Nuotraukos autorius: wikipedia.org

Kas buvo moteris, slypinti už Pepės Ilgakojinės? Ką tik išleisti Astridos Lindgren karo laikų dienoraščiai kartu su jos nauja biografija atskleidžia, kad ši rašytoja buvo tokia pat radikali ir užsispyrusi kaip jos geriausiai žinomas personažas.

Žuvėdros klykia, o oras kvepia vandenynu. Švedijos Furusundo sala atrodo lygiai taip, kaip ta, kurią Astrida Lindgren aprašo romane „Mes Varnų saloje“. Netoli molo stovi raudonas medinis namas, apsuptas baltos sodo tvoros. Nėra jokių vartų, tad kiekvienas gali įeiti. Kiemas yra apaugęs žole ir laukinėmis gėlėmis.

Astrida Lindgren Furusund saloje praleido daug vasarų ir ten parašė labai daug savo knygų. Aštuntame ir devintame savo gyvenimo dešimtmetyje, kai ji jau Švedijoje buvo tapusi ikona ir gaudavo krūvas laiškų nuo savo fanų per gimtadienius, ji nusprendė Furusund saloje atsiskirti nuo žmonių. Ten gyvenimas buvo ramesnis ir taikesnis nei Stokholme. Vaikų knygų autorė gerai sutarė su salos gyventojais, o kai turistai ko nors paklausdavo, kur gyvena Astrida Lindgren, vietiniai dažnai atsakydavo, kad šie greičiausiai nežino.

A. Lingren mėgdavo sėdėti mažame antro aukšte balkone su vaizdu į jūrą. Karina Nyman, Astridos Lindgren dukra, kuriai šiuo metu yra per aštuoniasdešimt ir ji yra šiek tiek panaši į savo mamą, sako: „Pažvelkite po suoliuku.“

Tai jau padaryta. Datos, paskiri žodžiai ir daug stenografinių simbolių yra užrašyti pieštuku kitoje suoliuko pusėje: „Liepos 3-ioji, 1963 m. v asara. Spinduliai. Kaip senomis, geromis dienomis. Ankstyvoji vasara buvo magiška. Buvau čia visą birželį ir rašiau „Emilį iš Lionebergos“. Knyga jau baigta. Nusipirkome laivą.“ Kad parašytų šiuos žodžius, Lindgren turėjo atsigulti ant nugaros, o jos kojos turėjo kyšoti iš po suoliuko. Galbūt ji net kaip Pepė kraipė savo pirštus. 

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-10-03-pepes-ilgakojines-kureja-karo-laiku-dienorasciai-atskleidzia-tikraja-astrida-lindgren/135751