei ir dailininkei Ievai Babilaitei - Ibelgauptienei už knygą ,,Skrisiu“ (išleista autorės, spaustuvė – UAB BALTO print), teminė grupė Bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai.

 

Plačiau skaitykite:http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/apdovanoti-knygos-meno-konkurso-vilnius-2014-nugaletojai-286-486171

Gražiausia metų knyga vaikams – R. Kepežinsko iliustruota takso ir pelikano istorija

Audros Baranauskaitės „Pelikanas Pranas ir taksas Antanas arba kaip svarbu pasiklydus rasti draugą“ metų knygos meno konkurse pelnė premiją, kaip gražiausia metų knyga vaikams. Knygos iliustratorius – dailininkas Rimvydas Kepežinskas.

 

Paklaustas, kaip gimė istorija apie šiuos du gyvūnus, dailininkas R. Kepežinskas sako, kad visą gyvenimą turėjo šunis, kelerius metus ir taksą, o ir pelikanas atkeliavo iš realaus gyvenimo.

 

„O ta istorija, tai ne aš ją sugalvojau: pelikanas atskrido iš tikrųjų į Rokiškio rajoną prieš 10 metų, rokiškėnai pavadino jį Pranu. Kaip paaiškėjo paskui, ten Pranė buvo. Aš ant durniaus sugalvojau idėją, stalčiuj gulėjo, paskui Giedrę sutikau, sakau: turiu idėją, bet su rašymu man prastai, nes išmetus visus negražius žodžius teksto nelieka. Tai, sako, va – Audra Baranauskaitė yra. Su ja ant greitųjų išėjo“, – sako R. Kepežinskas.

 

Pelikanai paprastai gyvena šiltuose kraštuose, o knygoje pelikanas atsiduria jam nepažįstamame Šiaurės krašte – Lietuvoje. Knygos teksto autorė A. Baranauskaitė paklaidina pelikaną skrendantį iš Afrikos. Čia jis sutinka šunį taksą, jie susidraugauja ir padeda vienas kitam vėl surasti namus.

 

Knygą išleido leidykla „Apostrofa“, tai pirmoji leidyklos knyga vaikams. Ji metų knygos meno konkurse jau pelnė premiją kaip gražiausia metų knyga vaikams.

 

Šaltinis:http://www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/91927/graziausia_metu_knyga_vaikams_r._kepezinsko_iliustruota_takso_ir_pelikano_istorija

Užsisakykite naujienas