Romano „Savaitė Paryžiuje“ (iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė, išleido „Tyto alba”) autorė, britų rašytoja, bestselerių autorė Rachel Hore ilgus metus dirbo Londone leidybos srityje, vėliau su šeima persikraustė į Noridžą Norfolko grafystėje. R. Hore dėsto leidybą ir kūrybinį rašymą Rytų Anglijos universitete. Su vyru rašytoju D. J. Tayloru augina tris sūnus.
Rachel Hore garsėja kaip puiki pasakotoja, jos vis naujos knygos sulaukia didžiulio skaitytojų dėmesio ir apdovanojimų. Ji yra parašiusi romanus „Svajonių namas“, „Atminties sodas“, „Paslapčių kambarys“, „Artėjanti audra“ (2012-aisiais pateko į RONA Metų istorinių romanų trumpąjį sąrašą), „Tyli banga“ ir „Savaitė Paryžiuje“ (šis romanas – pirmas lietuvių kalba). Trečioji knyga „Vitražų meistro dukra“ (2010 m. RNA Metų meilės romanų trumpasis sąrašas), lietuviškai pasirodys liepos vidury. Paskutinė Rachel Hore knyga – „Namas Belvju soduose“ išleistas pernai rudenį.
„Savaitė Paryžiuje“ – jaudinantis romanas apie motiną ir dukterį, apie tamsias šeimos paslaptis ir meilę, kuri rusena dešimtmečius.
Romane – dvi pasakojimo linijos – istorinė ir šių laikų. 1937-aisiais Kitė, trokšdama tapti pianiste, iš Anglijos atvyksta į Paryžių. Jaunai, gražiai ir talentingai merginai puikiai sekasi – ji ne tik skambina pianinu, bet ir sutinka meilę. Bet prasidėjęs karas romantišką, žiburiuojantį miestą panardina į tamsą, baigiasi ir Kitės laimė.
Po ketvirčio amžiaus Kitės duktė, talentinga jauna smuikininkė Fei, atvyksta su orkestru gastrolių į Paryžių. Miesto ji beveik nepažįsta, bet jis jai atrodo labai artimas, žadina prisiminimus, kiekviena gatvė veda į praeitį, kurios ji nepažįsta.
Motinos namuose radusi seną kuprinę su Paryžiaus adresu, Fei pamažu pasineria į tamsias paslaptis ir ilgai slėptą tėvų praeitį. Savaitė Paryžiuje pakeičia Fei gyvenimą. Romano „Savaitė Paryžiuje“ autorę Rachel Hore kalbino tinklaraštininkas Jasas Singhas.
– Ar seniai pradėjote rašyti?
– Vaikystėje susidomėjau rašymu daug skaitydama. Vėliau leidykloje redaguodama grožinius kūrinius. O rimtai ėmiau rašyti 2001 m., kai su šeima persikėlėme į Norfolką.
– Ruošdamasi rašyti naują knygą, turbūt atliekate tiriamąjį darbą? Ką darote, kad pasakojimas būtų kuo autentiškesnis?
– Iš pradžių skaitau to meto memuarus ir dienoraščius. Jeigu tik įmanoma, stengiuosi nuvykti į vietovę, kurioje rutuliojasi mano aprašomi įvykiai. Pastebėjau, kad naudinga pasiskaityti anuomet rašytų romanų, kad žinočiau, kaip kalba mano veikėjai ir išgirsčiau galvoje jų balsus. Mano užduotis – stengtis, kad pasakojimas skambėtų įtikinamai, todėl leidžiuosi į smulkiausias detales, tarkim, aprašau, kaip vyksta pokalbis telefonu. Nors kartais pakanka užsiminti apie skambutį, antraip rizikuoji nusismulkinti! Kažkuriuo metu pajunti, kad informacijos jau pakanka, ir duodi kelią vaizduotei.
– Kodėl rašote istorinius romanus, užuot rašiusi tokius, kurie vyktų mūsų laikais?
– Man įdomu pasigilinti į paprastų moterų gyvenimą. Girdime kone tik apie žymiausias istorines asmenybes, o aš stengiuosi užpildyti žinių spragas. Kartais mano veikėjai būna įkvėpti kadaise egzistavusių žmonių, pavyzdžiui, astronomo sesers iš „Paslapčių kambario“ prototipas – reali moteris, kadaise kartu su broliu tyrinėjusi dangaus kūnus.
– Savo tinklalapyje minėjote, kad visada, net vaikystėje, jautėte meilę anglų literatūrai. Kodėl universitete pasirinkote studijuoti istoriją?
– Turėjau puikius istorijos mokytojus, įkvepiančius. Istoriją jie pateikdavo kaip jaudinantį pasakojimą, o štai anglų literatūra buvo dėstoma nelabai įdomiai. Be to, tuo metu, kai mokiausi, nebuvo galimybės vienu metu studijuoti abiejų dalykų.
– Išvardinkite penkias savo visų laikų mylimiausias knygas.
– Karaliaus Jokūbo Biblija, Shakespeare'o rinktiniai raštai (aš tikra nuoboda!), H. Alaino-Fournier „Didysis Molnas“ (nes joje sutelpa visas jaunystės skausmas ir palaima), „Namų apyvokos knyga“, kurią laikau vonioje ir nuolat pavartau, Trumpas Oksfordo anglų kalbos žodynas.
– Kokios knygos neįstengėte baigti skaityti?
– Donnos Tartt „Mažoji draugė“ – taip mėgavausi kiekvienu sakiniu, kad teko kuriam laikui padėti ją į šalį.
– Kokie žanrai Jums artimiausi?
– Visada traukė istorinės temos. Universitete irgi studijavau istoriją. Istorija – tai pasakojimas apie tai, kaip tapome tokie, kokie esame.
– Ar yra žanrų, kurie Jums nemieli?
– Kiti žanrai galbūt nedomina manęs kaip rašytojos, bet domina kaip skaitytoją.
– Kokius kitus darbus ar profesijas, be rašymo, esate išbandžiusi ar apsvarsčiusi?
– Daugybę metų dirbau leidykloje ir dėsčiau universiteto studentams. Be to, išmokau paruošti puikų ledų desertą „Niujorkiečio šlovė“, studentavimo metais dirbdama padavėja amerikietiško stiliaus restorane. Kadaise svajojau tapti muziejaus kuratore – pati nežinau, kodėl ja netapau.
– Koks pirmasis Jūsų išspausdintas kūrinys?
– Kai buvau penkerių, vienas Honkongo laikraštis išspausdino mano piešinį „Mano namas Anglijoje“. Kiek pamenu, jokio atlygio negavau, mūsų bendradarbiavimas tuo ir baigėsi.
– Ką patartumėte jauniems, pradedantiems rašytojams?
– Daug skaityti. Ir, žinoma, rašyti. Nešiokitės su savimi bloknotą ir užsirašinėkite nugirstus pokalbius, situacijas, reakcijas, aprašinėkite matytus veidus. Skaitykite ir rašykite!
Parengė: Emilija Ferdmanaitė
