Nuotraukos autorius: Saulius Vasiliauskas
Londono parodų centre „Olympia“ balandžio 10–12 d. vyko tarptautinė knygų mugė, kurioje Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – tapo šių metų programos „Market Focus“ viešniomis. Mugėje dalyvavo Kristina Sabaliauskaitė, Alvydas Šlepikas, Undinė Radzevičiūtė ir Tomas Venclova, vykstančiuose renginiuose eiles skaitė Marius Burokas, Giedrė Kazlauskaitė ir Aušra Kaziliūnaitė, susitikimą su gerbėjais surengė Jonas Mekas. Rengiantis mugei, į anglų kalbą išversta 19 lietuvių autorių knygų. Vis dėlto ši mugė pirmiausia orientuota į leidybos specialistus, todėl apie lūkesčius, rinką ir mažos šalies leidybines perspektyvas joje nutariau pasikalbėti su keliais Lietuvos leidėjais ir leidybos ekspertais.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyr. redaktorius Saulius Repečka
Esi ilgametis knygų mugių dalyvis, todėl noriu paklausti, kaip kinta leidėjų dėmesys mažesnėms valstybėms?
Baltijos šalys šiųmetinėje mugėje dalyvauja svečių teisėmis, joms skiriamas didelis dėmesys. Susitikus su kolegomis iš užsienio, didžiųjų leidyklų, tokių kaip „Random House“, atstovams nebereikia aiškinti, kas yra Lietuva, kokia jos literatūra – jie netgi pažada ateiti prie mūsų stendo. O prieš 10 metų dar tekdavo aiškinti, kur ta Lietuva apskritai yra.
Man rodos, proveržis prasidėjo, kai Lietuva tapo Frankfurto knygų mugės viešnia (2002 m., – S. V.). Tada išsivertėm nemažai knygų į vokiečių kalbą, o vertimai į didelės šalies kalbą – labai svarbu. Pernai Lietuva labai gerai pristatyta Leipcigo knygų mugėje: net gatvėse buvo užrašų apie Lietuvą, autorių nuotraukų... O dabar Londone apie mus rašo „The Bookseller“ ir kiti reikšmingi žurnalai. Patekti į tokią plačią areną, turiu galvoje anglakalbes šalis, Lietuvai turbūt pavyko pirmą kartą.
Kiek naudinga Lietuvos leidėjams šių metų mugė užmezgant ryšius ir įsitvirtinant?
Dar sunkoka prognozuoti, bet nereikia užsidėti rožinių akinių. Mūsų autoriais anglakalbiame pasaulyje dažniausiai domisi nedidelės nišinės leidyklos, neturinčios tokio potencialo išreklamuoti ir pristatyti autorius kaip didžiosios. Bet... Viskas prasideda nuo mažų dalykų, svarbiausia, kad kūriniai verčiami, mums rodomas dėmesys.
Ko užsienio leidėjai ieško lietuvių literatūroj, ko (ne)randa?
Bendraujant su įvairių šalių leidėjais ryškėja skirtingi interesai: vokiečiai, pavyzdžiui, ieško bendrų istorinių sąlyčio taškų, dėl to ten populiarus Alvydas Šlepikas, Leipcigo mugėje jis tikrai buvo žvaigždė. Kaip ir Undinė Radzevičiūtė: vokiečių leidėjai nori moderniosios, šiuolaikinės literatūros, atspindinčios vyraujančias tendencijas.
Taigi daug kas priklauso nuo tautos. Pavyzdžiui, bandai pristatyti Saulių Spurgą, rašantį apie Abiejų Tautų Respublikos padalijimus, – šalys, kurios yra šalia mūsų, susidomi, bet tolimesnėms tautoms tai neaktualu.
Koks tavo, kaip leidėjo, pagrindinis tikslas mugėse: ryšių mezgimas, profesiniai santykiai ar bendros tendencijos, konteksto analizė?
Svarbu ir tai, ir tai. Tačiau įnikus į tam tikrus profesinius dalykus, abstrakcijoms, tendencijoms laiko lieka mažiau. Tik, man atrodo, ne Londonas yra leidybos madų demonstruotojas, o Frankfurtas. Kažkada, pavyzdžiui, Frankfurte labai aiškiai pajutom, kad ateina erotikos banga, kitąkart – twisted thrillers banga. Be to, tuo metu skelbiami ir Nobelio, ir kitų prestižinių premijų laureatai. Londonas – labiau profesionalams skirta mugė. Čia susitinki su leidėjais, atnaujini kontaktus ir panašiai.
Bet, regis, ir Londono mugėje daugiau dėmesio skiriama ir kultūrinei programai?
Tiksliai pastebėta. Mažesnės mugės, pvz., Gotenburgo ar Leipcigo, visąlaik pasižymėdavo kultūriniu krūviu. Tai, kad nuo seno komercinėmis laikomose Frankfurto ir Londono mugėse atsiranda kultūrinis dėmuo, mums labai svarbu. Savo komercine literatūra vargiai ką nustebinsim, nebent prajuokinsim. Mums vienintelis būdas tapti žinomiems – pasirodyti kultūriniu lygmeniu su savo poetais, rašytojais... Nežinau, ar žmonės sąmoningėja, ar keičiasi kultūrinis klimatas, bet, regis, pasauliui nusibodo komercinė literatūra, pradedama domėtis nišiniais dalykais, atsiranda proga pasisakyti ir mažų šalių gyventojams.
Leidyklos „Kitos knygos“ vadovas Gediminas Baranauskas
Kokie lūkesčiai buvo vykstant į šią mugę ir ar jie išsipildė?
Lūkesčiai nebuvo labai dideli. Esame daugiau vertimų leidykla, verčiame knygas į lietuvių kalbą, nors turime ir gana įspūdingų lietuvių autorių. Pagrindinis darbas vyksta ne mugėse, o namie, leidykloje analizuojant informaciją, renkantis knygas, skaitant rankraščius... O mugė daugiau susitikimų, bendravimo erdvė. Naujų kontinentų čia neatrasim, viskas maždaug žinoma.
Taigi kontekstas žinomas jau prieš atvykstant, ar mugėje galima ką nors nauja atrasti?
Londono mugė nėra tokia svarbi, kaip Frankfurto, kur galima pamatyti ir nuveiksi maždaug viską.
„Kitos knygos“ – viena drąsesnių, daugiau rizikuojančių ir mažiau rinkos dėsningumams pataikaujančių leidyklų Lietuvoje. Kaip tokia leidykla atrodo platesniame kontekste? Štai vienoje mugės diskusijoje kalbėta apie tabu temas, kurių leidėjai vengia...
Tiesą sakant, nelabai apie tai mąsčiau... Ilgus metus man buvo liūdna, nes atrodė, kad skaitytojas nelaukia naujų iššūkių, neieško naujų idėjų. Bet dabar atėjo palankus metas – žmonės domisi geromis, aukšto lygio knygomis kaip, pavyzdžiui, Yuvalio Noah Harari’o „Sapiens“ ir „Homo deus“. Kai tokios knygos perkamos, apima nuostabus jausmas: nustoji galvoti, jog skaitytojai Lietuvoje nesidomi ar nesupranta jų problematikos. Nors kai kuriomis temomis lietuviai vis dar nesidomi, pavyzdžiui, klimato kaita.
O apie tabu temas ir sensacingas knygas pasakysiu tik tiek: knygą parašyti, išleisti ir išversti, ypač kokybiškai, užtrunka. Knyga kaip vynas – reikia laiko jai subręsti. Gali nutikti ir taip, kad kol knyga bus parengta ir išleista, sensacijos atvės, o temos jau nebebus tabu.
Ar pasitaikė, kad jūsų išleistos knygos skaitytojams prireikė tik po daug metų?
Knyga turi būti subrandinta, labai gerai parašyta, subalansuota ir pasverta. Tikrai gera knyga – tai akis atverianti knyga. Gali būti taip, kad jai laikas dar neatėjo. Sensacijos būdingesnės žurnalistikai ar feisbukui. Nors pasitaiko, kad kas nors paklausia, kodėl niekas neišverčia ir neišleidžia kokio nors autoriaus, kurį mes, pvz., išleidome prieš 10 metų.
Ar sudėtinga mažos šalies leidėjui derėtis su populiaresniais, žinomesniais autoriaus, įsigyti jų autoriaus teises?
Mūsų pasaulis ir labai paprastas, ir drastiškai kontrastingas: arba rašytojas iš visų jėgų bando save parduoti, bet, deja, niekas neperka, arba dėl jo kūrybos susidaro didžiulė eilė. Pasaulyje populiariam autoriui brautis į Lietuvos rinką su laužtuvu nereikia.
Ar ši mugė padidins Baltijos šalių literatūros svarbą, aktualumą?
Aišku, padidins ir Lietuvos, ir Lietuvos autorių matomumą. Tik kokiu mastu? Man labai gerą įspūdį daro profesionalūs rinkodaros sprendimai, kuriuos pasitelkia mūsų kaimynai. Tarkim, latvių komiksų knygelė apie intravertus – tikrai puikiai pristatyta, reklamuojama net mugės tualetuose. Tai solidi reklaminė kampanija, skirta mugės dalyviams ir lankytojams.
Manote, Lietuvos leidėjams stinga tokių rinkodaros sprendimų?
Sunku vertinti, bet nematau tokių „šūvių“, kad vaikščiodamas po mugę būtum tiesiog priverstas susipažinti su konkrečiu kūriniu.
Ar konkuruoja dėl dėmesio Baltijos šalys, kurių stendai greta, kurios pristatomos po vienu „skėčiu“?
Kultūroje, literatūroje, leidyboje konkurencija gana humaniška. Nes jeigu, tarkim, tau reikia mobiliojo telefono, tu nepirksi iškart kelių, todėl prasideda agresyvi konkurencinė kova, kurioje laimėtojas tik vienas. O literatūroje šiek tiek kitaip – galiu ryte skaityti G. Garcíą Márquezą, o vakare F. Dostojevskį. Todėl, manau, Baltijos šalys ne konkuruoja, o gali papildyti viena kitą.
Vis dėlto susidarė įspūdis, kad lietuvių, latvių ir estų leidėjai nebendrauja, nesidomi vieni kitais...
Įdomus pastebėjimas. Nežinau, su kuo tai susiję. Bendradarbiavimas yra, bendravimas yra, bet intuityvios traukos ir meilės, natūralaus susidomėjimo, ko gero, ne... Galėtume sakyti, kad mes pernelyg vienodi. Bet iš tikrųjų latviai ir estai nuo mūsų dėl tam tikrų istorinių, lingvistinių, kultūrinių procesų tikrai skiriasi. Nežinia, kodėl nėra susidomėjimo ir tvyro šaltukas.
Leidyklos „Verslas ar menas“ direktorė Eglė Jokužytė
Kuriate unikalias knygas, taigi Lietuvoje užimate tam tikrą nišą. Kokiems skaitytojams skirtos jūsų knygos?
Yra knygų, leidžiamų tik neregiams, o mūsų knygos skirtos visiems: ir regintiesiems, ir neregiams. Jos skaitomos pasitelkiant skirtingus pojūčius: regą, lytėjimą, klausą ir net uoslę... Šios knygos kuriamos ne tam, kad būtų atskirti neregiai nuo reginčiųjų, bet siekiant juos sujungti – leisti pasijusti lygiaverčiais skaitytojais. Taip skatiname reginčius žmonėms susimąstyti apie vertybes, save ir kitus, pažinti pasaulį ne tik akimis, bet ir kitais pojūčiais.
Kaip Londono mugėje jus priima, sutinka užsienio leidėjai?
Šioje srityje esu novatorė. Visi, kas mano knygas pamato, stebisi. Bet tam, kad šį socialinį projektą jie norėtų perteikti savo šalyje, reikia daugiau laiko. Manau, svarbu jau tai, jog parodome, kad Lietuva gali tai daryti, kad mums aktuali socialinė problematika. Naujovės turi būti apsvarstytos, o po kiek laiko, tikiuosi, bus priimti ir palankūs sprendimai.
Šiųmetėje mugėje daug dėmesio skiriama vaikų literatūrai, netrūksta su ja susijusių renginių. Kaip atrodome bendrame kontekste?
Manau, Lietuva pasaulio mastu vaikų knygų leidyboje tikrai nėra paskutinė. Galima didžiuotis mūsų knygų iliustruotojais – jų europietiškas stilius, sumišęs su skandinavišku, visiškai kitoks, todėl įdomus pasauliui. Galima pasidžiaugti ir spaudos poligrafija – skiriame tikrai daug dėmesio knygos kokybei, jos išliekamajai vertei. Dalis užsienio leidėjų, pamatę mūsų knygas, netgi abejoja, ar jų šalyje bus galima išgauti tokį rezultatą!.. Mano tikslas – patekti į kitas rinkas, kad galėčiau kurti dar plačiau, atrasti bendradarbiavimo galimybių. Noriu, kad šios knygos socialinę leidybinę misiją tęstų ir kitose pasaulio šalyse, suartintų reginčiuosius ir neregius, kad neregiai turėtų galimybę skaityti popierines knygas. Tai ilgas procesas.
Londono knygų mugės darbo grupės prie Lietuvos kultūros ministerijos specialistų programos kuratorė Aida V. Dobkevičiūtė
Kokios dalyvavimo sąlygos buvo sudarytos į Londono knygų mugę vykstantiems Lietuvos leidėjams? Kaip juos bandoma integruoti į platesnę rinką?
Kelerius metus lietuvių literatūros sklaidai Europoje Kultūros ministerija teikė prioritetą. Lietuvių autorių ir lietuviškų knygų bei vertimų pristatymui Krokuvos, Kijevo, Leipcigo ir Londono knygų mugėse Lietuvos kultūros institutas (LKI) paruošė ir koordinavo išskirtines programas. Leidėjai per Lietuvos leidėjų asociaciją aktyviai įsitraukė į pasirengimą ir darbą Leipcigo knygų mugėje 2017 m. ir Londono knygų mugėje šiemet, bendradarbiauta su kultūros institucijomis ir tarptautinėmis leidėjų asociacijomis siekiant plėtoti ir viešinti šiuos projektus.
Užsienio leidėjo išversta ir išleista knyga turi ilgalaikį poveikį ir ypatingą perspektyvą: lietuvių autoriaus kūrinio vertimas atsiranda kitų šalių bibliotekų, knygynų ir namų lentynose. Proveržis į vokiečių ir britų leidybos rinką, manau, bus ilgalaikis. Tam buvo ilgai dirbama, LKI koordinavo užsienio leidėjų bei žurnalistų vizitus ir susitikimus su lietuvių autoriais bei leidėjais, kontaktų mainus Vilniaus knygų mugėje. Todėl išskirtinis vokiečių ir britų dėmesys bei straipsniai žiniasklaidoje nėra atsitiktinė sėkmė. Pristatant lietuvių autorius būtinas aktyvus leidėjų, kurie atstovauja autoriams ir derasi dėl teisių licencijavimo, dalyvavimas. Taip pat labai svarbi valstybės parama per literatūros centrus (Lietuvoje – per LKI) vertimams ir dalyvavimui tarptautinėse mugėse, festivaliuose. Paramos ir skatinimo politika yra visose nepopuliarių kalbų Europos šalyse, ji turi veikti nenutrūkstamai, nuosekliai.
Pastebime naują tendenciją – nišinių leidyklų, leidžiančių itin kūrybiškas, daugiau darbo su autoriais reikalaujančias knygas, atsiradimą. Jų knygos apdovanojamos premijomis ir už turinį, ir už iliustracijas bei menišką išleidimą. Šios leidyklos įdomios ir užsienio leidėjams.
Kuo naudinga tokioje mugėje dalyvauti mažoms leidykloms? Ar jos gali tikėtis dėmesio? Ar jo buvo daugiau dėl „Market Focus“ programos, šįmet nukreiptos į Baltijos šalis?
Jungtiniame Lietuvos stende Londono knygų mugėje šiemet dalyvavo ir dirbo 12 leidyklų. Tačiau į mugę, be abejo, vyko daug daugiau leidėjų, nes ji skirta specialistams ir profesionalams. Pagrindiniai dalyviai – leidyklos iš viso pasaulio, literatūros centrai bei institutai. Lankytojai – leidybos specialistai, literatūros agentai, spaustuvininkai, bibliotekininkai, knygų dailininkai. Dalyvavimas šioje mugėje ypač brangus, todėl galimybė Lietuvos leidėjams pristatyti autorius šiais metais buvo išskirtinė. Mažos leidyklos galės įvertinti, kokia literatūra ir leidyba įdomi kitoms šalims. O „išsiugdyti nuojautą“ užtrunka. Tai, kas įdomu skandinavams, gali būti visiškai neaktualu britams. Į beribį anglakalbį leidybos pasaulį per LKI iškeliavo 19 lietuvių autorių kūrinių vertimų. Tai labai daug, nes prieš metus jų buvo nulis. Pavyzdžiui, latviai ir estai autorių teisių britų leidėjams pardavę gerokai daugiau.
Labai svarbus ir leidėjų indėlis – negalime tikėtis, kad viską padarys kultūros ar valdžios institutai. Dažnai profesionaliai pasiruošti atstovauti ir autorių teisių pardavimams leidėjai pristinga net žmogiškųjų išteklių, ne tik lėšų. Kadangi konkurencija didelė, turime ne tik finansuoti leidėjų dalyvavimą, bet ir padėti paruošti knygų pristatymus. Esu įsitikinusi, kad kiekvienos šalies mugėje pristatymai turi būti pateikti vis kitaip. Vienas pagrindinių įrankių, sukurtų aktyvuoti literatūros sklaidą užsienyje, yra bendras autorių teisių portalas www.ltbooks.lt. Ilgiau nei dešimtmetį stebėjau užsienio leidėjų domėjimąsi lietuvių literatūra ir galiu drąsiai teigti, kad turinys, iliustracija, poligrafinė leidinių kokybė yra vertinami.
Kokių naujienų sužinojote dalyvaudama įvairiuose leidybos specialistams skirtuose renginiuose? Kokios naujausios tendencijos ryškėja?
Džiugu, kad prestižinį „Market Focus“ apdovanojimą už pasiekimus vaikų ir jaunimo literatūros sklaidoje pelnė leidykla „Alma littera“ už seriją „Kakė Makė“.
Daug dėmesio mugės organizatoriai skiria vadovėlių ir edukacinės medžiagos leidybai, vyksta leidėjų ir knygų prekybininkų forumai. Konferencijoje „Quantum“ pateikti knygų leidybos rinkos ir prekybos statistikos tyrimai bei apžvalgos, tendencijų prognozės. Daugiausia dėmesio skirta garsinėms knygoms, nes jos ypač populiarios JAV, JK ir Skandinavijos šalyse. Manoma, kad šios knygos yra naujos kartos pagrindinis įrankis, o išgirsta istorija gali paskatinti ją skaityti. Tačiau tokių knygų parengimas ir sklaida vadovaujasi kitokia leidybos ir pardavimų schema bei kainodara. Dėl didelių kaštų tokia leidyba dar tik pradeda konkuruoti mažų Europos šalių rinkose.
Žymėjausi statistinius pasaulio leidybos, platinimo ir prekybos teiginius – tokias apžvalgas rengia ir pristato knygų platintojai bei prekybininkai. Jie stebi, renka ir skelbia informaciją apie skaitytojus, skaitomiausias knygas, turinio ir skaitytojų amžiaus grupių santykį. Lietuvoje tokios informacijos neturime, o ji būtų ypač naudinga leidėjams.
