Nuotraukos autorius: Bernardinai.lt
Šįmet įsimintiniausiomis Kauno menininkėmis išrinktos rašytoja, poetė Aldona Ruseckaitė ir kompozitorė Zita Bružaitė. Kalbamės su poete, Maironio literatūros muziejaus direktore Aldona Ruseckaite. Stebina šios rašytojos produktyvumas - poezijos knygos, romanai, įvairių rašytojų biografijos. Pokalbio metu net neįmanoma aptarti visų šios rašytojos išleistų knygų, atsiskleidžia kelios - galbūt tą akimirką svarbiausios.
Rūpi su rašytoja padiskutuoti ir apie jos žvilgsnį į patį rašymą, taip pat į jos gyvenimo aistrą – fotografiją. Bei tai, kaip darbas, nuolatinis buvimas literatūros prisodrintoje erdvėje vienaip ar kitaip veikia jos kūrybą. A. Ruseckaitei rašymas nuo ankstyvos vaikystės atrodė kaip stebuklas, nuo jaunystės svajojo išleisti bent ploną eilėraščių knygelę. Iki jos rašytojos kelias buvo nelegvas. Taip pat ji juokaudama išsitaria, jog, naujai knygai išėjus, ji kokias tris dienas negali jos atsiversti, kad su ja susigyventų.
Kaip pirmą kartą pajautėte, kad gyvenime rašysite? Kaip tai atėjo?
Retai apie tai susimąstau. Turiu labai juokingų vaikystės prisiminimų, kol dar nemokėjau rašyti. Man atrodė, kad mokėti rašyti yra didelis stebuklas. Kai namuose būdavo laikraščių, pasiimdavau pieštuką ir brėždavau įvairiausius kringelius, imituodama rašymą. Nepamenu, ar tuo metu mąstydavau, ką rašau, bet sėdėdavau susirūpinusi ir „rašydavau“ ant tų laikraščių. Namuose nebuvo net balto popieriaus tuo metu.
Vėliau vis parašydavau po kokį eilėraštuką, kuris būdavo kabinamas į sienlaikraštį, vyresnėse klasėse eilėraščius spausdindavo rajono laikraštis. Kai augau, buvau šiek tiek liūdnoka, intravertiška, nelabai išsikalbanti. Atrodė, kad geriausiai galiu išsisakyti eilėraščiu. Taip pat kartais rašydavau prozos miniatiūras, recenzijas.
Rašymas man buvo tarsi savaiminis. Vaikas, kuris mėgsta tapyti, natūraliai žaidžia dažais, spalvomis, mėgstantis muziką dainuoja įvairias daineles, analogiška yra ir su turinčiu polinkį rašyti.
Jaunystėje man atrodė, kad mano gyvenimo svajonė yra išleisti vieną ploną eilėraščių knygelę. Maniau, jog lyg ir turiu ką pasakyti, tarsi daug žodžių glūdi manyje. Mano mama buvo labai gražiažodė, mėgo vartoti netiesioginius veiksmažodžius, jos galvoje visada būdavo labai daug tiksliai ir vaizdžiai apibūdinančių kiekvieną veiksmą sinonimų. Tarsi Žemaitė.
Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-01-19-aldona-ruseckaite-vaikysteje-man-rasymas-atrode-kaip-stebuklas/139735
