Nuotraukos autorius: Rašytojų sąjungos leidykla

Kaunietis poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Donaldas Kajokas šįmet išleido 17-ąją savo knygą – eilėraščių rinkinį "Apie vandenis, medžius ir vėjus", ir nors D.Kajokas yra ir romanų, esė autorius, vis dėlto jis poetas. Iš Dievo malonės.

Naujausioje D.Kajoko knygoje atsiveria krikščioniškoji vaizdinija ir budistinė tuštuma, vos girdimas dialogas ir griaudinti tyla, peizažai akiratyje ir peizažai atmintyje, išminčiaus šypsena ir kvailio išvedžiojimai, lietuviška senovės Kinija ir senoviškai kiniška Lietuva.

– Prisipažinsiu – neturiu tau nė vieno klausimo, visi atsakymai – knygos "Apie vandenis, medžius ir vėjus" eilėraščiuose, nejau dabar klausiu, kodėl rašai apie vėjus (ne vėjus). Bet vis tiek pasakyk, kaip pasirašė ši knyga, apie kurią daugelis sako, kad ji – tobula?

– Po rinkinio "Kurčiam asiliukui" jau galvojau, kad su eilėraščiais atsisveikinta. Turėjau keletą kitų sumanymų, bet kaži kas tarsi paėmė už rankos ir truktelėjo atgalios – vėl poezijos pusėn. Priešintis buvo beviltiška. Supratau viena – apie man itin svarbius dalykus privalau rašyti lyg ir paprasčiau, atsiremdamas ne į greitai besikeičiančias technologines naujoves, civilizacijos grimasas, o į esminius žemės sandus. Tokie man pasirodė esantys vandenys, medžiai ir vėjai. Aišku, ir visa, kas šalia jų, virš jų, juose. Žvirbliai, debesys, vabzdžiai etc. Taip bemaž per ketverius metus ši knyga ir pasirašė.

O apie visokias tobulybes, ypač žmogiškąsias, galima kalbėti tik su šypsena lūpose. Kita vertus, anot Salvadoro Dali, nebijok tobulumo, vis tiek jo nepasieksi.

– Iš eilėraščių atrodytų, kad esi gamtos žmogus, vienišas, nušvitęs, tačiau gyveni paprastame daugiabutyje viename iš miesto miegamųjų mikrorajonų ir vandenis, medžius ir vėjus regi iš ketvirto aukšto balkono? Tau jau nebereikia jokių išorinių apčiuopiamybių?

– Kaip nereikia? Tų apčiuopiamybių ir knygoje, ir mano gyvenime apstu. Pastaraisiais metais jų net pagausėjo. Na ir kas, kad gyvenu ketvirtame aukšte, kad už rytinio lango šniokščia Sukilėlių prospektas. Kai reikia, jis man pavirsta Su upe, o išėjęs pasivaikščioti su Šunele gretimoje pievoje sutinku senų ir naujų bičiulių – liepaičių, kaštonų, šermukšnių, beržų... Tarkim, prieš dvejus metus susipažinau su labai gražia drebule, nustebau – lapkritį beveik visų medžių nukritę lapai yra rudi, o jos – sodriai violetiniai.

Tik stebėk ir stebėkis. Liesk, uosk, klausykis. O kai švysteli saulė, tai ir nušvitęs pasijuntu. Tada jau iš tiesų – kaip širdy, taip ir ant žemės.