Nuotraukos autorius: Džoja Gunda Barysaitė
Metus pradedame su Danute Kalinauskaite, neseniai išleidusia savo trečiąją novelių knygą „Skersvėjų namai“. Paprastai labai jaudinuosi, kai tenka bendrauti su menininkais, kurių kūrybą mėgstu. Su autore artimiau teko susipažinti rudenį vykusiose vertimo dirbtuvėse – laimei, ji toli gražu nepriminė sunkaus charakterio egocentrikės – greičiau jaukią, bet reiklią pašnekovę, sulipdančią į bendrą pokalbį pavienes žmonių grupeles, išklausančią ir patariančią, tarsi per kelias minutes būtų virtusi seniai pažįstama drauge.
Vienoje novelėje vienas Jūsų personažų užsiima nekalčiausia archeologija – iš pabirų gatvėse, autobusuose ar pirkinių krepšeliuose surastų šukių dėlioja užburiantį, daugiasluoksnį pasakojimą. Ar jaučiate ribas, kurių negalėtumėte peržengti, įtraukdama į savo tekstus realybės detales ir pažinotų žmonių prototipus?
Žinau, kad kai kurie rašytojai tokių ribų nepaiso, jei tai žūtbūtina ar tik pravartu kūriniui, bet aš turiu skrupulų… Manęs klausė dėl dainininkės Alinos Orlovos prototipo novelėje „Bomžė“. Iš Orlovos pasiskolinau kelias jos dainos eilutes, spaudoj prasprūdusią informaciją, kad ji mėgsta skaityti M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, M. Šiškino „Laiškų knygą“, dar jos dainavimo sukeliamą įspūdį („rykle ir diafragma“ – bet tai tik mano įspūdis, kiti galbūt ją girdi kitaip), daugiau nieko, pagaliau jos ir nepažįstu, bomžė nėra dainininkės Orlovos prototipas. Iš visiems žinomos festivalio „Kino pavasaris“ direktorės Vidos Ramaškienės pasiskolinau – tikriausiai esate girdėję ją kalbant – prieš „i“ tariamą „j“ („jir“, „Jirutė“, „Jirkutskas“). Iš žiniuonės Eugenijos Šimkūnaitės – kai kuriuos išskaitytus jos gyvenimo faktus: kerzinius batus, džiudžitsą ir jai būdingą pasakymą, kurio niekaip neišgirstum kito žmogaus lūpose: „Arba sakyk, ko nori, arba mauk po velnių!“ Iš pažįstamo veterinoriaus – akinius, įaugusius į smilkinius, ir ploną švilptelėjimą čiaudint. Iš neseniai penkioms dienoms po žemėm palaidoto benamio – baltas akis. Bet jokio žmogaus nenurašinėju nuo galvos iki kojų. Dėl kokios nors konkrečios atpažįstamos detalės, jei ji galėtų sukelti gyvenimiškų komplikacijų, mėtau pėdas kaip įmanydama. Arba išvis jos atsisakau.
Pasaulyje išpopuliarėjęs norvegas Karlas Ove Knausgaardas parašė šešias autobiografines knygas – taigi sukūrė „literatūrinį selfį“. Dažnai pagalvoju, kas būtų, jeigu koks nors talentingas lietuvių rašytojas imtųsi tokio atviravimo – tikriausiai paskui, nepakėlęs kolegų ir artimųjų spaudimo, turėtų emigruoti. Kaip Jūs pati jaučiatės gyvendama mažoje skaitančiųjų ir rašančiųjų bendruomenėje?
Bet kas gi jei ne „literatūriniai selfiai“ yra kasmet pasirodančios lietuvių rašytojų, kultūros veikėjų autobiografinės knygos? Jos sukelia įvairiopą reakciją, kai kuriose jų, pavyzdžiui, buvusių nomenklatūrininkų, reputacija skalbiama net iki rezistencinio baltumo ir pasitaiko nekorektiškų atsiliepimų apie kitus žmones. O ar ne „selfiai“ yra rašytojų dienoraščiai? Teko redaguoti Alfonso Nykos-Niliūno (su inicialais vietoj kai kurių asmenų pavardžių) ir Vytauto Kubiliaus dienoraščius. Pasirodžius Kubiliaus dvitomiui, visi apstulbo, kokį negailestingai kritišką, bet dar labiau neurotiškai savikritišką, savigraužos ėdamą žmogų jie atskleidė. Prieš imantis darbo, prisimenu, man skambino Janina Žėkaitė, Kubiliaus našlė, aptarėm dienoraščių redagavimo reikalus ir ji pasijuokė iš tų epizodų, kuriuose pati yra atvirai ir ne itin simpatiškai apibūdinama. Po mūsų pokalbio ji netrukus mirė, ir aš, skaitydama Kubiliaus įrašus, galvojau: juk ji, norėdama išlikti ori, galėjo tuos puslapius tyliai iškupiūruoti, nė šuo nebūtų sulojęs, bet ji buvo drąsi moteris ir nieko neslėpė, nes, jos įsitikinimu, autentiški dienoraščiai tokie ir turi būti – nekupiūruoti…
Plačiau skaitykite: http://www.kulturpolis.lt/interviu/rasytoja-danute-kalinauskaite-feisbukas-zmogu-persviecia-kaip-rentgenas/
