Penktadienį Vilniaus universitete bus paskelbta Bibliotekų metų pradžia. Jų šūkis  „Stiprios bibliotekos – stipri visuomenė“. Šiais metais bibliotekoms papildomai skirta 300 tūkst. eurų knygoms ir kitiems leidiniams įsigyti. Bibliotekų metų pradžios proga siūlome Lietuvos ambasadorius prie UNESCO prof. Arūno Gelūno mintis.

Blogos bibliotekos kaupia fondus, geros bibliotekos plečia paslaugas, puikios bibliotekos kuria bendruomenes.

R. Davidas Lankesas, naujosios bibliotekininkystės profesorius

Jei pusiau juokais, pusiau rimtai būčiau paprašytas sus­kirstyti žmoniją į dvi atskiras, esminius jos narių skirtumus išryškinančias dalis, sugrupuočiau ją į „skaitančiuosius“ ir „neskaitančiuosius“. Iš atminties niekaip negaliu išmesti prieš daugybę metų aptiktos A. Čechovo frazės: „Jos akys žvilgėjo taip, kaip žvilga tik išsilavinusių žmonių akys.“ Manau, jog čia klasikas paliečia kažką nepaprastai svarbaus...

Tad nors skaitymas mūsų laikais ir neapsiriboja bibliotekomis, neabejoju, kad skaitančioji Lietuvos visuomenės dalis pasijuto labai pakiliai, kai šie metai buvo paskelbti Bibliotekų metais. Vieniems – tyrėjams, studentams – bib­liotekos yra ir liks nepamainoma darbo aplinka, kitiems – tiesiog kokybiško bendravimo, socialinio sambūvio erdvė, tretiems – galimybė sužinoti naujienas, internetu pabendrauti su artimaisiais, ištrūkti iš namų.

Sparčiai keičiantis gyvenimui, sudėtingėjant technologijoms, kinta ir bibliotekų atliekamų funkcijų turinys, jų vaidmuo visuomenėje. Bibliotekų metai galėtų tapti puikia galimybe atkreipti visuomenės dėmesį į šį pakitusį jų vaidmenį. Nesutikčiau su skeptikais, kurie tokius minėjimus vadina valdžios žaidimais ir grynu formalumu, nes ankstesnės panašios iniciatyvos, pavyzdžiui, Muziejų metai, labai padėjo suaktyvinti muziejų lankomumą, pritraukti naujų lankytojų, kurie apie Lietuvos muziejus žinojo nepakankamai. Neabejoju, jog Bibliotekų metai padės Lietuvos žmonėms geriau suvokti šiuolaikinės bibliotekos veiklos pobūdį, plačiau atvers jos turtus, labiau priartins prie skaitytojo. Pritariu garsiojo amerikiečių rašytojo fantasto Rėjaus Bredberio minčiai, kad „be bibliotekų neturėtume nei praeities, nei ateities“. Tad kai Vincas Kudirka „Tautiškoje giesmėje“ mus skatina iš praeities semtis stiprybės, biblioteka yra vienas iš neabejotinų tokios stiprybės šaltinių.

Sykiu šiuolaikinė Lietuvos biblioteka turi padėti įveikti vis labiau beįsigalinčią nuostatą, kad visas žinias, kurių reikia sėkmės siekiančiam žmogui, galima aptikti išmaniojo telefono ekranėlyje. Tiesa, greitasis maistas taip pat turi privalumų, tačiau nereikia jo painioti su visaverte mityba – dažniausiai greitai prieinamos yra tik žinių nuotrupos, su tikru nuosekliu išsilavinimu nieko bendra neturintys žinojimo fragmentai ir vienadienės naujienos. Jei taip nebūtų, niekas neberašytų mokslinių monografijų ir jos nebekainuotų taip brangiai, kiek šiandien vis dar kainuoja. Nieko nepadarysi – bib­lioteka yra vieta žmogui, rimtai žiūrinčiam į gyvenimą ir savo profesiją, tačiau tik tokių žmonių veikla galiausiai iš tikro yra sėkminga. Būtų puiku, jei šią nelengvai priimamą tie­są bib­lio­tekininkai padėtų suvokti mūsų visuomenei, ypač jaunimui.

Apmaudu, tačiau nemaža dalis Lietuvos visuomenės vis dar įsivaizduoja biblioteką kaip apdulkėjusias lentynas su aktualumą praradusiais leidiniais ir jas pavydžiai saugančiomis rūškanomis, bendrauti nelinkusiomis darbuotojomis. Bib­lio­tekų metai yra geriausias laikas tokio įvaizdžio atsikratyti. Vertingiausia bibliotekų dalis yra ne jose sukaupti fondai, ne naujai atkeliavusi įranga, o profesionalūs ir komunikabilūs bibliotekininkai, dažnai virstantys ir mokytojais, ir informatikos specialistais, ir užsiėmimų su vaikais vadovais, bet visuomet – gidais į platų ir nuostabų žinių pasaulį.

Bibliotekų metų proga Lietuvos bibliotekininkų bendruomenei linkiu suspindėti kaip brangakmeniui, nes ji ir yra mūsų visuomenės brangakmenis. Sykiu linkiu ir didesnio valdžios dėmesio, kuris pasireikštų gan kuklių bibliotekų darbuotojų pajamų augimu. Tačiau labiausiai linkiu tapti – ne tik 2016-aisiais, bet ir po jų – svarbiausia Lietuvos visuomenės būrimosi vieta, kurią iš naujo atrastų ir brangintų ne tik aktyvūs visuomenės nariai, bet ir patys mažiausieji bei patys vyriausieji. Juk kas gali būti brangesnio bibliotekininkui, nei išgirsti pasakymą, jog vertingiausias dalykas žmogaus piniginėje yra bibliotekos lankytojo bilietas?

Šaltinis: Bernardinai.lt