Skelbiamas Knygos meno konkursas

Kultūros ministerija, siekdama išrinkti geriausias meninio apipavidalinimo ir poligrafinio atlikimo Lietuvos leidyklų 2018 metais išleistas knygas bei paskatinti knygų dailininkus, dizainerius, iliustruotojus, leidėjus ir spaustuvininkus, skelbia Knygos meno konkursą.

Teikti knygas konkursui turi teisę visi Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti juridiniai asmenys, vykdantys leidybinę ir spausdinimo veiklą, taip pat knygų autoriai ir dailininkai.

Konkursui priimamos knygos pagal šias temines grupes:

• Grožinė literatūra ir eseistika;
• Knygos vaikams;
• Mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai;
• Meno leidiniai (monografijos, katalogai, albumai, išskyrus fotoalbumus);
• Bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai;
•  Meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai.

Knygos pateikiamos po vieną egzempliorių į Kultūros ministerijos kanceliariją (J. Basanavičiaus 5 d., LT-01118 Vilnius) iki 2019 m. sausio 14 d.

Daugiatomiai leidiniai konkursui pateikiami vienu tomu arba pilnu rinkiniu.

Kartu su knyga pateikiami šie dokumentai:

• Užpildyta Knygos anketa;
• Knygos vertinimo anketa užpildžius lentelę „Bendra informacija“;
• Originalumo deklaracija;
• Visų konkursui teikiamų knygų sąrašas.

Konkursui neteikiami leidiniai, neatitinkantys knygos formato (žurnalai, kalendoriai, atvirukai, plakatai ir pan.).

2018 m. vaikų literatūrai: kokiomis kalbomis bus skaitomi lietuvių autoriai

Prof. Dž. Maskuliūnienė apie vaikų skatinimą skaityti : „Geriausiai veikia pavyzdys šeimoje“

Į didįjį šių dienų vaikų ugdymo klausimą, neduodantį ramybės ne vieniems tėvams – kaip paskatinti vaiką daugiau skaityti? – paprasto atsakymo nėra, teigia Šiaulių universiteto literatūrologė, vaikų literatūros tyrinėtoja prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė, ir pabrėžia – pomėgį skaityti geriausia mažiesiems skiepyti tiesiog savo pavyzdžiu. Laiko skaitymui turi atsirasti kiekvienoje šeimoje, o ypač toje, kurioje auga jaunieji skaitytojai. Formuojant vaikų skaitymo įpročius, literatūra jiems turi būti parenkama pagal amžiaus tarpsnį. Ir ne be reikalo – universalių knygų, kurios tinkamos ir mažiesiems, ir suaugusiems, yra gerokai mažiau, tad norint tinkamai lavinti vaiką, jiems skirtas knygas reikia rinktis itin atidžiai.

Prezidentė Kalėdoms kviečia dovanoti knygų

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė įžiebė pirmąją šalies Kalėdų eglę ir paskelbė aštuntosios skaitytojus ir knygos bičiulius telkiančios akcijos „Knygų Kalėdos“ pradžią.

„Šimtmečio Knygų Kalėdos – visų knygos bičiulių šventė! Ir didelių, ir mažų. Vieni kitiems, bibliotekoms ir visai Lietuvai dovanokime skaitymo džiaugsmą bei šviesą. Sukurkime „Knygų Kalėdas“ kartu“, – sakė šalies vadovė.

Akcija kasmet iš naujo papildo bibliotekų lentynas ir skaitytojų gretas. Tačiau neretai bibliotekos turi vos vieną populiarios knygos egzempliorių, kurio eilėje po keletą mėnesių laukia dešimtys skaitytojų. Kartais norimos ir ieškomos knygos bibliotekoje nėra. Todėl šiais metais „Knygų Kalėdos“ kviečia šalies bibliotekoms dovanoti laukiamiausių knygų.

Akcijos svetainėje skelbiama, kokių knygų bibliotekos laukia labiausiai. Pasak Prezidentės, knyga – puiki dovana kiekvienam, o padovanota bibliotekai, ji taps šimtmečio dovana visai Lietuvai, kuri džiugins ne vieną skaitytoją. Padovanojus knygą iš bibliotekų pateikto sąrašo, galima ne tik sutrumpinti jos laukiančiųjų eilę, bet ir prisidėti stiprinant skaitymo įgūdžius.

Tradiciniame prieškalėdinio laikotarpio startą simbolizuojančiame renginyje Prezidento rūmų Baltojoje salėje susirinkę vaikai, bibliotekininkai ir akcijos bičiuliai klausėsi aktorės Ilonos Balsytės ir muzikanto Martyno Kuliavos dainų ir knygų skaitymų bei choro „Singphonics“ atliekamų tradicinių kalėdinių giesmių.

Valstybės vadovės inicijuotą akciją įkvėpė gautas Lietuvos vaikų laiškas, kuriame jie papasakojo bibliotekose pasigendantys naujų knygų. Nuo 2011 metų „Knygų Kalėdos“ tapo visuotiniu, knygų bičiulius ir skaitytojus sutelkiančiu judėjimu. Knygas dovanoja ne tik ištikimiausi bibliotekų skaitytojai, bet ir bendruomenės, verslo ir visuomeninės organizacijos, leidėjai ir rašytojai, užsienio šalių ambasados. Per visą akcijos laikotarpį bibliotekoms padovanota per 272 tūkst. knygų.

 „Knygų Kalėdos“ įgyvendinamos kartu su Lietuvos bibliotekininkų draugija, Lietuvos leidėjų asociacija, Spaustuvininkų asociacija, Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, Ugdymo plėtotės centru, knygynais, leidyklomis, nacionaliniu transliuotoju LRT ir naujienų portalu „15min“.

Naujas knygas iki sausio 6 dienos galima nunešti pasirinktai bibliotekai arba palikti knygyne užrašius, kam ji dovanojama. Akcijos partneriai pasirūpins jos pristatymu. Daugiau informacijos rasite svetainėje knygukaledos.lt ir socialinėje paskyroje „Facebook“ @knygukaledos.

Perkamiausios šių metų knygos – kuo domėjosi lietuvių skaitytojai?

Metams artėjant pabaigos link jau galime pažvelgti atgal ir įvertinti knygų leidybos ir prekybos tendencijas šalyje. Kokiomis knygomis šiemet labiausiai domėjosi lietuvių skaitytojai? Kas nustebino prekybininkus?

„Pegase“ karaliavo Rūta Šepetys

Kas laukia bibliotekų kitąmet?

Šiuo metu LR Seime svarstomas vienas svarbiausių dokumentų – 2019 m. Valstybės biudžeto ir savivaldybių biužetų įstatymo projektas. Koks klausimas yra esminis literatūros lauko žmonėms – bibliotekininkams, rašytojams, leidėjams, bet labiausiai, turbūt, bibliotekų lankytojams? Žinoma – kokios lėšos biudžete numatytos bibliotekų fondų formavimui ir kiek leidinių kitais metais galės įsigyti Lietuvos viešosios bibliotekos. 

2018 metais bibliotekų fondams formuoti buvo skirta 2054000 EUR, tokia pati suma numatyta ir kitiems metams. Atrodytų, suma nemenka. Tačiau padalijus iš gyventojų skaičiaus, vienam žmogui bibliotekoms knygoms įsigyti tenka 0.72 EUR per metus. Palyginimui: Estijoje tenka 2.32 EUR, Suomijoje – 8.13 EUR. ES šalių vidurkis – 1.22 EUR.

2017 m. atlikto tyrimo „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“ ataskaitoje rašoma: „populiariausias būdas prisidėti prie viešųjų bibliotekų veiklos – dovanoti knygas. Knygas bibliotekoms dovanoja 7% mažų vietovių gyventojų. Palyginti su 2014 metais, padaugėjo knygas bibliotekoms dovanojančių mažų miestelių ir kaimų gyventojų.“ Matyt, šis faktas rodo, jog žmonės aiškiai suvokia, kad knygų bibliotekose yra nepakankamai ir jie patys imasi užduoties suformuoti savo bibliotekų fondus.

Po 2016-ųjų – Bibliotekų metų, kai fondams formuoti buvo pridėti papildomai 300 tūkst. eurų, situacija lyg ir turėjo pagerėti, tačiau vis dar neretai prie populiariausių knygų stovi 30 žmonių eilė. Norimos perskaityti knygos laukiama ir mėnesį, ir pusę metų. Kai kurios bibliotekos teigia nė nepajutusios to padidėjimo. Verta paminėti ir tai, kad nemažai knygų yra nurašoma dėl įvairių priežasčių – bibliotekose kygos yra skaitomos, eina iš rankų į rankas, tad jos greičiau susidėvi, dalis pasensta ir morališkai.

Įvairios skaitymo skatinimo veiklos ir iniciatyvos atlieka savo darbą – tyrimo ataskaitoje rašoma: „Nė vienos knygos per metus neperskaito maždaug kas trečias Lietuvos gyventojas ir tokių gyventojų 2014-2017 m. sumažėjo, tačiau, atitinkamai, padidėjo perskaitančių 3-6 knygas gyventojų dalis, kuri 2017 metais yra 27%, o 2014 m. buvo tik 22%.“ Tačiau Estija ir Latvija mus lenkia ir šiuo kriterijumi. „2013 metų Eurobarometro duomenimis, Lietuvoje bent kartą per paskutinius 12 mėnesių knygą skaitė maždaug du trečdaliai gyventojų, ir šis rodiklis daugiau mažiau atitinka Europos Sąjungos vidurkį (bent kartą per pastaruosius 12 mėnesių skaitė knygą, LT: 66%, ES27: 68%). Latvija bei Estija pagal šį vidurkį Lietuvą lenkia (LV: 72%, EE: 78%).“ 

Pastaruosius dešimt metų stebima tendencija, jog lietuviai perskaito vis daugiau lietuvių autorių knygų. Tokia pati situacija yra ir Estijoje, ir Latvijoje – nacionaliniai autoriai išsikovojo savo vietą tarp skaitytojų. Matyt, ženkliai prie to prisidėjo ir įvairios akcijos (Metų knygoos rinkimai, Lietuva skaito!, Kūrybiškiausių knygų dvyliktukas), rašytojų susitikimai su skaitytojais bibliotekose, mokyklose ir bendruomenėse. „Tie, kurie skaito knygas, per metus vidutiniškai perskaito 10 knygų, iš kurių 6 – lietuvių kalba parašyti grožinės literatūros kūriniai. Palyginti su 2014 metais, lietuvių kalba parašytos grožinės literatūros populiarumas išaugo.“ – teigiama tyrimo ataskaitoje.

Pasak šio tyrimo, viešųjų bibliotekų veikla žmonės yra patenkinti. Jose per pastaruosius 12 mėnesių „apsilankė maždaug kas trečias Lietuvos gyventojas (31%). Kiek mažiau nei pusė jų – nuolatiniai bibliotekų lankytojai, bibliotekų paslaugomis pasinaudojantys bent kartą į 2 mėnesius.“ Ar tiesa, ar mitas yra tai, jog žmonės bibliotekose lankosi dėl interneto prieigos, edukacinių renginių, parodų? Pagrindinis lankymosi bibliotekoje tikslas vis dėlto – pasiskolinti knygų (25% respondentų per pastaruosius 12 mėnesių ėmė knygas iš bibliotekos, kai tuo tarpu tik 9% lankėsi renginiuose, 12% naudojosi bibliotekoje internetu), tačiau tuo pačiu net 29,5 proc. apklaustųjų viena iš priežasčių, dėl ko vengia lankytis bibliotekose, nurodė pasiūlos stoką.

Lietuvoje bibliotekų fondai atnaujinami rečiau nei Europos Sąjungoje, nuolat trūksta populiariausių knygų, o tiesiogiai bibliotekoms skiriamas finansavimas dažniausiai nukreipiamas į pastatų renovaciją, modernizavimą, bet ne į fondų atnaujinimą: net ir pasibaigus ekonominei krizei, finansavimas bibliotekų fondams formuoti nuolat svyravo, tačiau iki šiol 2008-ųjų metų lygio taip ir nepasiekė. Dabar neįtikėtinai skamba, jog 2008 metais bibliotekos pasipildė 417 687 leidinių egzemplioriais (palyginimui: 2017 metais – 245.357 egz.). Net ir skyrus tą pačią sumą kaip ir 2008 metais, tiek pat knygų nebūtų įmanoma nupirkti – juk knygos kaina per dešimt metų kito. Augo knygos parengimo, spaudos, popieriaus kainos, tad ir vidutinė vieno įsigyjamo egzemplioriaus kaina nuo 6.03 EUR 2008 metais paaugo iki 7.97 EUR 2017-taisiais.

Neturime kuo didžiuotis nelegalaus turinio sklaidoje – pagal piratavimo mastus Lietuva yra trečia pasaulyje. Neturėdami patogaus priėjimo prie įvairaus ir naujo turinio bibliotekose, daugelis skaitytojų naudojasi nelegalių šaltinių paslaugomis. Nors tyrime įvertinama, jog daugiau skaitoma elektroninių leidinių (15% respondentų 2014 m. ir 21% respondentų 2017 m.), sunku pasakyti, ar legalų, ar nelegalų turinį nurodė respondentai. Nelegalios svetainės dažniausiai yra profesionaliai parengtos, jose yra didelė knygų įvairovė, jos nėra brangios – paprastai už vieną eurą galima skaityti tiek knygų, kiek nori. Tačiau leidėjams ir autoriams padaromi nuostoliai yra milžiniški, tad kviečiame skaitytojus būti budriais ir palaikyti savo autorius, o ne sukčius, ir knygas skaityti bibliotekose, skolintis iš draugų ar įsigyti, skaityti jas legaliais būdais.

Unikalios meninės prigimties kūrėjui Leonardui Gutauskui - 80

2018-ų metų lapkričio 6-ą dieną aštuoniasdešimt metų sukanka unikalios meninės prigimties kūrėjui Leonardui Gutauskui – tapytojui, poetui, prozininkui, vaikų knygų autoriui ir iliustruotojui.

Jis gimė Kaune, bet, ištrėmus tėvą, vaikystėje augo Vepriuose (Ukmergės raj.), globojamas senelės. Baigęs vidurinę mokyklą, 1957–1965 studijavo Vilniaus dailės institute. Maždaug tuo pačiu laiku lietuvių kultūroje ėmė reikštis ir kaip dailininkas, ir kaip rašytojas: 1960 m. pradėjo dalyvauti parodose, o 1961 m. išleido pirmąją knygą – poezijos rinkinį „Ištrūko mano žirgai“. Iki šiol Gutauskas yra ištikimas abiem savo talentams: žiemą Vilniuje tapo paveikslus, o vasarą rašo knygas savo sodyboje Mardasave (Varėnos raj.).

Žinomi žmonės – apie skaitymą ir knygas

Mintimis ir savo patirtimis apie skaitymą ir knygas dalinasi Andrius Mamontovas, Eglė Daugėlaitė, Beata Nickolson ir kt.

LLA dalyvaus „PUBCOOP“ kongrese Valensijoje

Spalio 31 – lapkričio 2 dienomis Lietuvos leidėjų asociacija (LLA) dalyvaus pirmajame tarptautinio projekto „PUBCOOP“ Kongrese Valensijoje. Į Ispanijoje vyksiantį tarptautinį leidėjų bei leidybos specialistų suvažiavimą vyksta LLA administracija ir 5 leidėjų darbo grupė. 

Kongreso programą sudaro:

• Europos bendradarbiavimo projektų pristatymai.
• Sėkmingo bendradarbiavimo istorijų pristatymai.
• Kontaktų mugė leidėjams.
• Viešieji skaitymai.
• Projekto uždaromasis partnerių susitikimas.

Kontaktų mugės metu vyks susitikimai su Valensijos, Rumunijos, Italijos leidėjais dėl knygų autorių teisių pardavimo.

Savo knygas čia pristatys šios Lietuvos leidyklos:    1. „Alma littera“ – atstovauja Audronė Macijauskienė. 2. „Šviesa“ – atstovauja Viktorija Rutkauskaitė. 3. „Aukso žuvys“ – atstovauja Benas Bėrantas. 4. „Flintas“ – atstovauja Dominykas Jutas. 5. „Tikra knyga“ – atstovauja Daiva Rudytė.   

Sėkmingo bendradarbiavimo istorija Kongreso metu dalysis ir LLA vykd. direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė. Ji papasakos apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos kooperaciją organizuojant Baltijos šalių dalyvavimą 2018 metų Londono knygų mugėje „Market Focus“ teisėmis.   

Šiuo kongresu uždaromas dvejus metus vykęs tarptautinis projektas „PUBCOOP“, skirtas mažiau populiarių Europos kalbų literatūros sklaidai, kuriame dalyvavo Valensijos, Rumunijos ir Lietuvos asociacijos.

K. Sabaliauskaitė „Silva Rerum II“ lenkiškasis leidimas pranoko pirmosios dalies triumfą

„2015 metais sukėlusi furorą romanu „Silva rerum“, Kristina Sabaliauskaitė grįžta su akinamu tęsiniu“, „Taip retai nutinka, bet antroji dalis dar labiau pribloškianti“, „Skaitykite ir mėgaukitės“ – taip rugsėjo pabaigoje prestižinės leidyklos „Wydawnictwo Literackie“ lenkų kalba išleistą ir šių metų Šv. Jeronimo premijos laureatės Izabelos Korybut-Daszkiewicz išverstą lietuvės romaną dažniausiai pristatydavo Lenkijos literatūros kritikai.

„Kvapą gniaužiantis istorinis romanas. Be jaudinančio turinio, rašytoja patiekia didžiulę dvasinę puotą nuostabiu, nepaprastai meistrišku stiliumi, kuriuo tiesiog mėgaujamasi skaitant. Sudėtingi sakiniai, išplėstinės frazės, homeriški aprašymai tikrai reikalauja susikaupimo, tačiau būtent todėl įstringa atmintyje. Šiandien mažai kas vartoja tokią spalvingą, plastišką ir kilnią kalbą“, – rašo kultūros portalo Wywrota.pl literatūros kritikė Beata Igielska. 

„Šioje tetralogijoje labiausiai stulbina tai, kad sulaukėme romano, kuris – nors parašytas svetima kalba – idealiai įsirašo į lenkiškų tekstų įvairovę – ir kanoninių, ir šiuolaikinių. O visa tai dėl to, kad čia susiduriame su literatūra, kuri peržengia įprastines ribas ir pasakoja apie esmines, fundamentalias kultūrines patirtis, suprantamas visiems buvusios Abiejų Tautų Respublikos gyventojams.

Interviu portalui 15min.lt K. Sabaliauskaitė kadaise yra sakiusi, kad lietuvių literatūrą derėtų suprasti plačiau ir į ją įjungti tuos tekstus apie Lietuvą, kurie buvo parašyti kitomis kalbomis – kad ir Czesławo Miłoszo „Isos slėnį“, Romaino Gary „Aušros pažadą“ ar jidiš kalba parašytus Chaimo Grade romanus.

„Tai puikus sumanymas: jis išvaduoja mus ne vien nuo ribojančios tautinės perspektyvos, bet ir leidžia prie mūsiškių autorių priskirti tokią nuostabią rašytoją kaip K. Sabaliauskaitė“, – recenzijoje rašo vieno įtakingiausių ir skaitomiausių Lenkijos savaitraščių „Tygodnik Powszechny“ kritikas, literatūrologas ir filosofas Krzysztofas Żwirskis. Jis tetralogiją „Silva rerum“ vadina visos Vidurio Europos atminties pasakojimu, o autorę lygina su geografines sienas peržengiančių klasikų kūryba. 

„K. Sabaliauskaitė nekuria ant karštųjų, istorijos atraižų nederina atsitiktinai ar prišokamai. Patenkame į tiesiogiai suprantamų daiktų mišką – per meno istorikės dėmesio nusipelnančius objektus, bet ir perkeltine prasme: laiko sudaiktintų, dehumanizuotų gyvenimų mišką, kuriems autorė sugrąžina deramą vietą istorijoje, supindama jas į siužetą, atgaivinamą jautrumo ir vaizduotės“, – literatūros žurnale „Czas literatury“ rašo literatūrologas ir vertėjas Kamilis Pecela. 

Naujas leidinys: Daivos Janavičienės „Skaitymo evoliucija: elektroninių knygų skaitymo Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje tyrimas“

Pristatome ką tik pasirodžiusią Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos išleistą mokslo studiją „Skaitymo evoliucija: elektroninių knygų skaitymo Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje tyrimas“, kurią parengė Informacijos mokslų departamento Bibliotekininkystės skyriaus vyriausioji metodininkė dr. Daiva Janavičienė.

Vis daugėjant leidinių elektroninėse medijose, būtina atsižvelgti į besikeičiančius skaitytojų įpročius. Organizuojantiems su skaitymu susijusias paslaugas svarbu daugiau pažinti šį reiškinį, suvokti jo kaitos dėsningumus ir tai panaudoti plėtojant paslaugas.

Tuo tikslu buvo atliktas tyrimas, kuriuo apžvelgiama knygų, prieinamų naudojantis Nacionalinės bibliotekos tinklalapyje teikiama paslauga „Interaktyvi biblioteka“ (ibiblioteka.lt), skaitymo statistika ir atskleidžiamos skaitytojų patirtys bei kintančio skaitymo proceso suvokimas. Kokybinės turinio analizės metodu išanalizuota šešių skaitytojų asmeninė skaitymo patirtis ir motyvai skaitymui rinktis elektronines knygas.

Apibendrindama tyrimo rezultatus, autorė atsako į klausimus, kurie sudaro studijoje analizuojamos mokslinės problemos pagrindą: ar keičiantis skaitymo priemonėms keičiasi skaitymo procesas ir jo suvokimas, kaip tai vyksta? Kaip keičiasi skaitymo įpročiai, būdai ir su skaitymu susiję lūkesčiai? Kas daro įtaką skaitymo įpročių kaitai?

Dr. D. Janavičienė daro išvadą, kad tyrimo dalyvių prisitaikymui prie kintančios skaitymo aplinkos įtakos turi asmenybės smalsumas, sugebėjimas panaudoti naujoves saviems poreikiams tenkinti, pasiryžimas plėsti technologines žinias. Rinktis elektronines knygas tyrimo dalyvius labiausiai skatina galimybės skaityti kelionės metu, esant toli nuo nusistovėjusios ir įprastos knygų infrastruktūros.

Be to, visi tyrimo dalyviai išsakė per ilgą laiką susiformavusių vertybių skaityti popierines knygas palaikymo nuostatas. Tai jie ne tik išdėstė konstruktyviais argumentais (susiformavę įpročiai, patogi infrastruktūra, lūkesčius atitinkantis procesas), bet ir išreiškė patiriamais maloniais pojūčiais, su procesu siejamomis geromis emocijomis. Tai sudaro pagrindą priešintis kaitai, norui puoselėti susiformavusias vertybes.

Leidinys gausiai iliustruotas langeliais, kuriuose išskiriamos svarbiausios teksto mintys, lentelėmis, gale pateikiamas apibendrinimas ir išvados, literatūros ir šaltinių sąrašas, priedai.

Knygą „Skaitymo evoliucija: elektroninių knygų skaitymo Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje tyrimas“

recenzavo prof. habil dr. Elena Macevičiūtė ir doc. dr. Stanislavas Sabaliauskas. Mokslo studija parengta dalyvaujant tarptautinio mokslininkų tinklo COST (Cooperation between Science and Technology) programos E-READ veikloje (2014–2019).

Dr. D. Janavičienė yra paskelbusi daugiau nei 25 mokslines publikacijas, nemažai mokslo populiarinimo, metodinių straipsnių profesinėje spaudoje. Moksliniai interesai: naujosios medijos, skaitymas, biblioterapija, bibliotekų paslaugos.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bibliotekos informacija

Naujoji Skaitymo skatinimo programa: apie knygas ir skaitymą nuo ankstyviausių dienų

Skaitymo įpročius galima ugdyti jau nuo kūdikystės, ir ši ankstyvojo lavinimo naujovė yra įtraukta į Skaitymo skatinimo programą 2019–2024 metams. Šią programą parengusi Kultūros ministerija kartu su Švietimo ir mokslo ministerija siekia įgyvendinti nacionalinę skaitymo skatinimo politiką – didinti įvairaus amžiaus visuomenės narių susidomėjimą skaitymu, užtikrinti skaitančios aplinkos kūrimą bei prieinamumą.

Tarptautiniai ir nacionaliniai tyrimai rodo, jog skaitymo įpročiai menksta. Pastaraisiais metais vis labiau įsigalint informacinėms technologijoms pasikeitė aplinka, lemianti daugelį įpročių, tarp jų ir skaitymą. Skaitymo kiekis ir jam skirtas laikas nesumažėjo, tačiau iš esmės pasikeitė jo kokybė. Nors tekstų įvairiais formatais perskaitoma daug, tarp jų vis mažesnė dalis vertingų ar  susikaupimo reikalaujančių  knygų.

Skaitymo programoje numatomos priemonės, kaip formuoti teigiamą požiūrį į skaitymą, stiprinti mokinių skaitymo gebėjimus, į skaitymą skatinančias veiklas telkti knygos industrijos dalyvius. Viena didžiausių programos naujovių – „Knygų starto“ modelis patiems mažiausiems vaikams, kad jau kūdikystėje knyga būtų suvokiama kaip pažinimo objektas su daug įdomių prasmių. Tai irgi padeda lavinti būsimus skaitymo įgūdžius. Toks  projektas Lietuvoje bus įgyvendinamas pirmą kartą,  bandomajam etapui pasirinkta Vilniaus apskritis.

Įvairiomis programos veiklomis siekiama gera knyga sudominti neskaitančius arba mažai skaitančius visuomenės narius, ypač paauglius. Tam numatomos įvairios akcijos – ,,Tėčiai skaito vaikams“, ,,Pasakojame istorijas“, proto mūšiai literatūrinėmis temomis ir kt.

Naujoji programa tęs 2006–2011 metais vykdytos skaitymo skatinimo programos veiklas. Atliktas tyrimas parodė, kad net 84 procentai apklaustųjų teigiamai įvertino  šią programą.

Skaitymo skatinimo programą koordinuoja ir įgyvendinimo stebėseną atlieka Kultūros ministerija, pagrindiniai vykdytojai – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, savivaldybių viešosios bibliotekos, Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos leidėjų asociacija ir Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius, kuris 2019 m. bus Tarptautinės vaikų knygos dienos rėmėjas. Kultūros ministerijos skiriamas vienerių metų programos veikloms biudžetas – 85 tūkst. eurų.

LR Kultūros ministerijos informacija

Paskelbtas „Man Booker“ literatūrinės premijos laureatas

Prestižine vadinamą „Man Booker“ literatūrinę premiją, teikiamą jau penkiasdešimtąjį kartą, šiemet laimėjo rašytoja iš Šiaurės Airijos Anna Burns ir jos romanas „Milkman“. Autorei be įvertinimo, kuris gerokai padidins romano pardavimus, taip pat atiteko ir 50 tūkst. svarų piniginis prizas.

Tai trečioji 56-erių A. Burns knyga ir pirmasis svarbus apdovanojimas. Autorė knygoje „Milkman“ pasakoja apie trapios sielos merginą, kuri patiria seksualinę prievartą.

„Man Booker“ laureatė išrinkta iš trumpojo šešių kūrinių sąrašo, kuris buvo sudarytas iš ilgojo sąrašo.

Į trumpąjį sąrašą pateko: Anna Burns (UK) „Milkman“; Esi Edugyan (Canada) „Washington Black“, Daisy Johnson (UK) „Everything Under“, Rachel Kushner (USA) „The Mars Room“, Richard Powers (USA) „The Overstory“ ir Robin Robertson (UK) „The Long Take“.

Šie šeši trumpojo sąrašo kūriniai išrinkti iš ilgojo sąrašo, kurį sudarė 13 knygų, o pastarosios buvo išrinktos iš sąrašo, kurį sudarė 171 kūrinys.

„Man Booker“ premija įsteigta 1969 m. ir teikiama kasmet už Didžiojoje Britanijoje išleistą knygą anglų kalba. Ją sudaro atminimo prizas ir 50 tūkst. svarų. Šis apdovanojimas laikomas vienu iš garbingiausių literatūros apdovanojimų pasaulyje. Tiek laimėtojui, tiek išrinktiems į trumpąjį sąrašą autoriams garantuojama šlovė ir knygų pardavimo augimas.

Mokyklų bibliotekos – atviri informacijos išteklių ir mokymosi centrai

Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson kartu su švietimo ir mokslo ministre Jurgita Petrauskiene pasirašė įsakymą, patvirtinantį rekomendacinius savivaldybių viešųjų bibliotekų ir mokyklų bibliotekų paslaugų integravimo modelius.

Bibliotekų tikslas – teikti informaciją ir žinias, kurios yra esminės šiandienos visuomenei. Čia turėtų būti teikiamos švietimo informacinės pagalbos paslaugos, organizuojamos skaitymo skatinimo, savišvietos, kultūrinio ir socialinio sąmoningumo, bendrųjų kompetencijų ir medijų raštingumo ugdymo veiklos. Mokyklos bibliotekos paskirtis – būti atviru informacijos išteklių ir mokymosi centru, teikiančiu mokyklos bendruomenei būtinas pagalbos mokymui(si) ir ugdymo procesui organizuoti paslaugas.

Atsižvelgiant į Lietuvoje ir užsienyje sėkmingai taikomus pavyzdžius nutarta rekomenduoti kelias bibliotekos paslaugų organizavimo galimybes. Viena vertus, siūloma, kad mokyklos biblioteka veiktų kaip struktūrinis mokyklos padalinys arba būtų suformuota kaip kito mokyklos padalinio dalis. Kitas siūlomas modelis – mokyklų bibliotekų funkcijų vykdymą perduoti savivaldybių viešosioms bibliotekoms. Dar vienas siūlomas modelis – jungtinė biblioteka, kai viešoji ir mokyklos bibliotekos veikia kartu, vadovaujantis pasidalintosios lyderystės principais. Tai taptų bendros veiklos tarp dviejų institucijų rezultatu, kuris suteiktų mokiniams ir vietos bendruomenėms vienodą prieigą prie išteklių, paslaugų, taip pat galimybę naudotis patalpomis.

Prieš priimant sprendimą dėl naujų veiklos modelių taikymo savivaldybės ar kiti nevalstybinių mokyklų savininkai turėtų įvertinti gyventojų pasiskirstymą, demografinės struktūros kaitos tendencijas, mokyklų ir viešųjų bibliotekų teritorinių padalinių išsidėstymą, bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos bendruosius planus, vietos bendruomenės poreikius, tiesiogines ir netiesiogines ekonomines sąnaudas bei naudą.

Dokumentas parengtas tarpinstitucinės darbo grupės pateiktos „Mokyklos bibliotekos paslaugų organizavimo koncepcijos“ pagrindu. Darbo grupę sudarė Kultūros, Švietimo ir mokslo ministerijų, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos, Lietuvos mokyklų bibliotekų darbuotojų asociacijos, Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos, Ugdymo plėtotės centro, Nacionalinės, apskričių, savivaldybių bibliotekų atstovai.

Gera žinia tėvams: gausi biblioteka kone prilygsta universitetui

Žodžių ir paveikslėlių stebuklas

„Jo keliai gumbuoti. Išnarstyti pirštai. / Nuodinga karpa ant nosies kyšo.“ – mama ar tėtis skaito mažyliui ir mato, kaip didėja vaiko akys ( Julia Donaldson, Axel Scheffler. „Grufas“. Išvertė Violeta Palčinskaitė, leidykla „Alma littera“, 2013 m.). Jis stebi Grufo paveikslėlį, bandydamas ir pats įsivaizduoti, ar realybėje toks gyvūnas įmanomas. Liečia pirštukais piešinį lape ir mato, kad Grufas – tik nupieštas, išgalvotas. „Jo akys geltonos, liežuvis juodas. / Jis visas dygliuotas, visas spuoguotas“ – dar labiau plečiasi mažylio akys ir jis jau galėtų slpėtis po antklode nuo šio baisūno, bet kartu negali atsitraukti nuo puikaus Axelo Schefflerio nupiešto Grufo. „Bet kas tas baisūnas – jo aštrūs nagai. / Jo dantys, jo iltys – menki juokai…“ – pagaliau iš tiesų gali pasidaryti baisu, nes, atrodo, pabaisa išnyra tikrame miške, o ne tik yra kuriama mažyčio peliuko vaizduotėje. Bet vis vien smalsumas nugali ir tėveliams tenka versti puslapį po puslapio iki paskutinės eilutės, kurioje „Peliukas riešutą rado. Riešutas buvo gardus.“ Sunku įsivaizduoti, koks būtų buvęs Grufas, jeigu jis nebūtų gimęs Axelo Schefflerio vaizduotėje ir spalvotų pieštukų pagalba nugulęs į knygą. O ir dailininko sumanytas pirminis Grufas buvo šiek tiek baisesnis! (http://www.gruffalo.com/world-of/the-story) Tačiau dabar viso pasaulio vaikai šį gražų baisuoklį (argi ne keistas žodžių junginys?) pažįsta būtent tokį ir jie abu su peliuku yra tikros žvaigždės. Žvaigždės, kurių pliušinių pilna pasaulio knygynuose ir vaikų šventėse. Tačiau vaikus žavi ne tik Grufas, o ir pats eiliuotas tekstas, kurį perskaičius keletą kartų lengvai įsimena ir vaikai, ir suaugę, o pamatę Grufo atvaizdą gali sušukti: „Grufas – tai Grufas. Nejaugi nesupratai?“ Toks yra paveikslėlių knygų stebuklas – žodžių ir piešinių pagalba sukurti džiaugsmą, netikėtumą ir skaitymo malonumą.

Knyga vaikams „Tigro šuolis“ – apie paslėptus jausmus

Kate DiCamillo – viena žymiausių amerikiečių vaikų literatūros autorių. Jos tekstai išsiskiria gebėjimu jautriai ir tuo pačiu atvirai pasakoti vaikams apie gyvenimo skaudulius bei išbandymus.

Viename interviu rašytoja, svarstydama apie atsakomybę būti sąžiningai su skaitytojais, išdėstė savo poziciją: „Manau, mūsų darbas – pasitikėti skaitytojais. Manau, mūsų darbas – matyti ir leistis būti matomais. Manau, mūsų darbas – mylėti pasaulį.“

Susitikimuose Kate DiCamillo vaikams dažnai pasakoja savo istoriją: vaikystėje ji nuolat sirgo, ir, kai buvo maža mergaitė, jos tėtis paliko šeimą. Ją nuolat lydėjo patiriama netektis, liūdesys, bejėgystė. Tačiau tuo pačiu metu ji pradėjo svajoti, kad bus rašytoja. Tad pradėjusi kurti vaikams, aiškiai žinojo, kad nebandys jų apgaudinėti, jog nėra liūdesio, baimės ar skausmo. Priešingai – juk literatūroje galima apie visa tai pasakoti ir leisti pažinti, tuo pačiu padedant rasti išeitį. Ir vaikai tai jaučia – po susitikimų jie prieina ir pašnibžda, kad taip pat yra ko nors netekę, serga ar jaučiasi silpni, bet dabar tiki, kad viskas bus gerai.

Naujoje, lietuvių kalba pirmą kartą išleistoje Kate DiCamillo knygoje „Tigro šuolis“ (vertė Nijolė Regina Chijenienė, leidykla „Nieko rimto“, 2018 m.) labai intensyviai jaučiamos pačios autorės vaikystės patirtys. Pagrindinis knygos veikėjas – Robas, po mamos mirties su tėčiu persikėlęs gyventi į pigų motelį atokiame Amerikos miestelyje. Berniukas serga – jo kojos išbertos ir nuolat peršti, tačiau niekas nežino, kaip gydyti ligą. Mokykloje Robas patiria patyčias, o jo tėvas dirba menkai apmokamą darbą ir nuolat turi žemintis. Abu nutarę apie savo sielvartą nekalbėti ir jokiu būdu jo neišleisti. Tad kur berastum geresnę vietą slėptis nuo visų?

Tačiau viskas pasikeičia, kai vieną dieną Robas randa TIGRĄ! Patį tikriausią, uždarytą narve ir paslėptą pašiūrėje. Tuo pačiu metu į kasdienybę įsiveržia dar viena laukinukė – nauja klasės draugė Siksta Beili. Iš pilkos masės ji išsiskiria ryškiomis mergaitiškomis suknelėmis ir tvirtu kumščiu. Užuot nuolankiai kentusi patyčias, ji narsiai ginasi! Be to, Siksta turi nepaprastą galią – Robas jai papasakoja viską, net tai, ko jokiu būdu niekam nepasakytų. Net apie tigrą! Ir, žinoma, ši užsispiria būtinai išleisti žvėrį į laisvę.

Kas ką mano apie Metų knygos rinkimus?

Kadangi tai, ką papasakosiu, atpasakosiu ir kokiomis įžvalgomis pasidalinsiu tekste, atkeliauja iš visiškai asmeninės patirties, tekstą rašysiu pirmuoju asmeniu ir neabsoliutinsiu nė vieno teiginio: viskas, kas čia parašyta, galėjo nutikti tik man, nors ir labai tuo dvejočiau. 

Dar prieš gerus keletą metų apie Metų knygos rinkimus nežinojau nieko, nors visada skaičiau daug, kai X > 30 knygų per metus, nors nebuvau nei rašytoja, nei tos kategorijos žmogus, kuris identifikuoja save kaip turintį laiko skaityti. Neįspūdingas skaičius, bet, aišku, žiūrint, su kuo lygini. Norėčiau galvoti, kad apie šiuos rinkimus nežinojau nieko dėl to, kad man niekada nerūpėjo knygų reitingavimas – visada skaičiau tai, kas man atrodė įdomu, o ir problemų išsirinkti niekada nebūdavo.

Vis dėlto per metus Lietuvoje išleidžiama tiek, kad net ir didis išrankuolis nelabai kaip pasiskųs: naujausiais mano girdėtais duomenimis, per pastaruosius metus buvo išleista per tris tūkstančius naujų knygų. Dar skaitau angliškai, prieš keletą metų niekas nekalbėjo apie tai, kad iš kur nors gautas pdf failas nėra labai didelė dorybė. Žodžiu, jokių bėdų su skaitymu. Prieš metus, kai mano knygos rankraštis jau buvo pasklidęs po leidyklų elektroninių paštų dėžutes, mano susidomėjimas tuo, kas vyksta leidybos ir leidinių realizavimo rinkoje, gerokai padidėjo.

O šiais metais nelaukti Metų knygos rinkimų jau nebebuvo kaip, nes ant rinkimų komisijos stalo atgulė ir mano kūrinys. Nepateko mano knyga į penketukus, bet šitas tekstas ne apie tai. Daug knygų nepateko, o mano tik viena iš jų. Taigi grįžtu prie Metų knygos rinkimų.

Kiekvieną pirmadienį susitinku su norinčiais rašyti žmonėmis (dėl įdomumo ir smalsumo pasakysiu, kad vidutinis tų žmonių amžius – apie kokius 38 metus, nuo 19-os iki gerokai daugiau), o pirmadienį po paskelbtų penketukų atėjau gerokai anksčiau, su tokiu dideliu polėkiu pasikalbėti ir aptarti, kaip ten kam tie penketukai.

– Na, – sakau jiems, – ir kaip jums penketukai?

Į mane suklapsėjo dešimt porų akių.

– Tikrai? Negi nieko nežinote? – dar būna nustebina dalykai, bet galvojau, gal šiaip šiandien publika nenusiteikusi kalbėti.

– Em... nauja kategorija dokumentikos paskelbta, kažkas buvo nominuotas dvejus metus iš eilės, kažkuri knyga išleista po rugsėjo.

Tai buvo viskas, ką rašantys žmonės žinojo. Turiu čia pasakyti, kad nė vienas iš šių žmonių nevadina savęs profesionaliu rašytoju, nors du iš jų yra išleidę savo knygas, apie kurias, taip pat kaip ir apie mane, jūs greičiausiai nieko nežinote. Priežastys įvairios, bet čia jau visai kita tema, nors tekstas apie tai, kaip labai neapsimoka būti rašytoju, vis tiek kada nors subręs.

Dar kalbant apie rašančiuosius ir norinčiuosius rašyti, rašau tokį mažą pusketvirto tūkstančių sekėjų tinklaraštį apie rašymą, kurio čia nereklamuosiu, bet norėdami tikrai lengvai susirasite. Tinklaraščio bendruomenė vidutinio aktyvumo, apie įrašą „Metų knygos rinkimų“ nominančių tema ką nors pasakyti turėjo vos keli žmonės. Įrašas pasiekė per du tūkstančius žmonių. Nedidelis įrodymas, kad šitie rinkimai yra visiškai nišinis renginys, apie kurį net ir daug skaitantys žmonės nieko nežino, bet vis šioks toks.

I.Mitunevičiūtės knygų apžvalga: noriu tikėti, kad skaitau ne knygą, o gyvenimą

Kęstučio Urbos knygai "Šeši H. Ch. Anderseno medaliai" - 20 metų!

Vlado Šlaito premijos laureatė – Agnė Žagrakalytė

20-ąja literatūrinės Vlado Šlaito premijos laureate pripažinta poetė, eseistė, literatūros kritikė, prozininkė Agnė Žagrakalytė už eilėraščių knygą „Štai:“ („Tyto alba“, 2017). Laureatei diplomas įteiktas Žemaitkiemyje vykusių iškilmių metu.

Kitiems trims konkurso dalyviams – vilniečiui poetui Romui Daugirdui, ukmergiškėms literatėms Zitai Sabulienei ir Margaritai Adomavičienei – skirtos rajono savivaldybės mero padėkos.

Literatūrinę premiją pelniusioje poetės knygoje, pasak pačios autorės, – dešimties metų pasaulio stebėjimas: eilėraščiai apie meilę vengiant savistabos. Šie tekstai jau versti į vokiečių, slovėnų, italų, prancūzų, lenkų kalbas. Pirmuosius savo eilėraščius publikavusi dar besimokydama Pasvalio P. Vileišio vidurinėje mokykloje, A. Žagrakalytė pelnė Liūnės Sutemos premiją už geriausią moksleivišką poeziją. Tapo Poezijos pavasario konkurso „Eilėraščiai per naktį“ laureate. Už debiutinį eilėraščių rinkinį „Išteku“ autorei įteikta Poetinio Druskininkų rudens Jaunojo jotvingio, už antrąją poezijos knyga „Visa tiesa apie Alisą Meler“ – Elenos Mezginaitės premija. Romanas „Eigulio duktė: byla F 117“ įvertintas Jurgos Ivanauskaitės, Patriotų ir Augustino Griciaus premijomis. Jos knygos pateko į kūrybiškiausių knygų dvyliktukus, poezijos rinkinys „Štai:“ pripažintas 2017 metų knyga.

Ukmergės rajono Taryba 1999 m. įsteigė kasmetinę literatūrinę premiją, pavadintą poeto Vlado Šlaito (1920–1995) vardu, kuris, likimo nublokštas į Angliją, ne viename savo eilėraštyje skaidriu nostalgišku liūdesiu nuspalvino Ukmergę, jos gatves, Žemaitkiemio miestelį, Šventosios upę. Iki 2008 m.  ši premija buvo skiriama už reikšmingus poezijos, prozos, publicistikos, literatūros kritikos ir kitus kūrinius rajono literatui arba kūrinio apie Ukmergę ir jos žmones autoriui.

Siekiant garsinti kraštiečio poeto V. Šlaito kūrybą ir asmenybę, populiarinti ir akcentuoti jo kūryboje išreikštą ilgesingą ir aistringą meilę gimtajam kraštui, 2008 m. patvirtinta nauja literatūrinės Vlado Šlaito premijos nuostatų redakcija, pagal kurią konkursas skelbiamas visoje šalyje bei užsienyje  ir premija teikiama už literatūrinius kūrinius, labiausiai išreiškiančius meilę gimtajam kraštui, tėviškei.

Anksčiau Vlado Šlaito literatūrine premija apdovanoti rašytojai Leonardas Gutauskas, Vainius Bakas, Gvidas Latakas, Benediktas Januševičius ir kt.

Atnaujinta „Neregėta Lietuva“ kviečia pažinti inovatyvią Lietuvą

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su nuotraukų albumo „Neregėta Lietuva“ autoriumi, fotografu Mariumi Jovaiša, kuris pristatė šalies vadovei atnaujintą leidinį.

Pasak Prezidentės, knyga, pristatanti pasauliui Lietuvą jau ne tik kaip neregėto, stulbinančio kraštovaizdžio, bet ir išskirtinių talentų ir gebėjimų šalį, – puiki modernios valstybės vizitinė kortelė. Lietuva veržiasi į XXI amžių savo inovacijomis ir išradimais, todėl naujasis albumas – unikalus būdas Lietuvos sėkmės istoriją papasakoti visam pasauliui.

Inovacijos atnaujintoje „Neregėtoje Lietuvoje“ prasideda jau knygos viršelyje. Čia sukurtas nuo saulės baterijos įsižiebiantis Vytis. Prie šio analogo neturinčio leidinio kūrimo prisidėjo net 7 inovatyviausios šalies įmonės. Tai tiesioginė užuomina, kviečianti pažinti Lietuvą kaip aukštųjų nano- ir biotechnologijų kraštą.

Anot Prezidentės, svarbu, kad knygoje nelieka pamirštas ir protėvių paveldas, jo išsaugojimas ir perdavimas ateities kartoms. Tai, ką turime gražiausio ir unikaliausio – verbas, margučius, Užgavėnių kaukes, įvairius archeologinius radinius, su pasididžiavimu rodome ir savo šalies sviečiams kaip savo tapatybės dalį.

Šalies vadovės teigimu, valstybės šimtmečio proga atnaujintas albumas Lietuva besidomintiems žmonėms padės suprasti ne tik įspūdingą praeitį, bet ir pajusti ateities tendencijas ir tikslus.

Frankfurte – prestižinis įvertinimas Lietuvoje sukurtoms mokymosi priemonėms

Rašytojui A.Šlepikui ir vertėjui M.Roduneriui Berlyne įteikta Georg Dehio premija už romaną „Mano vardas – Marytė“

Berlyno miesto rotušėje lietuvių rašytojui Alvydui Šlepikui ir vertėjui Markui Roduner spalio 10 dieną įteiktos skatinamosios Georg Dehio premijos už romaną „Mein Name ist Marytė“ (liet. „Mano vardas – Marytė“).

Slovėnijos rašytojai smerkia antiimigrantiško apsakymo konkursą

Slovėnijos rašytojų sąjunga ketvirtadienį protestavo prieš vieną konservatyvių pažiūrų žurnalo „Demokracija“ paskelbtą apsakymų konkursą, pavadindama jį nepriimtina „rasistinės propagandos“ forma.

Vaikų literatūros lentyną papildė nauja T.Dirgėlos knyga

Leidykla „Tyto alba“ pranešime žiniasklaidai rašo, kad išleidžia devintą rašytojo Tomo Dirgėlos knygą vaikams – „Benas – sapnų siuvėjas“.

Knygų lentyna. V. Adamkaus kalbos, G. Norvilas vaikams, Poetinės S. Gedos pajautos

Prezidento Valdo Adamkaus rinktinės kalbos, pakeitusios Lietuvą

Valdas Adamkus „Esu vienas iš jūsų: rinktinės Prezidento kalbos“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Sudarytojas – Arnas Ališauskas. Nuotraukų autorė – Džoja Gunda Barysaitė. Dailininkė – Ilona Kukenytė. 

Prezidento Valdo Adamkaus (šias pareigas Jo Ekscelencija ėjo 1998–2003 ir 2004–2009 metais) laikysena – politiko, piliečio, valstybės vadovo, tiesiog žmogaus – iki šiol prisimenama kaip tam tikras etalonas. Dialogo kultūra, kurią dažnai ir noriai minėjo Prezidentas, buvo akivaizdi pastanga artinti mus, Lietuvą, prie tokios tikrovės, kur kalbamasi ramiai, pagarbiai, argumentuotai, pasitikint. Kur klausomasi kito.

Tokios ir Prezidento kalbos – iškylančios iš dvidešimties metų senumo istorijos ir šiandien skaitomos iš naujo. Tai – tikrai daug daugiau nei politiniai tekstai, daug daugiau nei tiesioginė reakcija į laiko iškeltas problemas ir aktualijas. Galbūt tai – minėto dialogo tąsa. Nesibaigianti, nesenstanti. Galbūt – šūsnis eskizų: Prezidento Valdo Adamkaus portreto, Lietuvos portreto, Europos ir pasaulio portreto.

O galbūt – dar vienas mėginimas atsakyti į klausimą, kurį Lietuvos žmonėms, ypač

jaunimui, savo dialoge nuolat kėlė ir kelia Prezidentas: kas, jeigu ne Jūs?

Pirmosios knygos konkurso laureatė M.Baltrušaitytė: „Knyga nėra mano gyvenimo atspindys“

Vilniuje – dar vienas „Knygos.lt“ knygynas

Vilniuje, adresu Vilniaus g. 9, atsidarė internetinės knygų prekybos platformos „Knygos.lt“ knygynas.

Nauja rubrika išskirtinių knygų mėgėjams – „Retos istorijos“

Keičiantis skaitytojams – keičiasi ir knygos. Šiuo metu galime mėgautis paprastomis, lengvai pasiekiamomis, įperkamomis ar net elektroninėmis knygomis. Laikui bėgant darosi vis sunkiau prisiminti ar įsivaizduoti, kaip knyga atrodė anksčiau ir kokią vertę ji turėjo. Ar galite patikėti, kad suaugusiųjų literatūros knygos buvo kupinos iliustracijų ir dėl to knygų puslapiai virsdavo paveikslais? Būtent vizualizacijų buvo gausu išskirtinėse, senosiose knygose, kuriose detaliai, per iliustracijas buvo pateikiama informacija skaitytojams. Tokios knygos ne kiekvienam būdavo prieinamos, kiekvienas jų puslapis būdavo vertingas.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius siekia saugoti, tyrinėti, teikti vartotojams ir viešinti dokumentus, kurie radę prieglobstį Nacionalinėje bibliotekoje. Šiame skyriuje yra saugoma apie 70 tūkst. XV–XXI a. spaudinių ir daugiau kaip 70 tūkst. archyvinių dokumentų saugojimo vienetų. Šios retos knygos pasakoja išskirtines, gyvąsias istorijas, su kuriomis galėsite susipažinti.

Ieškančius retų istorijų kviečiame kartu jas atrasti ir tyrinėti pasislėpusias senosiose Nacionalinės bibliotekos saugomose knygose.

Pirmoji reta istorija: Johannes Buno emblematika

Rugsėjis – mokslo metų pradžios mėnuo. Daugelis ima krimsti karčias mokslo šaknis, tikėdamiesi saldžių vaisių. Būtent todėl šį mėnesį norime pristatyti vokiečių teologą, pedagogą Johannesą Buno, kuris sukūrė „emblematikos technikos“ mokymosi metodą, paremtą ne sausu informacijos iškalimu, o mokymusi pagal išdėstymą ir tam tikrą tvarką. Nacionalinėje bibliotekoje Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomos 3 Johanneso Buno knygos, kurios išsiskiria vaizdingai perteikiamomis istorijomis: pasaulio istorija, romėnų teisė ir religijų istorija.

J. Buno (1617–1697) – vokiečių teologas ir pedagogas, kitiems gali pasirodyti kaip smulkių vaizdinių detalių ir paslaptingos simbolikos fanatikas. Jo knygose perteikiamos išskirtinai vaizdingos ir ypač detalios iliustracijos. J. Buno darbuose galima žavėtis mnemotechniniu (įsiminimo) rašto perteikimo būdu. Kiekviena istorija grindžiama vaizduose užfiksuotais išoriniais jausmais, kuriais perduodami vidiniai pojūčiai – tokia, emocionalesnė informacija perteikiama asmeniškiau ir ilgiau išlieka atmintyje.

Viena iš bibliotekoje saugomų knygų – pasaulio istorijos knyga savyje slepia 21 paveikslėlį. Iliustracijose detaliai perteikti pasaulio gyvavimo tūkstantmečiai ir šimtmečiai. Sukurtuose vaizduose galime atrasti Adomo genealoginį medį, Euraziją, Rodo salų ir Kirpro žemėlapius, kuriuose vaizduojama, kaip jie buvo užkariauti Osmanų imperijos. Kita Nacionalinėje bibliotekoje saugoma J. Buno knyga – civilinė romėnų teisė. Šioje knygoje nusikalstamos veikos perteikiamos pasitelkiant detalias iliustracijas.

Kviečiame susipažinti su keliais J. Buno knygų puslapiais ir pamėginti suprasti iliustracijomis perteikiamą istoriją.

Vizualui  panaudota  ši knyga:

Johannes Buno, Memoriale Juris Civilis Romani quo tituli omnes et praecipuae leges, Quae in quinquaginta Digestorum seu Pandectarum libris sunt, emblematibus et imaginibus ita efficta exhibentur, ut, una cum titulorum materiis, eorum etiam numeri memoriae imprimi, contineri ac reddi; quin etiam leges illae praecipuae ad suos referri Titulos facili negotio queant, Hamburgi, 1673.

Lietuvių kalba keliauja į internetą ir skaitmeninę erdvę

Ar yra šiandien žmonių, kurie įsivaizduoja savo gyvenimą be interneto? Elektroninės paslaugos, virtualus bendravimas ar informacijos paieška bei dalijimasis tapo tokia pat kasdieninio gyvenimo dalimi kaip gebėjimas skaityti ar rašyti.

Poezijos vertimų ateitis: keliai ir patirtys

Geteborgo haiku

(arba – Keli prisiminimai apie grafinės novelės „Sibiro haiku“ autorių Jurgos Vilės ir Linos Itagaki dalyvavimą Geteborgo knygų mugėje)

Kultūros komitetas: Bus užkirstas kelias neteisėtam autorių teise saugomo turinio atgaminimui ir viešam paskelbimui internete

Išrinktos Jotvingių ir Jaunojo jotvingio premijų 2018 metų laureatės

Likus savaitei iki 29-ojo tarptautinio literatūros festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“, išrinktos Jotvingių ir Jaunojo jotvingio premijų laureatės. Jotvingių premija šiemet skiriama poetei, dramaturgei Daivai Čepauskaitei už eilėraščių knygą „Baisiai gražūs eilėraščiai“ (leidykla „Žalias kalnas“, 2017). Jaunojo jotvingio premija atitenka Gretai Ambrazaitei, praėjusių metų festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ Jaunųjų poezijos skaitymų nugalėtojai, už knygą „Trapūs daiktai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018).

Jotvingių ir Jaunojo jotvingio premijų laureatės bus apdovanotos tarptautiniame literatūros festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ „Dainavos“ centre spalio 6 d. 19 val.

Pagrindinį Poetinio Druskininkų rudens prizą – Jotvingių premiją – 1985 metais įsteigė Sigitas Geda. Tais metais Sigito Gedos įsteigtą premiją gavo poetas Kornelijus Platelis už eilėraštį „Jotvingių malda šuoliuojant į priešą“. Prasidėjus Poetiniams Druskininkų rudenims 1990 metais, Sigitas Geda sutiko susieti savo premiją su festivaliu. Šiais metais bus teikiama jau 34-oji Jotvingių premija ir 21-oji Jaunojo jotvingio premija.

Mokomės skaityti. Kaip paskatinti vaiką pradėti skaityti?

Įpusėjus rugsėjui, mėnesiui, kuris daugumai asocijuojasi su mokslų, naujų projektų ir darbų pradžia, pirmokai jau apsipranta mokyklos suoluose, o mokytojai pilnose klasėse vaikų. Rudens pradžia būna iššūkis ne tik vaikams, bet ir tėvams.

Vienas didžiausių darbų pirmose klasėse yra mokytis ir mokyti skaityti. Kaip mokyti vaiką skaityti, kad jis neišsigąstų ir skaitymas jam teiktų didelį džiaugsmą? Apie tai pasakoja Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto Edukologijos katedros vedėja Lina Pečiulienė.

Šv. Jeronimo premijos šiemet paskirtos Virgilijui Čepliejui ir Izabelai Korybut-Daszkiewicz

Šių metų Šv. Jeronimo premijų laureatai – vertėjas iš anglų kalbos Virgilijus Čepliejus  ir lietuvių literatūros vertėja į lenkų kalbą lzabela Korybut-Daszkiewicz. Šv. Jeronimo premijos tradiciškai teikiamos minint Tarptautinę vertėjų – Šv. Jeronimo – dieną. 

Virgilijui Čepliejui premija skirta už meistriškus tiek klasikos, tiek šiuolaikinės literatūros vertimus, už gebėjimą perteikti kūrinių daugiabalsiškumą.

Čepliejus yra išvertęs per 50 grožinės literatūros kūrinių ir teatro pjesių, tarp jų nemažai knygų, priskirtinų pasaulio literatūros aukso fondui, kaip antai: Charles’o Dickenso „Didieji lūkesčiai“, George’o Orwello „1984-ieji“, Johno Steinbecko „Konservų gatvė“, Saulo Bellow „Hercogas“, Johno Gardnerio „Rudens šviesa“, Grahamo Greene’o „Garbės konsulas“, Williamo Somerseto Maughamo „Pyragai ir alus“.

Čepliejus daug nuveikė versdamas knygas vaikams ir jaunimui – ypač paminėtini Louiso Sacharo „Duobės“ (IBBY Lietuvos skyriaus premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą), „Maži žingsneliai“, „Berniukas be veido“, „Berniukas mergaičių tualete“, Sue Townsend „Slaptas Adriano Moulo dienoraštis“, Vince’o Vawter „Laikraščių berniukas“. 2006 m. Virgilijus Čepliejus įtrauktas į IBBY garbės sąrašą. Dvi paskutinės jo kūrybingai išverstos knygos vaikams (nauji garsiųjų kūrinių vertimai) – Roberto Louiso Stevensono „Lobių sala“ (pateko į skaitomiausių knygų penketuką) ir Marko Twaino „Tomo Sojerio nuotykiai“.

Čepliejus neabejotinai yra toks vertėjas, kuris stengiasi perteikti autoriaus stilių. Jo vertimas visada labai natūralus, nekliūvantis ir nerėžiantis ausies, vertėjas nebado akių savo meistryste.

lzabelai Korybut-Daszkiewicz 2018 m. Šv. Jeronimo premija skirta už profesionalius vertimus ir lietuvių literatūros sklaidą Lenkijoje.

lzabela Korybut-Daszkiewicz pradėjo versti lietuvių literatūrą į lenkų kalbą baigusi lenkų ir lietuvių filologijos studijas Varšuvos universitete. Ji išvertė  nemažai Herkaus Kunčiaus, Sigito Parulskio, daugybės kitų lietuvių prozininkų, poetų ir dramaturgų kūrinių. Jos vertimų kokybę labai gerai įvertino tiek lenkų leidyklų redaktoriai, tiek literatūros kritikai ir, žinoma, lietuvių literatūros Lenkijoje skaitytojai. Žinomo lenkų literatūros žurnalo „Literatura na swiecie” redakcija 2005 m. jai patikėjo lietuviško numerio sudarymo ir redagavimo darbus. Šiuo metu didžiausias Izabelos Korybut-Daszkiewicz nuopelnas populiarinant lietuvių literatūrą Lenkijoje yra Kristinos Sabaliauskaitės romano „Silva rerum” I ir II tomų puikus vertimas. Tai, kad šio romano pirmas tomas pateko į Vidurio ir Rytų Europos literatūros apdovanojimo „Angelus” finalinį septynetuką, yra taip pat didelis vertėjos nuopelnas.

Šv. Jeronimo premija užsienio literatūros vertėjui skiriama kasmet už profesionalius ir meniškus užsienio grožinės ir humanitarinės literatūros vertimus į lietuvių kalbą, už  nuopelnus vertėjo profesijai, meniniam vertimui, meninio vertimo teorijai ir kritikai, vertėjų ugdymui.

Premija lietuvių literatūros vertėjui skiriama kasmet už profesionalius ir meniškus lietuvių literatūros grožinių ir humanitarinių kūrinių vertimus iš lietuvių kalbos, už indėlį į tarptautinius kultūros mainus bei literatūros sklaidą ir populiarinimą kitose šalyse.

Šiemet premijos bus teikiamos spalio 1 d. 17 val. Kultūros ministerijoje (J. Basanavičiaus g. 5, Vilnius).

Regėjimo ar skaitymo negalią turintiems žmonėms – daugiau prieinamų kūrinių

Aklieji, taip pat regos sutrikimų ar kitą teksto skaitymo negalią turintys asmenys nemokamai galės pasiekti daugiau jiems prieinamų formatų kūrinių ir objektų: knygų, žurnalų, laikraščių, periodinių leidinių, spaudinių, kitų tekstų, taip pat natų, įskaitant garso formato medžiagą. Tai numato Kultūros ministerijos parengtas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisų projektas.

 „Pagal Kultūros ministerijos parengtas pataisas tokiems asmenims skirti kūrinių ir kitų objektų formatai nekomerciniais tikslais galės būti gaminami be autorių sutikimo, jais taip pat bus leidžiama nemokamai keistis tarp Europos Sąjungos ir kitų Marakešo sutartį ratifikavusių valstybių, taip papildant nacionalinius fondus“, – sako kultūros viceministras Gytis Andrulionis.

Tokiais sprendimais gausinant šiai asmenų grupei pritaikytus kūrinius, į Lietuvos teisinę sistemą perkeliamos Europos Sąjungos (ES) direktyvos nuostatos pagal Marakešo sutarties įsipareigojimus. 2013 m. Marakeše (Maroke) buvo pasirašyta Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos sutartis dėl geresnės aklųjų, regėjimo ir skaitymo negalią turinčių asmenų prieigos prie literatūros kūrinių. Šiuo metu sutartį yra ratifikavusios beveik penkios dešimtys pasaulio valstybių.

2018 m. sausio 1 d. duomenimis, Lietuvos aklųjų bibliotekos, didžiausios šalyje specialiųjų formatų leidinių, skirtų skaitymo sutrikimų turintiems žmonėms, leidėjos fondą sudarė daugiau kaip 292 600 egzempliorių įvairių dokumentų, kasmet specialiaisiais formatais išleidžiama daugiau nei 400 leidinių, iš kurių daugiausia – knygos ir žurnalai. Naujasis teisinis reguliavimas suteiks galimybę šiai bibliotekai ir kitoms pelno nesiekiančioms institucijoms, įskaitant viešąsias ir specialiąsias bibliotekas, švietimo įstaigas, gaminti skaitymo sutrikimų turintiems asmenims prieinamos formos kopijas ir keistis jomis su kitų valstybių institucijomis.  Įstatymo pataisų projekte numatyta, kad Vyriausybės įgaliota institucija sudarys tokių bibliotekų ir įstaigų sąrašus, skelbs juos interneto svetainėje, taip pat informaciją teiks Europos Komisijai, kuri ją skelbs centralizuotai, kad šalių institucijos galėtų efektyviai bendradarbiauti ir keistis turimais fondais.

Knygų lentyna. Nauji H. Murakami apsakymai, J. Melniko egzistenciniai klausimai, genijai ir jų mūzos

Džiugi žinia Haruki Murakami gerbėjams: išleistas apsakymų rinkinys lietuvių kalba

Haruki Murakami „Aklas gluosnis, mieganti moteris“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2018 m. Iš japonų kalbos vertė Gabija Čepulionytė ir Jurgita Ignotienė.

Haruki Murakami vis dar išlieka vienas mėgstamiausių rašytojų Lietuvoje: autoriaus knygos visuomet susilaukia didelio susidomėjimo ir yra vienos perkamiausių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Leidykla „Baltos lankos“ dar kartą džiugina visus Haruki Murakami gerbėjus ir pristato apsakymų rinkinį „Aklas gluosnis, mieganti moteris“.

Apsakymų rinkinyje veikia katės žmogėdros, nusikaltėlė beždžionė, aštrieji varnai, taip pat – svajonės, kurios mus formuoja, ir dalykai, kurių trokštame. Ištrūkę į viltingą susitikimą Italijoje, romantiškai ir nuodėmingai pabėgę į Europos pietus, atostogaudami Havajuose ar tiesiog įsisukę į kasdieniškus reikalus Murakami herojai susiduria su neaprėpiama netektimi ir seksualumu, jonvabalio švytėjimu ir neįveikiamu atstumu tarp tų, kurie turėtų būti patys artimiausi.

Dvidešimt keturių apsakymų rinkinyje, kurie buvo parašyti nuo 1980-ųjų iki 2005-ųjų metų, naujai atsiskleidžia Haruki Murakami meistriškumas. Jo apsakymai – ir siurrealistiški, ir žemiškai paprasti – liudija autoriaus talentą perteikti platų žmogaus patirčių spektrą, mokyti ir nepaliaujamai stebinti skaitytoją.

Knyga, kurioje nieko nėra neįmanoma

Jaroslavas Melnikas „Rojalio kambarys: apsakymai ir apysakos“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m. Viršelio dailininkas – Zigmantas Butautis. 

Jaroslavo Melniko knyga „Rojalio kambarys“ pirmą kartą pasirodė prieš 15 metų. Šiemet ji buvo išrinkta viena geriausių šimtmečio lietuvių literatūros knygų („Šimtmečio 100 knygų“ sąraše užėmė 15 vietą) ir vėl grįžta į knygynų lentynas, kviesdama naująją skaitytojų kartą pasinerti paslapčių ir mistikos pilną apsakymų ir apysakų pasaulį. 

Jaroslavą Melniką kritikai lygina su J. L. Borgesu ir F. Kafka, J. Saramago ir J. Cortázaru. Jo prozą apibūdinama kaip egzistencialistinė, metaforiška. Išoriškai atpažįstamas situacijas rašytojo plunksna paverčia pokalbiais apie pačius giliausius dalykus. Kas mes tokie? Kodėl esame? Kas mūsų laukia? – štai pagrindiniai laikui nepavaldūs klausimai, kuriuos kelia šio unikalaus autoriaus kūryba.

„Rojalio kambaryje“ gausu pačių netikėčiausių situacijų. Pasvarstykime, kas nutiktų mūsų pačių ir mūsų artimųjų gyvenimui, jei kiekvienas žinotumėme savo mirties datą. O jei staiga, užuot senę, pradėtume jaunėti? Galbūt esame tik kažkieno kuriami personažai? Kuo tapsime, jei mūsų gyvenamoji erdvė ims trauktis, o namuose pradės dingti kambariai?

J. Melniko knygos yra triskart patekusios į Metų knygos rinkimų penketuką („Pasaulio pabaiga“, „Tolima erdvė“, „Maša arba postfašiszmas“), buvo įtrauktos į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Vėliau, išleistos Ukrainoje, keturis kartus tapo BBC Metų knygos finalistėmis, o romanas „Tolima erdvė“ pripažintas „BBC Metų knyga“. Šis romanas, 2017 metais išverstas į prancūzų kalbą, buvo paskelbtas Metų knyga Prancūzijoje (premija Libr à nous), apie ją daug rašė prancūzų žiniasklaida.

Vis dėlto naujajai skaitytojų kartai ši knyga bus nežinoma. Tačiau akivaizdu, kad laikas neįveikė jos aktualumo. Neseniai Lietuvoje pagal apysaką „Likimų knyga“ buvo pastatytas filmas „Paskutinė diena“ (rež. Klaudija Matvijevaitė), pagal apysaką „Rojalio kambarys“ rengiamas to paties pavadinimo filmas. 2018 m. „Rojalio kambarį“ skaitytojai išrinko viena iš geriausių lietuvių literatūros šimtmečio knygų. Tais pačiais metais „Rojalio kambarys“ buvo išverstas į anglų kalbą ir išleistas Didžiojoje Britanijoje.

Tarptautiniame literatūros festivalyje Vokietijoje – išskirtinis dėmesys lietuvių literatūrai

Rugpjūčio pabaigoje Šiaurės Reino-Vestfalijoje vykusiame tarptautiniame literatūros festivalyje „Poetische Quellen“ (liet. „Poezijos versmės“) nemažai dėmesio skirta ir lietuvių literatūrai. Rugpjūčio 24 dieną pristatytas vienas sėkmingiausių pastarųjų metų vertimų į vokiečių kalbą – Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“ (vok. k. „Das weiße Leintuch“).

Ši pernai „Guggolz“ leidyklos išleista knyga sulaukė ypatingo Vokietijos literatūros kritikų dėmesio. Neseniai pasirodė antrasis leidimas. Neišverčiamo romano reputaciją turėjusį kūrinį į vokiečių kalbą meistriškai išvertė Claudia Sinnig. Būtent ji kartu su leidėju Sebastianu Guggolzu dalyvavo renginyje, kuris vyko po atviru dangumi pačiame Bad Oeynhausen miestelio centre. Svečius kalbino žurnalistas Jürgenas Keimeris, romano ištraukas skaitė aktorius Thomasas Streipertas. Diskusijoje dalyviai kalbėjo apie Antaną Škėmą, istorinį jo kūrybos kontekstą, lietuvių kalbą, vertimo subtilumus ir leidybą. S. Guggolzas yra vienas iš  nedaugelio leidėjų, sąmoningai pasirinkusių publikuoti tik „mirusių“  užsienio autorių kūrybą, kuri nepaisant savo didelės literatūrinės vertės dar neišversta į vokiečių kalbą. Pasak jo, autorių vietą jo veikloje užima vertėjai, todėl darbas su jais yra ypatingai svarbus.

Festivalio metu vyko trys pagrindiniai autorių vakarai  „Autorenporträt“ (liet. „Autorių portretai“), kurių vienas rugpjūčio 25 dieną buvo skirtas lietuvių rašytojui Tomui Venclovai. Renginio metu pristatyta pokalbių knyga „Der magnetische Norden – Erinnerung eines Europäers“ („Suhrkamp“ leidykla, 2017). Lietuvoje šią knygą 2017 metais išleido leidykla „Apostrofa“ pavadinimu „Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey“. Moderuojant žurnalistui Jürgenui Keimeriui Tomas Venclova ir knygos bendraautorė poetė Ellen Hinsey pasakojo apie knygos idėją ir jos atsiradimo istoriją. Rašytojas kalbėjo apie sudėtingus Lietuvos istorijos vingius, dalijosi  prisiminimais apie savo kūrybinį kelią, bičiulius disidentus. Tomo Venclovos eiles skaitė aktorius Thomasas Streipertas.

Viename seniausių Vokietijos kurortinių miestelių Bad Oeynhausen jau septynioliktus metus vykstantis literatūros festivalis „Poetische Quellen“ yra vienas  svarbiausių literatūros renginių Šiaurės Reine-Vestfalijoje. Šiais metais  jame dalyvavo virš trisdešimties autorių, filosofų ir vertėjų, tarp jų Nobelio premijos laureatas Imre Kertészas ir kiti. 

Festivalio partneris – Lietuvos kultūros institutas.

Kultūros ministerijos informacija

„Vilnius – literatūros erdvė“: savo eiles skaito Gytis Norvilas

Pirkėjai plūsta į knygynus įsigyti leidinių apie popiežių Pranciškų

Artėjant popiežiaus vizitui, leidyklų atstovai tikina, kad susidomėjimas knygomis apie pontifiką auga, tačiau šalies knygynuose tokių knygų pasirinkimas nėra didelis. Didžiausio pirkėjų dėmesio knygynai tikisi popiežiaus vizito išvakarėse.

APKLAUSA: mažėja savo malonumui skaitančių paauglių

Naujausi amerikiečių tyrimai rodo, kad trečdalis paauglių nebeskaito knygų savo malonumui. Pasak mokslininkų, šį užsiėmimą keičia naršymas socialiniuose tinkluose.

Tyrėjai lygino 10–12 klasių moksleivių užpildytas apklausas per maždaug keturių dešimtmečių laikotarpį – nuo 1976-ų iki 2016-ų metų. Iš viso tyrime dalyvavo per 50 tūkstančių paauglių.

Trečdalis jų teigė neskaitę nė vienos spausdintos ar elektroninės knygos savo malonumui per pastaruosius metus – tai yra tris kartus daugiau žmonių nei prieš pora dešimtmečių.

Mokslininkai pastebėjo, kad ilgainiui sumažėjo ir paauglių susidomėjimas spauda, televizija ir kinu. Tai keičia skaitmeninės technologijos – internete paaugliai praleidžia vidutiniškai 6 valandas per dieną, maždaug dvi iš jų susirašinėdami ir naršydami socialiniuose tinkluose.

Jie taip pat dažniau renkasi interneto televiziją, pavyzdžiui, „Netflix“, arba vaizdo įrašų platformą „Youtube“.

Šaltinis: LRT.LT

Pakartotinai išleidžiama J.Ivanauskaitės knyga „Miegančių drugelių tvirtovė“

Leidykla „Tyto alba“ pranešime žiniasklaidai rašo, kad su nauju viršeliu pakartotinai išleidžiama rašytojos Jurgos Ivanauskaitės romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“. Knyga pirmą kartą išleista 2005 m. Pagal jį 2012 m. pastatytas to paties pavadinimo filmas, kurį režisavo Algimantas Puipa.

Justinas Žilinskas: Kas yra ir su kuo valgoma „fantasy“?

Kur iškeliauja knygos

Įžanga. Arba šiek tiek apie antis

Ar prisimenate jaunąjį Kolfildą? Tą, iš J. D. Salingerio  „Rugiuose prie bedugnės“?  Ir jo klausimą – vieną iš daugybės klausimų – taip ir likusių be atsako. „Aš gyvenu Niujorke, todėl galvojau apie tvenkinį, kuris yra Centriniame parke, netoli Pietinio išėjimo. Spėliojau, ar jis jau bus užšalęs, kai grįšiu, o jei taip, tai kur dėsis antys. Įdomu, kur jos dingsta, kai vanduo sušąla į ledą? Gal kas atvažiuoja sunkvežimiu, sugaudo jas ir nugabena į kokį zoologijos sodą? O gal jos pačios išskrenda kur nors?“

Jei Kolfildas gyventų šiais laikais, kažin ar jį kamuotų panašaus pobūdžio klausimai. Sėdėdamas ant suoliuko prie ledėjančio tvenkinio, nuo šalčio grumbančiais pirštais jis spaudytų išmanųjį. Dėl ančių likimo vargti ilgai nereikia...

Man rūpėjo kitas klausimas: kur dingsta knygos, kai skaitytojų širdys sušąla į ledą? Kitaip tariant, kur mes, knygiai, dedame (ne)mylimas knygas, tuštindami savo lentynas?

Buvau viena tų, kurie kategoriškai teigia: svarbiai knygai namuose vietos visada atsiras. Tik tas svarbumas... Augau, brendau, senau – keičiausi. Kai kurios knygos keitėsi ir vis dar keičiasi kartu su manimi. Gal beveik visos. Vienos nukeliavo banalybių žemėn, kitos priešingai – pasidengė išminties dulkėmis.

Vaikų knygų lentynų naujienos

Smagios knygo mažiesiams.

„Skaičių pasakų“ autorės griauna stereotipus: matematika gali būti įdomi visiems vaikams

Knygų vaikams autorės Lina Matiukaitė ir Ieva Kilienė siekia pakeisti požiūrį į matematikos mokymąsi ir pristato jau antrąją serijos „Skaičių pasakos“ knygą „Daugiau nei piratė“, kurią išleido „Šviesa“. Pirmoji „Skaičių pasaka“, pavadinta „Jei mėnulis būtų nulis“ sulaukė didelės sėkmės – tėvelius sužavėjo nuotaikinga istorija, supažindinanti vaikus su be galo įdomiu skaičių pasauliu ir kartu mokanti, kaip su juo susidraugauti. Autorės pasakoja apie pirmosios knygos tęsinį – šįkart į Matematikos miestelį atplaukia piratės laivas.

– Sėkmingai debiutavusios parašėte jau antrą knygą vaikams. Kuo ji skiriasi nuo pirmosios – klausiame ne tik apie siužeto vingius, bet ir edukacinę reikšmę?

Lina: Pirmoje knygoje vaikus supažindinome su skaičiais nuo 0 iki 9. Kalbėjome apie jų savybes, matematinę reikšmę. Knygoje „Daugiau nei piratė“ jau keliame koją į naują temą – skaičių lyginimą. Ją lydi ir svarbūs socialiniai, vertybių ugdymo klausimai. Pirmoje knygoje kalbėjome apie mokymąsi klausytis ir išgirsti, o antroje – apie gebėjimą į savo ratą priimti kitokį žmogų, nei esi pats. Ši tema gimė iš tikrų situacijų, nes dabartiniai tėvai dažnai keliauja po pasaulį kartu su vaikais. Taip mažieji patenka ne tik į svetimą kiemą, bet ir į nepažįstamą kultūrą, susiduria su iki tol negirdėta kalba. Tai tikrieji klajūnai piratai. Todėl šioje pasakoje ir ieškome atsakymo į klausimą, kaip mažiesiems piratams tapti savais ten, kur iki tol buvai svetimas. 

Ieva: Iš matematinės pusės ši knyga kalba apie skaičių lyginimą, moko palyginti skaičius: kuris iš jų didesnis, kuris mažesnis, o kada skaičiai lygūs. Į pagalbą atkeliauja piratė Rūsčiažandė, kuri Matematikos miestelio gyventojus paima laivo įkaitais, bet ji turi labai kilnų tikslą – išmokyti lyginti. Pirmoje knygoje svarbiausias akcentas buvo skaičiai ir jų tarpusavio ryšiai, o antroje šie skaičiai lyginami tarpusavyje.

– Rašydamos rėmėtės naujausiais psichologų ir edukologų tyrimais, atskleidžiančiais, kaip mažieji įsisavina matematines žinias. Kaip tai atsispindi knygoje?

Ieva: Psichologų ir edukologų atlikti tyrimai rodo, kaip į vaikų galveles nusėda matematinės žinios, todėl pasaką sąmoningai rašėme į tai atsižvelgdamos. Pirmiausia vaikai išmoksta daiktų kiekį palyginti vizualiai – žiūri, kuri daiktų krūvelė didesnė, nusprendžia, kad ten ir daiktų turėtų būti daugiau.  Tada išmoksta daiktus iš dviejų krūvelių suporuoti. Taip supranta, kad toje krūvelėje, kur liko daiktų be poros, jų išties yra daugiau. O paskutinis tarpsnis – kai vaikai išmoksta suskaičiuoti daiktus ir palyginti, kuris skaičius didesnis. Per šiuos tarpsnius lyginimas pateikiamas ir pasakoje, tik visa tai vyksta piratės laive, Matematikos miestelio gyventojams tapus įkaitais.  

– Jūs sumanėte parašyti pasaką, turinčią aiškų tikslą, – kad vaikai su šiltomis emocijomis prisimintų pirmąją pažintį su skaičiais. Tai atkreipė dėmesį į svarbų šiuolaikinio lavinimo klausimą – mokymasis turi vykti per žaidimą. Kai vaikams įdomu, jie nejučia patys išmoksta naujų dalykų. Ar šitaip galima išmokyti tik bendrųjų dalykų, ar per žaidimą įmanoma gilintis ir į konkrečius veiksmus, uždavinius, taisykles?

Ieva: Per žaidimą galima išmokti beveik visko, tik vaikui augant žaidimai keičiasi. Pradinukams žaisti tiesiog privaloma, nes jie to dar labai nori patys. Matematikos mokslas atsirado siekiant perduoti skaičių informaciją, ją apdoroti, todėl vaikams užtenka sukurti aplinką, problemas, kurios skatintų pažinti matematiką. Dvi mūsų knygos – tik matematinio pasaulio pradžia, nes jis iš tiesų yra begalinis.  

– Pamatę pavadinimą „Daugiau nei piratė“ skaitytojai klausė – ar tai knygelė mergaitėms? Kaip yra iš tiesų, kokiems vaikams skirtos jūsų pasakos?

Lina: Štai dar viena svarbi tema, apie kurią turėtume kalbėti plačiau. Kažkodėl įprasta manyti – jei knygos veikėja yra mergina, vadinasi, knyga skirta mergaitėms. Tačiau, jei knygoje veikia berniukas, ji tinka visiems. Kodėl? Norime sugriauti stereotipą, kad mergaitės privalo būti tik princesės, laukiančios princų. Jos irgi gali elgtis ryžtingai, drąsiai ir kūrybiškai.

Priminsiu tokį eksperimentą: iš vienos bibliotekos vaikiškų knygų lentynos buvo išimtos visos knygos, kuriose pagrindinės herojės nėra mergaitės; buvo išimtos ir tos, kuriose veikia mergaitės, bet jos vaizduojamos kaip nuskriaustos; taip pat tos, kuriose mergaitės negali pasiekti savo laimės be kitų pagalbos (pvz., princo, fėjos, pelės ar pan.). Deja, po tokios atrankos lentynose liko vos kelios knygos. Ką tai sako apie vertybes, kurias per literatūrą skiepijame šiuolaikinėms mergaitėms ir augančiai visuomenei? Mūsų knyga skirta tiek berniukams, tiek mergaitėms. Be jokių išimčių. Tiesiog norime parodyti, kad visai nesvarbu, kas esi. Jei tik turi svajonę, gali pasiekti jos nepaisydamas savo lyties, odos spalvos, gabumų ar šukuosenos. Viskas tėra mūsų galvose – jei tikime, kad galime ką nors padaryti, įdėję daug darbo tikrai galėsime. 

Ieva: Manau, kad labai smagu, jei pagrindinė veikėja yra mergaitė ir dar piratė. Toks derinys greičiausiai nustebins ir gal net turės didesnį poveikį berniukams. Nes nemažai jų kada nors įsimylės merginas, kurios bus ne fėjos ar pelenės, o drąsios piratės.   

– Kaip kilo sumanymas, kad mergaitė, atklydusi į Matematikos miestelį, bus piratė?

 Lina: Tai nutiko labai natūraliai. Pristatydamos pirmą knygą vis paklausdavome vaikų, apie ką jiems smagiausia skaityti. Daugelis sakė, kad apie piratus. To užteko, kad į Matematikos miestelį atplauktų piratė, mat ir pati vaikystėje labai mėgau pasakojimus apie piratus. O Ieva yra tiesiog pakvaišusi dėl maudynių. Viskas yra susiję. Štai vieną vakarą savo draugui papasakojau apie knygos idėją, o jis užrašų knygelėje išsyk nupiešė pašėlusią mergiotę su apsmukusiais marškinėliais, reperės kepure ir išpūstu didžiuliu kramtomosios gumos burbulu. Taip ir pamačiau skaičių lyginimo piratę Rūsčiažandę. Iškart paskambinau Ievai, ir kartu nutarėme, kad tokia herojė labai tinka naujos pasakos nuotaikai. O tada prasidėjo stebuklai. Piratę įsimylėjome ne tik mes, bet ir dailininkė, nepapratai jautriai ir kūrybiškai atvaizdavusi jos charakterį iliustracijose.

Literatų stovykloje – polemika dėl S.Daukanto ir J.Basanavičiaus

Kodėl kuriama prieštara tarp lietuviškosios tapatybės ir vakarietiškų vertybių, kodėl kai kurių intelektualų pasisakymuose lietuvių mentalitetas vertinamas kaip destrukcinis ir priešingas laisvos Europos civilizacijai arba kodėl brėžiama takoskyra tarp vakarietiško kritiškumo ir neva šventų tautiškų vertybių.

Rūta Elijošaitytė-Kaikarė: apie skaitymą, puikius vaikus ir nuostabius jų tėvelius

Daugelis tėvų savo vaikams linki gero ir supranta, kad būtent nuo jų priklauso, kokį ryšį vaikas užmegs su pasauliu. Tai, ką vaikas išmoksta pirmaisiais savo gyvenimo metais, išlieka visą likusį gyvenimą. Todėl mes stengiamės vaikus sveikai maitinti, rengti pagal metų laiką, skatiname juos judėti, mokome įvairiausių dalykų, kurie, tikimės, jam bus naudingi gyvenime. Drauge su vaikais žaidžiame, skaitome, juokiamės, kalbiname juos, supažindiname su aplinka. Pirmas ir svarbiausias pamokas vaikai gauna iš tėvų, iš savo šeimos.

Leidyklos „Tyto alba“ vasaros pabaigos naujienos

Vėsiuose knygynuose šį mėnesį jūsų lauks ir naujos knygos, kvepiančios kaitria vasara bei dažais, ir porą knygų, susidomėjimas kuriomis vis neatslūgsta. Tai skaitiniai įvairioms amžiaus grupėms ir skoniams, originalūs ir verstiniai.

Visai netrukus pasirodys itin laukiamas antrasis poeto, rašytojo, Nacionalinės premijos laureato Kęstučio Navako romanas „Privatus gyvulėlių gyvenimas“ ir vaikų rašytojo Tomo Dirgėlos knyga vaikams „Virėjos Irenos byla“ iš serijos apie jaunuosius detektyvus Domą ir Tomą.

Skaitykite su malonumu, juk geros knygos keičia gyvenimus.

Pažintis su kaimynų baltarusių literatūros klasikais

Asociacija „Slinktys“, tęsdama projektą „Su knyga per literatūrnę Europą: pėdsakai Vilniuje“ ir pristatydama atskirų Europos šalių rašytojus, gyvenusius Vilniuje, artėjantį antradienį, rugpjūčio 7 d. 18 val. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kiemelyje kviečia artimiau pažinti kaimynų baltarusių literatūros klasikus. Tai – rašytojai Jakubas Kolasas, Janka Kupala, Natallia Arsenneva, Maksimas Tankas. Šis renginys, jau penktas iš minėto ciklo. Projektas skirtas Vilniaus įkūrimo 695-osioms metinėms. 

Dažnai taip jau susiklosto, kad labiau pažįstame tolimesnių mums šalių literatūras nei kaimynų. Ne išimtis ir baltarusių literatūra, kuri, beje, yra glaudžiai susijusi su Vilniumi, ypač tarpukario laikotarpiu, kai čia skleidėsi pirmieji naujosios baltarusių literatūros žiedai. Neatsitiktinai šiam vakarui pasirinkti keturi rašytojai, atstovaujantys vos ne tą pačiam laikotarpiui. Tačiau ne visų jų kūryboje yra tiesioginių užuominų apie Vilnių, Lietuvą, bet jų vieni pirmųjų kūrinių sukurti mūsų sostinėje arba čia jie išvydo dienos šviesą.

Janka Kupala (tikr. Ivan Lucevič) – naujosios baltarusių literatūros ir baltarusių literatūrinės kalbos vienas iš pradininkų. 1908–1909 m. dirbo baltarusių savaitraščio „Naša niva“ redakcijoje Vilniuje. Jau tada atkreipė į save dėmesį eilėraščiu „O kas tenai eina“, kuris virto neoficialiu baltarusių himnu. Vilniuje rašytojas, jau kaip „Naša niva“ redaktorius, gyveno ir 1913–1915 metais. Bendravo su lietuvių rašytojais. 1913 m. Vilniuje, „Rūtos“ draugijos patalpose, buvo pastatyta J. Kupalos komedija „Paulinka“.  

Vilniuje J. Kupalos parašyta nemažai ankstyvųjų eilėraščių, poemų ir kitų kūrinių. Ankstyvoji jo kūryba remiasi baltarusių tautosaka. Jisai laikomas baltarusių tautiniu poetu. Paliko apie 1000 eilėraščių, 19 poemų, 4 pjeses.

(Nebe)ištaisomos klaidos spaudoje

Inga Dagilė – grafikos dizainerė ir vaikų knygų iliustruotoja. Jos kurtos knygos yra pelniusios gausybę apdovanojimų. Visgi sėkmę „grožio konkursuose“ lemia ne tik iliustracijos, bet ir bendras knygos apipavidalinimas. Tad šį kartą norime žvilgtelėti į menkiau pažįstamą grafikos dizainerio profesiją. Kaip knygą vaikams prakalbinti ne tik pasakojama istorija ir iliustracijomis, bet ir kompozicijomis, šriftais, spalvomis, gal net paraščių „pauzėmis“?

Iš šono kartais atrodo, kad sėkmingiems kūrėjams viskas klostosi lengvai, be didelių pastangų. Žinojimas, kad visiems pasitaiko sunkumų atpalaiduoja ir įkvepia. Pasidalinkite, su kokiomis kūrybinėmis nesėkmėmis yra tekę susidurti profesiniame kelyje? Kaip ta pati situacija atrodo iš laiko perspektyvos?

Baigusi mokslus dailės akademijoje buvau griežtai apsisprendusi, kad į spaudą nieku gyvu nelįsiu. Gąsdino didelė atsakomybė ir klaidų, kurių atspausdintame leidinyje jau nebeištaisysi, baimė. Todėl sąmoningai vengiau tokių užsakymų. Ilgai dirbau su internetiniais projektais, o po vaikų auginimo metų netikėtai atsiradę pasiūlymai iliustruoti Rositos Makauskienės „Svajonių kalną“, vėliau Evelinos Daciūtės „Drambliai ėjo į svečius“ viską apvertė aukštyn kojom. Supratau, kad kurti knygas yra pats didžiausias smagumas. Ir kur aš anksčiau buvau? Kiekviena nauja knyga yra didžiulis iššūkis, atsakomybė, daug kūrybos ir keletas taisyklių, o viską vainikuoja apčiuopiamas į knygos formą sugulęs rezultatas. Klaidų baimė niekur nedingo, tačiau kartu išugdė kruopštumą, dėmesingumą, įnešė sveiko jaudulio. Sumaketavus knygą, galutinius failus peržiūri nemažai žmonių, todėl didelių klaidų čia retai pasitaiko. Vienoje mano maketuotoje knygoje yra žodyje praleista raidė. To nepastebėjo nei autorė, nei redaktorė, nei kūrybos vadovė, nei aš.

Knyga buvo išleista be vienos raidės, ir nors raidės trūko labai matomoje vietoje, to daugelis skaitytojų taip ir nepastebėjo.

Vėliau knygos tiražas buvo kartojamas ir turėjau progą šią klaidą ištaisyti. Kita mano nesėkmė yra vienos knygos maketas. Jis gavosi puikus, tad lyg ir sėkmė, tačiau mano knygos įsivaizdavimas, kurį aš galiausiai įgyvendinau, prieštaravo kūrinio iliustruotojos įsivaizdavimui. Be jokių piktumų, su abipuse pagarba ji negalėjo priimti mano varianto, o aš – jos. Smalsu, kurį variantą pasirinko leidykla? Rudenį turėtume pamatyti. Daugelis nesėkmių lieka užkulisiuose nepastebėtos ir tik nedaugelis apie jas sužino ar pamato. Galbūt kitas popierius būtų labiau tikęs, kitas formatas pigiau kainavęs, o kitoks įrišimas būtų knygai suteikęs norimą efektą. Viso to dar tik mokausi.

Prie knygos prisiliečiate iš įvairių pusių – tiek iliustruodama, tiek kurdama knygos dizainą. Ar galima teigti, kad iliustravimas yra kūrybiškesnis darbas, o knygos dizainas, maketavimas – daugiau amatas? O gal toks palyginimas knygų dizainerį gali net įžeisti?

Iš dalies su tuo sutikčiau, nes man pačiai maketavimas yra gerokai paprastesnis užsiėmimas nei iliustravimas. Yra knygų kategorijos, kurias maketuoti galima puikiausiai išmokti. Knygas vaikams priskirčiau prie tų, kurioms amato žinių nepakanka. Jas maketuojant, reikia kūrybiškumo ir įsijautimo. Kas tinka vienai, gali visiškai netikti kitai, standartiškose situacijose panaudoti sunkiai suderinami šriftai tam tikrame kūrinyje kartu su iliustracija gali suskambėti tiesiog tobulai.

Maketavimas knygą gali pastiprinti arba sumenkinti, nebūtinai gražus maketas yra patogus naudoti. Maketuotojas gali įtakoti knygos skaitymo malonumą.

Netinkamai parinktas raidžių dydis, tarpai tarp eilučių, nepatogiai išdėliotas tekstas, per mažas teksto kontrastas su iliustracija gerokai apsunkina skaitymą, istorijos suvokimą, tai gali sukelti knygos atmetimo reakciją. Nors gali atrodyti, kad šis darbas yra labai svarbus, vis tik, mano manymu, svarbiausi žmonės kuriant knygą vaikams yra autorius ir iliustratorius. Jei istorija nevykusi, o iliustracijos neskoningos, geras maketas knygos neišgelbės.

Šalies bibliotekas pasieks 190 naujų kompiuterių

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka 52 šalies savivaldybėms perduos 190 naujų stacionarių kompiuterių, kurie bus paskirstyti miestų ir rajonų bibliotekoms. Tokiam Kultūros ministerijos parengtam nutarimo projektui trečiadienį pritarta Vyriausybės posėdyje.

Valstybei nuosavybės teise priklausantis ir šiuo metu Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos patikėjimo teise valdomas ilgalaikis turtas – stacionarūs kompiuteriai – perduodami savivaldybių nuosavybėn viešųjų bibliotekų veiklai. Bendra kompiuterių vertė – 204 tūkst. eurų.

„Šiuolaikinė biblioteka seniai nebėra vien tik vieta, į kurią žmogus ateina pasiskolinti jam reikiamą knygą. Kompiuteriai ir interneto paslaugos viešosiose bibliotekose užtikrina informacinių ir ryšių technologijų prieinamumą gyventojams, ypač atokesnėse vietovėse. Šalies viešosios bibliotekos reikšmingai prisideda prie Lietuvos gyventojų skaitmeninės atskirties mažinimo, sudarydamos sąlygas ir skatindamos žmones įgyti naujų žinių ir įgūdžių, kad jie sėkmingai ir visapusiškai naudotųsi informacinėmis ir ryšių technologijomis savo gyvenimo kokybei gerinti“, – sako kultūros viceministras Gytis Andrulionis.

Kultūros ministerijos kartu su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka vykdomu tęstiniu investicijų projektu „Bibliotekų kompiuterizavimas“, finansuojamu Valstybės investicijų programos lėšomis, siekiama išlaikyti sukurtą viešos prieigos gyventojams infrastruktūrą viešosiose bibliotekose, atsižvelgiant į naudingą kompiuterinės įrangos tarnavimo laiką, technologinę pažangą ir besikeičiančius gyventojų poreikius. Bibliotekininkų organizuojami skaitmeninio raštingumo mokymai ir konsultacijos mažina gyventojų skaitmeninių įgūdžių skirtumus visoje šalies teritorijoje, taip pat skatina naudotis elektroninėmis viešosiomis ir verslo paslaugomis.

Laisvalaikio skaitiniai: gyvenimo būdo žurnalai, meilės istorijos

Iš kur gimsta vaikų literatūros klasika?

Ne paslaptis, kad renkantis knygą norima išsirinkti kuo geresnę. Siekiama, kad ir vaikai pajustų geros literatūros magiją. Tik kaip išsirinkti tą knygą iš tūkstančių leidžiamų?

„Geriausios visų laikų knygos“, „Visų laikų populiariausios knygos“, „Skaitomiausios knygos“ – į pagalbą ateina populiariojoje žiniasklaidoje sudaromi knygų sąrašai, kuriuose pateikiamos literatūros kritikų, įžymių visuomenės veikėjų ar interneto vartotojų išrinktos knygos. Šie sąrašai turėtų ir padėti atrasti vertas perskaityti knygas, ir parodyti, kiek daug knygų dar nėra perskaityta.

Dažnai į tokius sąrašus pakliūva vadinamoji knygų klasika. Prie knygos pritvirtinta etiketė „klasika“ norom nenorom suponuoja, kad knyga yra vertinga. Tik kokią knygą galima vadinti vaikų literatūros klasika ir ar tikrai ją visada verta skaityti?

Galima būtų išskirti keletą klasikinių knygų bruožų.

Apie ką knygas rašo vabzdžiai?

„Ši knyga nėra žmonių parašyta“ – skelbia knygos anotacija. Ir ją perskaityti sunkoka – čia nei dantiraštis, nei piktografijos, nei raidynas. Tarsi ideogramos, bet nė vienas ženklas nėra identiškas kitam. Kas tai? Apie unikalią knygą „Vabzdžių kalba“ („The Language of Bugs“) Londono knygų mugėje kalbamės su menininku, knygų dizaineriu iš Kinijos Zhu Yingchunu.

Regis, viskas prasidėjo nuo cikados. „Stovėdamas tarp medžių pamačiau ant lapo nutūpusią cikadą. Man tik pradėjus tapyti, ji užšoko ant dažų paletės, iš jos – ant mano eskizų sąsiuvinio, ir pradėjo jame „piešti“. Užlipo man ant rankos, tada – vėl ant popieriaus. Užtėškiau lašelį vandens, cikada jame paplaukiojo. Jos paliktos žymės atrodė labai dailiai“, – rašo menininkas Zhu Yingchunas.

O galbūt viskas prasidėjo nuo žalio vabalo. „Dirbdamas sode pastebėjau kai ką, kas mane labai nustebino: baltos žymės augalų lapų paviršiuje, bet patys lapai neperkąsti. Prie jų tupėjo žalias vabalas. Tie raštai mane pribloškė – tokie rituališki, tarsi kažkas būtų meldęsis dangui. Būtent šis atsitiktinis atradimas mane paskatino keisti savo mąstymą. Pradėjau atidžiau stebėti vabzdžius – juk sodininkavimas nėra mano profesija. Netrukus pastebėjau kitą baltai išvagotą lapą. Jo ornamentai man pasirodė labai panašūs į senovės Kinijos filosofo Laodzi kaligrafines Tao išraiškas“, – sako Zhu (pasak senovės kinų filosofijos, Tao – tai pasaulyje egzistuojanti nematoma jėga, kuri kuria ir palaiko gyvybę, tai didysis vienis, kelias. Kartu – kryptis, kuria eina vidinę intuiciją turintis žmogus).

Graikijoje rasta seniausia rašytinė „Odisėjos“ ištrauka

Dalį knygų Palangos bibliotekai tenka nurašyti: atneša šlapias, su smėliu, žuvies kvapu

Skaitykite nemokamai: išleistas pirmas žurnalo apie literatūrą „Knygų vaikai“ numeris

Rašytojo Tomo Dirgėlos iniciatyva virto realybe – išleistas pirmas internetinio žurnalo apie vaikų literatūrą „Knygų vaikai“ numeris. Jį galima skaityti nemokamai.

Skaitytojai, migruokite ne tinkle!

Šį spalį bus treji metai, kai įkūriau nepriklausomą knygyną „Juodas šuo“. Iš to, kas žmonėms nebereikalinga ir išmetama, atrenku vertingiausias knygas ir migruodamas po Lietuvą surandu joms naujus šeimininkus. Knygų paieška sudarė sąlygas nuvykti į Jungtines Amerikos Valstijas, ten domėjausi lietuvių išeivijos leidiniais – noriu, kad apie šią mūsų istorijai svarbią leidybą sužinotų kuo daugiau žmonių. Šiuo metu tai pagrindinė „Šuns“ misija.

Pasakojimą pradėsiu atsispirdamas nuo 2013 metų, nors, pasak dr. Naglio Kardelio, jei nuramintume vidinį įsitikinimą esamojo amžiaus bei jo problemų unikalumu, atsivertę tarpukario spaudos puslapius, atrastume analogiškų ar net identiškų problemų svarstymą, kuris dažną nustebintų įžvalgumu ir išvadų naujumu.

Prieš penkerius metus „Pegasui“ atidarant didžiausią knygyną Vilniuje buvo skelbiama: ši netradicinė knygų parduotuvė – tai žingsnis naujos koncepcijos knygynų link. Klausiate, kokia ji? Vis dar nežinau, pasak kūrėjų – erdvus knygynas. Be šabloniškai skambančių pažadų lavinti vaizduotę, žadinti smalsumą, plėsti akiratį, atmintyje įstrigo skyrių ekspertai, kurie – buvo žadama – pagal lankytojų skaitymo įpročius ir poreikius teiks aukšto lygio konsultacijas. Tikiuosi, kad konsultantai tai daro, ir žinia netapo tik dar viena piarine akcija.

Ar didžiausio knygyno pažadai pildosi, tegu vertina „Akropolio“ lankytojai ir moksliniai tyrimai. Pats tuo metu svarsčiau apie asmeninio knygyno įkūrimą ir į tinklinius knygynus užsukdavau nebent ieškodamas idėjų, ką daryti kitaip. Smalsiai stebėjau nuolatos kintantį Lietuvos knygų prekybininkų žemėlapį – manau, turime šiek tiek iniciatyvų, kurios kloja nepriklausomų knygynų kultūros pamatus, siūlo ar siūlė naujas lankytojų migravimo koncepcijas.

Atostogos su „Baltomis lankomis“: nuo vasariškų skaitinių iki paslaptingų trilerių

Atostogos – ne tik poilsio, kelionių ir susitikimų metas, bet ir laikas, kai daugiau dėmesio skiriame knygoms. Kad skaitinius pasirinkti būtų lengviau, leidykla „Baltos lankos“ paruošė knygų atostogoms atmintinę: čia rasite ir ryškių, įtraukiančių vasariškų skaitinių, ir kokybiškų detektyvų bei įtampos ir paslapčių kupinų trilerių.

„Dar gurinių“ – literatūros kritiko užrašai

„Dar gurinių“ – taip ir vadinasi žinomo literatūros kritiko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Valentino Sventicko nauja eseistinių užrašų knyga. Panašią originalaus žanro knygą „Guriniai“ yra išleidęs 2013 m., už ją apdovanotas G. Petkevičaitės-Bitės literatūrine premija. „Dar gurinių“ išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė.

Guriniais autoriaus gimtinės apylinkėse yra vadinami trupiniai. Dažniausiai tai – duonos trupiniai. Nesunku suprasti, kad literatūros kritikas taip gali vadinti savo užrašus, atsirandančius... savaime. Dažniausiai jie trumpi, eskiziški, neįpareigojantys knygos skaityti nuo pradžios iki galo.

Andrius Jakučiūnas: 10 patarimų skaitytojams, kaip patikimai apsisaugoti nuo naujų knygų kultūros

Literatūros ekspertai: apie vertingas knygas, leidybos tendencijas, tai, ką vertėtų išleisti lietuviškai

Kiekvienais metais Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) skelbia vertingiausių verstinių knygų rinkimus, – ekspertai atrenka kūrinius, kurie nusipelno rimtą, išliekamąją vertę turinčias knygas mėgstančių žmonių dėmesio. Čia – pokalbis su šias knygas atrinkusiais ekspertais apie tai, kokie buvo 2017-ieji knygų leidyboje, kokios tendencijos pastebimos, kuo ypatingos į vertingiausių verstinių knygų penketuką patekusios knygos.

Ką skaityti vasarą? 15 naujienų knygų mėgėjams

Poetui Gintarui Gutauskui – 50

Niekada nesužinosime, kokį šunį poetas Gintaras Gutauskas (1968 06 16 Šiauliai–2000 05 29 Kaunas) būtų atsivedęs į savo 50-mečio kūrybos vakarą, kiek eilėraščių rinkinių būtų išleidęs iki šios dienos, kokius laurus pelnęs… Gyvenant pasirodė dvi knygos: „Pasivaikščiojimas be šuns“ (Kaunas: „Keturi vėjai“, 1990 m.) ir „Žaidimai Dievo laukuose“ (Kaunas: „Nemunas“, 1996 m.), po G. Gutausko mirties poetė Violeta Šoblinskaitė sudarė rinktinę „Metas keliaut, mylimoji“ (Kaunas: „Nemunas“, 2001 m.) ir parašė išmintingai jautrų „Pabaigos žodį“.

Kūrybos antologijoje „Kauno vainikai“ (Kaunas: „Nemunas“, 2000 m.) publikuojama G. Gutausko autobiografija, kuri, tepatvirtina pažinoję Gintarą, trumpai ir raiškiai atspindi poeto asmenybę

Grafikas Tadas Adomavičius: geros iliustracijos gali sustiprinti silpnoką kūrinį

Ne kartą buvome mokyti nespręsti apie knygą iš jos viršelio. O ar galima spręsti apie knygą iš jos iliustracijų? Ar piešiniai gali pataisyti vidutiniškai parašytą kūrinį? Iliustruotojo ir grafikos dizainerio TADO ADOMAVIČIAUS meilė knygoms ir jų iliustracijoms atvedė jį iki leidyklos „Nieko rimto“ durų.

Šios leidyklos išleista knyga „Tvanų šeimynėlė. Geri kaimynai“ tapo pirmąja, kurią Tadas iliustravo. Koks piešinių stilius šiuo metu labiausiai patinka vaikams ir jaunimui? Ar dailininkas turi svajonių knygą, kurią norėtų iliustruoti? Kaip jis nupieštų šią vasarą? T. Adomavičius mielai sutiko įsileisti skaitytojus į savo kūrybos erdvę.

Knygų lentyna. Patirtys tarp kasdienybės ir svajonių, Kipro saulė ir kaip lieknėti filosofiškai

Tobuli atostogų romanai!

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vasaros naujienos

Prasidėjo vasara – atėjo metas planuoti atostogas. Atostogų būna įvairių, tačiau smagiai ir prasmingai atostogaujant tikrai nebūtina toli keliauti ar aukštai kopti. Geroms atostogoms pakanka gerų istorijų. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla šią vasarą pasitinka šūkiu: atostogauk knygose! Pateikiame knygų žemėlapį, kuriuo vadovaudamiesi atostogas suplanuosite nepriekaištingai.

Gyvenimo provokatoriumi vadinamas Alexas Monaco apie naują knygą: „Kvepalų reikia ne tik kūnui, bet ir sielai“

Ko laukti skaitytojams: leidykla „Tyto alba“ atskleidžia vasaros naujienas

Septynių vaikų mama apie skaitymo troškulį ir… silkę

Septyni vaikai. Du anūkai. Populiarus tinklaraštis „7 taškai“. Kūrybos agentūros vadovės kėdė. Daugybė paskaitų susitikimų ir bendrystės idėjos terapiniame romane „Vandeninės moterys“. Už gyvenimo patirtis SABINA DAUKANTAITĖ yra dėkinga savo vaikams. Už klaidas – irgi.

„Be klaidų gyvena tik dievai“, – sako Sabina, kurią šį savaitgalį bus galima sutikti ir jos istorijų pasiklausyti Anykščiuose, literatūros festivalyje visai šeimai „Nuotykiai tęsiasi!“

Sabina, jūsų knyga „Vandeninės moterys“ buvo tiesiog išgraibstyta. Smalsu, kiek kartų pati ją skaitėte?

Rašydama knygą nuolat skaičiau tai, ką buvau parašiusi praėjusį kartą. Skaičiau ir perrašinėjau, kol supratau, kad šlifuodama tekstus sugaištu gerokai daugiau laiko, negu juos rašydama. Jei būčiau leidusi sau tobulinti, gali būti, kad iki šiol knyga nebūtų baigta. Leidykla laukė rankraščio sutartu metu, todėl neturėjau laisvės gyventi šiuo „nėštumu“ kiek tik panorėsiu, spaudė terminas. Kai knyga buvo išleista, kurį laiką negalėjau nė puslapio perskaityti. Buvau persisotinusi šia istorija. Tik dabar paimu į rankas ir pasklaidau, bet nuo pradžios iki galo dar nesu jos perskaičiusi ir nežinau, ar skaitysiu.

Knyga tarsi gimė iš tinklalapio „7 taškai“. Kodėl nusprendėte, kad jos reikia?

Esu lengvai sugundoma kūrybinėmis galimybėmis. Mane išprovokuoti kūrybiniam veiksmui yra vieni niekai. Leidykla pasiūlė, o aš, kelias dienas padvejojusi, sutikau. Buvo tikras iššūkis tinklaraščio miniatiūras paversti rišliu didelės apimties tekstu, gyvenimiškus, filosofinius etiudus išraityti į romaną. Rašydama knygą, tarsi žaidžiau seniai parašytais tinklaraščio tekstais, suteikdama jiems naują draminį kontekstą, jungdama į vientisą loginę grandį iki tol visiškai tarpusavyje nesusijusius parašymus.

Sakyčiau, šios knygos man prireikė tik tuomet, kai savo pastangomis pradėjau ją kurti.

Festivalio „Poezijos pavasaris 2018“ apdovanojimai

Gegužės 13–27 dienomis vyko tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris 2018“, kurio metu pagerbiami ryškiausi praėjusių metų poetai, įteikiami prizai už poezijos vertimus į lietuvių kalbą, už lietuvių poezijos vertimus į kitas kalbas, už svariausią debiutą almanache, pagerbiamas aktorius poezijos skaitovas, teikiami kiti apdovanojimai.

Penkiasdešimt ketvirtojo tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris 2018“ metu įteikta 15 apdovanojimų.

1. „Poezijos pavasario“ laureatu tapo ir Maironio premiją pelnė poetas Almis Grybauskas už eilėraščių rinkinį „Toli blizga“ (leidykla „Homo liber“, 2017).

2. Dionizo Poškos premijos laureatas – poetas Algimantas Mikuta už eilėraščių knygą „Kelias į Laumes“ (leidykla „Kauko laiptai“, 2017).

3. Vilniaus miesto mero premijos laureatas – poetas Vytautas Stankus už knygą „Skruzdžių skandinimas“ (leidykla „Versus aureus“, 2016).

4. Vilniaus miesto savivaldybės Laimono Noreikos aktoriaus skaitovo prizininkai – aktoriai Balys Ivanauskas ir Artūras Dubaka.

5. Salomėjos Nėries premijos laureatė – poetė Indrė Valantinaitė už eilėraščių knygą „Trumpametražiai“ (leidykla „Alma littera“, 2017).

6. Zigmo Gėlės premijos laureatas – Dovydas Grajauskas už pirmąją eilėraščių knygą „Apie reiškinius“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017).

7. Jono Aisčio premijos laureatas – poetas Edmundas Janušaitis už eilėraščių rinkinį „Debesų sala“ (leidykla „Naujasis lankas“, 2017).

8. „Poezijos pavasario“ premija už poeziją vaikams skirta poetei Daivai Čepauskaitei už knygą „Baisiai gražūs eilėraščiai“ (leidykla „Žalias kalnas“, 2017).

9. „Poezijos pavasario“ prizas už pasaulio poezijos vertimus į lietuvių kalbą skirtas vertėjai Austėjai Merkevičiūtei už Ali Abdollahi knygos „Sielos smailė lanke“ sudarymą ir poezijos vertimus iš persų kalbos, kurią išleido Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga. Prizas – dailininkės Marytės Gurevičienės meno kūrinys, galerija „Meno niša“.

10. „Poezijos pavasario“ prizas už lietuvių poezijos vertimus į kitas kalbas skirtas vertėjai Agnieszkai Rembiałkowskai (Lenkija) už Nijolės Miliauskaitės, Sigito Gedos ir Vlado Braziūno poezijos knygų vertimus. Prizas – dailininkės Nijolės Vilutienės grafikos kūrinys.

11. „Poezijos pavasario“ prizas už eseistiką „Poezijos pavasario“ almanache skirtas literatūrologei dr. Audingai Peluritytei-Tikuišienei už esė „Pokalbiai su One“. Prizas – dienraščio „Lietuvos rytas“.

12. „Poezijos pavasaris“ rengėjų prizas už literatūros sklaidą skirtas literatūrologei dr. Žydronei Kolevinskienei. Prizas – dailininko Arvydo Kašausko tapybos kūrinys.

13. Moksleivių poezijos skaitymų „Augame kartu su eilėraščiu“ prizininkė – Akvilė Ližaitytė, Šakių „Žiburio“ gimnazija, IV klasė.

14. Poezijos ir dainuojamosios poezijos vakaro „Sueiliuotas pavasaris“ prizininkas – Simonas Bernotas.

15. Už įdomų debiutą „Poezijos pavasario“ almanache kultūros ir meno leidinio „Nemunas“ prizininkė – Samanta Kietytė.

Tarptautinis festivalis „Poezijos pavasaris“ – iškiliausias kasmetinis literatūrinis renginys Lietuvoje, rengiamas Lietuvos Rašytojų sąjungos. Festivalis rengiamas nuo 1965 m., gegužės mėnesį.

 

Knygų lentyna. Mumbajaus portretas, Vilniaus žydai ir virtuvės šefo gyvenimas Paryžiuje

Gegužę išleistų knygų naujienos, kurių dairykitės knygynuose.

Tarp labiausiai lietuvių vagiamų knygų – V. Adamkaus, B. Sruogos ir A. Jagelavičiūtės kūriniai

Elektroninių knygų populiarumas vis auga – prognozuojama, jog šiemet jos sudarys apie ketvirtį visų pasaulyje parduodamų knygų. Smagu – saugome medžius, o ir planšetė su keliais šimtais kūrinių nevargina savo svoriu. Visgi, užsukę į knygyną, visuomet susimokame už naują, ar netgi seną knygą, o internete ieškome nemokamų grobių. Dažnai – nelegalių. Juk kam mokėti, jeigu galima nemokėti? 

Skirtingose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad elektroninėse skaityklėse nelegaliai atsisiųstų knygų procentas gali svyruoti nuo 20 (Jungtinė Karalystė) iki 60 (Vokietija) ar net šokiruojančių 90 (Nyderlandai).

Intelektinės nuosavybės apsaugos centro duomenimis, Lietuvoje veikia net 20 nelegalių e-knygų dalijimosi platformų, neskaičiuojant įvairių slaptų grupių socialiniuose tinkluose. Tokiose svetainėse populiariausi autoriai gali skaičiuoti iki kelių šimtų tūkstančių nelegalių parsisiuntimų. Pavyzdžiui, LR prezidento Valdo Adamkaus knyga „Paskutinė kadencija“ iki šių metų gegužės nelegaliai parsisiųsta buvo kiek daugiau nei 200 tūkst. kartų, Balio Sruogos „Dievų miškas“ bei Algirdo Kuzmos „Himalajai“ –  po 140 tūkst. kartų. Toliau populiariausių autorių sąraše rikiuojasi Agnė Jagelavičiūtė, Diana Jušmanovaitė, Algimantas Čekuolis ir kiti. 

Kol mes džiaugiamės savo nemokama sėkme, autoriai, kurių kūrinius vagiame, lieka be atlygio ir motyvacijos kurti toliau. Natūralu, jog kartu su motyvacija drastiškai krenta ir naujai išleidžiamų knygų skaičius.

Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė sako, jog nuo 4580 pavadinimų knygų, išleistų 2008 metais, naujai išleidžiamų knygų skaičius sumažėjo iki 3272 pavadinimų 2016-aisiais. Vagystės internete – viena iš to mažėjimo priežasčių.

„Vagystė visada yra skriauda. Šiuo atveju vagiama iš skaitytojų, autorių, leidėjų. Leidėjas parduoda mažiau knygos egzempliorių, tad mažėja jo galimybės investuoti į naujas knygas, naują turinį, – pasakoja R. Elijošaitytė-Kaikarė. – Piratavimo mastai Lietuvoje yra didžiuliai, o tai kelia nepatogumų ir platesniam e-knygų rinkos atsiradimui: dažnai žmonėms atrodo, jog internete visas turinys turi būti prieinamas nemokamai, tad mokėti už internetinį turinį tiesiog nėra tradicijos. Dėl šios priežasties elektroninės knygos vis dar lieka nišine rinka.“

LLA vykdomoji direktorė teigia, jog būdų kovoti su vagystėmis internete yra, tačiau tam reikalingas aktyvus visų suinteresuotų organizacijų bendradarbiavimas, veiksmų turėtų imtis ir pati Vyriausybė – juk nelegalų turinį platinančios svetainės uždirba didžiulius pinigus, tačiau mokesčius slepia. 

„Vienas iš būdų – mokestinės bazės peržiūra skatinant elektroninių knygų leidybą. Šiandien spausdintiems leidiniams taikomas sumažintas 9 proc.  PVM, o skaitmeniniams – standartinis 21 proc. PVM tarifas, – siūlo R. Elijošaitytė-Kaikarė. – Svarbus yra gyventojų švietimas, nuolatinis kalbėjimas apie intelektinio turinio vagysčių žalą – juk Lietuvoje piratavimo mastai vieni didžiausių pasaulyje. Taip pat, vagystės internete siejamos ir su nebaudžiamumu, tad visuomenės dėmesys, griežtesni įstatymai ir baudos taip pat galėtų šį reiškinį sumažinti.“

Ji sako, jog šiandien legalios knygų skaitymo platformos tampa vis paprastesnės ir patogesnės naudoti, o ir knygų pasirinkimas jose išties džiugina. 

„Elektronines knygas leidžia daugelis leidyklų, savo išleistas popierines knygas pritaikydamos elektroninėms skaityklėms: „Alma littera“, „Baltos lankos“, „Eugrimas“, „Kitos knygos“. Leidykla „Naujas vardas“ leidžia išskirtinai tik elektronines knygas. Didelis elektroninių knygų pasirinkimas yra platformose skaitykle.lt, knygute.lt, milzinas.lt“, – savo legalių platformų pasirinkimais dalinasi LLA vykdomoji direktorė.

Išmokime neklausti, kiek knygų perskaitei, klauskime, kaip perskaitei knygą

Nacis, kuriam suleido žydo hormonų, ir Vytuko kelionė į Marsą: kokią fantastiką rašė tarpukario lietuviai?

Išrinktas 2017 m. vertingiausių knygų penketukas ir skaitomiausia verstinė knyga

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) paskelbė 2017 metų verstinės knygos rinkimų rezultatus. Skelbiamas ekspertų išrinktas vertingiausių knygų penketukas bei skaitytojų išrinkta vertingiausia Metų knyga.

2017-ųjų Metų verstine knyga skaitytojai išrinko Juliano Barneso knygą „Laiko triukšmas“ (iš anglų k. vertė Nijolė Chijenienė, išleido „ Baltos lankos“).

LLVS ekspertai Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Audrius Ožalas, Jurga Katkuvienė ir Dalia Zabielaitė skelbia 2017 metų vertingiausių verstinių knygų penketuką:

· Julian Barnes „Laiko triukšmas“ (iš anglų k. vertė Nijolė Chijenienė, išleido „ Baltos lankos“);

· Ralph Dutli „Paskutinė Sutino kelionė“ (iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė, išleido „Sofoklis);

· Richard Flanagan „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ (iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė, išleido „Baltos lankos“);

· Wiesław Myśliwski „Akiratis“ (iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla);

· Robert Seethaler „Visas gyvenimas“ (š vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė, išleido „Baltos lankos“).

Tomas Dirgėla: „Svarbiausia vaikui leisti būti pačiu savimi“

Įkurta Kultūros leidinių asociacija

„Literatūra ir menas“, „7 meno dienos“ bei „Metai“ įsteigė Kultūros periodinių leidinių asociaciją. Tikimasi, kad prie jos prisijungs ir kita kultūrinė periodika.

P.Brickhillo „Didysis pabėgimas“ – atsiminimai apie pabėgimą iš belaisvių stovyklos

„Vilnius skaito“: Lukiškių aikštėje įsikūrė skaitykla po atviru dangumi

Sostinės Lukiškių aikštėje atidaryta pirmoji Lietuvoje skaitykla po atviru dangumi. „Vilnius skaito“ – pirmą kartą Lietuvoje organizuojamas projektas, kurio metu nuo gegužės iki rugpjūčio mėn. lauko skaitykloje kiekvienas miesto gyventojas ar svečias nemokamai galės skaityti naujausią, įvairaus žanro literatūrą.

Specialiai skaitymui pritaikytoje erdvėje įvairaus amžiaus ir skonių literatūros mėgėjai ras apie 1000 knygų, suskirstytų į temines lentynas.

Skaitykla kas mėnesį keis vietą ir keliaus į vis kitas vilniečių ir miesto svečių pamėgtas vietas. Gegužę ir birželį ji veiks Lukiškių aikštėje, vėliau kelsis prie Baltojo tilto ir į Vingio parką. Skaitykla veiks nuo 10 iki 20 valandos kiekvieną dieną be poilsio dienų, kai nelis, nes knygos bus saugomos nuo drėgmės.

Didžiąją dalį knygų skaityklai paskolino pagrindinis projekto partneris – Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka, naujausių knygų taip pat dovanojo leidyklos „Baltos lankos“, „Alma littera“, „Sofoklis“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, „Kitos knygos“, „Vaga“ ir „Tyto alba“. Šiaurės šalių rašytojų knygas pristato Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje.

Skaityklą visą vasarą prižiūrės profesionalūs Vilniaus centrinės bibliotekos darbuotojai. Knygų kataloge bus galima peržvelgti visas turimas skaityklos knygas pagal abėcėlę.

Skaityklos erdvė taip pat bus naudojama įvairiems viešiems miesto renginiams: susitikimams su rašytojais, literatūros, poezijos skaitymams, knygų pristatymams, bus rengiami „šeimadieniai“, kiti įdomūs su literatūra susiję renginiai.

Projektą „Vilnius skaito“ inicijuoja ir organizuoja renginių organizavimo įmonė „Gera pramoga“. Skaityklą padėjo įrengti: „Komandor“, „DEXTERA“, „AVON“, „Magrės baldai“, „Senukai“. Projekto „Vilnius skaito“ draugas – Vilniaus miesto savivaldybė.

Poetui Vytautui Stankui įteikta sostinės mero premija už kūrybą apie Vilnių

Už kūrybą apie Vilnių sostinės Rotušėje meras Remigijus Šimašius apdovanojo „Poezijos pavasario“ laureatą Vytautą Stankų. Poetas itin populiarus tarp jaunųjų vilniečių, dažnai visi norintys netelpa į jo rengiamus improvizuotus poezijos skaitymus įvairiose sostinės kavinėse. Autoriui atiteko speciali Vilniaus mero premija – 2 tūkst. eurų.

„Labai džiaugiuosi, teikdamas premiją už poeziją apie Vilnių. Šiuolaikiniame vaizdinių pasaulyje poezija įkvepia. Labai vertinga ir įdomu skaityti eiles ne vien apie miesto grožį, bet ir matyti tuos ženklus, kurie netrukus išnyks. Vis modernėjančiame, besikeičiančiame mieste sentimentalus žvilgsnis, užfiksuotas eilėse, yra labai svarbus: ateityje poeziją skaitysiantys galės atrasti tai, ko jau nepamatysi mieste", – kalbėjo meras Remigijus Šimašius.

Laureato V. Stankaus kūryboje šiuolaikinė sostinė užima svarbią vietą. Savo knygoje „Skruzdžių skandinimas“ poetas mini Arkikatedrą, Trijų Kryžių kalną, Lazdynų stotelę, Vilnelę, Antakalnio kapines ir kitas svarbias Vilniaus erdves, pastatus. Sostinė poetui – giliausių išgyvenimų vieta ir įkvėpimo šaltinis.

„Manau, kad viename Vilniuje yra daug Vilnių: kai tu esi moksleivis, tavo Vilnius yra dalis tavo gimtojo rajono bei kelias iki mokyklos ir atgal. Kai tampi studentu – tu matai akademinį Vilnių, o jei dirbi greitosios pagalbos vairuotoju naktį – matai dar kitokį Vilnių. Kaip ir kitokį Vilnių mato policininkai, taksi vairuotojai ir mes poetai. Ir visa tai kažkur kažkaip telpa į eiles,“ – mintimis dalijosi premiją už kūrybą apie Vilnių laimėjęs poetas V. Stankus.

Vienas įdomiausių jaunesniosios kartos autorių, vertėjas V. Stankus savo kūryba skaitytojus džiugina daugiau nei dešimtmetį. Už knygą „Vaikščiojimas kita ledo puse“ (išleido savaitraštis „Nemunas“, 2009) autoriui įteikta Zigmo Gėlės premija, knygą „Iš veidrodžio, už“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014) 2014 m. skaitytojai išrinko Metų knyga poezijos kategorijoje, o už trečiąjį eilėraščių rinkinį „Skruzdžių skandinimas“ (leidykla „Versus aureus“, 2016) autorius pernai apdovanotas Jaunojo jotvingio premija.

Vilniaus miesto savivaldybės mero premija už poeziją apie Vilnių įsteigta 2005 metais. Premija teikiama „Poezijos pavasario“ renginių metu. Vilniaus meras priima festivalio dalyvius ir įteikia mero prizą Vilniaus Rotušėje arba miesto savivaldybėje.

Apdovanojimą yra gavę šie poetai ir menininkai: Aidas Marčėnas už lyrikos rinktinę „Pasauliai“ (2005 m.); Algimantas Baltakis už eilėraščius sostinės tema knygoje „Žvirblių žiemavietė“ (2006 m.); Almis Grybauskas už poeziją apie Vilnių poezijos rinktinėje „Apžvalgos spiralė“ (2007 m.); Antanas A. Jonynas už eilėraščius apie Vilnių (2008 m.); Justinas Marcinkevičius už ciklą „Rudeninė puokštė Vilniui“ eilėraščių rinkinyje „Naktį užkluptas žaibo“ (2009 m.); Kompozitorius Algirdas Martinaitis už naujus  muzikinius projektus (2010 m.); Jonas Strielkūnas už poeziją apie Vilnių ir 2009 m. išleistą dvitomį „Lyrika“ (2010 m.); Dailininkas Mindaugas Skudutis už Vilniaus įamžinimą meno kūriniuose (2010), Leonardas Gutauskas už poeziją apie Vilnių ir poezijos knygą „Urbo kalnas” (2011 m.), Antanas Šimkus už poeziją apie Vilnių ir poezijos knygą „Sezonas baigtas“ (2012 m.), Julius Keleras už eilėraščius ir fotografijas apie Vilnių, už nuotraukų albumą „Vilniaus šaligatviai = Vilnius pavements“ (2013 m.); Ramunė Brundzaitė už  knygą „Drugy, mano drauge“ (2014 m.); Vitalijus Asovskis už lietuvių poezijos vertimų knygą „Rudens buhalteriją“ ir eilėraščius apie Vilnių (2015 m.); Marius Burokas už poeziją apie Vilnių (2016 m.); Darius Pocevičius už knygą „100 istorinių Vilniaus reliktų“ (2017 m.).

Tarptautinės Man Booker premijos laureatė – Lenkų romanistė Olga Tokarczuk

Gegužės 22 d. Tarptautinės Man Booker 2018 m. premijos laureate buvo paskelbta lenkų romanistės Olgos Tokarczuk knyga „Skrydžiai“ (angl. „Flights“). Romanas laimėtoju buvo išrinktas iš šešių galutiniam vertinimo etapui pateiktų kūrinių.

„Skrydžius“ išvertė Jennifer Croft. Be tarptautinės šlovės, knygos autorius ir vertėjas laimi po 25 tūkst. svarų sterlingų.

„O. Tokarczuk yra nuostabiu sąmoju, vaizduote ir literatūrine elegancija pasižyminti rašytoja“, – per laureato paskelbimo ceremoniją Londone sakė vertinimo komisijos pirmininkė Lisa Appignanesi.

Romane pasakojama XVII amžiaus istorija apie olandų anatomą Philipą Verheyeną, kuris pjaustė ir piešė savo paties amputuotą koją, ir XIX amžiaus istorija apie Frederico Chopino širdį, po jo mirties sesers slapta vežamą iš Paryžiaus į Varšuvą.

O. Tokarczuk yra parašiusi aštuonis romanus ir du apsakymų rinkimus, o J. Croft yra pripažinta vertėja iš lenkų, ispanų, ir ukrainiečių kalbų.

Nuo 2016 m. Tarptautinis Man Booker apdovanojimas skiriamas geriausiai knygai, išverstai į anglų kalbą ir išleistai Jungtinėje Karalystėje. Premijos tikslas – paskatinti leidyklas leisti daugiau verstinės geros kokybės grožinės literatūros. Nuo minėtų metų kasmet apdovanojama viena knyga.

Praėjusiais metais šią prestižinę premiją laimėjo Izraelio rašytojo Davido Grossmano knyga „Arklys įeina į barą“ (angl. „A Horse Walks Into a Bar“). Romaną iš hebrajų kalbos vertė Jessica Cohen.

Vaikams – nuotaikinga knyga apie devynmetį valdovą Žygimantą Augustą

Žygimantas Augustas – vienas garsiausių Lietuvos valdovų, apie kurio galią ir valdymo laikotarpį kuriamos legendos, tačiau apie jo vaikystę ir ankstyvą pakėlimą į didžiuosius kunigaikščius beveik nekalbama. Apie istoriją vaikams ir apie vaikus, Lietuvos didikų gyvenimą, Žygimanto Augusto ir jo draugų vaikystės nuotykius bei vaikų susidomėjimą istoriniais pasakojimais, kalbamės su „Šviesos“ išleistos knygelės „Žygimantas Augustas ir valdovo sostas“ autoriais – istorikais Viltare Jasinskyte ir Andrejumi Ryčkovu.

Kaip sumanėte rašyti knygą vaikams apie vieną garsiausių Lietuvos valdovų?

Andrej Ryčkov: Būdamas moksleivis maniau, jog istorija yra didžių vyrų didūs arba niekingi darbai. Studijos universitete šį stereotipą paneigė ir leido susidaryti kur kas platesnį vaizdą. Manau, kad vaikams Lietuvos istorija atrodys įdomesnė ir patrauklesnė, jei daugiau kalbėsime apie pačių vaikų vaidmenį istorijos virsme.

Viltarė Jasinskytė: Rašydami norėjome sugriauti stereotipusapie stipriausias bei įžymiausias istorines asmenybes ar įvykius, pavyzdžiui, Vytautą Didįjį ar Žalgirio mūšį. Norėjosi praplėsti istorinį lauką ir supažindinti visuomenę su kitomis asmenybėmis bei istorijomis. Knygą rašėme vaikams, todėl negalėjome įsivaizduoti geresnio personažo negu jų bendraamžis. Beje, manau, kad iš vaikiškos perspektyvos, istorija tampa kur kas įdomesnė ir patrauklesnė.

Ar šiuolaikinius vaikus domina istorinės temos?

Andrej Ryčkov: Pastaruoju metu vaikų susidomėjimas istorija yra net didesnis negu anksčiau, jis auga kartu su pilietiniu sąmoningumu. Pagrindinis mūsų noras buvo sudominti jaunuosius skaitytojus senąja Lietuvos istorija, vis dar liekančia istorinės savimonės užribyje. Todėl ši knygelė vaikams yra interaktyvi, atvira ir be pabaigos – ties siužeto kulminacija nei Žygimanto Augusto, nei visos Lietuvos istorija nesibaigia. Jei vaikams ar suaugusiems kils klausimai „O kas vyko toliau?, „Kieno herbai pavaizduoti didžiojoje menėje?“ – tuomet pagrindinis knygos siekis bus realizuotas.

Viltarė Jasinskytė: Jeigu vaikai dar vaikystėje pamatys, kad aplink juos yra daug įdomių dalykų, augant jiems dar labiau kils poreikis pažinti ir mokytis, tačiau tam, kad vaikai domėtųsi istorija ir patirtų jos pažinimo džiaugsmą – namų darbus turi atlikti tėvai. Vaikai domisi istorija ir aš kiekvieną kartą su jais susidūrusi nustembu, kiek daug jie žino ir kaip smarkiai nori sužinoti daugiau. Pastaruoju metu labai pasigendame istorinių knygelių vaikams apie mūsų šalies istoriją, ypač – parašytų iš vaikiškos perspektyvos. Pažvelgus į istorinių knygų vaikams lentynas, daugiausia matomos užsienio istorijos knygos – senovės Romos ar Egipto istorija, riterių laikai ir pan.

Kodėl pasirinkote rašyti būtent apie Žygimantą Augustą?

Andrej Ryčkov: Iš pat pradžių idėja rašyti apie Žygimantą Augustą man pasirodė banali. Maniau, jog neįmanoma sukurti įdomaus ir patrauklaus, istoriniais faktais paremto pasakojimo, tačiau klydau. Tai, kad pagrindiniu knygos herojumi tapo Žygimantas Augustas – Viltarės nuopelnas. Šalia didžiųjų vyrų ir moterų – Žygimanto Senojo, Bonos Sforcos ir Žygimanto Augusto, šioje knygoje iškyla ir kiti, eiliniai tos epochos atstovai – Kuchmistras, raštininkas, kambarinė, žirgininkas, sakalininkas ir kiti. Beje, rengiant šią knygą, teko atlikti ne vieną tyrimą, todėl ne tik veikėjai, bet aprangos bei interjero detalės turi istorinius renesanso laikotarpio analogus.

Viltarė Jasinskytė: Juk Žygimantas Augustas buvo paskelbtas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu būdamas vos devynerių metų! Šis faktas tapo nuoroda į vaikams patrauklią istoriją, todėl nusprendėme parašyti knygą apie istorinę asmenybę – vaiką. Pagrindinis veiksmas vyksta Vilniuje, valdovų rūmuose, o pasakojimas prasideda Žygimanto Augusto pakėlimo ceremonijos dieną, kuomet jo tėvai – Žygimantas Senasis ir Bona Sforca liepia jam surasti tris paslėptas insignijas. Tuomet Žygimantas Augustas kartu su dviem draugais leidžiasi į nuotykių ir atradimų kupiną kelionę po dvarą.

Lietuvos leidėjų asociacija turi naują valdybą

Laisvalaikiui ir pažinimui – dvi naujos knygos

Rašytoja A.Meškauskaitė ir dailininkė J.Šulskytė – kūrėjos, prakalbinusios daiktus

Kartais besisukiodami kasdienybėje pamirštam pastebėti aplink save esančių daiktų. O jie tikrai galėtų papasakoti įdomiausių istorijų. Juk tiek mato ir žino! Rašytoja Audronė Meškauskaitė ir dailininkė Jurga Šulskytė savo knygoje „Interviu su daiktais“ (leidykla „Nieko rimto“) žurnalisto Jurgio lūpomis prakalbino ir sagą, ir šukas, ir lagaminą, ir dar keletą daiktų, kurių gyvenimo istorijos ne tik stebina, bet ir įkvepia.

2018 m. balandžio mėnesio knygos vaikams ir paaugliams

Pateikiame informaciją apie naujausius vaikų ir jaunimo literatūros leidinius, remdamiesi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos elektroniniu leidiniu „Informacija apie Lietuvoje išleistus leidinius, gautus Nacionalinėje bibliotekoje“.

Nacionalinė biblioteka sukūrė ir pradeda teikti dar vieną e. paslaugą

Nacionalinėje bibliotekoje oficialiai atidaryta Jolitos Vaitkutės instaliacija „Pabudę iš knygų“

Vilniečius kvies skaitykla po atviru dangumi „Vilnius skaito“

Šią vasarą Vilniuje, populiariose, žmonių lankomose vietose – skveruose, aikštėse – veiks mobili knygų skaitykla po atviru dangumi „Vilnius skaito“. Tai – naujas, unikalus, pirmą kartą Lietuvoje organizuojamas projektas, kurio metu gegužės-rugpjūčio mėn. lauko skaitykloje kiekvienas miesto gyventojas ar svečias nemokamai galės skaityti naujausią, įvairaus žanro literatūrą specialiai tam pritaikytoje erdvėje.

Vilniuje skaitykla pradės veikti gegužės 24 d. Lukiškių aikštėje. Vėliau kas mėnesį ji keis lokaciją ir kelsis į kitas miestiečių pamėgtas vietas, ir iš viso veiks 100 dienų iki rudens. „Artėjančio 700 metų jubiliejaus proga Vilnius rengiasi tapti „Pasaulio knygų sostine“. Toks titulas labai tinka daugiataučiam, atviram, draugiškam ir daug veidų turinčiam Vilniui. Mūsų miestas – daugelį amžių skirtingomis kalbomis ir pačių įdomiausių pasakotojų rašyta knyga. Skaityklos po atviru dangumi yra tarsi įžanga į „Pasaulio knygų sostinės“ projektą. Esu tikras, kad vilniečiai ir miesto svečiai pamils šią pramogą, kviečiu visus pasimėgauti vasara ir knyga pirmoje atviroje skaitykloje miesto centre!” – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Skaitykloje planuojama turėti apie 1000 knygų, suskirstytų į temines lentynas, skirtų įvairaus amžiaus ir skonio skaitytojams. Didžiąją dalį knygų skolina pagrindinis projekto partneris – Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka, naujausių knygų taip pat dovanoja leidyklos „Baltos lankos“, „Alma Litera“, „Sofoklis“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, „Vaga“, „Tyto alba“. Knygas bus galima skaityti įsitaisius ant patogių sėdmaišių, tačiau knygų išsinešti nebus galimybės.

Skaityklos erdvė taip pat bus naudojama įvairiems viešiems miesto renginiams, pavyzdžiui, susitikimams su rašytojais, literatūros, poezijos skaitymams, knygų pristatymams, bus rengiami „šeimadieniai“ ir pan.

Saulius Vasiliauskas. Lietuvos leidėjai tarptautinėje Londono knygų mugėje

Londono parodų centre „Olympia“ balandžio 10–12 d. vyko tarptautinė knygų mugė, kurioje Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – tapo šių metų programos „Market Focus“ viešniomis. Mugėje dalyvavo Kristina Sabaliauskaitė, Alvydas Šlepikas, Undinė Radzevičiūtė ir Tomas Venclova, vykstančiuose renginiuose eiles skaitė Marius Burokas, Giedrė Kazlauskaitė ir Aušra Kaziliūnaitė, susitikimą su gerbėjais surengė Jonas Mekas. Rengiantis mugei, į anglų kalbą išversta 19 lietuvių autorių knygų. Vis dėlto ši mugė pirmiausia orientuota į leidybos specialistus, todėl apie lūkesčius, rinką ir mažos šalies leidybines perspektyvas joje nutariau pasikalbėti su keliais Lietuvos leidėjais ir leidybos ekspertais.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyr. redaktorius Saulius Repečka

Esi ilgametis knygų mugių dalyvis, todėl noriu paklausti, kaip kinta leidėjų dėmesys mažesnėms valstybėms?

Baltijos šalys šiųmetinėje mugėje dalyvauja svečių teisėmis, joms skiriamas didelis dėmesys. Susitikus su kolegomis iš užsienio, didžiųjų leidyklų, tokių kaip „Random House“, atstovams nebereikia aiškinti, kas yra Lietuva, kokia jos literatūra – jie netgi pažada ateiti prie mūsų stendo. O prieš 10 metų dar tekdavo aiškinti, kur ta Lietuva apskritai yra.

Man rodos, proveržis prasidėjo, kai Lietuva tapo Frankfurto knygų mugės viešnia (2002 m., – S. V.). Tada išsivertėm nemažai knygų į vokiečių kalbą, o vertimai į didelės šalies kalbą – labai svarbu. Pernai Lietuva labai gerai pristatyta Leipcigo knygų mugėje: net gatvėse buvo užrašų apie Lietuvą, autorių nuotraukų... O dabar Londone apie mus rašo „The Bookseller“ ir kiti reikšmingi žurnalai. Patekti į tokią plačią areną, turiu galvoje anglakalbes šalis, Lietuvai turbūt pavyko pirmą kartą.

Kiek naudinga Lietuvos leidėjams šių metų mugė užmezgant ryšius ir įsitvirtinant?

Dar sunkoka prognozuoti, bet nereikia užsidėti rožinių akinių. Mūsų autoriais anglakalbiame pasaulyje dažniausiai domisi nedidelės nišinės leidyklos, neturinčios tokio potencialo išreklamuoti ir pristatyti autorius kaip didžiosios. Bet... Viskas prasideda nuo mažų dalykų, svarbiausia, kad kūriniai verčiami, mums rodomas dėmesys.

Ko užsienio leidėjai ieško lietuvių literatūroj, ko (ne)randa?

Bendraujant su įvairių šalių leidėjais ryškėja skirtingi interesai: vokiečiai, pavyzdžiui, ieško bendrų istorinių sąlyčio taškų, dėl to ten populiarus Alvydas Šlepikas, Leipcigo mugėje jis tikrai buvo žvaigždė. Kaip ir Undinė Radzevičiūtė: vokiečių leidėjai nori moderniosios, šiuolaikinės literatūros, atspindinčios vyraujančias tendencijas.

Taigi daug kas priklauso nuo tautos. Pavyzdžiui, bandai pristatyti Saulių Spurgą, rašantį apie Abiejų Tautų Respublikos padalijimus, – šalys, kurios yra šalia mūsų, susidomi, bet tolimesnėms tautoms tai neaktualu.

Koks tavo, kaip leidėjo, pagrindinis tikslas mugėse: ryšių mezgimas, profesiniai santykiai ar bend­ros tendencijos, konteksto analizė?

Svarbu ir tai, ir tai. Tačiau įnikus į tam tikrus profesinius dalykus, abstrakcijoms, tendencijoms laiko lieka mažiau. Tik, man atrodo, ne Londonas yra leidybos madų demonstruotojas, o Frankfurtas. Kažkada, pavyzdžiui, Frankfurte labai aiškiai pajutom, kad ateina erotikos banga, kitąkart – twisted thrillers banga. Be to, tuo metu skelbiami ir Nobelio, ir kitų prestižinių premijų laureatai. Londonas – labiau profesionalams skirta mugė. Čia susitinki su leidėjais, atnaujini kontaktus ir panašiai.

Bet, regis, ir Londono mugėje daugiau dėmesio skiriama ir kultūrinei programai?

Tiksliai pastebėta. Mažesnės mugės, pvz., Gotenburgo ar Leipcigo, visąlaik pasižymėdavo kultūriniu krūviu. Tai, kad nuo seno komercinėmis laikomose Frankfurto ir Londono mugėse atsiranda kultūrinis dėmuo, mums labai svarbu. Savo komercine literatūra vargiai ką nustebinsim, nebent prajuokinsim. Mums vienintelis būdas tapti žinomiems – pasirodyti kultūriniu lygmeniu su savo poetais, rašytojais... Nežinau, ar žmonės sąmoningėja, ar keičiasi kultūrinis klimatas, bet, regis, pasauliui nusibodo komercinė literatūra, pradedama domėtis nišiniais dalykais, atsiranda proga pasisakyti ir mažų šalių gyventojams.

Leidyklos „Kitos knygos“ vadovas Gediminas Baranauskas

Kokie lūkesčiai buvo vykstant į šią mugę ir ar jie išsipildė?

Lūkesčiai nebuvo labai dideli. Esame daugiau vertimų leidykla, verčiame knygas į lietuvių kalbą, nors turime ir gana įspūdingų lietuvių autorių. Pagrindinis darbas vyksta ne mugėse, o namie, leidykloje analizuojant informaciją, renkantis knygas, skaitant rankraščius... O mugė daugiau susitikimų, bendravimo erdvė. Naujų kontinentų čia neatrasim, viskas maždaug žinoma.

Taigi kontekstas žinomas jau prieš atvykstant, ar mugėje galima ką nors nauja atrasti?

Londono mugė nėra tokia svarbi, kaip Frankfurto, kur galima pamatyti ir nuveiksi maždaug viską.

„Kitos knygos“ – viena drąsesnių, daugiau rizikuojančių ir mažiau rinkos dėsningumams pataikaujančių leidyklų Lietuvoje. Kaip tokia leidykla atrodo platesniame kontekste? Štai vienoje mugės diskusijoje kalbėta apie tabu temas, kurių leidėjai vengia...

Tiesą sakant, nelabai apie tai mąsčiau... Ilgus metus man buvo liūdna, nes atrodė, kad skaitytojas nelaukia naujų iššūkių, neieško naujų idėjų. Bet dabar atėjo palankus metas – žmonės domisi geromis, aukšto lygio knygomis kaip, pavyzdžiui, Yuvalio Noah Harari’o „Sapiens“ ir „Homo deus“. Kai tokios knygos perkamos, apima nuostabus jausmas: nustoji galvoti, jog skaitytojai Lietuvoje nesidomi ar nesupranta jų problematikos. Nors kai kuriomis temomis lietuviai vis dar nesidomi, pavyzdžiui, klimato kaita.

O apie tabu temas ir sensacingas knygas pasakysiu tik tiek: knygą parašyti, išleisti ir išversti, ypač kokybiškai, užtrunka. Knyga kaip vynas – reikia laiko jai subręsti. Gali nutikti ir taip, kad kol knyga bus parengta ir išleista, sensacijos atvės, o temos jau nebebus tabu.

Ar pasitaikė, kad jūsų išleistos knygos skaitytojams prireikė tik po daug metų?

Knyga turi būti subrandinta, labai gerai parašyta, subalansuota ir pasverta. Tikrai gera knyga – tai akis atverianti knyga. Gali būti taip, kad jai laikas dar neatėjo. Sensacijos būdingesnės žurnalistikai ar feisbukui. Nors pasitaiko, kad kas nors paklausia, kodėl niekas neišverčia ir neišleidžia kokio nors autoriaus, kurį mes, pvz., išleidome prieš 10 metų.

Ar sudėtinga mažos šalies leidėjui derėtis su populiaresniais, žinomesniais autoriaus, įsigyti jų autoriaus teises?

Mūsų pasaulis ir labai paprastas, ir drastiškai kont­rastingas: arba rašytojas iš visų jėgų bando save parduoti, bet, deja, niekas neperka, arba dėl jo kūrybos susidaro didžiulė eilė. Pasaulyje populiariam autoriui brautis į Lietuvos rinką su laužtuvu nereikia.

Ar ši mugė padidins Baltijos šalių literatūros svarbą, aktualumą?

Aišku, padidins ir Lietuvos, ir Lietuvos autorių matomumą. Tik kokiu mastu? Man labai gerą įspūdį daro profesionalūs rinkodaros sprendimai, kuriuos pasitelkia mūsų kaimynai. Tarkim, latvių komiksų knygelė apie intravertus – tikrai puikiai pristatyta, reklamuojama net mugės tualetuose. Tai solidi reklaminė kampanija, skirta mugės dalyviams ir lankytojams.

Manote, Lietuvos leidėjams stinga tokių rinkodaros sprendimų?

Sunku vertinti, bet nematau tokių „šūvių“, kad vaikščiodamas po mugę būtum tiesiog priverstas susipažinti su konkrečiu kūriniu.

Ar konkuruoja dėl dėmesio Baltijos šalys, kurių stendai greta, kurios pristatomos po vienu „skėčiu“?

Kultūroje, literatūroje, leidyboje konkurencija gana humaniška. Nes jeigu, tarkim, tau reikia mobiliojo telefono, tu nepirksi iškart kelių, todėl prasideda agresyvi konkurencinė kova, kurioje laimėtojas tik vienas. O literatūroje šiek tiek kitaip – galiu ryte skaityti G. Garcíą Márquezą, o vakare F. Dostojevskį. Todėl, manau, Baltijos šalys ne konkuruoja, o gali papildyti viena kitą.

Vis dėlto susidarė įspūdis, kad lietuvių, latvių ir estų leidėjai nebendrauja, nesidomi vieni kitais...

Įdomus pastebėjimas. Nežinau, su kuo tai susiję. Bendradarbiavimas yra, bendravimas yra, bet intuityvios traukos ir meilės, natūralaus susidomėjimo, ko gero, ne... Galėtume sakyti, kad mes pernelyg vienodi. Bet iš tikrųjų latviai ir estai nuo mūsų dėl tam tikrų istorinių, lingvistinių, kultūrinių procesų tikrai skiriasi. Nežinia, kodėl nėra susidomėjimo ir tvyro šaltukas.

Leidyklos „Verslas ar menas“ direktorė Eglė Jokužytė

Kuriate unikalias knygas, taigi Lietuvoje užimate tam tikrą nišą. Kokiems skaitytojams skirtos jūsų knygos?

Yra knygų, leidžiamų tik neregiams, o mūsų knygos skirtos visiems: ir regintiesiems, ir neregiams. Jos skaitomos pasitelkiant skirtingus pojūčius: regą, lytėjimą, klausą ir net uoslę... Šios knygos kuriamos ne tam, kad būtų atskirti neregiai nuo reginčiųjų, bet siekiant juos sujungti – leisti pasijusti lygiaverčiais skaitytojais. Taip skatiname reginčius žmonėms susimąstyti apie vertybes, save ir kitus, pažinti pasaulį ne tik akimis, bet ir kitais pojūčiais.

Kaip Londono mugėje jus priima, sutinka užsienio leidėjai?

Šioje srityje esu novatorė. Visi, kas mano knygas pamato, stebisi. Bet tam, kad šį socialinį projektą jie norėtų perteikti savo šalyje, reikia daugiau laiko. Manau, svarbu jau tai, jog parodome, kad Lietuva gali tai daryti, kad mums aktuali socialinė problematika. Naujovės turi būti apsvarstytos, o po kiek laiko, tikiuosi, bus priimti ir palankūs sprendimai.

Šiųmetėje mugėje daug dėmesio skiriama vaikų literatūrai, netrūksta su ja susijusių renginių. Kaip atrodome bendrame kontekste?

Manau, Lietuva pasaulio mastu vaikų knygų leidyboje tikrai nėra paskutinė. Galima didžiuotis mūsų knygų iliustruotojais – jų europietiškas stilius, sumišęs su skandinavišku, visiškai kitoks, todėl įdomus pasauliui. Galima pasidžiaugti ir spaudos poligrafija – skiriame tikrai daug dėmesio knygos kokybei, jos išliekamajai vertei. Dalis užsienio leidėjų, pamatę mūsų knygas, netgi abejoja, ar jų šalyje bus galima išgauti tokį rezultatą!.. Mano tikslas – patekti į kitas rinkas, kad galėčiau kurti dar plačiau, atrasti bendradarbiavimo galimybių. Noriu, kad šios knygos socia­linę leidybinę misiją tęstų ir kitose pasaulio šalyse, suartintų reginčiuosius ir neregius, kad neregiai turėtų galimybę skaityti popierines knygas. Tai ilgas procesas.

Londono knygų mugės darbo grupės prie Lietuvos kultūros ministerijos specialistų programos kuratorė Aida V. Dobkevičiūtė

Kokios dalyvavimo sąlygos buvo sudarytos į Londono knygų mugę vykstantiems Lietuvos leidėjams? Kaip juos bandoma integruoti į platesnę rinką?

Kelerius metus lietuvių literatūros sklaidai Europoje Kultūros ministerija teikė prioritetą. Lietuvių autorių ir lietuviškų knygų bei vertimų pristatymui Krokuvos, Kijevo, Leipcigo ir Londono knygų mugėse Lietuvos kultūros institutas (LKI) paruošė ir koordinavo išskirtines programas. Leidėjai per Lietuvos leidėjų asociaciją aktyviai įsitraukė į pasirengimą ir darbą Leipcigo knygų mugėje 2017 m. ir Londono knygų mugėje šiemet, bendradarbiauta su kultūros institucijomis ir tarptautinėmis leidėjų asociacijomis siekiant plėtoti ir viešinti šiuos projektus.

Užsienio leidėjo išversta ir išleista knyga turi ilgalaikį poveikį ir ypatingą perspektyvą: lietuvių autoriaus kūrinio vertimas atsiranda kitų šalių bibliotekų, knygynų ir namų lentynose. Proveržis į vokiečių ir britų leidybos rinką, manau, bus ilgalaikis. Tam buvo ilgai dirbama, LKI koordinavo užsienio leidėjų bei žurnalistų vizitus ir susitikimus su lietuvių autoriais bei leidėjais, kontaktų mainus Vilniaus knygų mugėje. Todėl išskirtinis vokiečių ir britų dėmesys bei straipsniai žiniasklaidoje nėra atsitiktinė sėkmė. Pristatant lietuvių autorius būtinas aktyvus leidėjų, kurie atstovauja autoriams ir derasi dėl teisių licencijavimo, dalyvavimas. Taip pat labai svarbi valstybės parama per literatūros centrus (Lietuvoje – per LKI) vertimams ir dalyvavimui tarptautinėse mugėse, festivaliuose. Paramos ir skatinimo politika yra visose nepopuliarių kalbų Europos šalyse, ji turi veikti nenutrūkstamai, nuosekliai.

Pastebime naują tendenciją – nišinių leidyklų, leidžiančių itin kūrybiškas, daugiau darbo su autoriais reikalaujančias knygas, atsiradimą. Jų knygos apdovanojamos premijomis ir už turinį, ir už iliustracijas bei menišką išleidimą. Šios leidyklos įdomios ir užsienio leidėjams.

Kuo naudinga tokioje mugėje dalyvauti mažoms leidykloms? Ar jos gali tikėtis dėmesio? Ar jo buvo daugiau dėl „Market Focus“ programos, šįmet nukreiptos į Baltijos šalis?

Jungtiniame Lietuvos stende Londono knygų mugėje šiemet dalyvavo ir dirbo 12 leidyklų. Tačiau į mugę, be abejo, vyko daug daugiau leidėjų, nes ji skirta specialistams ir profesionalams. Pagrindiniai dalyviai – leidyklos iš viso pasaulio, literatūros cent­rai bei institutai. Lankytojai – leidybos specialistai, literatūros agentai, spaustuvininkai, bibliotekininkai, knygų dailininkai. Dalyvavimas šioje mugėje ypač brangus, todėl galimybė Lietuvos leidėjams pristatyti autorius šiais metais buvo išskirtinė. Mažos leidyklos galės įvertinti, kokia literatūra ir leidyba įdomi kitoms šalims. O „išsiugdyti nuojautą“ užtrunka. Tai, kas įdomu skandinavams, gali būti visiškai neaktualu britams. Į beribį anglakalbį leidybos pasaulį per LKI iškeliavo 19 lietuvių autorių kūrinių vertimų. Tai labai daug, nes prieš metus jų buvo nulis. Pavyzdžiui, latviai ir estai autorių teisių britų leidėjams pardavę gerokai daugiau.

Labai svarbus ir leidėjų indėlis – negalime tikėtis, kad viską padarys kultūros ar valdžios institutai. Dažnai profesionaliai pasiruošti atstovauti ir autorių teisių pardavimams leidėjai pristinga net žmogiškųjų išteklių, ne tik lėšų. Kadangi konkurencija didelė, turime ne tik finansuoti leidėjų dalyvavimą, bet ir padėti paruošti knygų pristatymus. Esu įsitikinusi, kad kiekvienos šalies mugėje pristatymai turi būti pateikti vis kitaip. Vienas pagrindinių įrankių, sukurtų aktyvuoti literatūros sklaidą užsienyje, yra bendras autorių teisių portalas www.ltbooks.lt. Ilgiau nei dešimtmetį stebėjau užsienio leidėjų domėjimąsi lietuvių literatūra ir galiu drąsiai teigti, kad turinys, iliustracija, poligrafinė leidinių kokybė yra vertinami.

Kokių naujienų sužinojote dalyvaudama įvairiuose leidybos specialistams skirtuose renginiuose? Kokios naujausios tendencijos ryškėja?

Džiugu, kad prestižinį „Market Focus“ apdovanojimą už pasiekimus vaikų ir jaunimo literatūros sklaidoje pelnė leidykla „Alma littera“ už seriją „Kakė Makė“.

Daug dėmesio mugės organizatoriai skiria vadovėlių ir edukacinės medžiagos leidybai, vyksta leidėjų ir knygų prekybininkų forumai. Konferencijoje „Quan­tum“ pateikti knygų leidybos rinkos ir prekybos statistikos tyrimai bei apžvalgos, tendencijų prognozės. Daugiausia dėmesio skirta garsinėms knygoms, nes jos ypač populiarios JAV, JK ir Skandinavijos šalyse. Manoma, kad šios knygos yra naujos kartos pagrindinis įrankis, o išgirsta istorija gali paskatinti ją skaityti. Tačiau tokių knygų parengimas ir sklaida vadovaujasi kitokia leidybos ir pardavimų schema bei kainodara. Dėl didelių kaštų tokia leidyba dar tik pradeda konkuruoti mažų Europos šalių rinkose.

Žymėjausi statistinius pasaulio leidybos, platinimo ir prekybos teiginius – tokias apžvalgas rengia ir pristato knygų platintojai bei prekybininkai. Jie stebi, renka ir skelbia informaciją apie skaitytojus, skaitomiausias knygas, turinio ir skaitytojų amžiaus grupių santykį. Lietuvoje tokios informacijos neturime, o ji būtų ypač naudinga leidėjams.

Išrinkti moksleivių video konkurso „Skaitymo pozos“ nugalėtojai!

Džiaugiamės sulaukę išradingų filmukų iš visos Lietuvos! Visiems dėkojame ir linkime toliau būti tokiais kūrybingais. Konkurse dalyvavo komandos iš Alytaus profesinio rengimo centro, Kauno Jono Pauliaus II gimnazijos, Palangos senosios gimnazijos, Skuodo Pranciškaus Žadeikio gimnazijos, Šeduvos gimnazijos, Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos, Ukmergės r. Siesikų gimnazijos ir Vilkaviškio r. Keturvalakių mokyklos-daugiafunkcio centro.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga išrinko 2018 m. Antipremijos laureatą

Balandžio 23-ioji – simboliška ir prasminga data visai pasaulio literatūrai. Siekdama atkreipti dėmesį į kasmet vis sudėtingesnį geros ir kokybiškos knygos kelią pas skaitytoją LLVS balandžio 23-iąją, Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną, skelbia 2018 metų Antipremijos laureatus.

Poezijos pavasario laureatas – A.Grybauskas

Tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatu tapo poetas, vertėjas Almis Grybauskas, pranešė Lietuvos rašytojų sąjunga.

Vrublevskių bibliotekoje bus atidarytas Knygos muziejus

Lietuvos rašytojai Londone pristatys savo kūrybą ir per literatūrą atvers mūsų šalį pasauliui

Likus nepilnai savaitei iki tarptautinės Londono knygų mugės, kur Lietuva, Latvija ir Estija dalyvaus Baltijos šalių „Market Focus“ programoje, į Jungtinės Karalystės sostinę vykstantys mugėje dalyvaujantys rašytojai, leidėjai ir organizatoriai susitiko Vilniuje pasidalyti savo kūrybos ir darbų sklaidos lūkesčiais ir mūsų šalies kultūros pristatymo vizijomis.

Londono knygų mugės išskirtinumas

Kultūros viceministrė, pasiruošimo Londono knygų mugei darbo grupės pirmininkė Gintautė Žemaitytė pabrėžė, kad Lietuvos dalyvavimas šių metų Londono knygų mugėje yra ypatingai svarbus ne tik literatūrai, bet ir šalies reprezentavimui apskritai: „Džiugu, kad pasiruošimą šiam projektui lydi ir didelis britų žiniasklaidos susidomėjimas Lietuva kultūriniu, politiniu, istoriniu aspektu. Tikimės, kad pavyks išlaikyti tęstinumą“, – pastebėjo G. Žemaitytė. „Esame įdomūs britams kaip regionas, labai svarbu, kad radome būdų prisistatyti kartu su latviais ir estais, nors visos šalys ir yra labai savitos“, – teigė kultūros viceministrė.

Lietuvos kultūros instituto direktorė Aušrinė Žilinskienė pristatė Londono knygų mugės specifiką: tai yra visų pirma verslo kontaktų, profesionalų mugė, industrijos atstovų susitikimo vieta. „Britų Tarybos kartu su partneriais rengiamoje „Market Focus“ programoje kasmet dalyvauja 12 rašytojų. Kadangi šiemet šioje programoje dalyvauja trys šalys, kiekviena pristato po keturis rašytojus, kurių vienas skelbiamas Dienos autoriumi. Mugės organizatoriai pabrėžia, kad literatūrinės programos renginiai yra galimybė autoriams surasti leidėjus, todėl knygų pristatymai mugėje nėra akcentas“, – Londono knygų mugės formatą pristatė A. Žilinskienė.

Lietuvos Dienos autorė – viena labiausiai skaitomų šiuolaikinių Lietuvos rašytojų, tarptautinio bestselerio „Silva rerum“ autorė Kristina Sabaliauskaitė; taip pat Lietuvai Londono knygų mugėje atstovaus poetas, intelektualas, disidentas Tomas Venclova; tarptautinį pripažinimą pelniusi prozininkė, 2015-ųjų Europos Sąjungos literatūros premijos laureatė Undinė Radzevičiūtė; prozos, poezijos, dramaturgijos kūrėjas, aktorius ir režisierius Alvydas Šlepikas.

35 renginiai

Lietuvos kultūros instituto Programų ir projektų skyriaus vadovė, Lietuvos pasirengimo dalyvauti Londono knygų mugės programoje „Baltic Countries Market Focus“ projekto vadovė Rūta Nanartavičiūtė pristatė svarbiausius kultūrinės programos akcentus: „Pačioje Londono knygų mugėje ir kitose erdvėse mieste įvyks net 35 renginiai, kurie sudaro profesionaliąją ir kultūrinę mugės programą. Kultūrinė programa pagrįsta teminėmis diskusijomis su 12 Baltijos šalių autoriais, kuriuose dalyvauja ir britų rašytojai, žurnalistai“.

R. Nanartavičiūtė išskyrė balandžio 9-osios renginį Britų bibliotekoje („Būti baltais: įtakų kryžkelėse“), kuriame dalyvaus visų trijų šalių Dienos autoriai K. Sabaliauskaitė, Nora Ikstena (Latvija) ir Mihkelis Muttas (Estija). Tą pačią dieną įvyks ir tarptautinio iliustruotojų mainų projekto „Pop-Up kūrėjai“ pristatymas ir parodos atidarymas. Paskutinę mugės dieną, balandžio 12-ąją,

Poezijos bibliotekoje Southbank centre vyks poezijos renginys iš serijos „Pasaulio poetai“, kuriame dalyvaus Tomas Venclova, Karlis Vendrinš (Latvija) ir Maarja Kangro (Estija); tą pačią dieną „Istorijos vaikų“ tema diskutuos Alvydas Šlepikas ir Nora Ikstena (Latvija), balandžio 13-ąją Undinė Radzevičiūtė kalbėsis su britų žurnaliste ir rašytoja Erica Wagner ir pasakos apie savo literatūrinius pasaulius (JK). Šalia pagrindinės Londono knygų mugės programos vyks ir poezijos renginiai, kuriuose dalyvaus poetai Marius Burokas, Giedrė Kazlauskaitė, Aušra Kaziliūnaitė, poetas ir vertėjas Rimas Uzgiris. Lietuviškąją programą Londone papuoš ir išskirtinis renginys su Jonu Meku: balandžio 10 d. PekhamPlex avangardo legenda kalbėsis su Serpentine galerijos meno vadovu Hansu-Ulrichu Obristu, taip pat vyks filmo „Ištraukos iš laimingo žmogaus gyvenimo“ peržiūra, J. Mekas pasirašinės knygą „Conversations with Film Makers“ (leidykla „Spector Books“).

Lietuvos literatūros pristatymas nesibaigia su Londono knygų muge: įvairiuose literatūros festivaliuose, kituose renginiuose šiemet dalyvauja Sigitas Parulskis, Tomas Vaiseta, Gabija Grušaitė, Evelina Daciūtė ir Aušra Kiudulaitė, Tomas Dirgėla, garsusis „Hay“ festivalis jau skelbia rašytojos Rūtos Šepetys dalyvavimą savo programoje.

Leidybos ekspertė, darbo grupės narė Aida Vida Dobkevičiūtė pasidalijo leidėjų lūkesčiais tarptautinėje Londono knygų mugėje: nacionaliniame Lietuvos stende dirbs 12 Lietuvos leidyklų, jų pristatomų knygų ir autorių įvairovė – itin didelė. Profesionalų programoje Baltijos šalių leidėjai diskutuos apie regiono leidybos industrijos panašumus ir skirtumus, taip pat pristatys skaitymo skatinimo programas, edukacinės literatūros leidybą; knygų spausdinimo industrijos atstovai iš Baltijos šalių aptars naujausius srities pokyčius ir veiklos vystymo metodus.

19 naujų Lietuvos autorių knygų

Pasak R. Nanartavičiūtės, pasiruošimas šių metų Londono knygų mugei turėjo didelės reikšmės naujiems knygų leidimams anglų kalba – ir dėl specialiai rengiamų britų leidėjų vizitų į Lietuvą, ir dėl reto leidyklų suinteresuotumo, susijusio būtent su papildomomis „Market Focus“ programos galimybėmis. „Leidyklos parengė ir specialias Baltijos šalių literatūros serijas: „Parthian“ leidykla pristato „Naujosios Baltijos poezijos antologiją“, Aušros Kaziliūnaitės ir Mariaus Buroko rinktines. Didžiąją dalį poezijos išvertė Rimas Uzgiris, kaip ir „Bloodaxe Books“ išleistą Gintaro Grajausko poezijos rinktinę ar leidyklos „Midsummer Night‘s Press“ pristatytą Ilzės Butkutės knygą „Karavano lopšinės“. Leidykla „Peter Owen Publishers“ rengia „World Series Baltics“ knygų seriją, kurioje jau šį balandį pasirodys Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“ (vertė Karla Gruodis). Skaitytojų ir recenzentų dėmesio jau sulaukė Evelinos Daciūtės ir Aušros Kiudulaitės knygos „Laimė yra lapė“ angliškas leidimas („Thames & Hudson“).

„Vagabond Voices“ išleido Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarus“ (vertė Jayde‘as Willas) ir Antano Škėmos „Baltą drobulę“ (vertė Karla Gruodis). Tomo Venclovos ir Ellen Hinsey pašnekesių knyga „Nelyginant Šiaurė magnetą“ („Boydell & Brewer“) jau sulaukė išsamių recenzijų britų dienraščiuose. Birželį anglakalbius skaitytojais pasieks ir Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ („Peirene Press“, vertė Delija Valiukėnas). Leidykla „Noir Press“ nuosekliai publikuoja šiuolaikinių Lietuvos autorių kūrybą: jau išėjo Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansas“ (vertė Yisraelis Elliotas Cohenas), Renatos Šerelytės „Vardas tamsoje“ (vertė Marija Marcinkutė), Rasos Aškinytės „Lengviausias“ (vertė Jūra Avižienis), Lauros Sintijos Černiauskaitės „Kvėpavimas į marmurą“ (vertė M. Marcinkutė), birželį pasirodys Jaroslavo Melniko romanas „Pasaulio pabaiga“ (vertėja M. Marcinkutė). 2019 m. leidykla „Oneworld“ pristatys Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“ (verčia Romas Kinka).

Šalies įvaizdis per literatūrą: svarbiausia yra būti, o ne atrodyti

Londono knygų mugėje dalyvausiantys autoriai pasidalijo savo įžvalgomis apie tai, kokią Lietuvą pristatome anglakalbiam pasauliui per savo literatūrą.

Lietuvos Dienos autorės Londono knygų mugėje Kristinos Sabaliauskaitės manymu, Lietuvos (ar bet kurios kitos šalies) įvaizdį ar užsienyje įsivyraujančius stereotipus pirmiausiai ir kuria kultūra: menas, muzika, literatūra. „Jei tas kultūrinis „prekės ženklas“ yra ryškus, tai tuomet ir kažkokie pavieniai emigrantų ar turistų paikiojimai, dėl kurių aprašymų užsienio žiniasklaidoje taip išgyvename, ne taip pastebimi. Jei to kultūrinio įvaizdžio nėra – tai tuomet matomi, deja, tik jie. Jau daugelį metų viešai kalbu apie tai, jog investuoti reikia būtent į Lietuvos aukštosios kultūros sklaidą. Viena gera, sėkmės užsienyje sulaukusi knyga, filmas, spektaklis, muzikos atlikėjas gali apie šalį papasakoti daugiau (o kartais ir sukelti visą susidomėjimo šalimi vajų), negu momentinės sportininkų pergalės ar reklaminės kampanijos“, – teigė Londone gyvenanti rašytoja.

K. Sabaliauskaitė pastebėjo, kad britai, lankęsi Lietuvoje, šalį dažniausiai mini geru žodžiu, bet visiems likusiems Lietuva tiesiog tėra terra incognita, apie kurią žinoma, kad tai viena iš Baltijos šalių, išsivadavusi devyniasdešimtaisiais iš Sovietų Sąjungos: „Juk iki šiol Britanijoje beveik nebuvo išverstos iš lietuvių kalbos literatūros, tad ir jokio literatūrinio matomumo nebūta. Tikėkimės, situacija dėka Londono knygų mugės proga pasirodysiančių vertimų šiek tiek pasikeis į gerąją pusę. Paprastai vienos knygos sėkmė užsienyje tampa ledlaužiu, leidėjai noriau imasi leisti tos šalies literatūrą. Juolab manau, kad turime tikrai daug ką įdomaus papasakoti, nes daugybė Europos kultūrinių asmenybių arba jų protėvių yra kilę iš Lietuvos. Galime papasakoti nemažai įdomaus iš savo sudėtingos istorinės patirties. O kaip norime, kad mus užsienis matytų – tai, manyčiau, kiekvienas kūrėjas turi savo viziją. Aš laikausi nuomonės, kad svarbiausia – būti, o ne atrodyti“.

Poetė Aušra Kaziliūnaitė praėjusią vasarą JK vykusių „Baltijos moterų rašytojų turo“ renginių metu jau turėjo progos įsitikinti, kad poezija britams yra įdomi. „Mąsčiau, koks su mūsų poezija gali būti santykis žmogaus, kuris nieko nežino apie Lietuvą arba turi tik klišių, stereotipų rinkinį. Manau, kad reiktų pamiršti mažos šalies kompleksus: savo rašymu neprivalome šių klišių nei paneigti, nei patvirtinti. Pasirinkimas prisistatyti per poeziją – subtilus, protingas ir nesivaikantis praeinančių madų, kurios galbūt tik įtvirtina mažos šalies kompleksus“, – svarstė A. Kaziliūnaitė. Jos manymu, tą neišvengiamą faktą, kad esame maža šalis su mažai versta literatūra, turėtume priimti ir pristatyti ne kaip trūkumą, o kaip privalumą.

Literatūros vertimo nuotykiai ir iššūkiai

Viena iš Londono knygų mugės autorių Undinė Radzevičiūtė jau turi nemažai darbo su vertėjais patirties – jos romanas „Žuvys ir drakonai“ jau prašneko vokiškai, lenkiškai, bulgariškai, itališkai, latviškai, estiškai, vengriškai ir ispaniškai. Vertėjas Romas Kinka yra parengęs ir vertimą į anglų kalbą. „Kalbant apie vertimus, rašytojas susiduria su komplikuota situacija: jis norėtų eiti į priekį, o vertimai jį grąžina trimis knygomis atgal. Kad parašytum naują knygą, senas reiktų užmiršti. Dabar turiu galvoje laikyti keturias nuolat aktyvias knygas – tą, kurią norėčiau parašyti, ir tris kitas, kurias vertėjai bando versti“, – dalijosi mintimis rašytoja.

U. Radzevičiūtė pastebėjo, kad būtent darbas su vertėjais ją privertė susidurti su kultūriniais skirtumais – pavyzdžiui, autorei miesto slengas yra Vilniaus miesto slengas. Kas jis yra vertėjui į vokiečių kalbą Corneliusui Helliui, Romui Kinkai ar kitam vertėjui, kokius miestus jiems turėti omenyje? Rašytoja taip pat pripažino, kad vertėjai gali būti įdėmesni už autorius: pavyzdžiui, latvė Dace Meiere pastebėjo ne tik netikslius ispaniškus žodžius romano tekste, bet ir tai, kad mėnulis negali prislinkti prie Televizijos bokšto iš dešinės, jis gali pasirodyti tik iš kairės.

Alvydas Šlepikas linkęs labiau pasitikėti profesionalių vertėjų darbu („Mano vardas – Marytė“ jau išverstas į vokiečių, olandų, baltarusių, ukrainiečių, estų, latvių, lenkų ir anglų kalbas). Tiesa, ir jam teko susidurti su vertėjos abejone, ar tikrai knygos herojus-vaikas gali nusviesti granatą 30 metrų.

Antano Škėmos „Baltos drobulės“ ir Sigito Parulskio romano „Tamsa ir partneriai“ vertėja Karla Gruodis didžiausiu savo kūrybiniu iššūkiu laiko būtent „Baltos drobulės“ vertimą. „Tai – sudėtingas veikalas. Jutau vidinę įtampą dėl didžiulės atsakomybės, juolab kad tai – pirmasis mano verstas romanas. Norėjau perteikti hibridišką kalbą, intertekstualumą, kovojau dėl to, kad tekste liktų lietuviški žodžiai. Kita vertus, giliai ir stipriai jutau šį veikalą, nes mano šeimoje iki šiol taip kalbamės, kokia kalba parašytas Škėmos romanas“, – pastebėjo Kanadoje gimusi K. Gruodis. S. Parulskio romano vertimas jai sekėsi gana sklandžiai ir lengvai: „Stresą kėlė tik kontraversiška romano tema, bet aš nuo pat pradžių labai tikėjau šiuo kūriniu“, – teigė vertėja.

Poezijos vertėjas Rimas Uzgiris mano, kad šiuolaikinės anglakalbės poetinės kūrybos kontekste lietuviai gali atrodyti egzotiški, nepažįstami. Kita vertus, kiekvieno autoriaus kūryboje galima atrasti šiek tiek panašumų į pasaulinės poezijos tendencijas – tai, vertėjo manymu, gali padėti juos pristatant. „Poezija vis tiek yra nišinis „reikalas“: yra daug norinčių ją rašyti ir abejoju, ar yra labai daug skaitytojų, kurie patys nerašo ar nenorėtų to daryti“, – svarstė vertėjas.

Leidykloje „Thames & Hudson” jau išėjusios knygos „Laimė yra lapė“ autorės Evelina Daciūtė ir Aušra Kiudulaitė taip pat susidūrė tiek su vertimo, tiek su iliustracijų adaptavimo kitose šalyse kuriozais. Pavyzdžiui, minėta knyga britų rinkoje tapo „Fox on the Swing“ (Lapė ant sūpuoklių). „Kai išdrįsau Londone paklausti leidyklos atstovų, kodėl jie pakeitė pavadinimą, teatsakė „It‘s confusing“ („tai trikdo, painioja“)“, – stebėjosi autorė. Beje, kitai jos knygai „Drambliai ėjo į svečius“ dar labiau „pasisekė“ Rusijoje – ten vertėjai jos tekstą ėmė ir sueiliavo. Leidyklų sprendimai keisti knygų viršelius nemaloniai nustebina ir iliustruotoją Aušrą Kiudulaitę. „Bet mes viena kitai pasiguodžiame ir lengviau pakeliame tuos smūgius, ypač kai savo akimis pamatėme, kiek, pavyzdžiui, leidykloje „Thames & Hudson” prie mūsų knygos dirbo žmonių“, – juokėsi dailininkė.

VU bibliotekoje bus eksponuojamas Martyno Mažvydo „Katekizmas“

Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje balandžio 4 d. bus eksponuojamas Martyno Mažvydo „Katekizmo“ originalas. Tai jau tradicija tapęs renginys, kurio metu Lietuvos gyventojai kviečiami susipažinti su pirmąja spausdinta lietuviška knyga.

M. Mažvydo „Katekizmas“ (visas pavadinimas „Katekizmuso prasti žodžiai, mokslas skaitymo rašto ir giesmės, dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos“) – tai 1547 m. Karaliaučiuje išspausdinta pirmoji lietuviška knyga, kurios atsiradimas pradėjo naują etapą lietuvių kalbos istorijoje – ėmė kurtis ir plėtotis lietuvių literatūrinė kalba, reikšminga lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo priemonė.

Manoma, kad spausdintų knygų tiražas buvo iki 300 egzempliorių, tačiau pasaulyje yra žinomi tik du šios ypatingos mūsų raštijai knygos vienetai. Vienas jų saugomas Vilniaus, kitas – Torunės (Lenkija) universitetų bibliotekose. VU biblioteka egzempliorių įsigijo mainais iš Odesos (Ukraina) M. Gorkio mokslinės bibliotekos.

M. Mažvydas – lietuvių raštijos pradininkas ir reformacijos veikėjas. Jo „Katekizme“ įamžinta senoji lietuvių kalba, kuri dėl savo archajiškumo ir giminingumo su sanskritu itin reikšminga indoeuropeistikos tyrinėjimams, ypač lyginamajai kalbotyrai. Pats knygos lietuvių kalba išleidimas padarė didžiulį postūmį tolesniam bendrinės lietuvių kalbos populiarinimui, jos raidai ir išlikimui.

Ilgą laiką pirmoji lietuviška knyga nebuvo prieinama visuomenei. Todėl VU bibliotekos tradicija kasmet vieną dieną rodyti M. Mažvydo „Katekizmo“ originalą tampa puikia galimybe didelei visuomenės daliai iš arti susipažinti su svarbia mūsų kultūros paveldo dalimi. Pirmosiomis balandžio dienomis M. Mažvydo „Katekizmas“ eksponuojamas minint VU įkūrimo datą (1579 m. balandžio 1 d.).

VU bibliotekos svečiai balandžio 4 d. taip pat galės išvysti „Katekizmo“ faksimilę – tiksliai atkurtą originalo kopiją, kurios išskirtinumą liudija ilgas ir nelengvas trejų metų gamybos procesas ir ribotas 100 vienetų tiražas. Aukštos kokybės faksimilės požymiai – į originalo panaši popieriaus faktūra, pergamento nelygumai, netolygus siuvimas, laiko padaryti įtrūkimai.

Atvykę į P. Smuglevičiaus salę bibliotekos svečiai taip pat galės aplankyti čia veikiančią Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejui skirtą parodą „Už visą auksą brangesnė laisvė!“, kurioje pateikiami dokumentai, susiję su Lietuvos valstybingumo raida.

M. Mažvydo „Katekizmas“ bus eksponuojamas balandžio 4 d. nuo 10 iki 19 val. VU bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje (Universiteto g. 3). Įėjimas nemokamas.

Balandžio 2-oji – Tarptautinė vaikų knygos diena

Tarptautinė vaikų knygos diena kasmet švenčiama balandžio 2-ąją, Hanso Christiano Anderseno gimimo dieną, nuo 1967 metų. Šios šventės iniciatorius – nevyriausybinė organizacija Tarptautinė vaikų knygų taryba (International Board on Books for Young People – IBBY), turinti nacionalinius skyrius daugiau kaip 70-yje pasaulio šalių. Lietuvos nacionalinis IBBY skyrius skaičiuoja jau 26-uosius gyvavimo metus. Jo iniciatyva dvidešimt šeštąjį kartą Lietuvoje bus teikiami ir apdovanojimai už geriausias bei reikšmingiausias metų vaikų ir paauglių knygas. Rašytojams, dailininkams iliustruotojams, vertėjams, literatūros sklaidos specialistams bus įteikta dešimt IBBY Lietuvos skyriaus premijų. Apdovanojimų ceremonija vyks balandžio 7 dieną Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Balandžio 2-ąją Tarptautinės vaikų knygos dienos proga publikuojamas laiškas skaitytojams ir plakatas, kuriuos kasmet kuria vis kitos šalies IBBY skyrius. 2018 m. ši galimybė suteikta latviams, švenčiantiems nepriklausomybės šimtmetį. Kreipimosi tekstą „Knygoje mažas yra didelis“ parašė Inese Zandere (g. 1958 m.), daugiau kaip 30 knygų vaikams ir paaugliams autorė, vaikų literatūros leidyklos „Liels un mazs“ įkūrėja, redaktorė. Plakatą sukūrė jaunas, kūrybingas dailininkas Reinis Pētersonas (g. 1981 m.), iliustravęs daugiau kaip 20 knygų. Abu autoriai yra H. Ch. Anderseno premijos nominantai.

Knygoje mažas yra didelis

Inese Zandere

Žmogus siekia ritmo ir darnos – lygiai taip per fizikos bandymą magnetinė indukcija tvarkingai surikiuoja metalo drožleles, lygiai taip snaigė susidėlioja iš vandens į kristalą. Pasakoje ar eilėraštyje vaiką traukia pakartojimai, refrenai, universalūs motyvai – kiekvieną kartą juos galima atrasti vis kitaip, jie yra teksto raštai. Pasaulis išsidėsto darnia tvarka. Ir šiandien prisimenu, kaip vaikystėje pati su savimi kariavau už teisingumą ir simetriją, už lygias kairės ir dešinės teises: barškindama pirštais į stalą, skaičiuodavau, kiek kartų kuriuo pirštu stuktelėjau, kad nė vienam nebūtų skriaudos. Plodama katučių, dešiniuoju delnu pliaukšėdavau per kairį, bet man tai pasirodė neteisinga, todėl išmokau pliaukšėti ir atvirkščiai. Tai įgimtas pusiausvyros siekis – gal juokinga, bet jis liudija pastangas neleisti pasauliui iškrypti. Atrodė, kaip tik nuo manęs ir priklauso, ar niekas nepakriks.

Vaiko polinkis į eilėraščius ir pasakojimus irgi susijęs su noru pasaulio chaosą paversti darna. Iš plūduriavimo neapibrėžtyje veržtis į tvarką. Skaičiuotės, liaudies dainos, rateliai, pasakos, poezija – visos šios ritmiškai organizuotos esaties formos padeda mažam žmogui struktūrinti savo būtį didžiajame chaose. Tai leidžia nujausti, kad tvarka pasaulyje įmanoma ir kiekvienas jame turi išskirtinę – savo – vietą. Paveikia viskas: ritminis teksto sudėstymas, raidžių virtinės, bendras puslapio vaizdas. Per mažus dalykus atsiveria dideli, ir knygoje vaikams mes visa tai pasąmoningai koduojame, net jei nėmaž negalvojame apie Dievą ar fraktalų teoriją. Vaikiška knyga – slėpininga jėga, dar labiau sustiprinanti mažo žmogaus didį norą ir gebėjimą būti. Padauginanti drąsą gyventi.

Knygoje mažas visada yra didelis, ir didelis iš karto, o ne tik tada, kai suaugs. Knyga – paslaptis, kurioje aptiksi ir tai, ko neieškojai arba ko dar nemoki rasti. Tai, ko tam tikrame amžiuje protu nesuprantame, palieka sąmonėje įspaudus, kurie ir ne iki galo suvokti ten dirba savo darbą. Paveikslėlių knyga ir suaugusiajam gali tapti kultūros lobių skrynia, o vaikas gali skaityti knygą suaugusiesiems ir rasti joje savo pasakojimą, savo gyvenimo nuojautą. Kultūrinis kontekstas formuoja žmogų, rengia vietą įspūdžiams, kurie čia suguls ateityje, ir išbandymams, kuriuos teks atlaikyti norint nesubyrėti, išlikti vientisam.

Vaikiška knyga – tai pagarba mažųjų didybei. Tai pasaulio sukūrimas vis iš naujo, toji žaismingai graži rimtybė, be kurios viskas, taip pat ir vaikų literatūra, tėra tuščias reikalas.

Iš latvių kalbos vertė Audrius Musteikis

R.Gavelio ir A.Škėmos knygų anglų kalba leidėjas: „Tai unikalūs kūriniai“

Antano Škėmos „Balta drobulė“ leidimas praėjusiais metais Vokietijoje sulaukė itin idelio dėmesio. Sėkmingi Ričardo Gavelio knygų vertimai į užsienio kalbas. Kaip seksis šių dviejų autorių knygų leidimams anglų kalba? „Baltą drobulę“ (į anglų kalbą vertė Karla Gruodis) ir R. Gavelio knygą „Jauno žmogaus memuarai“ (į anglų kalbą vertė Jayde Will) išleidusios škotų leidyklos Vagabond Voices vadovas Allanas Cameronas pardavimų ir publikos reakcijos prognozuoti kolkas nedrįsta, tačiau yra įsitikinęs itin aukšta abijų knygų menine verte.

Siūloma stiprinti intelektinės nuosavybės apsaugą internetinėje erdvėje

Kultūros ministerija parengė Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pakeitimo projektą, numatantį naujas teisių gynimo priemones, kurios užkirstų kelią neteisėtam turinio atgaminimui ir paskelbimui internetinėje erdvėje.

Kūrėjai iš savo kūrybinės veiklos gauna turtinę naudą, užtikrinančią tolesnes investicijas į kūrybą ir jos sklaidą, skatinančią kultūros įvairovę ir kūrybinių industrijų plėtrą. Meno kūrėjams ir kūrybinėms industrijoms svarbu, kad jų intelektinės nuosavybės teisės būtų efektyviai įgyvendinamos ir ginamos. Kaip rodo praktika, esamos teisių gynimo priemonės yra nepakankamos – civilinio proceso tvarka nagrinėjamos bylos neužtikrina operatyvios ir veiksmingos autorių teisių apsaugos skaitmeninėje aplinkoje.

Įstatymo projekte siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos sudarys sąlygas paspartinti šį procesą.

„Kūrėjai, jų įgalioti asmenys ar kolektyvinio administravimo organizacijos, gindami savo pažeistas teises, neteismine tvarka galės kreiptis į Lietuvos radijo ir televizijos komisiją, prašydami taikyti privalomus nurodymus tarpininkams. Pavyzdžiui, prašyti, kad interneto prieigos ir mokėjimo paslaugų tiekėjai blokuotų kūrinių prieigą internete, jeigu būtų nustatyta, kad autorių teise saugomas turinys neteisėtai viešai skelbiamas ar prieinamas“, – sako Kultūros ministerijos Visuomenės informavimo ir autorių teisių skyriaus vedėjas Deividas Velkas.

Įstatymo projekte sprendžiamas ir 25 procentų nuo surinkto kompensacinio atlyginimo už tuščią laikmeną paskirstymo klausimas. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą minėta kompensacinio atlyginimo dalis buvo skiriama Kultūros ministerijos administruojamoms kūrybinės veiklos ir autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programoms. Dabar siūloma surinktas lėšas paskirstyti keliems tikslams – 1/5 būtų skirta naujų teisių gynimo priemonių įgyvendinimui, 1/5 – Kultūros ministerijos vaidmens stiprinimui autorių teisių ir gretutinių teisių švietimo srityje, o kiti 3/5 – autorių teisių ir gretutinių teisių programai, kurios administravimas dar šiais metais turėtų būti perduotas Lietuvos kultūros tarybai.

Pakeitus kompensacinio atlyginimo paskirstymą, bus sudarytos sąlygos dalį programoms skirtų lėšų nukreipti autorių ir gretutinių teisių apsaugos stiprinimui bei modernizavimui, plėtoti teisėtą kūrinių prieigą, ugdyti visuomenės pagarbą intelektinei nuosavybei ir nepakantumą „piratiniam“ kūrinių naudojimui.

Bibliotekos – turtingesnės knygomis ir informacija, patogesnės žmonėms su negalia

Lietuvos bibliotekos gaus lėšų atnaujinti savo knygų fondus, sieks geriau prisitaikyti prie skaitytojų poreikių. Kultūros ministerija paskirstė valstybės biudžeto lėšas savivaldybių ir apskričių viešosioms bibliotekoms knygoms įsigyti. Iš viso šiemet tam skirta beveik 2 mln. eurų. Taip pat numatyta aprūpinti šalies bibliotekas specialia įranga bei priemonėmis, kurios padeda socialinės ir informacinės atskirties gyventojų grupėms naudotis bibliotekų paslaugomis.

„Savivaldybių viešąsias bibliotekas skatiname pirmenybę teikti originaliajai, vaikų ir klasikinei literatūrai bei informaciniams leidiniams, o apskričių bibliotekas – atsižvelgti į regiono ekonominę ir kultūrinę plėtrą, istorines tradicijas ir, žinoma, gyventojų poreikius. Bibliotekoms taip pat rekomenduojame bendradarbiauti ir tarpusavyje derinti fondų komplektavimą, kad lankytojai jose rastų visą dominančią informaciją“, – teigia Kultūrinės atminties ir paveldo politikos skyriaus vyresnioji patarėja Rūta Pileckaitė.

Kultūros ministerija, siekdama didinti kultūros paslaugų prieinamumą ir gerinti jų kokybę, didelį dėmesį skiria socialinės bei informacinės atskirties gyventojų grupėms. Apskričių viešosiose bibliotekose planuojama atlikti žmonių su negalia poreikių tyrimus, organizuoti tokių skaitytojų aptarnavimo mokymus specialistams, pritaikyti patalpas specialių poreikių asmenims. Pavyzdžiui – įkurti specialias edukacijų erdves, įdiegti išmaniąsias programas, leidžiančias geriau orientuotis bibliotekose ir naudotis jų paslaugomis. Taip pat planuojama kurti naujas virtualias paslaugas, organizuoti kultūrinius ir edukacinius renginius žmonėms su negalia. Siekiant, kad iniciatyvos ir naujos paslaugos būtų prieinamos kuo daugiau gyventojų, į šias veiklas numatoma įtraukti ir savivaldybių viešąsias bibliotekas.

Praėjusių metų pabaigoje Kultūros ministerija inicijavo diskusiją su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovais ir pristatė Lietuvos aklųjų bibliotekos centrinio pastato Vilniuje modernizavimo viziją.  Aptarta, kaip dabartines bibliotekos patalpas geriau pritaikyti šiuolaikinės aklųjų bibliotekos funkcijoms, siekiant, kad būtų atsižvelgta į besikeičiančius vartotojų poreikius bei lūkesčius.

Tiražinės knygos menas iš Čekijos

Kazio Varnelio namuose-muziejuje antrą kartą vyksta gražiausių Čekijoje išleistų knygų paroda.

Knygos meno konkursą Prahoje organizuoja Čekijos Raštijos institutas. Konkurse Čekijos leidyklose sukurtos ir Čekijos spaustuvėse išspausdintos knygos vertinamos pagal grafinį apipavidalinimą, iliustracijas ir grafinį knygos vaizdą.

Premijos skiriamos septyniose kategorijose už mokslinę literatūrą, grožinę literatūrą, literatūrą vaikams ir paaugliams, vadovėlius, knygas apie meną, bibliofilines ir autorines knygos bei knygų dizainą ir grafikos studentų darbus.

Išrinktos vertingiausios 2017 metų verstinės knygos

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga jau devintą kartą skelbia vertingiausių Metų verstinių knygų sąrašus.

 LLVS ekspertai, remdamiesi Lietuvos nacionalinės bibliotekos bibliografiniais duomenimis ir gautais pasiūlymais, atrinko vertingiausių 2017 m.  knygų šiuolaikinės literatūros ir klasikos sąrašus.

LLVS ekspertai:
Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Jurga Katkuvienė, Audrius Ožalas, Dalia Zabielaitė
 

Apdovanotos meniškiausios praėjusių metų knygos

Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson tarptautinėje Vilnius knygų mugėje apdovanojo 2017 metais išleistų meniškiausių knygų konkurso nugalėtojus.

Kultūros ministerijos kasmet organizuojamas „Knygos meno“ konkursas šiemet buvo surengtas jau 25-ajį kartą. Konkursui 54 leidėjai pateikė 116 knygų, iš kurių pagal poligrafinius ir meninius kriterijus išrinkti meniškiausiai apipavidalinti ir geriausiai atspausdinti leidiniai.

„Šis konkursas patvirtina, jog elektroninė knyga nenugalėjo popierinės knygos. Greičiau priešingai – tai leido permąstyti tai, ką laikome knyga, jos objektiškumą, jos medžiagiškumą, jos estetinę vertę. Labai smagu matyti bręstantį ir augantį knygos meną Lietuvoje“, – kalbėjo kultūros ministrė.

Pagrindinė – Metų premija – šiemet paskirta dailininkei Linai Itagaki už inovatyvų aktualios temos pateikimą, taiklų šrifto panaudojimą, jo dermę su įtaigiomis iliustracijomis knygoje „Sibiro haiku“, autorės Jurga Vilė ir Lina Itagaki, (išleido leidykla „Aukso žuvys“, spaustuvė „Petro ofsetas“).

Šešios premijos pagal temines grupes skirtos:

Kamilei Lisauskaitei ir iliustruotojai Miglei Anušauskaitei už neįprastą mokslinio turinio ir populiarios formos sugretinimą knygoje „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“ (išleido ,,Aukso žuvys“, spausdino ,,Petro ofsetas“) – teminė grupė Grožinė literatūra ir eseistika;

Aušrai Kiudulaitei už vaikiškos vaizduotės pajautimą ir profesionalią jos raišką knygoje „Draugystė ant straublio galo“, autorius Marius Marcinkevičius (išleido „Tikra knyga“, spausdino „BALTO print“) – Knygos vaikams;

Laurai Klimaitei ir Indrei Klimaitei už pažangų ir šiuolaikišką dizaino sprendimą knygoje „Fortsetzung folgt: Im Zuge der Moderne. Ein Jahrhundert Litauen (1918-2018)“, sudarytojai Nerijus Šepetys, Giedrė Jankevičiūtė  (išleido  Lietuvos kultūros institutas, spausdino  „BALTO print“) – Mokslinė, dalykinė literatūra, vadovėliai;

Jurgiui Griškevičiui už sudėtingo turinio ir vaizdinės medžiagos struktūros estetiką knygoje „Post Ars partitūra“, sudarytojai Agnė Narušytė, Gintaras Zinkevičius (išleido  „M puslapiai“, spausdino „Kopa“) – Meno leidiniai;

Ingai Navickaitei už provokuojantį minimalizmą knygoje  Rimaldas Vikšraitis „Homo Vikšraitis“ (išleido Kauno fotografijos galerija, spausdino „Kopa“) – Meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai;

Agnei Dautartaitei-Krutulei už originalią formą knygoje „Kai Lietuva valdė pasaulį/When Lithuania Ruled the World“, autorius Kęstutis Nakas (išleido „Aukso žuvys“ , spausdino „BALTO print“) – Bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai.

Diplomai skirti:

Jokūbui Jacovskiui už šiuolaikišką klasikos pateikimą knygoje „Vanduo puodelyje“, autorius Tadeusz Rozewicz, iliustravo Stasys Eidrigevičius  (išleido „Apostrofa“,  spausdino „BALTO print“);

Agnei Dautartaitei-Krutulei už dizaino koncepcijos įtaigumą knygoje „We Thought We‘d be Back Soon: 18 Stories of Refugies 1940-1944“, autoriai Dalia Cidzikaitė, Laima Petrauskas VanderStoep, Dalia Stakė Anysas (išleido „Aukso žuvys“, spausdino „BALTO print“);

Ievai Babilaitei už nestandartinę traktuotę knygoje „Baisiai gražūs eilėraščiai“, autorė Daiva Čepauskaitė (išleido  ,,Žalias kalnas“, spausdino „Standartų spaustuvė“);

Artūrui Širinui ir Justinai Norkutei-Širin už dizaino interaktyvumą knygoje „Vilniaus arkikatedros mįslės“, autorės Violeta Indriūnienė, Rita Pauliukevičiūtė, Alina Pavasarytė, BirutėValečkaitė (išleido Bažnytinio paveldo muziejus, spausdino „S. Jokūžio leidykla-spaustuvė“);

Gedui Čiuželiui už tinkamą medžiagų parinkimą ir dizainą atskleidžiant temą knygoje „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903-1954)“, dvitomis, sudarytoja Giedrė Jankevičiūtė (R.Paknio leidykla, spausdino „Petro ofsetas“);

Elonai Marijai Ložytei už estetišką dalykinio turinio pateikimą knygoje Motiejus Kazimieras Sarbievijus „Maršalo lazda, parodyta laidojant LDK maršalą Joną Stanislovą Sapiegą“ (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, spausdino „Petro ofsetas“);

Miglei Rudaitytei už netikėtą žanro ribų išplėtimą knygoje „Proud of Lithuania. A Fairy Tale by Sweet Root“, parengė Sweet Root (išleido „Dvi tylos“, spausdino BALTO print);

Martynui Gintalui už vaizdo ir teksto elegantišką sintezę knygoje „Žemaitijos balsai ir daiktai: juvelyriška, mažoji plastika, eilėraščiai“, autorės Eglė Čejauskaitė-Gintalė, Viktorija Daujotytė (išleido „Porta Artis“, spausdino „BALTO print“);

Rūtai Mozūraitei už santūrią klasiką knygoje „Vytautas Kasiulis. Viena-Bresgau Freiburgas-Paryžius“, sudarytojos Ilona Mažeikienė, Laima Bialopetravičienė (išleido Lietuvos dailės muziejus, spausdino „Standartų spaustuvė“);

Gyčiui Skudžinskui už tikslingą knygos režisūrą knygoje „Pergalės ir pralaimėjimai/Victories and Defeats“, fotografas Romualdas Požerskis (išleido Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, spausdino „BALTO print“);

Vilmantui Dambrauskui už originalų įvaizdžio sukūrimą dizaino ir fotografijos priemonėmis knygoje „Universitas Doctorum et Studentium. Šiaulių universiteto bendruomenės portretai“( išleido Šiaulių universiteto leidykla, spausdino „Šiaulių spaustuvė“);

Gyčiui Skudžinskui už eksperimentinę bibliofilinės tradicijos interpretaciją knygoje „Scenos/Stages“, autoriai Dainius Liškevičius, Alvydas Lukys, Vilma Samulionytė, Gytis Skudžinskas, Darius Žiūra (išleido „Nerutina/NoRoutineBooks“ , spausdino „Druka“).

Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje veiks konkursą laimėjusių knygų paroda, bus galima susipažinti ir su specialiai išleistu katalogu.

Paskirta Vilniaus klubo premija knygai apie Vilnių

Artėjant 19-ajai tarptautinei Vilniaus knygų mugei Vilniaus klubas ir Lietuvos leidėjų asociacija (LLA) skelbia Vilniaus klubo premijos knygą – laureatę. Premiją įsteigė Vilniaus klubas.

Šių metų Vilniaus klubo premija skirta Vidui Poškui už nestandartinį, kitokį - tapybišką, labai asmenišką, intelektualų ir jautrų požiūrį į Vilnių knygoje „Nedingęs Vilnius“.

Menotyrininko ir tapytojo Vido Poškaus Vilnius – tai tarsi didelis kūnas, kurį norisi (ir galima) pažadinti, bedant adatėles į gyvybiškai svarbius kūno taškus. „Nedingęs Vilnius“ - kelionė po miestą-kūną, pilna dailės, architektūros, žmonių istorijų. Tai knyga, kuri pažadino ne tik miestą, bet ir daugybę žmonių, sukėlė didžiulį susidomėjimą Vilniaus praeitimi ir dabartimi.

Knygą išleido leidykla „Tyto alba“, pelniusi Vilniaus klubo padėką už Lietuvos sostinės populiarinimą gausiai leidžiamose knygose apie Vilnių.

Vilniaus klubo premija buvo įteikta vasario  16 d. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šventėje Umiastovskių rūmuose.

Premijos tikslas – skatinti Lietuvos ir užsienio autorius rašyti apie Vilniaus miestą ir jį populiarinti. Konkursu siekiama kasmet įvertinti išleistas knygas apie Vilniaus miestą, kurios skatina pažinti Lietuvos sostinę, populiarina Vilniaus miesto istoriją, tradicijas, savitumą per knygą kaip miesto vizitinę kortelę, ugdo vilniečių ir svečių žingeidumą ir pagarbą Lietuvos sostinei, bei išrinkti ir paskelbti Premijos laureatą.

Išleistas unikalus leidinys “Šimtmečio Lietuva. Visuomenė. Ekonomika. Kultūra“

VšĮ “Vilniaus informacijos centras” išleido knygą – albumą “Šimtmečio Lietuva. Visuomenė. Ekonomika. Kultūra.“ Knyga supažindina su Lietuvos visuomenės siekiais apginti valstybę per pastarąjį šimtmetį ir ją įtvirtinti, Lietuvos kariuomenės savanorių, partizanų kovomis, atskleidžiamas tarpukario Lietuvos ūkinės veiklos vitališkumas ir apžvelgiami šiuolaikiniai ekonominiai procesai, vykstantys konkrečiuose ūkiniuose sektoriuose, išryškinami nagrinėjamo laikotarpio kultūrinio gyvenimo proveržio ypatumai. Didelis dėmesys skiriamas savivaldybių miestų ir miestelių ekonominei ir kultūrinei raidai, jų indėliui į Lietuvos nepriklausomybę. Leidinys gausiai iliustruotas istorinėmis ir šiuolaikinį gyvenimą atspindinčiomis nuotraukomis.

 Taip analitinės publicistikos tekstinėmis ir vizualinėmis išraiškos priemonėmis įprasmintas šimtmetinis tautos ūkinis dvasinis ir kultūros paveldas, įvertinta modernioji kūryba bei mokslo atradimai. Veikalas ”Šimtmečio Lietuva. Visuomenė. Ekonomika. Kultūra” turi ir ryškią  pažintinę estetinę vertę, skatina patriotiniam tobulėjimui, nes pagrindinė leidinio literatūrinė publicistinė  užduotis – žadinti pasididžiavimą savo kraštu, jo žmonėmis bei jų dirbamais darbais, nenuslepiant ir natūralaus aplinkos pasipriešinimo, socialinių ekonominių problemų, su kuriomis tenka susidurti kraštui ir atskiroms organizacinėms struktūroms, asmenybėms-kūrėjams.  Knyga-albumas išėjo lietuvių bei  anglų kalbomis ir turi ne tik reprezentacinę, bet ir dalykinę svarbą, leidėjai viliasi, kad ji pasitarnaus visiems tiems, kurie giliau ir išsamiau nori pažinti Lietuvą, jos ekonomiką ir kultūrą, šalies žmones.

Knygos sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius Rimantas Šlajus. Leidinio viršelyje – talentingos jaunos menininkės Linos Kalinauskaitės medalio aversas „Lietuvos Valstybės Atkūrimo Šimtmetis. 1918-2018“. Knygos apimtis – 425 pusl.

Profesorius Liudas Mažylis išleido debiutinę knygą apie mistines Vasario 16-osios akto suradimo aplinkybes

Lietuvos šimtmetis Vilniaus knygų mugėje: susitikimuose, pokalbiuose, knygų puslapiuose ir kino ekrane

Išrinktos meniškiausiai apipavidalintos 2017 metų knygos

Kultūros ministerijos kasmet organizuojamas Knygos meno konkursas šiemet vyko 25 kartą. Jam 54 leidėjai pateikė 116 knygų, iš kurių  atrinktos meniškiausiai apipavidalintos ir geriausiai atspausdintos 2017 metais Lietuvoje išleistos knygos.      

Pagrindinė  Metų premija  paskirta dailininkei Linai Itagaki už inovatyvų aktualios temos pateikimą, taiklų šrifto panaudojimą, jo dermę su įtaigiomis iliustracijomis knygoje „Sibiro haiku“/Autorės Jurga Vilė ir Lina Itagaki, (išleido  „Aukso žuvys“, spausdino „Petro ofsetas“).

Šešios premijos pagal temines grupes skiriamos:

Kamilei Lisauskaitei ir iliustruotojai Miglei Anušauskaitei už neįprastą mokslinio turinio ir populiarios formos sugretinimą knygoje „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“ (leidykla , spausdino UAB „Petro ofsetas“) – teminė grupė Grožinė literatūra ir eseistika;

Aušrai Kiudulaitei už vaikiškos vaizduotės pajautimą ir profesionalią jos raišką knygoje „Draugystė ant straublio galo“/Autorius Marius Marcinkevičius (išleido „Tikra knyga“, spausdino UAB  BALTO print) – Knygos vaikams;

Laurai Klimaitei ir Indrei Klimaitei už pažangų ir šiuolaikišką dizaino sprendimą knygoje „Fortsetzung folgt: Im Zuge der Moderne. Ein Jahrhundert Litauen (1918-2018)“ /Sudarytojai Nerijus Šepetys, Giedrė Jankevičiūtė  (išleido  Lietuvos kultūros institutas, spausdino UAB BALTO print) – Mokslinė, dalykinė literatūra, vadovėliai;

Jurgiui Griškevičiui už sudėtingo turinio ir vaizdinės medžiagos struktūros estetiką knygoje „Post Ars partitūra“/Sudarytojai Agnė Narušytė, Gintaras Zinkevičius (išleido VšĮ „M puslapiai, spausdino „Kopa“) – Meno leidiniai;

Ingai Navickaitei už provokuojantį minimalizmą knygoje  Rimaldas Vikšraitis „Homo Vikšraitis“(išleido Kauno fotografijos galerija, spausdino „Kopa“) – Meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai;

Agnei Dautartaitei-Krutulei už originalią formą knygoje „Kai Lietuva valdė pasaulį/When Lithuania Ruled the World“/Autorius Kęstutis Nakas (išleido „Aukso žuvys“ , spausdino UAB BALTO print) – Bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai.

Diplomai skiriami:

Jokūbui Jacovskiui už šiuolaikišką klasikos pateikimą knygoje „Vanduo puodelyje“/Autorius Tadeusz Rozewicz (išleido „Apostrofa“,  spausdino UAB BALTO print);

Agnei Dautartaitei-Krutulei už dizaino koncepcijos įtaigumą knygoje „We Thought We‘d be Back Soon: 18 Stories of Refugies 1940-1944“/ Autoriai Dalia Cidzikaitė, Laima Petrauskas VanderStoep, Dalia Stakė Anysas (išleido ,,Aukso žuvys“, spausdino UAB BALTO print);

Ievai Babilaitei už nestandartinę traktuotę knygoje „Baisiai gražūs eilėraščiai“/Autorė Daiva Čepauskaitė (išleido  „Žalias kalnas“), spausdino UAB „Standartų spaustuvė“);

Arturui Širinui ir Justinai Norkutei-Širin už dizaino interaktyvumą knygoje Vilniaus arkikatedros mįslės“/Autorės Violeta Indriūnienė, Rita Pauliukevičiūtė, Alina Pavasarytė, Birutė Valečkaitė (išleido Bažnytinio paveldo muziejus, spausdino S. Jokūžio leidykla-spaustuvė);

Gedui Čiuželiui už tinkamą medžiagų parinkimą ir dizainą atskleidžiant temą knygoje „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903-1954)“, dvitomis/Sudarytoja Giedrė Jankevičiūtė (R. Paknio leidykla, spausdino UAB „Petro ofsetas“);

Elonai Marijai Ložytei už estetišką dalykinio turinio pateikimą knygoje Motiejus Kazimieras Sarbievijus „Maršalo lazda, parodyta laidojant LDK maršalą Joną Stanislovą Sapiegą“ (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, spausdino UAB „Petro ofsetas“);

Miglei Rudaitytei už netikėtą žanro ribų išplėtimą knygoje „Proud of Lithuania. A Fairy Tale by Sweet Root“/Parengė Sweet Root (išleido UAB „Dvi tylos“, spausdino UAB BALTO print);

Martynui Gintalui už vaizdo ir teksto elegantišką sintezę knygoje „Žemaitijos balsai ir daiktai: juvelyriška, mažoji plastika, eilėraščiai“/ Autorės Eglė Čejauskaitė-Gintalė, Viktorija Daujotytė (išleido VšĮ „Porta Artis“, spausdino UAB BALTO print);

Ievai Mozūraitei už santūrią klasiką knygoje „Vytautas Kasiulis. Viena-Bresgau Freiburgas-Paryžius“/Sudarytojos Ilona Mažeikienė, Laima Bialopetravičienė (išleido Lietuvos dailės muziejus, spausdino Standartų spaustuvė);

Gyčiui Skudžinskui už tikslingą knygos režisūrą knygoje „Pergalės ir pralaimėjimai/Victories and Defeats“/Fotografas Romualdas Požerskis (išleido Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, spausdino UAB BALTO print);

Vilmantui Dambrauskui už originalų įvaizdžio sukūrimą dizaino ir fotografijos priemonėmis knygoje „Universitas Doctorum et Studentium. Šiaulių universiteto bendruomenės portretai“ (išleido Šiaulių universiteto leidykla, spausdino „Šiaulių spaustuvė“);

Gyčiui Skudžinskui už eksperimentinę bibliofilinės tradicijos interpretaciją knygoje „Scenos/Stages“/Autoriai Dainius Liškevičius, Alvydas Lukys, Vilma Samulionytė, Gytis Skudžinskas, Darius Žiūra (išleido VšĮ Nerutina/NoRoutineBooks“ , spausdino ,,Druka“).

Premijuotų knygų dailininkai, leidėjai bei spaustuvininkai diplomais tradiciškai apdovanojami Vilniaus knygų mugėje; šiemet – vasario 22 d. 12 val. LITEXPO parodų centre.

Knygų mugėje taip pat veiks konkursą laimėjusių knygų paroda, išleistas jų katalogas.

Vilniaus knygų mugėje – knygos, paperkančios grožiu ir slepiančios savas istorijas

TOP 8: vertos dėmesio sausio knygos

Vrublevskių bibliotekoje restauruotas unikalus dokumentas su Radvilų parašais

„Knygos per „Penki TV“: „Knygų Kalėdos“ ir menininkų dirbtuvių paslaptys

Gruodžio 5-ąją laidoje: šalyje septintus metus vyksta akcija „Knygų Kalėdos“; pristatyta menotyrininko V. Poškaus knyga „Menininko dirbtuvė: 42 istorijos“. „Susitikimuose“ – rašytoja Gaja Guna Eklė. „Vaikų knygų lentynoje“ aptariame Sonios Hartnet knygą „Sidabrinis asiliukas“.

„Knygos per „Penki TV“: drąsa laužyti stereotipus pagal G. Grušaitę ir A. J. Greimas komikse

Lapkričio 7-osios laidoje: Rasos Sagės debiutinis romanas „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“; Miglės Anušauskaitės komiksų knyga „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“; Gabijos Grušaitės romanas „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“. Vaikų knygų lentynoje – leidyklos „Tikra knyga“ naujiena „Draugystė ant straublio galo“.

Leidėjai kviečiami prisijungti prie bendradarbiavimo programos Paryžiuje 2018 m.

Tarptautinis prancūziškų leidinių biuras (Le Bureau international de l’édition française - BIEF), bendradarbiaudamas su Nacionaliniu knygos centru (Cnl) ir Prancūzijos rašytojų bendruomene (SOFIA), kviečia 14 užsienio leidėjų praleisti profesinę savaitę Paryžiuje ir iš arčiau susipažinti su Prancūzijos knygų rinka. 

Programos renginiai vyks 2018 m. kovo 17-23 d. Programos dalyvių laukia:

• „B2B“ – susitikimai su prancūzų leidėjais ir apsilankymai leidyklose. 

• Keletas bendrų diskusijų apie iššūkius, su kuriais susiduria tiek Prancūzijos, tiek kitų šalių leidėjai, leidžiantys humanitarinių mokslų ir užsienio literatūrą.

Prestižinis Prancūzijos literatūros apdovanojimas atiteko romanui apie Hitlerio iškilimą

Prancūzijos garbingiausi literatūros apdovanojimai pirmadienį atiteko dviem romanams apie nacius, vienam kurių, pasakojančiam Vokietijos pramonininkų paramą Adolfo Hitlerio iškilimui, atiteko prestižinė Goncourt'ų premija.

Erico Vuillardo romanas „L'ordre du jour“ (Darbotvarkė) buvo laikomas vienu šio apdovanojimo favoritų. 

Romano autorius 49 metų E. Vuillardas sakė buvęs priblokštas žinios apie savo 160 puslapių romano, kuriame vaizduojama, kokią įtaką A. Hitlerio iškilimui turėjo Vokietijos pramonininkų finansinė parama, pripažinimą. 

„Visada nustembi, kartais net mirtinai“, – sakė jis žurnalistams viename Paryžiaus restoranų, kuriame buvo paskelbtas premijos laureatas.

Paklaustas, ar jo knyga nėra perspėjimas mūsų visuomenei dabartiniais populizmo laikais, rašytojas sakė norėjęs aprašyti, kaip „elitas ir pramonininkai pateko į tokią padėtį, kurioje patys susikompromitavo“. 

Tuo metu atskira Renaudot premija, dažnai laikoma tarsi paguodos prizu, atiteko žurnalisto Olivierio Guezo knygai „Josefo Mengele dingimas“ (The Disappearance of Josef Mengele), pasakojančiai apie „Mirties angelu“ vadinto nacių karo nusikaltėlio Josefo Mengele gyvenimą po Holokausto. 

Romane pasakojama apie nacių elitinio korpuso SS gydytoją, kuris vykdė nežmoniškus medicinos bandymus su kaliniais Aušvico mirties stovykloje, tačiau išvengė suėmimo ir gyvendamas Argentinoje šeštajame dešimtmetyje net sugebėjo gauti Vakarų Vokietijos pasą savo tikrąja pavarde.

Nors pinigais E.Vuillardas gauna tik 10 eurų, Goncourt'ų premija beveik garantuoja didesnį jo knygos pardavimą, iki 450 tūkst. egzempliorių ar net daugiau, ir iškart paverčia ją vienu pagrindinių metų bestselerių. 

Nors jo knyga sukėlė didelį susižavėjimą, kai kurie kritikai buvo linkę šią premiją atiduoti Veronique Olmi, kuri būtų buvusi antra moteris iš eilės, tapusi šios šimtmetį gyvuojančio apdovanojimo laureate. 

Šios autorės romanas „Bakhita“, pasakojantis tikrais faktais paremtą istoriją apie katalikų šventąja tapusią sudanietę vergę, jau dabar yra laikomas bestseleriu. Jis jau pelnė „Fnac“ premiją ir pretenduoja į žurnalo „Femina“ apdovanojimą, kurio laureatas bus paskelbtas trečiadienį. 

„Mes nerenkame nugalėtojo pagal jo lytį, rašytojo kilmę arba jo leidėją“, – pareiškė žiuri pirmininkas prancūzų literatūros ekspertas Bernardas Pivot.

„Knyga yra viskas, į ką atsižvelgiama“, – sakė jis naujienų agentūrai AFP.

Kviečiame teikti paraiškas 2018 m. Londono knygų mugės apdovanojimams

Tarptautinė Londono knygų mugė, kasmet suburianti leidybos specialistus iš viso pasaulio, jau paskelbė paraiškų priėmimą į vieną svarbiausių mugės renginių – „LBF Excellence Awards for 2018“ apdovanojimus. Juose Lietuvai jau pavyko sublizgėti pernai – apdovanojimą pelnė Laisvosios rinkos institutas už savo ekonomikos vadovėlį.

Šiemet visi leidėjai maloniai kviečiami ir vėl teikti paraiškas bei nepraleisti galimybės būti pastebėtiems ir įvertintiems kitų metų Londono knygų mugėje, kuri mūsų šaliai bus ypatinga – Lietuva, kartu su Latvija ir Estija, bus pristatytos kaip 2018 m. knygų mugės „Market Focus“.

Informaciją apie apdovanojimų kategorijas ir taisykles galima rasti čia:

Literatūros kalendorius: kas svarbaus pasaulyje įvyks lapkritį?

Nepasiklysti literatūros pasaulyje nėra paprasta – kiekvieną mėnesį skaitytojus pasiekia nauji autorių kūriniai. Kurie iš jų verti dėmesio? Kviečiame šiuos literatūrinus reiškinius sekti drauge – „The Guardian“ siūlo atkreipti dėmesį į lapkričio mėnesio literatūros įvykius.

Naujos knygos 

„The Guardian“ išskiria kelias dėmesio vertas knygas, kurios pasaulio skaitytojus pasieks šį mėnesį. 

Viena tokių knygų yra Škotijos rašytojos Ali Smith romanas „Winter“, kuris yra antra ciklo apie metų laikus dalis. Pirma dalis „Autumn“, kurioje kalbėta apie rudenį, susilaukė įvertinimo – kūrinys pateko į šių metų prestižinės „Man Booker“ premijos trumpąjį sąrašą. Pati A.Smith yra parašiusi ne vieną dėmesio susilaukusią knygą ir yra vadinama Škotijos autore, kuri yra eilėje gauti Nobelio literatūros premiją.

Ne ką mažiau skaitytojų dėmesio turėtų sulaukti antra tarptautinės kategorijos „Man Booker“ premijos laureatės Han Kang knyga anglų kalba. Pirmasis jos kūrinys „Vegetarė“ ne tik stebino, bet ir šokiravo. Panašu, kad knyga „The White Book“ bus ne ką mažiau išsiskirianti. Šiame kūrinyje Pietų Korėjos autorė atskleidžia tokios temas kaip gedulas, atgimimas, žmogaus dvasios stiprybė. Skaitytojai, skaitę H.Kang kūrybos, žino, kaip jos kūrybą sunku apibūdinti keliais žodžiais. Štai čia galite rasti dvi minėtos knygos „Vegetarė“ apžvalgas – Jurgos Mandrijauskaitės ir Mažvydo Karaliaus – o plačiau apie autorės gyvenimą galite skaityti čia.

Škotijos rašytojas ir scenaristas Williamas Boydas pristato naujausią savo apsakymų rinktinę „The Dreams of Bethany Mellmoth“, kurioje dar kartą patvirtina savo kaip vieno originaliausių ir įtikinamiausių pasakotojų vardą. Knygoje W.Boydas pasakoja apie kasdienes situacijas, kurios lydimos abejonių, streso, piktnaudžiavimo, tačiau kiekvienas pasakojimas pateikiamas su puikaus humoro doze.

Amerikiečių prodiuseris ir režisierius Matthew Weineris debiutuoja kaip autorius. Garsaus televizijos serialo „Mad Men“ kūrėjas pristato savo debiutinę knygą – kriminalinį romaną „Heather, the Totality“. 2011 metais M.Weinerį žurnalas „Times“ įtraukė tarp 100 labiausiai įkvepiančių pasaulio žmonių. Vien šio režisieriaus pavardė prašosi dėmesio, tačiau kaip jo kūrybą įvertins ne televizijos žiūrovai, o skaitytojai, parodys laikas.

Įvykiai 

11 dieną sukanka 95-eri metais nuo garsiojo amerikiečių rašytojo Kurto Vonneguto gimimo. Savo knygose šiuolaikinės visuomenės nužmogėjimą ir militarizmą kritikavęs autorius mirė 2007 metais. Garsiausi jo kūriniai: „Katės lopšys“ (1963 m.), „Skerdykla Nr. 5“ (1969 m.), „Čempionų pusryčiai“ (1973 m.). Plačiau apie K.Vonneguto gyvenimą skaitykite čia.

11 dieną sukanka 110 metų nuo švedų rašytojos, mylimos vaikų istorijų autorės Astrid Lindgren gimimo. Tai buvo viena garsiausių rašytojų pasaulyje – jos kūriniai išversti į daugiau nei 80 užsienio kalbų. Tuo tarpu su tokiomis knygomis kaip „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ ir „Pepė Ilgakojinė“ užauga ne viena karta. Plačiau apie autorės gyvenimą skaitykite čia.

29 dieną sukanka 215-osios vokiečių rašytojo Wilhelmo Hauffo gimimo metinės. Autorius garsus savo pasakų almanachu, kuris vos pasirodymo susilaukė didelio įvertinimo. Šis pasakų rinkinys išleistas 1926 metais.

30 dieną sukanka 350 metų nuo anglų rašytojo Jonathano Swifto gimimo. Rašytojas išgarsėjo romanu „Guliverio kelionės“, kuris pirmą kartą išleistas 1727 metais. Knyga tapo populiaria vos tik ją išleidus. Satyriška istorija apie Guliverį populiari ir dabar – romanas ne kartą ekranizuotas.

Šaltinis: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/literaturos-kalendorius-kas-svarbaus-pasaulyje-ivyks-lapkriti-286-874250

FEP išplatino deklaraciją apie autorių teises ir PVM lengvatą e-knygoms

Spalio 10 d., leidėjams iš viso pasaulio plūstant į Frankfurtą, Europos leidėjų federacijos (FEP) prezidentas Henrique Mota organizacijos narių vardu kreipėsi į Kultūros ministrus, tarp jų ir LR Kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson, sveikindamas sulaukus jau 69-osios Frankfurto knygų mugės – vieno svarbiausių leidybos sektoriaus renginių. 

Išplatintoje deklaracijoje H. Mota pabrėžė knygų ir skaitymo svarbą Europos sutelktumui bei stiprios Europos knygų industrijos reikšmę tiek vietiniu, tiek tarptautiniu lygmeniu.

Atsižvelgdami į ES autorių teisių reformą, Europos leidėjai siekia visapusiškos autorių teisių apsaugos, kuri aktuali ne tik autoriams, bet ir leidėjams, ir yra svarbus kūrybos pagrindas bei reikšmingas sektoriaus gyvybiškumo šaltinis.  

Todėl siūloma šį aspektą įtraukti į Europos kultūros reikalų programą (ypač kalbant apie skaitmenines knygas), kuriant strategiją, kuri skatins plataus spektro darbų pasirinkimo ir prieinamumo laisvę skaitytojams, kartu garantuodama sąžiningą atlyginimą šių darbų autoriams ir leidėjams.

Tikimasi, kad licencijavimo sprendimai turės pirmenybę naujų autorių teisių išimčių atžvilgiu. O tuo atveju, kai šios išimtis, kurios, viliamasi, netaps taisykle, pasirodys pateisinamos, bus garantuojamos kompensacijos visoms susijusioms šalims.  

Deklaracijos pabaigoje FEP prezidentas pažymėjo, kad leidėjai palankiai įvertino 2016 m. gruodžio mėnesio pasiūlymą leisti federacijos narėms-valstybėms apmokestinti e-knygas, taikant mažesnį PVM tarifą, ir paraginti savo šalies vyriausybes kuo greičiau sudaryti susitarimą, leidžiantį visoms ES valstybėms pasinaudoti šia lengvata.  

Europos leidėjų federacija (FEP) apima 28 nacionalines knygų ir žurnalų leidėjų asociacijas Europoje. Lietuvos leidėjų asociacija (LLA) šios organizacijos nare tapo 2003 m. 

„Man Booker“ literatūros premija skirta amerikiečiui George'ui Saundersui

2017-ųjų prestižinė „Man Booker“ literatūros premija skirta JAV rašytojui George'ui Saundersui už jo pirmąjį romaną „Linkolnas bardo būsenoje“ (Lincoln in the Bardo).

Ši žinia nebuvo netikėta, nes G.Saunderas buvo laikomas favoritu gauti prestižiškiausią literatūrą anglų kalba rašančių autorių apdovanojimą. 

Žiuri nuomone, G.Saunderso romanas yra itin originalus. Knygoje aprašoma Abrahamo Lincolno vienuolikmečio sūnaus Willie mirtis, perteikta šimtų pasakotojų lūpomis. 

Bardo būsena yra budizmo samprata, perteikianti tarpinį būvį – pavyzdžiui, nuo mirties iki naujo persikūnijimo. 

„Šio itin originalaus romano forma ir stilius atskleidžia sąmojingą, sumanų ir jaudinantį pasakojimą“, – per premijos paskelbimo ceremoniją Londone sakė vertintojų komisijos pirmininkė Lola Young. 

58-erių G.Saundersas sakė, kad apdovanojimas jam yra „milžiniška garbė, kurios tikiuosi būti vertas likusiais savo darbais likusį savo gyvenimą“. 

Romaną „Linkolnas bardo būsenoje“ jis parašė per ketverius metus, tačiau temą sugalvojęs dar prieš 20 metų, per spaudos konferenciją po ceremonijos sakė rašytojas, kuris pats yra budistas. 

G.Saundersas sakė iš pradžių nelabai žinojęs, kaip papasakoti istoriją, bet mėgavęsis kūrybine laisve. 

„Mano nuomone, tikra rašymo meistrystė yra noras kažką pasakoti, nežinant, koks bus rezultatas“, – pridūrė rašytojas. 

Trumpoje ir politinių atspalvių kupinoje padėkos kalboje rašytojas nevengė užuominų į dviprasmiškai vertinamą JAV prezidento Donaldo Trumpo politiką. 

„Gyvename keistais laikais, – sakė jis susirinkusiems klausytojams. – Dažnai girdime, kad reikia ginti kultūrą. Štai šis vakaras ir yra kultūra.“ 

Rašytojas žurnalistams sakė, esąs priblokštas ir vos galintis patikėti gavęs apdovanojimą. 

„Manau menininkui labai padeda pripažinimas, – teigė G.Saundersas. – Mano nuomonė apie save kiek pagerėjo.“

G.Saundersas tapo antruoju JAV rašytoju, gavusiu šią premiją. Pernai rašytojas Paulas Beatty tapo pirmuoju amerikiečiu, laimėjusiu prestižinį „Man Booker“ apdovanojimą už romaną „Išdavikas“ (The Sellout). 

„Man Booker“ apdovanojimas, kurį sudaro atminimo prizas ir 52,5 tūkst. svarų (59 tūkst. eurų), garantuoja didžiulį knygų pardavimo suintensyvėjimą ir skaitytojus visame pasaulyje. Pavyzdžiui, praėjusiais metais premiją laimėjusios Baulo Beatty knygos „The Sellout“ pardavimai vos per savaitę padidėjo 658 proc., o jos iš viso pasaulyje nupirkta daugiau nei 250 tūkst. egzempliorių.

„Man Booker“ premijos komisijos narė Lola Young prizą laimėjusį romaną apibūdino kaip „neįprastą kūrinį“. 

Anot „Man Booker“ žiuri pirmininkės L.Young, penki vertintojai sprendimą priėmė tik antradienį 14 val. 40 min. vietos (16 val. 40 min. Lietuvos) laiku. 

Ji sakė, kad rašytojų tautybės nebuvo paisoma ir kad žiuri vertino kūrinius labai kruopščiai bei nuodugniai. „Dėl nugalėtojo apsispręsta be mūšių ir kraujo“, – sakė L.Young.

Šių metų premijos trumpąjį knygų sąrašą sudarė šios knygos: Ali Smith romanas apie gyvenimą po „Brexit“ „Autumn“, Pakistano rašytojo Mohsino Hamido romanas apie pabėgėlius „Exit West“, britės Fionos Mozley debiutinis romanas „Elmet“, amerikietės Emily Fridlund taip pat debiutinė knyga „History of Wolves“ ir dar dviejų amerikiečių autorių kūriniai: Paulo Austerio knyga „4321“ ir George'o Saundreso „Lincoln in the Bardo“. 

Dar prieš „Man Booker“ premijos paskelbimą britų lažybininkai pagrindiniu pretendentu laimėti gerbiamą literatūrinį prizą laikė F.Mozley ir jos debiutinį romaną „Elmet“. 

Praėjusiais metais premiją laimėjo P. Beatty, kuris tapo pirmu amerikiečiu, laimėjusiu šį literatūrinį prizą.

Nobelio literatūros premijai artėjant: ar Haruki Murakami pagaliau nusišypsos sėkmė?

Spalis prasideda Nobelio premijų laureatų paskelbimu. Dar neįpusėjus šiam mėnesiui bus išdalinti beveik visi šie viso pasaulio dėmesį patraukiantys garbingi apdovanojimai už įvairius mokslo, ekonomikos ir kultūros pasiekimus. Kol kas lieka neaiški tik literatūros kategorijos laureato paskelbimo data. Kam prognozuojamas šis prizas? Tarp pretendentų tradiciškai, kaip ir daugybę metų, minimas Japonijos rašytojas Haruki Murakami.

H.Murakami pavardė tarp realių kandidatų laimėti Nobelio literatūros premiją jau yra virtusi savotišku juoku – pasaulyje garsus ir skaitytojų mėgstamas autorius kone kasmet lažybininkų įvardijamas tarp realiausių pretendentų, tačiau literatūros kritikai per daug nenustebtų, jei knygų „Norvegų giria“, „Avies medžioklė“ ir kitų mistinių pasakojimų autorius šio prestižinio apdovanojimų niekada taip ir negautų.

Britų lažybininkas „Ladbrokes“ nurodo, kad Haruki Murakami yra antras pagal galimybes (5/1) laimėti šį prestižinį apdovanojimą. Tačiau praėjusiais metais šis autorius buvo įvardijamas kaip favoritas, jam buvo skirta didžiausia tikimybė gauti šį garbų prizą, vėliau jis taip pat buvo minėtas kaip antras realiausias kandidatas, bet Nobelio literatūros premija buvo skirta dainininkui Bobui Dylanui.

Šiais metais britų lažybininkas realiausiu pretendentu laimėti prizą mato Kenijos rašytoją Ngugi wa Thiong'ą (4/1). Praėjusiais metais jis taip pat buvo minimas tarp realiausių pretendentų, o iki premijos laureato paskelbimo likus kelioms dienoms tapo lažybininkų favoritu. 

Kanadietė autorė Margaret Atwood pernai tarp favoritų nebuvo minima, tačiau šiais metais tarp favoritų įtraukta trečioje vietoje (6/1). Tokioje pačioje situacijoje yra ir Izraelio rašytojas Amosas Ozas, kurio knyga „Judas“ šiais metais pateko į „Man Booker“ tarptautinės kategorijos trumpąjį sąrašą. Tiesa, Izraelio autoriaus galimybės, pasak „Ladbrokes“, yra gerokai mažesnės (10/1) nei M.Atwood.

Tokias pat galimybes kaip ir A.Ozas laimėti premiją turi ir Italijos rašytojas ir vertėjas Claudio Magris ir vienas garsiausių Ispanijos autorių Javieras Mariasas, kurio kūryba išversta į daugiau nei 40 užsienio kalbų. 

Lyginant su praėjusiais metais, tarp realiausių lažybininkų pretendentų neliko Sirijos poeto Adonio, kuris pernai prieš pat Nobelio premijos laureato paskelbimą buvo įvardijamas kaip trečias realiausias kandidatas. Šiemet jo galimybės (12/1) – tik pirmojo dešimtuko pabaigoje.

Tuo tarpu bene labiausiai sumenko amerikiečių rašytojo Philipo Rotho galimybės (25/1), nors dar pernai jis buvo tarp lažybininkų favoritų. Tačiau šis autorius kaip ir Haruki Murakami kasmet įvardijamas tarp favoritų, be to dar 2012 metais jis paskelbė, kad nustoja rašyti knygas. Tačiau kritikai ir literatūros apžvalgininkai anksčiau kalbėjo, kad už Ph.Rotho indėlį į pasaulio literatūrą jis vertas garbingiausios premijos, turint omenyje, kad autoriui jau 84-eri.

Visgi sekantieji Nobelio literatūros premijos naujienas jau ne kartą įsitikino, kad Švedijos Akademija gali nustebinti ir jos nuomonė nebūtinai sutampa su lažybininkų prognozėmis. Tai gerai iliustruoja ir praėjusiais metais Bobui Dylanui įteikta premija, kuri sulaukė kontroversiškų vertinimų. Ne ką mažiau diskusijų sukėlė ir 2012 metų sprendimas Nobelio literatūros premiją skirti Kinijos autoriui Mo Yanui. 

Tiesa, bent kol kas nėra paskelbta tiksli data, kada paaiškės premijos laimėtojas. Praėjusiais metais Švedijos Akademiją premijos laimėtojo pavardę paskelbė spalio 13 dieną.

Vaikų literatūra – neįvertinta, bet svarbi: kaip rinkti knygas vaikams ir sudominti skaitymu?

Vaikų literatūra dažnai lieka paraštėse. Ir tokia situacija yra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Vaikų literatūros ekspertė Eglė Baliutavičiūtė sako, kad, palyginti su suaugusiųjų knygomis, vaikams skirti kūriniai tik pradeda kurti savo pozicijas, o tam didelį postūmį davė britų autorės J.K.Rowling knygų serija apie visą pasaulį sužavėjusį mažąjį burtininką Harį Poterį.

„Menkinti, su pašaipa žvelgti į vaikų literatūrą, mano įsitikinimu, gali tik diletantas, nesuprantantis apie ką kalba. Vaikų literatūra paprasčiausiai per įvairi. Čia tas pats, kas visą literatūrą apskritai vertinti pagal kelis naivius grafomanus“, – sako Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Tyrimų ir sklaidos skyriaus vyriausioji tyrėja.

Pasak jos, kasmet knygynų lentynas ir skaitytojus pasiekia gera ir kokybiška literatūra vaikams ir jaunimui. Tik ją sunku atrasti – tarp dienos šviesą išvystančių kūrinių nemažai ir mėgėjiškos kūrybos, tad ieškant knygų skaitymui tenka pasitelkti ne tik įvairius vertinimo kriterijus, bet ir uoslę. „Bet kokiu atveju visai naujos knygos rinkimasis bus loterija“, – patirtimi dalijasi E.Baliutavičiūtė. 

Kokias knygas ir autorius vaikams ir jaunimui rekomenduoja ekspertė? Kodėl susidūrėme su situacija, kai vaikų mėgstama poezija išgyvena ne pačius geriausius laikus ir jaučia poetų stygių? Galų gale – kodėl vaikų literatūra atsidūrė paraštėse ir skirtingose šalyse vertinama skirtingai? Į šiuos klausimus atsakymų ieškome kalbėdamiesi su vaikų ir jaunimo literatūros eksperte, knygų apžvalgininke E.Baliutavičiūte.

– Pradėkime nuo pradžių – kiek kiekvienais metais Lietuvos skaitytojus pasiekia knygų vaikams ir jaunimui? 

– Per metus išleidžiama apie 3400 pavadinimų knygų, vaikų ir jaunimo literatūros – apie 600. Didžioji dalis šių leidinių – grožinė literatūra, likusios – pažintinė. Tiesa, vadovėliai neįskaičiuojami.

– Kiek iš šių knygų yra autorių lietuvių? 

– Lietuvių autorių grožinių kūrinių pasirodo šiek tiek per 100. Tačiau nemažą dalį šių tekstų sudaro mažų tiražų savilaida, kuri dažniausiai platinama artimųjų rate, dovanojama vietinėms bibliotekoms, bet plačiojo skaitytojų ir vaikų literatūros pirkėjų rato nepasiekia. Labai dažnai tai prasta, mėgėjiška, savilaidos literatūra, su atitinkamo lygio iliustracijomis ir maketu, primena brošiūrėles. Kokią dalį sudaro tokios knygos, nėra sekama, tai labai sąlygiškas, kokybinis vertinimas, tačiau iš praktikos matau, kad tokių knygų yra daugiau nei trečdalis.

– Kiekvieną mėnesį pasirodo bent po kelias naujas knygas vaikams ir paaugliams. Kaip skaitytojui arba tėvams atsirinkti, kurios iš jų yra tikrai vertos dėmesio? 

– Išsirinkti tikrai gerą knygą iš pačių naujausių tikrai nelengva užduotis. Belieka mėginti pavartyti knygą, paskaityti aprašymą ir pora pirmųjų puslapių, įsitikinti, ar iliustracijos yra kokybiškos. Patikrinkite, kokias dar knygas yra išleidusi ta leidykla, ieškokite atsiliepimų internete, kelkite diskusijas, pavyzdžiui, „Facebook“ yra speciali grupė „Vaikų literatūra“. Bet kokiu atveju visai naujos knygos rinkimasis bus loterija, bet nemanykite, kad kitaip būtų ir man. Nors, aišku, dirbantys šioje srityje turi išsiugdę „uoslę“, geba atpažinti tam tikrus ženklus, signalizuojančius kokybę, bet ir jie apsigauna. Galų gale, net ir gera knyga gali būti ne jūsų ar jūsų vaiko skonio.

– Gal galite rekomenduoti autorius ar knygas, į kurias tėvai ar patys vaikai bei paaugliai turėtų atkreipti dėmesį? 

– Gerų knygų yra tiek daug, kad pirmiausia rekomendaciją norėčiau pradėti nuo ko kito: apdovanojimų. Jie yra puikus orientyras, o leidėjai mėgsta ant galinio ar net priekinio viršelio pažymėti, ką knyga yra pelniusi. 

„Knygos per „Penki TV“: geriausios vasaros knygos, Skaitymo festivalis ir pokalbis su Igne Zarambaite

Pirmojoje naujojo sezono laidoje kviečiame atrasti geriausias vasaros knygas, kurias atrinko ir pristato literatūros kritikė Jūratė Čerškutė. Drauge pasiūlysime aplankyti ir savaitgalį vykusį Skaitymo festivalį, kuriame ieškosime atsakymo į klausimą, kaip skaitymas padeda palaikyti gerą formą. Pirmieji rudens „Susitikimai“ Jums padovanos nuoširdų pokalbį su šilutiške Igne Zarambaite jos jaukiuose namuose. „Vaikų knygų lentynoje“ – knyga „Stoglaipiai“.

Niurnbergo valstybinis teatras skelbia konkursą pjesių kūrėjams

Niurnbergo valstybinis teatras kartu su projekto vadovu Christian Papke kviečia Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių dramaturgus išbandyti jėgas jų rengiamame dramos konkurse. 

Dar 2004 m. Ch. Papke inicijavo dramos ir teatro projektą „TALKING ABOUT BORDERS“ (liet. „Kalbėjimas apie ribas“), kuris jau po metų tapo ypač sėkmingas savo kategorijoje. Rytų Europos autoriai kviečiami teikti savo tekstus dramos konkursui, kurio pagrindinė tema – gyvenimas socialinių pokyčių epicentre. 

Šio projekto tikslas – geriau susipažinti su kaimynais iš Rytų Europos per jų artistinius pasiekimus ir šiandieninį įnašą į savo šalies kultūrinį gyvenimą. Šio konkurso dėka rašytojai turi galimybę parodyti savo kūrybiškumą tarptautiniame lygmenyje, atkreipti į save Vakarų Europos teatralų dėmesį ir keistis idėjomis. 

Iki šiol konkurse spėjo sudalyvauti daugybė pjesių kūrėjų iš Makedonijos, Serbijos, Kroatijos, Bosnijos-Hercogovinos, Albanijos, Bulgarijos, Rumunijos, Ukrainos, Gruzijos, Armėnijos, Lenkijos, Čekijos ir Slovakijos. 

Kiekvienas autorius iš Rytų Europos šalies, nesvarbu, ar jis profesionalas, ar tik pradedantysis, gali teikti savo pjesę konkursui. Tarptautinė komisija išrinks tris labiausiai pagrindinę temą atitikusius kūrinius ir apdovanos prizais. Visos pjesės bus vertinamos anonimiškai ir tik susumavus balsus bus atskleistas laimėjusio darbo autorius. Laimėtojas gaus 3 500 € premiją; antrą vietą užėmęs – 2 000 €; trečią – 1 500 €. Papildomas prizas laimėtojams – jų pjesių vertimas į vokiečių kalbą ir pristatymas skaitant jas apdovanojimų ceremonijoje Niurnberge. Laimėtojai bus pakviesti joje sudalyvauti.

2018 m. išskirtinis dėmesys konkurse bus skiriamas Baltijos šalimis: Latvijai, Estijai ir Lietuvai. Unikali šių šalių kultūrų įvairovė, tikima, atvers kelius netikėtiems siužetams ir įdomiems kūrybiniams sprendimams. Tad visi šios srities kūrėjai kviečiami dalintis savo patirtimi, per dramą atskleidžiant, kuo gyvena, dėl ko nerimauja ir džiaugiasi jų šalies žmonės. 

Konkursas „TALKING ABOUT BORDERS“ bus pristatytas 2017/2018 m. teatro sezono pabaigą vainikuojančiame keturių dienų festivalyje Niurnbergo valstybiniame teatre 2018 m. birželio pab. (konkrečios datos dar bus tikslinamos).

Daugiau informacijos apie projektą ir dalyvavimo sąlygas: 

Knyga „Melų medis“ – neplokščias detektyvas

Tarp visos gausios verstinės literatūros paaugliams paklysti lengva. Kiekvienas viršelis žada nepakartojamus nuotykius, paslaptis, įspūdžius, magiją, o žiūrėk, čia tik pirma ciklo knyga, yra dar trys, o gal keturios. Todėl ir Frances Hardinge „Melų medį“ (Nieko rimto, 2017) atsiverčiau atsargiai (tik perskaitęs visą sužinojau, kad ji gavusi porą rimtų apdovanojimų), ir netrukus, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, nebegalėjau padėti į šalį. 

Vis dėlto mano negebėjimas atsitraukti nebūtinai yra rekomendacija kiekvienam (turbūt tikrai stebinau aplinkinius, kad mėgavausi ja, greta iš scenos griaudžiant ne prasčiausioms Lietuvos grupėms, vis kviečiančioms: „Nu, ar gerai jums?!“). Ši knyga, mano kukliais stebėjimais, nėra tipiška dabartinė paauglių literatūra – pirmiausia tuo, kad joje ypač jaučiasi literatūros klasikos dvelksmas: ramaus, dirbtinai neužaštrinto pasakojimo, kruopščios detalės ir dėmesio vidinėms būsenoms, ne tik nuotykiui. Tad tolimesnę pastraipą galbūt supras ne kiekvienas, tačiau štai kaip maišyčiau „Melų medžio“ receptą.

Paimkime Astrid Lindgren „Kalio Bliumkvisto nuotykius“ ir perkelkime veiksmą iš mažo Švedijos miestelio į lietingą, šlapią, niaurią Anglijos salą su tamsiais akmeniniais namais, griežtais XIX a. luomų papročiais, Dauntono abatijos intrigiūkštėmis ir gerokai nemalonesniais bei ryžtingesniais blogiečiais nei pas madam Lindgren. Tai bus aplinka. Tada seklį Kalį pakeiskime mergaite. Ne, ne Eva Lota, o Mattie iš Charles Portis romano (ir puikaus brolių Coenų filmo) „True Grit“ („Tikras ryžtas“), veikusia taip pat XIX a., tiktai Laukiniuose Vakaruose. Taip išvysime Feitę Sanderli, pagrindinę veikėją. O tada viską pagardinkime dar žiupsneliu gotikos (kad ir Merry Shelly „Frankenšteino“), nejaukiais to laiko papročiais (žiurkių pjautynėmis, mirusių šeimos narių fotografavimu, savižudžių nelaidojimu) bei keistu, mistiniu mokslu (pats Melų medis). Štai jums ir kokteilis – tikra kruvinoji Merė.

Kaip jau prasitariau, tai – detektyvas, o Feitė – seklė. Tik ar lengva XIX a. mergaitei iš kilmingos šeimos ja būti, kai ne tik mergaitės, bet ir moters vieta – kažkur šešėlyje, nuolankumo užkampyje? Gal ir nelengva, bet kai kito kelio tiesiog nėra, juo tenka eiti. Be to, Feitė – paauglė, vadinasi, viską pasaulyje jaučia stipriau, sodriau, todėl – ir konfliktai su motina, ir vargas su broliuku, ir žudiko paieškos, ir sudėtingos simpatijos kitiems, ir tas pojūtis – esi mergaitė, todėl tavo pasaulis daug labiau iš anksto lemtas kitų: tais laikais tu negali atrodyti per daug protinga, apsiskaičiusi, tu neturi teisės įeiti į mokslinių darbų zoną, tu esi antrarūšė, tu privalai slapstytis. Ilgainiui emancipacijos elementas tampa kertine kūrinio ašimi. Dar vienas man labai patikęs momentas – knyga ištikima pavadinimui, ji tikrai daug kalba apie melą: melą kaip įrankį, melą kaip ginklą ir melą kaip destrukciją. Nemeluokit, vaikučiai? Ne, viskas daug sudėtingiau. Ir tai – tik privalumas kūriniui. 

Apibendrinu: gerai sukaltas, turiningas kontekstu ir detalėmis, nebanalus, neplokščias detektyvas, kurį su džiaugsmu perskaitys skaitantis paauglys (bet vargu ar ji įkandama „Nevykėlio dienoraščio“ skaitytojams) ir suaugęs.

Knygoje – išgyvenimo drama Antrojo pasaulinio karo metais patekus į japonų nelaisvę

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – atsiminimus „Užmirštas kalnietis“. Joje – neįtikėtina autoriaus Alisterio Urkharto išgyvenimo drama patekus į japonų nelaisvę.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dvidešimtmetis škotas Alisteris Urkhartas buvo pašauktas į kariuomenę ir su Gordono kalniečių pulku išsiųstas į tuometinę Jungtinės Karalystės koloniją Singapūrą. Japonams užpuolus koloniją, 1942 m. jis kartu su 120 000 kitų karių pateko į japonų nelaisvę ir netrukus perpildytais krovininiais vagonais išvežtas į Birmą (dab. Mianmaras). Ten, kartu su su kitais belaisviais, jaunuolis buvo priverstas tiesti pražūtingąjį Mirties geležinkelį ir tiltą per Kvė upę. Dirbdami vergiškomis sąlygomis, čia mirė daugiau nei 100 tūkst. žmonių... 

Ištvėręs kankinimus, alinantį badą ir cholerą, visiškai išsekęs Alisteris po kelių mėnesių buvo išsiųstas į kitą belaisvių stovyklą Japonijoje vienu iš „pragaro laivų“. Taip buvo vadinamas liūdnai pagarsėjęs kelių dešimčių surūdijusių griuvenų japonų laivynas, skirtas gabenti atsargas ir belaisvius į tolimiausius užkampius. Alisteriui nebuvo lemta pasiekti kelionės tikslo, nes į laivą pataikė amerikiečių torpeda. Dauguma plukdytų karo belaisvių, ištvėrusių vergovę ir badą prie Mirties geležinkelio, žuvo. Tačiau Alisteriui pavyko išsigelbėti – jis penkias dienas vienui vienas plūduriavo ryklių knibždančioje Pietų Kinijos jūroje, kol jį rado banginių medžiotojai. Išgelbėtas jis galiausiai vis tiek buvo išvežtas į Japoniją ir priverstas sunkiai dirbti šachtoje prie pat Nagasakio. Po dviejų mėnesių amerikiečiai ant šio miesto numetė atominę bombą…

„Užmirštas kalnietis“ – tai jautri paprasto į karą pašaukto jaunuolio išgyvenimo istorija. Patekęs į nelaisvę Alisteris ištvėrė daugybę išbandymų ir net tris kartus atsidūrė visai arti mirties. Šios knygos autoriui pavyko išsigelbėti, tačiau dauguma jo draugų, karo belaisvių, žuvo... 

Alistair Urquhart. Užmirštas kalnietis: išgyvenimo drama japonų nelaisvėje per Antrąjį pasaulinį karą. Vertėja Jurga Grunskienė. – Vilnius: Briedis [2017] – 312 p.

Knygos ištrauka: Jessie Burton romanas pasakojimas apie ypatingas asmenybes ir jų troškimus „Mūza“

Siūlome paskaityti jums ištrauką iš neseniai lietuvių kalba išleisto Jessie Burton romano „Mūza“ (išeldio leidykla „Baltos lankos“, vertė Emilija Ferdmanaitė) ištrauką

Lietingą 1967–ųjų rugpjūčio rytą būsima poetė Odelė Bastijo lipdama akmeniniais Londono Skeltono meno galerijos laiptais pajunta, kaip krūtinėje ima daužytis širdis. Prie durų jos laukia Loris Skotas, vyras, kurį matė tik vienąkart, tačiau taip ir nesugebėjo pamiršti. Po pažastimi jis spaudžia iš motinos paveldėtą nežinomo dailininko paveikslą. Kartu su Odelės viršininke, ekscentriškąja Skeltono kuratore panele Kvik, jie pasineria į paslaptimis ir apgavystėmis išvagotą paveikslo istoriją. 

Visa tiesa apie paveikslą glūdi viename 1936–ųjų Ispanijos kaime, pripažinto meno kūrinių prekeivio namuose, kuriuose jis gyvena kartu su žmona ir dukterimi Olivija Šlios, svajojančia tapti dailininke. Netrukus į jų trapų pasaulį įsiveržia tapytojas, revoliucionierius Izaokas Roblesas ir jo jaunutė sesuo Tereza ir šitai pakeičia jų gyvenimus iš pamatų. 

„Mūza" – tai magiškas pasakojimas apie ypatingas asmenybes ir jų troškimus, apie meilę ir apsėdimą, apie autentiškumą ir išdavystes. Apie netikėtus kelius, kuriais istorijos potvyniai ir atoslūgiai neišvengiamai formuoja ir nulemia žmonių likimus.

Loris mane surado rugpjūčio penkioliktąją. Buvo septynios ryto, ir aš skubėjau į ankstyvą pamainą. Krautuvės tebebuvo uždarytos, autobusai Čaringo Kryžkelės keliu važinėjo rečiau. Žingsniavau Pal Malu – įprastai gyvybe trykštanti gatvė buvo tuščia, paskendusi žalsvoje šviesoje. Visą savaitę lijo, ir grindinio akmenys buvo šlapi nuo apyaušrio liūčių, medžiai vėjyje siūbavo tarsi jūržolės. Esu mačiusi kur kas smarkesnio lietaus, tad manęs jis nebaugino: saugodama nuo purslų, įbrukau Express, kurį nešiau Pamelai, į rankinuką, perėjau Karltono sodus ir patraukiau į Skeltono aikštės centrą. Praėjau pro pjedestalą, ant kurio stovėjo seniai mirusio politiko statula, vaizduojanti tuščio žvilgsnio senioką, kurio apsiaustą dergė balandžiai. Anksčiau būčiau pasmalsavusi, kas gi jis toks – tačiau penkeri metai Londone ištrynė bet kokį domėjimąsi Viktorijos laikų kriošenomis. Begalybėn įsmeigtas statulos žvilgsnis tik didino mano nuovargį. 

Pakėliau akis į Skeltoną. Prie durų stoviniavo aukštas liesas jaunuolis, vilkintis patrintą odinį švarką. Jis buvo siauro veido ir labai tamsių rudų plaukų. Priėjusi arčiau supratau, kad tai jis. Pajutau, kaip gniaužia gerklę, susitraukia skrandis, krūtinėje daužosi širdis. Ėmiau lipti laiptais, ieškodama rankinuke Skeltono durų rakto. Šį kartą Loris buvo su akiniais, jų stiklai blizgėjo ryto šviesoje. Po pažastimi spaudė paketą, suvyniotą į rudą popierių – į tokį mėsininkai vynioja savo prekes. Pamatęs mane Loris išsišiepė. 

– Labas, – tarė jis. 

Koks jausmas pamatyti Lorio šypseną? Pamėginsiu apibūdinti: tarytum gydūnas būtų uždėjęs delnus man ant krūtinės. Mano kelių girnelės pavirto į košę, žandikaulis dilgčiojo, burna išdžiūvo. Panūdau jį apkabinti ir pasakyti: „Tai tu, tu atėjai.“

– Sveiki. Kuo galiu padėti? Jo šypsena suvirpėjo. 

– Neprisimeni? Susipažinome vestuvėse. Buvau su Barbaros šutve. Tu skaitei eilėraštį ir nenorėjai su manimi šokti. 

Aš susiraukiau. 

– A, tikrai. Kaip sekasi? 

– Kaip man sekasi? Tau neįdomu, kodėl aš čia? 

– Dabar septynios valandos ryto, pone… hmm? 

– Skotas, – tarė jis, ir šypsena dingo jam nuo veido. – Loris Skotas. 

Praėjau pro jį ir negrabiai įkišau raktą į spyną. Kas man darosi? Po visų fantazijų apie tai, kaip mes būsime kartu, susidūrusi su tikrove vėl tapau tokia pat neperkalbama kaip iš pradžių. Stumtelėjusi duris įžengiau į vidų, jis nusekė įkandin. 

– Atėjote su kuo nors susitikti? – paklausiau. 

Jis pervėrė mane priekaištingu žvilgsniu.

– Odele. Po velnių, apėjau visas šio miesto galerijas, visus muziejus, kad tave surasčiau. 

– Mane? 

– Taip. 

– Penkias savaites nesugebėjai manęs surasti? Galėjai paklausti Patriko Minamoro. 

– Suskaičiavai, – nusijuokė jis. 

Iškaitau ir nusisukusi ėmiau tikrinti paštą. Jis iškėlė rudo popieriaus paketą ir tarė:

– Atnešiau liūtaites. 

– Ką tokias? 

Mano balse aiškiai skambėjo įtarimas. Jis šyptelėjo. 

– Mamos paveikslą. Paklausiau tavo patarimo. Kaip manai, ar rasiu, kas man jį įvertintų?

– Nė neabejoju. 

– Patikrinau tavo pastebėtus inicialus, I. R. Nieko neradau. Greičiausiai paveikslas bevertis. 

– Ketini jį parduoti? 

Tebesvaigstančia galva, nemaloniai tuksenančia širdimi apėjau medinį registratūros stalą. Dar niekada gyvenime nebuvau su vaikinu tokia tiesmuka. 

– Galbūt. Pažiūrėsim. 

– Maniau, tavo motina jį dievino? 

– Mano motina dievino mane, – atšovė jis, su niūria šypsena dėdamas paketą ant stalo. – Juokauju. Aš nenoriu jo parduoti, bet jeigu jis ko nors vertas, bent žinosiu, nuo ko pradėti. Tas šunsnukis Džeris – atsiprašau už žodyną – bet kurią akimirką gali išspirti mane lauk. 

– Argi tu neturi darbo? 

– Darbo? 

– Už kurį būtų mokama? 

– Esu dirbęs praeityje.

– Tolimoje ir nebeatmenamoje? 

– Kokia tu kritiška, – vyptelėjo jis. 

Tiesą pasakius, aš tikrai buvau kritiška žmonių, kurie nenori dirbti, atžvilgiu. Visi, su kuriais susipažinau atvykusi į Londoną: Sintė, batų parduotuvės merginos, Semas, Patrikas, Pamela, – turėjo darbus. Vien būti Londone reiškė turėti darbą. Ten, iš kur esu kilusi, nuosavas darbas – vienintelis būdas pabusti iš ilgo miego, lydėjusio ištisas laukuose dirbusias kartas. Tai buvo vienintelė išeitis. Sunku pakeisti visą gyvenimą tave lydinčias žinutes, juo labiau kad jos išsiųstos anksčiau, nei tu gimei.

Gražiausios pastaruoju metu išleistos knygos vaikams

Pristatome trijų paskutiniu metu išleistų gražiausių knygų vaikams apžvalgą. 

Piotr Socha. „Bitės“ 

Daugelis mėgsta medų, bet bitės patinka toli gražu ne visiems. Ir nedaug yra būdų apie tuos dryžuotus, zyziančius ir geliančius vabzdžius pasakoti taip, kad ausiai ir akiai būtų malonu. 

Gerai pagalvojus, gal apskritai yra tik vienas vienintelis būdas – visą bičių gyvenimą sudėti į vieną didelę iliustracijų knygą, kurioje medų nešančiųjų kasdienybė subtiliai derėtų su netikėtomis įdomybėmis, kokių niekur kitur neišgirsi. 

Tik pamanykite – Vilniaus centre esama viešbučio, ant kurio stogo gyvena per 100 tūkstančių bičių. Pasirodo, miestas yra puiki vieta joms įsikurti – ne tik dėl beveik ištisus metus lepinančios žiedų gausos, bet ir dėl to, kad čia daug mažiau nei laukuose kovojama su vabzdžiais, o vienintelis sunkumas yra surasti vietą aviliui.

Knygoje „Bitės”, kurios iliustracijos vertos ne tik prestižinių meistriškumo apdovanojimų, bet ir jūsų estetinio pasigėrėjimo, gražiai atskleidžiama žmonių ir bičių draugystės istorija. Sunku patikėti, bet kai kuriems ją menantiems piešiniams jau 10 tūkstančių metų! Viename tokio senumo urve Ispanijoje ant sienos įamžintas bičių apsuptas žmogus, kopinėjantis iš lizdo medų. 

Taigi, bitės žmones maitina tūkstančius metų, o kuo jos pačios minta ir kaip iš pievos žiedų surenka medų? Taip pat, esame girdėję, kad bitės – tikros darbštuolės, bet ar tikrai jos visą gyvenimą tik ir dirba? Ir ar ilgas jų gyvenimas? Visus atsakymus rasite knygoje „Bitės“. 

Prižadu, jums teks ne kartą nustebti. Pavyzdžiui, gal kada girdėjote ir pamiršote, o gal ir visai nežinojote, kad bitėms turime būti dėkingi už obuolius, kriaušes, slyvas ir arbūzus. Tiesą sakant, net ir už kai kuriuos rūbus šioms mažosioms darbininkėms reikia padėkoti – jeigu jos neapdulkintų medvilnės žiedų, augalas neužaugintų minkštojo pluošto. 

Nuostabu, kad tokių įdomybių pilna knyga jūsų jau laukia knygynuose. 

Puslapis po puslapio darosi vis įdomiau ir visai nejučia iš bitėms abejingo ar net nusistačiusio priešiškai tapsite jų draugu, dėkingu už nenutrūkstamą kantrybę saldinant mūsų gyvenimus. 

Knyga puikiai tinka suaugusiems, o ką jau kalbėti apie jūsų atžalas. Nežinia, ar dar kada turėsite progą keliaudami per epochas ir žemynus susipažinti su bičių istorija, kurioje vis jaučiamas žmogaus buvimas – knyga ne vien apie bites, bet ir apie mus. Juk ne joms mūsų reikia, o mums jų. 

Maurice Sendak. „Kur gyvena pabaisos“ 

Pabaisos gyvena mažo, užsispyrusio Makso vaizduotėje. 

Tą vakarą jis apsivilko pikčiurnos vilko kostiumą ir pradėjo namuose krėsti išdaigas. Ir triukšmavo jis taip uoliai, kad tėvams nieko kito nebeliko, kaip tik Maksą uždaryti kambaryje palikus be vakarienės. Bausmė gal kiek griežtoka, bet padaužos, matyt, būta neeilinio. 

Tačiau Maksas ilgai nenuobodžiavo – turtinga berniuko vaizduotė nepaliko jo bėdoje ir taip kambario vietoje netruko išaugti didžiulis miškas su plačia jūra pačiame jo pakrašty. Ir plaukė Maksas laiveliu tais vandenimis, kol nusigavo iki Pabaisų salos.

Pasaulis, kurį Maksas susigalvojo, su visomis įdomiausiomis detalėmis pavaizduotas knygoje „Kur gyvena pabaisos”. Piktos pabaisų akys, ilgi nagai, kyšantys iš po didžiulių grubių letenų ir išpampę gauruoti pilvai, ko gero, būtų išgąsdinę bet kurį kitą vaiką, tik ne Maksą. Kaip padaužai berniukui sekėsi Pabaisų saloje ir kaip jis sugebėjo grįžti namo palieku jums patiems išsiaiškinti. 

Visgi galite neabejoti, kad Maksui jo ilgoje stebuklingoje kelionėje nutiko daugiau nei pavyko čia surašyti. O ir pačiam knygelės autoriui M.Sendak ne viską sekėsi papasakoti raštu (žodinė knygelės dalis išties lakoniška), tačiau visą istoriją jis dar ir nupiešė, ir niekas nesiginčys, kad būtent piešiniai yra stiprioji jo pusė. 

Kuo puikiausių iliustracijų, kurios, beje, sulaukė ir tarptautinio pripažinimo, gausa taip praturtina šią knygelę, kad ją drąsiai galima rekomenduoti ir patiems mažiausiems, ir net suaugusiems. Tyrinėdami išraiškingus vieno berniuko vaizduotės vaisius knygutę perversite ne vieną kartą ir vis norėsis prie jos grįžti – nebent visai negalite pakęsti pabaisų. 

Indrė Pavilonytė, iliustravo Martynas Pavilonis. „Didžiosios tvoros paslaptis“

Įsivaizduokite mažą jaukų miestelį, kurio žmonės kadaise gyveno besikeičiant metų laikams – kaip mes Lietuvoje – o dabar jau yra pamiršę ne tik metų laikų kaitą, bet ir vieni kitus. 

Dabar jie gyvena keturiose skirtingose gatvėse: Pavasario, Vasaros, Rudens ir Žiemos. Gatves skiria tvora, beveik siekianti dangų, o atsirado ji taip seniai, kad niekas nebepamena nei kam ji skirta, nei kas už jos slepiasi – kiekvienos gatvės žmonės ją laiko savo pasaulio pakraščiu. 

Tokio žinojimo jiems, rodos, ir pakanka – dauguma suaugusiųjų su esama tvarka apsipratę ir viskas jiems atrodo kaip duotybė, kurios neįmanoma, o ir nėra reikalo keisti, net jeigu tenka ištisus metus kentėti šaltas pūgas ar nuolat ieškotis pavėsio nuo pernelyg kaitrios saulės.

Gerai, kad ši istorija, kaip ir dauguma gražiausių pasakų, baigiasi laimingai. Tik, žinoma, ne tų su viskuo apsipratusių ir apkiautusių suaugusiųjų, o poros smalsių ir geraširdžių vaikų, dėka. 

Vasaros gatvės gyventojas Martynas ir už tvoros, Žiemos gatvėje, gyvenusi Marija susitiko ir, išdrįsę peržengti pasaulius skiriančią sieną, dviese leidosi į tolimą Gūdžiąją girią tam, kad kažkada suręsta milžiniška tvora galėtų pagaliau būti nugriauta, o žmonės vėl mėgautųsi ir metų laikais, ir tarpusavio bendryste. 

„Didžiosios tvoros paslaptis“ – tai originali, graži ir netikėta istorija, be kita ko, dar ir pamokanti. Čia subtiliai dėstoma apie žmones, kurie žiūrėdami vien savo interesų pamažu užkietina savo širdis ir atsitveria vieni nuo kitų tylos siena. Tokia stora, tokia aukšta ir neperžengiama, kad dėl jos kenčia net ir jų atžalos, o nugriauti tvorą tegali tik vaikiškas nuoširdumas ir atvirumas. 

Šioje knygelėje, lyginant su dviem anksčiau aprašytomis, gana daug teksto, tačiau jis sklandus ir lengvai skaitomas, o įspūdį dar sustiprina nuostabaus grožio iliustracijos, kurių knygelėje gausu. Teksto ir iliustracijų dermę gražiai paaiškina knygos nugarėlėje esantis prierašas, kad teksto autorė ir iliustratorius yra ne tik dvyniai, bet geriausi draugai ir bendražygiai. Rekomenduoju jums šį sėkmingą dviejų bendražygių bendrą darbą. Jis gali sudominti ir jus, ir jūsų vaikus – tiesa, gal kiek vyresnius, jau pramokusius skaityti.

Kvietimas dalyvauti programoje „Artist-In-Residence“ Austrijoje 2018

Austrijos ambasada kviečia menininkus dalyvauti programoje ,,Artist-In-Residence“ Austrijoje 2018. Šiai programai Austrijos Federalinio kanclerio tarnyba ir organizacija ,,KulturKontakt Austria“ numato skirti 50 stipendijų.

Rezidencijų vietos – Vienos ir Zalcburgo miestai. 

Šios programos tikslas: supažindinti užsienio menininkus su Austrijos meno scena ir kultūrine aplinka bei užmegzti kontaktus su vietos kūrėjais. Viešnagės metu bus lankomos meno galerijos, studijos ir muziejai, bendraujama su literatūros ir leidybos atstovais, supažindinama su muzikiniu Vienos ir Zalcburgo gyvenimu. 

Reikalavimai paraiškų teikėjams:

• Puikios anglų arba vokiečių kalbos žinios.
• Ne vyresni nei 40 metų (gimę po 1977 m. gruodžio 31 d.).
• Menininkai iš šių sričių:
• vaizduojamasis menas
• meninė fotografija
• video ir medijų menas
• komponavimas
• literatūra
• vaikų ir jaunimo literatūra
• grožinės literatūros vertimas
• kultūros edukacija

Paskelbtas ilgasis prestižinės literatūrinės premijos „Man Booker“ sąrašas

Ketvirtadienį paskelbta 13 knygų, kurios pateko į ilgąjį vienos iš prestižiškiausių literatūrinių premijų „Man Booker“ sąrašą. Jame yra ir po dvidešimties metų pertraukos naują romaną „The Ministry of Utmost Happiness“ išleidusi rašytoja Arundhati Roy, skelbia guardian.co.uk. 

Šiame sąraše yra nemažai žinomų autorių, kurie jau gali didžiuotis gavę Pulitzerio, „Costa“, „Baileys“ ir kitus apdovanojimus, tačiau tarp jų A.Roy yra vienintelė autorė, anksčiau jau pelniusi „Man Booker“ apdovanojimą. Visame pasaulyje ji išgarsėjo romanu „Mažmožių dievas“ - šis kūrinys išverstas ir į lietuvių kalbą. Autorė net 20 metų neišleido naujos knygos, tad jos naujas kūrinys „The Ministry of Utmost Happiness“ lauktas su dideliu susidomėjimu. Pati rašytoja, paklausta, kodėl padarė tokią ilgą pertrauką, sakė, kad knygų rašymas jai yra ilgas procesas: „Negaliu rašyti nei lėčiau, nei greičiau, nei esu įpratusi“.

„Man Booker“ komisija ilgąjį sąrašą atrinko iš daugiau kaip 150 kūrinių. Sąraše yra 4 autoriai, kurie buvo patekę į trumpąjį šio apdovanojimo sąrašą, tačiau jo negavo. Ali Smith atrinkta su „humanišku, juokingu, žavingu, optimistišku“ romanu „Autumn“, pasakojančiu apie Europos Sąjungą po referendumo, Zadie Smith – su romanu „Swing Time“, pasakojančiu apie dviejų Londono merginų draugystę ir konkurenciją, Sebastianas Barry – su romanu „Days Without End“, kuriame rašoma apie airį, kuris emigruoja į JAV ir dalyvauja pilietiniame kare, Mohsinas Hamidas – su „Exit West“, kuriame pasakojama apie meilės istoriją pasaulyje, kur pabėgėliai iš miesto į miestą keliauja kirmgraužomis.

Nuo 2014 metų į šį sąrašą gali pakliūti ir amerikiečių autoriai. Šiemet sąraše yra trys amerikiečių rašytojai: Paulas Austeris su romanu „4321“, kuriame rašoma apie keturis vienu metu vykstančius žmogaus gyvenimus, apsakymais išgarsėjęs George'as Saundersas su savo pirmuoju romanu „Lincoln in the Bardo“, kuriame pasakojama apie Abrahamo Lincolno kelionę į kapus, kur palaidotas jo 11-etis sūnus, bei Colson Whitehead su romanu „The Underground Railroad“ apie vergę, pabėgančią iš medvilnės plantacijos – šis kūrinys jau pelnė Pulitzerio premiją.

Sąraše yra ir debiutantų. Į sąrašą pakliuvo 29-erių Fiona Mozely su romanu „Elmet“ bei 38-erių Emily Fridlund su knyga „History of Wolves“. 

Taip pat į ilgąjį apdovanojimo sąrašą pakliuvo „Impac“ premiją jau pelnęs rašytojas Jonas McGregoras su knyga „Reservoir 13“ bei Kamila Shamsie su knyga „Home Fire“. Sąrašą baigia airių rašytojas Mike McCormackas su knyga „Solar Bones“, kuri jam jau pelnė „Goldsmiths“ apdovanojimą praėjusiais metais.

Skelbiamas konkursas I.Simonaitytės literatūrinei premijai

Bendrovės „Mūsų laikas“ ir Klaipėdos apskrities viešoji I.Simonaitytės biblioteka – Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos steigėjai skelbia konkursą pelnyti 2017 m. I. Simonaitytės premiją. 

Ji skiriama už meniškai brandžius literatūrinius kūrinius, kuriuose atsispindi Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos dvasia. Iki 2017 m. gruodžio 1 d. Klaipėdos apskrities viešajai I.Simonaitytės bibliotekai (Herkaus Manto g. 25, Klaipėda) fiziniai ir juridiniai asmenys gali pateikti konkursinius kūrinius, išleistus per paskutinius dvejus kalendorinius metus. 

I. Simonaitytės literatūrinė premija skiriama nuo 1987 m. I. Simonaitytės premijos laureatas, išrinktas specialios komisijos, pagal tradiciją paskelbiamas artėjant rašytojos gimtadieniui – sausio 23 d., apdovanojimo ceremonija vyks Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje. Premijos dydis – 2000 eurų.

Išleista pokalbių knyga anglų kalba apie lietuvių pasitraukimą į Vakarus 1940–1944 m.

Ką tik anglų kalba išleistoje knygoje „We Thought We'd Be Back Soon. 18 Stories of Reffugees 1940–1944“ – 18 iki skausmo atvirų pokalbių apie tai, kodėl ir kaip lietuviai traukėsi į Vakarus per Antrąjį pasaulinį karą. 

Prieš trejetą metų išleista pokalbių knyga „Manėm, kad greit grįšim. 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus 1940–1944“ (Vilnius: Aukso žuvys, 2014), kurią sudarė Dalia Stakytė Anysienė, Laima Petrauskaitė VanderStoep ir Dalia Cidzikaitė, buvo itin palankiai įvertinta skaitytojų, literatūros kritikų ir už nelengvą istorinę atmintį be interpretacijų apdovanota garbinga Patriotų premija. 

Angliškas knygos „We Thought We‘d Be Back Soon. 18 Stories of Refugees 1940–1944“ leidimas skirtas daug platesniam skaitytojų ratui – užsienio skaitytojams ir ypač pabėgėlių duonos ragavusių JAV lietuvių vaikams ir vaikaičiams, kurių nemaža dalis šiandien jau sunkiai ar visiškai nesupranta lietuviškai. 

Knygoje – aštuoniolika pokalbių su Amerikos lietuviais, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo priversti palikti Lietuvą ir trauktis į Vakarus nuo artėjančio sovietų fronto ir tremties grėsmės. Knygos pašnekovai atvirai pasakoja apie traukimosi iš Lietuvos aplinkybes, gyvenimą DP stovyklose Vokietijoje, apsisprendimą emigruoti ir galiausiai įsikūrimą Jungtinėse Valstijose. 

Skaitytojams atskleidžiama daug įdomių ir šiurpinančių pasitraukimo detalių, pasakojančių, koks iš tiesų buvo lietuvių keliavimas į Vakarus karo metu. Visų aštuoniolikos knygoje aprašytų emigrantų sunkumus galėtų iliustruoti vienos iš knygos sudarytojų – Laimos Petrauskaitės VanderStoep – asmeninė pasitraukimo istorija: „Buvau penkerių, kai 1944 m. rugpjūtį su tėveliais išplaukiau iš Šventosios į Švediją. Kelionė buvo kupina nuotykių: perpildytas laivas audros metu pradėjo skęsti, viską, ką turėjome, teko išmesti, sugedo variklis, kunigas visiems suteikė paskutinį palaiminimą. Negana to, nuskendo gedimą bandęs pataisyti laivo kapitonas švedas. Ir nors Gotlandą šiaip ne taip pasiekėme, kitą dieną laivas nuskendo uoste. Po internavimo ir pabėgėlių stovyklos apsigyvenome Stokholme, o 1948 m. emigravome į JAV.“ 

Visi knygos pašnekovai teigė manę ir tikėję, kad jei ne po pusės, tai po metų tikrai grįš į Lietuvą. Taip atsirado knygos pavadinimas. Nuo sovietų represijų ir trėmimų trauktasi daugiausia į Vokietiją, iš kurios buvo lengviau grįžti į tėvynę, o, paaiškėjus, jog sovietai iš Lietuvos neišeis, vėliau išvykti į JAV, Kanadą ir kitas karo pabėgėlius sutikusias priimti šalis. 

Daugelis Lietuvos gyventojų, daugiau nei po 50 metų vertinantys tuometinius emigrantus, net neįsivaizduoja, su kokiais sunkumais jie susidūrė ir kiek daug išbandymų ir netekčių jie patyrė. Knygoje išsamiai ir be pagražinimų pasakojama apie negailestingą ir brutalią išeivių kasdienybę Antrajam pasauliniam karui baigiantis ir po jo. 

Meninis knygos viršelio sprendimas kalba apie dvigubą lietuvio tapatybę – atplėšimą nuo Lietuvos ir sunkų karo laikmetį. 18 pokalbių papildo įvadiniai sudarytojų straipsniai apie knygos sumanymą, jos sukūrimą, istorinį to laikotarpio kontekstą, žemėlapiai ir kitos iliustracijos. Kartu su spausdinta knyga netrukus el. knygynuose pasirodys ir elektroninė jos versija.

Kodėl vaikus sužavėjo „labiausiai smirdinti knyga pasaulyje“?

Naujausia, jau aštunta, Davido Walliamso baisiai juokinga knyga vaikams – „Ponas Smirdžius“ (iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, išleido „Tyto alba“) – kalba apie toleraciją kitokiems žmonėms.

Pagrindinė knygos veikėja – mergaitė Chloja, nelabai populiari mokykloje, o namie užgožta talentingos sesers, susipažįsta su ponu Smirdžiumi, vietiniu benamiu. Taip, jis tikrai šiek tiek smirdi, bet yra mielas ir geraširdis. Ir jis – vienintelis žmogus, kuriam tikrai patinka Chloja. Bet rinkimuose dalyvaujanti Chlojos mama žada išvyti iš miesto visus benamius. Nenorėdama prarasti vienintelio draugo, mergaitė randa jam slėptuvę. Ką daryti, kad niekas nesuuostų, kur slepiasi ponas Smirdžius? Kaip išsaugoti draugystę? Drąsi ir geros širdies mergaitė randa išeitį. 

Interviu rašytojas, aktorius, komikas Davidas Walliamsas pasakoja apie pastangą perteikti, ką reiškia būti vaiku, apie atskalūnus ir atstumtuosius, kurie paskatina mus susimąstyti. 

– Kas įkvėpė Jus parašyti „Poną Smirdžių“? 

– Viskas prasidėjo, kai uždaviau sau paprastą klausimą: ar įmanoma pamėgti smirdintį žmogų? Kažkada viena draugė papasakojo istoriją apie seną damą, kurią matydavo važiuodama į mokyklą. Kartą draugės mama stabtelėjo tos ponios pavėžėti, ir tada paaiškėjo, kad ponia baisiai smirdi. Ji taip smirdėjo, kad jiedvi daugiau niekada prie jos nesustojo... Tai privertė mane susimąstyti.

– Kaip manote, kodėl „Ponas Smirdžius“ – jau spėjęs pagarsėjęs kaip „labiausiai smirdinti knyga pasaulyje“ – taip sužavėjo vaikus? 

– Gal dėl to, kad pagrindinis knygos herojus yra vaikas.Be to, aš labai stengiausi perteikti, ką reiškia būti vaiku. Daugumoje vaikų knygų pasakojama apie išsipildžiusias svajones. Pavyzdžiui, apie vaikus, tampančius superherojais arba šnipais. O aš parodau vaiką bejėgį – tokį, koks jis tikrųjų ir yra. Pagrindinė šios knygos herojė Chloja susidraugauja su valkata, ir jųdviejų draugystė pakeičia mergaitės šeimos narius. Taigi, silpniausias šeimos narys tampa galingiausiu.

– „Ponas Smirdžius“ – klasikinė istorija apie atskalūną. Kodėl pasirinkote tokią temą? 

– Mane visada traukė atskalūnai. Daugybė „Little Britain“ personažų yra triumfo valandos sulaukę atskalūnai ir visuomenės atstumtieji. Žmonės dažnai klaidingai interpretuoja tokį personažų pasirinkimą, manydami, kad žiūrime į juos iš aukšto ar norime išjuokti, bet iš tikrųjų mes norime parodyti, kad ir jie gali būti laimėtojai. Komedijų pagrindu dažnai tampa kokio nors atskalūno ar keistuolio požiūris į tam tikrus įvykius. Tradiciškai kaip tik jie kelia klausimus ir priverčia mus susimąstyti. 

– Tai istorija, mokanti tolerancijos? 

– Taip. Tikiuosi, perskaitę mano knygą, pažiūrėję filmą ar spektaklį, vaikai išmoks priimti kitokius žmones ir supras, kad kiekvienas žmogus turi savo istoriją. Londone ar didmiesčiuose gyvenantys žmonės, išvydę kokį vargetą gatvėje, dažniausiai pagalvoja: „O, dar vienas benamis“, pamiršdami, kad kiekvienas iš jų gali papasakoti savo istoriją, kodėl atsidūrė gatvėje. Vieni pabėgo iš namų, kiti patyrė smurtą. Mes matome daug benamių gatvėse, tad ilgainiui prie jų priprantame ir tampame abejingi, – juk lengviausia yra tiesiog praeiti pro tokį žmogų.

– Bet Chloja nepraeina... 

– Ne. Tai knyga apie drąsią mergaitę, kuri išdrįsta sustoti ir pasikalbėti su benamiu. Tikiuosi, vaikai įvertins jos drąsą. 

– „Poną Smirdžių“ iliustravo Quentinas Blakeʼas, iliustravęs ir Jūsų mėgstamo vaikų rašytojo Roaldo Dahlio knygas. Kaip sekėsi su juo dirbti? 

– Aš iki šiol negaliu patikėti, kad su juo susipažinau, ką jau kalbėti apie tai, kad jis iliustruoja mano knygas. Kai susitikome, iškart apipyliau jį klausimais apie Roaldą Dahlį, nes žinojau, kad jie buvo artimi draugai. Jo papasakotos istorijos mane labai sujaudino, o kai pirmąkart pamačiau „Ponui Smirdžiui“ sukurtas iliustracijas, vos nepakvaišau iš džiaugsmo. Quentinas Blakeʼas moka piešti taip, kad vaikai iškart pamilsta veikėjus ir gali nesunkiai su jais susitapatinti. Jis bendrais bruožais nupiešia charakteringus personažus irvisada palieka vietos fantazijai. Tai didis talentas. Man atrodo, kad būtent dėl jo žmonės į mano kūrybą iškart pažiūrėjo rimtai – jei mano knygas apsiėmė iliustruoti toks menininkas kaip Quentinas Blakeʼas, jos turi būti labai geros. 

– Ar rašydamas „Poną Smirdžių“ numanėte, kad pagal jį bus sukurti filmas ir muzikinis spektaklis? 

– Galėjau tik tikėtis. Žinot, kas smagiausia rašant scenarijų pagal savo paties knygą? Kad gali šį tą patobulinti. Pavyzdžiui, sukurti daugiau įtampos, išnaudoti specialiuosius efektus. „Ponas Smirdžius“ – tai knyga, kurioje aiškiai matyti, kaip kinta šeimos narių santykiai, ryškus jų emocinis augimas. Todėl šiai istorija labai tinka miuziklo forma. Kartais žmones užplūsta tokie stiprūs jausmai, kad neužtenka juos išsakyti žodžiais, norisi juos išdainuoti...

– Papasakokite apie savąją „Pakrapštyk ir pauostyk“ idėją. 

– Tiesą sakant, „Ponas Smirdžius“ – pirmas spektaklis, kuriame ji buvo pritaikyta. Pagalvojau, kad būtų smagu pastatyti interaktyvų spektaklį. Jei būčiau vaikas, mielai nueičiau į spektaklį, kuriame galėčiau užuosti visus kvapus. Vaikai nenustygsta vietoje. Jiems sunku visą spektaklį išsėdėti tylomis. Jie nori dalyvauti vaidinime, nori juoktis ir išsigąsti. Net jei vaikas skaitė knygą, „Pakrapštyk ir pauostyk“ siūlo visai kitokią pramogą... 

– Pakalbėkime apie knygos ekranizaciją. Ar nenorėjote pats vaidinti pono Smirdžiaus filme? 

– Ne, nes nemanau, kad esu toks geras aktorius. Hughas Bonnevilleʼis yra labai žiūrovųmėgstamas, ir ne tik dėl „Dauntono abatijos“. Jis vienodai puikiai vaidina ir dramose, ir komedijose. Nedaug yra aktorių, apie kuriuos galima būtų tai pasakyti... 

– Visgi filme suvaidinote vieną itin nemalonų personažą. Ar Jums patiko vaidinti ministrą pirmininką? 

– Kurdamas iliustracijas knygai, Quentinas Blakeʼas prasitarė, kad ministrui pirmininkui suteikė pačius bjauriausius Tony Blairo ir Davido Camerono bruožus. Jis – ministras pirmininkas, kuriam svarbiau gerai pasirodyti rinkėjų akyse, o ne nuveikti ką nors gero. Jis nori pasinaudoti ponu Smirdžiumi ir taip pakelti savo reitingus. Žinoma, kad tikras ministras pirmininkas taip niekada nepasielgtų! Man buvo labai smagu jį vaidinti, nors tikrai nesiekiau kurio nors politiko parodijuoti. Nenorėjau, kad filme būtų per daug politikos – vis tiek visi politikai vienodi...

– Jūs mokate neįkyriai perteikti vaikams svarbias pamokas. Kaip Jums tai pavyksta? 

– Aš nenoriu pamokslauti ir sakyti visko tiesiai. Noriu perteikti pagrindinę mintį nepastebimai, kad perskaitęs istoriją vaikas pats padarytų išvadas. Vaikams tai labai svarbu. Komiškuose „Little Britain“ etiuduose stengiamės žmones tiesiog prajuokinti, o čia aš kalbu apie požiūrį į itin pažeidžiamus žmones, mūsų elgesį su jais. Tikiuosi, kad ši knyga sukels diskusiją šeimose, privers kiekvieną paklausti savęs, ką darytų, išvydę poną Smirdžių prie savo durų. 

– Kokie skaitytojų atsiliepimai Jus labiausiai džiugina? 

- Labiausiai džiugina, kai tėvai prieina prie manęs parduotuvėje ir dėkoja: „Ačiū jums. Mano vaikas nemėgo skaityti, kol nepaėmė į rankas jūsų knygų“ ir panašiai. Neįsivaizduojate, kaip malonu girdėti tokius tėvų žodžius... 

Pagal bbc.co.uk, nottinghampost.com, noted.co.nz parengė Jūratė Dzermeikaitė.

„Bilietas į Grįžulo Ratus“: ieškantiems gelmės savyje ir kūryboje

Vasarą daugelis žmonių patvirtins: du poreikiai – leisti laiką puikioje draugijoje ir skaityti geras knygas – ypač sustiprėja. O jeigu pabandytume gerą draugiją ir skaitymą suderinti? Rašytojos Loretos Jastramskienės esė knyga „Bilietas į Grįžulo Ratus“ – kaip tik tiems, kurie ilgis jausti priverčiančių tekstų gelmės ir vakarų su solidžia kompanija.

Menininkai ir leidėjai prašo Seimo nenumarinti lietuviškos kultūros

Rytoj Seimo Kultūros komitetas ketina svarstyti savarankiškai dirbančių asmenų socialinių įmokų dydžio tvarkos pakeitimus. Praėjusią savaitę Seimui perdavus šį klausimą svarstyti Kultūros komitetui, menininkai ragina sumažinti nuo šių metų pradžios dvigubai išaugusius „Sodros“ mokesčius teigdami, kad toks mokesčių šuolis gali numarinti Lietuvos kultūrą.

Nuo sausio 1 dienos gyventojams, dirbantiems pagal autorinę sutartį ir neturintiems darbo sutarčių (pavyzdžiui, niekur nedirbantiems rašytojams, atlikėjams ar sportininkams), „Sodros“ mokesčiai padidėjo dvigubai. Nuo šių metų jie turi mokėti mokesčius ne nuo 50 proc., o nuo 100 proc. gautų pajamų.

Metų pradžioje Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis registravo siūlymą sugrąžinti ankstesnę įmokų tvarką, tačiau svarstymai užstrigo komitetuose ir prie šio klausimo buvo sugrįžta tik praėjusią savaitę.

Penktadienį Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetas nepritarė R. Karbauskio siūlymui, tačiau Seimas perdavė šį klausimą darkart svarstyti Kultūros komitetui. Galutinis sprendimas dėl mokesčių sumažinimo turėtų būti priimtas antradienį vyksiančiame plenariniame Seimo posėdyje.

Menininkams siunčia žinią, kad jie šaliai nereikalingi

Dailininkė Nomeda Marčėnaitė teigia, kad ir iki šiol menininkams Lietuvoje gyventi buvo ne pyragai, o priėmus įstatymą dėl dvigubai išaugusių mokesčių „Sodrai“, dar ir siunčiama žinia, kad savo šaliai jie yra visiškai nereikalingi.

„Mano nuomone, Lietuva gali didžiuotis savo menininkais, jie išties gali garsinti šalį savo darbais. Menininkai – mūsų mažos šalies potencialas. Ir nors iki šiol mums buvo pakankamai sudėtinga išgyventi iš savo darbų, mes nesiskundėme. Mūsų šalyje tenka nuolat gyventi įtampoje – menininkams užkraunama per didelė mokesčių našta. Panašu, kad politikai tiesiog bando mus tyliai pribaigti“, - sako N. Marčėnaitė.

Mokesčiai didėja, bet socialinių garantijų neatsiranda

Vaikų knygų apie „Kakę Makę“ autorė ir dailininkė Lina Žutautė teigia, kad nors padidėję Sodros mokesčiai pateikiami kaip solidarumo mokesčiai su visais dirbančiaisiais, nutylima, kad realių socialinių garantijų menininkai neturi, nes, pavyzdžiui, ligos draudimas priklauso nuo darbo stažo, reguliarių mėnesio mokesčių mokėjimo ir t.t.

„Socialines garantijas gauna tik tie gyventojai, kurie moka įmokas reguliariai. Bet ar įmanomas reguliarus kūrybinis procesas? Ar įmanoma nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro penkias dienas per savaitę rašyti knygas? Tapyti? Šokti? Dainuoti? Toks mokesčių didinimas stumia menininką į visuomenės užribį, verčia jaustis nuolat apgaudinėjamu“, - sako ji.

„Sodros“ mokesčiai apskritai riboja autorių teises?

Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) duomenimis, Europos Sąjungos šalyse socialinio draudimo įmokos pajamoms už licencines autorines sutartis apskritai netaikomos, nes rašytojo – leidėjo santykiai nėra laikomi darbo santykiais.

„Didžiąją dalį literatūros, dailės, fotografijos ir kitų kūrinių autoriai sukuria savarankiškai, nebūdami susaistyti jokiais darbo santykiais su kūrinių naudotojais. Pasirašydamas autorinę licencinę sutartį, autoriaus teisių turėtojas tiesiog perduoda turtines teises naudoti kūrinį terminuotam laikotarpiui. O tai neturi nieko bendra su darbuotojo ir darbdavio santykiais“, - sako LLA prezidentas Remigijus Jokubauskas.

Jo teigimu, apmokestinus licencines autorines sutartis, sukurtas lietuviškasis precedentas, kad įmokas „Sodrai“, intelektinės nuosavybės paveldėtojų asmenyje, turi mokėti net Anapilin iškeliavę poetai, rašytojai ar kiti Lietuvos kūrėjai. Tokiu reguliavimu paminti konstituciniai nuosavybės teisių apsaugos ir asmenų lygiateisiškumo principai.

„Ar mokant „Sodros“ mokesčius, autorinės teisės visam laikotarpiui priklausytų tik leidyklai, kaip rašytojo darbdaviui? Ar autorius taptų leidyklos darbuotoju ir knygas turėtų leisti tik vienoje leidykloje? Mūsų nuomone, tokie mokesčiai apskritai riboja menininkų teises“, - teigia R. Jokubauskas.

Siūlo meną vertinti ne per eurų prizmę

Pasak R. Jokubausko, apskritai autorių mokesčiai „Sodrai“ turi būti vertinami ne tik per skaičiukų ir eurų prizmę, o per naudą, kurią lietuviškos knygos ir lietuvių autoriai duoda Lietuvai.

„Tai yra lietuviškos minties, žodžio, literatūros puoselėjimo ir išlikimo klausimas. Todėl džiaugiamės, kad jis buvo perkeltas į Kultūros komitetą, kuris pagal savo kompetenciją ir turėtų svarstyti. Visgi, išreiškiame susirūpinimą esama padėtimi – mokesčių klausimas jau pusmetį yra vilkinamas, o visiems autorių teisių turėtojams jis yra itin svarbus“, – teigia Remigijus Jokubauskas.

LLA duomenimis, per 2008–2015 m. knygų tiražas susitraukė 40 proc. – nuo 7,3 iki 4,3 mln. egz., ir panašiame lygyje laikosi iki šiol. Per minėtą laikotarpį egzempliorių skaičius vienam gyventojui sumažėjo nuo 2,2 iki 1,5 knygos, o vidutinis tiražas – nuo 1,6 iki 1,3 tūkst. egz.

„Jau ne vienerius metus lietuviškų knygų leidyba ritasi žemyn, o palikus galioti dabartinį įstatymą, ši situacija dar labiau pablogės. Statistika rodo, kad padidinti mokesčiai – PVM tarifas, autorinių honorarų prilyginimas darbo apmokestinimui – pabrangino knygas, jų tiražai kasmet traukiasi. Tad tikėtina, kad ir šis įstatymas padarytų daug žalos lietuviškų knygų leidybai, o kartu ir visai šalies kultūrai”, - nerimauja R. Jokubauskas.

Mažiau lietuvių kūrinių, daugiau – verstinės literatūros?

Jokubauskas pažymi, kad vidutiniu tiražu verstinė literatūra bene dvigubai pranoksta lietuvių autorių kūrinius (2015 m. verstinių knygų – 1,9 tūkst. egz., lietuvių autorių – 1 tūkst. egz.). Tai rodo, kad lietuvių autorių knygą jau dabar yra sudėtingiau išleisti nei užsienio. 

„Išaugusios išlaidos autoriniams honorarams dar labiau nusvertų leidybos apimčių pasiskirstymą verstinės literatūros naudai. Toks milžiniškas mokesčių didinimas kūrėjams lems dar spartesnį lietuviškos literatūros susitraukimą, o kartu mažės ir silpnės lietuvybė apskritai. Labai tikimės, kad Seimas valstybiškai, objektyviai sudėlios prioritetus ir nepasmerks lietuviškos kultūros bei Lietuvos autorių sunykimui“, – sako R. Jokubauskas.

„Savaitė Paryžiuje“ autorė Rachel Hore – apie pomėgį skaityti žodyną ir patarimus jauniems rašytojams

Romano „Savaitė Paryžiuje“ (iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė, išleido „Tyto alba”) autorė, britų rašytoja, bestselerių autorė Rachel Hore ilgus metus dirbo Londone leidybos srityje, vėliau su šeima persikraustė į Noridžą Norfolko grafystėje. R. Hore dėsto leidybą ir kūrybinį rašymą Rytų Anglijos universitete. Su vyru rašytoju D. J. Tayloru augina tris sūnus.

Rachel Hore garsėja kaip puiki pasakotoja, jos vis naujos knygos sulaukia didžiulio skaitytojų dėmesio ir apdovanojimų. Ji yra parašiusi romanus „Svajonių namas“, „Atminties sodas“, „Paslapčių kambarys“, „Artėjanti audra“ (2012-aisiais pateko į RONA Metų istorinių romanų trumpąjį sąrašą), „Tyli banga“ ir „Savaitė Paryžiuje“ (šis romanas – pirmas lietuvių kalba). Trečioji knyga „Vitražų meistro dukra“ (2010 m. RNA Metų meilės romanų trumpasis sąrašas), lietuviškai pasirodys liepos vidury. Paskutinė Rachel Hore knyga – „Namas Belvju soduose“ išleistas pernai rudenį. 

„Savaitė Paryžiuje“ – jaudinantis romanas apie motiną ir dukterį, apie tamsias šeimos paslaptis ir meilę, kuri rusena dešimtmečius. 

Romane – dvi pasakojimo linijos – istorinė ir šių laikų. 1937-aisiais Kitė, trokšdama tapti pianiste, iš Anglijos atvyksta į Paryžių. Jaunai, gražiai ir talentingai merginai puikiai sekasi – ji ne tik skambina pianinu, bet ir sutinka meilę. Bet prasidėjęs karas romantišką, žiburiuojantį miestą panardina į tamsą, baigiasi ir Kitės laimė. 

Po ketvirčio amžiaus Kitės duktė, talentinga jauna smuikininkė Fei, atvyksta su orkestru gastrolių į Paryžių. Miesto ji beveik nepažįsta, bet jis jai atrodo labai artimas, žadina prisiminimus, kiekviena gatvė veda į praeitį, kurios ji nepažįsta. 

Motinos namuose radusi seną kuprinę su Paryžiaus adresu, Fei pamažu pasineria į tamsias paslaptis ir ilgai slėptą tėvų praeitį. Savaitė Paryžiuje pakeičia Fei gyvenimą. Romano „Savaitė Paryžiuje“ autorę Rachel Hore kalbino tinklaraštininkas Jasas Singhas.

– Ar seniai pradėjote rašyti? 

– Vaikystėje susidomėjau rašymu daug skaitydama. Vėliau leidykloje redaguodama grožinius kūrinius. O rimtai ėmiau rašyti 2001 m., kai su šeima persikėlėme į Norfolką. 

– Ruošdamasi rašyti naują knygą, turbūt atliekate tiriamąjį darbą? Ką darote, kad pasakojimas būtų kuo autentiškesnis? 

– Iš pradžių skaitau to meto memuarus ir dienoraščius. Jeigu tik įmanoma, stengiuosi nuvykti į vietovę, kurioje rutuliojasi mano aprašomi įvykiai. Pastebėjau, kad naudinga pasiskaityti anuomet rašytų romanų, kad žinočiau, kaip kalba mano veikėjai ir išgirsčiau galvoje jų balsus. Mano užduotis – stengtis, kad pasakojimas skambėtų įtikinamai, todėl leidžiuosi į smulkiausias detales, tarkim, aprašau, kaip vyksta pokalbis telefonu. Nors kartais pakanka užsiminti apie skambutį, antraip rizikuoji nusismulkinti! Kažkuriuo metu pajunti, kad informacijos jau pakanka, ir duodi kelią vaizduotei. 

– Kodėl rašote istorinius romanus, užuot rašiusi tokius, kurie vyktų mūsų laikais? 

– Man įdomu pasigilinti į paprastų moterų gyvenimą. Girdime kone tik apie žymiausias istorines asmenybes, o aš stengiuosi užpildyti žinių spragas. Kartais mano veikėjai būna įkvėpti kadaise egzistavusių žmonių, pavyzdžiui, astronomo sesers iš „Paslapčių kambario“ prototipas – reali moteris, kadaise kartu su broliu tyrinėjusi dangaus kūnus.

– Savo tinklalapyje minėjote, kad visada, net vaikystėje, jautėte meilę anglų literatūrai. Kodėl universitete pasirinkote studijuoti istoriją? 

– Turėjau puikius istorijos mokytojus, įkvepiančius. Istoriją jie pateikdavo kaip jaudinantį pasakojimą, o štai anglų literatūra buvo dėstoma nelabai įdomiai. Be to, tuo metu, kai mokiausi, nebuvo galimybės vienu metu studijuoti abiejų dalykų. 

– Išvardinkite penkias savo visų laikų mylimiausias knygas. 

– Karaliaus Jokūbo Biblija, Shakespeare'o rinktiniai raštai (aš tikra nuoboda!), H. Alaino-Fournier „Didysis Molnas“ (nes joje sutelpa visas jaunystės skausmas ir palaima), „Namų apyvokos knyga“, kurią laikau vonioje ir nuolat pavartau, Trumpas Oksfordo anglų kalbos žodynas. 

– Kokios knygos neįstengėte baigti skaityti? 

– Donnos Tartt „Mažoji draugė“ – taip mėgavausi kiekvienu sakiniu, kad teko kuriam laikui padėti ją į šalį. 

– Kokie žanrai Jums artimiausi? 

– Visada traukė istorinės temos. Universitete irgi studijavau istoriją. Istorija – tai pasakojimas apie tai, kaip tapome tokie, kokie esame. 

– Ar yra žanrų, kurie Jums nemieli? 

– Kiti žanrai galbūt nedomina manęs kaip rašytojos, bet domina kaip skaitytoją.

– Kokius kitus darbus ar profesijas, be rašymo, esate išbandžiusi ar apsvarsčiusi? 

– Daugybę metų dirbau leidykloje ir dėsčiau universiteto studentams. Be to, išmokau paruošti puikų ledų desertą „Niujorkiečio šlovė“, studentavimo metais dirbdama padavėja amerikietiško stiliaus restorane. Kadaise svajojau tapti muziejaus kuratore – pati nežinau, kodėl ja netapau. 

– Koks pirmasis Jūsų išspausdintas kūrinys? 

– Kai buvau penkerių, vienas Honkongo laikraštis išspausdino mano piešinį „Mano namas Anglijoje“. Kiek pamenu, jokio atlygio negavau, mūsų bendradarbiavimas tuo ir baigėsi. 

– Ką patartumėte jauniems, pradedantiems rašytojams? 

– Daug skaityti. Ir, žinoma, rašyti. Nešiokitės su savimi bloknotą ir užsirašinėkite nugirstus pokalbius, situacijas, reakcijas, aprašinėkite matytus veidus. Skaitykite ir rašykite! 

Parengė: Emilija Ferdmanaitė

Knygos apie laimę autorius: didžiausios sėkmės gyvenime sulaukia narcizai

Britų tinklaraštininkas Ericas Barkeris beveik dešimtmetį skyrė aiškinimuisi, kodėl vienus žmones laimė ir sėkmė lydi labiau, kitus – mažiau, ir kas nulemia, kad vieni nuolat maudosi šlovės spinduliuose, o kiti – ne visai. Su autoriaus įžvalgomis apie laimę ir sėkmę britų internetiniame laikraštyje „The Independent“ supažindina gyvenimo būdo žurnalistė Kashmira Gander. 

Didžiausios sėkmės gyvenime sulaukia narcizai. Pasak straipsnio autorės, tai labiausiai nuvilianti E.Barkerio atskleista tiesa. Kad ir kaip būtų gaila, daugelis jo atradimų skaitytojams nepatiks. 

Siūlo įsiskaityti įdėmiau 

„Narcizams geriau sekasi pokalbiuose dėl darbo, jie padaro geresnį įspūdį per pirmą susitikimą ir yra dažniau perkeliami į vadovaujančias pozicijas, – sako knygą „Barking up the Wrong Tree“ (liet. atitikmuo – šuniui ant uodegos) pagal savo tinklaraštį tuo pačiu pavadinimu neseniai išleidęs E.Barkeris. – Labai nemalonu suvokti, kad, bent jau trumpalaikėje perspektyvoje, blogas elgesys gali duoti neblogų dividendų.“

Nuo 2009-ųjų vasaros nuodugniai gilinęsis į, nors ir subjektyvių, laimės ir sėkmės sampratų analizę, E.Barkeris padarė daugybę nepatogių atradimų. Pradėjo jis nuo pačių elementariausių klausimų, pavyzdžiui, ar tikrai geriems berniukams dangus, o blogiems – viskas, ar padlaižiavimas viršininkui tikrai suteikia daugiau šansų ir... – kaip čia tiksliau išsireiškus – ko, siekdami karjeros aukštumų, galėtume pasimokyti iš serijinių žudikų. 

Daugelio tėvų, vaikų ir šiaip asmenų, kurie su tuo niekada nesutiktų, nusivylimui, E.Barkeris teigia nustatęs, kad žmogaus buvimas klasės viršūnėje, priklausomai nuo jo gyvenimo tikslų, „realiame pasaulyje“ gali labai greitai netekti reikšmės. Tačiau, jei perspektyva tapti pasaulį pakeisiančiu milijardieriumi skaitytojui atrodo patraukli, E.Barkeris siūlo įdėmiau įsiskaityti į tai, ką jis rašo. 

Štai, pavyzdžiui, autorius atkreipia dėmesį į 1995 m. Bostono koledže (JAV) atliktą tyrimą. 14 metų buvo dokumentuojamas geriausiais įvertinimais koledžą baigusių studentų gyvenimas. Nieko nuostabaus – iš 81 tiriamojo net 90 proc. tapo kvalifikuotais darbuotojais, 40 proc. – įkopė į aukščiausias savo pasirinktų profesinių sričių pozicijas. Tačiau ko nors, kas iš tiesų sudrebintų pasaulį, iš jų nepadarė nė vienas.

Priešingai. Kitu tyrimu, kuriame peržvelgtos 700 milijonierių sėkmės istorijos, nustatyta, kad vidutinis jų vertinimas mokymo įstaigose buvo vos 2,9 balo (iš 4 galimų) ir kad mokydamiesi jie nei pasižymėjo išskirtiniu pažangumu, nei gebėjo kaip nors geriau nei kiti pasiruošti egzaminams. Iš kitų jie išsiskyrė tik tuo, kad nuolat laužydavo taisykles, o ši savybė, pasak E.Barkerio, paprastai retą kurį nulydi į akademinius padebesius. 

Stanfordo tęstinių studijų verslo mokykloje (JAV) atliktas tyrimas parodė, kad kopti karjeros laiptais labiau sekasi ne tiems, kurie sunkiai dirba, o tiems, kurie sugeba save tinkamai pateikti vadovui. O dar vienu tyrimu, kuris buvo atliktas Kalifornijos universitete Berklyje (JAV), nustatyta, kad mėginimai įtikti viršininkui niekada neatsiliepia neigiamai, net jei viršininkas supranta, kad toks elgesys visiškai nenuoširdus. 

„Filtruoti“ ir „nefiltruoti“ lyderiai 

Statant pėdas tvirtai ir užtikrintai, o ne tipenant ant pirštų galiukų, ir nebijant irtis prieš srovę taip pat galima užsitikrinti sėkmę. E.Barkeris šioje vietoje prašo skaitytojų prisiminti dabartinį JAV prezidentą Donaldą Trumpą, mat jo elgesys tiksliai atitinka vieną iš dviejų Harvardo universitete (JAV) atlikus tyrimą sudarytų modelių. Šio tyrimo medžiagoje teigiama, kad lyderius galima suskirstyti į dvi kategorijas: „filtruotus“ ir „nefiltruotus“.

„Filtruoti lyderiai yra nuodugniai patikrinti sistemos ir yra linkę išlaikyti status quo, – tekstą cituoja K.Gander. – Nefiltruoti lyderiai – tai tokie lyderiai, kuriems jokios įprastinės patikros neatliekamos; jie kaip verslininkai ar politikai, kurių rankose valdžia atsiduria atsitiktinai susiklosčius aplinkybėms. D.Trumpas – labiausiai nefiltruotas prezidentas, kokį tik Amerikai yra tekę matyti. Nefiltruoti lyderiai nežaidžia pagal taisykles. Tiesą sakant, jie tų taisyklių dažnai net nežino. Jų vadovavimo tarpsnis paprastai pasižymi gausingais pokyčiais, dažnai neigiamais, kartais teigiamais. D.Trumpas jau tikriausiai daugeliui įrodė, kad amerikiečiai nori pokyčių – ir jie jų, panašu, gaus. Kur tai nuves, bus matyt.“

Aforizmuose – tik dalis tiesos 

E.Barkerio žodžiuose žurnalistė teigia kol kas nematanti nieko paguodžiančio. Tačiau knygos autorius, pasak jos, atkakliai tvirtina, kad savo tyrimais anaiptol nesiekia visų mūsų paversti beširdžiais psichopatais ir nenori užtraukti jokio prakeiksmo tiems, kurie nėra nei narcizai, nei pataikūnai. Jo siekiai esą visiškai priešingi. Laimei, rašo K.Gander, jis bent jau nustatė, kad niekšeliu būti neapsimoka, jei darbovietėje ir taip apstu intrigantų, o atmosfera – sunkiai pakenčiama. Be to, jo teigimu, nors išlaikyti tarpusavio santykius yra svarbu, tai nėra neišvengiamybė – tai tik dalis visumos. E.Barkerio įsitikinimu, norint pasiekti šio to daugiau, reikėtų liautis nerimavus dėl visko, kas vyksta aplink – verčiau atkreipti dėmesį į tam tikrus savo ypatumus ir išmokti jais pasinaudoti.

„Iš prigimties esu intravertas, – sako jis, – tačiau žinojau, kad rašydamas knygą turėsiu bendrauti su žmonėmis ir prašyti jų pagalbos. Ketvirtajame skyriuje, kuriame nagrinėju visiems gerai žinomą aforizmą „svarbu ne tai, ką žinai, o tai, ką pažįsti“, išsamiai supažindinu su keliomis, kaip nurodoma akademiniuose tyrimuose, veiksmingiausiomis tinklų mezgimo technikomis. Aš pats jomis pasinaudojau, kai reikėjo užmegzti kontaktą su žmonėmis, kurių istorijas vėliau perpasakojau. Jei nebūčiau žinojęs šių gudrybių, būčiau neparengęs vienos iš labiausiai įkvepiančių ir įžvalgiausių knygos dalių.“ 

Susitaikyti su tuo, kad esi intravertas, o ne stengtis tai užmaskuoti, pasak E.Barkerio, yra svarbiausia jo išmokta pamoka. Norėdami geriau gyventi, tačiau nenorėdami sau pripažinti, kad yra intravertai, žmonės daro didžiausią klaidą, įsitikinęs jis.

„Dauguma žmonių neskiria laiko tam, kad įsigilintų į save. Jie tiksliai nežino nei savo stipriųjų, nei silpnųjų pusių, – atkreipia dėmesį E.Barkeris. – To nežinant, žmogui sunku įsivaizduoti, kokia aplinka būtų palankiausia jam atsiskleisti, kokie žmonės turėtų jį supti, kad padėtų jam kompensuoti savo trūkumus, ir į kuriuos savo gebėjimus jam reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį, kuriuos – patobulinti, o kuriuos – apskritai užmiršti.“ 

„Paaiškėjo, kad daugelis mums gerai žinomų aforizmų, susijusių su sėkme, yra mitai arba pusiau mitai, tačiau yra ir nemažai vertingos, gal net būtinos žinoti informacijos apie tai, kaip būti sėkmingiems, – teigia jis. – Sėkmingas gali būti kiekvienas, tačiau pradėti reikėtų nuo savęs – turime stengtis geriau save suprasti ir patys sau apsibrėžti, kas mums yra sėkmė.“

Naujai įsteigtą literatūros premiją „Prix America“ laimėjo banglentininko prisiminimai

Klasika jau vadinami banglentininko prisiminimai pirmadienį laimėjo naujai įsteigtą literatūros premiją „Prix America“ kaip geriausia knyga, išleista JAV arba parašyta apie Jungtines Valstijas.

Žurnalo „The New Yorker“ žurnalistas Williamas Finneganas už „Barbaro dienas“ (Barbarian Days), sulaukusias tokių recenzijų, apie kurias dauguma rašytojų gali tik pasvajoti, jau yra pelnęs Pulitzerio premiją. 

Naujienų agentūrai AFP jis sakė, kad knyga prasidėjo kaip neryžtingas „prisipažinimas“ apie jo slaptą idealios bangos amžinai ieškančio banglentininko gyvenimą. 

Žurnalas „The New York Review of Books“ pavadino ją „absoliučiai įtikinama džiaugsmo nerimtą temą traktuoti rimtai studija“.

Prancūzijoje skiriamos „Prix America“ vertinimo komisija su tuo sutiko ir paskelbė, kad jei ši knyga būtų apie „seksą ar narkotikus, ji būtų laikoma viena svariausių mūsų turimų knygų apie aistros poveikį, apsėdimo sūkurį, sunkumą atprasti nuo“ žalingų įpročių. 

65 metų W. Finneganas AFP sakė, kad jaučiasi „priblokštas laimėjęs su knyga (apie banglentes), kai aplink tiek didelių romanų“. 

„Nepaprastai džiaugiuosi. Galvoju, kad vertintojai suprato visą knygos ambiciją“, – sakė jis. 

Rašytojas pridūrė, kad 20 metų rašius knygą „sulaukti, kai kažkas pasako tau, kad tavo knyga yra literatūra ir skaitoma kaip grožinė literatūra, yra tiesiog nuostabu“. 

Premiją „Prix America“ skiria prancūzų literatūros žurnalas „America“, įkurtas atspindėti JAV valdant Donaldui Trumpui. 

Autorius sakė, kad knygos populiarumą iš dalies galėjo nulemti tai, kad jo pasakojimas baigiasi prieš D. Trumpo iškilimą į valdžią, kurį jis pavadino katastrofa.

Vertintojai W. Finneganą, kuris yra rašęs apie pilietinius karus Lotynų Amerikoje, Sudane ir Balkanuose, taip pat gyrė už aiškų Amerikos užsienio politikos poveikio supratimą. 

„Viena per knygą besidriekiančių gijų yra neįtikimas pažeminimų, kuriais JAV baudė tuos, kas nesutiko su jos pasaulio vizija, aprašymas“, – pridūrė komisija. 

W. Finneganas prieš tapdamas žurnalistu keliavo po pasaulį kaip banglentininkas entuziastas. Į žurnalistiką jis atėjo aprašęs, kaip mokė „spalvotuosius“ vaikus apartheido Pietų Afrikos Respublikoje (PAR). To darbo jis ėmėsi, kai banglenčių sportu užsiiminėjo Kapo pusiasalyje.

Jo kolegos iš „The New Yorker“ George'o Packerio gerai įvertinta knyga „Irimas“ (The Unwinding) apie „Amerikos valstybės audinio irimą“ taip pat buvo patekusi į „trumpąjį“ sąrašą.

A. J. Greimas: ką reiškia jūsų rabiniški ginčai?

Didžiulės, išsamios dvitomės monografijos „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“ pirmoji dalis – ant knygos sudarytojo filosofo Arūno Sverdiolo stalo. „Šią knygą laikome kertiniu, pačiu svarbiausiu 2017-ųjų, – A. J. Greimo metų, – akcentu“, – sako jis.

Pirmieji į rankas šį leidinį (leidykla „Baltos lankos“), turintį daugiau kaip 700 puslapių, šiandien paims „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo dalyviai. Jis bus populiarus ir tarp kitą savaitę prasidedančio pasaulinio semiotikų kongreso dalyvių. 

Pasak knygos sudarytojo, pirmajame tome – labai daug naujos medžiagos, atskleidžiančios A. J. Greimo asmenybę: jo paties autobiografiniai rašiniai, Lietuvoje beveik nežinomi interviu iš prancūziškų leidinių, laiškai, pirmą kartą pilnai pateikiami užrašyti pokalbiai su Sauliumi Žuku, įvairių žmonių atsiminimai, Thomo F. Brodeno studija apie A. J. Greimo metus Lietuvoje ir rašinys, skirtas jo pokarinei rezistencinei veiklai Paryžiuje.

Kitais metais turėtų pasirodyti antroji dvitomio dalis, kurioje bus susitelkta ties teorinėmis A. J. Greimo idėjomis. Yra jo paskaitų, kurios niekada nebuvo užrašytos – visiškai nauji, labai svarbūs tekstai. 

„Paskaitos įdomios tuo, kad yra gerokai paprastesnės nei jo raštai. O tai didelis dalykas, jei mėginote jį skaityti“, – nusijuokia prof. habil. dr. A. Sverdiolas. 

Taip pat antroje dalyje bus virtinė A. J. Greimo prancūzų mokinių tekstų, kurie atskleis, ką jiems reiškė Greimo semiotika ir kaip jie savarankiškai plėtojo jos idėjas. Bus ir lietuvių semiotikų tekstų A. J. Greimo tematika.

Pradėjo nuo kalbotyros 

– Kaip paprastam skaitytojui paaiškintumėte, kas yra semiotika ir koks buvo A. J. Greimo kelias jos link? – DELFI klausė prof. A. Sverdiolo. 

Jis pradėjo nuo kalbotyros. Studijavo Grenoblyje, Romanas Jakobsonas jį laikė jaunu gabiu prancūzų kalbininku. 

Semiotiką paprasčiausia būtų suprasti kaip kalbotyros tęsinį. Jei galima tyrinėti fonemas, leksemas ar sakinius kaip prasmės vienetus, tai A. J. Greimas užsibrėžė įrodyti, kad egzistuoja ir dar didesnių vienetų – tekstų – vidiniai dėsningumai. Kitaip tariant, bendri principai, kaip tie tekstai randasi. 

Pateiksiu konkretų pavyzdį. Vladimiras Propas, tirdamas rusų stebuklines pasakas, aptiko 7 ar 8 formalius elementus, kurie pasikartoja bet kurioje pasakoje. A. J. Greimui ši teorija, savotiška pasakos „gramatika“, atrodė gera pradžia. Jis siekė ją sugriežtinti, sumažinti elementų skaičių, o svarbiausia – pritaikyti kiekvienam pasakojimui. Tad mokome studentus atpažinti ir iškelti gelmines logines struktūras, kurios glūdi bet kuriame tekste. 

Klasikinis A. J. Greimo darbas yra Guy de Maupassant‘o apsakymo „Du draugai“ studija. 6-7 puslapių kūriniui paskyrė ištisą knygą, kad išnarstytų visus siužeto, semiotiškai – generatyvinio tako, niuansus. 

Pasiekė tokių dalykų, kurių skaitytojas niekaip nepastebėtų: novelė apie du pokvailius bičiulius, karo metu išėjusius pažvejoti ir vokiečių sušaudytus, anot A. J. Greimo, yra pasakojimo apie Jėzaus Kristaus nukryžiavimą transpozicija. Visur įžvelgiamas nukryžiavimas dėl tikėjimo. Kitaip tariant, Kristaus auka yra šio pasakojimo gelminė struktūra.

Semiotikų sriuba 

– A. J. Greimo šimtmetis įtrauktas į UNESCO minimų sukakčių sąrašą. Vienas jam skirtų renginių šiemet vyko net Peru!.. 

Lotynų Amerikoje A. J. Greimo semiotika gana populiari. Tarkime, Brazilijos semiotikos asociacija turi kelis tūkstančius narių. 

– Kokia tokio populiarumo priežastis? 

Į savo universitetus lotynų amerikiečiai kviečia daug prancūzų, tarp jų yra ir A. J. Greimo mokinių. Jo metodologiją jie taip išplėtojo, kad dabar ten veikia semiotinių studijų programos, kokių nerasi ir Europos universitetuose. 

Šiaip jau A. J. Greimo semiotika populiari net Pietų Korėjoje, apskritai Tolimuosiuose Rytuose. 

– Štai, prašau. O mėgstama pabrėžti, esą semiotika nepasiekė savo tikslų, nesugebėjo pakeisti tradicinės literatūrologijos... 

Iš tiesų A. J. Greimo ambicijos, kai kūrė savąjį metodą, buvo itin didelės. Jis manė, kad humanitariniams mokslams reikia tokio metodologinio pagrindo, kokiu gamtos mokslams yra matematika. Įsivaizduojate, kokia analogija?!

„Lietuva skaito!“ skaitymo virusas sklinda internete

Gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – švęsti garsiai ir plačiai jau tapo tradicija. Trečius metus iš eilės Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) ir Lietuvos spaustuvininkų asociacijos (LISPA) bendras projektas „Lietuva skaito!“ sulaukė didelio rašytojų ir visuomenės įsitraukimo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Lietuvaičiai noriai ir entuziastingai jungėsi prie šios lietuvių tautai ir kultūrai reikšmingos datos minėjimo, rinkosi kartu pasidžiaugti lietuviško žodžio skambesiu ir originalia lietuvių autorių kūryba.

Kvietė skaityti, kur bebūtum

Liudo Dovydėno premija skirta rašytojui Sigitui Parulskiui

Dešimtoji Liudo Dovydėno premija skirta rašytojui Sigitui Parulskiui už romaną „Nutylėtų lelijų miestas“, pranešė Rašytojų sąjunga. 

Rašytojų sąjungos bei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto atstovų sudaryta komisija laureatą rinko iš keturių kandidatų. Be S.Parulskio premiją pretendavo gauti Kęstutis Navakas (romanas „Vyno kopija“), Saulius Šaltenis („Basas ir laimingas“) bei Tomas Vaiseta („Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“).

Rašytojo L.Dovydėno premija kasmet apdovanojamas geriausio naujo lietuviško romano autorius. 

1965 metais Obeliuose, Rokiškio rajone, gimęs S.Parulskis – poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Jis yra išleidęs beveik 20 knygų. 

Laureato diplomas ir 5000 eurų premija rašytojui bus įteikta Rokiškyje birželio 21 dieną. 

Premijos laureatais yra tapę rašytojai Romualdas Granauskas, Leonardas Gutauskas, Birutė Jonuškaitė, Vytautas Martinkus, Valdas Papievis, Vladas Kalvaitis, Donaldas Kajokas, Grigorijus Kanovičius ir Kristina Sabaliauskaitė.

Kvietimas teikti paraiškas literatūros vertimų projektams

2017 m. birželio 12 d. Europos Komisija paskelbė kvietimą teikti paraiškas grožinės literatūros vertimų projektams (dvejų metų; kvietimo Nr. EACEA 15/2017).

Parama skiriama 3-10 grožinės literatūros knygų vertimui, leidybai ir sklaidai. Paramos dydis - iki 100 000 €, intensyvumas - 50 %. Paraiškas gali teikti tik leidyklos arba leidyklų grupės. Paraiškų teikimo terminas - liepos 25 d. 12 val. Briuselio laiku.

„Knygos per „Penki TV“: I. Veisaitė – jei rašai, turi atsiverti iki galo

Paskutinėje šeštojo sezono laidoje kviečiame pasisvečiuoti prof. Irenos Veisaitės namuose, pasižvalgyti po asmeninę biblioteką bei pakalbėti apie Aurimo Švedo knygą „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“. Laidoje taip pat kviesime prisiminti akciją „Lietuva skaito“ bei sužinoti, kaip Nacionalinėje bibliotekoje gimsta ekslibrisai. Mažieji laidos žiūrovai knygų ekspertėms padės surasti krokodilą Alaną.

„Knygos per „Penki TV“: 54-erius metus Lietuvos vaikų laukta kultinė knyga

Netgi geriausiai įvertintoms knygoms, kurių autoriai pelnė svarbiausius visų laikų literatūrinius apdovanojimus, kartais reikia palaukti, kol jos bus išleistos Lietuvoje. Vienai populiariausių Maurice‘o Sendako klasikinių paveikslėlių knygai „Kur gyvena pabaisos“ prireikė 54-erių metų, kad ją į rankas paimtų mažieji mūsų šalies skaitytojai.

Baigiami skelbti antrojo 2017 m. finansavimo konkurso rezultatai

Lietuvos kultūros taryba baigia skelbti antrojo 2017 m. finansavimo konkurso rezultatus. Dalinis finansavimas paskirtas architektūros, fotografijos, literatūros, muzikos, šokio, teatro ir tarpsritiniams projektams, taip pat Lietuvos nacionalinio paviljono 16-oje Venecijos architektūros bienalėje įgyvendinimui, menininkų rezidencijoms Lietuvoje bei Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių kapų ir palaidojimo vietas žyminčių paminklų tvarkymui. Iš viso šiame finansavimo etape 686 projektams paskirstyta apie 5 mln. eurų.

2017 m. į LKT dalinio finansavimo kreipėsi daugiau nei 2,5 tūkst. juridinių asmenų, kurie pateikė beveik 6 tūkst. iniciatyvų. Pateiktose paraiškose nurodytas kultūros ir meno projektų finansavimo poreikis sudarė daugiau nei 77 mln. eurų. Dalinis finansavimas šiais metais paskirtas 1782 projektams.

2016 m. verstinių knygų ekspertų penketukas ir skaitytojų balsavimo rezultatai

2016-ųjų Metų verstine knyga skaitytojai išrinko Amino Maaloufo romaną „Pasiklydę“ (iš prancūzų k. vertė Stasė Banionytė. Žara, 2016).

LLVS ekspertai Jurga Katkuvienė, Marius Burokas, Audrius Ožalas ir Gediminas Pulokas iš ilgojo 2016 m. vertingų šiuolaikinės literatūros knygų sąrašo atrinko ir skelbia 2016 metų vertingiausių verstinių knygų penketuką:

1. László Krasznahorkai. Priešinimosi melancholija. Iš vengrų kalbos vertė Vitas Agurkis (Kitos knygos).
2. Günter Grass. Svogūno lupimas. Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
3. Ruth Ozeki. Knyga laiko būčiai. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė (Baltos lankos).
4. Luther Blissett. Q. Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė (Aukso žuvys).
5. Tomas Tranströmer. Per svyruojantį pasaulį. Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

Metų verstinės knygos projekto tikslas – padėti skaitytojams, bibliotekoms, knygynams atsirinkti reikšmingus pasaulio literatūros kūrinius, nurodyti orientyrus didžiuliame spaudinių vandenyne, skatinti diskusijas apie perskaitytas knygas. Kartu siekiama pristatyti ir populiarinti grožinės literatūros vertėjo profesiją.

LLVS dėkoja projekto partnerei - Lietuvos nacionalinei bibliotekai, o už projekto sklaidą ir knygų populiarinimą norėtų padėkoti informacinei partnerei - LRT radijo programos „Klasika“ laidai „Ryto allegro“, elektroniniam portalui „15min“.

Poetui, vertėjui, literatūros kritikui D. Pocevičiui įteikta sostinės mero premija

Tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“ ketvirtadienį užsuko ir Vilniaus miesto rotušę, kur buvo įteikta Vilniaus miesto savivaldybės mero premija.

Šią premiją Remigijus Šimašius už knygą „100 istorinių Vilniaus reliktų“ įteikė poetui, vertėjui, literatūros kritikui Dariui Pocevičiui. Premijos dydis – 1000 eurų. 

R. Šimašius pastebėjo, kad „Poezijos pavasaryje“ ši premija teikiama poetui, bet ne už poezijos knygą. „Man atrodo, komisija išrinko labai gerai. Jei rašai apie miestą, ir rašai iš širdies, su meile, pastebi tokius dalykus, kurių kiti nepastebi, labai gerai. Premija už tokią knygą – manau, tai labai įdomus posūkis. Tad sveikinu sąlyginai poetinės knygos autorių ir noriu jam padėkoti už šią knygą, už šį darbą“, – sakė Vilniaus meras R. Šimašius. 

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas poetas Antanas A. Jonynas pasidžiaugė, kad „Poezijos pavasario“ dalyviai kasmet susirenka į miesto rotušę. 

„Poezijos pavasaris“ pakankamai šlovina Vilnių“, – sakė A. A. Jonynas ir pristatė iš užsienio į festivalį atvykusius poetus. 

Padėkos kalboje laureatas atskleidė, kad Vilniaus reliktus tyrinėja labai nuoširdžiai, intensyviai – kiekvieną dieną vaikšto, keliauja po miestą. Radęs ką nors įdomaus, visada nori išsiaiškinti tos įdomybės istoriją, todėl vis traukia į archyvus. 

„Manau, apie Vilnių ar kurį nors kitą miestą daugiau pasako ne stori istorikų foliantai, kurie būna politizuoti, romantizuoti, o gyvoji istorija – tai, kas liko mūsų gatvėse, tarpuvartėse, ant namų sienų arba po jomis. Tai man yra labai svarbu. Būtų gerai, kad tie reliktai pasakytų apie miestą daugiau. Deja, jie yra nykstantys“, – pastebėjo D. Pocevičius. 

Anot jo, tuos reliktus naikina trys dalykai – visagalis laikas, muziejininkai ir valdininkai. 

„Apie laiką – visiems suprantama, aiškinti nereikia. Kodėl naikina muziejininkai? Todėl, kad jie, norėdami padaryti gerą darbą – išsaugoti kurį nors reliktą, išima jį iš viešosios erdvės ir nukiša į rūsius, archyvus, saugyklas ir jis tampa neprieinamas žmonėms. Jo kaip ir nebelieka“, – dėstė rašytojas. 

D. Pocevičius neslėpė savo ateities planų – rašo šios knygos tęsinį, taip pat planuoja parašyti knygą apie Vilniaus kavines. 

Lietuvių poetų išeivių vardu žodį tarė nuo 1999 m. Miunsteryje, Vokietijoje, gyvenanti Alicija Rybalko. 

Kelis Juditos Vaičiūnaitės, laikomos Vilniaus miesto poete, eilėraščius perskaitė aktorė Jūratė Vilūnaitė. Renginyje saksofonu grojo Janas Maksimovičius.

„Knygos per „Penki TV“: pokalbis su I. Veisaite, „Lietuva skaito“ bei ekslibrisų kūryba

Paskutinėje šeštojo sezono laidoje kviečiame pasisvečiuoti prof. Irenos Veisaitės namuose, pasižvalgyti po asmeninę biblioteką bei pakalbėti apie Aurimo Švedo knygą „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“. Laidoje taip pat kviesime prisiminti akciją „Lietuva skaito“ bei sužinoti, kaip Nacionalinėje bibliotekoje gimsta ekslibrisai. Mažieji laidos žiūrovai knygų ekspertėms padės surasti krokodilą Alaną.

2017 m. I-ojo pusmečio Vertimų skatinimo programos rezultatai

BANDOMŲJŲ VERTIMŲ SKATINIMO PROGRAMOS 2017 METŲ I ETAPO REZULTATAI

• Dalia Grinkevičiūtė. Ištrauka iš knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (ispanų k., vert. Margarita Santos Cuesta);
• Undinė Radzevičiūtė. Ištrauka iš romano „Žuvys ir drakonai“ (slovėnų k., vert. Klemen Pisk);
• Undinė Radzevičiūtė. Ištrauka iš romano „Žuvys ir drakonai“ (hebrajų k., vert. Olga Lempertaitė);
• Dalia Staponkutė. Ištrauka iš knygos „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ (anglų k., vert. Romas Kinka);
• Kristina Sabaliauskaitė. Ištrauka iš romano „Silva rerum“ (anglų k., vert. Romas Kinka);
• Agnė Žagrakalytė. Ištrauka iš prozos knygos „Klara“ (lenkų k., vert. Zuzanna Mrozikowa);
• Vincas Mykolaitis-Putinas. Ištrauka iš romano „Altorių šešėly“ (olandų k., vert. Anita van der Molen);
• Rimantas Kmita. Ištrauka iš romano „Pietinia kronikas“ (ukrainų k., vert. Beatričė Beliavciv);
• Markas Petuchauskas. Ištrauka iš knygos „Santarvės kaina“ (vokiečių k., vert. Markus Roduner);
• Agnė Žagrakalytė. Ištrauka iš eilėraščių knygos „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (lenkų k., vert. Zuzanna Mrozikowa);
• Eugenijus Ališanka. Pasirinktų eilėraščių vertimas (lenkų k., vert. Paulina Ciucka);
• Birutė Jonuškaitė. Ištrauka iš romano „Maranta“ (ukrainų k., vert. Beatričė Beliavciv).

KNYGŲ VERTIMŲ SKATINIMO PROGRAMOS 2017 METŲ I ETAPO REZULTATAI

• Dalia Grinkevičiūtė. „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (leidykla Peirene Press / Jungtinė Karalystė; anglų k., vert. Delija J. Valiukenas);
• Undinė Radzevičiūtė. „Žuvys ir drakonai“ (leidykla SIA Apgāds Mansards/ Latvija; latvių k., vert. Dace Meiere);
• Tomas Venclova ir Ellen Hinsey. „Magnetic North. Conversations with Tomas Venclova“ (leidykla Fundacja Zeszytów Literackich / Lenkija; lenkų k., vert. Maria Ochab);
• Danutė Kalinauskaitė. „Skersvėjų namai“ (leidykla SIA Apgāds Mansards/ Latvija; latvių k., vert. Indra Brūvere-Darulienė);
• Tomas Venclova ir Ellen Hinsey. „Magnetic North. Conversations with Tomas Venclova“ (leidykla Charitable Fund „Centre for Research of the history and culture of East European Jewry“ / Ukraina; ukrainų, vert. Vyacheslav Tsyba);
• Algirdas Julius Greimas. „Apie dievus ir žmones: tautos atminties beieškant“ (leidykla Kyiv-Mohyla Academy Publishing House / Ukraina; ukrainų, vert. Vladyslav Prostsevichus);
• Jurgis Kunčinas. „Tūla“ (leidykla B.Z. / Kroatija; kroatų, vert. Mirjana Bračko);
• Giedra Radvilavičiūtė. „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ (leidykla Disput d.o.o. / Kroatija; kroatų, vert. Mirjana Bračko);
• Undinė Radzevičiūtė. „Žuvys ir drakonai“ (Panorama / Bulgarija; bulgarų, vert. Antonija Penčeva);
• Undinė Radzevičiūtė. „Žuvys ir drakonai“ (Typotex Publishing Ltd./ Vengrija; vengrų, vert. Aranka Laczházi);
• Renata Šerelytė. „Vardas tamsoje“ (Noir Press / Anglija; anglų k., vert. Marija Marcinkutė);
• „Vilnius 1900–2016. Architektūros gidas“ (Fundacja Centrum Architektury / Lenkija; lenkų k., vert. Kamil Pecela);
• „Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas“ (Fundacja Centrum Architektury / Lenkija; lenkų k., vert. Kamil Pecela);
• Tomas Saulius Kondrotas. „Žalčio žvilgsnis“ (leidykla Ivan Limbakh Publishing House / Rusija; rusų, vert. Tomas Čepaitis);
• Autorių kolektyvas. „Gyvūnų pasaulis mitopoetinių atžvilgiu“ (leidykla LEGORUSSIA SAS / Italija; rusų, vert. Zavyalova Maria);
• Vytautas Račickas. „Berniukai šoka breiką“ (leidykla The Old Lion Publishing House / Ukraina; ukrainų, vert. Dmytro Cherednychenko).

100 reikšmingiausių vaikų knygų: sąrašo viršūnėje – S. Nėris, S. Geda ir Maironis

Su nostalgija prisimenate vaikystėje skaitytas knygas: Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“, Vytautės Žilinskaitės „Robotą ir peteliškę“ ar Vytės Nemunėlio „Meškiuką Rudnosiuką“? Šios trys ir dar 97 lietuviškos knygos pateko į Lietuvos šimtmečiui skirtą sąrašą „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“. 

Praeitų metų vasarą skaitančiajai suaugusiųjų bendruomenei buvo pateiktas 500 vaikų, paauglių ir jaunimo knygų, išleistų nuo XIX a. vidurio iki šių dienų, sąrašas. Juo remiantis buvo galima viešai virtualioje erdvėje pusę metų balsuoti už labiausiai įsiminusias, meniniu ir ugdomuoju požiūriu vertingas knygas. Rinkimuose dalyvavo beveik 2000 žmonių – 40 proc. jų sudarė mokytojai ir bibliotekininkai, taip pat aktyviai balsavo tėvai ir vaikų literatūros entuziastai. 

Atskirai už knygas balsavo ir šešiolika vaikų literatūros žinovų: vaikų literatūros dėstytojų ir doktorantų bei šia sritimi nuosekliai besidominčių mokytojų, bibliotekininkų, literatūrologų. Susumavus abiejų grupių vertinimus išrinktas lietuviškų vaikų ir paauglių knygų šimtukas. 

Žvilgtelėjus į sąrašą akivaizdu, kad ne veltui Lietuva vadinama lyrikų kraštu. Pirmajame sąrašo dešimtuke karaliauja eiliuoti tekstai – net 8 iš 10 pozicijų užima poezija, poemos ir eiliuotos pasakos, o pirmose vietose atsidūrė Salomėjos Nėries „Eglė Žalčių karalienė“, Sigito Gedos „Baltoji varnelė“ ir Maironio „Jūratė ir Kastytis“. Iš viso eiliuotų knygų į šimtuką pateko net 30. Likusios dvi knygos pirmajame dešimtuke yra pasakos. Toliau sąraše netrūksta realistinės prozos, liaudies pasakų ir smulkiosios tautosakos rinkinių, yra po vieną paveikslėlių ir pažintinę knygą. 

Net 65 sąrašo knygos yra išleistos sovietmečiu – tai daugeliui tikrai girdėta lietuvių vaikų literatūros klasika, sukurta Eduardo Mieželaičio, Ramutės Skučaitės, Kazio Sajos ir kitų. 14 knygų išleistos jau XXI a., likusios – XIX a. pabaigos, ikikarinės, tarpukario bei paskutiniojo XX a. dešimtmečio knygos. 

Seniausia sąrašo knyga – Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelė“ (1868); prie jos glaudžiasi Žemaitės „Rinkinėlis vaikams“ (1904), Vinco Pietario „Lapės gyvenimas ir mirtis“ (1905). O naujausios šimtuke atsidūrusios knygos – Akvilinos Cicėnaitės „Niujorko respublika“ (2015) ir Rebekos Unos „Atjunk“ (2015).

 „Viena kita knyga turbūt jau laikytina literatūros istorija, kai kurios, net ir senesnės, tebėra aktualios ir skaitytinos vaikams šiandieną. Labai svarbu, kad jos būtų nuolat ir kokybiškai perleidžiamos“, – teigia projekto „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“ iniciatorius dr. Kęstutis Urba. 

Tikėtina, kad išrinkti kūriniai bus pasitelkiami organizuojant įvairius renginius, konkursus, šventes Lietuvos valstybės šimtmečio minėjimo metais ir taps orientyru ieškantiems laiko patikrintų, reikšmingų ir vertingų vaikų literatūros knygų. 

Projektą sumanė ir įgyvendino Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius bendradarbiaudamas su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka. Sąrašo pristatymą visuomenei gegužės 7 d., Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, tradicinės akcijos „Lietuva skaito“ metu, parėmė Lietuvos leidėjų asociacija. 

Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai 

1. Salomėja Nėris. EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ (1940) 

2. Sigitas Geda. BALTOJI VARNELĖ (1985) 

3. Maironis. JŪRATĖ IR KASTYTIS (1957) 

4. Vytė Nemunėlis. MEŠKIUKAS RUDNOSIUKAS (1939) 

5. Vytautas Petkevičius. GILĖS NUOTYKIAI YDŲ ŠALYJE (1964) 

6. Kazys Binkis. KIŠKIŲ SUKILIMAS (1937) 

7. Vytautė Žilinskaitė. KELIONĖ Į TANDADRIKĄ (1984) 

8. Kostas Kubilinskas. STOVI PASAKŲ NAMELIS: pasakų rinktinė (1974) 

9. Eduardas Mieželaitis. ZUIKIS PUIKIS (1949) 

10. Justinas Marcinkevičius. GRYBŲ KARAS (1958) 

11. Petras Cvirka. CUKRINIAI AVINĖLIAI (1935) 

12. GULBĖ KARALIAUS PATI: lietuvių liaudies pasakos (sud. Aldona Liobytė, 1963) 

13. Vytautė Žilinskaitė. ROBOTAS IR PETELIŠKĖ (1978) 

14. Martynas Vainilaitis. BRUKNELĖ (1991) 

15. Jonas Biliūnas. KLIUDŽIAU (1987) 

16. Kazys Binkis. ATŽALYNAS (1938) 

17. Vytautas V. Landsbergis. ARKLIO DOMINYKO MEILĖ (2004) 

18. GYVASIS VANDUO: lietuvių liaudies stebuklinės pasakos (sud. Bronislava Kerbelytė, 1989) 

19. Salomėja Nėris. SENELĖS PASAKA (1950) 

20. SUŽEISTAS VĖJAS: lietuvių liaudies mitologinės sakmės (sud. Norbertas Vėlius, 1987) 

21. Vytautas V. Landsbergis. OBUOLIŲ PASAKOS (1999) 

22. Vytautas Račickas. ZUIKA PADŪKĖLIS (1985) 

23. Šatrijos Ragana. IRKOS TRAGEDIJA (1977) 

24. Anzelmas Matutis. MARGASPALVĖ GENIO KALVĖ: eilėraščių rinktinė (1980) 

25. Kęstutis Kasparavičius. KVAILOS ISTORIJOS (2005) 

26. Vincas Pietaris. LAPĖS GYVENIMAS IR MIRTIS (1930) 

27. Lina Žutautė. KAKĖ MAKĖ IR NETVARKOS NYKŠTUKAS (2010) 

28. Kazys Boruta. DANGUS GRIŪVA (1955) 

29. Janina Degutytė. PELĖDŽIUKO SAPNAS (1969) 

30. Jonas Avyžius. AŠTUONETAS IŠ TREPSĖS NAMŲ (1967) 

31. Vytautas Petkevičius. KODĖLČIUS (1974) 

32. Janina Degutytė. BALTAS GULBIŲ SOSTAS (1984) 

33. Jonas Biliūnas. JONIUKAS (1948) 

34. Justinas Marcinkevičius. LAUKINĖ KRIAUŠĖ: rinktinė (1973) 

35. Kazys Saja. EI, SLĖPKITĖS! (1971) 

36. Vytautas Misevičius. DANUKO DUNDULIUKO NUOTYKIAI (1979) 

37. MENU MĮSLĘ KETURGYSLĘ: lietuvių liaudies mįslės (1970) 

38. LIETUVIŠKOS PASAKOS (iš Jono Basanavičiaus rinkinių vaikams paruošė Jonas Stukas, 1969) 

39. Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. DVYLIKA BROLIŲ JUODVARNIAIS LAKSČIUSIŲ (1932) 

40. Violeta Palčinskaitė. NAMAI NAMUČIAI (1977) 

41. Vytautas Tamulaitis. SKRUZDĖLYTĖS GREITUTĖS NUOTYKIAI (1935) 

42. Gendrutis Morkūnas. IŠ NUOMŠIKO GYVENIMO (2010) 

43. Petras Cvirka. NEMUNO ŠALIES PASAKOS (1948) 

44. Bitė Vilimaitė. ROJAUS OBUOLIUKAI (1981) 

45. Motiejus Valančius. VAIKŲ KNYGELĖ (1868) 

46. Gendrutis Morkūnas. BLUSYNO PASAKOJIMAI (2008) 

47. Juozas Erlickas. BILIETAS IŠ DANGAUS, ARBA JONO GRIGO KELIONĖ (1990) 

48. ČIR VIR VIR PAVASARIS: smulkioji lietuvių tautosaka (1971) 

49. Martynas Vainilaitis. EŽIO NAMAS (1967) 

50. Justinas Marcinkevičius. VORO VESTUVĖS (1973) 

51. Vytautas Bubnys. ARBERONAS (1969) 

52. Juozas Erlickas. BOBUTĖ IŠ PARYŽIAUS, ARBA LAKŠTINGALA ZARASUOSE (1995) 

53. Kazys Jakubėnas. ABĖCĖLĖ (1958) 

54. Antanas Vienuolis. UŽKEIKTIEJI VIENUOLIAI (1950) 

55. Algimantas Zurba. ŠIMTADIENIS (1975) 

56. Vytautas V. Landsbergis. RUDNOSIUKO ISTORIJOS (1993) 

57. Martynas Vainilaitis. MANO VOLUNGĖLĖ: rinktinė (1975) 

58. Kostas Kubilinskas. VARLĖ KARALIENĖ (1962) 

59. Lazdynų Pelėda. MOTULĖ PAVILIOJO (1951) 

60. Vytautas Račickas. ŠLEPETĖ (1996) 

61. Kostas Kubilinskas. LEDINUKAS (1971) 

62. Petras Tarasenka. UŽBURTI LOBIAI (1956) 

63. Ramutė Skučaitė. ŽVANGUČIAI: rinktinė (1976) 

64. Jonas Avyžius. BARDO NUOTYKIAI IR ŽYGIAI (1987) 

65. Pranas Mašiotas. KAI KNYGAS DRAUDĖ: apysakos ir apsakymai (sud. Kęstutis Urba, 1993) 

66. Kazys Saja. BŪRIMAS OBUOLIO SĖKLOM (1985) 

67. Gendrutis Morkūnas. GRĮŽIMO ISTORIJA (2007) 

68. UŽBURTA KARALYSTĖ: lietuvių liaudies pasakos (1957) 

69. Kazys Saja. KLUMPĖS (1958) 

70. Vytautė Žilinskaitė. MELAGIŲ PILIS (1968) 

71. Gintaras Beresnevičius. KAUKUČIAI IR VARINIS ŠERNAS (2007) 

72. Aloyzas Každailis. LAIVAI IR JŪRININKAI (1981) 

73. Kristina Gudonytė. BLOGOS MERGAITĖS DIENORAŠTIS (2009) 

74. Kazys Boruta. JURGIO PAKETURIO KLAJONĖS (1963) 

75. Žemaitė. KAIP JONELIS RAIDES PAŽINO (1966) 

76. Aldona Liobytė. APIE NARSIĄ VILNIAUS MERGAITĘ IR GALVAŽUDĮ ŽALIABARZDĮ (1970) 

77. Bronė Buivydaitė. AUKSINIS BATELIS (1936) 

78. Violeta Palčinskaitė. AŠ VEJUOS VASARĄ: pjesių rinktinė (1982) 

79. Balys Sruoga. GIESMĖ APIE GEDIMINĄ (1938) 

80. Pranas Mašiotas. IR AŠ MAŽAS BUVAU: kūrybos rinktinė (sud. Vincas Auryla, 1956) 

81. Kęstutis Kasparavičius. DINGĘS PAVEIKSLAS (2007) 

82. Anzelmas Matutis. GIRIOS TELEVIZORIUS (1973) 

83. Žemaitė. RINKINĖLIS VAIKAMS (1904) 

84. Aldona Liobytė. KUPRIUKAS MUZIKANTAS: pjesių rinktinė (1984) 

85. Mykolas Sluckis. GERI NAMAI (1955) 

86. Antanas Vaičiulaitis. PASAKOS (1989) 

87. Vytautas Petkevičius. DIDYSIS MEDŽIOTOJAS MIKAS PUPKUS (1969) 

88. Renata Šerelytė. KRAKATUKŲ PIEVELĖ (2007) 

89. Petras Tarasenka. PABĖGIMAS (1957) 

90. Violeta Palčinskaitė. SENAMIESČIO LĖLĖS (1987) 

91. Alma Karosaitė. ASILĖLIS (1999) 

92. Ramutė Skučaitė. LAIŠKAS SEKMADIENIUI (1998) 

93. Jurga Ivanauskaitė. STEBUKLINGA SPANGUOLĖ (1991) 

94. Salomėja Nėris. BALTAIS TAKELIAIS BĖGA SAULYTĖ (1956) 

95. Akvilina Cicėnaitė. NIUJORKO RESPUBLIKA (2015) 

96. Vaižgantas. ALEKSIUKAS IR MOTUTĖ (1976) 

97. Ramutė Skučaitė. TAKELIS IŠ NAUJO: rinktinė (2001) 

98. Rebeka Una. ATJUNK (2015) 

99. Vytautas Petkevičius. SIEKSNIS SPRINDŽIO VAIKAS (1966) 

100. Rimantas Černiauskas. SLIEKO PASAKA (2007)

LLA sveikina su Pasauline knygos diena!

Artėja gegužės 7 d. – kviečiame skaityti kartu

 „Lietuva skaito!“ – tai visuomeninis renginys ir vienos dienos skaitymo skatinimo akcija gegužės 7 d., kada  Lietuva mini Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. 

Akcijos rengėjai kviečia lietuvius ir lietuviškai kalbančius pasaulio piliečius imti į rankas lietuvišką knygą ir skaityti kartu. „Lietuva skaito!“ akcija vyksta visur, kur tik galime rasti lietuvišką knygą ir skaitytoją, kviečia skaityti, deklamuoti ir dainuoti kūrinius kartu su rašytojais ir atlikėjais.

Organizatoriai Lietuvos leidėjų asociacija (LLA) ir Lietuvos spaustuvininkų asociacija (LISPA) jau trečius metus kviečia dalintis skaitymo virusu, nepaisyti geografinių šalių sienų, amžiaus ar pilietybės cenzo. Šiais metais gegužės 7-ąją minėsime ir švęsime pirmąjį gegužės sekmadienį kartu su Mamos diena.

Kaip ir kasmet, akcija tikisi didelio visuomenės įsitraukimo ir žiniasklaidos dėmesio. Džiaugiamės, kad turime galimybę kurti, rašyti ir leisti gimtąja kalba parašytas knygas ir jas skaityti.

Akcijos organizatoriai kviečia leidėjus, bibliotekas, socialines organizacijas, pasaulio lietuvių bendruomenę prisijungti ir įtraukti savo skaitymų renginius į bendrą „Lietuva skaito!“ akcijos renginių programą. 

2017 m. akcijos „Lietuva skaito!“ šūkis:    Čia – skaitymų erdvė. Prisijunk!

2017 m. akcijos „Lietuva skaito!“ tikslas: populiarinti jaunųjų Lietuvos rašytojų kūrybą ir skatinti šią kūrybą. 

Artimiausiu metu startuos ir e-skaitymo platforma jauniesiems autoriams bei jų kūriniams (atrinkti 43 autoriai) populiarinti. Čia skaitytojai ras:

• Skaitymo erdvę: pristatomi pagal tematikas suskirstyti jaunųjų rašytojų kūriniai ir autorių pristatymai:
  „Poezijos pokaitis“ (eilės);  „Prozos povakaris“ (esė, apsakymai, apysakos, novelės ir romanai); „Drama iki vidurnakčio“ (pjesės); „Tik vaikams“ (kūriniai mažiesiems skaitytojams); „Skaitymas veža!“ (skaitiniai paaugliams).
• Renginių programą: Vilniuje organizuojami 5 pagrindiniai akcijos renginiai, tačiau skelbiamos visos iniciatyvos ir renginiai, socialinės akcijos ir kt.  
• Gerdos Jord komiksą: pasakojimas apie knygą ir skaitymą istorijos vingiuose ir šiandien.
• Sveikinimą mamoms poetės eilėmis.
• Video archyvą: skelbiami smagūs akcijos reklaminiai filmukai, užsienyje reziduojančių autorių iniciatyva nufilmuoti jų kūrinių skaitymai ir kt.
• Informaciją apie akciją: praėjusių metų renginių programas, organizatorius, partnerius, rėmėjus, nuotraukų galeriją.  

Renginiai

Organizuojami 5 pagrindiniai renginiai Vilniuje: 

• 12 val. – „Skaitome Lietuvos šimtmečio knygas vaikams“, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Gedimino pr. 51). Organizuoja IBBY (Tarptautinė vaikų ir jaunimo knygos taryba) Lietuvos skyrius.
• 13 val. – „Klasikos skaitymai. Kazys Bradūnas“, Vileišių rūmų kiemas (Antakalnio g. 6). Organizuoja Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI).
• 16 val. – „Poezijos pokaitis“ – jaunųjų poetų kūrinių skaitymai, „Terasa 360“ (Palangos g. 4). Organizuoja LLA. 
• 18 val. – „Prozos povakaris“ – jaunųjų prozininkų kūrinių skaitymai, „Paviljonas“ (Pylimo g. 21B). Organizuoja LLA. 
• 20 val. – „Drama iki vidurnakčio“ – aktoriai skaito jaunųjų dramaturgų kūrinius, kino teatras „Pasaka“ (Šv. Ignoto g. 4/3). Organizuoja LLA.

Rezultatai

Išrinkta nauja Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdyba

Kasmetiniame Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos narių visuotiniame susirinkime šiemet ne tik pristatyti praėjusių metų veiklos rezultatai, bet ir patvirtinta nauja asociacijos valdyba. Slaptu balsavimu išrinkta vienuolikos narių asociacijos valdyba, kurioje šiais metais ir penki nauji veidai. Tai aukštojo mokslo atstovai, Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakulteto prodekanė Jūratė Cravetto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno vadybos skyriaus vedėjas Andrius Juškys. Tarp naujų valdybos narių architektūrologė, Kūrybinių industrijų parko „Architektūros centras“ vadovė Aida Štelbienė, Vilniaus Rotušės ir Trakų Vokės dvaro valdytoja Ieva Šiušaitė bei septyniolikos metų patirtį dizaino sektoriuje sukaupusi ir lietuvišką dizainą sėkmingai užsienyje pristatanti Eglė Opeikienė, „March Design Studio“ bendra-įkūrėja.

Antrai kadencijai valdyboje išrinkta Živilė Diawara – menų fabriko „Loftas“ bendra-įkūrėja, kūrybinių industrijų konferencijos „What‘s Next“ organizatorė bei viena iš Lietuvos muzikos verslo asociacijos steigėjų. Valdyboje taip pat lieka Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centro direktorius, parodų tarptautiniuose dizaino renginiuose iniciatorius ir vadovas Marius Urbanavičius, inovacijų ir kūrybinio proceso valdymo ekspertas Žilvinas Jančoras, Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Aida V. Dobkevičiūtė bei menotyrininkė, socialinių meno projektų ekspertė Roma Survilienė. Nepriklausomų prodiuserių asociacijos valdybos pirmininkas ir kino gamybos įmonės „Artbox“ įkūrėjas Kęstutis Drazdauskas valdyboje darbuosis jau ketvirtą kadenciją, jis išrinktas ir asociacijos valdybos pirmininku.

Pasak naujosios valdybos pirmininko Kęstučio Drazdausko, 2016 metai asociacijai buvo itin sėkmingi, organizacija tapo dviejų tarptautinių tinklų – inovacijas kultūros srityje skatinančio „N.I.C.E” (Network for Innovations in Culture and Creativity in Europe) ir Europos kūrybinio verslo tinklo (European Creative Business Network) nare. Ženkliai išsiplėtė ir asociacijos projektinė veikla – sėkmingai įvykdyti tarptautiniai ir nacionaliniai projektai, skirti ne tik šalies kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektoriaus kompetencijų kėlimui, tarpsektorinių partnerysčių skatinimui, bet ir Baltijos jūros regiono šalių kūrybinių industrijų tinklaveikos stiprinimui.

Siekiant suburti ekspertus iš skirtingų kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektorių ir užtikrinti kokybišką asociacijos strategijos formavimą bei valdymą, Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdyba renkama kas dvejus metus. Valdyba ne tik nubrėžia asociacijos veiklos gaires, bet ir atstovauja asociacijos narių interesus, tarp kurių – aukštosios mokyklos ir kolegijos, sektorinės kūrybinių industrijų asociacijos, kūrybinio verslo įmonės, menų inkubatoriai, klasteriai bei kultūros organizacijos. 

Lietuvė iliustratorė A. Lesauskaitė pasaulyje pristatoma sėkmės pavyzdžiu

Viename svarbiausių Europos reklamos rinkos renginių, Londone vykusioje konferencijoje „Advertising Week Europe“ ant scenos šiemet matėme ir lietuvę. Iliustratorė Akvilė Lesauskaitė, dirbanti su pasaulinio lygio prekės ženklais, ir sparčiai auginanti savo sekėjų auditoriją socialiniame tinkle „Instagram“, dalinosi savo patirtimi, kaip jai pavyko būti pastebėtai tarp milžiniško konkurentų būrio. 

Konferencijoje „Advertising Week Europe“ Jūs dalyvavote kaip „Tribe“ platformos sėkmės pavyzdys. Gal galite daugiau papasakoti apie šią platformą? Ko reikia, kad sėkmingai galėtumėte ja pasinaudoti? 

„Tribe“ platforma skirta nuomonės lyderiams (angl. influencers), aplink save socialiniuose tinkluose subūrusiems skaitytojų auditoriją, bei prekės ženklams, norintiems pasiekti naujus rinkodaros kanalus. Nuomonės lyderių netrūksta ir Lietuvoje – ne viena ir ne dvi įžymybės ima honorarus už reklamuojamus produktus ar paslaugas savo „Facebook“ kanale. Pirminė interneto nuomonės lyderio asociacija visada buvo žinomas asmuo ar sekamas tinklaraštininkas. „Tribe“ keičia šį suvokimą, nuomonės lyderiams priskirdami turinio kūrėjo statusą, ir įtraukdami į šią kategoriją blogerius, vlogerius, „Instagram“ turinio kūrėjus, iliustratorius, animatorius, koliažų kūrėjus ir t.t. 

Tarp Jūsų klientų - „KIKO Milano“, „Magnum“, „Mandarin Oriental“, „Moët & Chandon“, „Selfridges“. Kaip pavyko pradėti bendradarbiauti su tokiais garsiais prekės ženklais? Pagal ką jie atsirenka turinio autorius ir kaip apskritai užsimezgė pirmas kontaktas?

Šie dideli vardai neatsirado iš karto – po tapybos studijų Lietuvoje ir Italijoje praėjo geri penkeri metai, per kuriuos mokiausi verslo, dirbau viešųjų ryšių sferoje ir taip sėmiausi patirties, kuri ypač praverčia dabar, dirbant su komerciniais ženklais. Kadangi nepriklausau jokiai iliustracijų agentūrai ar meno galerijai, kaip ir bet kurį kitą dailininką, mane susiranda internete, socialiniuose tinkluose, apie darbus perskaito spaudoje, pamato parodose, o kartais tiesiog išgirsta iš pažįstamų rekomendacijų.

Kiekvienas prekės ženklas turi skirtingą kūrybinę užduotį, vis kitokius lūkesčius ir poreikius - štai, pavyzdžiui, šiemet 20 metų, kai įkurta „KIKO Milano“ kosmetikos kompanija. Nusprendę išsiųsti dovanų rinkinius grožio tinklaraštininkėms (Zoella, Lily Pebbles ir kt.), jie į mane kreipėsi, kad akvarele sukurčiau dešimt portretų. „Mandarin Oriental“ viešbutis, esantis Londono Knightsbridge rajone, atnaujindamas savo kambarių interjerą, mano iliustruotą viešbučio fasadą aukso gijomis išsiuvinėjo ant drobinių rankšluosčių. Tai turbūt pirmas toks projektas, kai mano iliustracija įgyja kitą pavidalą ir yra perdirbama. Tačiau būtent tokia dinamika ir žavi, nes su kiekviena nauja užduotimi – vis kitas iššūkis. Na, o „Selfridges“ eskizas, reklamuojantis Motinos dieną, kuri Didžiojoje Britanijoje buvo kovo 26 d., buvo skirtas tik mano pačios „Instagram“ auditorijai, šio tikslas – reklamuoti vieną didžiausių Londono universalinių parduotuvių mano platformoje.

Tokia, beje, pagrindinė „Tribe“ platformos idėja – šiais laikais kiekvienas gali tapti mikro-leidėju, svarbiausia – turėti priėjimą prie technologijų, savo nuomonę ir nuoširdų, unikalų turinį. Tai anaiptol nereiškia, kad daugybė asmeninių kanalų ims varžytis su naujienų portalais – greičiau jau tai kitoks, nišinis interneto turinio formatas.

Dabar dažnai kalbama apie tai, kad komunikacijoje vaizdas nugali tekstą. Ar Jūs, kaip iliustratorė, irgi pastebite šią tendenciją: ar daugėja prekės ženklų, kurie savo istorijas nori pasakoti vaizdais?

Vaizdas visada buvo ypač stipri komunikacijos dalis, bet taip, pastaruoju metu prekės ženklai dar labiau gręžiasi į vizualios komunikacijos svarbą, stengdamiesi kurti stiprią, įtaigią, emocijas provokuojančią žinutę savo reklamose ar socialiniuose tinkluose. Eroje, kurioje dominuoja vaizdo perteklius ir neaprėpiamas vaizdų bei informacijos skaičius, prekės ženklas, norintis būti pastebėtas, ieško būdų, kaip išsiskirti. Kartais prekės ženklas ir interneto vartotojas sujungia jėgas, formatai susiniveliuoja: puikus pavyzdys prieš porą savaičių „Gucci“ mados namų sukurtas projektas savo „Instagram“ paskyroje, susilaukęs didžiulio dėmesio internete. Šiam jie pasitelkė memus kuriančius interneto vartotojus. Tai, kas metų metus laikyta humoro portalo turiniu, staiga prasiveržė į pirmąsias kūrybiško turinio eiles.

Kažkada iliustracija buvo pagrindinis vaizdų žurnalams bei spaudai šaltinis, kol jos nepakeitė fotografija. Nors ši yra dominuojanti, bet taip, pastebiu, kad vis daugiau prekės ženklų noriai imasi bendradarbiavimo su iliustratoriais, ypač tie, kurie pieštų ar tapytų vaizdų savo reklamose ligi šiol nenaudojo. Pati daugiausiai dirbu ne su privačiais klientais, o tik su prekės ženklais, kai kuriems iš jų darbas su iliustratoriumi - ne vienkartinis projektas, kasmet su nauja kampanija jie ieško ir atranda naujus kūrėjus.

Šiuo metu Jūsų klientai - tik užsienio įmonės, ar dirbate ir su lietuviškais prekės ženklais?

Esu sukūrusi iliustracijas „Gimtojo žodžio“ leidyklai, kurios dabar naudojamos kalbos vadovėlyje penktokams, iliustravau Agnės Gilytės 2016 metų „Stilingos asmenybės kalendorių“, šiuo metu kaip tik baigiu kurti iliustracijas vienos žinomos leidyklos knygai Lietuvoje. Tačiau kad ir kaip norėčiau dirbti su lietuviškais prekės ženklais, dauguma jų užsienyje: Didžiojoje Britanijoje, JAV bei Australijoje. Tą galima būtų aiškinti tuo, jog Lietuvoje nėra ilgos komercinių iliustracijų tradicijos, tų pačių iliustratorių vienas kitas (nors turime puikių talentų su pasaulinio masto klientais), kartais nėra poreikio ar tiesiog biudžetų – natūralu, kad jei šie ir yra, dažniausiai bus dešimt kartų mažesni (tačiau tai lemia daug aplinkybių, tad aklai lygintis su Vakarais net neverta). Manau, kad ne vienas iliustratorius, dirbantis daugiausiai su globalia rinka, sutiks, kad kažką kurti savo gimtajai šaliai – garbė ir retas malonumas, tad prisidėdami prie lietuviško produkto, dauguma sutiks dirbti ir beveik veltui. „Selfridges“ yra prestižinė Londono universalinė parduotuvė, pilna prabangos ženklų, kuri gali sau leisti bet kokius vizualius eksperimentus. Manau, kad Lietuvoje turės praeiti dar bent keleri metai, kad didieji prekybos ženklai atsigręžtų į iliustracijų tendenciją reklamose (išskyrus Akropolį, kuris prieš keletą sezonų turėjo nuostabią Karolio Strautnieko iliustruotą kampaniją).

„Instagram“ turite daugiau nei 12 tūkst. sekėjų. Sąmoningai auginote auditoriją, kūrėte strategiją, kaip tai daryti?

Studijų metu, kai rašiau magistrinį apie asmeninio prekės ženklo kūrimo svarbą jauniems menininkams, skyriau dalį darbo „Instagram“ svarbai, tačiau tikrai neteigčiau, kad puikiai išmanau visą „Instagram“ rinkodaros strategiją. „Instagram“, kaip ir „Google“, nuolat keičia ir atnaujina savo algoritmą, tad norint neatsilikti nuo naujienų, šias reikia visada ir sekti. Žinau pagrindus, kuriuos nesudėtinga atrasti internete, panaršius gerą pusdienį, ir stengiuosi auginti savo paskyrą organiškai. Stebiu, ką rodo pačiame socialiniame tinkle integruota „Instagram verslui“ statistika (Insights) - kokia mano auditorija, koks jos amžius, kur ji gyvena, kada dažniausiai lankosi internete. Atkreipiu dėmesį, kurios nuotraukos susilaukia daugiau dėmesio, išsaugojimų, komentarų. Pati pastebėjau, kad pastovūs įrašai, žymės bei nuoseklus, vizualiai stiprus turinys - elementai, prisidedantys prie auditorijos augimo bei susidomėjimo.

Ką galėtumėte patarti turinio kūrėjams, norintiems pradėti dirbti su užsienio klientais?

Pradėkite nuo savo darbų portfolio kūrimo - kūrybinio aplanko, kurį sudaro keli geriausi jūsų projektai. Apsispręskite, kurioje srityje norite specializuotis, stebėkite kitus savo srities profesionalus, būkite atviri idėjoms ir nuolat mokykitės - taip žingsnis po žingsnio seks ir rezultatai.

Mėgstamiausių 2016 m. knygų penketukai

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas bei Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius kvietė moksleivius rinkti 2016 m. perskaitytų mėgstamiausių knygų penketukus.

Iš viso buvo gauta daugiau nei 1600 anketų, kurios buvo nagrinėjamos dviejose grupėse – paauglių (7–12 kl.) ir vaikų (1–6 kl.).

Septintose – dvyliktose klasėse besimokančių moksleivių anketų buvo gauta daugiau nei 600, kuriose jie surašė savo mėgstamiausias knygas, skaitytas 2016 m. Iš visų gautų anketų 60 proc. yra merginų anketos, 24 proc. – vaikinų ir 16 proc. – anoniminių anketų. Anketose paminėta daigiau nei 760 knygų pavadinimų.

Paauglių 2016 m. mėgstamiausių knygų penketukas toks:

1. Antoine de Saint-Exupéry „Mažasis princas“;
2. Melvin Burgess „Heroinas“;
3. John Green „Aliaskos beieškant“;
4. Lois Lowry „Siuntėjas“;
5. Ruta Sepetys „Tarp pilkų debesų“.

Taip pat buvo išrinkti paauglių mėgstamiausių knygų serijų bei lietuvių autorių knygų penketukai.

Paauglių mėgstamiausių knygų serijų penketukas:

1. J. K. Rowling „Haris Poteris“;
2. Kiera Cass „Atranka“;
3. John Flanagan „Žvalgo mokinys“;
4. Jeff Kinney „Nevykėlio dienoraštis“;
5. Suzanne Collin „Bado žaidynės“.

Paauglių mėgstamiausių lietuvių autorių knygų penketukas:

1. Ruta Sepetys „Tarp pilkų debesų“;
2. Laura Sintija Černiauskaitė „Benedikto slenksčiai“;
3. Balys Sruoga „Dievų miškas“;
4. Kazys Boruta „Baltaragio malūnas“;
5. Ignas Šeinius „Kuprelis“.

Pirmose – šeštose klasėse besimokančių moksleivių anketų buvo gauta beveik 1000. Iš jų 577 anketos mergaičių, 337 – berniukų, kitos – anoniminės. Anketose paminėta 990 knygų pavadinimų, iš kurių 276 lietuvių autorių knygos, 36 – poezijos, 34 – liaudies pasakos, 70 – pažintinės knygos.

Anketose vaikai surašė savo 2016 m. skaitytas mėgstamiausias knygas.

Vaikų 2016 m. mėgstamiausių knygų penketukas toks:

1. Antoine de Saint-Exupéry „Mažasis princas“;
2. David Walliams „Močiutė plėšikė“;
3. Astrid Lindgren „Pepė Ilgakojinė“;
4. Astrid Lindgren „Emilis iš Lionebergos“;
5. Astrid Lindgren „Ronja plėšiko duktė“.

Taip pat buvo išrinkti vaikų mėgstamiausių knygų serijų bei lietuvių autorių knygų penketukai.

Vaikų mėgstamiausių knygų serijų penketukas:

1. Jeff Kinney „Nevykėlio dienoraštis“;
2. Holly Webb „Gyvūnų istorijos“;
3. J. K. Rowling „Haris Poteris“;
4. Knister „Ragana Lilė“;
5. Rachel Renée Russell „Prietrankos dienoraštis“.

Vaikų mėgstamiausių lietuvių autorių knygų penketukas:

1. Vytautas Račickas „Šokoladas iki pirmadienio“;
2. Aidas Jurašius „Akmenukų pasakos“;
3. Selemonas Paltanavičius „Maži ežiuko sapnai“;
4. Vytautas Račickas „Gyveno kartą Lukošiukas“;
5. Kęstutis Kasparavičius „Kvailos istorijos“.

LLA linki gražių Šv. Velykų!

Jaunos kūrėjos pjesėje – ir autobiografiniai momentai

„Yra daug medžiagos teatrui apie vaikus, kurie kažko neturi – tėvų, tinkamų gyvenimo sąlygų ir panašių dalykų, o mane ypatingai sudomino, kaip elgiasi vaikas, kuris vaikystėje turėjo absoliučiai viską, buvo laikomas geriausiu ir talentingiausiu, tačiau patekęs į suaugusiųjų pasaulį suprato, jog yra ne visai taip“, – taip savo pjesę pristato LATGA Jaunojo menininko dramos srities stipendijos laimėtoja Eglė Kižaitė. 

„Visuomet sakau, kad jaunas kūrėjas negali laukti, kol galimybės kurti bus patiektos ant lėkštutės – reikia pačiam ieškoti būdų tai daryti ir parodyti save pasauliui. Vieną jų visai atsitiktinai atradau ir nusišypsojo sėkmė – laimėjau LATGA stipendiją“, – džiaugiasi režisierė E.Kižaitė, praeitais metais laimėjusi Asociacijos LATGA jaunojo menininko dramos srities stipendiją, kuri kasmet skiriama septyniems skirtingų meno disciplinų atstovams.

Mokosi iš žinomų kūrėjų

Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos pagal Autorinių teisių ir gretutinių teisių Kūrybinės veiklos programą iš dalies finansuojama stipendija teatro kūrėjai skirta konkrečiam tikslui – pjesės kūrimui. Beveik metus prie šio projekto dirbanti E. Kižaitė teigia, jog nutolti nuo įprasto teatro šurmulio ir atsiduoti rašymui – ne tik įdomi, bet ir sudėtinga užduotis.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje teatro režisūros subtilybių mokiusis iš tokių žinomų kūrėjų kaip A.Giniotis, I.Stundžytė ir A.Jankevičius, jauna menininkė siekia jokiu būdu neužsisėdėti vietoje ir dirbti su kuo įvairesnėmis kūrybinėmis komandomis bei projektais. „Mane domina labai įvairūs dalykai, noriu išbandyti viską – skirtingus teatrus, medžiagas, aktorius. Galiausiai ateis laikas, kai atrasiu save kažkokioje konkrečioje terpėje, tačiau dabar esu ieškojimų kelyje, kuriame yra ir pjesės rašymas. Išbandant save naujoje srityje nuolatos gimsta ir dar daugybė naujų idėjų, todėl gera turėti galimybę jas realizuoti“, – pabrėžia E.Kižaitė.

Ikvėpė L.Carrollas

Naujoji pjesė dienos šviesą išvys pavasarį, tačiau jos autorė dar nėra įsitikinusi, kokiu pavidalu ji bus pateikta žiūrovams. Tai sąlygoja paties kūrinio pobūdis – anglų rašytojo Lewiso Carrollo pasakų vaikams „Alisa stebuklų šalyje“ bei „Alisa veidrodžių karalystėje“ įkvėpta pjesė atveria siurrealistinį, vaizduotės kuriamą pasaulį. „Pjesė, kurią rašau, inspiruota ne tik šių pasakų, bet ir paties rašytojo biografijos bei jo darytų fotografijų. Idėja įkvėpimo semtis iš L.Carrollo man kilo dar studijų metais, pamačius jo nuotraukas, – norėjau parašyti pjesę paaugliams apie paauglius, perėjimą iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį. „Alisos stebuklų šalyje“ vaizdiniai man tą ypatingai priminė – sulaukus paauglystės jau esi per didelis daugybei dalykų, tačiau kitiems – dar per mažas“, – mintimis dalijosi menininkė. 

Tarp didelę įtaką pjesės idėjoms padariusių kūrinių ji taip pat mini knygas apie vaikų psichologiją, ypatingai – šveicarų psichologės Alice Miller knygą „Gabaus vaiko drama“, paskatinusią susimąstyti apie kitokią vaikišką realybę, nei dažniausiai esame įpratę matyti vaizduojamą mene. „Yra daug medžiagos teatrui apie vaikus, kurie kažko neturi – tėvų, tinkamų gyvenimo sąlygų ir panašių dalykų, o mane ypatingai sudomino, kaip elgiasi vaikas, kuris vaikystėje turėjo absoliučiai viską, buvo laikomas geriausiu ir talentingiausiu, tačiau patekęs į suaugusiųjų pasaulį suprato, jog yra ne visai taip? Alice Miller ypatingai daug rašo apie psichologines traumas, įvykstančias būtent tiems vaikams, kurie vaikystėje buvo patys tobuliausi. Tai man labai artima, nes šioje situacijoje atpažįstu ir savotišką autobiografinį momentą“, – pasakojo režisierė.

Ne tik mergaitėms

Pjesės darbinis pavadinimas – „Stebuklų šalis Alisoms“ – atrodytų, sufleruoja, jog kūrinys bus skirtas mergaitėms, tačiau E.Kižaitė su tuo griežtai nesutinka. Teatro kūrėja teigia, kad siurrealistinės pjesės veikėja Alisa išties gali būti bet kas, o ir pats kūrinys savo kitoniškumu bei neįprastumu turėtų patraukti daugelį: „Kūrybinio proceso metu bandau kiek įmanoma labiau išeiti už įprastos logikos ribų. Tai nėra lengva, nes protas vis tiek yra linkęs sudėlioti idėjas racionaliau, nei norisi kuriant tokį nenuoseklų, metaforų ir simbolių pilną tekstą. Dėl to dažniausiai stengiuosi rašyti pagavusi save būsenoje tarp sąmoningumo ir miego, kuomet pavyksta lengviau atsikratyti realaus pasaulio logikos – tai labai įdomus kūrybos būdas.“ Į pagalbą pasitelkdama sapnus, kolegų bei bičiulių vaikystės patirtis ir L.Carrollo pasakų vaizdinius, E.Kižaitė kuria nuo realaus pasaulio dėsnių nutolusį teatrinį reiškinį, metaforomis ir simboliais užduodantį pačius svarbiausius klausimus: kas aš esu, kuo noriu ir turiu būti? „Siekiu, kad mano pjesė sužadintų vidinį pasimetimą ir keltų klausimus. Tokie klausimai kiekvienam iškyla pereinant iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį ir sukelia didžiulį sumišimą, – tikiuosi, kad tokį jausmą savo kūriniu perduosiu ir žiūrovui“, –lūkesčiais dalijosi režisierė.

Pjesės skaitymas vyks balandžio 6 d., 14 val., Kauno miesto kamerinio teatro salėje. Renginys nemokamas, o jame ypač laukiami vyresniųjų klasių moksleiviai.

MMC leidykla – Leipcigo knygų mugėje

Modernaus meno centro (MMC) leidykla kovo 23–26 d. svečiavosi tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje, kurioje Lietuva šiemet dalyvavo garbės viešnios teisėmis.

Lietuvos kultūros instituto kuruojamame Lietuvos stende mugės svečiai galėjo pavartyti Jolantos Marcišauskytės parengtą kultūrinį gidą „Vilnius Sculpture Walks“, Monikos Krikštopaitytės nuotykių ir meno knygą „Kultūringa pelė Stasė“ bei dailininko Algimanto Julijono Stankevičiaus-Stankaus „Žaliąjį sąsiuvinį“.

Kartu su dar dviem dešimtimis lietuviškų leidinių MMC knygos padėjo tūkstančiams mugės svečių keliauti po Lietuvos kultūros žemėlapį. 

A. Škėmos knygos Vokietijoje leidėjas: „Tai didžiausia mano leidyklos sėkmė per visą istoriją“

Jeigu Leipcigo knygų mugėje reikėtų išskirti vieną lietuvių autoriaus vertimą, kuris sulaukia itin didelio kritikų susižavėjimo, tai neabejotinai būtų Antano Škėmos kūrinio „Balta drobulė“ (į vokiečių kalbą vertė Claudia Sinnig) vertimas. Šią knygą išleidusios leidyklos „Guggolz Verlag” vadovas Sebastianas Guggolzas sako, kad tai neabejotinai sėkmingiausias leidinys per visą jo vadovaujamos leidyklos istoriją.

„Fantastika, neįtikėtina“, – susižavėjimo A. Škėmos knygos sėkme Vokietijoje negali nuslėpti S. Guggolzas. Jis teigia, kad jau dabar aišku, jog jo leidyklos istorijoje šis kūrinys bus sėkmingiausas. Per tris savaites jau parduota daugiau kaip 1000 šio kūrinio kopijų. Tai nedidelei leidyklai, leidžiančiai pamirštą Europos literatūros klasiką, yra labai daug. Pirmasis knygos tiražas yra 2000 kopijų, tačiau leidėjas net neabejoja, kad bent dar vieną papildomą leidimą reikės leisti jau artimu metu. Leipcigo knygų mugėje ši knyga kainuoja 21 eurą.

A. Škėmos knyga Vokietijoje sulaukė ir literatūros kritikų entuziastingų recenzijų. Recenzijos pasirodė didžiausiuose, įtakingiausiuose Vokietijos dienraščiuose, kritikai jose rašo, kad keista, kaip Vokietija iki šiol nežinojo apie šį kūrinį, „Balta drobulė“ vadinama neabejotina Europos literatūros klasika. 

Duodamas interviu 15min, S. Guggolzas sakė, kad jis ieškojo lietuvių autoriaus kūrinio, kuris būtų vienas reikšmingiausių XX amžiuje. Visi kalbinti lietuvių literatūros žinovai jam teigė, kad būtent A. Škėmos knyga yra toks kūrinys. Vertėja C. Sinnig irgi sakė, kad jai labai patinka ši knyga ir norėjo ją išversti dar nuo 1990 metų, tačiau padaryti pavyko tai tik dabar, Lietuvai Leipcigo knygų mugėje dalyvaujant garbės viešnios teisėmis.

T. Venclova su A. Škėma kartu slėpėsi nuo bombardavimo 

Šeštadienį mugėje vyko šio kūrinio vertimo pristatymas skaitytojams. Jame dalyvavo ir Tomas Venclova. Jis papasakojo, kad jo ir A. Škėmos keliai buvo susikirtę – labai dramatiškomis aplinkybėmis: „Aš A. Škėmą net esu sutikęs vieną kartą gyvenime, bet aš to neatsimenu. Tai buvo nacių okupacijos pradžioje, kada mano mama su manim ir A. Škėma slėpėsi vienoje vietoje nuo bombardavimų netoli Vilniaus“.

T. Venclova prisiminė, kad savo laiku A. Škėmos romanas jam ir visai jo kartai padarė didžiulę įtaką. „Kai pasirodė romanas, jis po penkerių ar šešerių metų pasiekė Lietuvą. Emigracinė literatūra buvo draudžiama, bet ji buvo įvežama kontrabanda, ir ta kontrabanda vyko gana gyvai. Tuo metu praktiškai visi knygas skaitantys žmonės Lietuvoje tą romaną ir perskaitė. Kai situacija sovietinėje Lietuvoje pasidarė liberalesnė, buvo net kalbama, kad romanas galbūt bus išleistas. Bet visgi jame yra pakankamai scenų, nepriimtinų sovietiniam požiūriui. Romanas buvo išleistas tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Nuostabu, kad po penkiasdešimties metų jis vis dar skaitomas kaip šiuolaikinis romanas ir galbūt net pranokstantis savo laiką. Tai turbūt geriausias lietuviškas romanas, parašytas XX amžiaus antroje pusėje. Autorius vartoja sąmonės srauto, flashback'ų techniką, sujungia įvairius kalbos sluoksnius. Tai buvo pirmas toks lietuviškas romanas, dėl to didelė emigrantų dalis jo net nepriėmė, jie buvo pripratę prie lėkštesnio realizmo. Bet mums, Lietuvoje, ypatingai jaunimui, tai buvo tikras atradimas, ir jis iki šiol smarkiai veikia lietuvių prozą“, – pasakojo T. Venclova.

T. Venclova sakė, kad A. Škėma tuo metu buvo stipriai paveiktas to laiko Vakarų literatūros ir mokslo. „Aš sakyčiau, kad emigracija po karo buvo didelė nelaimė, bet ir didelė laimė tiems jaunuoliams, nes jie galėjo susipažinti su tuo, kas Lietuvoje tuo metu buvo uždrausta ir visiškai nežinoma. Pavyzdžiui, jis susipažino su moderniąja Freudo ir kitų psichologija, su Vakarų proza, tokiais autoriais kaip Joyce'as, Faulkneris, Kafka arba Camus. Manau, kad įtakos turėjo ir tarpukario vokiečių ekspresionizmas. Tos rūšies literatūra dažnai vaizduoja žmones, nukrypstančius nuo normos. Tai žmonės, išblokšti iš savo aplinkos, žmonės, patyrę sunkių traumų, šio romano herojus patyrė sovietinį brutalumą, vėliau sunkų gyvenimą toli nuo tėvynės, – pasakojo T. Venclova. – Bet manau, kad romane aprašoma personažo liga taip pat yra ir metafora. Metafora viso pasaulio, kurį Antrasis pasaulinis karas ir totalitariniai režimai išmušė iš vėžių. Tai yra sergantis pasaulis, ir normalus žmogus jame atrodo ligonis“.

„Knygos per „Penki TV“: ar lietuvių vaikų poeziją ištiko mirtis?

Kovo 28-osios laida skirta Tarptautinei vaikų knygos dienai paminėti, tad šįkart visas mūsų dėmesys sutelktas į vaikų literatūrą. Kartu su Vaiva Rykštaite lankysimės mitologiniais motyvais dosniuose Havajuose. Vėliau keliausime į kitą planetos pusę – Suomiją, kurioje gimė du šmaikštūs personažai – broliai Tatas ir Patas. Kelionę tęsime Lietuvoje, kur vaikų literatūros tyrėjai skambina pavojais varpais ir bando atkreipti dėmesį į poezijos žanro sąstingį. Laidos pabaigoje bandysime suvokti savo jausmus ir pažinti spalvas kartu su „Spalvų monstriuku“.

Lietuvos leidybos rinka pristatoma Leipcigo knygų mugėje

Šiemet Lietuvai, tapusiai Leipcigo knygų mugės (kovo 23–26 d.) Garbės viešnia, suteikta išskirtinė galimybė pristatyti Vokietijos leidėjams ir plačiajai visuomenei lietuvišką literatūrą bei šalies leidybos rinkos situaciją. Lietuvos nacionaliniame stende gausu informacinių leidinių, pristatomos lietuviškų knygų kolekcijos, o Lietuvos rašytojai, leidybos ir kultūros specialistai aktyviai kviečiami dalyvauti mugės renginiuose ir diskusijose. 

Ketvirtadienį (kovo 23 d.) Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) vykd. direktorė Aida V. Dobkevičiūtė buvo pakviesta prisijungti prie diskusijos „Raiškos laisvės patiriama priespauda Rytų Europoje“ (Freedom of expression under pressure in Eastern European). Joje įžvalgomis apie savo šalies situaciją cenzūros ir propagandos klausimu taip pat dalijosi Lenkijos leidėja Beata Stasińska, Vengrijos leidėjas Gábor Csordás bei Vokietijos leidėjų ir knygų prekybininkų asociacijos „Börsenverein“ vykd. direktorius Alexander Skipis.

Disusijoje dalyvavę Lenkijos ir Vengrijos atstovai pripažino, kad jų šalių žiniasklaidoje skelbiamą informaciją veikia valdžios institucijos, kurios pasitelkdamos masinio informavimo priemones žmonių sąmonėse diegia sau palankią ideologiją. Nors tiesioginės cenzūros šiose šalyse nėra, tačiau akivaizdu, kad tam tikra informacija yra labiau girdima nei kita.

Tuo tarpu Lietuvos atstovė A. V. Dobkevičiūtė labiau koncentravosi į mūsų šaliai kur kas aktualesnį rusų propagandos klausimą. Mat Rusijos vykdomai politikai artima informacija vis dar randa kelių vešėti lietuviškoje žiniasklaidoje ir tai byloja ne vienas nemalonus atvejis.

LLA vykd. direktorė pasidalijo vos kelerių metų senumo istorija apie incidentą, nukreiptą prieš Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę, kai Europos Parlamento nariams Briuselyje buvo išplatinta kontraversiška žurnalistės Rūtos Janutienės knyga „Raudonoji Dalia“ anglų kalba. Pati autorė patikino niekam nesuteikusi leidimo versti ir platinti šią knygą, tačiau tokio paslaptingo knygos nutekėjimo motyvas akivaizdus – susilpninti prezidentės D. Grybauskaitės, nevengiančios atvirai išsakyti kritiką Rusijos vykdomos tarptautinės politikos atžvilgiu, autoritetą.

A. V. Dobkevičiūtė pabrėžė, kad rusų propaganda taip pat stengiasi prasiskverbti ir į Lietuvos leidybos sektorių. Rusijos remiama leidykla „Baltos gulbės“ yra išleidusi ne vieną rusų politiką aukštinančią ir istoriją iškreipiančią knygą. Viena jų – rusų raštojo Nikolajaus Sarikovo veikalas, šlovinantis Jozifą Staliną kaip istorinę asmenybę, neteisingai apkaltintą žiauriais žmonių kankinimais ir masiniais žudymais. Ši knyga praėjusią vasarą buvo atsidūrusi didžiuosiuose Lietuvos knygynuose. 

Knygoje ne tik užmarštin nustumiami diktatoriaus padaryti nusikaltimai, bet ir atvirai neigiama Baltijos šalių okupacija. Įvertinus tai kaip bandymą iškreipti Lietuvos istoriją, knyga buvo pašalinta iš prekybos. Visgi jos leidėjas ir toliau stengėsi rasti priėjimą prie Lietuvos skaitytojų, nemokamai savo knygas dalindamas bibliotekoms ir mokykloms, kurios, laimei, atsisakydavo tokios dosnios „dovanos“.

Kaip teigė A. V. Dobkevičiūtė, Lietuvos žiniasklaida neretai atakuojama melagingu ir Lietuvos istoriją žeminančiu turiniu, ir literatūra, kaip informacijos perdavimo priemonė, nėra išimtis. Knygomis taip pat bandoma pasiekti pažeidžiamiausią ir lengviausiai manipuliacijai pasiduodantį visuomenės sluoksnį. Ir tai yra problema, su kuria susidūria visos Europos Sąjungos valstybės. 

Lenkijoje svarstomos naujos lengvatos knygoms, Lietuvos leidėjai tegali apie jas svajoti

Kaimyninės Lenkijos Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija analizuoja Lenkijos knygų rūmų pateiktą projektą, pagal kurį norima įteisinti, kad knygynuose knygas perkantys lenkai galėtų susigrąžinti dalį sumokėtų sumų. Esą tai paskatintų lenkus daugiau skaityti. Lietuva šiuos metus pasitiko išaugusiais mokesčiais rašytojams, poetams ir vertėjams, o apie mokestines lengvatas tegalime pasvajoti.

Kaip pranešė Lenkijos naujienų portalas rp.pl, yra šansų, kad lenkai galės susigrąžinti dalį knygynuose išleistų pinigų, kas per metus gali siekti ir kelis šimtus zlotų. 

„Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija patvirtino, kad analizuoja Lenkijos knygų rūmų projektą, kuriame siūlomos naujos mokestinės lengvatos, kurios galėtų paskatinti lenkus daugiau skaityti. Rūmai siūlo, kad išlaidos knygynuose lenkams leistų susigrąžinti net kelis šimtus zlotų per metus“, – rašo rp.pl.

Žvalgosi į italus

Tai ne pirmas panašus mokestinių lengvatų pasiūlymas, tarkim, buvo lengvatų internetui ar būstui įsigyti. O šįkart – knygų pardavimams skatinti. Anot idėją pasiūliusios leidyklos „Claroscuro“ atstovų, juos įkvėpė italai. Italijoje svarstomas projektas, pagal kurio pirminius siūlymus, italai, kurie knygos per metus išleidžia iki 2000 eurų, galėtų atgauti 19 proc. sumokėto pridėtinės vertės mokesčio. Tačiau iš tų 2000 eurų tūkstantį reikėtų išleisti mokykliniams ir aukštojo mokslo vadovėliams, o kitą tūkstantį – bet kokioms knygoms. Tiesa, ir Italijoje projektas dar tik svarstomas. 

Teisininkai mano, kad ši lengvata tikrai būtų pakeliama Lenkijos biudžetui, juolab kad tai galėtų tapti priežastimi, kodėl knygų būtų nupirkta daugiau. O daugiau parduotų knygų, daugiau įplaukų į tą patį biudžetą. Grąžintina suma negalėtų viršyti vienam žmogui kelių šimtų zlotų, o juos susigrąžinti turėtų teisę 8-10 knygų per metus įsigyjantys žmonės

Kol kas Lenkijoje knygų nenuperkama itin daug. Nacionalinės bibliotekos skaičiavimais, 2015 metais tik 11 proc. lenkų per metus įsigijo daugiau nei dvi knygas, o bent vieną – kas ketvirtas lenkas. 

Lietuvoje mokesčiai tik auga

Lietuvoje, kaip skaičiuojama, per dešimtmetį knygos pabrango kelis kartus, o tą lėmė ne tik augantys mokesčiai, bet ir mažėjantis gyventojų skaičius, menkstantys knygų tiražai. Iš toliau tikėtis kainų mažėjimo nereikėtų – nuo šių metų sausio 1 dienos pasikeitė autorinių sutarčių apmokestinimas. 

Nuo sausio 1 dienos dirbantys pagal autorinę sutartį „Sodrai“ mokės mokesčius ne nuo pusės, o nuo visų pajamų. Tai galioja tiems, kurie neturi darbo sutarčių. Tokie pokyčiai atsirado kartu su „Sodros“ mokesčių pakeitimais, kuriems pritarė šios kadencijos Seimas.

„Naujojo autorių apmokestinimo modelio, mokesčių didinimo pasekmių neišvengsime: dar brangs knygos ir mažės jų prieinamumas, bibliotekos įsigis mažiau naujų ir populiarių knygų, sumenks autoriams išmokama autorinio atlyginimo dalis, bankrutuos dalis leidyklų, lietuvių autorių knygos taps visiškai nekonkurencingos palyginti su verstinėmis“, – 15min yra sakiusi Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Aida V. Dobkevičiūtė.

Lenkai nustebino 

Išgirdusi apie naująjį pasiūlymą Lenkijoje, Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė sakė, kad bet kokios mokestinės paskatos žmones nuteikia labai gerai. 

„Nežinau, ar daug būtų tokių, kurie netingėtų kaupti, rinkti, pateikti sąskaitas, yra tų techninių dalykų. Bet yra labai gražus politinis gestas, kuris parodo, kad šalis rūpinasi, jog skaitymo įgūdžiai nemažėtų ir kad puoselėtume savo kalbą bei kūrybinį raštingumą“, – kalbėjo A. V. Dobkevičiūtė.

Šiuo metu Londono knygų mugėje esanti A.V.Dobkevičiūtė sakė kaip tik turėsianti progą kaimynų lenkų pasiteirauti apie šį projektą – Lenkija perduos estafetę Lietuvai būti garbės viešnia šioje parodoje kitais metais. 

Lietuvoje šiuo metu knygoms taikomas 9 proc. pridėtinės vertės mokestis, elektroninėms, kol nepakeista Europos Sąjungos direktyva, – 21 proc. Tad galimybė susigrąžinti dalį išleistos sumos, tikėtina, skatintų pirkti daugiau knygų. „Ypač jaunimas, kuris mokosi, ta paskata pasinaudotų. Bet galbūt ir įvairesni žmonės, nors vyresni žmonės ne tiek ir daug gali išleisti pinigų knygoms, dažniau jas skolinasi iš bibliotekų“, – sakė leidėjų asociacijos vadovė. 

Kuo daugiau knygų būtų nuperkama, tuo leidyklos galėtų daugiau investuoti į naujų leidinių, vertimų paiešką ir tokiu būdu išleisti daugiau pavadinimų knygų.

„Tai, kad dabar yra labai didelis nuosmukis ir mes taip ir neatsigavome po 2008 metų krizės, o dabar kitaip apmokestinami, „įsodrinami“ kūriniai, daro tendencijas įdomiomis. Netrukus turės būti svarstomas „Sodros“ įstatymo pakeitimas, kur mes pateikėme prašymą, kad intelektinis turtas nebūtų „įsodrintas“. Nes tai labai sumažins autorių pajamas. Toks įdomus valstybės požiūris – vienur kelia mokesčius, net nepasitarę, nepasižiūrėję, kokią tai gali padaryti įtaką mūsų sektoriui, o po to svarsto pakeitimus Kultūros ministerijoje“, – Lietuvos valdžios požiūriu skundėsi A.V.Dobkevičiūtė, tvirtindama, kad iniciatyva Lenkijoje atrodo labai graži. 

Išleidžiamų knygų mažėja: 2008 metais Lietuvoje buvo išleista 7,3 mln. vienetų 4580 skirtingų pavadinimų knygų. 2015 metais – jau tik 4,3 mln. vienetų 3410 skirtingų pavadinimų knygų.

LLA dalyvavimas ir atstovavimas tarptautinėse Londono ir Leipcigo knygų mugėse

Šiemet kovo mėnuo kaip niekada gausus tarptautinių leidybos specialistų ir kultūros renginių. Kovo 14–16 d. vyks Londono knygų mugė, o kovo 23–26 d. – Leipcigo. Pastarojoje šiemet Lietuva pasitinkama kaip Garbės viešnia. Tad į šiuos abu tarptautinius renginius vyksta ir Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) atstovai kartu su leidėjų ir specialistų darbo grupėmis.

Lietuvos dalyvavimą šiose knygų mugėse organizuoja ir koordinuoja Lietuvos kultūros institutas (LKI). LLA aktyviai dalyvauja kaip projektų partneris rengiant leidėjų atstovavimą, leidybos pristatymą ir kultūrinių bei specialistų renginius.

Šiuose itin svarbiuose Lietuvos leidybai ir kultūrai tarptautinio lygio renginiuose bus siekiama kuo geriau pristatyti mūsų šalį bei teikti visą reikalingą informaciją apie lietuvišką literatūrą, leidėjus ir leidybos situaciją. Todėl abejose knygų mugėse Lietuvos stenduose dirbs LKI ir LLA atstovai, kurie pristatys išskirtines instituto ir asociacijos atrinktų knygų kolekcijas, plačiai ir išsamiai pristatančias Lietuvą.

Jungtiniuose Lietuvos stenduose LLA atstovai taip pat teiks informaciją ir apie Lietuvos leidybos sektorių bei dalinsis leidėjų kontaktais ir informacija apie leidyklas. Mugių dalyviai ir lankytojai, besidomintys Lietuvos leidybos situacija bei konkrečios tematikos leidinius pristatančiomis leidyklomis bus aprūpinti specialia dalomąja medžiaga: lankstinukais su LLA narių pristatymais ir kontaktais, Didžiuoju Lietuvos leidėjų katalogu su pagrindinių leidyklų aprašymais ir kontaktine informacija bei neseniai parengta Lietuvos leidybos sektoriaus apžvalga.

Konkurso „2016 m. knyga, prakalbinusi popierių“ apdovanojimai Vilniaus knygų mugėje

Šių metų vasario 23 d. 18-oje Vilniaus knygų mugėje Papyrus įteikė apdovanojimus konkurso „2016 m. knyga, prakalbinusi popierių“ nugalėtojams.

Ketvirtą kartą renkama knyga-nugalėtoja vertinta pagal meninės visumos kriterijus, tačiau Papyrus įsteigtos nominacijos tikslas  – padėti pastebėti, atrasti gausius knygos medžiagiškojo sluoksnio klodus ir jų derėjimą su visa knygos erdve, jos pasauliu bei sustiprinti žinią, kiek daug gali popierius, knygos kūrėjų pakviestas pašnekesiui.

„2016 m. knyga, prakalbinusi popierių“ –  Stasio Eidrigevičiaus  “Giedanti gaidžio galva”.

Knygos-nugalėtojos dailininkei Sigutei Chlebinskaitei, leidyklai „Apostrofa“ ir UAB „Standartų spaustuvė“ įteikti garbės apdovanojimai bei paskirtos piniginės premijos.

UAB „Standartų spaustuvė“ grupės projektų vadovės Larisos Mikšienės mintys apie knygos kūrybinio proceso skrydžius

„Tai buvo vienas ilgiausiai ruoštų projektų. Pirmieji knygos dizaino variantai buvo arčiau kosmoso, po to priartėjo prie žemės, ir pasiėmė jos grožį. Kadangi mums labai svarbi ne tik kokybė bei laikas, per kurį turime pagaminti knygą, bet ir knygos grožis, daug bendravome su leidėja ir dailininke, kad tinkamai atskleistume knygos išskirtinumą. Tam panaudojome savo profesionalumą ir žinias.  

Paleidę į pasaulį  savo gamintas knygas, vėliau jas visada pastebime. Mes žinome, kaip joms sekasi, tačiau aš pati niekada neskaičiavau, kiek knygų pasaulį išvydo per mano rankas – to negaliu suskaičiuoti, kaip laimės ar meilės.“

Leidyklos „Apostrofa“ direktorė Giedrė Kadžiulytė apie tai, kokia svarbi knygai turinio ir formos dermė

„Stasiui pasiūlius man išleisti jo poemą, ją perskaičiusi buvau tikra, kad tą knygą turėtų (su)daryti ir apipavidalinti Sigutė Chlebinskaitė. Pristačiau jai savo viziją – kad turėtų būti du tekstai, kad knyga būtų panaši ne į albumą, bet į „skaitomą“ knygą.

Daug dirbome su spaustuve, dalyvavom bandomųjų atspaudų gamyboje ir spaudoje. Kai paaiškėjo, kad reikia rankinio darbo, o laiko ir lėšų tam nebuvo, plėšyti puslapiams Sigutė sutelkė savanorius-geranorius.

 Knygos autorius yra dailininkas, taigi jokių abejonių, kad jam buvo itin svarbu, kaip knyga atrodys. Nors aš visada turiu knygos viziją, bet vos atiduodu į gero dailininko rankas,  tą viziją beveik visada pakoreguoju. O kai susitinka du tokie dideli dailininkai kaip Stasys ir Sigutė, iš to ir randasi „kažkas tokio.“ 

Randasi ypatinga knygos energija: su meile ir talentu rašyta, apipavidalinta ir išleista knyga, jos vidinė ir išorinė dermė veikia skaitytoją nesąmoningai, tarsi kokie burtai - knygą norisi paimti į rankas, atsiversti, pavartyti ir skaityti.“

Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė: kas šioje knygoje susitiko, persikryžiavo, subrendo ir suskambėjo

„Kiekviena knyga – tarsi nemintas takas. Ir kiekvienas vis kitoks.  Kartais taką knygos dailininkas nutiesia anksčiau, nei atsiranda medžiaga tuo taku keliauti, kartais pagal turinį kelias nusitiesia pats. 

Šios knygos kelio pradžia --- mano vaikystė Justiniškėse ir prisiminimai, kai gulėdavau apsikabinusi Stasio iliustruotas knygas, klajodavau po jo iliustracijas. Knygos tekstų netrūkdavo. 

Gimusi knygos gyvybė ilgesnė už ją gimdžiusio žmogaus gyvenimą. Jei teisingai buvo kuriama, knyga tampa ilgaamže vertybe – joje susijungia ir pasilieka kūrusios sielos. Atgimsta per amžius vėliau vis naujais pavidalais. O ši knyga -- visas testamentas. Testamentas gimtinei. Ir  nebe  tik Stasio. Visų ją kūrusių ir globojusių. 

Stasys, šios knygos atveju -- įstabus kūrinys, kuris turėjo būti užrašytas ir išdėliotas popieriuje, puslapiuose. Jis leidosi būti sudėliojamas pagal mažos mergaitės vaikystės patyrimą, jo kurtas iliustracijas bevartant. 

Susitiko kelių kartų vaikystės. Gyvenimo universitetai. Persikryžiavo. Subrendo patirtys ir suskambėjo jau knygos kūrimo procese.“

Nuoširdžiai dėkojame knygos „Giedanti gaidžio galva“ autoriui, tarptautinį pripažinimą pelniusiam Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, grafikui, tapytojui, plakatistui, iliustratoriui – Stasiui Eidrigevičiui už kupiną atradimų knygą.

Dėkojame Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai už galimybę prisijungti prie Knygos meno konkurso ir įsteigti nominaciją „Knyga, prakalbinusi popierių“.

Dėkojame visiems, teikusiems knygas Papyrus konkursui.

„Knygos per „Penki TV“: geriausios 2016 m. knygos bei Regimanto Adomaičio „Smėlio pilys“

Pasibaigus Vilniaus knygų mugei kviečiame iš arčiau pažvelgti į akcijos „Metų knygos rinkimai“ apdovanojimus bei pasklaidyti gražiausias 2016 m. knygas. Taip pat laidoje Jūsų laukia interviu su aktoriumi Regimantu Adomaičiu, kurio jubiliejaus proga buvo išleista Daivos Šabasevičienės knyga „Smėlio pilys“. Pačių mažiausiųjų laukia susitikimas su mielais ir draugiškais drambliukais.

LLA kviečia domėtis Lietuvos knygų leidyba – skelbiama išsami apžvalga

Lietuvos leidėjų asociacija (LLA), siekdama nušviesti Lietuvos knygų leidybos situaciją, visai leidėjų bendruomenei ir plačiajai visuomenei pateikia apžvalgą „Knygų leidybos sektoriaus vystymasis Lietuvoje“.

Tyrimą atliko UAB „Creditreform“, o apžvalgą parengė UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“.

Apžvalgoje aptariami surinkti statistiniai duomenys ir pateikiamos įžvalgos apie:

• Lietuvos knygų leidybą (mastą, lietuvišką ir verstinę literatūrą, el. leidybą);
• skaitymo situaciją Lietuvoje (paplitimą, įpročius ir barjerus);
• knygų įperkamumą (namų ūkių išlaidas spaudai, knygų kainas);
• knygų prieinamumą (mažmeninės prekybos tinklą, bibliotekas, piratavimą);
• knygų leidybos įmonių verslo rezultatus;
• pagrindinius iššūkius.
  
  

Antroji Vilniaus klubo premija skiriama Vilniaus architektūros gidams

Šią savaitę prasidėsiančios aštuonioliktosios tarptautinės Vilniaus knygų mugės metu bus įteikta antroji Vilniaus klubo premija. Apdovanojimas, kuriuo siekiama skatinti Lietuvos ir užsienio autorius rašyti apie Vilniaus miestą ir jį populiarinti, šiemet įteikiamas autorių kolektyvui, sukūrusiam vieną įdomiausių ir skaitomiausių miesto tekstų – knygą „Vilnius 1900-2016. Architektūros gidas“ (leidykla „Lapas”).

Vilniaus architektūros gidas – tai ir specifinė, ir pagauli architektūrinės literatūros forma, savotiškos miesto tapatybę formuojančių pastatų išnašos, istorijos dėlionės detalės, architektūros revizija ir raidos dokumentacija, dialogas ne tik su pastatais, bet ir su praeitimi. Kartu tai ir miestą pristatanti bei garsinanti pasaulinė vizitinė kortelė, mat Vilniaus architektūros gidas jau išverstas į anglų ir vokiečių kalbas. Sostinės pastatus pristatantis leidinys aprėpia šimtą šešioliką Vilniaus architektūros metų (1900 – 2016), pasakoja 238 pastatų istorijas, rodo skaitytojams 333 nuotraukas ir 200 brėžinių. Kitaip tariant, tai miesto tapatybės ir ją formavusių etapų bei istorijų liudijimas, atskleidžiamas per keturis svarbiausius praėjusio amžiaus etapus: XX a. pradžia (1900-1918), tarpukaris (1918-1940), sovietiniai metai (1940-1990) ir gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje (1990-2016). 

Vilniaus architektūros gido atsiradimą dar 2005 metais inicijavo Architektūros fondas, leidybą tęsia leidykla „Lapas“, išleidusi knygą ir angliškai, o vokiškąjį  vertimą išleido Berlyne įsikūrusi viena garsiausių pasaulyje architektūros leidyklų „DOM publishers“. Vilniaus architektūrą pristatančius leidinius rengia gausus architektų, architektūros tyrėjų ir fotografų kolektyvas – Julija Reklaitė, Rūta Leitanaitė, Marija Drėmaitė, Nijolė Lukšionytė, Karolis Kučiauskas, Diana Kontrimaitė, Algimantas Mačiulis, Vaidas Petrulis, Jurgita Rimkevičienė, Indrė Ruseckaitė, Jūratė Tutlytė, Aida Štelbienė, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė, Audrius Ambrasas, Raimondas Urbakavičius, Norbert Tukaj ir kiti.

Vilniaus architektūros gidas ir jo autorių kolektyvas yra antrieji Vilniaus klubo premijos laureatai, praėjusiais metais pirmąja Vilniaus klubo premija už jautrų, autentišką asmeninį žvilgsnį į miestą knygoje „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ (R. Paknio leidykla) buvo apdovanota teatrologė Gražina Mareckaitė. 

Pristatydama šiųmečius premijos laureatus, Vilniaus klubo ir Vilniaus klubo premijos komisijos narė Rita Bartkevičienė pabrėžia, kad „šiuo konkursu siekiame skatinti ir populiarinti domėjimąsi Vilniumi, tad knyga apie Vilnių yra viena geriausių priemonių šiam tikslui pasiekti. Šiemet į mūsų akiratį pakliuvęs ir laureatu tapęs Vilniaus architektūros gidas yra išraiškingas, dinamiškas ir besikeičiantis mūsų miesto portretas. Tai knyga, kuri, tikiu, sudomins ne tik Vilniaus miesto svečius, užsienio keliauninkus, bet ir vilniečiams suteiks galimybę geriau, o gal net naujai ir netikėtai pažinti gimtąjį miestą.“

Nuo 1998 metų veikiantis Vilniaus klubas vienija aktyviausius miesto verslo, mokslo ir kultūros žmones, beatodairiškai mylinčius Lietuvos sostinę ir siekiančius ją visapusiškai gražinti ir garsinti. Praėjusiais metais įsteigta Vilniaus klubo premija yra knygos apdovanojimas, įsteigtas Vilniaus klubo, ir knygos konkursas, kurį organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija. Šiuo dvi svarbias organizacijas vienijančiu konkursu siekiama įvertinti per praėjusius 2-3 kalendorinius metus išleistas knygas apie Vilniaus miestą, skatinančias pažinti Lietuvos sostinę, populiarinančias Vilniaus miesto istoriją, tradicijas, savitumą per knygą kaip miesto vizitinę kortelę, ugdančias vilniečių ir svečių žingeidumą ir pagarbą Lietuvos sostinei. 

Vilniaus klubo premija bus įteikta Vilniaus knygų mugėje vasario 25 d., šeštadienį, 17 val. 5.3 salėje. Renginyje bus parodyti fragmentai iš šiuo metu pvz.lt (Rudolfo Levulio ir Pauliaus Mazūro) kuriamo architektūrinio filmo „Neatpažinti statybiniai objektai (NSO)“. Renginio moderatorė – Jūratė Čerškutė. Renginyje dalyvaus Rita Bartkevičienė, Julija Reklaitė, Rūta Leitanaitė, Marija Drėmaitė.

Popierinių užrašų magija: kodėl milijonieriai intensyviai rašo į popierines užrašų knygeles ir 10 patarimų, kaip jų pagalba pasiekti naują mąstymo pakopą

2800 puslapių rankraščio per 4 metus

Mano knygų lentynoje guli 12 pilnai prirašytų užrašų knygelių, kurios susikaupė per paskutinius 4 metus (tai 2012 m. skaičiai, kasmet mano prirašytų storų sąsiuvinių padaugėja po 3-6, o 2016 m. pildau #28 — MJ red. pastaba). Iš viso 2800 puslapių, o gal ir šiek tiek daugiau. Jos pilnos idėjų, pastebėjimų, planų, įvykių aprašymų, klausimų, knygų santraukų ir kitokios rūšies informacijos, kuri šiandien yra aukso vertės, nes išrinkta, sužymėta ir lengvai valdoma. Anksčiau negalėjau net įsivaizduoti, kad sugebėčiau tiek prirašyti, tačiau dabar tai jau įprasta. Ir labai džiaugiuosi šiuo įgūdžiu, nes būtent rašymas man padeda idėjas reguliariai paversti realybe ir judėti į priekį, o ne laikyti jas nepasiekiamuose atminties kloduose.

Tačiau dauguma žmonių vis dar nesinaudoja užrašais ir dažnai būna įsitikinę, kad kasdienis užrašų knygelių pildymas tebūtų laiko gaišimas. Noriu pasidalinti savo patirtimi ir paneigti tokį mąstymą.

Kodėl užpildytos užrašų knygelės atsiperka su kaupu

Štai kelios priežastys, kodėl jau šiandien verta pradėti naudoti popierinius užrašus:

1. Svarbiausia informacija nedingsta. Geriausios idėjos šauna į galvą netikėtai ir taip pat netikėtai atgula į ilgalaikę atmintį, todėl neužrašytos pradingsta ir gali sugrįžti tik po kelių metų arba visai nebegrįžti. Geriau taip nerizikuoti.
   
   
2. Lengviau įsiminti. Tai, ką ranka užrašo, protas daug geriau įsimena. Kai užrašomos idėjos, įžvalgos arba svarbios detalės, atmintyje jos užsifiksuoja giliau ir tampa lengviau prieinamos mąstymo metu.
   
   
3. Kokybiškesnis mąstymas. Užrašomos mintys virsta simboliais ant popieriaus lapo, todėl protas turi papildomą priemonę su jomis dirbti ir mąstymo procesas tampa ne tik aktyvesnis, bet ir turtingesnis, kokybiškesnis. Tai gali pakeisti viso gyvenimo rezultatus, nes žmogus, kuris gyvena geriausiomis idėjomis, nugyvens kitaip, negu žmogus, kurio protas užimtas kasdienybės mintimis.
   
   
4. Minčių išplėtimas. Ant popieriaus užrašytos mintys gali būti papildytos piešiniais, specialiu žymėjimu ir paryškintos. Mintyse toks veiksmas kainuotų daug papildomo energijos, o tada su laiku išnyktų. Popierius fiksuoja už mažiausią kainą.
   
   
5. Lengviau surasti. Ant popieriaus lapo užrašytos mintys nedingsta laikui bėgant ir gali būti efektyviai pasiekiamos bei panaudojamos bet kuriuo metu, kad ir po 10 metų.
   
   
6. Progreso matuoklė. Tik pavartęs savo 2-4 metų senumo užrašus gali matyti, ar per tą laiką paaugai, ar kažkur užstrigai. Jeigu šiandieninės problemos nesiskiria nuo senųjų, vadinasi, su jomis nedirbama arba dirbama netinkamais būdais. Gyvenimas turėtų apipilti vis naujomis problemomis (situacijomis ir iššūkiais), nes tik taip žmogus gali tobulėti. Rašymas padeda pažinti save ir stebėti progresą.

Visa tai mes prarastume, jeigu rašymą ignoruotume.

Popierius prieš elektroninius prietaisus: kas patogiau?

Gali iškilti natūralus klausimas: ar tikrai efektyvu rašyti ant popieriaus, kai turime telefonus ir kompiuterius? Juk yra dešimtys ypatingai gerų programų, kurios leidžia greitai ir patogiai vesti kasdienius užrašus, vykdyti paiešką ir priskirti kategorijas.

Man šis klausimas iškilo daugybę kartų, todėl atlikau nemažai eksperimentų ir dažnai keisdavau savo Moleskine ar teNeues užrašų knygeles į mobilųjį telefoną, nešiojamus ir iPad kompiuterius su Evernote, Pages ir netgi VIM, vėl grįždamas prie popieriaus, ir vėl atgal. Skaitmeniniu formatu per šį laiką esu prirašęs dar gerus 4000 puslapių...

Bet galų gale radau atsakymą: popierius ir kompiuteris turi savo atskirus panaudojimo atvejus, ir abu svarbūs. Šiandien aš naudoju ir popierinius užrašus, ir Evernote programą kompiuteryje.

Mano išvada tokia:

Idėjoms, įžvalgoms, klausimams ir pastebėjimams fiksuoti labiausiai tinka popierius, nes jis duoda visišką laisvę. Tik ant popieriaus galima laisvai piešti, modeliuoti, mąstyti ir be apribojimų žymėti. Tačiau ant popieriaus man asmeniškai nepatogu rašyti ilgesnius tekstus, pvz. straipsnių juodraščius.

Kompiuteris, atvirkščiai, patogus rašyti ilgesnes pastabas, įvykių aprašymus, kaupti nuorodas į informacijos šaltinius internete. Tačiau juk taip dažnai norisi pailsėti nuo elektroninių prietaisų.

Mažo ir didelio formato popierines užrašų knygutes bei sąsiuvinius margina tokie žinomi verslininkai ir koučeriai kaip Anthony Robbins, Robin Sharma, Tim Ferriss, Richard Branson ir daugelis kitų.

Knygų mugė – ne vien džiaugsmo trimitai

Kitą savaitgalį, vasario 23–26 d., „Litexpo“ parodų centre rengiama 18-oji tarptautinė Vilniaus knygų mugė (VKM). Antrą dešimtmetį baigiantis skaičiuoti renginys iš esmės nesikeičia – tai keturios intensyvaus vyksmo dienos, gausi kultūrinė programa ir daugybė lankytojų. Tačiau už šventinio fasado, antrajame plane, nuotaikos liūdnesnės: leidėjai abejoja, ar lietuvių literatūros leidyba turi ateitį.

Net aršūs VKM kritikai jau kelinti metai pripažįsta, kad mugė, anksčiau vis pavadinama knygų turgumi, atlieka aiškias kultūrinio forumo funkcijas ir tapo vienu iš didžiausių, solidžiausių kultūrinių šalies vyksmų bei didžiausia regiono knygų muge. Skaičiuojama, kad šiemet VKM dalyvaus per 300 dalyvių iš Lietuvos ir užsienio šalių, vyks daugiau nei 400 kultūrinių renginių.

Lietuviški ženklai

Šių metų mugės tema – „Lietuviški ženklai pasaulyje“. Pasak jos rengėjų, tie ženklai – tai Lietuvos žmonės, „išsibarstę po visą pasaulį ir savo kūryba, mokslu, atradimais, idėjomis turtinantys kitų šalių kultūrą, meną ar mokslą, kartu paliekantys ryškius pėdsakus įvairialypiame Lietuvos kultūros paveiksle“. Šiemet mugėje svečiuosis 19 tokių „lietuviškų ženklų“ – lietuvių kilmės rašytojų, menininkų bei mokslininkų, gyvenančių ir dirbančių užsienio šalyse ir savo veikla garsinančių Lietuvą pasaulyje. Tarp jų – poeto Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė iš JAV, rašytoja Akvilina Cicėnaitė iš Australijos, grafikas Stasys Eidrigevičius iš Lenkijos, rašytojai iš Vokietijos Lina Ever ir Jolita Herlyn, Rūta Mataitytė (Norvegija), Algis Mickūnas (JAV), Kęstutis Nakas (JAV), šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Valdas Papievis (Prancūzija), Tomas Venclova (JAV) bei Dalia Staponkutė (Kipras), mokslininkė Violeta Kelertienė (JAV) ir kiti.

Kiti lietuviškieji ženklai kiek labiau nutolę nuo Lietuvos. „Kai šiemet Nobelio literatūros premija buvo paskirta Bobui Dylanui, ar 2013 m. – chemikui Michaeliui Levittui ir ekonomistui Robertui Shilleriui, džiaugėmės, kad jie kilę iš Lietuvos ar bent jų seneliai išvykę iš Lietuvos. Liūdėjome, kai mirė žinomas Kanados dainininkas, poetas Leonardas Cohenas, – jo močiutė kilusi iš Kauno. Tokie ženklai mums svarbūs ir savo ruožtu kyla klausimas, kaip mes juos suvokiame, ką jie mums reiškia. Apie tai ir svarstysime Vilniaus knygų mugėje“, – sakė Gytis Vaškelis, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovas.

Leidėjai neatsigauna

Kiekvienam, kasmet laukiančiam mugės, kultūrinėje jos programoje pasižyminčiam „būtinus aplankyti“ susitikimus, diskusijas, pristatymus, koncertus, parodas etc, VKM regisi kaip turininga keturių dienų šventė, kurios pagrindiniai veikėjai yra knygos, jų rašytojai ir leidėjai. Pastariesiems, pasak Aidos Dobkevičiūtės, Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) vykdomosios direktorės ir mugės organizacinio komiteto narės, gyvenimas neatrodo toks šventiškas.

„Kokios buvo nuotaikos ką tik vykusiame Lietuvos leidėjų sąskrydyje? – retoriškai klausė p. Dobkevičiūtė pristatant šių metų mugę. – Pasakysiu tiesiai šviesiai: slogios. Leidėjai svarstė, ar gali būti, kad pasikartos 2008–2009 m. krizė, nes per 8 metus daugeliui kitų verslo šakų pavyko atsigauti, įveikti krizę ir augti, tačiau knygų leidybos verslo rodikliai yra vargani.“

Pasak p. Dobkevičiūtės, kasmet išleidžiamų naujų pavadinimų knygų skaičius iki šiol nepasiekė 2008 m. rezultatų, kai buvo išleista per 4.500 naujų pavadinimų knygų. 2016-aisiais kritimas stabilizavosi, Lietuvoje buvo išleista apie 3.400 pavadinimų knygų.

Bendras knygų tiražas taip pat liko perpus sumenkęs: 2008 m. jis buvo perkopęs 7 mln. egzempliorių, 2016 m. – vos daugiau nei 4 mln.

„Tokia liūdną statistiką lėmė 2008 m. krizė ir vadinamoji naktinė mokestinė reforma – išaugęs PVM tarifas, autorių honorarų apmokestinimas. Be abejo, visa tai pabrangino knygas ir dar labiau sumažino žmonių perkamąją galią bei norą išlaidauti perkant ne pirmojo būtinumo prekes, o knygos ir yra tokios. Paskiau ir euras savo padarė“, – kalba LLA vykdomoji direktorė.

Tikrų leidyklų - mažiau

Perpus sumažėjęs išleidžiamų knygų skaičius, menki lietuvių autorių kūrinių tiražai ir jų honorarai skaudžiai kerta ne tik daugumos leidyklų pajamoms, bet ir investicijoms į naujus kūrinius. Anot p. Dobkevičiūtės, šiuo metu Lietuvoje liko 61 leidykla, per metus išleidžianti daugiau nei 10 pavadinimų knygų.

„Tai leidyklos, kurios ieško turinio, investuoja ir rizikuoja jį išleisdamos, parduoda knygas ir iš gautų pajamų leidžia naujas. Kalbu apie privačias leidyklas“, – sako p. Dobkevičiūtė. Jos teigimu, yra daugybė įmonių, kurios deklaruoja leidybos veiklą savo įstatuose ir išleidžia kad ir paprasčiausią brošiūrą per metus, nusipirkę vieną ISBN numerį, tačiau tikrovė yra kiek kitokia ir ši statistika tikrosios padėties neatspindi.

Lietuviškasis paradoksas

Aktyviam knygų skaitytojui, kuriam teko VKM mugėje valandėlę kitą pastovėti eilėje prie mėgstamo rašytojo autografo, ko gero, sunku būtų patikėti, kad lietuvių autoriai Lietuvoje nėra tokie populiarūs, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tiksliau, jie labai populiarūs, bet... ne visai. LLA duomenys rodo, kad lietuvių literatūra sudaro net du trečdalius kasmet leidžiamų visų knygų pavadinimų ir apie pusę bendrojo metinio tiražo, ir tai džiugina, tačiau vidutinis verstinės literatūros tiražas beveik dvigubai pranoksta lietuvių autorių kūrinių tiražus. Kalbant paprasčiau, 2015 m. verstinių knygų vidutinis tiražas buvo beveik 2.000 egzempliorių, lietuvių autorių – tūkstantis.

Šioje vietoje aišku: kiekvienas leidėjas pasakys, kad tiražas yra pirmoji sąlyga, kuri daro įtaką knygos savikainai ir, be abejo, jos kainai knygynuose.

„Taigi, lietuvių autoriai, nors turėdami tvirtą poziciją leidybos rinkoje, tikra to žodžio prasme pasiekiami ranka Vilniaus knygų mugėje ir išties labai populiarūs, skaitomumu nusileidžia verstinei literatūrai. Ką tai reiškia? Kad nuo sausio 1-osios auganti mokestinė našta autoriams ir atlikėjams gresia gana liūdna ateitimi ir pačiai lietuvių literatūrai“, – svarsto p. Dobkevičiūtė.

Paklausta, ar tai reiškia, kad lietuvių autorių knygų bus išleidžiama vis mažiau, LLA vadovė sako, jog leisti lietuvių autorių literatūrą gali tapti prabanga. Ypač – vertingo turinio knygas, albumus, spalvingas ir išradingas knygeles vaikams, kurios yra ne tik rašytojų, bet ir iliustruotojų, fotografų, dizainerių kūryba.

Skandinavai, mes ir programos

Įspūdingų skaičių pažėrė ir Lolita Varanavičienė, leidyklos „Tyto alba“ direktorė, mugės organizacinio komiteto narė. Anot jos, leidėjai knygas leidžia ne vien individualiems skaitytojams, bet ir bibliotekoms, tačiau realybė yra tokia, jog Lietuvos periferijos bibliotekose naujos knygos žmonės laukia eilėje 6–7 savaites.

Priežastis paprasta: nors yra nustatytos Bibliotekų plėtros strateginės kryptys 2016?2022 m., 2016 m. pavasarį patvirtinta Bibliotekų plėtros programa ir t. t., tačiau, kaip dažnai Lietuvoje atsitinka, popieriuje yra viskas nepalyginti gražiau nei realybėje.

Dar šiek tiek skaičių iš p. Varanavičienės arsenalo: Lietuvoje bibliotekoms, skaičiuojant pagal gyventojų skaičių, vienam žmogui skiriamas 1 Eur knygoms įsigyti. Skandinavijoje – 45 Eur. Namų ūkis Lietuvoje per metus knygoms išleidžia 80 Eur, Nyderlanduose – 400 Eur.

Tačiau žmonės, leidėjai taip pat, yra sumanūs ir ieško įvairiausių išeičių. Antai LLA prisidėjo prie tarptautinės programos „Kūrybiška Europa“ remiamų projektų, vienas iš jų yra skirtas mugių bendradarbiavimui ir viešinimui. Kitas – populiarinti nepopuliarių kalbų, tokių kaip lietuvių, literatūros sklaidą ir kurti įrankius užsienio leidėjams.

Pasak p. Dobkevičienės, pirmieji žingsniai pavyko – šių metų mugėje svečiuosis 27 leidėjai iš Latvijos, Lenkijos, Rumunijos, Valensijos ir kt. šalių, Kultūros instituto kvietimu atvyksta gausi Jungtinės Karalystės leidėjų grupė.

„Tiek svečių specialistų niekada neturėjome, tikimės, jog Lietuvos ir užsienio leidėjai susiras vieni kitus ir užmegs kontaktų“, – sako LLA vadovė.

Lazerių technologijos sukūrė unikaliausią Lietuvos nepriklausomybės 100-iui skirtą knygą

Pasitinkant Vasario 16-ąją, Vilniuje pristatyta viena unikaliausių pastarųjų metų Lietuvoje išleistų knygų, kurioje dera senosios ir naujausios technologijos – „Ar prisiminsi mane, Vilniau?“. Tai puiki dovana sostinei, kurioje buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė.

Knygos autorė – žurnalistė, istorikė – Juventa Mudėnienė teigia, kad ši knyga – tarsi simbolinis 100 metų ilgumo tiltas, jungiantis XX amžiaus ir XXI amžiaus pradžią: „Šiandieninis Vilnius pateikiamas nūdienos fotografijose. Jose – aikštės, gatvės, mums gerai žinomi pastatai, šimtmečiais formavę sostinės veidą ir visos šalies dvasią.

Tačiau kiekvieną, atsivertusį šią knygą, apstulbina unikalūs, kiauraraščiai popieriaus karpiniai. Juose – žmonių siluetai. Tai realūs vilniečiai, gyvenę prieš beveik šimtą metų, o dabar „atgiję“ iš tarpukario fotografijų. Kai kurie vėl atsidūrė tose pat vietose, kur buvo kadaise nufotografuoti. Puošnios ponios, išdidūs korporantai, skriejantys fajetonai ar Kazimiero mugės šurmulys – tai tarpukario Vilniaus, kuris amžiams dingo po Antrojo pasaulinio karo, atmosfera.“

Dvejus metus autoriai Juventa ir Paulius Mudėnai ieškojo tinkamiausių, išraiškingiausių senųjų nuotraukų Lietuvos ir Lenkijos virtualiuose archyvuose. Vėliau darė eskizus, karpė juos žirklėmis, derino prie miesto nuotraukų, pjaustė bandomuosius puslapius. Pasak kūrėjų, Lietuva jau vadinama lazerių šalimi, tad nenuostabu, kad žengti pirmi žingsniai į gana konservatyviu vadinamą knygų pasaulį.

Iki šiol Lietuvos leidėjai nedrįso čia, tėvynėje, išnaudoti technologinių pasiekimų. Todėl ypač džiugu, kad visas šios knygos radimosi procesas – idėja, originali kūryba, fotografavimas, lazerinis pjaustymas, spauda, šilkografija ir kiti technologiniai darbai – buvo vykdomas čia, Lietuvoje.

P. Mudėnas patvirtina, kad tokią unikalią idėją bijojęs sugadinti ir ieškojęs optimalių technologinių sprendimų: „Pjaustymas lazeriu – nepigus malonumas, skaičiuojamas pjovimo linijos ilgis centimetrais. Taupant būtų reikėję atsisakyti smulkių detalių, tačiau be jų karpiniai prarastų trapumą ir žavesį. Todėl nedvejodami rinkomės brangesnį, tačiau geresnį variantą. Viename knygos puslapyje vingiuoja 5 – 7 metrai linijos. Visoje knygoje – net 82 metrai! O jeigu ištiestume viso knygos tiražo (500 egz.) liniją, ji nusidriektų daugiau nei 40 kilometrų.“

Knyga „Ar prisiminsi mane, Vilniau?“ yra skirta Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui. Išleista lietuvių ir anglų kalbomis. Ypatinga padėka Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos. Be jų dalinės paramos nuostabi knyga „Ar prisiminsi mane, Vilniau?“ gyventų tik svajonėse.

Parodoje – 115 Lietuvos autorių knygų, išverstų į 33 pasaulio kalbas

Atliepdamas 2017 metų Vilniaus knygų mugės temą „Lietuviški ženklai pasaulyje“, Lietuvos kultūros institutas, bendradarbiaudamas su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, rengia Lietuvos literatūros vertimų parodą „Lietuviškos knygos pasaulyje“.

Parodoje eksponuojama 115 Lietuvos autorių knygų, išleistų įvairiose užsienio šalyse 33 pasaulio kalbomis. Paroda atidaroma vasario 14 d. 11.00 val.

Knygos suskirstytos į 8 kategorijas, atspindinčias Lietuvos literatūros panoramą: čia yra ir kolektyvinės rinktinės, poezija, proza, dokumentinė literatūra, taip pat knygos, skirtos vaikams ar išskirtiniai vertimai (pavyzdžiui – Neringos Abrutytės eilėraščių rinktinės danų ir graikų kalbomis, Tomo Venclovos eilėraščių knyga kinų kalba, lietuvių poezijos rinktinė persų kalba, Vandos Juknaitės pokalbiai su vaikais „Tariamas iš tamsos“ hebrajų kalba ir kitos).

Parodos knygų egzemplioriai paimti iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondų ir Lietuvos kultūros institute kaupiamos lietuvių literatūros vertimų bibliotekos, tarp jų ir leidiniai, kuriuos rengia ir leidžia pats Institutas.

Vertimų istorijos

Pasak parodos sudarytojos, Lietuvos kultūros instituto projektų koordinatorės Rūtos Mėlynės, tiksliai suskaičiuoti įvairiomis kalbomis prabilusių lietuviškų knygų tiesiog neįmanoma. „Atrastume ne vieną dėmesio vertą istoriją, kruopščiau patyrinėję lietuviškų knygų nuotykius kitose šalyse. Daug kam būtų smalsu sužinoti, kokiomis kalbomis, kokiose šalyse ir kodėl prabilo ta ar kita lietuvio autoriaus knyga, kas yra knygos vertėjas ir į kokias dviprasmybių pinkles pateko ją versdamas, kaip susiklostė tolesnis knygos likimas, kai iš globėjiškų leidėjo rankų ji pateko į margą ir nenuspėjamą potencialių skaitytojų pasaulį“, – pasakojo R. Mėlynė. 

Viena tokių istorijų – apie 2016 metais Vokietijoje pasirodžiusį Kristijono Donelaičio „Metų“ vertimą į vokiečių kalbą. Per dviejų šimtų metų kūrinio gyvavimą – tai jau penktasis „Metų“ vertimas į vokiečių kalbą, skaičiuojant nuo pirmojo, kurį 1818 metais paskelbė Liudvikas Rėza. Pernai pasirodžiusio vertimo autorius – šešerius metus Klaipėdos universitete dėstęs, dabar jau garbaus amžiaus pastorius iš Berlyno Gottfriedas Schneideris, ėmęsis iš naujo versti vokiečių kalba ir taip prieinamą kūrinį tiesiog iš ilgesio ir noro laiškuose papasakoti Vokietijoje likusiai žmonai apie Lietuvą ir ypatingą, įprastais žodžiais neperteikiamą jos dvasią. Grįžęs į Vokietiją, vertimus parodė specialistui ir, sulaukęs teigiamo įvertinimo, nutarė išversti visą kūrinį. Tačiau vertimas dar ilgokai pragulėjo pastoriaus stalčiuje ir proga jį išleisti pasitaikė beveik po dviejų dešimtmečių.

Kai kurių knygų vertimai iškeliavo į pasaulį kartu su jų autoriais, įsipindami į jų likimus kitose šalyse. Didžiausias keliauninkas ir plačiausiai skaitomas bei žinomas tarp intelektualų yra Tomas Venclova.

Jo knygos yra išverstos į 15 kalbų ir sulaukė net 38 leidimų įvairiose užsienio šalyse. Keliauti mėgsta ir poetas eseistas Eugenijus Ališanka, todėl 11 jo knygų pasklido pasaulyje 6 kalbomis. Į 12 kalbų išverstos Icchoko Mero, į 11 – Sauliaus Tomo Kondroto, į 7 Grigorijaus Kanovičiaus knygos.

Paskui vertėją lietuvę Vytenę Muschik, kuriai antraisiais namais tapo Vokietija, iškeliavo ir tikrasis Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų „Lietuviai prie Laptevų jūros“ rankraštis, atrastas stiklainyje, užkastame į žemę, jau po autorės mirties. Vertėjos iniciatyva 2014 metais Vokietijoje pasirodžiusi knyga išsyk tapo bestseleriu, o vokiškas leidimas pritraukė ir kitus: 2016 m. pasirodė suomiškas, šiemet turėtų išeiti prancūziškas, o, naujausiomis žiniomis, jau deramasi dėl angliško bei rumuniško leidimų.

Kai kurioms knygoms pasisekė, kad Lietuva tapo antraisiais namais jų vertėjams – ispanei Carmen Caro Dugo, šveicarui Markui Roduneriui, švedui Jonui Öhmanui, azerbaidžaniečiui Mahyrui Gamzajevui, ukrainiečiams Vladui Žurbai ir Vasiliui Kapkanui, amerikiečiui Jaydui Willui, poetui ir bardui iš Maskvos Georgijui Jefremovui.

600 Lietuvos autorių knygų per Nepriklausomybės metus

2001 metais Lietuvos valstybė pradėjo remti nacionalinės literatūros vertimus į įvairias užsienio kalbas. Šiam tikslui įgyvendinti buvo sukurta Lietuvių literatūros vertimų skatinimo programa, kurią beveik dešimtmetį vykdė viešoji įstaiga „Lietuviškos knygos“, o toliau ir iki šiol sėkmingai tęsia Lietuvos kultūros institutas.

Siekiant išdalyti valstybės skiriamas Vertimų skatinimo programos lėšas, dukart per metus rengiamas konkursas, kuriame turi teisę dalyvauti užsienio šalių leidėjai, sumanę savo šalyje išleisti lietuvių autoriaus knygos vertimą. Tokių leidėjų skaičius kasmet auga, o paraiškų konkursui visuomet pateikiama gerokai daugiau, nei leidžia finansinės programos galimybės. O jos pastaraisiais metais, atsižvelgiant į artėjančius Lietuvos pristatymus tarptautinėse Leipcigo ir Londono knygų mugėse, taip pat gerokai išaugo – nuo 30 tūkst. eurų 2012-ais iki 100 tūkst. eurų 2016 metais. Dėl paramos kūrinio ištraukos vertimui kreipiasi ir patys vertėjai, todėl kasmet paremiama 15-20 kūrinių ištraukų vertimų, kurie vėliau labai praverčia, ieškant leidėjų lietuvių autoriaus knygai.

Vertimų skatinimo programa vykdoma jau 16 metų ir per šį laikotarpį nuo 2001-ųjų jos dėka išleistos 246 Lietuvos autorių knygos 29 kalbomis – mažiausiai po 15 lietuviškų knygų kasmet.

Duomenis apie lietuvių literatūros vertimus nuo 1990-ųjų, tai yra per visus 26-erius Lietuvos nepriklausomybės metus pateikia Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, tačiau ir šie skaičiai nėra galutiniai. Šių metų pradžios duomenimis bibliotekos fonduose buvo maždaug 550-ies pavadinimų Lietuvos autorių knygos 38 kalbomis, išleistos už Lietuvos ribų. Į šį skaičių nepatenka užsienio kalbomis Lietuvoje leidžiamos knygos, reprezentaciniai užsienio leidėjams skirti leidiniai – antologijos, ištraukų rinktinės, kurias rengia ir leidžia Lietuvos kultūros institutas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ar bet kuri kita Lietuvos leidykla.

Palyginus Lietuvos nacionalinės bibliotekos ir Lietuvos kultūros instituto duomenis galima teigti, jog per 26-erius Lietuvos nepriklausomybės metus užsienyje išleista apie 600 Lietuvos autorių knygų.

Tarp kalbų, į kurias nuo 2001-ųjų verčiami lietuvių autorių kūriniai, pirmauja vertimai į vokiečių (48), rusų (26), anglų (24), lenkų (20), italų (19), švedų (15) kalbas. Kai kuriomis kalbomis per šį laikotarpį išleista vos po vieną lietuvišką knygą: tai azerų, estų, graikų, hebrajų, japonų, norvegų, olandų, persų, turkų.

Yra ir vertėjų rekordininkų, pavyzdžiui, vienintelio lietuvių literatūros vertėjo į slovėnų kalbą Klemeno Pisko dėka per 10 metų Slovėnijoje išėjo 10 lietuviškų knygų, tarp jų Jurgos Ivanauskaitės, Kazio Borutos, Sigito Parulskio, Lauros Sintijos Černiauskaitės romanai, išsami Tomo Venclovos poezijos rinktinė, Vytautės Žilinskaitės, Ingridos Vizbaraitės ir Kęstučio Kasparavičiaus knygos vaikams. Šiuo metu nenuilstantis vertėjas rengia Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ vertimą. Negana to, kiekvienam savo vertimui jis pats ieško ir sėkmingai suranda leidėją. Nedaug nuo slovėno atsilieka ir Mirjana Bračko, vertėja į kroatų kalbą. Jos bibliografijoje jau 9, o šiemet pasirodys ir 10-oji lietuviška knyga – jau keletą metų savojo leidėjo Kroatijoje ieškanti Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinė.

Šaltinis: „15min.lt“

Išrinktos gražiausios 2016 metų knygos

Kultūros ministerija, bendradarbiaudama su Lietuvos dailininkų sąjunga ir Vilniaus dailės akademija, kasmet rengia konkursą geriausioms meninio apipavidalinimo ir poligrafinio atlikimo Lietuvos leidyklų išleistoms knygoms išrinkti. Konkursui 63 leidyklos pateikė 142 knygas. Knygos meno ekspertų komisija knygas vertino pagal meninio apipavidalinimo ir leidybinio-poligrafinio atlikimo kriterijus.

Pagrindinė Metų premija paskirta dailininkei Agnei Dautartaitei-Krutulei už Luther Blissett knygos „Q“ apipavidalinimą (leidykla „Aukso žuvys“, BALTO print spaustuvė).

Dailininkams ir iliustratoriams paskirtos 6 premijos 12 diplomų pagal temines grupes.

Diplomai dailininkams, iliustratoriams, leidykloms ir spaustuvėms bus įteikti vasario 23 d. 12 val. Vilniaus knygų mugėje LITEXPO parodų centre.

Šešios premijos paskirtos pagal temines grupes:

• dailininkei Sigutei Chlebinskaitei už knygą „Uosto fuga“/ Autorius Mindaugas Kvietkauskas (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, BALTO print spaustuvė), grožinė literatūra ir eseistika;

• dailininkei, iliustratorei ir autorei Kotrynai Zylei už knygą „Didžioji būtybių knyga“ (leidykla  „Aukso žuvys“, spaustuvė  „Petro ofsetas“), knygos vaikams;

• dailininkui Jokūbui Jacovskiui už knygą „Lietuvos Jeruzalės medikai“/ Sudarė Davidas Ščupakas (R. Paknio leidykla, BALTO print spaustuvė), mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai;

• dailininkei Aušrai Lisauskienei už knygą „Absoliuti tekstilė: nuo ištakų iki XXI a.“/ Sudarė Eglė Ganda Bogdanienė (Vilniaus dailės akademijos leidykla, Standartų spaustuvė), meno leidiniai;

• dailininkui Gyčiui Skudžinskui už knygą „Tada“/ Autorius Algis Griškevičius (VšĮ ,,Nerutina“, spaustuvė „Druka“), meninės ir dokumentinės fotografijos lediniai;

• dailininkei Sigutei Chlebinskaitei už knygą „Giedanti gaidžio galva“/ Iliustratorius ir autorius Stasys Eidrigevičius (leidykla „Apostrofa“, Standartų spaustuvė), bibliofiliniai ir eksperimentiniai lediniai.

Dvylika diplomų pagal temines grupes skiriama:

grožinė literatūra ir eseistika:

• dailininkei Deimantei Rybakovienei už knygą „Naisių vainikas. Zigmo Gėlės premijos laureatų poezijos antologija“/ Sudarytoja Deimantė Kažukauskaitė-Kukulienė (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, BALTO print spaustuvė);

• dailininkui Tadui Karpavičiui už knygą „XXI a. Kudirka“/ Autorius Žygimantas Kudirka (leidykla ,,Kitos knygos“,  spaustuvė „Kopa”);

knygos vaikams:

• iliustratorei Daliai Karpavičiūtei už knygą „Kultūringa pelė Stasė“/ Autorė Monika Krikštopaitytė (išleido  Modernaus meno centras, BALTO print spaustuvė).

• iliustratorei Aušrai Kiudulaitei už knygą „Laimė yra lapė“/ Autorė Evelina Daciūtė (leidykla „Tikra knyga“, BALTO print spaustuvė);

mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai:

• dailininkei Vidai Kuraitei už knygą „Pinigai Lietuvoje“/ Autoriai Dalia Grimalauskaitė ir Eduardas Remecas (išleido Lietuvos nacionalinis muziejus, spaustuvė ,,Petro ofsetas“);

• dailininkei Silvai Jankauskaitei už knygą „Šiuolaikinės medijos ir informacija. Požeminiai garažai Google karalystėje“/ Autoriai Vincas Grigas, Andrius Šuminas, Arūnas Gudinavičius ir Modestas Grigaliūnas (Akademinė leidyba , BALTO print spaustuvė);

meno lediniai:

• dailininkams Sigutei Chlebinskaitei ir Rokui Gelažiui už knygą „Atminimų sodai“/ Sudarytojos Rima Cicėnienė ir Reda Griškaitė (išleido Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, spaustuvė „Petro ofsetas“ );

• dailininkei Viktorijai Leleivei už knygą „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“/ Sudarytoja Rasa Andriušytė-Žukienė (išleido ,,Lewben Art Foundation“ ir „Lietuvos išeivijos dailės fondas“, Standartų spaustuvė);

meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai:

• dailininkui Izaokui Zibucui už knygą „Namų tyloj“/ Autorius Arūnas Baltėnas (R. Paknio leidykla, spaustuvė „Petro ofsetas“);

• dailininkui Tomui Mrazauskui už knygą „Kasdienybė/Daily Life“/ Sudarytojas Gintaras Česonis (išleido Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, spaustuvė „Kopa”);

bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai:

• dailininkui Jurgiui Griškevičiui už knygą „Night shift“/ Autorius Mindaugas Jankauskas (spaustuvė „Kopa”);

• dailininkui Gyčiui Skudžinskui už knygą „Burning Slides“/ Autorė Aurelija Maknytė (leidykla ,,Nerutina“, spaustuvė „Druka“).

Vilniaus dailės akademijos premija skiriama dailininkui Zigmantui Butaučiui už knygą ,,Barokas ir betonas. Fotomanipuliacijos“ /Autorius Liudas Parulskis (leidykla ,,Actus musicus“ (Lapas), BALTO print spaustuvė).

Lietuvos dailininkų sąjungos premija skiriama dailininkei Sigutei Chlebinskaitei už knygą ,,Ne vien Dangus. Heaven and Beyond“/ Autorės Dalia Vasiliūnienė ir Skaidrė Urbonienė (išleido Advokatų kontora ,,Valiūnas ir partneriai Ellex“, spaustuvė ,,Petro ofsetas“).

Paskirta 2017 metų Vilniaus klubo premija knygai apie Vilnių

Konkurso komisijos sprendimu, 2017 m. Vilniaus klubo premija skirta autorių leidybiniam kolektyvui už knygą „Vilnius 1900–2016. Architektūros gidas“ bei jos vertimus į anglų ir vokiečių kalbas. 

Architektūros gido atsiradimą inicijavo Architektūros fondas, leidybą tęsia leidykla „Lapas“, o vokišką vertimą išleido Berlyne įsikūrysi leidykla „DOM publishers“. Leidinius rengia gausus architektų, architektūros tyrėjų ir fotografų kolektyvas – Julija Reklaitė, Rūta Leitanaitė, Marija Drėmaitė (sudarytojos), Nijolė Lukšionytė, Karolis Kučiauskas, Diana Kontrimaitė, Algimantas Mačiulis, Vaidas Petrulis, Jurgita Rimkevičienė, Indrė Ruseckaitė, Jūratė Tutlytė, Aida Štelbienė, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė (tekstų autoriai), Audrius Ambrasas, Raimondas Urbakavičius ir Norbert Tukaj (fotografai).

Vilniaus klubo premija bus įteikta Vilniaus knygų mugėje vasario 25 d., šeštadienį, 17 val. 5.3 salėje. Renginyje bus parodyti fragmentai iš šiuo metu pvz.lt (Rudolfo Levulio ir Pauliaus Mazūro) kuriamo architektūrinio filmo „Neatpažinti statybiniai objektai (NSO)“. Renginio moderatorė – Jūratė Čerškutė. Renginyje dalyvaus Rita Bartkevičienė, Julija Reklaitė, Rūta Leitanaitė, Marija Drėmaitė.

Šiais metais konkurse buvo vertinamos knygos apie Vilnių, išleistos per 2015-2016 metus. Premijos dydis – 1000 €. Visą knygų, kurios pretendavo į Vilniaus klubo premiją, sąrašą rasite paspaudę šią nuorodą.

Premijos tikslas – skatinti Lietuvos ir užsienio autorius rašyti apie Vilniaus miestą ir jį populiarinti. Konkursu siekiama kasmet įvertinti išleistas knygas apie Vilniaus miestą, kurios skatina pažinti Lietuvos sostinę, populiarina Vilniaus miesto istoriją, tradicijas, savitumą per knygą kaip miesto vizitinę kortelę, ugdo vilniečių ir svečių žingeidumą ir pagarbą Lietuvos sostinei, bei išrinkti ir paskelbti Premijos laureatą. 

Vokietijos žiniasklaidos lyderiai tyrinės Lietuvos kultūros žemėlapį

Ruošiantis išskirtiniam Lietuvos kultūros pristatymui šių metų tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje kovo gale, Lietuvos kultūros institutas organizuoja dvylikos didžiausių Vokietijos žiniasklaidos kanalų atstovų vizitą, kurio metu žurnalistai ne tik susipažins su daugeliu Leipcige pristatomų kūrėjų, bet ir ištyrinės Vilniaus bei Kauno miestus, atras sąsajas tarp mūsų šalių ir patirs žiemos gamtos grožį tolėliau nuo didmiesčių.

Sausio 23-27 dienomis į Lietuvą atvykta didžiųjų Vokietijos nacionalinių dienraščių, televizijos ir radijo kanalų, kultūros portalų „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, „Süddeutsche Zeitung“, „Der Tagesspiegel“, „Der Spiegel“, „Die Welt“, „Deutschlandradio Kultur“, „Börsenblatt u.a“, ZDF, MDR, „Deutschlandfunk“, „Leipziger Volkszeitung“ bei naujienų agentūros DPA kultūros skyrių redaktoriai.

Žurnalistai rengia straipsnius, radijo ir televizijos reportažus, interviu; televizijos laida „ZDF aspekte“ čia kuria dokumentinį filmą apie šiuolaikinę Lietuvos literatūrą. Visa ši medžiaga pristatys Vokietijos auditorijai Lietuvos programą Leipcige, nušvies Lietuvos leidybos rinkos situaciją, perteiks šiuolaikinės Lietuvos kultūros panoramos įvairovę. Lietuvos leidybos rinką ir jos specifiką žurnalistams pristatys Lietuvos leidėjų asociacijos vykd. direktorė Aida V. Dobkevičiūtė ir projektų vadovė Gražvilė Lukoševičiūtė. 

Prie žurnalistų grupės prisijungė ir projekto „Das Blaue Sofa“, bendradarbiaujančio su ZDF ir „Deutschlandradio Kultur“ kanalais, redaktorė Christiane Munsberg. „Das Blaue Sofa“ yra populiarus interviu su žymiais rašytojais ciklas, kuris kasmet transliuojamas ir iš Leipcigo knygų mugės. Pasak C. Munsberg, prieš ketverius metus ji lankėsi Baltijos šalyse, bet neturėjo galimybės susitikti su kultūros lauko autoriais ir veikėjais. „Vėliau man teko garbė Berlyne bendrauti su Tomu Venclova – jo asmenybė, kūryba paliko man nepaprastą įspūdį. Bet T. Venclova yra vienintelis Lietuvos rašytojas, kurį šiek tiek pažįstu. Man labai smalsu susipažinti su daugiau mūsų kaimyninės šalies autorių, jų kūryba“, – svarstė žurnalistė.

Jos kolegė iš naujienų agentūros DPA Birgit Zimmermann mano, kad Vokietijos auditorija yra labai suinteresuota gilesne pažintimi su Lietuvos literatūros ir kultūros scena, kadangi ši vis dar nėra gerai žinoma.

Kovo 23-26 dienomis Leipcige Lietuva pristatys net 26 naujas Vokietijos ir Austrijos leidyklų išleistas lietuvių rašytojų knygas. Vizito metu žurnalistai bendraus ne tik su autoriais Alvydu Šlepiku, Undine Radzevičiūte, Laurynu Katkumi, Giedra Radvilavičiūte, Laimonu Briedžiu, Kęstučiu Kasparavičiumi, Rimvydu Stankevičiumi, Renata Šerelyte, prof. Inge Lukšaite, Mikalojumi Vilučiu, Antanu A. Jonynu ir kitais, bet ir su daugybę literatūros kūrinių išvertusiais Corneliusu Helliu ir Markusu Roduneriu.

Iš Austrijos atvykstantis vertėjas C. Hellis kartu su rašytoju L. Briedžiu surengs žurnalistams ekskursiją po literatūrinį ir istorinį Vinių – kokį jie mato šį miestą iš dabarties ir praeities perspektyvų. Svečiai iš Vokietijos susipažins su Vilniaus universitetu, Lietuvos Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vilniaus dailės akademija, Kauno viduramžiškuoju ir modernistiniu paveldu ir kitomis reikšmingomis kultūros erdvėmis.

Žurnalistams pristatoma ne tik literatūrinė, bet ir kultūrinė „lietuviškojo pavasario“ Leipcige programa: apie savo projektą „Vargonų safario kronikos“ papasakos kompozitorius Arturas Bumšteinas, mono operą tamsoje „Confessions“ pristatys „Operomanijos“ prodiuserė Ana Ablamonova, fotografas Arturas Valiauga pasidalys savo atradimais, ieškant medžiagos garsiam vokiečių poetui Johannesui Bobrowskiui skirtai fotografijos parodai „Abipus Nemuno: tarp Rytų ir Vakarų“, kuratorė Virginija Vitkienė supažindins su paroda „Oxymora“.

Vokiečių žurnalistų vizitą vainikuos viešnagė poeto, rašytojo Eugenijaus Ališankos sodyboje Zabarijos kaime.

Niujorko viešosios bibliotekos ir EDRLab kooperacija

Europos skaitmeninio skaitymo laboratorija (EDRLab) yra inovatyvi, ne pelno siekianti organizacija, įsikūrusi Paryžiuje. Ji priklauso IDPF ir Readium fondo vyriausiajai valdybai bei yra programinės įrangos kūrėjo W3C narė. Pagrindinės EDRLab užduotys yra skatinti sėkmingą standarto EPUB adaptaciją Europoje ir tiekti resursus Readium fondo atviro kodo programinių įrangų vystymui. Šios laboratorijos steigėjai yra: Editis, Hachette, Madrigall, Media Participations, Syndicat National de l’édition, Cercle de la Librarie, Centre National du Livre, Cap Digital, Prancūzijos kultūros ministerija, Prancūzijos ekonomikos ir finansų ministerija. Asociacija plečiasi itin greitai, todėl numatoma, jog 2016 metų pabaigoje narių skaičius turėtų pasiekti net 50.

„Sodros“ įmokų pokyčiai: autoriams siūlo grąžinti lengvatą

Valdantieji švelnina Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimus, kurie nuo šių metų pradžios padidino „Sodros“ įmokų naštą smulkiam verslui ir savarankiškai dirbantiems asmenims. Ramūnas Karbauskis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis, Seime registravo įstatymo pataisą, kuri grąžintų autorių pajamas iki pakeitimų buvusi apmokestinimą.

Iki 2017 m. sausio 1 d. „Sodros“ įmokos buvo skaičiuojamos nuo pusės autorinių pajamų, jeigu autorius su išmokančių autorinius neturėjo darbo santykių. O nuo šių metų pradžios „Sodros“ įmokas reikia mokėti nuo visų autorinių pajamų nepriklausomai nuo to, ar asmuo susijęs su juos išmokančiu darbo santykiais, ar ne.

Ramūnas Karbauskis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis, penktadienį užregistravo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pataisą, kuri grąžina autorinių apmokestinimą nuo pusės pajamų.

Projekto aiškinamajame rašte pabrėžiama, jog pagal autorines sutartis gautoms pajamoms, kurios bus gautos iš to paties darbdavio, su kuriuo sudaryta darbo sutartis, kaip ir dabar būtų skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos nuo 100% pajamų. Siūloma, kad ši pataisa įsigaliotų nuo 2017 m. sausio 1 d.

Licencijos – be „Sodros“

Taip pat siūloma nustatyti, kad socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos nuo autoriams ir gretutinių teisių subjektams mokamo atlyginimo už kūrinių ir gretutinių teisių panaudojimą pagal suteiktas licencijas panaudoti kūrinius ar gretutinių teisių objektus. Kitaip tariant, siūloma, kad „Sodros“ įmokos nebūtų skaičiuojamos ir nuo autorių pajamų, gautų iš Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros. Taip pat siūloma atleisti nuo „Sodros“ įmokų pajamas, gautas pagal licencines sutartis.

„Verslo žinios“ anksčiau yra rašiusios, jog kartais norint išvengti „Sodros“ įmokų sudaromos autorinės licencinės sutartys.

Taip pat projekte siūloma nustatyti, jog nuo pusės pajamų „Sodros“ įmokas galėtų mokėti ir sportininkai bei atlikėjai. Nuo 2017 m. sausio 1 d. jie turi „Sodros“ įmokas mokėti nuo visų pajamų.

Kiti pakeitimai dėl verslo liudijimų, individualios veiklos pajamų, mažųjų bendrijų narių ir individualių įmonių savininkų išlieka. Jų švelninti kol kas nesiūloma.

Knygų leidybos verslas stingsta – šaldo jį ne tik mokesčiai

Prasta demografinė situacija, užsienio investicijų stoka, piratavimas ir nepasverti teisės aktai. Visa tai ateityje gali stabdyti ir taip trapų leidybos sektoriaus augimą – teigia įmonių rizikingumą vertinančios bendrovės „Creditreform Lietuva“ analitikai.

„Lietuvos leidybos rinkos dalyvių skaičius, remiantis įvairiais šaltiniais, gerokai varijuoja, – sakė „Creditreform Lietuva“ verslo analitikė Alina Rauktytė. – Jei skaičiuosime visus, kas turi tarptautinį knygos numerį ISBN, tokių leidėjų bus per tris tūkstančius. 

Įmonių ir organizacijų, užsiimančių knygų, periodinių leidinių leidyba ir kita leidybine veikla, 2015 m. buvo 445. Palyginti su 2014-aisiais, šis skaičius šiek tiek ūgtelėjo, tačiau šiose įmonėse dirbančių darbuotojų skaičius pastaruoju metu traukėsi.“

Anot pačių leidėjų, knygų leidyklų, kurios išleidžia daugiau negu 10 naujų pavadinimų knygų per metus ir formuoja knygų leidybos turinį, Lietuvoje yra apie 70. 

Knygoms nelieka pinigų 

„Nepaisant pastaraisiais metais vis tirpstančio personalo, knygų buvo išleista kiek daugėliau, o leidybos sektorius pagaliau išsikapstė iš 2009-2012 m. grynojo nuostolio duobės. 

Tačiau nieko gero nežada mažėjantis bibliotekų fondas, nuo 2007 m. susitraukęs net 13,2 proc., vis prastėjanti demografinė situacija ir nepalanki gyventojų vartojimo struktūra, kur po išlaidų būstui ir maistui, knygoms nelabai kas ir lieka.“ 

Augimo galios išseko 

Pastarieji keleri stabilumo metai leido leidybos sektoriui po truputį optimizuoti veiklą ir didinti apyvartą. 

Leidybos įmonių pelnas, dar 2008 m. nėręs žemyn ir virtęs nuostoliu, rentabilumo ribą vėl perkopė 2013 m. Nuo tol jis guviai kopė aukštyn, tačiau paskutiniu metu matyti, kad augimo potencialas palengva išsikvepia. 

„Žvelgdami į pastaruoju metu augusią knygų ir brošiūrų leidybą galėtume puoselėti trapią viltį, kad artimiausiu metu stebėsime ir pajamų augimą, – teigia „Creditreform Lietuva“ analitikė. – Tiesa, dar neseniai mažėjusios išlaidos gamybai greičiausiai vėl didės dėl ekonomistų prognozuojamo aktyvesnio kainų augimo. 

O ypač neigiamą įtaką leidybai gali padaryti nuo šių metų panaikintos lengvatos meno kūrėjams bei net keletą kartų padidinti mokesčiai.“ 

Mokesčiai smogs ne tik autoriams 

Pasak Lietuvos leidėjų asociacijos vykdančiosios direktorės Aidos Dobkevičiūtės, didinami mokesčiai – naujasis autorių apmokestinimo modelis, lengvatų kūrėjams panaikinimas – sukels neigiamas pasekmes. Knygos dar labiau brangs, tad mažės jų prieinamumas. Bibliotekos įsigys mažiau naujų ir populiarių knygų, sumenks ir autoriams išmokama autorinio atlyginimo dalis. Bankrutuos dalis leidyklų, o lietuvių autorių knygos taps visiškai nekonkurencingos palyginti su verstinėmis. 

Taip pat valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimai sukels sumaištį intelektinės nuosavybės (turto) turėtojo ir kitos šalies santykiuose, nes prilygino juos darbuotojo ir darbdavio santykiams. 

Piratavimas plinta 

Knygų leidyba stagnuoja ir dėl Lietuvoje plačiai paplitusio piratavimo. Skenuotos knygų kopijos jau po kelių savaičių atsiduria internete. Dėl šios priežasties vietinės leidyklos kol kas neskiria tiek daug dėmesio ir investicijų elektroninei leidybai, kuri vakaruose jau įgavo pagreitį. 

Piratavimas ir menkos gyventojų pajamos, o ypač pajamų dalis, kurią jie skiria kultūrai ir skaitymui, verčia leidėjus labiau orientuotis į stabiliai leidybos produkciją vartojančius ir už tai mokančius sektorius – bibliotekas bei valstybės finansuojamą mokomosios literatūros (vadovėlių, pratybų sąsiuvinių) leidimą. 

Miglota ateitis 

Taigi, leidėjai yra visiškai priklausomi nuo šiai sričiai skiriamo biudžetinio finansavimo. Kol kas valdiški pinigai ir valstybės reguliavimas gimstamumo, motinystės ir tėvystės atostogų bei pašalpų srityse palankiai veikia leidybos sektoriaus augimą. Tačiau vis mažėjantis potencialių skaitytojų skaičius verčia konstatuoti, kad leidybos sektoriaus atsigavimas – tik 3-5 artimiausių metų tendencija. 

Jau dabar fiksuojamas ir pirkėjų įsiskolinimo didėjimas, 2016 m. kiek pagausėjo įmonių, kurios tarp veiklų nurodo ir leidybą, turto areštų. 

Tiesa, jei valstybės parama ir finansavimas būtų didesni, tai padėtų padidinti lietuviškų knygų konkurencingumą ir prieinamumą skaitytojams. Juk iki pat 2008 m. sumažintas pridėtinės vertės mokestis (PVM) knygų leidybai paskatino leidžiamų knygų skaičiaus augimą. 

Tikėtina, kad jei lengvatinis PVM tarifas knygoms išliks ir bus pritaikytas taip pat ir elektroniniams leidiniams, leidėjų perspektyvos bus šviesesnės. Dabartinių valdančiųjų kalbos apie didesnį dėmesį kultūrai leidžia tikėtis, kad taip ir bus. 

Investuotojams – nepatraukli sritis 

Leidybos sektoriaus gyvenimą ir galimybes išlikti padidintų ir užsienio investicijos. Deja, ši sritis užsienio investuotojams nėra patraukli, nes pasižymi mažu rentabilumu.

Mažėja ne tik gyventojų, menksta ir skaitančiųjų lietuviškai gretos. Gimusieji 1990-1995 m. ir vėliau vietoje knygų pirmenybę jau teikia televizijai ir internetui. 

Visa tai drastiškai sumažino tiražus ir pabrangino knygas, o tai savo ruožtu sumažino leidyklų pajamas ir jų investicijas į naujų kūrinių leidybą. Bandymai didinti spaudinių kainas faktiškai išsėmė visas galimybes, kadangi knygos Lietuvoje ir dabar įperkamos ne visiems. 

Ketinimai leidybos paslaugas eksportuoti, deja, susiduria su milžiniška pasauline konkurencija, taip pat uždarbio dalies kritimu dalinio dalyvavimo (subrangos) projektuose.

Vis dėlto tarptautinio konkurencingumo potencialą galima įžvelgti elektroninėje leidyboje ir ypač grožinės literatūros anglų kalba. 2015 m. duomenimis kūriniai, išversti iš anglų kalbos, sudarė per 60 proc. visos Lietuvos leidyklų išleistos grožinės ir negrožinės literatūros užsienio kalbomis. 

Verstinių kūrinių leidyba auga. 2015 m. Lietuvoje iš viso buvo išleista 3410 naujų pavadinimų knygų lietuvių ir kitomis kalbomis. 2008 m. šis rodiklis siekė net 5480. Jau tuomet iki 1200 egz. sumenkęs vidutinis tiražas išliko nepakitęs iki šiol.

Kaip kūrėjai ir leidėjai lopys SODROS skyles „kryželiu“

Kino ir muzikos kūrėjai: kodėl interneto teikėjai palaiko piratus, o ne mus?

Dar 2016-ųjų vasarą didžiausiems šalies interneto teikėjams buvo įteiktas Asociacijos LATGA ieškinys, kuriame reikalaujama panaikinti prieigą prie piratinės svetainės „Linkomanija.net“. Bylos procesas vis dar tęsiasi, o Asociacijai LATGA byloje atstovaujantį patyrusį advokatą Andrių Iškauską labiausiai stebina atsakovų teiginiai, kad esą „Linkomanija.net“ nepažeidžia autorių teisių ir nedaro jokios žalos autoriams. Tokių, švelniai tariant, keistų argumentų nesupranta ir žinomi Lietuvos muzikos bei filmų kūrėjai.

Didžiausia žala – kino kūrėjams

Neseniai Lietuvos muzikos verslo asociacijos organizuotoje antipiratinėje akcijoje „Pradėk nuo savęs“ dalyvavęs jaunimo pamėgtos roko grupės „ba.“ lyderis Benas Aleksandravičius atskleidžia, kad „Linkomanijoje“ nelegaliai buvo platinamas ir jo albumas.  

„Mes paprašėme albumą išimti, ir jis buvo išimtas. Bet niekas nežino, kada mūsų dainos ten vėl atsidurs. Taigi man tikrai negaila, tegu blokuoja tą „Linkomaniją“. Juolab kad senio ar marozo, kuris torentais naudojasi 10 metų, lengvai neperauklėsi. Džiaugiuosi, kad jauni žmonės, kurie mūsų klausosi, yra inovatyvūs ir mielai naudojasi legaliomis muzikos platformomis, kuriose esančių dainų autoriams už perklausas ar parsisiuntimus mokami pinigai“, – sako Asociacijos LATGA narys B.Aleksandravičius. 

Su scenos kolega linkusi sutikti ir viena populiariausių šalies atlikėjų Justė Arlauskaitė-Jazzu, kurios autorines teises Lietuvoje taip pat administruoja Asociacija LATGA. Akcijoje „Pradėk nuo savęs“ aktyviai dalyvavusi dainininkė mano, kad atsiradus daugybei legalių muzikos platformų, vis mažiau žmonių naudosis piratinėmis svetainėmis. Tačiau ji sako jokiu būdu nepateisinanti tokių svetainių kaip „Linkomanija.net“ egzistavimo, todėl visiškai pritaria autorių teisių gynėjų sprendimui pasitelkti Vakaruose jau išbandytą kovos būdą – prieigos prie piratinių svetainių panaikinimą. 

„Aš nepateisinu jokių vagysčių, kūrinių – taip pat. Taip, piratavimas gal ir nėra tokia didelė problema asmeniškai mums su Leonu Somovu – koncertuojame didelėms auditorijoms, todėl nemažai uždirbame vien tik iš koncertų. Yra tokių muzikos autorių, kurie koncertuoja rečiau ir gerokai mažesnėse salėse, todėl jiems yra gyvybiškai reikalingi ir tie pinigai, kuriuos jie uždirba iš albumų leidybos ar muzikos platinimo legaliose platformose. Ypač tai aktualu jauniems, neseniai karjerą pradėjusiems muzikantams. Žinoma, bene labiausiai dėl piratų nukenčia šalies kino kūrėjai. Visi žinome, kad pastatyti filmą kainuoja labai daug lėšų, o piratai padarydami filmus prieinamais internete gerokai sumažina galimybes užsidirbti iš bilietų kino teatruose“, – pastebi J.Arlauskaitė-Jazzu.  

Nėra ką kvestionuoti

Asociacijos LATGA nario, žinomo kino režisieriaus Donato Ulvydo nuomone, Vakarų šalyse vis dažniau taikomas piratų pažabojimo būdas, panaikinant prieigą prie nelegaliai kūrinius talpinančių svetainių, turėtų būti efektyvus ir Lietuvoje, mat visos kitos priemonės, pavyzdžiui, reikalavimai išimti kūrinius, yra neveiksmingos ir primena Don Kichoto kovą su vėjo malūnais. 

„Praktiškai visi mano filmai buvo ten patalpinti. Kai paprašydavome vieną ar kitą filmą išimti, svetainės administratoriai kartais sureaguodavo. Bet netrukus pamatydavome, kad kūriniai ir vėl yra „Linkomanijoje“. Ilgainiui tekdavo pripažinti, kad kovojame su vėjo malūnais“, – sako D.Ulvydas, sukūręs tokius populiarius filmus kaip „Tadas Blinda. Pradžia“, „Valentinas vienas“, „Kaip pavogti žmoną“ bei kitus.  

Jis sako nemėginęs skaičiuoti, kokią žalą patyrė vien dėl šios nelegalios svetainės veiklos. „Tai padaryti nėra sunku – tereikia sužinoti filmo parsisiuntimų skaičių ir padauginti jį iš kino bilieto kainos“, – sako režisierius, kaip tik besiruošiantis savo naujo filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ premjerai.

Nors griebtasi įvairių saugumo priemonių, jis neatmeta galimybės, kad vasario viduryje kino teatruose pasirodysiantis filmas gali atsidurti tiek „Linkomanijoje“, tiek kitose piratinėse svetainėse. O tai, suprantama, gali gerokai sumažinti filmo pajamas. 

Todėl režisieriui interneto teikėjų išvedžiojimai apie tai, kad „Linkomanija.net“ nedaro žalos autoriams yra visiškai nesuprantami. „Apmaudu, kad interneto teikėjai palaiko ne mus, autorius, o tuos, kurie negaili pinigų sparčiam internetui, kad galėtų nelegaliai parsisiųsti filmų ar muzikos. Manau, kad kvestionuoti, ar tai turi egzistuoti, negalima, nes tai yra nelegali veikla. Visų pirma, „Linkomanijai“ (ir kitoms panašioms platformoms) NIEKAS nesuteikė teisių platinti filmus ar muziką, o antra – piratai NIEKADA neatsiskaito su autoriais už parsisiuntimus. Manau, kad tiek argumentų visiškai pakanka“, – dėsto D.Ulvydas.  

Prarado uždarbį

Jam linkęs pritarti ir kitas gerai žinomas kino režiserius Emilis Vėlyvis, kuris taip pat daugelį metų kovojo su „Linkomanija.net“ dėl to, kad jo filmai nebūtų viešai prieinami. Dėl filmo „Redirected / Už Lietuvą!“ platintojai „Linkomanijos“ administratoriams rašė net keliasdešimt laiškų, mat filmas vėl ir vėl atsirasdavo svetainėje. 

Pačiam režisieriui labiausiai apmaudu dėl filmo „Zero 2“ – jis pats asmeniškai dar prieš juostos premjerą rašė laiškus „Linkomanija.net“ administratoriams, kad šie nekeltų rinkmenos į internetą bent iki tol, kol jis bus rodomas kino teatre. Nors atsakymo iš piratų tuomet negavo, režisierius vylėsi, kad jie įsiklausys į jo prašymą. „Deja, „Zero 2“ „Linkomanijoje“ atsidūrė dar tada, kai buvo rodomas kino teatruose ir pateko į populiariausių filmų trejetą. Suprantama, bilietų pardavimai ženkliai smuko, dėl to filmo kūrėjų komanda prarado nemažai uždarbio. Aš vėliau sužinojau, kas tuo metu vadovavo „Linkomanijai“ ir organizavo filmo patalpinimą į svetainę. Mano pokalbis su jais asmeniškai dar nebaigtas – labai tikiuosi, kad mes su jais dar susitiksime gražiame ir tamsiame Vilniaus skersgatvyje“, – juokauja režisierius. Jis skaičiuoja, kad vien „Zero 2“ kūrybinė grupė dėl piratų veiklos patyrė nuo 100 iki 200 tūkst. Eur žalą. 

„Linkomanijos“ byloje Asociacijai LATGA atstovaujantis advokatas Andrius Iškauskas stebisi atsakovų pozicija: „Interneto paslaugų teikėjai visais būdais siekia neblokuoti „Linkomanijos“. Labiausiai glumina jų tvirtinimas, kad „Linkomanija“ neplatina kūrinių, nepažeidžia autorių teisių ir nedaro jokios žalos autoriams. Juk visi žinome, kad yra visai kitaip.“

Asociacija LATGA jungia daugiau nei 4600 įvairiausių sričių Lietuvos autorių, o taip pat atstovauja milijonų užsienio autorių teises mūsų šalyje. 

2017 m. finansavimo konkurso rezultatai: finansavimas paskirtas dar 7 programų veikloms

Lietuvos kultūros taryba tęsia pirmojo 2017 m. finansavimo etapo konkurso rezultatų skelbimą. Priimtas sprendimas dėl dar septynių kultūros ir meno programų finansavimo. Dalinis finansavimas Kultūros rėmimo fondo lėšomis paskirstytas Lietuvos kultūros ir kūrybinių industrijų plėtrai, Projektams, skatinantiems Lietuvos gyventojų pilietiškumą, politinį aktyvumą ir patriotiškumą, Skaitymo skatinimo iniciatyvoms, Kultūros paveldui, Meno kūrėjų organizacijų kūrybinių programų įgyvendinimui, Mėgėjų menui ir Tęstiniams mėgėjų meno renginiams. Šiuo sprendimu finansavimas paskirtas 213 projektų, kuriems paskirstyta 2 269 760 iš 11 mln. eurų, kuriuos planuojama paskirstyti per pirmąjį 2017 m. finansavimo etapą.

Lietuvos kultūros ir kūrybinių industrijų plėtrai šiame finansavimo etape skirta 630 000 eurų. Ši suma paskirstyta 43 projektams, iš kurių 30 – tęstiniai. Daugiausia šiai programai buvo pateikta dizaino projektų, kurių finansuojama dešimt. Dar dešimt projektų priskiriami dailės sričiai, aštuoni – muzikos, septyni tarpsritiniai, penki literatūros ir leidybos, trys kino ir vienas scenos menų projektas.

Projektams, skatinantiems Lietuvos gyventojų pilietiškumą, politinį aktyvumą ir patriotiškumą šiame finansavimo etape skirta 116 000 eurų, kurie paskirstyti 29 iniciatyvoms.

Meno kūrėjų organizacijų strateginių programų, kurios skirtos sudaryti prielaidas nacionalinio meno sklaidai ir tarptautiniam kultūriniam bendradarbiavimui, bei formuoti bendrą šalies meno raidą, skatinti menininkų mobilumą̨ ir kūrybiškumą̨, įgyvendinimui šiemet skirta 700 000 eurų. Šios lėšos paskirstytos 16 skirtingų meno sričių kūrėjus atstovaujančių organizacijų.

Nutarta finansuoti 42 skaitymo skatinimo iniciatyvas, kurioms paskirstyta kiek daugiau nei 181 tūkst. eurų. Planuojama rengti edukacinius renginius, susitikimus su rašytojais ir festivalius. Daugiausia projektų bus įgyvendinama Panevėžio ir Vilniaus regionuose (po 11). Skaitymo skatinimo iniciatyvos taip pat planuojamos Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose, o septyni projektai vyks įvairiuose Lietuvos miestuose.

Kultūros paveldui skirtoje programoje finansuoti 25 projektai, kuriems paskirstyta 210 tūkst. eurų. Didžioji dalis projektų, virš 80 proc. vyks regionuose, 7 finansuoti projektai apims vis1 Lietuvos teritoriją, o vienas apims dar ir Karaliaučiaus sritį Rusijoje, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos bei Latvijos valstybių teritorijas.

Finansuoti ir mėgėjų meno renginiai iš viso abiejose šios programos veiklose finansuoti 58 projektai. Finansuotoms 40 įvairių sričių ir keliolikos žanrų mėgėjų meno iniciatyvų paskirstyti 229 tūkst. eurų. O 18 tęstinių mėgėjų meno renginių – dar 203 tūkst. eurų. Pusė šių renginių – muzikiniai, 4 – teatro, 3 – etninės kultūros ir 2 šokio projektai.

Finansuotų projektų vykdytojams primename, kad nuo šių metų dalinio finansavimo sutartis būtina pasirašyti per 90 darbo dienų nuo Lietuvos kultūros tarybos finansavimo sprendimo priėmimo dienos. Be to, verta atkreipti dėmesį, kad Lietuvos kultūros tarybos sprendimas skirti mažesnį dalinį finansavimą nei prašoma, neturėtų paveikti paraiškoje numatytos projekto apimties, sumažinti įgyvendinamų veiklų ar dalyvių skaičiaus. Įgyvendinamo projekto apimties ar turinio pokyčius būtina iš anksto suderinti su Lietuvos kultūros taryba. Keičiasi ir Lietuvos kultūros tarybos bei Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos logotipų viešinimo tvarka, kurią rasite ne tik Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamų projektų teikimo gairėse bei dalinio finansavimo sutartyje, bet ir specialiai parengtoje atmintinėje, kuri publikuota Logotipams skirtoje Lietuvos kultūros tarybos tinklalapio www.ltkt.lt skiltyje.

Iš viso šiam finansavimo etapui buvo pateiktos ir užregistruotos 3344 paraiškos, kurias vertina 70 konkurso būdu atrinktų ir į grupes pagal finansavimo sritis ir programas paskirstytų kultūros ir meno ekspertų. Pirmajame 2017 m. finansavimo etape planuojama paskirstyti kiek daugiau nei 11 mln. eurų, o iš viso 2017 m. kultūros ir meno projektams skirta apie 17 mln. eurų. Visus pirmojo 2017 m. finansavimo etapo rezultatus Lietuvos kultūros taryba planuoja paskelbti iki sausio pabaigos.

Lietuvos kultūros tarybą sudaro: pirmininkė, kultūros vadybininkė Daina Urbanavičienė, menotyrininkė, Lietuvos mokslo premijos laureatė Rūta Janonienė, teatro kritikas Vaidas Jauniškis, muzikologė Jūratė Katinaitė, bibliotekininkė Rima Maselytė, architektas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęstutis Pempė, dailininkas Saulius Valius, tautinių mažumų atstovė, filosofė, dailės kritikė Pillė Veljataga, kultūros vadybininkas, muzikos edukologas Remigijus Vilys ir fotomenininkas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Stanislovas Žvirgždas.

LLA komanda linki Jums šiltų ir jaukių švenčių!

LLA komanda linki Jums smagių akimirkų prieššventinėje ruošoje ir šiltų jaukių švenčių!

„Knygos per „Penki TV“: „Vilniaus lapai“ ir interviu su kunigu Algirdu Toliatu

Paskutinė išeinančių 2016 metų laida bus ypatinga. Joje laukia susitikimas su ypatingu svečiu – kunigu Algirdu Toliatu, kuris  nudžiugino savo sekėjus knyga „Žmogaus ir Dievo metai“. Taip pat kviečiame Jus kartu pavartyti iš naujo išleistą knygą „Kalėdų giesmė“ ir apsilankyti naujame literatūriniame festivalyje „Vilniaus lapai“. Na, o rašytoja Danguolė Kandrotienė patiems mažiausiems skaitytojams paruošė puikią dovaną – knygos „Pasaiba“ tęsinį.

Į 7 Asociacijos LATGA stipendijas pretendavo net 156 jauni menininkai

Naujai išrinkta Asociacijos LATGA taryba praėjusią savaitę paskelbė 7 didžiulio dėmesio sulaukusio konkurso „Jaunojo menininko stipendija“ laimėtojus. Tarp laimingųjų pateko fotografas Tadas Kazakevičius, rengiantis fotografinę seriją „Tautos Lietuvoje“, kurioje įamžins visų 154 Lietuvoje gyvenančių tautų atstovus, žinomas žurnalistas ir rašytojas Marijus Gailius, rašantis romaną-antiutopiją „Oro“, bei dar 5 jaunieji menininkai.

Populiariausia – tarpdisciplininių menų sritis

Muzikos srities stipendiją laimėjo elektroninės-eksperimentinės muzikos albumą ketinanti išleisti Lina Pranaitytė, audiovizualinių menų – Vaiva ir Ignas Staniai, kursiantys filmą apie dailininką Antaną Kmieliauską, dailės – Remigijus Gataveckas, ruošiantis sieninės tapybos projektą „Nebereikia žaislų, reikia šeimos“, dramos – Ieva Stundžytė, kurianti pjesę „Sekta“, o tarpdisciplininių menų srityje daugiausia Tarybos narių balsų gavo Povilas Ramanauskas, žadantis surengti parodą „Refleksijos“ bei išleisti savo kūrybos katalogą. Visi 7 konkurso laimėtojai kas mėnesį visus metus gaus 272 Eur dydžio stipendijas. Konkursą „Jaunojo menininko stipendija“ iš dalies finansuoja Kultūros ministerija pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių kūrybinės veiklos programą. Paraiškas galėjo teikti asmenys nuo 18 iki 35 metų amžiaus. 

Trečią kartą surengtame konkurse dalyvavo net 156 įvairių meno sričių atstovai. Daugiausia – net 40 jaunų menininkų – pretendavo į tarpdisciplininių menų srities stipendiją, 36 – į dailės srities stipendiją. Dėl muzikos srities stipendijos varžėsi 22 kūrėjai, dėl audiovizualinių menų – 17, dėl fotografijos – 17, dėl literatūros – 13, dėl dramos – 12. 

„Skirdami stipendijas, tradiciškai didžiausią dėmesį kreipėme į siūlomos idėjos konceptualumą – nebalsavome už debesyse plaukiojančius projektus, kurie sunkiai realizuojami. Ekspertai projektų peržiūrų etape dirbo labai atidžiai ir nuoširdžiai, paraiškų vertinimams skyrė daug laiko. Iš vienos pusės džiugu, kad tiek daug paraiškų gavome. Iš kitos pusės liūdna, kad labai daug puikių jaunų menininkų turime nuvilti. Telieka jiems palinkėti nenuleisti rankų ir konkurse dalyvauti kitąmet“, – sako Asociacijos LATGA tarybos prezidentas Teisutis Makačinas.

Vertina kaip padrąsinimą

Iš Palangos kilęs literatūros srities stipendijos laimėtojas M. Gailius įsitikinęs, kad Lietuvoje netrūksta galimybių jauniesiems menininkams. „Domiuosi kultūros procesais ir pats tiesiogiai juose dalyvauju, tad įvairių konkursų skelbimai vis pakliūna į akiratį. Manau, neturėtume skųstis, kad Lietuvoje trūksta galimybių. Veikia nemažai įvairių fondų, ir nebūtinai mūsų šalyje, – tik spėk pretenduoti ir dalyvauti. Šiuo metu mano prioritetas yra rašyti romaną, todėl, pavyzdžiui, į tarptautines žurnalistines stipendijas net netaikau: nors smalsu ir atrodo verta, neturiu kada rašyti ir domėtis apie viską“, – sako šiuo metu „Žinių radijuje“ kultūros aktualijų laidas vedantis žurnalistas.  

Pirmąjį savo romaną „Oro“ rašantis Marijus akcentuoja,  kad paskirtoji Jaunojo menininko stipendija jam yra moralinis paskatinimas pabaigti pradėtą darbą. „Žinant, kaip sunku yra pragyventi sostinėje jaunam žmogui, stipendija motyvuoja labiau morališkai nei finansiškai. Smagus pats faktas, jog Asociacijos LATGA taryba tiki idėja ir investuoja į autorių, jo rankraštį. Nors rašytojo darbas yra vienišiaus užsiėmimas, stipendija primena, kad vis dėlto esi ne vienas, kad turi mecenatą, o jo užnugarį vertinu kaip padrąsinimą ir raginimą pagaliau baigti romaną“, – sako rašytojas, 2012 m. tapęs Pirmosios knygos konkurso laureatu ir išleidęs pirmąją savo knygą – novelių rinkinį „Šlapias spalis“.  

„Mano pirmasis romanas – ekologinė antiutopija, paremta idėja, kurią, apmąstydamas šiuolaikinį žmogų ir domėdamasis klimato tyrimais, auginu dešimt metų, dar nuo studijų laikų. Kūrybos impulsas kyla iš nuostabos, kad mūsų civilizacija klesti ir žmogui niekada istorijoje dar nebuvo taip patogu gyventi, užtat visa ši gerovė pastatyta kaip kortų namelis. Literatūriniu rašymu tikrinu jo trapumą“, – sako rašytojas.   

Įgyvendins grandiozinį projektą

Iš Šiaulių kilusio, kurį laiką Didžiojoje Britanijoje gyvenusio, o galiausiai Vilniuje apsistojusio fotografo, reklamos agentūros „McCann Vilnius“ meno vadovo Tado Kazakevičiaus naujoku meno pasaulyje taip pat nepavadinsi. Jo kūryba pristatoma tarptautiniame fotografijos tinklaraštyje „Photograpfy Life“, nemažo dėmesio sulaukė jo fotografijų serija „Nepažįstamieji“, kuriose menininkas fiksavo senyvo amžiaus vyriškius iš visos Europos, šalia kadrų pasakodamas jų istorijas. O labiausiai fotografą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje išgarsino ciklas „Tai, ko nebebus“, kuriame jis įamžino nykstančio Lietuvos kaimo portretus, lokacijas, simbolius.

 „Tiesą sakant, paraišką užpildžiau nieko nesitikėdamas, todėl žinia, kad gavau Asociacijos LATGA stipendiją, tapo malonia staigmena“, – prisipažįsta fotografas. Jaunojo menininko stipendiją T. Kazakevičius panaudos fotografinės serijos „Tautos Lietuvoje“, kurioje analizuos kiekvienos Lietuvoje gyvenančios tautos portretą, sukūrimui. „Lietuva šimtus metų yra multikultūrinė ir svetimtaučiai mūsų aplinkoje yra natūralus reiškinys. 2011 m. vykusio paskutiniojo gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyvena net 154 tautų atstovai. Idėja nufotografuoti kiekvienos tautos atstovą kilo sekant nūdienos aktualijas – ne tik lietuviams, bet ir užsieniečiams noriu aiškiai suformuoti poziciją, kad Lietuva nėra priešiškai nusiteikusi atvykėlių atžvilgiu“, – dėsto menininkas. 

Skelbiamas 2016 m. knygos meno konkursas

Lietuvos kultūros ministerija, siekdama išrinkti geriausias meninio apipavidalinimo ir poligrafinio  atlikimo Lietuvos leidyklų 2016 metais išleistas knygas, skelbia Knygos meno konkursą.

Teikti knygas konkursui turi teisę visi Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti juridiniai asmenys, vykdantys leidybinę ir spausdinimo veiklą, taip pat knygų autoriai ir dailininkai.

Konkursui priimamos knygos pagal šias temines grupes:

1. Grožinė literatūra ir eseistika;
2. Knygos vaikams;
3. Mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai;
4. Meno leidiniai (monografijos, katalogai, albumai, išskyrus fotoalbumus);
5. Bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai;
6. Meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai.

Knygos pateikiamos po vieną egzempliorių Kultūros ministerijos kanceliarijai (J. Basanavičiaus 5 d., LT-01118 Vilnius) iki 2017 m. sausio 16 d. 

Daugiatomiai leidiniai konkursui pateikiami vienu tomu arba pilnu rinkiniu.

Kartu su knyga pateikiami šie dokumentai:

• Užpildyta Knygos anketa;
• Knygos vertinimo anketa užpildžius 1 punktą ,,Bendra informacija“;
• Visų konkursui teikiamų knygų sąrašas.

Konkursui negali būti teikiami leidiniai, neatitinkantys knygos formos ir funkcijų reikalavimų (žurnalai, segtuvų bylos, kalendoriai nuplėšiamais lapais).

„Knygos per „Penki TV“: „Knygų Kalėdos“, V. Landsbergio ir D. Kalinauskaitės knygos

Gruodžio 6-osios laidoje: Prezidentė paskelbė šeštųjų „Knygų Kalėdų“ startą; pristatyta dviejų intelektualų – V. Landsbergio ir R. Zemkausko – pokalbių knyga „Bus geriau“; „Susitikimuose“ vieši Danutė Kalinauskaitė, pasakojanti ne tik apie naujausią knygą „Skersvėjų namai“, bet ir savo kūrybos virtuvę; „Vaikų knygų lentynoje“ – Jurio Zvirgzdinio knyga „Liūto riaumojimas“.

Ramunė Sakalauskaitė. Bibliotekų tuštėjimo metas

Baigiasi Bibliotekų metai. Apie šį džiugų kultūros įvykį pirmiausia skelbė televizija. Renginių netrūko. Tačiau ar būta daugiau ženklų, kad tampame skaitanti ir mąstanti visuomenė?

Skaičiai teigia ką kita. Skandinavijos šalyse vienam gyventojui iš biudžeto kasmet tenka 10 eurų naujoms knygoms įsigyti. Estijoje ši suma – 3 eurai. Lietuvos bibliotekoms valstybė skiria 0,69 euro įsigyti knygų vienam žmogui, o vidutinė knygos kaina – beveik 9 eurai. Prieš kelerius metus Lietuvoje buvo išleidžiama apie 5 tūkst. knygų, pastaruoju metu leidybos apsukos sumažėjo iki 3 tūkstančių pavadinimų. Pinigų suma, skiriama bibliotekoms naujoms knygoms įsigyti, Lietuvoje perpus mažesnė nei prieš finansų krizę. 

Keliaujant per Lietuvą ir apžiūrinėjant knygas į akis krinta tai, kad kai kurios jų „suskaitytos“ ir nuplyšusios, tarsi draudžiama, samizdato būdu leista literatūra sovietmečiu. 

Pinigų trūksta ne tik knygoms, bet ir kviečiamiems autoriams pristatyti knygas. Atkūrus nepriklausomą valstybę, Lietuvoje atsirado prabangių, modernių, šiuolaikiškų bibliotekų, kurios nepadarytų gėdos Niujorkui ar Tokijui. Tačiau netrūksta ir tokių, kurių interjerai bei eksterjerai tiktų filmuoti karo ar pokario metus. 

Išparceliavus kultūros namus, kurie buvo populiarūs sovietmečiu, bibliotekos išliko kone vienintelės vietos, kuriose puoselėjama ir skleidžiama kultūra. Tos bibliotekos, palaikomos atsidavusių žmonių ir bendruomenių, jaučia knygų svarbą ir jų skleidžiamą šilumą.

Kaimo bibliotekose gausu globalizacijos amžiui nebūdingo bendravimo. Pas kaimo bibliotekininkę užsuka senoliai ne tik pasiimti naują knygą, bet pirmiausia pabendrauti. Ištuštėjusius namus slegianti vienatvė skatina bibliotekose ieškoti psichologų, raštininkų ir socialinių darbuotojų. Guosdamos senolius bibliotekininkės kaičia virdulį ir traukia iš namų atsineštą sumuštinį ar sūrio, kurį pati pasigamino, gabalą. Nuoširdumo čia tiek, tarsi lankytum gerus giminaičius. Tokios krikščioniškos vienybės didmiestyje sunkiai aptiksi. 

Tačiau naujieji laikai lėmė ir daugiau naujų pareigų. Dažna bibliotekininkė priversta tapti pedagoge bei tramdyti kompiuteriu žaisti ateinančius, tėvų pamirštus ir gatvės auklėjamus vaikus. Pastarieji prabyla septynaukščiais rusiškais keiksmais, ir beje, puikiai žino savo teises. 

Jeigu Bibliotekų metų vardas atsirado iš sostinės kabinetų neišlendančių biurokratų galvose ir paskelbti vien dėl paukštuko, ar verta kompromituoti gražias iniciatyvas? Atrodytų, kad metus paskelbus Bibliotekų metais reikėtų atsigręžti į knygas ir skatinti jų leidybą. Dažnas nedrįsta prieštarauti, kad gynybai būtų skiriami 2 procentai bendrojo vidaus produkto, o knygos ir bibliotekos rimto užnugario neturi. Gal politikai toliaregiškai skatina užmiršti knygas, kad po kelerių ar keliolikos metų visuomenė išvis nustotų skaityti, kartu ir analizuoti bei mąstyti?

Važiuojant per Lietuvą į akis krinta medžiuose žiemoti palikti nenuskinti obuoliai. Žmonės sako, kad pigiau „Maximoje“ nusipirkti lenkiškų, negu eikvoti jėgas skinant po langu linguojančius raudonskruosčius. Tie lauke žiemoti palikti obuoliai – tarsi mūsų kaimų bibliotekininkai. Beveik niekam nereikalingi. Tik pačių pastangos lems, ar išliks ir sulauks pavasario. 

Belieka laukti naujų „Eurostat“ duomenų, kad pasiekėme lentelių apie skaitymo įgūdžius ir bibliotekas, dugną. Nors tuomet politikai prisimins bibliotekas ir imsis pastangų, kad nebūtų užkaltos bibliotekų durys, o lentynose atsirastų naujų knygų. 

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

LLA pristatė Nacionalinio knygų prekyboje katalogo paslaugas akademinės literatūros leidėjų bendruomenei

2016 m. lapkričio 29 d. Lietuvos leidėjų asociacija (LLA) pristatė Nacionalinio knygų prekyboje katalogo (NKPK) paslaugas Lietuvos akademinių leidyklų asociacijos (LALA) nariams. Susitikimas su akademinių institucijų leidyklų vadovais įvyko Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.

Susirinkusius pasveikino LALA pirmininkas ir Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto leidyklos centro vadovas Gytis Vaškelis. 

Įžanginę dalį LLA vykd. direktorė Aida V. Dobkevičiūtė pradėjo įmonės Creditreform Lietuva atlikto tyrimo apie knygų leidybos sektorių apžvalga. Išsamiai tyrimas jau buvo LLA organizuotoje konferencijoje „Knygų leidyba: iššūkiai intelektinės nuosavybės industrijos sektoriui“ Kultūros ministerijoje. Tyrime pateikti leidybos įmonių, darbuotojų, leidinių tiražų, bibliotekų fondų, eksportavimo augimas ir smukimas, kiti statistiniai rodikliai nuo 2010 m. Atlikto tyrimo išvados atskleidė, kad leidybos sektoriaus efektyvumui trukdo eksporto nebuvimas, dideli piratavimo ir plagijavimo mąstai, blogėjanti demografinė padėtis, nepakankamos pirkėjų pajamos. LLA vykdomoji direktorė patikino, jog 2017 m. pradžioje planuojama plačiau aprašyti tyrimo rezultatus ir viešinti leidybos specialistams bei institucijoms. 

Toliau Aida V. Dobkevičiūtė pristatė NKPK portalo visuomenei ir duomenų bazės paslaugas bei sprendimus. LLA inicijuotas ir kurtas NKPK – nauja, pagal tarptautinius standartus susisteminta metaduomenų bazė, skirta knygų leidybos sektoriaus dalyviams ir specialistams. Čia renkama ir nuolatos atnaujinama leidinių bibliografinė ir komercinė informacija. NKPK padeda rinkti ir teikti išsamią informaciją apie rinkoje esančias knygas, analizuoti išleistų knygų gyvavimo ciklą, skatinti išleistų knygų pardavimus, literatūros kūrinių autorių teisių pardavimus ir eksportą. NKPK portale visuomenei (www.nkpk.lt) teikiamos informacija apie naujausias išleistas knygas (http://www.nkpk.lt/naujos-knygos) ir nuorodos, kur galima knygą įsigyti.

Kaip žinoma, Lietuvos valstybė šiandien neturi mechanizmo, padėsiančio išspręsti kūrinių našlaičių problemą. Aida V. Dobkevičiūtė pabrėžė, jog NKPK teikiamos funkcijos gali padėti išspręsti šią problemą ne tik dėl išsamių meta duomenų standarto, tačiau ir dėl tikėtino jungtinio autorių teisių katalogo integravimo į NKPK sistemą. 

Pristatymą papildė LLA projektų vadovas Mantas Civilka, kalbėjęs apie NKPK duomenų bazės funkcionalumą iš techninės pusės. M. Civilka aptarė visas galimas naudotojų funkcijas, detaliai pristatė svetainės administravimą ir skirtumus tarp Naudotojo 1, Naudotojo 2 ir Naudotojo 3. Su svetainės administravimu LLA projektų vadovas  pristatyme susirinkusius supažindino prisijungęs prie svetainės tiesiogiai su „pavyzdinėmis“ anketomis, todėl ši pristatymo dalis tapo interaktyvia, susilaukusia tiek pastabų, tiek pasiūlymų ar diskusijų. 

NKPK duomenų bazės pristatymą Aida V. Dobkevičiūtė užbaigė pristatydama ateities vizijas ir kokių patobulinimų galima tikėtis šiais ir ateinančiais metais. Anot LLA vykdomosios direktorės, ateinančių metų prioritetas – sėkmingi duomenų mainai su ISBN agentūra, bendro autorių teisių katalogo integracija į NKPK sistemą, naujų duomenų bazės funkcijų diegimas.

Akademinės literatūros leidėjai susidomėjo NKPK teikiamomis paslaugomis ir galimybėmis, aktyviai diskutavo dėl papildomų efektyvesnių funkcijų diegimo ir dalinosi pastabomis bei siūlymais. LLA tikisi ir toliau aktyviai bendradarbiauti su LALA, siekiant sėkmingo NKPK funkcionavimo leidybos sektoriuje.

FEP ir EIBF išplatino pranešimą spaudai dėl ES Komisijos pritarimo taikyti sumažintą PVM el.knygoms

Europos leidėjų federacija (FEP) ir Europos knygų platintojų federacija (EIBF) džiaugiasi dėl ES Komisijos siūlymo taikyti sumažintą PVM tarifą el. leidiniams, o ypač el. knygoms.

„Ši diena yra ypatinga mūsų organizacijoms: ES Komisija pritarė siūlymui ir tuo įprasmino mūsų daugybės metų pastangas ir darbą siekiant taikyti sumažintą PVM tarifą knygoms nepriklausomai nuo jų formato: tradicinio spausdinto ar elektroninio. Esame dėkingi Komisijai už tokį svarbų sprendimą, taip pat dėkojame ES Parlamentui už paramą, bei kitoms institucijos ir organizacijoms, prisidėjusioms prie šios dienos pasiekimo“, kalbėjo FEP prezidentas Henrique Mota.

EIBF pirmininkas Jean-Luc Treutenaere pritarė: „Mes džiaugiamės priimtais sprendimais ir nekantriai laukiame sėkmingos jų pritaikymo. Tai padės skatinti el. knygų rinkos augimą ir skatins skaitymo įgūdžius. Turime palankiai vertinti ir priimti šiuos pokyčius. Šis Komisijos sprendimas palengvins el. knygų pardavimus ir sklaidą knygų platintojams.“

Kviečiame dalyvauti konkurse „2016 metų knyga, prakalbinusi popierių“!

Tai - UAB „Papyrus Lietuva” nominacija Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos organizuojamame Knygos meno konkurse, prie kurio UAB „Papyrus Lietuva” prisijungia jau ketvirtus metus.

Ateinančiųjų metų 18-oji Vilniaus knygų mugė skelbia, jog mėgins atrasti lietuviškus ženklus pasaulyje bei juos perskaityti. Papyrus konkurse taip pat gausu ženklų - išmonės, pasirinkimo, tradicijų, atsiskleidžiančių knygos meno ir tipografikos derinyje. Juos pažinti, pamatyti ir įvertinti mums padės skirtingų sričių specialistų komisija.

Knygų po 1 egzempliorių lauksime iki 2017 m. sausio 30 d. adresu Ukmergės g. 120, 08105, Vilnius.

Papildoma informacija teikiama: 

El. paštu: vilija.liutkeviciene@papyrus.com 

Tel.: 8 686 41129, 8 (5) 272 4609.

Papyrus Knygos meno konkurso komisijos nariai:

• Prof. dr. Donatas Jonas Sidaravičius, VGTU Mechanikos fakultetas, Poligrafinių mašinų katedra
• Lekt. dr. Tomas Petreikis, VU Komunikacijos fakultetas, Knygotyros ir dokumentotyros institutas 
• Lekt. dr. Ingrida Venytė, KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultetas, Gamybos inžinerijos katedra
• Gytis Skudžinskas, fotomenininkas, grafikos dizaineris, leidybinės platformos „NoRoutine Books“ vienas įkūrėjų
• Lekt. Agnė Dautartaitė-Krutulė, VDA Grafikos katedra, knygos meno disciplinos
• Rimas Supranavičius, Vilniaus knygrišių gildijos steigėjas ir pirmininkas, knygrišys-restauratorius
• Rasa Jančiauskaitė, iliustratorė, grafikos dizainerė, VDA Grafinio dizaino katedros Vizualiųjų komunikacijų dizaino magistro studentė

LLA konferencijoje aptarti knygų leidybos ir intelektinės nuosavybės apsaugos iššūkiai Lietuvoje

Asociacija LATGA kūrėjams ir organizatoriams išdalijo per 171 tūkst. Eur

Lietuvos muzikos ir kino pasaulio atstovams Kalėdos atėjo anksčiau – baigiantis 2016-iesiems Asociacijos LATGA taryba paskirstė dviejų fondų – Kūrybinės veiklos ir Socialinio-kultūrinio fondo lėšas net 56 meno projektams. Iš viso – per 171 tūkst. Eur. „Nežinau, ar be LATGA finansavimo galėtumėme įgyvendinti projektus. Ši parama yra tarsi egzistencinė gija“, – sako Lietuvos muzikos informacijos centro (LMIC) vadovė Asta Pakarklytė.

Nuo hiphopo iki rimtosios muzikos

Neseniai išdalintame Socialinio-kultūrinio fonde buvo sukaupta rekordinė suma – net 89700 Eur.  Buvo gautos 37 projektų paraiškos, dalinis finansavimas skirtas 28. Šis fondas yra skirtas muzikos kūrinių autoriams, kurie yra sutikę su 6% atskaitymais nuo jiems išmokamo autorinio atlyginimo (honoraro).

Abiejų fondų veiklą koordinuojanti Asociacijos LATGA sekretorė-referentė Gailė Jurgaitytė prognozuoja, kad 2017 metai bus itin skalsūs lietuviška muzika besidomintiems melomanams, nes gauta daug prašymų finansuoti muzikos albumų įrašus ir leidinius (kompaktines ir vinilines plokšteles). 

Dalinį finansavimą iš Socialinio-kultūrinio fondo gavo įvairių stilių muzikos kūrėjai. Kitąmet naujais albumais ketina pradžiuginti „Golden Parazyth“, Leonas Somovas, „The Roop“, Markas Palubenka, „Vydraga“, „Sisters on Wire“, „Baltic Balkan“, savo solines programas ruošia „Liūdnų slibinų“ nariai Aistė Lasytė ir Dominykas Vaitiekūnas. Ketinama įamžinti kompozitorės Galinos Savinienės, džiazo muzikantų Giedriaus Nako ir Kęstučio Lušo bei kitų autorių kūrybą.

2600 Eur finansavimas skirtas hiphopo grupės „G&G Sindikatas“ dvigubo gyvo garso muzikinio albumo „Unplugged“ leidybai. Seniausia Lietuvos repo grupė neseniai surengė tris gyvo garso koncertus Rusų dramos teatre ir visus juos įrašė. Grupės vadybininkas Justas Čekuolis tikisi, kad dvigubas albumas su atrinktais įrašais bus išleistas dar pirmoje 2017-ųjų metų pusėje. „Grupė labai vertina jai skirtą finansavimą, nes albumo leidybos kaštai dideli. Be to, albumą ketiname išleisti ne tik kompaktinių, bet ir vinilinių plokštelių pavidalu“, – sako jis.

5000 Eur dviems projektams gavusi VšĮ „Vinilo studija“ kitąmet ketina pradžiuginti dviem išskirtiniais leidiniais – vinilo plokštelėmis, kuriose bus įamžinti iš archyvų ištraukti vertingi įrašai. Pirmiausia ketinama išleisti įrašytas, tačiau neišleistas grupės „Saulės laikrodis“ dainas, vėliau – perleisti legendinį Teisučio Makačino albumą „Disko muzika“. „Ko gero, dar turėsime pridėti ir savo pinigų, paieškoti rėmėjų, bet be LATGA finansavimo net nebūtumėme pradėję projekto. Pirmąjį albumą ketiname išleisti dar iki Knygų mugės, taip pat šiomis išskirtinėmis plokštelėmis prekiausime ir savo muzikos parduotuvėlėje“, – sako VšĮ „Vinilo studija“ vadovas Artūras Franckevičius.

Parama – tualetams įrengti

Svarstant kam skirti finansavimą, pasitaikė ir kurioziškų situacijų. „Nors autorių socialinėms-kultūrinėms reikmėms atskaitytų lėšų kaupimo ir paskirstymo tvarkos apraše gana aiškiai išdėstėme, kad finansavimas skiriamas su kūryba susijusiai veiklai, vis dėlto pasitaiko tokių, kurie paraiškose prašo skirti pinigų biotualetų nuomai ar apsaugos tarnybų paslaugoms. Suprantama, tokiais atvejais Taryba pinigų neskiria“, – pasakoja fondų veiklą koordinuojanti G. Jurgaitytė iš LATGA.

Kiek anksčiau išdalinto Kūrybinės veiklos fondo lėšų šaltiniai – 10% atskaitymai nuo kompensacinio atlyginimo, surinkto už audiovizualinių kūrinių ir fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais. Šiame fonde šiais metais surinkta 81700 tūkst. Eur, jie skirti 28 projektams įgyvendinti.

„Kūrybinės fondas įsteigtas atsiradus vadinamajam Tuščios laikmenos mokesčiui. Kurį laiką siūlyti projektus galėjo visų sričių autoriai, nes jie visi gaudavo ir kompensacinį atlyginimą. Deja, ne dėl mūsų kaltės, o dėl netobulo įstatymo šiemet į finansavimą galėjo pretenduoti tik muzikos ir audiovizualinių menų srities projektai“, – akcentuoja Asociacijos LATGA direktorius Jonas Liniauskas.

Asociacijai LATGA buvo pristatytos 45 muzikos srities ir 22 audiovizualinių projektų paraiškos. Taryba skyrė 55200 Eur 19 muzikos projektų ir 26500 Eur 9 audiovizualiniams projektams įgyvendinti.

Dėmesys kinui

Kai kurie projektai jau įgyvendinti arba yra įgyvendinami šiuo metu. Paskutinius filmus Kaune pristatančiam tarptautiniam festivaliui „Scanorama“ buvo skirta 3000 Eur. Šiais pinigais buvo finansuojama Šiuolaikinio meno centre rodyta žinomo menininko Deimanto Narkevičiaus kuruojama eksperimentinių filmų programa „Tai nutiko čia“ bei kino industrijai skirti renginiai.

Asociacijos LATGA taryba finansavimą skyrė ir netrukus prasidėsiančiam tarptautiniam moterų filmų festivaliui Šeršėliafam 2016“, pavasarį vyksiančio „Kino pavasario“ studentų filmų konkursui bei Vilniaus tarptautiniam trumpųjų filmų festivaliui.

„Džiaugiamės galėdami pirmą kartą prisidėti prie tokių puikių tarptautinių festivalių, suteikiančių galimybę gėrėtis tikru kinu iš įvairių pasaulio šalių. Juolab kad mūsų asociacija su daugeliu pasaulio kolektyvinio administravimo organizacijų turi ilgametę bendradarbiavimo patirtį ir atstovauja jiems priklausančių kino srities autorių teisėms Lietuvoje“, – sako Asociacijos LATGA Audiovizualinių kūrinių poskyrio vadovė Vilma Juraškienė. 

Taip pat finansavimas skirtas keliems vietiniams kino projektams – pavyzdžiui, Tautodailininkų sąjungos fondo kuriamam pilno metro dokumentiniam filmui „Nuogi jausmai medyje“, vaidybiniam filmui „Advokatas“, dokumentinių trumpo metro filmų ciklui apie dailininkus „Įkvėpti laisvės“ ir kt.

Gauta parama jau naudojasi ir muzikos autoriai. Šią savaitę prekyboje pasirodo naujas sostinės electropop komandos „Lemon Joy“ albumas „Willkommen“, kuriam dalinį finansavimą skyrė Asociacijos LATGA taryba. „Šiais laikais, kai daug muzikos persikėlė į internetą, daugeliui muzikantų albumas „fiziniu“ pavidalu yra prabangos dalykas. Dėkojame Asociacijai LATGA už tai, kad ji prisideda prie to, jog galime palepinti gerbėjus ne tik virtualiu, bet ir „apčiuopiamu“ albumu“, – sako grupės dainų autorius, Asociacijos LATGA narys Igoris Kofas.

Muzikinių projektų sąraše – ne tik įvairiausių muzikos stilių leidiniai (kompaktines ir / arba vinilines  plokšteles padedami LATGA leis Alvydas Jegelevičius, Vladas Bagdonas, Kristijonas Ribaitis, grupės „Arbata“, „Ir visa tai kas yra gražu“ ir kt.), bet ir Lietuvos muzikos autorius jungiančių organizacijų programos.

Lietuvos muzikos informacijos centras (LIMC) iš Socialinio-kultūrinio fondo gavo 9000 Eur, kuriuos išleis lietuviškos muzikos sklaidai užsienyje ir savo internetinės platformos palaikymo bei tobulinimo darbams. „Didelę dalį pinigų panaudojame tarptautinių muzikos parodų stendų išlaidoms padengti. Spalį dalyvavome „world“ muzikai skirtoje parodoje „WOMEX“, kitais metais ketiname vykti į dar tris profesionalų muges užsienyje: Frankfurto muzikos mugę ir „Classical:NEXT“ Roterdame, kurios orientuotos į klasikinės muzikos tradiciją ir šiuolaikines jos formas, bei MIDEM, kuri skirta įvairiems žanrams, tačiau didžiausią dėmesį sutelkia į populiariąją muziką. Norėčiau pabrėžti, kad LATGA skirtas finansavimas mūsų veiklai yra kritiškai reikšmingas. Nors mūsų projektus remia ir Lietuvos kultūros taryba, bet be LATGA finansavimo Lietuvos muzikos kultūros atstovavimas tarptautinėse platformose būtų žymiai silpnesnis, blankesnis ir prastesnės kokybės“, – sako LIMC vadovė Asta Pakarklytė.

Ir tai dar ne visos geros naujienos iš Asociacijos LATGA, vienijančios per 4600 autorių. Asociacijos LATGA organizuojamas ir Kultūros ministerijos iš dalies finansuojamas konkursas Jaunojo menininko stipendijai laimėti šiemet sulaukė itin didelio dėmesio – gautos net 155 paraiškos. Kam bus skirtos 7 įvairių meno sričių stipendijas, paaiškės gruodžio viduryje. Daugiau informacijos apie Asociacijos LATGA veiklą rasite interneto svetainėje latga.lt ir feisbuko paskyroje.

2016-11-08 įvyko Asociacijos LATGA Tarybos posėdis, kurio metu paskirstytos Socialinio-kultūrinio fondo lėšos:

Socialinio-kultūrinio fondo lėšų skirstymas:

1. VšĮ „Kūrybinės idėjos“. Muzikinis komiksas „Pavogtos Bemolio natos“ – 3200 €
2. Leonas Somovas. Leono Somovo muzikos albumas – 1000 €
3. VšĮ „Baltijos balkanai“. Atlikėjo „Baltic Balkan“ muzikinio albumo įrašymas, leidyba bei pristatymas Lietuvoje bei užsienyje – 1000 €
4. VšĮ „Musica Publica“. Grupės „The Roop“ antrojo albumo leidyba – 1000 €
5. Giedrius Širka. Grupės „Golden Parazyth“ studijinio albumo ir vinilinės plokštelės leidyba – 2000 €
6. Marius Salynas. PAPASAKOS.LT – Internetinis tinklapis klausytis autorinių pasakų – 400 €
7. Markas Palubenka. Muzikos albumo įrašymas, leidyba bei pristatymas Lietuvoje ir užsienyje – 900 €
8. VšĮ „Vinilo studija“. Vinilinių plokštelių serija „Lietuvos pop ir roko muzikos archyvas“. Pirmasis etapas: grupės „Saulės laikrodis“ vinilinės plokštelės išleidimas – 2500 €
9. VšĮ „Vinilo studija“. Vinilinių plokštelių serija „Lietuvos pop ir roko muzikos archyvas“. Antrasis etapas: T. Makačinas „Disko muzika“ vinilinės plokštelės išleidimas – 2500 €
10. VšĮ „Ars festa“. „Kęstučio Lušo dainos naujai“. Naujai aranžuotų ir įrašytų K. Lušo populiarių dainų albumas – 3400 €
11. Jievaras Jasinskis. Miuziklo „Karalienės mirtis“ kompozicijos ir libreto kūryba – 5000 €
12. Kauno meno kūrėjų asociacija. Kauno meno kūrėjų asociacijos premijos – 4000 €
13. Lietuvos kompozitorių sąjunga. Jubiliejiniai lietuvių kompozitorių portretai – 6500 €
14. Lietuvos kompozitorių sąjunga. Galinos Savinienės autorinės kompaktinės plokštelės leidyba ir pristatymas – 3000 €
15. Tadas Čiūdaras. Tado Čiūdaro ir Vytauto Franukevičiaus albumo „Love in progress“ išleidimas – 1600 €
16. VšĮ „Muzikos zona“. Grupės „Saulės laikrodis“ albumo įrašymas ir išleidimas – 1500 €
17. VšĮ „Metų projektai“. Grupės „ANTIS“ albumo „Geriausios dainos II“ leidyba – 2000 €
18. VšĮ „Scenos ir estetikos mokykla“. Baltijos sutartinė `17 – 2800 €
19. VšĮ „ClasiCo“. Kronikos. Įvairios lietuviškos muzikos pristatymas-koncertas Čikagos Universiteto Rytų Europos studijų programoje – 2900 €
20. VšĮ „Lietuvos muzikos informacijos centras“. Lietuvos muzikos leidiniai tarptautinei auditorijai – 5000 €
21. VšĮ „Muzikos zona“. Lietuvių folkloro grupės „Vydraga“ albumo išleidimas ir įrašymas – 1500 €
22. VšĮ „Remigijaus akcija“. Alternatyvaus roko grupės „DaLyvis“ albumas „Mes tiktai statistiniai duomenys“ – 1300 €
23. Filip Gusev. „Sisters on Wire“ muzikos albumo įrašymas, leidyba ir pristatymas Lietuvoje bei užsienyje – 1000 €
24. VšĮ „Vilniaus reviu“. Lietuvių poezija angliškai: tekstas ir garsas – 5000 €
25. VšĮ „Liūdni slibinai“. Dominyko Vaitiekūno debiutinės muzikinės programos „Super Sapiens“ užbaigimas ir pristatymas – 4000 €
26. Giedrius Nakas. Giedriaus Nako autorinės džiazo muzikos programos kūryba, atlikimas ir įrašymas – 500 €
27. VšĮ „Stop! Idea“. Solinės aktorės Aistės Lasytės muzikinės programos sukūrimas ir parodymas – 3000 €
28. VšĮ „Meno žmonės“. Grupės „G&G Sindikatas“ dvigubo gyvo garso muzikinio albumo „Unplugged“ išleidimas – 2600 €

2016-10-18 Įvyko Asociacijos LATGA Tarybos posėdis, kuriame paskirstytos Kūrybinės veiklos fondo lėšos. 

Kūrybinės veiklos fondo lėšų skirstymas:

1. VšĮ „Ars & Sonoris“. Šiuolaikinės sakralinės muzikos ciklai. Žolinės laikotarpio sakralinė muzika – 2000 €
2. VšĮ „Remigijaus akcija“. Muzikos apdovanojimų šventė „ŠAMA 2017“ – 1000 €
3. VšĮ „Geros muzikos ekspertai“. Kompaktinės plokštelės „Ethnic Mood“ leidyba – 1000 €
4. UAB „ZUZI leidyba“. Alvydo Jegelevičiaus albumas „Baltas lino gyvenimas“ – 1500 €
5. VšĮ „Savaitraštis Nemunas“. 12 straipsnių ciklas „Šiuolaikinė muzika. Asmenybės“ – 1380 €
6. Donaldas Žvybas. Grupės „Ir visa tai kas yra gražu“ albumo „Paradas“ vinilinės plokštelės leidyba – 1000 €
7. VšĮ „Metų projektai“. Grupės „Lemon Joy“ muzikinio albumo ir vinilinės plokštelės „Willkommen“ leidyba – 1500 €
8. VšĮ „Scenos ir estetikos mokykla“. ANIMA – partitūros ir jų audio bylos – 4000 €
9. VšĮ „Scenos ir estetikos mokykla“. Kūrybos tiltai – 2300 €
10. Lietuvos meno kūrėjų asociacija. 2016 m. Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija – 2000 €
11. VšĮ muzikinis teatras „Tamburinas“. Viktoro Minioto sceninio kūrinio „Musė – vilko pusė ir kiti“ pastatymas – 1600 €
12. VšĮ „Rašytojų klubas“. Tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“ – 7170 €
13. VšĮ „Lietuvos muzikos informacijos centras“. Lietuvos muzikos kultūros pristatymas tarptautinėse platformose – 9000 €
14. VšĮ „Lietuvos kompozitorių sąjunga“. Lietuvos kompozitorių muzikos kūrybos ir sklaidos programa – 12400 €
15. VšĮ „Bardai LT“ – Kristijono Ribaičio kompaktinės plokštelės „Vakar buvo rytoj“ išleidimas – 850 €
16. VšĮ „Scenos menai“. Grupės „ARBATA“ 15-ok metų gyvavimo proga leidžiamas vinilas „15+1“ ir jo pristatymo turas – 1500 €
17. VšĮ „Kompozitorių sąjungos fondas“. Nacionalinis moksleivių muzikos kūrinių konkursas „Mano nata“ – 2000 €
18. VšĮ „Bardai LT“ – Vlado Bagdono autorinių dainų kompaktinė plokštelė – 1500 €
19. Iį „Giedriaus Litvino garso įrašų studija“. Kęstučio Lušo dainos – 1500 €
20. Lietuvos dailininkų sąjunga. Dokumentinių trumpametražių filmų ciklas „Įkvėpti laisvės“ – 5000 €
21. VšĮ „IN SCRIPT“. Šokio trumpametražis filmas/muzikinis klipas – 4000 €
22. VšĮ „Lithuanian Shorts“. 11-asis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis – 2000 €
23. VšĮ „Kino pavasaris“. Studentų filmų konkursas – tiltas į sėkmingesnę autorių teisių apsaugą – 2000 €
24. VšĮ „Tautodailininkų sąjungos fondas. Pilnametražis dokumentinis filmas „Nuogi jausmai medyje“ – 4000 €
25. VšĮ „Kino pasaka“. Tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam 2016“ – 1000 €
26. VšĮ „Aloyzo Jančoro videoantologija“. Dokumentinis filmas „Tulpių laukas“. Paruošiamieji darbai – 4000 €
27. VšĮ „Naratyvas“. Ilgo metražo vaidybinio filmo „Advokatas“  scenarijus – 1500 €
28. VšĮ „Kino aljansas“. D. Narkevičiaus kuruojama filmų programa „Tai nutiko čia“ ir kino industrijai skirti renginiai – 3000 €

„Knygos per „Penki TV“: S. Paltanavičius žino, kur ieškoti žmogaus laimės recepto

Lapkritis pasitinka ne tik vėsa ir baigiančiais nukristi lapais, bet ir gausiomis literatūrinio pasaulio naujienomis. Šioje rudeniu nuspalvintoje laidoje „Knygos per „Penki TV““ kviečia į renginį, kuriame buvo paskelbta paauglių ir jaunimo literatūros konkurso, inicijuojamo leidyklos „Alma littera“, nugalėtoja. Taip pat Jūsų laukia susitikimas su Lietuvos gamtininku Selemonu Paltanavičiumi, kurio knyga „Maži ežiuko sapnai“ dalyvauja Metų knygos rinkimuose. Kartu su akad. Algirdu Gaižučiu nagrinėsime vaikų ir paauglių estetinio bei meninio ugdymo klausimus. O jaunųjų skaitytojų laukia nauja jiems skirtų knygų apžvalga.

Lapkričio knygų TOP 5: į kuriuos naujus kūrinius verta atkreipti dėmesį?

15min kas mėnesį pristato naujas knygas, kurių nereikėtų praleisti pro akis. Šįkart pristatome 5 neseniai pasirodžiusias įvairių žanrų knygas.

Šį kartą mėnesio knyga tapo Emily St. John Mandel knyga „Vienuolikta stotis“. Parašyti originalų postapokaliptinį romaną šiais laikais atrodo gana sudėtinga užduotis. Paslysti ant klišių ir ant jau aprašytų vaizdinių yra be galo lengva. Tačiau Emily St.John Mandel pavyko. „Vienuolikta stotis“ – puikiai parašytas, nemažai filosofinių poteksčių turintis romanas su stipriais personažais, smarkiai išsiskiriantis iš kitų distopinių, postapokaliptinių romanų. Šis sąrašas – subjektyvus požiūris, o kokios knygos įspūdį paliko jums?

MĖNESIO KNYGA

Emily St. John Mandel „Vienuolikta stotis“ (Rašytojų sąjungos leidykla, iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė)

KAM: Ieškantiems originalaus distopinio romano

KITOS REKOMENDUOJAMOS KNYGOS

Lauren Groff „Moiros ir Furijos“ („Baltos lankos“, iš anglų kalbos vertė Aistė Kvedaraitė-Nichols)

KAM: Ieškantiems įdomia forma parašytos knygos apie santuoką ir joje slepiamas paslaptis

Ian McEwan „Vaiko gerovė“ („Jotema“, iš anglų kalbos vertė Rasa Racevičiūtė)

KAM: Mėgstantiems santūriu stiliumi parašytas giliai psichologines knygas

Jorge Luis Borges „Smėlio knyga“ (Rašytojų sąjungos leidykla, iš ispanų kalbos vertė Linas Rybelis)

KAM: Norintiems perskaityti vienus įdomiausių XX a. smulkiosios prozos kūrinius

Margarita Matulytė, Agnė Narušytė „Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija 1839–1945“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla)

KAM: Besidomintiems fotografija, Lietuvos meno istorija

„Knygos per „Penki TV“: K. Urba apie idealią knygą vaikams ir naujas R. Dimos romanas

Šioje laidoje „Penki TV“ kviečia Jus atversti naują rašytojo Regimanto Dimos istorinį romaną „Bronislovas ir imperatorius“, kurio painus ir intrigų kupinas siužetas pakvies pasinerti į XIX a. nuotykius. Taip pat Jūsų laukia susitikimas su kone žinomiausiu Lietuvoje vaikų literatūros kritiku Kęstučiu Urba, išgirsite pasakojimą apie jo kelią į vaikų literatūrą, kūrybą ir, žinoma, knygas mažiausiems skaitytojams. Laidoje taip pat pamatysite reportažą iš Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų skyriaus atidarymo šventės. Jūsų taip pat laukia rubrika vaikams, Metų knygos rinkimuose dalyvaujančių vaikų knygų penketukas ir konkursas knygai laimėti.

Metų knygos rinkimai: skelbiami išskirtiniausių kūrinių penketukai

Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacijos inicijuota ir kartu su Kultūros ministerija, Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija, Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka rengiama akcija „Metų knygos rinkimai“ vėl kviečia skaitytojus rinkti labiausiai patikusias lietuvių autorių knygas.

Dvyliktą kartą vykstančiais knygų rinkimais siekiama skatinti Lietuvos gyventojus domėtis šiuolaikine lietuvių literatūra ir atkreipti dėmesį į geriausius jos kūrinius, populiarinti skaitymą kaip prasmingą, patrauklų ir privilegijuotą užsiėmimą. Šiemet knygų penketukai išrinkti tik trijose kategorijose: knygos suaugusiesiems, poezijos knygos ir knygos vaikams. Pasak knygų vaikams ir paaugliams vertinimo komisijos pirmininkės Renatos Šerelytės, šiemet paauglių knygų penketukas nėra teikiamas dėl nepakankamai kokybiškų tekstų, estetinių reikalavimų neatitikimo, redaktoriaus darbo trūkumo.

Norime, kad į pastabas pagaliau reaguotų ir leidėjai, ir patys autoriai atsakingiau žvelgtų į knygos koncepciją, estetinę jos išvaizdą ir teksto kokybę“, – teigia R. Šerelytė. Akcijoje dalyvaujančios knygos yra parašytos šiuolaikinių lietuvių autorių ir išleistos nuo 2015 m. rugsėjo 1 dienos iki 2016 m. rugpjūčio 31 dienos.

Knygų vaikams penketuką šiemet atrinko: R. Šerelytė (rašytoja, vertinimo komisijos pirmininkė), Goda Baranauskaitė (filologė, Vilniaus universiteto magistrantė), Rūta Elijošaitytė (VšĮ „Laikas skaityti“ direktorė), Eglė Nachajienė (Vilniaus „Ryto“ progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė), Asta Skujytė-Razmienė (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Etnologijos studijų programos doktorantė, Tautosakos archyvo skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja).

Knygų suaugusiesiems ir poezijos ekspertų komisiją šiemet sudarė: Rimantas Kmita (rašytojas ir literatūros kritikas, komisijos pirmininkas), Gytis Norvilas (poetas, savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius), Giedra Radvilavičiūtė (rašytoja), Neringa Mikalauskienė (rašytoja, literatūros kritikė), Virginija Cibarauskė (literatūros kritikė).

Knygų suaugusiesiems penketukas:

1. Eugenijus Ališanka, „Empedoklio batas. Tolimųjų reisų esė“, (Tyto alba, 2016);
2. Danutė Kalinauskaitė, „Skersvėjų namai“, novelės (Tyto alba, 2015);
3. Kęstutis Navakas, „Vyno kopija“, romanas (Tyto alba, 2016);
4. Violeta Palčinskaitė, „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“, atsiminimai (Tyto alba, 2015);
5. Rolandas Rastauskas, „Trečias tomas“, esė ir kiti tekstai (Apostrofa, 2015).

Poezijos knygų penketukas:

1. Eugenijus Ališanka, „Stuburo tik punktyrai“, eilėraščiai (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016);
2. Mantas Balakauskas, „Roma“, eilėraščiai (Versus aureus, 2016);
3. Stasys Eidrigevičius, „Giedanti gaidžio galva = Giedanti gaidžia gàlva“, poema (Apostrofa, 2016);
4. Dainius Gintalas, „Adatos“, eilėraščiai (Tyto alba, 2016);
5. Giedrė Kazlauskaitė, „Singerstraum“, eilėraščiai (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016).

Knygų vaikams penketukas:

1. Gendrutis Morkūnas, „Traškančios žvaigždės“, apsakymai, iliustravo Marius Zavadskis (Aštuntoji diena, 2015);
2. Selemonas Paltanavičius, „Maži ežiuko sapnai“, pasaka, iliustravo Lina Eitmanytė-Valužienė (Nieko rimto, 2015);
3. Nadia Kovaliova, „Meškis ir žąsis“, iliustravo autorė (Nieko rimto, 2015).
4. Aidas Jurašius, „Akmenukų pasakos“, iliustravo Jurga Šarmavičiūtė (Labdaros ir paramos fondas Švieskime vaikus, 2015);
5. Jurga Baltrukonytė, „Filmukai“, iliustravo Algis Kriščiūnas (Alma litera, 2016).

„Tyto alba“ pristatė 11 naujų lietuvių rašytojų kūrinių: nuo klasikų iki debiutantų

Viena svarbiausių šalies leidyklų „Tyto alba“ ketvirtadienį vykusios spaudos konferencijos metu kvietė susipažinti lietuvių literatūros naujienomis – renginyje dalyvavo net 11-a autorių, kurių knygos ką tik pasirodė ar jau netrukus pasieks knygynų lentynas.

Kaip teigė leidyklos direktorė Lolita Varanavičienė, šį susitikimą galima pradėti nuo geros naujienos – knygos Lietuvoje nemirė, o lietuvių autoriai kaip niekad geidžiami ir laukiami, nors skaitytojų, deja, mažėja. „Šiųmetė [rašytojų] grupė mums patiems atrodo labai įdomi. Turime klasikų ir debiutantų, grožinės literatūros, negrožinės bei tarpinio žanro pavyzdžių. Yra leidyklos surastų grynuolių ir mus pasirinkusių patyrusių autorių, kurie iki šiol knygas leido kitose leidyklose“, – sakė L.Varanavičienė.

Savo kūrinį pirmasis pristatė eseistas Eugenijus Ališanka, kurio knyga „Empedoklio batas. Tolimųjų reisų esė“ pasirodė dar šį birželį. Knygoje E.Ališanka gilinasi į šiandienio žmogaus situaciją, o kultūriniais kontekstais prisotintus tekstus konstruoja atsisakydamas linijinio pasakojimo. 

Paklaustas, kaip gimė knygos pavadinimas, rašytojas teigė, jog jam jaunystėje didelį įspūdį padarė graikų filosofo Empedoklio teorija, teigianti, jog pasaulį valdo meilės ir neapykantos jėgos, o kosmose skraido įvairios kūno dalys, kurios šių jėgų dėka jungiasi į įvairiausias kombinacijas.

„Literatūrinis tekstas, bent jau kaip aš jį dabar įsivaizduoju, atsiranda labai panašiai. Yra tam tikros detalės, tam tikri vaizdiniai, atmintys, vaizduotės nuoplaišos, sapnai – ir visa tai vienaip ar kitaip jungiasi tekste“, – sakė rašytojas. Tęsdamas pasakojimą apie knygos pavadinimo gimimą, E.Ališanka priminė ir legendą apie Empedoklį – sakoma, kad jam įšokus į ugnikalnį, šis išspjovė vieną filosofo batą.

Tarp pernai lietuvių dažniausiai skaitytų knygų – ir A. Tapino romanas

Asociacija LATGA Kultūros ministerijai neseniai pateikė autorinio atlyginimo paskirstymo už knygų ir kitų leidinių panaudą bibliotekose 2015 metų ataskaitą. Iš jos matyti, kad 2015 m. iš lietuvių autorių daugiausia skaitytos vaikų ir paauglių rašytojo Vytauto Račicko knygos. Iš mokslinės literatūros autorių populiariausia Viktorija Daujotytė. 2015 m. daugiausia skaitytojams išduotas lietuviškos grožinės literatūros kūrinys – Roko Flick knyga „Ema, pastoriaus dukra“.

„V. Račicko knygos paimtos beveik 30 tūkst. kartų, 10-oje vietoje esančios Kristinos Sabaliauskaitės knygos skaitytojoms išduotos per 5 tūkst. kartų. Skaitomiausių lietuviškos grožinės literatūros kūrėjų dešimtuke galima rasti ir Romualdą Granauską, Ireną Buivydaitę-Kupčinskienę, Algimantą Čekuolį, Eleną De Strozzi, Vytautą Ažušilį, Jurgą Ivanauskaitę, Vytautą V. Landsbergį, Renatą Šerelytę-Mendeikienę“, – ataskaitą apžvelgia Asociacijos LATGA Kūrinių panaudos ir reprografinio atgaminimo poskyrio vadovė Jurga Bražiūnienė.

Populiariausių 2015 m. knygų sąraše be Roko Flick knygos „Ema, pastoriaus dukra“ taip pat yra Jolitos Herlyn kūrinys „Mano vyrai ir jų žmonos“, R. Granausko „Trečias gyvenimas“, Rūtos Vanagaitės „Ne bobų vasara“, I. Buivydaitės-Kupčinskienės „Kitapus rūko“, Jurgos Jancikevičiūtės „Mėlynas rūkas“ (I d.), Andriaus Tapino „Vilko valanda“, Ginos Viliūnienės „Vilniaus Madona“, Agnės Žagrakalytės „Eigulio duktė: Byla F 117“, Elenos De Strozzi „Laiko upės slenksčiai“, rašoma pranešime spaudai.                 

Mokslinės literatūros autorių sąraše lyderiauja V. Daujotytė, jos knygos skaitytojams išduotos beveik 3 tūkst. kartų. Taip pat lietuviai gana aktyviai skaitė Norberto Vėliaus, Filomenos Taunytės Algimanto Sakalo, Rositos Lekavičienės ir kitų darbus.  

Užsienio autorių grožinės literatūros populiariausių knygų dešimtuko viršūnėje – Aleksandros Marininos „Nutrauktos gijos“ I t. (vertėjas J. Gimberis). Ši knyga skaitytojams išduota per 3 tūkst. kartų. Ne daug nuo jų atsiliko Jerome`o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ (vertėjas P. Gasiulis), Sandros Brown „Skandalas“ (vertėjas D. Masilionis) ir kitos knygos.  

Populiariausia užsienio grožinės literatūros vertėja – Danguolė Žalytė. Populiariausias grožinės literatūros dailininkas – Agnius Tarabilda, o tarp iliustratorių – Alfreda Steponavičienė.

2016 metų gegužę pasirašius sutartį su Kultūros ministerija už knygų panaudą bibliotekose 2015 metais, autoriams buvo skirta 228480 Eur, t. y. 40806 Eur, t. y. 18 % daugiau nei praėjusiais metais.

2015 metų autorinio atlyginimo už knygų panaudą paskirstyme dalyvavo 1373 Lietuvos autoriai, kurie pateikė paraiškas Asociacijai LATGA. Beje, tam, kad gautų atlyginimą už tokį kūrinių panaudojimą, knygų autoriams ir bendraautoriams LATGA nariais tapti nebūtina, pakanka tiesiog užpildyti atitinkamas paraiškos formas. Visi autoriai, gaunantys atlyginimą už knygų ir kitų leidinių panaudą bibliotekose, taip pat dalyvauja atlyginimo už kūrinių reprografinį atgaminimą paskirstyme. Atlyginimas paskirstomas kartą metuose iki birželio mėn.1 d.

Autorinio atlyginimo už knygų panaudą bibliotekose paskirstyme dalyvavo ir 19 užsienio autorių, kuriems atstovauja Airijos kolektyvinio administravimo bendrija (The Irish Copyright Licensing Agency). Autorinis atlyginimas iš viso buvo paskirstytas 1337 autoriams. 36 autorių knygos nebuvo paimtos skaityti nė karto.

Autorinio atlyginimo paskirstyme dalyvavo 800 knygų tekstų autoriai, 429 vertėjai, 113 iliustruotojai ir 31 knygos dailininkų. Per 2015 metus užregistruoti 107 nauji autoriai.

Informacija buvo renkama iš 64 bibliotekų, kuriose yra pilnai įdiegta LIBIS (Lietuvos integrali bibliotekų informacinė sistema).

2015 m. autorinis atlyginimas paskirstytas: knygų tekstų autoriams 65407,24 Eur (2014 m. 50241,55 Eur), vertėjams 120523,35 Eur (2014 m. 101936,45 Eur), iliustruotojams ir knygų dailininkams 19563,87 Eur (2014 m. 16634,67 Eur), meno albumų autoriams 137,54 Eur (2014 m. 94,33 Eur). Iš viso autoriams paskirstyti 205632 Eur. Lietuvos autoriams paskirstyta 204677,12 Eur. Užsienio autoriams – 954,88 Eur.

2015 METŲ POPULIARIAUSIŲ AUTORIŲ DEŠIMTUKAI

GROŽINĖS LITERATŪROS AUTORIAI

1. Vytautas Račickas                                                          
2. Romualdas Granauskas                                                  
3. Irena Buivydaitė-Kupčinskienė                                      
4. Elena De Strozzi                                        
5. Vytautas V. Landsbergis                                                
6. Algimantas Čekuolis                                  
7. Vytautas Ažušilis                                      
8. Jurga Ivanauskaitė                                                          
9. Renata Šerelytė                                          
10. Kristina Sabaliauskaitė         

POPULIARIAUSIOS LIETUVIŲ AUTORIŲ GROŽINĖS LITERATŪROS KNYGOS

1. Rokas Flick „Ema, pastoriaus dukra“                                                              
2. Jolita Herlyn „Mano vyrai ir jų žmonos“                                                          
3. Romualdas Granauskas „Trečias gyvenimas“                                                  
4. Rūta Vanagaitė „Ne Bobų vasara“                                                                  
5. Irena Buivydaitė-Kupčinskienė „Kitapus veidrodžio“                                    
6. Jurga Jancikevičiūtė „Mėlynas rūkas“ I d.                                                        
7. Andrius Tapinas „Vilko valanda“                                                                    
8. Gina Viliūnienė „Vilniaus Madona“                                          
9. Agnė Žagrakalytė-Platelienė „Eigulio duktė: Byla F 117“                              
10. Elena De Strozzi „Laiko upės slenksčiai“        
                                                 

MOKSLINĖS LITERATŪROS AUTORIAI

1. Viktorija Daujotytė                                                        
2. Norbertas Vėlius                                                            
3. Filomena Taunytė-Paškonienė                                        
4. Dalia Antinienė                                                              
5. Rosita Lekavičienė                                                        
6. Algimantas Sakalas                                                        
7. Junona Almonaitienė                                                      
8. Visvaldas Legkauskas                                                    
9. Arvydas Pajuodis                                                          
10. Vitalija Bagdžiūnienė                                                     

POPULIARIAUSIOS LIETUVIŲ AUTORIŲ MOKSLINĖS, DALYKINĖS LITERATŪROS KNYGOS

1. Vytautas Pranulis, Arvydas Pajuodis, Regina Virvilaitė, Sigitas Urbonavičius „Marketingas“.
2. Filomena Taunytė „7 nuodėmės ir 12 ligų“.                                  
3. Filomena Taunytė „9/10 laimės“.                              
4. Algimantas Sakalas „Personalo vadyba“.                                                          
5. Zita Vasiliauskaitė, Rosita Lekavičienė, Junona Almonaitienė, Dalia Antinienė „Bendravimo psichologija šiuolaikiškai“.
6. Filomena Taunytė „Laimingas senelių gyvenimas“                                            
7. Alfonsas Laurinavičius, Roma Jusienė „Psichologija“                                                            
8. Visvaldas Legkauskas „Vaiko ir paauglio psichologija“                                    
9. Jūratė Baranova „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas“                                          
10. Autorių kolektyvas „Psichologija šiandien“  
                           

POPULIARIAUSIOS UŽSIENIO AUTORIŲ GROŽINĖS LITERATŪROS KNYGOS

1. Aleksandra Marinina „Nutrauktos gijos“ I t. (vertėjas J. Gimberis)                
2. Gillian Flynn „Dingusi“ (vertėja D. Zaikauskienė)                            
3. Michael Robotham „Įtariamasis“ (vertėjas V. Petrukaitis)                  
4. Santa Montefiore „Neužmiršk manęs“  (vertėja I. Buivydaitė-Kupčinskienė)
5. Lucinda Riley „Levandų sodas“ (vertėja A. Karsokienė)                                                              
6. Sandra Brown „Skandalas“ (vertėjas D. Masilionis)                                                
7. Christina Beker Kline „Našlaičių traukinys“ (vertėja Z. Marys)          
8. Jeffrey Archer „Tik laikas parodys“ (vertėja I. Žakevičienė)                                    
9. Jerome David Selindger „Rugiuose prie bedugnės“  (vertėjas P. Gasiulis)    
10. Mary Higgins Clark „Mėnesiena tau tinka“ (vertėja V. Vitkūnienė)

Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino nutarimą dėl dokumentų privalomųjų egzempliorių skaičiaus ir jų perdavimo bibliotekoms

2016 m. birželio 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė  (LRV) patvirtino 1996 m. lapkričio 22 d. nutarimo Nr. 1389 „Dėl dokumentų privalomųjų egzempliorių skaičiaus ir jų perdavimo bibliotekoms“ pakeitimus.

LRV nustatė, jog tiražui esant didesniam nei 100 egzempliorių, viešosios informacijos rengėjai per 20 darbo dienų nuo visų rūšių dokumentų tiražo išleidimo datos turi perduoti nemokamus privalomuosius egzempliorius: Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai leidinio 2 egzempliorius, o Kauno apskrities viešajai bibliotekai, Vilniaus universiteto bibliotekai, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai ir Lietuvos technikos bibliotekai 1 egzempliorių. Tiražui esant nuo 20 iki 100 nemokamus privalomuosius egzempliorius privaloma perduoti: Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai 2 egzempliorius ir Lietuvos technikos bibliotekai vieną egzempliorių.

Elektronine forma išleistų dokumentų vieną privalomąjį egzempliorių per 20 d. d. nuo dokumento išleidimo dienos privaloma perduoti Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai. Elektronine forma išleisto dokumento Lietuvos bibliotekų fonde pateikti nereikia tik tuo atveju, jeigu dokumentas jau yra perduotas įprastinėje, materialioje formoje.

Lietuvos leidėjų asociacija (LLA), dar 2015 metų gruodžio mėnesį, raštu pateikė pastabas ir pasiūlymus dėl nutarimo Nr. 1389 pakeitimo projekto bei dalyvavo nutarimo rengime. 

Vaizduotės pasaulio dirigentas

(Tekstas publikuotas dienraštyje 7 meno dienos 2016-05-27)

KALBAMĖS SU ILIUSTRUOTOJU KĘSTUČIU KASPARAVIČIUM IR JO PARODOS KURATORE DR. JOLITA LIŠKEVIČIENE

Bolonijos vaikų knygų mugės metu šio miesto Meno ir istorijos bibliotekoje (Biblioteca dʼArte e di Storia di San Giorgio in Poggiale) balandžio 6–29 d. veikė dailininko Kęstučio Kasparavičiaus retrospektyvinė paroda „Dirigentas su teptuku“, pristatanti 30 jo kūrybos metų, apie 100 iliustracijų ir knygų. Parodą surengė Lietuvos kultūros institutas, bendradarbiaudamas su Lietuvos kultūros atašė Italijoje Julija Reklaite.

Bolonija yra ypatinga iliustruotojo biografijos erdvė: čia jis buvo įvertintas garbingu UNICEF diplomu „Illustrator of the Year“ (1994), apdovanotas „Award for Excellence“ (2003), net 13 kartų jo iliustracijos buvo atrinktos į kasmetinę konkursinę iliustruotojų parodą („Illustrators Exhibition“). Bolonijos bibliotekoje įrengti stendai leido parodos lankytojams iš arti apžiūrėti kiekvieną Kęstučio Kasparavičiaus kūrinių detalę, pakeliauti visais piešinių ir vaizduotės labirintais, praeiti pro visas duris, pažiūrėti į visus langus…

Pasak parodos kuratorės dr. Jolitos Liškevičienės, būtent tai sudaro išskirtinio Lietuvos dailininko ir rašytojo kūrybos esmę: joje užkoduota vaizduotę išlaisvinanti galia. Apie Bolonijos patirtis ir parodoje nubrėžtą Kęstučio Kasparavičiaus kūrybos kelią kalbėjomės Vilniuje, prie dailininko stalo, kur gimė visas didžiulis jo diriguojamų personažų „choras“ (ir šios parodos sumanymas).

Kaip suformulavote parodos koncepciją?

Jolita Liškevičienė: Iš tiesų buvo taip: kiekvienas turėjome savo viziją, Kęstutis su manąja iš pradžių nesutiko.

Kęstutis Kasparavičius: Jolita norėjo į parodą įtraukti visą mano kūrybą nuo pat pradžių – 1984-ųjų iliustracijų leidiniui „Įdomiųjų darbų pamokos“. Man neatrodė, kad verta – juk pradėjau nuo choro dirigavimo M.K. Čiurlionio meno mokykloje, Vilniaus dailės institute baigiau dizaino specialybę – jau 26-erių. Iki tol net nebuvau bandęs iliustruoti. Taip išėjo, kad gan greitai, nuo 1990-ųjų, pradėjau dirbti su vokiečių leidėjais. Manau, kad mano kūrybos pradžia buvo tai, ką kiti daro dar būdami studentais. Aš mokiausi piešdamas savo pirmąsias iliustracijas!

J. L.: O aš manau, kad tikrai vertėjo parodyti ir šį etapą: tarkime, 1989 m. išleistos „Lietuviškos pasakos“ buvo labai didelės apimties ir reikšmingas darbas, taip pat ir „Baronas Miunchauzenas“ (1987). Juk negali menininkas iš karto būti brandus, labai įdomu stebėti jo raidą. Kęstučio kūryba pirmose knygose yra kitokia negu mums pažįstama dabar, jis naudojo kitą techniką – spalvino akvarele, štrichavo, taip išgaudavo apimtis. Tuo metu Kęstutis Kasparavičius daug mokėsi iš meno istorijos, ieškojo pirmavaizdžių, taip pat jau matome pirmuosius siurrealizmo bruožus – visa tai pristatėme pirmojoje parodos dalyje kaip savojo stiliaus paiešką. Nuo 1992-ųjų dailininko braižas pradėjo labai stipriai keistis, įvyko lūžis, susijęs su vokiško konteksto įtaka. Per dešimtį metų (iki 2002 m.) Kęstutis Kasparavičius tapo tuo, kuo yra dabar, ištobulinęs nonsenso estetiką ir kitus unikalius savo kūrybos bruožus.

O kaip vis dėlto prie to prisidėjo darbas su vokiečių užsakymais?

K. K.: 1990 m. pelniau apdovanojimą „Auksinis pieštukas“ Belgrade ir tai atvėrė kelią tarptautiniams užsakymams. Dirbti Vokietijos miesto Eslingeno leidyklai tikrai nebuvo lengva, mano patirtis su „Vaga“ ar „Vyturiu“ buvo visiškai kitokia, darydavau, kaip išeina, niekas neturėdavo pastabų. Eslingene viskas buvo kitaip: siųsdavau eskizus jų meno redaktoriui Matthiasui Bergui, perpiešdavau po keletą sykių, šlifuodavau. Reikalavimų būdavo daugybė, net galėdavo paprašyti keisti techniką. Ir keičiau – iš pradžių sukandęs dantis, galvojau, kad gal visai neblogai man sekėsi štrichuoti… O dabar džiaugiuosi, kad išėjau tokį muštrą. Manau, kad pirmosios pora knygelių ne kaži kaip pavyko, bet paskui įsivažiavau.

J. L.: Vokietijos leidėjai reikalavo kanonų, griežto iliustracijų kiekio, laikytis terminų.

K. K.: Ir negalėdavai ginčytis, nes jie – aukšto lygio, patyrę profesionalai, kurie, beje, yra man sakę, kad labiau mėgsta dirbti su jaunais dailininkais. Manau, kad ši patirtis ir padarė mane tikru iliustruotoju.

J. L.: Šiame etape labiausiai Kęstučio Kasparavičiaus vaizduotę išlaisvino iliustracijos Edwardo Learo knygai „Antis ir kengūra“ („Esslinger“, 1992). Learas vadinamas nonsenso estetikos pradininku literatūroje vaikams. Man atrodo, kad šis užsakymas buvo lemtingas Kęstučiui: jis galų gale gavo galimybę nebūti pririštas prie teksto. Parodos Bolonijoje katalogo viršelyje įdėjome iliustraciją iš šios Learo knygos, nes joje – Kasparavičiaus kūrybos esencija: čia yra ir knygos autoriaus portretas, ir kartu dailininko autoportretas. Skrybėlė yra tarsi vaizduotė, o joje – įvairios durys, laiptai, langai, kviečiantys užeiti ir skaitytojo fantaziją. 1992–2002 m. laikotarpiu, kurį mes parodoje įvardijome kaip pagrindinių stilistinių krypčių susiformavimo laiką, išlaisvėjo ir dailininko personažai, jo iliustracijose pradėjo veikti siužetas. Šiųmetinėje Bolonijos vaikų knygų mugėje teko dalyvauti vienoje diskusijoje, jos dalyviai klausė – kada galima pasakyti, kad iliustracija knygai yra gera? Tada, kada tampi iliustracijos dalyviu, žiūrėdamas į ją jautiesi, tarsi atsidūrei jos viduje.

Beje, šiame Kęstučio Kasparavičiaus kūrybos laikotarpyje išskyrėme ir dvi kitas stilistines kryptis: tvirtėjant nonsenso estetikai, jis iliustravo ir klasikos kūrinius: „Pinokis“ („Coppenrath Verlag“, 1993), tos pačios leidyklos užsakytas „Spragtukas“ (1998), „Coliukė“ („Nieko rimto“, 2005), kitas knygas. Kaip žinome, visose pasakose yra reali ir fantastinė erdvė – būtent ši, be abejo, Kęstučiui visada daug artimesnė. Trečioji kryptis – realistinė estetika: Kasparavičius kūrė iliustracijas Fiodoro Dostojevskio „Sąžiningam vagiui“ („Grimm Press“, 1994). Taip pat jis pradėjo dirbti su amerikiečiais – leidykla „Boyds Mills Press“, kurie reikalavo tik realizmo.

Seimas pagerbė aktyviausius bibliotekų skaitytojus

Dar dvidešimt trys lietuvių literatūros kūriniai prašneks septyniomis pasaulio kalbomis

Lietuvos kultūros instituto vykdoma Vertimų skatinimo programa pirmą šių metų pusmetį finansuos 23 Lietuvos klasikų ir šiuolaikinių autorių knygų vertimus į vokiečių, anglų, ukrainiečių, prancūzų, italų, graikų, rusų kalbas. Didžioji dalis šių vertimų pasieks skaitytojus jau 2017 metais.

Pasak Lietuvos kultūros instituto direktorės Aušrinės Žilinskienės, panašias literatūros sklaidos programas turi kone kiekviena Europos šalis: „Literatūros vertimų skatinimas yra viena esminių ilgalaikės kultūros sklaidos priemonių. Išversta ir išleista knyga pradeda naują gyvenimą kitoje šalyje, ji perkama, skaitoma bibliotekose.“

Siekiant kultūros sklaidos vientisumo ir kryptingumo, vienas iš Vertimų skatinimo programos atrankos prioritetų yra paraiškos iš tų šalių, kur šiuo metu vystomi strateginiai Lietuvos kultūros pristatymo projektai: „Neatsitiktinai net dešimties autorių tekstai bus verčiami į vokiečių kalbą – 2017 m. Lietuva bus pagrindinė tarptautinės Leipcigo knygų mugės viešnia. 2018-aisiais kartu su Latvija ir Estija būsime Londono knygų mugės dėmesio centre, tad siekiame patekti ir į britų knygų leidybos rinką. Labai svarbūs yra vertimai į ukrainiečių kalbą, tokiu būdu užtikrinant, kad šių metų Lietuvos ir Ukrainos kultūros bendradarbiavimo projektas nebus vienkartinė renginių serija“, – reziumavo programos koordinatorė, Lietuvos kultūros instituto projektų vadovė Kotryna Pranckūnaitė.

2016 m. pirmajame Vertimų skatinimo programos etape bus finansuojami šie Vokietijos leidyklų planuojamų knygų vertimai: Antano Škėmos „Balta drobulė“ (vert. Claudia Sinning, leidykla „Guggolz Verlag“), Alvydo Šlepiko „Lietaus dievas ir kiti“ (vert. Markusas Roduneris, „Mitteldeutscher Verlag“), „Lietuvių liaudies pasakų rinktinė“ (vert. Irena Ülkekul, „Mitteldeutscher Verlag“), Eugenijaus Ališankos „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ (vert. Claudia Sinnig, „KLAK Verlag“), Marijos Drėmaitės „Architektūra ir gyvenamoji statyba sovietinėje Lietuvoje“ (vert. į anglų kalbą – Darius Sužiedėlis, „DOM Publishers“), Algirdo Sabaliausko „Mes baltai“ (vert. Sandra Herrman, „Dr. Ludwig Reichert Verlag“).

Austrijos leidykla „Wieser Verlag“ rengiasi publikuoti net tris Corneliaus Hellio vertimus: Laimono Briedžio „Vilnius. City of Strangers“, Rimvydo Stankevičiaus „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ ir Renatos Šerelytės „Vėjo raitelis“.

Užsienio leidėjai domisi Undinės Radzevičiūtės romanu „Žuvys ir drakonai“: Vokietijoje knygą leis „Residenz Verlag“ (vert. C. Hellis), Jungtinėje Karalystėje – leidykla „And Other Stories“ (vert. Romas Kinka). Beje, „Žuvys ir drakonai“ – pirmas lietuvių autoriaus romanas, išverstas ir išleistas Jungtinėje Karalystėje.

Taip pat savo kelią pas anglakalbius skaitytojus pradės Jurgio Kunčino „Tūla“ (vert. Elizabeth Novickas, „Pica Pica Press“, JAV), , Ričardo Gavelio „Jaunojo žmogaus memuarai“ (vert. Jayde‘as Willas, „Vagabond Voices“, JK). Rimas Uzgiris vers Ilzės Butkutės „Poezijos rinktinę“ JAV leidyklai „A Midsummer Night‘s Press“.

Ukrainoje pasirodys Liongino Baliukevičiaus „Partizano Dzūko dienoraštis“ (vert. Vasilis Kapkanas, „Calvaria Publishing House“), Ellen Hinsley „Magnetic North. Conversations with Tomas Venclova“ (iš anglų k. verčia Oleksii Panych), knygą išleis Centre for Research of the History and Culture of East European Jewry, kuris imsis ir lietuvių autorių tekstams apie žydus Lietuvoje skirto almanacho „Egupec“ leidybos (tekstus almanachui vers Aušrelė Taranenko). Garsi Ukrainos poetė Marianna Kiyanovska verčia Gintaro Grajausko „Poezijos rinktinę“ leidyklai „Kompaniya Krok“.

Bus finansuojami du Prancūzijos leidyklas sudominę vertimai: Algirdo Juliaus Greimo „Iš arti iš toli“ (vert. Lina Perkauskytė, „Éditions Lambert-Lucas“) ir Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (vert. Jūratė Terleckaitė, „Editions du Rocher“). Italijos leidykla „Del Vecchio Editore“ leis Giedros Radvilavičiūtės „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ (vert. Adriano Cerri ir Irina Dvizova), Graikijos leidykla „Nefeli Publications“ – Dalios Staponkutės „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ (vert. Sotirios Souliotis). „Ivan Limbakh Publishing House“ (Rusija) planuose – Tomo Venclovos „Pagyrimas salai“ (vert. Vitalij Asovski, Anna Gerasimova, Georgij Jefremov ir kt.)

Martyno Vainilaičio premijos laureatas - Rimvydas Stankevičius

Gegužės 14 dieną poeto Martyno Vainilaičio sodyboje-muziejuje Vaitakarčmio kaime, Varėnos rajone, vyko 5-asis vaikų meninės kūrybos festivalis „Susitikimas ežio dvare“, kurį organizavo Varėnos rajono savivaldybės viešoji biblioteka.

Festivalio metu tradiciškai įteikta literatūrinė Martyno Vainilaičio premija, kurios laureatu šiemet tapo poetas Rimvydas Stankevičius, parašęs eiliuotą pasaką lietuvių mitologinių sakmių motyvais „Pūgos durys“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014). Pasak premijos skyrimo komisijos pirmininko doc. dr. Kęstučio Urbos, ir turiniu, ir eiliavimo meistryste „Pūgos durys“ labai artima M. Vainilaičio sakmėms. Premiją ir laureato diplomą rašytojui įteikė Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta.

Sodyboje-muziejuje veikė dailininko Šarūno Leonavičiaus piešinių paroda R. Stankevičiaus knygos „Pūgos durys“ motyvais.

Į premiją, be „Pūgos durų“, pretendavo dar dvi knygos: Kotrynos Zylės „Milžinas mažylis“ („Aukso žuvys“, 2014) ir Virginos Šukytės „Stebuklų pripoškėjęs pasaulis“ („700 eilučių“, 2015).

Rytis Zemkauskas apie restauruotą Prezidento Valdo Adamkaus biblioteką: „Tai galėtų būti Lietuvos socialinio tinklo centras“

I.Šimonytė: spausdintos knygos egzistuos, kol bus tokių išprotėjusių dėl knygų kaip aš

Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja Ingrida Šimonytė neslepia, kad yra didelė knygų gerbėja. „Esu knygų žiurkė“, – laidai „15min knygos“ pasakojo ekonomistė. O kokius kūrinius ji skaito?

Į interviu I.Šimonytė atvyko nešina savo mėgstamiausia knyga – čekų rašytojo Jaroslavo Hašeko romanu „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“.

Knyga – 1987 metų leidimo. Tokios dar reikėtų gerai paieškoti. Viename iš jos puslapių – sunkiai įskaitomas bibliotekos antspaudas. „Jei žinočiau, kuriai bibliotekai ši knyga priklauso – grąžinčiau. Kol kas ji lieka pas mane“, – sako I.Šimonytė.

Šis romanas jai – knygų knyga, kuri perskaityta per 20 kartų, tačiau vis dar žavi savo sąmoju.

Ką skaito Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja? Kokių knygų ji vengia? Kodėl knygos brangios? Jūsų dėmesiui – mėnesio „15min knygos“ interviu su I.Šimonyte.

Literatūros rojus Vietname – skaitytojai renkasi į knygoms skirtą gatvę

Vietname, Hošimino mieste, šių metų pradžioje atverta specialiai knygoms skirta gatvė. „Sipa USA“ fotografai apsilankė šiame skaitytojų rojuje.

Gatvės ilgis – per 100 metrų. O joje įsikūrę 20 knygynų, specialiai skaitymui ir diskusijoms skirtų erdvių. Čia taip pat galima rasti kavinių, leidyklų atstovybių ir, žinoma, daug skaitančių žmonių.

Iš knygiaus atsiminimų

Knygynas knygynui nelygu. Šitas man turėjo magišką aurą, kuri man jame dirbant virto kasdienybe, bet savo ypatingumą išlaikė visada.

1981–1990 m. dirbau vadinamajame Užsienio literatūros knygyne Vilniuje (paskutinius trejus metus puse etato, nes jau gaudavau vertimų). Oficialiuose dokumentuose jis buvo vadinamas Kapitalistinių ir besivystančių šalių literatūros knygynu, todėl buvo nepainiotinas (nors kai kas painiojo) su daug seniau įkurta vadinamųjų socialistinių šalių literatūra prekiaujančia „Draugyste“ Gedimino (tuo metu Lenino) prospekte (dabar ten vienas iš „Vagos“ knygynų).

O šis veikė Mokytojų namų pastate priešais Moniuškos skverelį, paskui dėl remonto trumpam buvo iškeltas į Dominikonų (tada Garelio) gatvę ir ilgam – į Šv. Mikalojaus (tada Kretingos) gatvę priešais to paties vardo bažnyčią, o galiausiai vėl sugrįžo į Mokytojų namus, bet jau į didesnį plotą.

Kaipgi aš jame atsidūriau? 1980 m. Vilniaus universitete anglistiką baigiau gerais rezultatais, bet neturėjau jokio noro dirbti pedagoginį darbą – nei universitete, nei juolab mokykloje. Dėl dviejų priežasčių – iš principo toks darbas man svetimas ir jam nesu gabus, be to, nenorėjau, jeigu būčiau dėstęs universitete literatūrą, pakliūti į privalomų ideologinių nuostatų pinkles. Tiesą sakant, pastarosios galimybės ir nebuvo (pusiau atsitiktinai atsirado kiek vėliau, bet ja nepasinaudojau) – visi, baigusieji anglų kalbą, buvo siunčiami į provinciją dirbti mokytojais, bet nemaža dalis susiveikdavo per blatą (dažniausiai padedami tėvų) asmeninius „pareikalavimus“ iš darboviečių Vilniuje ar kokiame kitame didesniame mieste. Taip ir aš pakliuvau vertėju į Žemės ūkio ekonomikos institutą Vilniuje – į kalną pakopomis lipantį pastatą dabartinėje Kudirkos gatvėje.

1981 m. pradžioje dabar jau nebežinau per kokius kanalus atėjo pasiūlymas dirbti tame knygyne, o kadangi institute verčiau nuobodžias nesuprantamybes (daugiausia Skaičiavimo centrui), kiek pasvarstęs sutikau. Knygynas buvo atidarytas anksčiau, ir jame, žinoma, lankydavausi. Puikiai atsimenu pirmą apsilankymą – lentynos dar buvo pustuštės, bet jau tada nusipirkau Dickenso „Our Mutual Friend“ ir su malonumu perskaičiau su visai kitokiu, negu jūsų įsivaizduojamu, požiūriu į Dickensą, bet tai jau kita istorija.

Tokie knygynai Sovietų Sąjungoje buvo įsteigti po 1975 m. Helsinkio sutarties, kuria sovietai buvo priversti veidmainiškai įsipareigoti gerbti žmogaus teises, puoselėti kultūrinius mainus ir pan. Regis, šių knygynų Sovietijoje buvo įsteigta septyniolika – visų „respublikų“ sostinėse, t. p. tuometiniame Leningrade ir Novosibirske. Vilniuje jis atidarytas 1978 m. spalį.

„Man Booker“ tarptautinę premiją pirmą kartą laimėjo rašytoja iš Pietų Korėjos

Rašytoja iš Pietų Korėjos Han Kang pirmadienį laimėjo „Man Booker“ tarptautinę premiją ir pasidalijo 50 tūkst. svarų (63 500 eurų) apdovanojimą su savo vertėja Deborah Smith, kuri ėmė mokytis korėjiečių kalbos vos treji metai prieš imdamasi vertimo.

45 metų Han Kang, rašytoja ir kūrybinio rašymo mokytoja, jau sulaukusi sėkmės Pietų Korėjoje, dabar, po „Vegetarės“ (The Vegetarian, Chaesik ju-ui-ja) pergalės, tikriausiai sulauks ir tarptautinio pardavimo šuolio.

„Man tokia garbė, – sakė ji AFP. – Šiame veikale figūruoja protagonistė, kuri nori tapti augalu ir palikti žmonių padermę, kad išsigelbėtų nuo tamsiosios žmogaus prigimties pusės.“

„Per šį ekstremalų naratyvą, jaučiau, galėjau paklausti sunkaus buvimo žmogumi klausimo“, – sakė Han Kang.

Ji yra pirmoji rašytoja iš Pietų Korėjos, gavusi „Man Booker“ premiją, kuri skiriama už geriausią romaną anglų kalba, išleistą Jungtinėje Karalystėje.

Vertinimo komisijos pirmininko Boydo Tonkino „lyriška ir kankinančia“ pavadinta knyga pasakoja apie tai, kaip paprasta moteris atsisako konvencijų trimis skirtingais atžvilgiais.

Atvirlaiškis Rasai. Pokalbis su Ričardu Šileika

Ričardas Šileika – smulkmenų meistras, kurio poezija gimsta iš kasdienybės detalių. Jis kuria nekurdamas ir būtent tai paradoksalus Ričardo meno grožis, kurį gali atrasti supakuotą mažuose maišeliuose, „užvakuotą“ stiklainiuose ar eksponuojamą degtukų dėžutėse, užfiksuotą nuotraukose ar surašytą atvirlaiškiuose.

R. Šileiką kalbina Rasa Judickaitė.

Ką Jums reiškia būti žinomu žmogumi? Ar tai Jums svarbu? Ar siekiate pripažinimo?

Iš pradžių mums, Rasa, reikia išsiaiškinti, kas yra žinomumo sąvoka.

Sakykim, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Algirdą Šeškų – esu pagrįstai įsitikinęs – toli gražu žino net ne visi jo kolegos fotografai. Jųjų ausų nėra pasiekusi Šeškaus pavardė, o ką jau kalbėti apie jo kūrybą, meno darbus, albumus, knygas, parodas.

Ar žinomas žmogus vadintinas tasai, kurio vardą ir pavardę gausiai pateikia interneto paieškos sistema?

Žinomumas yra labai sąlygiška kategorija. Štai mudu, Rasa, susipažinome kavinėje „Balti drambliai“ ir dabar esame abu žinomi žmonės – vienas kitam.

Aš pats pažįstu apie porą šimtų žmonių. Tai yra su jais visais esu kartą ar kelis susitikęs ir bendravęs. Išeina, aš jiems esu žinomas žmogus. Ir jie man visi žinomi.

Toliau rutuliojant šį reikaliuką išaiškėja, kad visgi man labiau už žinomumą priimtinesnis pažįstamumas, tai yra tam tikras santykis.

Jūsų kūryba labai įvairi. Kodėl Jūs neišsitenkate, pavyzdžiui, vien tik poezijoje? Kas atsitinka, kad renkatės tokią meno įvairovę?

Matyt, apie tokius kaip aš sakoma nenusėdi vietoje. Kokioje vietoje? Manding, aš realios sėdimos vietos iš tikrųjų ir neturiu. Mes visi neturime jokių vietų. Tai tik iliuzija. Štai važiuodamas autobusu stoviu prie lango, vos tik krusteliu pažymėti taloną, žiū - mano „turėta“ vieta jau užimta kito – beviečio. Visos vietos, visi titulai, visos minkštos ir pusminkštės kėdės, visi „mano“ yra šakėmis ant vandens rašyti.

Pasaulis įvairialypis, įvairiaplaukis, įvairiaskonis, įvairiapozis, todėl geidu ragauti jo visų kąsnelių. Mane labiausiai domina kitiems pro akis praslystantys dalykai. Adata šieno vežime, yla maiše ir juodas katinas juodame kambaryje. Smulkmenos. Kurios viso sąmonės eterio negožia savo aktyviu socialumu, politiškumu, globalumu. Kurios tik praslysta pro pirštus, pro traukinio langą, kurios pasimeta tarp knygos puslapių, užkrenta už lovos, telpa į kišenę ir patogiai įglunda saujoje.

Įvairovė – išsimovus rankovė. Surimavau nesąmoningai. Tai, žinai, Rasa, kad man rūpi, kad knieti, kad maga. Smalsu – nors susiriesk. Gal priežastis ta, kad esu pernelyg atviras aplinkai? Gal priežastis ta, kad esu pernelyg plevėsuojantis, imlus, kibus, magnetiškas? Gal priežastis ta, kad esu ne profesionalas, o visiškiausias mėgėjas.

Tikėtina, kad pati įvairovė renkasi ir pasirenka mane. Savo giesmėms giedoti, savo lizdus krauti ir kiaušinaičius perėti. Aha-ha.

Lietuviškas komiksas suaugusiems apie 90-ųjų kartą ieško savo skaitytojų

Jeigu vaikystėje rinkote „Turbo“ gumos popierėlius, turėjote telefoną „Nokia 3310“, žiūrėdavote „Mauglį“, jeigu Jūsų tėvai ir seneliai dalyvavo Sąjūdyje, o Jūs matėte, kaip sovietinė Lietuva tampa vakarietiškąja, jeigu žinote, kas yra 90 – ųjų karta – didelė tikimybė, jog naujas Gerdos Jord komiksų romanas „Gertrūda“ yra ir apie jus. „Knygstarterio“ platformoje knyga šiuo metu ieško savo skaitytojų.

„Gertrūda“ – jau antrasis Gerdos Jord komiksas suaugusiems ir jaunimui. 2014 m. autorė kartu su Migle Anušauskaite išleido komiksą apie Darių ir Girėną „10 litų“. Knyga vėliau buvo apdovanota „Patriotų premija“.

„Gertrūda: grafinis Y kartos dienoraštis“ – tai komiksas apie Gertrūdą, gimusią 1985 m. Tarybų Lietuvoje, Marijampolės teritorijoje, ir mačiusią, kaip sovietinė šalis įsiveržia į Vakarų blizgesį. Kartu tai pasakojimas apie visą kartą, gimusią ant Nepriklausomybės slenksčio. Kartą, kuri dar žiūrėjo „Mauglį“ per „Šilelį“, bet po kelerių metų turėjo mokytis dirbti kompiuteriu. Kartą, kuri mokėsi n-tojoje vidurinėje mokykloje, iki nakties žaisdavo su draugais kieme, klausėsi „Foje“, patyliukais sliūkindavo į savo kambarį po mokyklos šokių, matė, kaip tėvai Kauno klinikose duoda kyšius seselėms, kartą, kuri pirmą kartą į užsienį išvyko užsidirbti skinant braškes ir išgyveno daug kitų dalykų, kuriuos ši knyga pažadina iš atminties miegamojo. Drauge tai ir jautrus pasakojimas apie draugystę, šeimą, meilę, savęs paieškas.

„Poezijos pavasariui“ – nauja J. Marcinkevičiaus rinktinė ir pirmoji M. Balakausko knyga

Lietuvoje prasidėjus „Poezijos pavasariui“ pasirodo ir daugiau poezijos knygų. Šį kartą dvi naujienas pristato ir leidykla „Versus aureus“.

Pirmoji Manto Balakausko poezijos knyga „Roma“ – kaip įrodymas, kad Roma yra ne tik Nerono, Felinio ir didžiųjų prekybos centrų amžinasis miestas. Roma yra ir amžinoji būsena, kurią išgyvena žmogus, žmonių pora, žmonių bendruomenė. Būsena, kupina keisčiausių paradoksų ir atviro žiaurumo, akivaizdaus absurdo ir kankinančių neurozių. Bet kartu – nepakartojamo grožio, t. y. poezijos, sklindančios vaizdais, žodžiais ir nuojautomis, besislepiančios pasaulio kultūros grynuoliuose ir (tyčia ar netyčia) vulgarizuotoje kalboje. Viskas yra Roma. Viskas yra poezija.

Nauja Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) poezijos rinktinė „Viešpatie, nejaugi neprašvis?“ Apimanti ir atverianti autoriaus kūrybą nuo pirmosios knygos iki rinkinio, sudaryto iš po rašytojo mirties rastų eilėraščių. Marcinkevičiškai atpažįstama iš gimtosios istorijos, kultūros, kalbos, žmogaus santykio su laiku temų. Ir kartu – šiek tiek kitokia, nei anksčiau išleistos Justino Marcinkevičiaus rinktinės: daugiau dėmesio skirianti individualiai refleksijai, dažniau bylojanti ne dainuoti, o mąstyti ir matyti skirtomis intonacijomis, labiau atitinkanti filosofinės lyrikos kanoną.

Komiksų centre Šiaulių bibliotekoje svečias iš Prancūzijos dalijosi patirtimi su vietos jaunimu

Trys mobilios komiksų skaityklos duris atvėrė ir bibliotekos filialuose, išsidėsčiusiuose skirtingose Šiaulių miesto dalyse. Lankytojai mokosi komiksais pasakoti įvairias istorijas, jiems rengiami teminiai komiksų kūrimo konkursai, edukaciniai užsiėmimai.

„Turėjom galimybę dalyvauti projektų konkurse, kurį daliniam finansavimui gauti organizavo Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Projekto „Komiksų erdvė bibliotekoje“ idėjos iniciatorė yra bibliotekos direktorė Irena Žilinskienė, kuri stažuodamasi Prancūzijoje, nusprendė, kad modernizuojant Lietuvos bibliotekas reikia įkurti komiksų centrą bibliotekoje. Komiksų centras yra puiki terpė jaunimui realizuoti save“, – apie projektą pasakoja Šiaulių viešosios bibliotekos specialistė projektinei veiklai Kristina Mikliuvienė.

Pasak Ritos Božienės, mobilios komiksų skaityklos koordinatorės, ji plečiasi ir įsikurs vis naujose bibliotekų erdvėse. Šiemet komiksų skaityklą atidarė Šaltinėlio biblioteka. Pagrindinis užsiėmimas kol kas – lankytoju supažindinimas su komikso žanru. Taip pat čia jau planuojama organizuoti konkursą – kūrybines dirbtuves „Lietuvių nuotykiai Europoje“.

Spausdintos knygos grįžta: jų pardavimai augo pirmą kartą per 4 metus

Didžiosios Britanijos Leidėjų asociacijos skelbiamais duomenimis, 2015 metais popierinių knygų pardavimai išaugo iki 2,76 mlrd. svarų sterlingų (2014 metais siekė 2,748 mlrd. svarų sterlingų). Taigi, knygų pardavimai augo pirmą kartą per ketverius metus. Tuo tarpu elektroninių knygų pardavimai krito pirmą kartą nuo skaityklių išradimo. Elektroninių knygų pardavimai krito nuo 563 mln. svarų sterlingų iki 554 mln. svarų sterlingų.

Leidėjų asociacijos atstovas Stpehenas Lotinga sakė: „Tie, kas pranašavo knygų mirtį, greičiausiai neįvertino to, kaip žmonės mėgsta popierių“.

Vardinamos kelios priežastys, kodėl žmonės grįžta prie popierinių knygų – ne tik tai, kad žmonėms labiau patinka skaityti popierines knygas, bet ir tai, kad vis labiau populiarėja negrožinė literatūra, kurią dažnai dėl joje esančio vizualinio turinio sunku pilnavertiškai atvaizduoti skaityklėse. Be to, įtakos tam turėjo ir labai populiarios suaugusiems skirtos spalvinimo knygos.

Liberto Klimkos „Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos“

Šis leidinys – apie istorijos žingsnių aidus Vilniuje, jo urbanistikoje. Pasakojama apie mažai žinomus ar plačiau nenušviestus istorinius faktus, parinkus tuos, kurie turėjo didelę įtaką mūsų miesto raidai.

Knygoje taip pat pateiktos šviesuolių įžvalgos, aiškinančios magiškosios Vilniaus traukos priežastis. Kartu pasakojama ir apie vilniečius, jų spalvingus charakterius, nuopelnus mūsų kultūrai. Kiekvienas pasakojimas turi savyje atskirą laiko giją. O apskritai šio naratyvų šiupinio dalys tarpusavyje beveik nesusietos, tačiau visgi išdėstytos chronologine seka.

Laikas, žengiantis per senąjį Vilnių – knygos ašis; todėl ir pradedama ji nuo pasakojimo apie Katedros aikštės laikrodį. Leidinį sudaro tekstai, per pažinimą skatinantys miestą mylėti ir jį globoti. Kursyvu išskirti tie tekstai, kurie panašesni į laiko pagražintus ir nušlifuotus kuriozus ar net anekdotus.

„Černobylio malda“ apie mirtį ir meilę

Nobelio premijos laureatė nekolekcionuoja baisumų

Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos skaitytojams padovanojo savo autografą. Knygoje „Černobylskaja molitva“ („Černobylio malda“) rašytoja rusų kalba parašė žodžius, kurie lietuviškai skamba taip: „Mano skaitytojams Panevėžio mieste – apmąstymams“.

Giliems apmąstymams nuteikia „Černobylio malda“, apie kurią pati autorė sakė, kad ši knyga ne apie Černobylį, bet apie pasaulį po Černobylio, apie epochą, kuri kada nors taps mitologija. Apie tai, ką teko išgyventi po baisiosios katastrofos, pasakoja dar gyvi išlikę liudytojai.

To paties pavadinimo spektaklyje, kurį J. Miltinio dramos teatre režisavo Linas Marijus Zaikauskas, scenografiją sukūrė Margarita Misiukova, skamba vienišo žmogaus balsas – Liusios Ignatenko (jaudinantis aktorės Eglės Špokaitės vaidmuo) pasakojimas. Jos gyvenimo tragedija. Atominės elektrinės sprogimas atėmė jos mylimą vyrą Vasią, myriop pasmerkė dukterį, sužalojo artimųjų sveikatą ir likimus.

„Mano tikslas nėra kolekcionuoti baisumus, aš renku medžiagą apie tai, kaip išlikti žmogumi. Manau, kad žmogumi galima išlikti visada, bet sieloje turi degti žvakė, ir reikia eiti su ta žvake per visą gyvenimą. Kitos išeities nėra“, – kalbėjo rašytoja Svetlana Aleksijevič po spektaklio, kuris ją sugraudino iki ašarų, premjeros.

Metų verstinės knygos rinkimai: B.Atxaga „Obabakoak“ – literatūroje ieškantiems magijos

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) šiemet septintą kartą rengia projektą „Metų verstinės knygos rinkimai“, kuriame skaitytojai kviesti išrinkti vertingiausią verstinę šiuolaikinės literatūros knygą. Čia – pokalbis apie vieną iš sąrašo knygų – Bernardo Atxaga romaną „Obabakoak“ (išleido leidykla „Kitos knygos“, iš ispanų kalbos vertė Aalma Naujokaitienė).

LLVS ekspertai ir knygų vertėjai į sąrašą pakliuvusias knygas pristato Lietuvos radijo laidoje „Ryto allegro“, pokalbius pateikia ir 15min. Šįsyk – literatūros eksperto Audriaus Ožalo ir vertėjos Almos Naujokaitienės pokalbis apie romaną „Obabakoak“.

Baskiško magiškojo realizmo šedevras paslaptingu pavadinimu „Obabakoak“ tapo garsiausia baskų literatūros knyga, buvo ekranizuotas ir išverstas daugiau kaip į 30 kalbų.

Per savaitgalį citatomis išmargintos Vilniaus erdvės skleidžia skaitymo virusą

Kai vaikščiosite po pavasarinį Vilnių, įsiskaitykite – miesto grindiniai ir sienos po šio savaitgalio prabilo įvairių laikotarpių ir kultūrų Vilniaus kūrėjų citatomis, poezijos eilutėmis. Taip prakalbinti Vilnių ir paskleisti skaitymo virusą mieste Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną sumanė Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Laikas skaityti“ ir Lituanistų sambūris.

Kaip praneša Vilniaus miesto savivaldybė, po savaitgalio netikėčiausiose sostinės vietose atsiradusios Marcelijaus Martinaičio, Jurgos Ivanauskaitės, Icchoko Mero, Ričardo Gavelio, Sigito Parulskio ir kitų ryškių asmenybių mintys, naktimis išrašytos menininko Jurgio Tarabildos tiesiog ant grindinio ar sienos, priverčia stabtelėti, stebėtis ir leistis po miestą ieškoti vis naujų užrašų.

„Vilnius tekstais prabilo nuo Neries pakrantės iki Užupio, nuo Europos aikštės, iki Rūdninkų skvero. Kviečiu įvairiose miesto vietose atrasti Vilniaus rašytojų kūrybą ir bent trumpam stabtelėti, perskaityti ir susikaupti žodžiams, jų prasmei“, – skaityti Vilnių kviečia miesto meras Remigijus Šimašius.

Naujausias A. Baricco romanas „Jaunoji Nuotaka”

Tiesiog laikas pralėkė taip greitai, kad jie net nespėjo apsižiūrėti, o jaunoji Nuotaka jau stovėjo čia, veikiausiai atvykusi atlikti to, kas su visų formaliu pritarimu buvo seniai sutarta, - ištekėti už Sūnaus.

Buvo apmaudu pripažinti, kad, remiantis faktais, Sūnaus nebuvo.

Alessandro Baricco (Alesandras Barikas, g. 1958 m.) – italų literatūros fenomenas. Filosofas, muzikos kritikas, vienas populiariausių italų rašytojų pasaulyje. Jis yra parašęs 12 romanų, „Jaunoji Nuotaka“ – naujausias jo kūrinys.

Prabangioje užmiesčio viloje pagal savus ritualus ir papročius gyvena turtinga, keista, atsaini Šeima. Dieną namiškius apima jaudulys ir džiugesys, tiesiogiai proporcingi nakties nerimui ir kančiai, mat, pasak legendos, būtent naktį karta po kartos miršta visi šeimos vyrai ir moterys. Dėdė per miegus žarstosi išminties perlais ir net žaidžia tenisą. Romus ir tvirtas Tėvas kiekvieną ketvirtadienį tam tikru reikalu važiuoja į miestą. Dukra savotišku būdu kovoja su naktinės mirties siaubu. Paslaptingos praeities Motina gyvena apgaubta legendinio grožio auros. Knygos čia uždraustos, nes jos atitraukia žmones nuo gyvenimo, kuriame viskas jau ir taip yra, tik reikia įsiklausyti...

Nepajudinamą šios Šeimos gyvenimo ritmą palaiko visur esantis liokajus Modestas. Sūnaus nėra, jis išvykęs į užjūrį tvarkyti klestinčio tekstilės verslo reikalų ir namo siunčia tik gremėzdiškas ir keistas dovanas. Ir jaunutė Nuotaka, sugrįžusi iš užjūrio, kad ištekėtų už Sūnaus. Ji laukia, stebėdama nekintamus ritualinius įpročius, iš kurių įspūdingiausias – gausūs pusryčiai, neturintys nei galo, nei krašto. Viskas, rodos, sukasi tik apie viena – Sūnaus laukimą.

„Magnificat leidiniai“ pristato rinkinį „Gailestingieji šventieji“

Nacionaliniam gailestingumo kongresui „Magnificat leidiniai“ parengė naują knygą – Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos sudarytą rinkinį „Gailestingieji šventieji“.

Apibendrindamas „Misericordiae Vultus“, bulę dėl Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo, popiežius Pranciškus rašo: „Savo maldą taip pat kreipiame į šventuosius ir palaimintuosius, gailestingumą padariusius savo gyvenimo užduotimi.“ (MV, 24) Trokšdami giliau džiaugtis Gailestingumo jubiliejumi, „Magnificat leidiniai“ siūlo jums knygą, skirtą tokiems šventiesiems. Jos pavadinimas – Gailestingieji šventieji – nurodo, kad šie žmonės neapsiribojo vien liudydami gailestingumo darbais. Jie gyveno Gailestingumo dvasia ir todėl suvokė, jog privalo nedelsdami išreikšti Gailestingumo grožį savaisiais gyvenimais.

Šventieji atsiduoda tūkstančiais būdų, nes meilė be galo kūrybiška. Todėl skaitysime apie vienuolius ir karalius (šv. Elzbieta Vengrė ir pal. Vladimiras Gika), vienuolijų steigėjus (pal. Motina Teresė ir šv. Vincentas Paulietis) ir kunigus (šv. Arso klebonas ir šv. Leopoldas Mandikas), šeimos tėvus ir motinas (šv. Joana Bereta Mola ir pal. Elžbieta Kanori Mora), misionierius (šv. Petras Klaveras ir garbingasis Marčelas Kandija) ir kovotojus už žmonių teises (šv. Kotryna Marija Dreksel ir Dievo tarnaitė Doroti Dei). Dėl kai kurių iš jų paskelbimo šventaisiais Bažnyčia dar atlieka kanonizacijos procesą, tačiau juos jau suvokiame ir jaučiame kaip tikrus šventuosius – dėl jų liudijimų ir jų tikėjimo išpažinimo.

Popiežius Pranciškus rašo, kad šventieji įžengė į „Dieviškojo gailestingumo gelmes“. Tegul šių liudijimų skaitymas bei jų apmąstymas tampa ir užtarimo malda, kad per šį Jubiliejų gyventume su nepalaužiamu tikėjimu ir pasitikėjimu gailestingąja Tėvo meile.

Knygos ieškokite „Magnificat“ stende Gailestingumo kongreso dienomis arba katalikiškuose knygynuose.

2016-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatė – Ramutė Skučaitė

Gegužės 3 dieną Maironio premija už eilėraščių ir prozos knygą „Nepaslaptis tokia balta“, kurią išleido „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, skirta poetei, vertėjai, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatei Ramutei Skučaitei.

Poetas, kuriam skiriama premija, tampa tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatu. Kauno miesto savivaldybės įsteigta Maironio premija siekia 3000 eurų ir yra skiriama už geriausią naują poezijos knygą, išleistą per praėjusius kalendorinius metus. Komisija laimėtoją rinko iš penkių kandidatų. Į Maironio premiją taip pat pretendavo Erika Drungytė ir jos knyga „Patria“, Aldona Gustas su knyga „Padovanok man obuolį iš anapus“, Vytauto Kazielos knyga „Vieta ir kiti nutylėjimai“ bei Artūras Valionis su knyga „Iš natų“.

„Stebina kone 20 metų trunkantis autorės kūrybinis renesansas – kasmet po vieną ar kelias knygas. Sugebėjimą nesikartoti, nesusipainioti tarp adresatų, aktyviai rašant įvairiomis manieromis ir skirtingoms amžiaus grupėms (o kur dar vertimai), turbūt galima laikyti vienu iš Skučaitės ypatingumo ženklų. Ir nors pati rašytoja nesyk deklaravo neskirstanti poezijos į vaikų ir suaugusiųjų, „Nepaslaptis tokia balta“ – leidinys subrendusiam skaitytojui. Knygoje neabejotinai (ne tik pagal skaičių, bet ir pagal kūrinių siunčiamos žinios dimensiją) dominuoja poezija. Tačiau aiškiausi pranešimai skaitytojui, apie ką, su kuo ir kaip ši poezija kalba, išreikšti proziniuose intarpuose: Sakau tiek, kiek noriu pasakyti. Kiek sau leidžiu. Kiek galiu. Šitie – dabar ištarti, parašyti – žodžiai uždengia kitus: tebūna tiems kitiems ramu (p. 63).“ (Antanas Sheshi)

„Ramutės Skučaitės knyga „Nepaslaptis tokia balta“ persmelkta autobiografiškumu ir liudija dramatiškus Lietuvai kelių XX a. dešimtmečių okupacijos metus. Rinkinys sudarytas iš 76 eilėraščių ir 27 autobiografinių ritminės prozos miniatiūrų. Pastarosios praplečia, tartum paaiškina atskirų eilėraščių prasmes ir vienija juos į semantinę visumą. Jose sukrečiantys tėvų arešto fragmentai, dėdės (generolo K. Skučo), išduoto savųjų tautiečių, tragedija, savistabos įžvalgos, autorės credo ir pan.“ (Ona Danutė Klumbytė)

„Ne tik eilėraštis, ne tik eilėraščių knyga yra (ar turi būti) struktūra. Struktūriškas yra ir poezijos laikmetis; kad ir XXI amžiaus lietuvių poezija. Ji turi savo avangardą, priešakinį būrį, nors po trupinį atnaujinantį poetiką, uždaresnę, ne visiems suprantamą, turi ir savo atviraširdžius, leidžiančius eilėraščius už savo pinigus. Būtinasis poetinės laikmečio struktūros dėmuo – eilėraščiai, kurie rašomi iš patirties, iš tos jos dalies, kurią perima poetinė kalba, garantuojanti kokybę, lygį ir kartu suprantamumą, prieinamumą. R. Skučaitės poezijos knygos priskirtinos tam būtinajam laikmečio poezijos dėmeniui: atvira skaitančiam, bet saugoma savitos intonacijos, labiau intonacijos negu poetikos, nors ir neatskiriamų“. (Viktorija Daujotytė)

Ramutė Skučaitė gimė 1931 10 27 Kaune. Tėvai buvo mokytojai, dėdė – tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministras. 1940 m. tėvas suimtas ir ištremtas į Pečiorą. R. Skučaitėį Sibirą ištremta 1949 m. Ten dirbo medžio apdirbimo fabrike, baigė Zimos vidurinę mokyklą. 1952–1956 m. neakivaizdžiai studijavo prancūzų kalbą Irkutsko užsienio kalbų pedagoginiame institute. 1953–1954 m. mokytojavo Zimoje. 1956 m. su mama grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. 1956–1959 m. Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą. Dirbo „Eltoje“, „Genio“, „Žvaigždutės“, „Vakarinių naujienų“ redakcijose. 1992 m. redagavo žurnalą „Ant mamytės kelių“. Dramaturgė, vertėja, operų libretų autorė ir vertėja, dainų tekstų autorė, publicistė. Pirmieji eilėraščiai suaugusiesiems spaudoje pasirodė 1957 m., o vaikams – 1959 m. „Genyje“. Vaikams skirta didesnioji kūrybos dalis. Lietuvos rašytojų sąjungos narė – nuo 1969 m.

Benediktas Vanagas: knyga atsiranda tada, kai jos labiausiai reikia

2016-aisiais, Nacionaliniais bibliotekų metais, tęsiame pažintis su naujais Lietuvos bibliotekų globėjais, pasiryžusiais puoselėti, palaikyti bibliotekų veiklą ir skatinti žmones, ypač jaunąją kartą, nepamiršti knygos. Jau antruoju Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos Globėju tapo ir savo vardo lentyną pristatė greičiausias Dakaro ralio lietuvis, „General Financing team Pitlane“ komandos narys Benediktas Vanagas.

Iniciatyvos „Atrask vaikystės biblioteką“, kurią įgyvendina Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos projektas „Bibliotekos pažangai 2“, tikslas – į bibliotekas pritraukti ir jų globėjais padaryti įdomius bei iniciatyvius Lietuvos žmones, galinčius ir norinčius prisidėti prie bibliotekose vykdomų veiklų, priartėti prie vietos žmonių ir su jais pasidalinti savo žiniomis bei patirtimi.

Trumpai kalbiname Benediktą apie tai, koks jo santykis su biblioteka, knyga ir, be abejo, Utena.

– Atidengėte „Globėjo knygų lentyną“ Utenos bibliotekoje. Ką jums tai reiškia?

– Man tai tikrai didelis įvykis, nes knygos yra aukštą vietą mano pasaulėžiūroje užimanti švietimo priemonė. Būti tapatinamam su knygomis man yra didelis pasiekimas ir įvertinimas.

– Kas Jus sieja su Utena? Kodėl pasirinkote būtent Utenos biblioteką?

– Utenoje yra mano šaknys: mano tėvukas yra kilęs iš Utenos krašto, mano mama yra gimusi Utenoje. Čia daugelį metų organizuojame „Halls Winter Rally“, kuris yra didžiausias Lietuvoje renginys žiemos metu.

Utena yra puikus miestas su puikia bendruomene, o ir savivalda puikiai dirba savo gyventojams. Man čia labai patinka, o dar nuo šiol atstovausiu moderniąją Utenos A. ir M. Miškinių viešąją biblioteką – man didelė garbė būti jos globėju.

– Kokias pirmąsias knygas sudėjote į jūsų globojamos bibliotekos lentyną?

Aš manau, kad knygos yra pats geriausias būdas pasitikrinti tai, ką žinai. Į globėjo lentyną sudėjau tas knygas, kurios man gyvenime yra pakankamai svarbios. Tai Antuano de Sent Egziuperi (Antoine de Saint-Exupéry) „Mažasis princas“, Paulo Koelijo (Paulo Coelho) „Alchemikas“ ir Robino Šarmos (Robin Sharma) „Vienuolis, kuris pardavė ferrarį“.

Nors tai yra pakankamai lengvai skaitomos knygos, bet gerų citatų jose netrūksta. Taip pat mane sužavėjusi knygos – tai Styvo Džobso (Steve Jobs) biografija bei knyga apie Vinstoną Čerčilį (Winston Churchill), kurį cituoju gana dažnai.

Nustatytos Bibliotekų plėtros strateginės kryptys 2016−2022 metams

2016 m. balandžio 29 d. kultūros ministro įsakymu patvirtintos Bibliotekų plėtros strateginės kryptys 2016−2022 metams, kuriomis siekiama skatinti struktūrinį dialogą bibliotekų sistemos ir valstybės valdymo lygmeniu bei užtikrinti sąveikumą ir veiklų suderinamumą, pagrįstą sumanios visuomenės, sumanios ekonomikos ir sumanaus valdymo vertybinėmis nuostatomis.

Dokumentas parengtas pagal ekspertų darbo grupės, sudarytos iš Kultūros ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Susisiekimo ministerijos Informacinės visuomenės politikos departamento, šalies bibliotekų ir bibliotekų asociacijų bei nevyriausybinių organizacijų atstovų, pasiūlymus.

Pagrindinis šio dokumento tikslas − siekti efektyviai išnaudoti bibliotekų, kaip veiksmingos informacinės infrastruktūros, potencialą, užtikrinant visuomenės narių mokymosi visą gyvenimą, socialinės ir ekonominės gerovės plėtojimą bei poveikio šalies ir regionų raidai didinimą.

Kryptyse apibrėžta modernios bibliotekos vizija − pajėgiausia kultūros, mokslo, mokymosi visą gyvenimą, ekonominės ir socialinės plėtros skatinimo informacinė infrastruktūra, dėl efektyviai funkcionuojančios integralios šalies bibliotekų sistemos infrastruktūros esmingai prisidedanti prie valstybės pažangos.

Dokumente numatytos trys bibliotekų plėtros kryptys:

Pirmoji strateginė kryptis: bibliotekos visuomenės mokymuisi. Jos tikslas − stiprinti bibliotekose gyventojų kultūrinių ir informacinių kompetencijų bei raštingumo ugdymo(si) veiklas, skatinančias visuomenės narių kūrybingumą, socialinį ir ekonominį veiklumą bei motyvaciją dalyvauti mokymosi visą gyvenimą procese.

Antroji strateginė kryptis: bibliotekos visuomenės socialinei-ekonominei gerovei. Jos tikslas − stiprinti bibliotekų bendruomenes, panaudojant įveiklintą bibliotekų infrastruktūrą ir kuriant naujas elektronines paslaugas, skatinančias žiniomis, verslumu ir inovacijomis grindžiamą socialinę-ekonominę raidą.

Trečioji strateginė kryptis: bibliotekos efektyvaus valdymo principus ir visuomenės poreikius atitinkančiai plėtrai. Jos tikslas – tobulinti bibliotekų valdymą, grindžiant jį veiksmingu ir efektyviu veiklų įgyvendinimu, sistemingu darbuotojų kompetencijų tobulinimu ir veiklos rezultatų vertinimu.

Bibliotekų plėtros kryptys parengtos remiantis Lietuvos bibliotekų įstatymu ir atsižvelgiant į Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“ bei kitais bibliotekų sistemos raidą aptariančiais dokumentais: Lietuvos valstybinės reikšmės ir apskričių viešųjų bibliotekų paskirties, funkcijų, paslaugų ir valdymo plėtros galimybių studija, Kokybinį verslininkų ir laisvai samdomų specialistų tyrimu dėl bibliotekų potencialo kurti erdves verslui ir laisvųjų profesijų atstovams, Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis tyrimo ataskaita, Lietuvos informacinės visuomenės plėtros tendencijų ir prioritetų 2014−2020 metais vertinimo ataskaita ir kt.

Nacionalinė biblioteka kartu su Vilniaus savivaldybe gaivins vakarinę Gedimino prospekto dalį

Gegužės 3 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko diskusija „Išmani biblioteka – urbi et orbi“, kurios metu buvo pasirašytas ketinimų protokolas dėl Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir Vilniaus miesto savivaldybės bendradarbiavimo.

Prieš aštuonerius metus prasidėjusi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pagrindinio pastato rekonstrukcija artėja prie pabaigos. Šių metų rudenį Nacionalinė biblioteka jau atsivers plačiajai visuomenei. Visus tuos rekonstrukcijos metus biblioteka funkcionavo, tačiau ne visu pajėgumu. Dabar bibliotekos laukia rimtas uždavinys – visavertiškai sugrįžti į viešąjį per tą laiką smarkiai pasikeitusį gyvenimą, apibrėžti naujas savo perspektyvas ir galimybes.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuojamo diskusijų ciklo tikslas – įvairiais aspektais pristatyti modernios bibliotekos koncepciją kartu įvertinant įvairių viešosios erdvės dalyvių lūkesčius, nuomones, poreikius.

Diskusijoje „Išmani biblioteka – urbi et orbi“ dalyvavo Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Vytautas Juozapaitis, Ministro Pirmininko patarėjas kultūrai Faustas Latėnas.

Diskusijos metu Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius pasirašė ketinimų protokolą dėl bendradarbiavimo, jame akcentuojamas Nacionalinės bibliotekos vaidmuo formuojant palankią kūrybinių industrijų plėtros aplinką.

Apdovanoti trečiojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso nugalėtojai

Balandžio 23 dieną, Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną, Naisiuose buvo apdovanoti trečiojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso nugalėtojai.

Šventę pradėjo rašytoja Dalia Staponkutė, susirinkusiuosius pasveikino vienas iš fondo steigėjų Ramūnas Karbauskis, o dr. Kęstutis Urba aptarė konkurso istoriją bei pristatė trečiojo konkurso apžvalgą.

Galiausiai į sceną pakviesti ir konkurso laureatai – tarę po keletą žodžių jie perskaitė ištraukų iš savo kūrinių, kuriuos fondas išleis knygų serijoje „Vaikų bibliotekėlė“ ir nemokamai dalys bibliotekoms, darželiams, mokykloms bei kitoms įstaigoms.

Tarp konkurso laureatų yra net dvi IBBY Lietuvos skyriaus narės – antrosios ir trečiosios vietos laimėtojos Eglė Baliutavičiūtė (apysaka „Mano brolis, kurio man nereikėjo“) bei Neringa Dangvydė (apysaka „Vaikas su žvaigžde kaktoj“). Pirmoji vieta skirta Ilonai Ežerinytei už pasakų knygą „Šunojaus diena“, debiuto premija – Linai Darbutaitei-Kulikauskienei už eilėraščių knygą „Baltas Dangus“, o premija už gražiausias iliustracijas – Virginijui Malčiui už iliustruotą pasaką „Do Do ūsai“. Laureatai apdovanoti piniginėmis premijomis, kaltinėmis gandrų statulėlėmis ir diplomais.

Paauglys+knyga=neskaitysiu?

Kalbėdami apie vaikų knygas, džiaugiamės jų spalvotumu, įvairove, žaismingumu ir dideliu pasirinkimu. Kai kalbame apie paauglių knygas, viskas tampa daug sudėtingiau – t.y. iškyla ne viena problema, klausimų, į kuriuos vienareikšmiškai atsakyti nėra lengva. Pradedant nuo tokių kaip „mano paauglys nieko neskaito“, baigiant – „mano paauglys skaito tik „menkaverčio“ turinio knygas“ arba kad apskritai paaugliams skirtų knygų pasiūla gerokai menkesnė. Mano pačios paauglei lietuvių kalbos mokytoja pasakė, kad „neužskaitys“ kaip perskaitytų knygų tų, kurios „neturiningos“. Mokytojos pozicija tvirta – ji griežtai pasisako prieš a la nevykėlio tipo dienoraščių knygeles ir romantišką paauglių literatūrą. Jau geriau išvis neskaityti, nei skaityti tokias knygas. Ėmiau ir susimąsčiau – o kokia mano pozicija? Viena vertus, skaitymą galime sulyginti su tokiu įgūdžiu kaip vandens gėrimas. Juk gerti galime ir coca cocolą, ir sultis, ir gazuotus gėrimus, ir žaliuosius kokteilius, ir arbatą bei kavą, bet mums gyvybiškai būtinas tik vanduo – būtent be jo negalėtume išgyventi ilgiau nei 3 paras. Todėl svarbu, kad gertume vandenį (skaitytume geras knygas), o visa kita – tik nebūtinas, kartais – ir žalingas priedas (menkavertė literatūra). Bėda tik ta, kad skaitymo įgūdis nėra fiziologinis ir jis turi susiformuoti tik stiprių vidinių iniciatyvų bei poreikio dėka. O kaip formuotis skaitymo įgūdžiui, jei nieko neskaitai išvis? Paauglystė apskritai yra sudėtingas tarpsnis, su savais iššūkiais ir poslinkiais, vykstantis ne visiems vienodu laiku, skirtingomis aplinkybėmis. Gal todėl ir yra taip sudėtinga su paauglių knygomis – paaugliai patys yra sunkiai apibrėžiami, įspraudžiami į rėmus, todėl jiems skirtas knygas vertinti vien geros, turiningos literatūros atžvilgiu, man regis, kartais gali būti pernelyg principinga pozicija, atgrasanti nuo skaitymo apskritai.

Knygyno vadovė: geros knygos vis dar lieka už borto

Skaityti sudėtingus kūrinius ne kiekvienas gali, o leidėjas turi orientuotis į vartotoją, taigi daugiausia leidžiama populiarioji literatūra, o geros knygos lieka už borto, LRT RADIJUI sako knygyno „Eureka“ vadovė Eurika Stogevičienė.

„Taip atsiranda užburtas ratas: leidėjai leidžia knygas, kurių prašo skaitytojai. Bibliotekos taip pat, atsižvelgdamos į skaitytojų poreikius, užsisakinėja tokias knygas, kokias skaitytojai skaito. Nobelio literatūros premijos laureatų jos užsisakinėja kur kas mažiau negu lengvų meilės romanų“, – pastebi E.Stogevičienė.

– Kokias knygas skaitydavote vaikystėje?

– Skaityti pradėjau penkerių metų, abi dukros taip pat. Mano tėvai turėjo nemažą biblioteką, tad vaikystėje skaitydavau viską iš eilės. Kai pradėjau eiti į biblioteką, pasitaikydavo ir fantastikos, ir detektyvų, nemažai pasakų.

– Ar dabar skaitote vaikišką literatūrą?

– Skaitau labai nedaug, nes mūsų knygynas yra akademinis, orientuotas į rimtą literatūrą ir beveik neturime vaikiškų knygų. Tačiau paskaitau kartu su paaugle dukra, kai jai kokią nors knygą užduoda mokykloje.

– Ką skaitote dabar?

– Bandau perskaityti knygas, kurias rekomenduoja mūsų aplinkoje esantys žmonės – knygyne yra susibūrusi literatų, rašytojų, leidėjų ir vertėjų bendruomenė, kurie pasidalija informacija apie knygas. Iš jų sužinome apie naujai išleistas knygas, apie skaitytojų skaitomas knygas. Taip pat skaitome recenzijas, draugaujame su vertėju ir poetu Mariumi Buroku, kuris yra vienas puikiausių literatūros žinovų Lietuvoje, jis labai dažnai lankosi knygyne ir daug pasakoja apie knygas.

– Darbas Jus įpareigoja gerai išmanyti literatūrą, ar tam reikia daug pastangų?

– Tai vyksta savaime, nes tai yra ir darbas, ir malonumas. Visi dirbantys knygyne mėgsta skaityti. Šiuo metu su mumis dirba rašytoja Jurga Tumasonytė ir anglų filologijos studentas Benas Grigas – jie nepaprastai daug skaito ir dalijasi, tuo, ką perskaito.

K. Urba: nėra temų ar žanrų, kurių nebūtų šiuolaikinėje paauglių literatūroje

2016 metų Antipremijos: „Obuolio“ leidyklos knygą vertė vertimų biuras

Balandžio 23-ioji – simboliška ir prasminga data visai pasaulio literatūrai. Siekdama atkreipti dėmesį į kasmet vis sudėtingesnį geros ir kokybiškos knygos kelią pas skaitytoją ir didėjančias intelektinės nuosavybės (autorių teisių) problemas, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga šią dieną skelbia 2016 metų Antipremijos laureatus.

Šiais metais antipremijų susilaukia:

VGTU leidykla „TECHNIKA“ už ypač svarbaus Lietuvos filosofijai ir visai Lietuvos humanitarinei bendruomenei Martino Heideggerio veikalo „Būtis ir laikas“ (2014 m.) nevykusį vertimą, kuriuo haidegeriškoji filosofinė terminija buvo neatsakingai nublokšta į Lietuvos kultūrinės terpės paribius ir kuris dėl daugelio priežasčių neturėjo išvysti dienos šviesos.

Leidykla „Gimtasis žodis“ ir vertėja Laima Račienė už nevykusį knygos „Tarp eilučių: Lilianos Lunginos gyvenimas, jos papasakotas Olego Dormano filme“ vertimą, kuris laikytinas profesine išdavyste ir didžiausia nepagarba tiek kolegės Lilianos Lunginos, tiek gimtajam žodžiui. Vertimo recenzija bus publikuojama žurnale „Literatūra ir menas“.

Leidykla „Obuolys“ už neleistiną knygos (Jussi Adler-Olsen romano „Atpirkimas“) vertėjo nuslėpimą: tituliniame puslapyje nurodyta, kad vertė UAB „Vertimų biuras”, nors juridinis asmuo neturi neturtinių autoriaus teisių. Be to, vertimų biurai verčia techninius tekstus ir dokumentus, tad kyla pagrįsta abejonė dėl gebėjimo versti grožinę literatūrą ir autoriaus atsakomybės už vertimo kokybę.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga nuo 2007 m. skiria Antipremiją už aplaidų požiūrį į vertėjo darbą ir gerų leidybos tradicijų nepaisymą per pastaruosius trejus metus: už nevykusius grožinės ir humanitarinės literatūros vertimus (už originalo iškraipymą, prastą lietuvių kalbą, aklą sekimą kitu to kūrinio vertimu), už netikusį redagavimą, už vertėjo teisių pažeidimą (vertėjo pavardės neminėjimą, vertimų kartotinius leidimus be sutarties, nesąžiningą leidėjų elgesį su vertėjais).

Bibliotekose mažėja skaitytojų, bet jie ateina dažniau

Lietuvoje per dešimtmetį sumažėjo bibliotekų ir jose besilankančiųjų, tačiau skaitantys bibliotekose į jas ateina dažniau, skelbia Statistikos departamentas, palyginęs pernai metų ir 2005–ųjų metų duomenis.

Paskelbti duomenys rodo, kad Lietuvoje bibliotekų mažėja: pernai jų šalyje buvo 2 tūkst. 549, prieš dešimtmetį – 3 tūkst. 20 bibliotekų. Per metus Lietuvoje sumažėjo 14 bibliotekų. Sumažėjo ir jose skaitančių žmonių: palyginti su 2014 metais, skaitytojų skaičius bibliotekose pernai sumažėjo 25 tūkst., o palyginti su 2005 m. – 319 tūkst.

2015 metais bibliotekose buvo 1 mln. 249 tūkst. registruotų skaitytojų – jose lankėsi beveik kas antras šalies gyventojas. Vienai bibliotekai vidutiniškai teko po 500 skaitytojų.

Pernai gyventojai bibliotekose apsilankė 23 mln. kartų. Per metus vienas skaitytojas bibliotekoje lankėsi vidutiniškai 19 kartų, arba dažniau nei kartą per mėnesį. Apsilankymų skaičius bibliotekoje didėja – prieš dešimtmetį vienas skaitytojas bibliotekoje apsilankydavo vidutiniškai 17 kartų.

Dviem kaimų bibliotekoms – Kėdainių rajono savivaldybės darbuotojų dovana

Baltijos šalių literatūros atradimai Londono knygų mugėje

Londono knygų mugę ekspertai laiko antra pagal svarbą rašytojų, leidyklų ir vertėjų verslo kontaktų muge pasaulyje po Frankfurto knygų mugės. Šiemet trijų dienų renginyje parodų centre „Olympia“ vyks daugiau kaip 200 seminarų, konferencijų, susitikimų ir diskusijų. Išskirtinis dėmesys ir specialių renginių ciklas bus skiriamas prieš 400 metų mirusiam Williamui Shakespeare`ui.

Lietuva Londono knygų mugėje pirmą kartą prisistato ne viena, o bendrame stende su Latvija ir Estija. Trims Baltijos valstybėms tai yra tarsi generalinė repeticija prieš svarbiausiu Lietuvos knygų leidybos tarptautiniu projektu vadinamą įvykį – 2018 m. Londono knygų mugę, kurioje Lietuva, Latvija ir Estija dalyvaus kaip šalys viešnios.