Siūlome paskaityti jums ištrauką iš neseniai lietuvių kalba išleisto Jessie Burton romano „Mūza“ (išeldio leidykla „Baltos lankos“, vertė Emilija Ferdmanaitė) ištrauką

Lietingą 1967–ųjų rugpjūčio rytą būsima poetė Odelė Bastijo lipdama akmeniniais Londono Skeltono meno galerijos laiptais pajunta, kaip krūtinėje ima daužytis širdis. Prie durų jos laukia Loris Skotas, vyras, kurį matė tik vienąkart, tačiau taip ir nesugebėjo pamiršti. Po pažastimi jis spaudžia iš motinos paveldėtą nežinomo dailininko paveikslą. Kartu su Odelės viršininke, ekscentriškąja Skeltono kuratore panele Kvik, jie pasineria į paslaptimis ir apgavystėmis išvagotą paveikslo istoriją. 

Visa tiesa apie paveikslą glūdi viename 1936–ųjų Ispanijos kaime, pripažinto meno kūrinių prekeivio namuose, kuriuose jis gyvena kartu su žmona ir dukterimi Olivija Šlios, svajojančia tapti dailininke. Netrukus į jų trapų pasaulį įsiveržia tapytojas, revoliucionierius Izaokas Roblesas ir jo jaunutė sesuo Tereza ir šitai pakeičia jų gyvenimus iš pamatų. 

„Mūza" – tai magiškas pasakojimas apie ypatingas asmenybes ir jų troškimus, apie meilę ir apsėdimą, apie autentiškumą ir išdavystes. Apie netikėtus kelius, kuriais istorijos potvyniai ir atoslūgiai neišvengiamai formuoja ir nulemia žmonių likimus.

Loris mane surado rugpjūčio penkioliktąją. Buvo septynios ryto, ir aš skubėjau į ankstyvą pamainą. Krautuvės tebebuvo uždarytos, autobusai Čaringo Kryžkelės keliu važinėjo rečiau. Žingsniavau Pal Malu – įprastai gyvybe trykštanti gatvė buvo tuščia, paskendusi žalsvoje šviesoje. Visą savaitę lijo, ir grindinio akmenys buvo šlapi nuo apyaušrio liūčių, medžiai vėjyje siūbavo tarsi jūržolės. Esu mačiusi kur kas smarkesnio lietaus, tad manęs jis nebaugino: saugodama nuo purslų, įbrukau Express, kurį nešiau Pamelai, į rankinuką, perėjau Karltono sodus ir patraukiau į Skeltono aikštės centrą. Praėjau pro pjedestalą, ant kurio stovėjo seniai mirusio politiko statula, vaizduojanti tuščio žvilgsnio senioką, kurio apsiaustą dergė balandžiai. Anksčiau būčiau pasmalsavusi, kas gi jis toks – tačiau penkeri metai Londone ištrynė bet kokį domėjimąsi Viktorijos laikų kriošenomis. Begalybėn įsmeigtas statulos žvilgsnis tik didino mano nuovargį. 

Pakėliau akis į Skeltoną. Prie durų stoviniavo aukštas liesas jaunuolis, vilkintis patrintą odinį švarką. Jis buvo siauro veido ir labai tamsių rudų plaukų. Priėjusi arčiau supratau, kad tai jis. Pajutau, kaip gniaužia gerklę, susitraukia skrandis, krūtinėje daužosi širdis. Ėmiau lipti laiptais, ieškodama rankinuke Skeltono durų rakto. Šį kartą Loris buvo su akiniais, jų stiklai blizgėjo ryto šviesoje. Po pažastimi spaudė paketą, suvyniotą į rudą popierių – į tokį mėsininkai vynioja savo prekes. Pamatęs mane Loris išsišiepė. 

– Labas, – tarė jis. 

Koks jausmas pamatyti Lorio šypseną? Pamėginsiu apibūdinti: tarytum gydūnas būtų uždėjęs delnus man ant krūtinės. Mano kelių girnelės pavirto į košę, žandikaulis dilgčiojo, burna išdžiūvo. Panūdau jį apkabinti ir pasakyti: „Tai tu, tu atėjai.“

– Sveiki. Kuo galiu padėti? Jo šypsena suvirpėjo. 

– Neprisimeni? Susipažinome vestuvėse. Buvau su Barbaros šutve. Tu skaitei eilėraštį ir nenorėjai su manimi šokti. 

Aš susiraukiau. 

– A, tikrai. Kaip sekasi? 

– Kaip man sekasi? Tau neįdomu, kodėl aš čia? 

– Dabar septynios valandos ryto, pone… hmm? 

– Skotas, – tarė jis, ir šypsena dingo jam nuo veido. – Loris Skotas. 

Praėjau pro jį ir negrabiai įkišau raktą į spyną. Kas man darosi? Po visų fantazijų apie tai, kaip mes būsime kartu, susidūrusi su tikrove vėl tapau tokia pat neperkalbama kaip iš pradžių. Stumtelėjusi duris įžengiau į vidų, jis nusekė įkandin. 

– Atėjote su kuo nors susitikti? – paklausiau. 

Jis pervėrė mane priekaištingu žvilgsniu.

– Odele. Po velnių, apėjau visas šio miesto galerijas, visus muziejus, kad tave surasčiau. 

– Mane? 

– Taip. 

– Penkias savaites nesugebėjai manęs surasti? Galėjai paklausti Patriko Minamoro. 

– Suskaičiavai, – nusijuokė jis. 

Iškaitau ir nusisukusi ėmiau tikrinti paštą. Jis iškėlė rudo popieriaus paketą ir tarė:

– Atnešiau liūtaites. 

– Ką tokias? 

Mano balse aiškiai skambėjo įtarimas. Jis šyptelėjo. 

– Mamos paveikslą. Paklausiau tavo patarimo. Kaip manai, ar rasiu, kas man jį įvertintų?

– Nė neabejoju. 

– Patikrinau tavo pastebėtus inicialus, I. R. Nieko neradau. Greičiausiai paveikslas bevertis. 

– Ketini jį parduoti? 

Tebesvaigstančia galva, nemaloniai tuksenančia širdimi apėjau medinį registratūros stalą. Dar niekada gyvenime nebuvau su vaikinu tokia tiesmuka. 

– Galbūt. Pažiūrėsim. 

– Maniau, tavo motina jį dievino? 

– Mano motina dievino mane, – atšovė jis, su niūria šypsena dėdamas paketą ant stalo. – Juokauju. Aš nenoriu jo parduoti, bet jeigu jis ko nors vertas, bent žinosiu, nuo ko pradėti. Tas šunsnukis Džeris – atsiprašau už žodyną – bet kurią akimirką gali išspirti mane lauk. 

– Argi tu neturi darbo? 

– Darbo? 

– Už kurį būtų mokama? 

– Esu dirbęs praeityje.

– Tolimoje ir nebeatmenamoje? 

– Kokia tu kritiška, – vyptelėjo jis. 

Tiesą pasakius, aš tikrai buvau kritiška žmonių, kurie nenori dirbti, atžvilgiu. Visi, su kuriais susipažinau atvykusi į Londoną: Sintė, batų parduotuvės merginos, Semas, Patrikas, Pamela, – turėjo darbus. Vien būti Londone reiškė turėti darbą. Ten, iš kur esu kilusi, nuosavas darbas – vienintelis būdas pabusti iš ilgo miego, lydėjusio ištisas laukuose dirbusias kartas. Tai buvo vienintelė išeitis. Sunku pakeisti visą gyvenimą tave lydinčias žinutes, juo labiau kad jos išsiųstos anksčiau, nei tu gimei.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-istrauka-jessie-burton-romanas-pasakojimas-apie-ypatingas-asmenybes-ir-ju-troskimus-muza-286-837180