Knygų vaikams autorės Lina Matiukaitė ir Ieva Kilienė siekia pakeisti požiūrį į matematikos mokymąsi ir pristato jau antrąją serijos „Skaičių pasakos“ knygą „Daugiau nei piratė“, kurią išleido „Šviesa“. Pirmoji „Skaičių pasaka“, pavadinta „Jei mėnulis būtų nulis“ sulaukė didelės sėkmės – tėvelius sužavėjo nuotaikinga istorija, supažindinanti vaikus su be galo įdomiu skaičių pasauliu ir kartu mokanti, kaip su juo susidraugauti. Autorės pasakoja apie pirmosios knygos tęsinį – šįkart į Matematikos miestelį atplaukia piratės laivas.
– Sėkmingai debiutavusios parašėte jau antrą knygą vaikams. Kuo ji skiriasi nuo pirmosios – klausiame ne tik apie siužeto vingius, bet ir edukacinę reikšmę?
Lina: Pirmoje knygoje vaikus supažindinome su skaičiais nuo 0 iki 9. Kalbėjome apie jų savybes, matematinę reikšmę. Knygoje „Daugiau nei piratė“ jau keliame koją į naują temą – skaičių lyginimą. Ją lydi ir svarbūs socialiniai, vertybių ugdymo klausimai. Pirmoje knygoje kalbėjome apie mokymąsi klausytis ir išgirsti, o antroje – apie gebėjimą į savo ratą priimti kitokį žmogų, nei esi pats. Ši tema gimė iš tikrų situacijų, nes dabartiniai tėvai dažnai keliauja po pasaulį kartu su vaikais. Taip mažieji patenka ne tik į svetimą kiemą, bet ir į nepažįstamą kultūrą, susiduria su iki tol negirdėta kalba. Tai tikrieji klajūnai piratai. Todėl šioje pasakoje ir ieškome atsakymo į klausimą, kaip mažiesiems piratams tapti savais ten, kur iki tol buvai svetimas.
Ieva: Iš matematinės pusės ši knyga kalba apie skaičių lyginimą, moko palyginti skaičius: kuris iš jų didesnis, kuris mažesnis, o kada skaičiai lygūs. Į pagalbą atkeliauja piratė Rūsčiažandė, kuri Matematikos miestelio gyventojus paima laivo įkaitais, bet ji turi labai kilnų tikslą – išmokyti lyginti. Pirmoje knygoje svarbiausias akcentas buvo skaičiai ir jų tarpusavio ryšiai, o antroje šie skaičiai lyginami tarpusavyje.
– Rašydamos rėmėtės naujausiais psichologų ir edukologų tyrimais, atskleidžiančiais, kaip mažieji įsisavina matematines žinias. Kaip tai atsispindi knygoje?
Ieva: Psichologų ir edukologų atlikti tyrimai rodo, kaip į vaikų galveles nusėda matematinės žinios, todėl pasaką sąmoningai rašėme į tai atsižvelgdamos. Pirmiausia vaikai išmoksta daiktų kiekį palyginti vizualiai – žiūri, kuri daiktų krūvelė didesnė, nusprendžia, kad ten ir daiktų turėtų būti daugiau. Tada išmoksta daiktus iš dviejų krūvelių suporuoti. Taip supranta, kad toje krūvelėje, kur liko daiktų be poros, jų išties yra daugiau. O paskutinis tarpsnis – kai vaikai išmoksta suskaičiuoti daiktus ir palyginti, kuris skaičius didesnis. Per šiuos tarpsnius lyginimas pateikiamas ir pasakoje, tik visa tai vyksta piratės laive, Matematikos miestelio gyventojams tapus įkaitais.
– Jūs sumanėte parašyti pasaką, turinčią aiškų tikslą, – kad vaikai su šiltomis emocijomis prisimintų pirmąją pažintį su skaičiais. Tai atkreipė dėmesį į svarbų šiuolaikinio lavinimo klausimą – mokymasis turi vykti per žaidimą. Kai vaikams įdomu, jie nejučia patys išmoksta naujų dalykų. Ar šitaip galima išmokyti tik bendrųjų dalykų, ar per žaidimą įmanoma gilintis ir į konkrečius veiksmus, uždavinius, taisykles?
Ieva: Per žaidimą galima išmokti beveik visko, tik vaikui augant žaidimai keičiasi. Pradinukams žaisti tiesiog privaloma, nes jie to dar labai nori patys. Matematikos mokslas atsirado siekiant perduoti skaičių informaciją, ją apdoroti, todėl vaikams užtenka sukurti aplinką, problemas, kurios skatintų pažinti matematiką. Dvi mūsų knygos – tik matematinio pasaulio pradžia, nes jis iš tiesų yra begalinis.
– Pamatę pavadinimą „Daugiau nei piratė“ skaitytojai klausė – ar tai knygelė mergaitėms? Kaip yra iš tiesų, kokiems vaikams skirtos jūsų pasakos?
Lina: Štai dar viena svarbi tema, apie kurią turėtume kalbėti plačiau. Kažkodėl įprasta manyti – jei knygos veikėja yra mergina, vadinasi, knyga skirta mergaitėms. Tačiau, jei knygoje veikia berniukas, ji tinka visiems. Kodėl? Norime sugriauti stereotipą, kad mergaitės privalo būti tik princesės, laukiančios princų. Jos irgi gali elgtis ryžtingai, drąsiai ir kūrybiškai.
Priminsiu tokį eksperimentą: iš vienos bibliotekos vaikiškų knygų lentynos buvo išimtos visos knygos, kuriose pagrindinės herojės nėra mergaitės; buvo išimtos ir tos, kuriose veikia mergaitės, bet jos vaizduojamos kaip nuskriaustos; taip pat tos, kuriose mergaitės negali pasiekti savo laimės be kitų pagalbos (pvz., princo, fėjos, pelės ar pan.). Deja, po tokios atrankos lentynose liko vos kelios knygos. Ką tai sako apie vertybes, kurias per literatūrą skiepijame šiuolaikinėms mergaitėms ir augančiai visuomenei? Mūsų knyga skirta tiek berniukams, tiek mergaitėms. Be jokių išimčių. Tiesiog norime parodyti, kad visai nesvarbu, kas esi. Jei tik turi svajonę, gali pasiekti jos nepaisydamas savo lyties, odos spalvos, gabumų ar šukuosenos. Viskas tėra mūsų galvose – jei tikime, kad galime ką nors padaryti, įdėję daug darbo tikrai galėsime.
Ieva: Manau, kad labai smagu, jei pagrindinė veikėja yra mergaitė ir dar piratė. Toks derinys greičiausiai nustebins ir gal net turės didesnį poveikį berniukams. Nes nemažai jų kada nors įsimylės merginas, kurios bus ne fėjos ar pelenės, o drąsios piratės.
– Kaip kilo sumanymas, kad mergaitė, atklydusi į Matematikos miestelį, bus piratė?
Lina: Tai nutiko labai natūraliai. Pristatydamos pirmą knygą vis paklausdavome vaikų, apie ką jiems smagiausia skaityti. Daugelis sakė, kad apie piratus. To užteko, kad į Matematikos miestelį atplauktų piratė, mat ir pati vaikystėje labai mėgau pasakojimus apie piratus. O Ieva yra tiesiog pakvaišusi dėl maudynių. Viskas yra susiję. Štai vieną vakarą savo draugui papasakojau apie knygos idėją, o jis užrašų knygelėje išsyk nupiešė pašėlusią mergiotę su apsmukusiais marškinėliais, reperės kepure ir išpūstu didžiuliu kramtomosios gumos burbulu. Taip ir pamačiau skaičių lyginimo piratę Rūsčiažandę. Iškart paskambinau Ievai, ir kartu nutarėme, kad tokia herojė labai tinka naujos pasakos nuotaikai. O tada prasidėjo stebuklai. Piratę įsimylėjome ne tik mes, bet ir dailininkė, nepapratai jautriai ir kūrybiškai atvaizdavusi jos charakterį iliustracijose.
