Nuotraukos autorius: Zeneka/bernardinai.lt
Iš penkių šiuose Metų knygos rinkimuose dalyvaujančių kūrinių vaikams net keturi yra parašyti vaikų literatūroje debiutuojančių autorių. Vienas tokių – tai poetas ir eseistas Rimvydas Stankevičius, už lietuvių mitologija paremtą poemą „Pūgos durys“ jau spėjęs gauti geriausios vaikų poezijos knygos apdovanojimą. Dailininko Šarūno Leonavičiaus iliustracijomis papuoštos pūgos autorius – apie vaikų literatūrą, nacionalinį kultūrinį pamatą ir skaitymą.
Esi žinomas poetas bei eseistas, iki šiol kurdavęs tik suaugusiam skaitytojui. Kaip kilo mintis papildyti mūsų vaikų literatūros autorių gretas?
Parašius vieną knygą vaikams, vargu ar galima jaustis papildžiusiu vaikų literatūros rašytojų gretas – labiau, ko gero, mane tiktų priskirti ne prie vaikų rašytojų, o prie rašytojų, kurie į vaikus nėra moję ranka.
Mano vaikystės laikais Lietuvos vaikai dar kaži kaip natūraliai augo itin geros vaikiškos poezijos apsuptyje – nei knygynų lentynose, nei viešojoje kultūrinėje erdvėje netrūko lietuvių literatūros klasikos: vaikiškoje bibliotekėlėje turėjau Maironį ir Kristijono Donelaičio „Pasakėčias“ su vaikiškom iliustracijom, Salomėjos Nėries „Eglę – žalčių karalienę“ ir Kazio Binkio „Dirbk ir baiki“. Taip pat – mano vaikystės laiku rašytų knygų: turėjau savo Eduardo Mieželaičio „Kastantą muzikantą“, Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“, Martyno Vainilaičio „Bruknelę“, Anzelmo Matučio „Drevinuką“. O dar Kostas Kubilinskas, Vytė Nemunėlis, Ramutė Skučaitė, Violeta Palčinskaitė, Janina Degutytė, Sigitas Geda... Visa jų puiki poezija buvo tokia natūrali anuomet augusių lietuviukų vaikystės sudėtinė dalis, kad vaikams iš tiesų nė nereikėjo ja specialiai domėtis – poezija į jų gyvenimus ateidavo pati. Netgi mūsų išdykavimai, kaip dabar pagalvoju, būdavo „poetiški“ – bendraamžes mergaites gebėjome erzinti ne bet kaip, o pačia S. Nėrimi: „Tu piemenaitė murzina/ Tu man – viena, viena, viena“, o gimtosios silabotonikos melodijų poveikį, patys to nesuprasdami, jau mokėmės justi net atsietai nuo semantikos: „Kerpėsiais ir pele aukštaugus apai/ Pilių štai trakinga garbis“...
Šiandien apsidairius po kultūrinę erdvę ir į ją įsiklausius atrodytų, jog niekada nė nebuvo tos ką tik vardytos lietuvių vaikų poezijos klasikos, nėra nei jos kokybę siekiančių nūdienos poetų kūrinių. Žinoma, visos šios knygos kažkur yra – bibliotekose, kai kurios gal net ir knygynuose, viena kita parašoma ir dabar – tačiau jos, ugdant nūdienos vaikus, nepasitelkiamos, jų, kaip ir visos nacionalinės literatūros, vertė – marginalizuota, iš mūsų pačių ir iš mūsų vaikų domesių lauko neatsakingai patraukta šalin, todėl jų nėra mūsų aktyviojoje sąmonėje, nėra kasdieniame mūsų gyvenime nepertraukiamai cirkuliuojančiame kultūros apytakos rate. Eilėraščiai beveik nebedeklamuojami prie Kalėdų eglučių, mokyklose, viešuosiuose renginiuose, spektakliuose, animaciniuose filmukuose, jie nevirsta dainelėmis, tėvai neskaito savo dar nemokantiems skaityti mažamečiams, mamos neniūniuoja migdydamos, supdamos, eilėraščių citatos nebeprigyja mūsų kasdienėje kalboje kaip sentencijos, epitetai, pamokomi ar juokingi priežodžiai... Tokiu būdu visą šį kultūros klodą praranda nūdienos vaikų sielos – vieno matavimo netenka jų fantazijos pasaulis, nukenčia jų kalbos pojūtis, asmeninio leksikono ir iškalbos turtingumas, o be to – perpus sumažėja galimybių, kad vaikystėje rakto į poezijos pasaulį negavęs žmogus suaugęs jį susiras pats.
Taigi, mane suėmė apmaudas dėl nuskurdinto, „nupopsinto“ į dailininkių, tiesiog pomėgį rašinėti turinčių mamų – visada mylinčių vaikus, nuoširdžių ir geranoriškų, bet ne visada talentingų – dizainerių ir televizijos „žvaigždžių“ rankas atiduoto šiandien augančiųjų vaikystės pasaulio ir nusprendžiau parašyti „senovišką“ poezijos knygą vaikams, atitinkančią visus vaikų literatūros klasikų kriterijus tiek vertybių, tiek pasaulėjautos, tiek preciziškų reikalavimų formai prasme – eilėdarai, rimavimui, kirčiavimui, kalbos kultūrai, siužetui, kompozicijai...
Žinoma, bendros situacijos tai nepakeis, bet prieš nūdienos vaikus bent jau nesijausiu kaltas, jog neatidaviau jiems to, ką, būdamas vaikas, pats buvau gavęs iš anų dienų vaikus ir vaikystę mylinčių poetų kūrinių.
Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-02-11-rimvydas-stankevicius-nera-reiklesnio-skaitytojo-ir-taiklesnio-kritiko-negu-vaikas/140627
