Nuotraukos autorius: wecometolearn

Jų tapatybė nebėra žodis. Jų tapatybė – vaizdas. Jiems nebereikia „daryti“ (mąstyti, skaityti, eiti į lauką), kad sužinotų/patirtų, kažką nauja – daugybė naujų įspūdžių, įvaizdžių, raiškos, gyvenimo būdų juos pasiekia skrolinant – ir dėl to jiems nereikia nieko daryti, tik žiūrėti. Tik būti visada „in“, nes kai/jei atsitrauksi, užgrius tuštuma… Tyla. Nuobodulys. Niekas. O tai šiuolaikiniam žmogui nepakeliama. Informacijos perteklius, kurio vis daugiau (o vaikams – ypač), yra pernelyg reikšmingas. Knygos šiais laikais konkuruoja nebe tik su televizoriumi, bet su daugybe medijų.

Pabandykite įsivaizduoti, kaip gyvenimą regi 12-14 metų paaugliai: pasaulis lekia šuoliais, įvykiai keičiasi astronominiu greičiu (snap chat‘e vieną vaizdą gali matyti 10 sekundžių, ir jei nespėjai per tą laiką pasižiūrėti – viskas, daugiau jau niekada jo neišvysi ir nesužinosi kažko labai „svarbaus“), o knyga, net jei ji ir įdomi, – labai lėta. Tiesa ta, kad nėra vieno būdo, kaip prisijaukinti skaitymą, ir vienos knygos, kuri patiks visiems. Deja, čia nėra jokių taisyklių. Galbūt vienintelė taisyklė galėtų būti ši: neverskite savo vaiko skaityti. Tai žiauriai sunku, nes kartais būname visu šimtu procentų įsitikinę, kad ta knyga paaugliui patiks. Turiu jus nuvilti, bet frazę „paskaityk 20 minučių, tada galėsi pažaisti kompiuteriu“ turite mesti į šiukšlių dėžę. Per 20 min. bus paviršutiniškai perlėkta tekstu, dialogais ir skaitymas iš neįdomaus užsiėmimo tikrai nevirs mėgstamu. Susikoncentruokite ne į „kad“, o „kaip“.

Pradžiai ne taip jau ir nesvarbu, ką konkrečiai vaikas skaito: gal jam patinka enciklopedijos, a la „nevykėlio“ dienoraščių tipo knygiūkštės ar anekdotų rinktinė. Jei vaikas skaito – tai jau gerai. Skaitymui, kaip ir daugeliui kitų naudingų užsiėmimų (sportas, sveika mityba ir pan.), reikalingas įprotis. Per „blogos“ literatūros etapą pereina visi. Kitaip ir negalėtume įvertinti gerų knygų. Jei norite, kad vaikas įprastų sekti siužetą, lauktų atomazgos, galite pabandyti detektyvus: jiems paprastai būdingi dinamiški siužetai, netikėta atomazga, palyginti nesudėtinga kalbinė raiška. Galima pradėti nebūtinai nuo Šerloko Homso. Dar vienas koziris gali būti vaikų mėgstamos žvaigždės ir superherojai – jei jūsų vaikui patinka One direction, Džonas Deppas ar „Žvaigždžių karai“, galbūt jis su malonumu perskaitys apie juos knygą. Šiais laikais vadinamosios jaunimo „žvaigždutės“ leidžia daugybę knygų – ne visos jos prieinamos lietuvių kalba, tačiau paauglys jau pakankamai gerai išmano anglų ar kitą kalbą, tad kodėl nepabandžius atsisiųsti jam įdomios knygos iš užsienio?

Galbūt ir paradoksalu, tačiau manau, kad apie skaitymą paaugliams vis dažniau turėtume kalbėti kitais būdais, o ne vien sakydami „girdėjau, ši knyga gera“ ar „privalai kasdien pusvalandį paskaityti“. Skaitymo prestižą derėtų kelti paauglių kalba: muzikiniais ir videoklipais, per įvairias programėles ir aps‘us, pinterest‘o nuostabiais pin‘ais, citatomis ir, žinoma, asmeniniu pavyzdžiu. Jei tėvai skaitys knygas, vaikams tai užstrigs ir kažkada tikrai taps tapatybės dalimi. Na, ir dar vienas dalykas – dalinkitės įspūdžiais: apie tą, ką perskaitėte. Skamba banaliai? Bet tai labai svarbu. Jei kažkokia knyga jums paliko didelį įspūdį, papasakokite apie tai savo paaugliui, pabandykite perteikti siužetą ar iškelti svarbų klausimą. Kalbėkite su savo paaugliais – tai labai svarbu, jie nori klausytis, ir patys būti išgirsti. Net jei ir tyli.

Plačiau skaitykite: http://lituanistusamburis.lt/naujos-knygos-paaugliams-kaip-juos-sudominti-skaitymu/