Nuotraukos autorius: Daniel X. O'Neil

„Knygos – tai draugai, abejingi ir beaistriai, bet tikri“, – šią Viktoro Hugo frazę būdama paauglė įsirašiau į savo dienoraštį. Ji buvo tarsi kelrodė žvaigždė pasaulyje, kuriame nebuvo tikrų draugų, o tuo labiau tokių, su kuriais galėtum pasišnekėti apie perskaitytas knygas. Tik žodžiai „abejingi ir beaistriai“ buvo nesuprantami, nes knygos įsukdavo į tokius tikrus ir gaivalingus istorijų verpetus, kad dažnai iš fikcinio pasaulio nesinorėdavo grįžti į toli gražu kvapo negniaužiančią realybę...

Jaučiausi panašiai kaip Žanas Valžanas – atskirta nuo pasaulio, vieniša, ir nešiojanti savyje didžiulę paslaptį, kurios niekas nežino, o ir nenori sužinoti. Ta paslaptis buvo skaitymas – įsispraudus į mokyklos koridorių kampučius, įsitaisius ant atokaus suolelio ar net persirengimo kambariuose ryte ryjamos knygos.

Bendraklasiai į mane žiūrėjo kreivai, mažame miestelyje kitų draugų nebuvo, o suaugusieji nuolat kažkur skubėjo ir buvo užsiėmę, ir tik lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja pasiūlydavo pasilikti po pamokos ir ištiesdavo knygą – papildomą, tik man vienai siūlomą, neįeinančią į mokyklos programą...

Tada jausdavausi lyg vyktų kažkas ypatingo ir nuostabaus, slapto ir suokalbiško, o tas suokalbis vyko tarp trijų – suaugusio, vaiko ir knygos. Suokalbis pavyko. Baigusi filologijos bakalauro ir magistro studijas, aš rašau disertaciją, kurios tema – vaikų literatūra, ir kalbuosi apie perskaitytas knygas su vaikais, ateinančiais į mano įkurtus Knygų klubus. Viskas tam, kad tos, pasak V.Hugo, beaistrės knygos atgytų, kad suokalbis tęstųsi, kad kuo daugiau vaikų nekantraudami trypčiotų prie dar uždarytų bibliotekos ar knygyno durų, ir kad jie niekada nebūtų vieniši...

Plačiau skaitykite: http://kultura.lrytas.lt/literatura/nereali-ideja-knygu-klubai-siekia-protu-musiu-populiarumo.htm