Ingrida Eglė Žindžiuvienė, Vytauto Didžiojo universiteto Anglų filologijos katedros vedėja, profesorė 

2016-ieji visame pasaulyje minimi kaip metai, skirti rašytojo, poeto, dramaturgo, Didžiojo bardo Viljamo Šekspyro (William Shakespeare, 1564-1616) 400-osioms mirties metinėms  paminėti. Šia proga duris atveria nauji teatrai, rengiamos parodos, teatruose statomi spektakliai pagal V. Šekspyro pjeses, filmų režisieriai bando naujai pažvelgti į jo dramas, muziejai rengia jam skirtas parodas, TV pokalbių laidose analizuojamos jo gyvenimo detalės bei XVI amžiaus pasilinksminimo būdai. Naujais viršeliais leidžiami V. Šekspyro tomai, dienos šviesą išvysta rašytojo tekstų vertimai į daugelį pasaulio kalbų, rengiamos pažintinės ekskursijos po vietas, kuriose jis gyveno, rengiami teatro festivaliai ir performansai, išvedamos naujos gėlių (ypač rožių) rūšys.

Drąsiai galime teigti, jog šiemet, ir ypač šį balandį, interneto erdvėse sklando tikroji Viljamo Šekspyro dvasia – žaismingai šmaikšti, o tuo pačiu ir mąsli, filosofinė, gundanti mus netikėtumais, nauju požiūriu į gyvenimą ar save. Taigi, kaip tik dabar ir yra pats tinkamiausias metas pasvarstyti, kiek V. Šekspyro dvasios yra Lietuvoje, atsakyti, koks V. Šekspyras yra pas mus, ką jis mums reiškia ir kokias asociacijas sukelia jo vardas.

Viljamas Šekspyras yra 38 dramų (tragedijų ir komedijų) autorius. Jo 154 sonetai ne tik skaitomi kaip literatūros kūriniai, bet taip pat įtraukiami ir į anglų kalbai mokytis skirtų vadovėlių puslapius. Bardo kūrybos citatų rinkiniai yra vieni patraukliausių ir skaitomiausių internete. Jo citatas aptiksime ir spalvinguose kalendoriuose, ir  tarp dienos sentencijų interneto portaluose.

Turbūt sunku būtų šiandien surasti žmogų, kuris nežinotų vienos garsiausių citatų iš V. Šekspyro kūrinio – „Būti ar nebūti – štai klausimas“ (angl. „To be, or not to be, that is the question“). Ši dramatiška frazė ir daugelis kitų šio anglų rašytojo įžvalgų minimos tiek kasdieninėje šnekoje, tiek profesinių terminų formomis specializuotoje kalboje, tiek tarptekstiniais ryšiais saistomoje postmodernistų kūryboje. Šis klausimas savo aktualumu teikia įkvėpimo poetams, dramaturgams, menininkams, aktoriams, filosofams, režisieriams. Jis suteikia ryžto ir jėgų pažvelgti į mus supantį pasaulį ir ieškoti tinkamų atsakymų savo egzistencijai pagrįsti. Klausimas tarytum įprasmina ir paties V. Šekspyro gyvenimą – jis iš tiesų buvo ir yra visada šalia mūsų: savo šmaikščiais posakiais, filosofinėmis dviprasmybėmis, galingais simboliais ar nesunkiai atpažįstamais veikėjų charakteriais.

Viljamo Šekspyro vardas siejamas ne tik su dramaturgija, teatru ar scena, bet ir su anglų kalbos gelmėmis, daugelį šimtmečių vystomais klodais, jos raiškos galimybėmis, paskatinusiomis daugelį mokytis būtent „Šekspyro“ kalbos ar visa savo esybe ją pamilti. Daugeliui rašytojų, rašiusių ar rašančių anglų kalba, bardo tekstai – minčių ir kalbos lobynai, nuolatinių paieškų ir atradimų šaltiniai. Šiais laikais didysis anglų Renesanso epochos atstovas prabyla įvairiomis kalbomis ir formomis. V. Šekspyro dramos jau daugiau nei 400 metų statomos pasaulio teatruose, pagal jo pjeses režisuojami filmai, atspindintys tam tikrų laikotarpių meno sroves. Rašytojo dramų pagrindu kuriami kompiuteriniai žaidimai, kvepalai, saldumynai. Jo vardą aptiksime ir knygynų, gatvių, restoranų ar užeigų bei parkų pavadinimuose. V. Šekspyras siejamas ir su vieno iš D. Britanijos garsiausių teatrų – „The Globe“ – įkūrimo ir veiklos istorija. Teatro ir kino afišos su Viljamo Šekspyro pjesių pavadinimais patraukia žiūrovų dėmesį, o pradedančius domėtis teatro menu kaipmat įtraukia į paslaptingą scenos pasaulį. Daugelis aktorių vaidmenis V. Šekspyro dramose sieja su savo meninės kūrybos įprasminimu.

Pirmąją V. Šekspyro dramos ekranizaciją „King John“ („Karalius Džonas“), kurios tik kelios ištraukos pasiekė mūsų dienas, galime traktuoti kaip XIX-ojo amžiaus palikimą V. Šekspyro kino industrijai. Keičiantis techninėms galimybėms, keitėsi ir bardo dramų traktuotės. Nors ir buvo intensyviai ieškoma naujų ekspresijos būdų, negali ir stebinti pakartotinas grįžimas prie tradicinių formų, tiek kine, tiek ir teatre. Štai 2015 m. pasirodęs filmas „Macbeth“ („Makbetas“) pagal to paties pavadinimo tragediją buvo berods jau 17-oji jos ekranizacija – bendra JAV, D. Britanijos ir Prancūzijos produkcija, kurioje herojus suvaidino Michael Fassbender ir Marion Cotillard. Filmas naujos kartos žiūrovams atkartojo beveik tradicinį šios dramos variantą, tuo tarsi įprasminant paties V. Šekspyro paradoksalų požiūrį – „Kas nauja, tas ir sena, o kas sena, tas ir nauja“. Toks požiūris puikiai atsispindi ir Lietuvos teatrų repertuaruose: tradicinius šio rašytojo dramų pastatymus keičia šokiruojančių, intriguojančių, interaktyvių formų spektakliai, kuriuos vėl keičia „naujai tradiciniai“. „Pasaulis – tai scena“, rašė didysis dramaturgas. Šiuo požiūriu visi esame scenoje, gavę tam tikrus vaidmenis, juos atliekantys ir keičiantys, o gal net jų atsisakantys.

Taigi, koks Viljamas Šekspyras yra mums? Dramaturgas, poetas, aktorius, režisierius, žaismingas pašnekovas, linksmuolis ir susimąstęs filosofas, scenos mokytojas, dailės ir muzikos žinovas, mąstytojas, besigilinantis į pasaulio istoriją ir joje ieškantis svarių bei pamokančių istorijų, žmogus, besidžiaugiantis gyvenimu ir jo siūlomomis galimybėmis, įkvepiantis naujoms mintims ar žygiams, pastebintis grožį augalo stiebelyje ar medžio šakose, šmaikštuolis, kulinaras. Galėtume šį sąrašą ilginti nuolat, kiekvieną dieną atrandant kažką naujo jau žinomuose dalykuose, žmonėse, procesuose. Netrukus ir pastebėsime, kad V. Šekspyro dramų pasaulis yra labai jau panašus į nūdieną ir jų veikėjai vis dar gyvena tarp mūsų. O ir mes patys – argi nesame veikėjai iš V. Šekspyro pjesių???