Nuotraukos autorius: Audrius Ožalas
Jeigu Leipcigo knygų mugėje reikėtų išskirti vieną lietuvių autoriaus vertimą, kuris sulaukia itin didelio kritikų susižavėjimo, tai neabejotinai būtų Antano Škėmos kūrinio „Balta drobulė“ (į vokiečių kalbą vertė Claudia Sinnig) vertimas. Šią knygą išleidusios leidyklos „Guggolz Verlag” vadovas Sebastianas Guggolzas sako, kad tai neabejotinai sėkmingiausias leidinys per visą jo vadovaujamos leidyklos istoriją.
„Fantastika, neįtikėtina“, – susižavėjimo A. Škėmos knygos sėkme Vokietijoje negali nuslėpti S. Guggolzas. Jis teigia, kad jau dabar aišku, jog jo leidyklos istorijoje šis kūrinys bus sėkmingiausas. Per tris savaites jau parduota daugiau kaip 1000 šio kūrinio kopijų. Tai nedidelei leidyklai, leidžiančiai pamirštą Europos literatūros klasiką, yra labai daug. Pirmasis knygos tiražas yra 2000 kopijų, tačiau leidėjas net neabejoja, kad bent dar vieną papildomą leidimą reikės leisti jau artimu metu. Leipcigo knygų mugėje ši knyga kainuoja 21 eurą.
A. Škėmos knyga Vokietijoje sulaukė ir literatūros kritikų entuziastingų recenzijų. Recenzijos pasirodė didžiausiuose, įtakingiausiuose Vokietijos dienraščiuose, kritikai jose rašo, kad keista, kaip Vokietija iki šiol nežinojo apie šį kūrinį, „Balta drobulė“ vadinama neabejotina Europos literatūros klasika.
Duodamas interviu 15min, S. Guggolzas sakė, kad jis ieškojo lietuvių autoriaus kūrinio, kuris būtų vienas reikšmingiausių XX amžiuje. Visi kalbinti lietuvių literatūros žinovai jam teigė, kad būtent A. Škėmos knyga yra toks kūrinys. Vertėja C. Sinnig irgi sakė, kad jai labai patinka ši knyga ir norėjo ją išversti dar nuo 1990 metų, tačiau padaryti pavyko tai tik dabar, Lietuvai Leipcigo knygų mugėje dalyvaujant garbės viešnios teisėmis.
T. Venclova su A. Škėma kartu slėpėsi nuo bombardavimo
Šeštadienį mugėje vyko šio kūrinio vertimo pristatymas skaitytojams. Jame dalyvavo ir Tomas Venclova. Jis papasakojo, kad jo ir A. Škėmos keliai buvo susikirtę – labai dramatiškomis aplinkybėmis: „Aš A. Škėmą net esu sutikęs vieną kartą gyvenime, bet aš to neatsimenu. Tai buvo nacių okupacijos pradžioje, kada mano mama su manim ir A. Škėma slėpėsi vienoje vietoje nuo bombardavimų netoli Vilniaus“.
T. Venclova prisiminė, kad savo laiku A. Škėmos romanas jam ir visai jo kartai padarė didžiulę įtaką. „Kai pasirodė romanas, jis po penkerių ar šešerių metų pasiekė Lietuvą. Emigracinė literatūra buvo draudžiama, bet ji buvo įvežama kontrabanda, ir ta kontrabanda vyko gana gyvai. Tuo metu praktiškai visi knygas skaitantys žmonės Lietuvoje tą romaną ir perskaitė. Kai situacija sovietinėje Lietuvoje pasidarė liberalesnė, buvo net kalbama, kad romanas galbūt bus išleistas. Bet visgi jame yra pakankamai scenų, nepriimtinų sovietiniam požiūriui. Romanas buvo išleistas tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Nuostabu, kad po penkiasdešimties metų jis vis dar skaitomas kaip šiuolaikinis romanas ir galbūt net pranokstantis savo laiką. Tai turbūt geriausias lietuviškas romanas, parašytas XX amžiaus antroje pusėje. Autorius vartoja sąmonės srauto, flashback'ų techniką, sujungia įvairius kalbos sluoksnius. Tai buvo pirmas toks lietuviškas romanas, dėl to didelė emigrantų dalis jo net nepriėmė, jie buvo pripratę prie lėkštesnio realizmo. Bet mums, Lietuvoje, ypatingai jaunimui, tai buvo tikras atradimas, ir jis iki šiol smarkiai veikia lietuvių prozą“, – pasakojo T. Venclova.
T. Venclova sakė, kad A. Škėma tuo metu buvo stipriai paveiktas to laiko Vakarų literatūros ir mokslo. „Aš sakyčiau, kad emigracija po karo buvo didelė nelaimė, bet ir didelė laimė tiems jaunuoliams, nes jie galėjo susipažinti su tuo, kas Lietuvoje tuo metu buvo uždrausta ir visiškai nežinoma. Pavyzdžiui, jis susipažino su moderniąja Freudo ir kitų psichologija, su Vakarų proza, tokiais autoriais kaip Joyce'as, Faulkneris, Kafka arba Camus. Manau, kad įtakos turėjo ir tarpukario vokiečių ekspresionizmas. Tos rūšies literatūra dažnai vaizduoja žmones, nukrypstančius nuo normos. Tai žmonės, išblokšti iš savo aplinkos, žmonės, patyrę sunkių traumų, šio romano herojus patyrė sovietinį brutalumą, vėliau sunkų gyvenimą toli nuo tėvynės, – pasakojo T. Venclova. – Bet manau, kad romane aprašoma personažo liga taip pat yra ir metafora. Metafora viso pasaulio, kurį Antrasis pasaulinis karas ir totalitariniai režimai išmušė iš vėžių. Tai yra sergantis pasaulis, ir normalus žmogus jame atrodo ligonis“.
