Nuotraukos autorius: cea +

Lewiso Carrollio knygos apie Alisą buvo skirtos ir vaikams, ir suaugusiesiems, ir ligi šiol diskutuojama, kam jos iš tikrųjų skirtos, LRT RADIJUI sako vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba. „Aš palaikau įžvalgą, kad tokio pobūdžio knygas mėgsta ir priima maži vaikai, kai jiems skaitoma, kai jie nesistengia logiškai visko suprasti ir jomis žaidžia vaizduotėje. O paskui ta knyga jau tampa mėgstama intelektualių žmonių, akademikų, kurie interpretuoja pagal įvairias literatūrines teorijas, antroje knygoje – netgi pagal šachmatų žaidimo principus. Tai knyga, kuri blaškosi tarp mažų vaikų ir intelektualų“, – pastebi profesorius.

Viena ryškiausių nonsenso pobūdžio pasakų

„Mano pasaulyje visos knygos būtų su paveikslėliais... Mano pasaulyje viskas būtų absurdas... Niekas nebūtų taip, kaip yra, viskas būtų taip, kaip nėra... Ir atvirkščiai... Ar supranti? Mano pasaulyje tu, mielasis katine, nesakytum „miau“. Tu sakytum „taip, brangioji Alisa“... Taip ir sakytum, kaip ir visi kiti gyvūnai...“ Taip kalbėjo pagrindinė knygos „Alisa Stebuklų šalyje“ veikėja. Pasaka, kaip Alisa nuseka skrybėlėtą kiškį ir, įkritusi į jo olą, patenka į stebuklingą pasaulį bei sutinka besišypsantį Češyro katiną, arbatą gurkšnojančius Skrybėlių, Miegapelę bei kitus neįprastus veikėjus, skaitoma jau 150 metų.

Beje, pagal citatų vartojimą anglakalbėse šalyse „Alisa Stebuklų šalyje“ užima trečią vietą. Ją lenkia tik Biblija ir Williamo Shakespeare`o raštai.

„Mano pasaulyje triušiai dėvėtų skrybėles ir gyventų įmantriuose namuose, mūvėtų kelnes, avėtų batus... Mano pasaulyje visose gėlės tūrėtų galių ir kalbėtų su manimi ištisas valandas, kai man liūdna... Aš svajoju, kad taip būtų, nes tada mano pasaulis būtų stebuklų šalis...“

1862 m. liepos 4-ąją Lewisas Carrollis su kolega bei Oksfordo koledžo dekano dukterimis irstėsi Temzės upėje. Mergaitės paprašė pasekti pasaką... Taip gimė Alisa ir stebuklingas pasaulis... Beje, tądien valtyje sėdėjusi kompanija virto pasakojimo personažais, o pagrindinis vaidmuo atiteko vienai iš dekano dukrų – Alice Liddell. Tiesa, nors knygai jau 150 metų, iki šiol kuriamos įvairios interpretacijos, ką vienas ar kitas personažas ar jo veiksmas reiškia.

XX a. 4-ajame dešimtmetyje buvo populiaru knygą aiškinti pasitelkiant psichoanalizę, vėliau su ja tapatinosi psichotropinių medžiagų vartotojai, dar vėliau susirūpinta artimu rašytojo ir Alice santykiu. Vaikų literatūros tyrėjo Kęstučio Urbos teigimu, pats L. Carrollis griežtai atmetė bet kokias interpretacijas ir teigė, kad pasaką sukūrė artimo draugo – Oksfordo Kristaus bažnyčios koledžo dekano dukterims.

„Pats rašytojas vengė interpretuoti ir pasisakė prieš visos savo kūrybos alegorines interpretacijas. Jis yra pabrėžęs, kad tiesiog sukūrė šią knygą konkretaus vaiko džiaugsmui, tad čia nereikia ieškoti kokių nors paslėptų prasmių. L. Carrollis tiesiog norėjo, kad knyga linksmintų, kad būtų džiaugiamasi, o paslėptų prasmių atsiranda dėl stilistikos, tipo, dėl to, kad tai viena pirmųjų ryškiausių nonsenso pobūdžio pasakų. O nonsensą mes visada labai įvairiai ir individualiai galime suvokti“, – kalba K. Urba.