(Tekstas publikuotas dienraštyje 7 meno dienos 2016-05-27)
KALBAMĖS SU ILIUSTRUOTOJU KĘSTUČIU KASPARAVIČIUM IR JO PARODOS KURATORE DR. JOLITA LIŠKEVIČIENE
Bolonijos vaikų knygų mugės metu šio miesto Meno ir istorijos bibliotekoje (Biblioteca dʼArte e di Storia di San Giorgio in Poggiale) balandžio 6–29 d. veikė dailininko Kęstučio Kasparavičiaus retrospektyvinė paroda „Dirigentas su teptuku“, pristatanti 30 jo kūrybos metų, apie 100 iliustracijų ir knygų. Parodą surengė Lietuvos kultūros institutas, bendradarbiaudamas su Lietuvos kultūros atašė Italijoje Julija Reklaite.
Bolonija yra ypatinga iliustruotojo biografijos erdvė: čia jis buvo įvertintas garbingu UNICEF diplomu „Illustrator of the Year“ (1994), apdovanotas „Award for Excellence“ (2003), net 13 kartų jo iliustracijos buvo atrinktos į kasmetinę konkursinę iliustruotojų parodą („Illustrators Exhibition“). Bolonijos bibliotekoje įrengti stendai leido parodos lankytojams iš arti apžiūrėti kiekvieną Kęstučio Kasparavičiaus kūrinių detalę, pakeliauti visais piešinių ir vaizduotės labirintais, praeiti pro visas duris, pažiūrėti į visus langus…
Pasak parodos kuratorės dr. Jolitos Liškevičienės, būtent tai sudaro išskirtinio Lietuvos dailininko ir rašytojo kūrybos esmę: joje užkoduota vaizduotę išlaisvinanti galia. Apie Bolonijos patirtis ir parodoje nubrėžtą Kęstučio Kasparavičiaus kūrybos kelią kalbėjomės Vilniuje, prie dailininko stalo, kur gimė visas didžiulis jo diriguojamų personažų „choras“ (ir šios parodos sumanymas).
Kaip suformulavote parodos koncepciją?
Jolita Liškevičienė: Iš tiesų buvo taip: kiekvienas turėjome savo viziją, Kęstutis su manąja iš pradžių nesutiko.
Kęstutis Kasparavičius: Jolita norėjo į parodą įtraukti visą mano kūrybą nuo pat pradžių – 1984-ųjų iliustracijų leidiniui „Įdomiųjų darbų pamokos“. Man neatrodė, kad verta – juk pradėjau nuo choro dirigavimo M.K. Čiurlionio meno mokykloje, Vilniaus dailės institute baigiau dizaino specialybę – jau 26-erių. Iki tol net nebuvau bandęs iliustruoti. Taip išėjo, kad gan greitai, nuo 1990-ųjų, pradėjau dirbti su vokiečių leidėjais. Manau, kad mano kūrybos pradžia buvo tai, ką kiti daro dar būdami studentais. Aš mokiausi piešdamas savo pirmąsias iliustracijas!
J. L.: O aš manau, kad tikrai vertėjo parodyti ir šį etapą: tarkime, 1989 m. išleistos „Lietuviškos pasakos“ buvo labai didelės apimties ir reikšmingas darbas, taip pat ir „Baronas Miunchauzenas“ (1987). Juk negali menininkas iš karto būti brandus, labai įdomu stebėti jo raidą. Kęstučio kūryba pirmose knygose yra kitokia negu mums pažįstama dabar, jis naudojo kitą techniką – spalvino akvarele, štrichavo, taip išgaudavo apimtis. Tuo metu Kęstutis Kasparavičius daug mokėsi iš meno istorijos, ieškojo pirmavaizdžių, taip pat jau matome pirmuosius siurrealizmo bruožus – visa tai pristatėme pirmojoje parodos dalyje kaip savojo stiliaus paiešką. Nuo 1992-ųjų dailininko braižas pradėjo labai stipriai keistis, įvyko lūžis, susijęs su vokiško konteksto įtaka. Per dešimtį metų (iki 2002 m.) Kęstutis Kasparavičius tapo tuo, kuo yra dabar, ištobulinęs nonsenso estetiką ir kitus unikalius savo kūrybos bruožus.
O kaip vis dėlto prie to prisidėjo darbas su vokiečių užsakymais?
K. K.: 1990 m. pelniau apdovanojimą „Auksinis pieštukas“ Belgrade ir tai atvėrė kelią tarptautiniams užsakymams. Dirbti Vokietijos miesto Eslingeno leidyklai tikrai nebuvo lengva, mano patirtis su „Vaga“ ar „Vyturiu“ buvo visiškai kitokia, darydavau, kaip išeina, niekas neturėdavo pastabų. Eslingene viskas buvo kitaip: siųsdavau eskizus jų meno redaktoriui Matthiasui Bergui, perpiešdavau po keletą sykių, šlifuodavau. Reikalavimų būdavo daugybė, net galėdavo paprašyti keisti techniką. Ir keičiau – iš pradžių sukandęs dantis, galvojau, kad gal visai neblogai man sekėsi štrichuoti… O dabar džiaugiuosi, kad išėjau tokį muštrą. Manau, kad pirmosios pora knygelių ne kaži kaip pavyko, bet paskui įsivažiavau.
J. L.: Vokietijos leidėjai reikalavo kanonų, griežto iliustracijų kiekio, laikytis terminų.
K. K.: Ir negalėdavai ginčytis, nes jie – aukšto lygio, patyrę profesionalai, kurie, beje, yra man sakę, kad labiau mėgsta dirbti su jaunais dailininkais. Manau, kad ši patirtis ir padarė mane tikru iliustruotoju.
J. L.: Šiame etape labiausiai Kęstučio Kasparavičiaus vaizduotę išlaisvino iliustracijos Edwardo Learo knygai „Antis ir kengūra“ („Esslinger“, 1992). Learas vadinamas nonsenso estetikos pradininku literatūroje vaikams. Man atrodo, kad šis užsakymas buvo lemtingas Kęstučiui: jis galų gale gavo galimybę nebūti pririštas prie teksto. Parodos Bolonijoje katalogo viršelyje įdėjome iliustraciją iš šios Learo knygos, nes joje – Kasparavičiaus kūrybos esencija: čia yra ir knygos autoriaus portretas, ir kartu dailininko autoportretas. Skrybėlė yra tarsi vaizduotė, o joje – įvairios durys, laiptai, langai, kviečiantys užeiti ir skaitytojo fantaziją. 1992–2002 m. laikotarpiu, kurį mes parodoje įvardijome kaip pagrindinių stilistinių krypčių susiformavimo laiką, išlaisvėjo ir dailininko personažai, jo iliustracijose pradėjo veikti siužetas. Šiųmetinėje Bolonijos vaikų knygų mugėje teko dalyvauti vienoje diskusijoje, jos dalyviai klausė – kada galima pasakyti, kad iliustracija knygai yra gera? Tada, kada tampi iliustracijos dalyviu, žiūrėdamas į ją jautiesi, tarsi atsidūrei jos viduje.
Beje, šiame Kęstučio Kasparavičiaus kūrybos laikotarpyje išskyrėme ir dvi kitas stilistines kryptis: tvirtėjant nonsenso estetikai, jis iliustravo ir klasikos kūrinius: „Pinokis“ („Coppenrath Verlag“, 1993), tos pačios leidyklos užsakytas „Spragtukas“ (1998), „Coliukė“ („Nieko rimto“, 2005), kitas knygas. Kaip žinome, visose pasakose yra reali ir fantastinė erdvė – būtent ši, be abejo, Kęstučiui visada daug artimesnė. Trečioji kryptis – realistinė estetika: Kasparavičius kūrė iliustracijas Fiodoro Dostojevskio „Sąžiningam vagiui“ („Grimm Press“, 1994). Taip pat jis pradėjo dirbti su amerikiečiais – leidykla „Boyds Mills Press“, kurie reikalavo tik realizmo.
Plačiau skaitykite: http://lithuanianculture.lt/vaizduotes-pasaulio-dirigentas/
