Paaugliai neskaito lietuvių autorių knygų. Galbūt mokyklos privalomųjų sąrašų nuvilti ir įtikinti, kad tai senamadiška, neaktuali literatūra. Taip nepastebėti praslysta originalūs kūriniai, puikūs autoriai. Bet atradę perliukus skaitytojai jų paleisti nenori ir atakuoja leidyklas klausimais „Kada išleisite kitą dalį?“ Šį mėnesį jau galima džiaugtis antrąja autorės Neringos Vaitkutės trilogijos paaugliams dalimi „Miestas be padangės“ (leidykla „Nieko rimto“, 2015).  Tai knyga, verta kino filmo, niekuo neprimenanti iki šiol skaitytos lietuvių prozos paaugliams, o autorės iškalba tik dalinai atskleidžia, ko galima tikėtis iš kūrinio. Su Neringa šįkart kalbamės ne tiek apie knygos siužetą, kiek apie jos pačios paauglišką gyvenimą.

Antroji Jūsų serija apie tvirtą ir ryžtingą merginą. Pati irgi visuomet tokia buvote?

O ne, tikrai nebuvau ir dabar nesu nei labai drąsi, nei labai ryžtinga. Ryžtis kokiai nors keistai avantiūrai mane dažniausiai paskatina visai ne drąsa, o nuobodulys ir kasdienybė. Aš negaliu ištverti pilkumos, kyla nenugalimas noras ją nuspalvinti, ištapyti ryškesnėmis spalvomis – įpilti rudens gintaro, įlašinti vandens skaidrumo, brūkštelėti dangišku mėliu, kad net užgeltų iki pat širdies. Tada puolu rašyti, piešti, dekoruoti baldus ir pasijuntu ištrūkusi.

Kokia keisčiausia avantiūra (be tos, kad tapote rašytoja), į kurią leidotės?

Keisčiausia avantiūra? Dabar bandau pasirausti atminties lobynuose ir nieko keistesnio už spontanišką sprendimą sėsti ir parašyti knygą nesurandu. Nors visko buvo – apimta šišo suskaičiavau visas visutėles buto sienas (35), išlėkiau porai savaičių į Norvegiją, tesvarsčiusi vos sekundę, parsinešiau į namus sergantį niekam nereikalingą katiną, nors tuo metu vieną jau turėjau. Ilgai taupiau ir užuot nusipirkusi virtuvės baldus, kaip patarė išmintingi žmonės, nusipirkau fotoaparatą. Nes viską matuoju būsimo džiaugsmo procentais! Net meilę. Todėl visi mano įsimylėjimai taip pat yra savotiškos avantiūros.

Istorija apie Jorę vėlgi vyksta fantastiniame pasaulyje. Rašyti apie kasdienį, įprastą pasaulį Jums neįdomu, ar tiesiog dabar labiau norisi nerti į fantastikos pasaulį?

Tikriausiai būtų įdomu rašyti ir apie kasdienį, įprastą pasaulį, bet kol kas negaliu: mano galvoje vis dar stumdosi, lipa vienas pas kitą ir graudžiai unkščia daugybė keistų pasaulių ir jų gyventojų. „Apie mane, apie mus parašyk!“ – šnabžda  į ausį naktimis. Matau jų atspindžius rudens vėjo sušiauštose balose. Pastebiu tą paslaptingą  švytėjimą mylimų žmonių akyse. Mane visados žavėjo neaprėpiama Visatos begalybė ir mintis, kad ten, anapus žvaigždynų, viskas yra įmanoma. Kartais pagaunu save galvojant: ar tai, ką rašau, tik mano vaizduotės vaisius, ar kažkur kitur vykstančių stebuklų atgarsiai?

Plačiau skaitykite: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?1786113483