Valstybingumo atkūrimo dienos išvakarėse dažniau nei įprasta girdime ir tariame žodžius laisvė, tapatybė, kalba. Tai raktažodžiai, ne tik atliepiantys valstybingumą, leidžiantys jį atpažinti kasdienybėje, bet ir padedantys kaskart pasižiūrėti, kas esame, kaip keitėmės ir kuo tapome kaip tauta ir valstybė.
Profesorius, literatūros kritikas Kęstutis Nastopka pastebi, kad nuolat, ypač švenčių progomis, pabrėždami ryšį tarp tautinės tapatybės ir lietuvių kalbos kartais pamirštame, kad kalba ir tapatybė, - tai, kokia kalbame, ir tai, kas esame, - pirmiausiai yra gyvas, kasdien kuriamas santykis.
„Mūsų istorijos eigoje tautos santykis su lietuvių kalba buvo pats įvairiausias. Bet svarbiausia pamatyti, kad jis keitėsi, kinta ir dabar. Pavyzdžiui, buvo laikas, kai kalbą intensyviai kūrėme, turėjome ją tarsi „išrasti“, išmokti kalbėti apie tai, apie ką niekada lietuviškai nekalbėjome. Vėliau vyravo visai kitas santykis, mat dėl objektyvių aplinkybių turėjome kalbą saugoti. Labai panašūs procesai vyko ir su mūsų tapatybe“, - kalbėjo profesorius.
Kad suvokimas, kas esame, bei santykis su kalba ir kalbėjimu nuolat keičiasi, pastebi ir kultinės grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas. Anot jo, istoriniai lūžiai, sudėtingos aplinkybės kalbos vaidmenį ir svorį itin sustiprina, o vėliau tenka ieškoti naujų, įtaigių kalbėjimo būdų. Tačiau esminis dalykas, kuris išlieka nepriklausomai nuo istorinio konteksto – tai pati būtinybė pasakoti, kalbėti ir susikalbėti.
„Kai dabar, laisvės sąlygomis, mąstau ir kalbu apie laisvę, matau, kaip tai sunku. Paradoksalu, tačiau, regis, net sunkiau nei anuomet. Tiesiog dabar mums laisvė yra kaip oras, kuriuo kvėpuojame, ir todėl net nesusimąstome. Ir būtent dabar, kai esame laisvi kaip niekada anksčiau, pasakojimas, poezija, daina ar literatūra padeda grįžti prie suvokimo, kad laisvės negalima užmiršti, apie ją reikia kalbėti. Nes tai kelias, kurį turime ne tik nueiti, bet apie kurį turime papasakoti“, – sakė A.Kaušpėdas.
Anot jo, istorijoje ne kartą turėjome progos įsitikinti telkiančia magiška gimtosios kalbos, poezijos ir žodžio jėga.
„Galiu drąsiai sakyti, kad kalba – tai burtai, didžiulė, beveik magiška galia. Ir tie burtai geriausiai veikia laisvės paribiuose. Žinojimas, kad turi kalbėti, ieškoti būdų, kaip pasakyti tai, kas svarbiausia, nes niekas kitas to nepadarys, ir yra tikrasis kūrybos procesas“, - sakė A.Kaušpėdas.
Pasak K.Nastopkos, kalbėjimasis ir savęs kaip bendruomenės suvokimas per kalbą gali būti ne tik viešas, bet ir pakankamai intymus, labiau susietas su tekstais ir skaitymu, tad knygos vaidmuo tapatybės kūrime išlieka kertinis.
„Svarbu suprasti, koks didelis vaidmuo kalbos, taigi ir tapatybės, kūrime tenka vertėjams. Juk tai jie prakalbina tuos, kurie nors lietuviškai niekada nekalbėjo, mums pasako tiek daug vertingų dalykų. Vertėjai įveda daugybę svarbių balsų į mūsų literatūros ir mokslo lauką, taip praturtindami ne tik kalbą, bet ir mąstymą. Taip ir vyksta tas gyvas kalbos, o drauge ir tautos gyvenimas“, - reziumavo profesorius.
Pažintis su kalba, jos grožio, svorio ir reikšmės supratimas bei vertinimas gimsta ir auga drauge su skaitymu ir meile knygoms. Tad kalbą ir literatūrą vertinančius, intelektualius bei smalsius žmones kasmet jau septynioliktą kartą subursianti Vilniaus knygų mugė šiandien sveikina visus su Vasario 16-ąja.
Vasario 25-28 d. parodų ir kongresų centre LITEXPO vyksiančioje 17 – oje Vilniaus knygų mugėje, Muzikos salėje, bus galima išgirsti ir pamatyti gyvą Algirdo Kaušpėdo ir poeto Gintaro Patacko pasirodymą. Kaip ir kasmet mugė kvies į daugiau nei 400 kultūrinių renginių bei diskusijų, pristatys 330 leidėjų iš Lietuvos ir užsienio šalių.
