Neabejotinai todėl, kad viena knygos herojė gyvena Trakų gatvėje, priešais biblioteką esančiame name, Kristinos Gudonytės knygos „Jie grįžta per pilnatį“ pristatymas vyko Vilniaus viešosios Adomo Mickevičiaus bibliotekos kiemelyje. Niekas nepaneigs ir to, kad autorė yra Vaikų bibliotekos bičiulė, skaitytoja, artima bibliotekininkių draugė. Pristatyme dalyvavo knygos autorė ir leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė, o pokalbį moderavo literatūrologas Kęstutis Urba.
Idėjos parašyti knygą apie Vilnių K. Gudonytė sako sulaukusi iš leidyklos vadovės. L. Varanavičienė neslepia, kad labai reikėjo tokios knygos, kur veiksmas vyktų Vilniuje, siužetas būtų intriguojantis, su ryškiais veikėjų paveikslais, o „Kristina būtent tas žmogus ir toks kūrėjas, kuris dėl savo temperamento, prigimties kunkuliuoja energija ir tiesiog būtų buvusi nuodėme, jei leidykla jos nebūtų „įdarbinusi“. Vilnius to nebūtų atleidęs.“
Vilnius šiame romane – tai to dingusio ir dabartinio miesto lydinys, jo žemėlapis nusidriekia ne tik erdvėje bet ir laike (Renesanso epocha ir šių dienų Vilnius bei jo gyventojai). Leidyklos direktorė tiesiog įsimylėjusi šią knygą. Skaitė rankraštį bei jau išleistą knygą, tad negailėjo ir gražių vertinimų. „Jie grįžta per pilnatį“ – tai veiksmo knyga, kurioje veiksmo užtektų dar 15 knygų, nes kiekvieną epizodą galima skaidyti ir iš to kurti naujas atskiras istorijas. Tai labai kinematografiška, patraukli, verčianti juoktis knyga. Nusikvatoti ne iš kokių banalybių, o iš puikaus žodžių žaismo pavartojimo ar meistriškai sukurtų situacijų. Ir nepasakyti, kad romanas „Jie grįžta per pilnatį“ apie meilę, būtų tiesiog nusikaltimas.
K. Gudonytė prisiminė, kaip skaitant begalę istorinės literatūros, palengva radosi siužetas ir personažai. „Labai norėjosi, kad sufantazuoti įvykiai remtųsi tikrais faktais. Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto valdymo epocha ne veltui vadinama „aukso amžiumi“. Tai laikotarpis, kai mūsų Vilnius plėtėsi, gražėjo, buvo kuriamas, o ne niokojamas ir griaunamas. O 1535-ieji atsirado todėl, kad mano penkiolikmečiams knygos herojams reikėjo bendraamžio karaliaus. Šią knygą rašiau ilgiausiai – trejus metus, net dvejus rinkau medžiagą. Nepaisant to, kad darbas pareikalavo iš manęs daug laiko ir jėgų – reikėjo gilintis ne tik į istorinį kontekstą, ryšius su kitomis šalimis, tuo metu gyvenusias įdomias asmenybes, teisę, papročius, bet ir nemažai skaityti apie tuometinio Vilniaus architektūrą, patalpų interjerą, madas, ginklus, kalbos ypatumus, tačiau neatsimenu, ar ką įdomesnio būčiau dariusi. Labai stengiausi, kad knyga turėtų šviečiamąją vertę, kad žmogus ne tik skaitytų siužetą, bet ir susidomėtų Vilniaus praeitimi“.
Vilnius – gražus miestas. „Ši knyga tai savotiška polifonija ir savotiškas žygis per laikus, per charakterius, per tuos ženklus, kuriais minta šiuolaikinis jaunimas ir jie pateikti labai skaniai. Nepriklausomai nuo to, ar tai Žygis tą padaro 1535-aisiais, sušukęs iš nuostabos „Čia kas, rotušė?“, ar Žygimantas Augustas, būdamas dar visiškai jaunas ir per klaidą iškviestas iš anų laikų. O kviečiami tai buvo XVI amžiuje pradanginti du vaikinai Žygimantas ir Augustas, bet nepadėtas jungtukas „ir“ viską supainiojo. Dabartiniai Vilniaus gyventojai su mobiliaisiais telefonais, filmavimo kameromis, kuriomis, beje, susižavi karalienė Bona, keliauja po renesanso epochą, o Žygimantas Augustas iškviečiamas į dabartį, sėdi bute Vilniuje ir skaito istorinius veikalus apie savo valdymą ir jam tai nelabai patinka“, – siužeto vingius pristatė L. Varanavičienė.
Šaltinis: rubinaitis.lnb.lta
