Nuotraukos autorius: http://siukslynelis.salomeja.net/atvirlaiskiai-nespalvoti-3/

Šiuos personažus žinome iš knygų, komiksų, animacinių filmukų. Vieni juos mylime, kiti nemėgstame, o yra ir prisiekusių gerbėjų. Viena jų – menininkę Sigutė Ach. Su ja leidžiamės į kelionę po Mumių pasaulį, iškapstant guiliausias prasmes.

Ne kartą esate minėjusi, kad Tove Jansson kūryba Jums yra labai artima…

Ne iškart pastebėjau šį ryšį, kadangi knygas, skirtas vaikams, skaitau visą gyvenimą. Tikrai nemažai laiko praėjo, kol atkreipiau dėmesį, kad Muminukų istorijas perskaitau nors kartą per porą metų. Galų gale viskas paaiškėjo, kai pričiupau save sau bepasakojančią istoriją apie Filifjonką ir katastrofą.

Kokia tai istorija?

Gal ir keistokai nuskambės, bet Tove'ės herojai man siejasi su žmonių charakterio bruožais, tad visai įdomu būna pagalvoti apie juos kaip apie gyvenimiškų situacijų modelius – kad ir ta istorija apie Filifjonką – ji taip kruopščiai dėlioja daiktelius ir požiūrius į vietas, o jaukumas – tikroji TVARKA – nesusidėsto. Ir tik vis labiau didėja įtampa, kuri galų gale išsprendžiama didele audra. Ta scena, kur Filifjonka jūroje murkdo kilimėlį, yra tikras deimančiukas, užvedantis ant kelio mąstant apie tikrąją daiktų ir normų vertę. Taip ir lieki nuščiuvęs, stebėdamas išsilaisvinusią iš savo sąlygotumo heroję…

Tai visgi ne į baltus begemotukus panašūs herojai yra Jums patys svarbiausi?

Svarbūs gal ne kažkurie konkretūs herojai, o visas Tove'ės Jansson sukurtas pasaulio modelis. Gerai įsijautus, net ir ta literatūrinė nostalgija gali praeiti, nes jame atsispindi mus supanti tikrovė: netikėtai užgriūva svečiai (taip į Mumių namus sugalvoja atvykti Filifjonka ir dar keletas herojų), keistuoliai siūlo išbandyti tik jiems tinkančias linksmybes (Hemulis, kuris mėgo žiemą maudytis), mes visi apie ką nors svajojame, kur nors einame, ką nors renkame. Ir ilgimės idealaus draugo, kaip Muminukas Snusmumriko, taip netikėtai prapuolančio ir ne visad laiku sugrįžtančio. Net idilė Muminukų šeimoje patiria išbandymų – Tėčiui atsibosta ramus gyvenimas ir jis išplukdo visą šeimą į nežinomą salą.

Gal būtent dėl to subtiliai atitinkančio realybę pasakojimo aš ir pamilau Tove'ės kūrybą. Jos pasakos padėjo pažvelgti į paprastą gyvenimą išminčiaus akimis, rasti atsakymus į prasminius, visai iš pirmo žvilgsnio nevaikiškus klausimus.

Kalbate apie pasakas vaikams kaip apie filosofinį veikalą…

Aš išties vengiu nubrėžti ribas tarp literatūros, skirtos vaikams, ir tekstų, skirtų suaugusiesiems. Gal dėl to, kad dažnai į labai rimtus dalykus, pvz., mirtį, vaikai reaguoja tarsi išmintingiau, iš esmės, o suaugę kaip tik – didelių įvykių akivaizdoje dažnai susipainioja, susmulkėja, pasimeta. Tikrasis Pasakojimas nebrėžia ribų klausytojui – Tove'ės Jansson, Astrid Lingren, Kate DiCamillo, Sergejaus Kozlovo pasakos yra visiems, gebantiems išgirsti. O supranta kiekvienas savaip, tas ir yra stebuklingiausia.

Man Muminukų istorijos – filosofinis kūrinys, iš kurio semiuosi tyrumo ir mokausi gyvenimą žaisti kaip svarbų, paslaptingą žaidimą, bet visgi Žaidimą.

Vaikams turbūt tiesiog patinka mieli Mumių snukeliai.

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-10-30-muminukai-vaikystes-naivumo-ir-atvirumo-pasauliui-simboliai/136709