Nuotraukos autorius: Evgenia Levin/Bernardiai.lt

Balandžio 1-ąją sukanka lygiai 80 metų nuo gerbiamo poeto ir rašytojo Marcelijaus Martinaičio gimimo. Kartais išties norėtųsi patikėti, jog žmogus – tai katinas, kuris galėtų atgimti iš naujo. Kita vertus, gal taip ir yra. Šio poeto, eseisto, vertėjo, „Poezijos pavasario“ (1975 m.) bei Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureto (1998 m.) mintys dar ne kartą grįš į jo kūrybą skaitančių ir vertinančių žmonių mintis bei širdis, M. Martinaičio kūryba gyva, o kūrėjas gyvas joje.

Man labai nusibodęs yra Martinaitis.
Ar negalėtumėte pasiūlyti kitą?
Mano autorius nustojo domėtis manimi,
darančiu instaliacijas.

Pradėjo kartotis mane kurdamas,
o kartais nežino,
ką apie mane pasakyti.

(Iš M. Martinaičio eilėraščio ,,Eilėraštis sau, gimęs kankinantis prie knygos”)

Šiandien papasakosiu Jums istoriją apie katiną, vardu Marcelijus. Tai ne eilinis katinas. Jo alkis nepasotinamas nei pienu, nei kokiu kitu skanesniu kąsneliu. Jis taip pat ne iš tų, kurie mėgsta vaikščioti vieni; už maistą jam sotesnis žodis, o už vienatvę brangesnis pašnekesys. Norėčiau pasidalyti su Jumis Marcelijaus Martinaičio mintimis apie žmones. Juk yra įprasta, kad žmonės rašytų apie katinus, šunis ir visa kita, kas tik juda, bet ar kada pagalvojote, ką pasakytų katinas?

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-04-01-katinas-vardu-marcelijus-marcelijaus-martinaicio-gimimo-80-meciui/142596