Naujausia, jau aštunta, Davido Walliamso baisiai juokinga knyga vaikams – „Ponas Smirdžius“ (iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, išleido „Tyto alba“) – kalba apie toleraciją kitokiems žmonėms.
Pagrindinė knygos veikėja – mergaitė Chloja, nelabai populiari mokykloje, o namie užgožta talentingos sesers, susipažįsta su ponu Smirdžiumi, vietiniu benamiu. Taip, jis tikrai šiek tiek smirdi, bet yra mielas ir geraširdis. Ir jis – vienintelis žmogus, kuriam tikrai patinka Chloja. Bet rinkimuose dalyvaujanti Chlojos mama žada išvyti iš miesto visus benamius. Nenorėdama prarasti vienintelio draugo, mergaitė randa jam slėptuvę. Ką daryti, kad niekas nesuuostų, kur slepiasi ponas Smirdžius? Kaip išsaugoti draugystę? Drąsi ir geros širdies mergaitė randa išeitį.
Interviu rašytojas, aktorius, komikas Davidas Walliamsas pasakoja apie pastangą perteikti, ką reiškia būti vaiku, apie atskalūnus ir atstumtuosius, kurie paskatina mus susimąstyti.
– Kas įkvėpė Jus parašyti „Poną Smirdžių“?
– Viskas prasidėjo, kai uždaviau sau paprastą klausimą: ar įmanoma pamėgti smirdintį žmogų? Kažkada viena draugė papasakojo istoriją apie seną damą, kurią matydavo važiuodama į mokyklą. Kartą draugės mama stabtelėjo tos ponios pavėžėti, ir tada paaiškėjo, kad ponia baisiai smirdi. Ji taip smirdėjo, kad jiedvi daugiau niekada prie jos nesustojo... Tai privertė mane susimąstyti.
– Kaip manote, kodėl „Ponas Smirdžius“ – jau spėjęs pagarsėjęs kaip „labiausiai smirdinti knyga pasaulyje“ – taip sužavėjo vaikus?
– Gal dėl to, kad pagrindinis knygos herojus yra vaikas.Be to, aš labai stengiausi perteikti, ką reiškia būti vaiku. Daugumoje vaikų knygų pasakojama apie išsipildžiusias svajones. Pavyzdžiui, apie vaikus, tampančius superherojais arba šnipais. O aš parodau vaiką bejėgį – tokį, koks jis tikrųjų ir yra. Pagrindinė šios knygos herojė Chloja susidraugauja su valkata, ir jųdviejų draugystė pakeičia mergaitės šeimos narius. Taigi, silpniausias šeimos narys tampa galingiausiu.
– „Ponas Smirdžius“ – klasikinė istorija apie atskalūną. Kodėl pasirinkote tokią temą?
– Mane visada traukė atskalūnai. Daugybė „Little Britain“ personažų yra triumfo valandos sulaukę atskalūnai ir visuomenės atstumtieji. Žmonės dažnai klaidingai interpretuoja tokį personažų pasirinkimą, manydami, kad žiūrime į juos iš aukšto ar norime išjuokti, bet iš tikrųjų mes norime parodyti, kad ir jie gali būti laimėtojai. Komedijų pagrindu dažnai tampa kokio nors atskalūno ar keistuolio požiūris į tam tikrus įvykius. Tradiciškai kaip tik jie kelia klausimus ir priverčia mus susimąstyti.
– Tai istorija, mokanti tolerancijos?
– Taip. Tikiuosi, perskaitę mano knygą, pažiūrėję filmą ar spektaklį, vaikai išmoks priimti kitokius žmones ir supras, kad kiekvienas žmogus turi savo istoriją. Londone ar didmiesčiuose gyvenantys žmonės, išvydę kokį vargetą gatvėje, dažniausiai pagalvoja: „O, dar vienas benamis“, pamiršdami, kad kiekvienas iš jų gali papasakoti savo istoriją, kodėl atsidūrė gatvėje. Vieni pabėgo iš namų, kiti patyrė smurtą. Mes matome daug benamių gatvėse, tad ilgainiui prie jų priprantame ir tampame abejingi, – juk lengviausia yra tiesiog praeiti pro tokį žmogų.
– Bet Chloja nepraeina...
– Ne. Tai knyga apie drąsią mergaitę, kuri išdrįsta sustoti ir pasikalbėti su benamiu. Tikiuosi, vaikai įvertins jos drąsą.
– „Poną Smirdžių“ iliustravo Quentinas Blakeʼas, iliustravęs ir Jūsų mėgstamo vaikų rašytojo Roaldo Dahlio knygas. Kaip sekėsi su juo dirbti?
– Aš iki šiol negaliu patikėti, kad su juo susipažinau, ką jau kalbėti apie tai, kad jis iliustruoja mano knygas. Kai susitikome, iškart apipyliau jį klausimais apie Roaldą Dahlį, nes žinojau, kad jie buvo artimi draugai. Jo papasakotos istorijos mane labai sujaudino, o kai pirmąkart pamačiau „Ponui Smirdžiui“ sukurtas iliustracijas, vos nepakvaišau iš džiaugsmo. Quentinas Blakeʼas moka piešti taip, kad vaikai iškart pamilsta veikėjus ir gali nesunkiai su jais susitapatinti. Jis bendrais bruožais nupiešia charakteringus personažus irvisada palieka vietos fantazijai. Tai didis talentas. Man atrodo, kad būtent dėl jo žmonės į mano kūrybą iškart pažiūrėjo rimtai – jei mano knygas apsiėmė iliustruoti toks menininkas kaip Quentinas Blakeʼas, jos turi būti labai geros.
– Ar rašydamas „Poną Smirdžių“ numanėte, kad pagal jį bus sukurti filmas ir muzikinis spektaklis?
– Galėjau tik tikėtis. Žinot, kas smagiausia rašant scenarijų pagal savo paties knygą? Kad gali šį tą patobulinti. Pavyzdžiui, sukurti daugiau įtampos, išnaudoti specialiuosius efektus. „Ponas Smirdžius“ – tai knyga, kurioje aiškiai matyti, kaip kinta šeimos narių santykiai, ryškus jų emocinis augimas. Todėl šiai istorija labai tinka miuziklo forma. Kartais žmones užplūsta tokie stiprūs jausmai, kad neužtenka juos išsakyti žodžiais, norisi juos išdainuoti...
– Papasakokite apie savąją „Pakrapštyk ir pauostyk“ idėją.
– Tiesą sakant, „Ponas Smirdžius“ – pirmas spektaklis, kuriame ji buvo pritaikyta. Pagalvojau, kad būtų smagu pastatyti interaktyvų spektaklį. Jei būčiau vaikas, mielai nueičiau į spektaklį, kuriame galėčiau užuosti visus kvapus. Vaikai nenustygsta vietoje. Jiems sunku visą spektaklį išsėdėti tylomis. Jie nori dalyvauti vaidinime, nori juoktis ir išsigąsti. Net jei vaikas skaitė knygą, „Pakrapštyk ir pauostyk“ siūlo visai kitokią pramogą...
– Pakalbėkime apie knygos ekranizaciją. Ar nenorėjote pats vaidinti pono Smirdžiaus filme?
– Ne, nes nemanau, kad esu toks geras aktorius. Hughas Bonnevilleʼis yra labai žiūrovųmėgstamas, ir ne tik dėl „Dauntono abatijos“. Jis vienodai puikiai vaidina ir dramose, ir komedijose. Nedaug yra aktorių, apie kuriuos galima būtų tai pasakyti...
– Visgi filme suvaidinote vieną itin nemalonų personažą. Ar Jums patiko vaidinti ministrą pirmininką?
– Kurdamas iliustracijas knygai, Quentinas Blakeʼas prasitarė, kad ministrui pirmininkui suteikė pačius bjauriausius Tony Blairo ir Davido Camerono bruožus. Jis – ministras pirmininkas, kuriam svarbiau gerai pasirodyti rinkėjų akyse, o ne nuveikti ką nors gero. Jis nori pasinaudoti ponu Smirdžiumi ir taip pakelti savo reitingus. Žinoma, kad tikras ministras pirmininkas taip niekada nepasielgtų! Man buvo labai smagu jį vaidinti, nors tikrai nesiekiau kurio nors politiko parodijuoti. Nenorėjau, kad filme būtų per daug politikos – vis tiek visi politikai vienodi...
– Jūs mokate neįkyriai perteikti vaikams svarbias pamokas. Kaip Jums tai pavyksta?
– Aš nenoriu pamokslauti ir sakyti visko tiesiai. Noriu perteikti pagrindinę mintį nepastebimai, kad perskaitęs istoriją vaikas pats padarytų išvadas. Vaikams tai labai svarbu. Komiškuose „Little Britain“ etiuduose stengiamės žmones tiesiog prajuokinti, o čia aš kalbu apie požiūrį į itin pažeidžiamus žmones, mūsų elgesį su jais. Tikiuosi, kad ši knyga sukels diskusiją šeimose, privers kiekvieną paklausti savęs, ką darytų, išvydę poną Smirdžių prie savo durų.
– Kokie skaitytojų atsiliepimai Jus labiausiai džiugina?
- Labiausiai džiugina, kai tėvai prieina prie manęs parduotuvėje ir dėkoja: „Ačiū jums. Mano vaikas nemėgo skaityti, kol nepaėmė į rankas jūsų knygų“ ir panašiai. Neįsivaizduojate, kaip malonu girdėti tokius tėvų žodžius...
Pagal bbc.co.uk, nottinghampost.com, noted.co.nz parengė Jūratė Dzermeikaitė.
