Nuotraukos autorius: David D

Ingą Mitunevičiutę, kasdien smagiai nardančią vaikų literatūros jūroje, galima pamatyti beveik kiekviename su vaikiška knyga susijusiame renginyje ar konferencijoje. Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos IBBY Lietuvos skyriaus narė, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros sklaidos ir tyrimų skyriaus vedėja bei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė sutiko pasidalinti mintimis apie savo požiūrį į vaikų literatūrą, jos svarbą ir skaitymo skatinimą.

Daugelio domėjimasis vaikų literatūra baigiasi drauge su vaikyste, neskaitant vėliau galbūt atsirandančios tėviškos pareigos. Tavo vaikystė, galiu spėti, jau pasibaigusi – esi vidutinio suaugusio žmogaus ūgio moteris, nešioji ne vaikiško dydžio batus ir pati apmoki savo telefono sąskaitas. Kada ir kodėl nusprendei pasilikti prie vaikiškų knygų ir ko iš jų gauni? Gal tai koks jaunystės eliksyras?

Be jokios abejonės, tai jaunystės eliksyras! Ir amžinybės! Juokauju, žinoma. Amžinybę vaikų literatūra gali suteikti nebent knygų autoriams, kurių kūriniai skaitomi po šimtų metų, bet jaunystė garantuota ir šiaip ją mylintiems. Pati jaučiuosi iš vaikų literatūros taip ir neišaugusi.

Vaikystėje buvau ligų maišelis, kuriam gydytojai uždraudė visą fizinę veiklą ir net dailės mokyklą. Kas beliko – skaityti. Skaičiau daug ir godžiai, mėgstamiausias knygas – po daug kartų. Štai „Merę Popins“ esu perskaičiusi gal 10 kartų. Paauglystėje gyvenau „Žiedų valdovo“ ir „Hario Poterio“ pasaulyje, ir tas pasaulis buvo daug mielesnis nei nuobodoka ir gan vieniša to meto realybė.

Pamenu save per 10 minučių trukmės pertrauką tarp pamokų įsispraudusią į kampą mokyklos koridoriuje ir ryte ryjančią kokią naują knygą. Paskui, šiek tiek paklajojusi, baigiau filologijos studijas, mano bakalauro ir magistro darbai buvo susiję su vaikų literatūra, bet net tada dar nežiūrėjau į ją profesionaliai.

Vaikų literatūra man visada buvo pati puikiausia terapija ir būdas pabėgti nuo kasdienių rūpesčių, daugiau pomėgis nei profesija. Bet tada... Pabaigusi magistro studijas ir neradusi savo vietos po saule, vėl išgyvenusi fizinius negalavimus, labai susimąsčiau – dėl ko verta gyventi, kas kuria prasmę, ką galėčiau dirbti, net jei man niekas už tai nemokėtų? Atsakymas mane nuvedė ten, kur esu dabar. Šiuo metu vaikų literatūra yra mano doktorantūros studijų objektas, mano profesinė veikla, mano laisvalaikis – beveik visas gyvenimas.

Kaip manai, kodėl vaikas turėtų atsiversti knygą? Juk aplink tiek daug smagesnių dalykų – kompiuteris, televizorius, trys gigabaitai interneto už dviejų kainą. Kaip sudominti vaiką skaityti? Ar Lietuvoje tam dėmesio skiriama pakankamai?

Nes skaitydami knygas mes galime patirti daug daugiau nei vienas individas per visą savo gyvenimą. Nors šiais laikais labai daug kas įmanoma, bet jau greičiau perskaitysi apie visas pasaulio šalis nei jas apkeliausi. Knygos atveria duris į pasaulį, kuris toks įvairialypis ir įdomus! O perskaitęs gerą knygą nebebūsi toks, koks buvai prieš pradėdamas ją skaityti. Išgyventa patirtis kaupiasi, mąstymas keičiasi, nebeplaukioji paviršiumi, bet leidiesi į gelmes ir esi daug įdomesnis sau ir aplinkiniams.

O sudominti skaitymu turi suaugusieji – pirmiausia tėvai, tada mokytojai ir bibliotekininkai. Visi skaitymo tyrimai sutartinai trimituoja – tik skaitančius tėvus matantys vaikai užaugę patys skaitys. Skaitymas turi būti malonus procesas, ne bausmė ir ne prievarta, turi būti smagu ir įdomu – tik tada vaikai skaitys. Lietuvoje 40 procentų suaugusiųjų neskaito, tad ką galime kalbėti apie vaikus? Nors skaitymo skatinimo programos veikia nuo 2005 metų, kasmet skiriami pinigai, kuriami projektai, vykdomos įvairios iniciatyvos (pati dirbu šioje srityje ir matau daug šaunių žmonių ir idėjų), tačiau rodiklis ne itin gerėja. Pradėti reikia nuo savęs, nuo asmeninio pavyzdžio.

Plačiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-01-29-inga-mituneviciute-tik-skaitancius-tevus-matantys-vaikai-uzauge-patys-skaitys/140124