Nuotraukos autorius: pixabay.com

Kadangi tai, ką papasakosiu, atpasakosiu ir kokiomis įžvalgomis pasidalinsiu tekste, atkeliauja iš visiškai asmeninės patirties, tekstą rašysiu pirmuoju asmeniu ir neabsoliutinsiu nė vieno teiginio: viskas, kas čia parašyta, galėjo nutikti tik man, nors ir labai tuo dvejočiau. 

Dar prieš gerus keletą metų apie Metų knygos rinkimus nežinojau nieko, nors visada skaičiau daug, kai X > 30 knygų per metus, nors nebuvau nei rašytoja, nei tos kategorijos žmogus, kuris identifikuoja save kaip turintį laiko skaityti. Neįspūdingas skaičius, bet, aišku, žiūrint, su kuo lygini. Norėčiau galvoti, kad apie šiuos rinkimus nežinojau nieko dėl to, kad man niekada nerūpėjo knygų reitingavimas – visada skaičiau tai, kas man atrodė įdomu, o ir problemų išsirinkti niekada nebūdavo.

Vis dėlto per metus Lietuvoje išleidžiama tiek, kad net ir didis išrankuolis nelabai kaip pasiskųs: naujausiais mano girdėtais duomenimis, per pastaruosius metus buvo išleista per tris tūkstančius naujų knygų. Dar skaitau angliškai, prieš keletą metų niekas nekalbėjo apie tai, kad iš kur nors gautas pdf failas nėra labai didelė dorybė. Žodžiu, jokių bėdų su skaitymu. Prieš metus, kai mano knygos rankraštis jau buvo pasklidęs po leidyklų elektroninių paštų dėžutes, mano susidomėjimas tuo, kas vyksta leidybos ir leidinių realizavimo rinkoje, gerokai padidėjo.

O šiais metais nelaukti Metų knygos rinkimų jau nebebuvo kaip, nes ant rinkimų komisijos stalo atgulė ir mano kūrinys. Nepateko mano knyga į penketukus, bet šitas tekstas ne apie tai. Daug knygų nepateko, o mano tik viena iš jų. Taigi grįžtu prie Metų knygos rinkimų.

Kiekvieną pirmadienį susitinku su norinčiais rašyti žmonėmis (dėl įdomumo ir smalsumo pasakysiu, kad vidutinis tų žmonių amžius – apie kokius 38 metus, nuo 19-os iki gerokai daugiau), o pirmadienį po paskelbtų penketukų atėjau gerokai anksčiau, su tokiu dideliu polėkiu pasikalbėti ir aptarti, kaip ten kam tie penketukai.

– Na, – sakau jiems, – ir kaip jums penketukai?

Į mane suklapsėjo dešimt porų akių.

– Tikrai? Negi nieko nežinote? – dar būna nustebina dalykai, bet galvojau, gal šiaip šiandien publika nenusiteikusi kalbėti.

– Em... nauja kategorija dokumentikos paskelbta, kažkas buvo nominuotas dvejus metus iš eilės, kažkuri knyga išleista po rugsėjo.

Tai buvo viskas, ką rašantys žmonės žinojo. Turiu čia pasakyti, kad nė vienas iš šių žmonių nevadina savęs profesionaliu rašytoju, nors du iš jų yra išleidę savo knygas, apie kurias, taip pat kaip ir apie mane, jūs greičiausiai nieko nežinote. Priežastys įvairios, bet čia jau visai kita tema, nors tekstas apie tai, kaip labai neapsimoka būti rašytoju, vis tiek kada nors subręs.

Dar kalbant apie rašančiuosius ir norinčiuosius rašyti, rašau tokį mažą pusketvirto tūkstančių sekėjų tinklaraštį apie rašymą, kurio čia nereklamuosiu, bet norėdami tikrai lengvai susirasite. Tinklaraščio bendruomenė vidutinio aktyvumo, apie įrašą „Metų knygos rinkimų“ nominančių tema ką nors pasakyti turėjo vos keli žmonės. Įrašas pasiekė per du tūkstančius žmonių. Nedidelis įrodymas, kad šitie rinkimai yra visiškai nišinis renginys, apie kurį net ir daug skaitantys žmonės nieko nežino, bet vis šioks toks.

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-10-14-kas-ka-mano-apie-metu-knygos-rinkimus/172347