2018-ų metų lapkričio 6-ą dieną aštuoniasdešimt metų sukanka unikalios meninės prigimties kūrėjui Leonardui Gutauskui – tapytojui, poetui, prozininkui, vaikų knygų autoriui ir iliustruotojui.

Jis gimė Kaune, bet, ištrėmus tėvą, vaikystėje augo Vepriuose (Ukmergės raj.), globojamas senelės. Baigęs vidurinę mokyklą, 1957–1965 studijavo Vilniaus dailės institute. Maždaug tuo pačiu laiku lietuvių kultūroje ėmė reikštis ir kaip dailininkas, ir kaip rašytojas: 1960 m. pradėjo dalyvauti parodose, o 1961 m. išleido pirmąją knygą – poezijos rinkinį „Ištrūko mano žirgai“. Iki šiol Gutauskas yra ištikimas abiem savo talentams: žiemą Vilniuje tapo paveikslus, o vasarą rašo knygas savo sodyboje Mardasave (Varėnos raj.).

Literatūrinė Gutausko kūryba skyla į du laikotarpius. Kaip suaugusiems skirtų knygų autorius, pirmuoju laikotarpiu jis buvo pasinėręs į poeziją.  Antrasis laikotarpis prasideda 1990 m., kai išeina romano „Vilko dantų karoliai“ pirmoji dalis. Nuo tada gausiau leidžiami proziniai kūriniai, poezijos rinkinių bepasirodo vienas kitas. Panašus, netgi dar griežtesnis eiliuotųjų ir prozinių knygų pasiskirstymas būdingas ir Gutausko kūrybai vaikams.

Vaikų literatūroje Gutauskas debiutavo XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje eilėraščių rinkiniu „Du žvirbliai“ (1969), kurį pats ir iliustravo. Tai, kad ir teksto, ir piešinių autorius yra tas pats asmuo, to meto literatūroje buvo neįprasta, nauja. Naujoviškai atrodė ir liaudies menų – tautosakos ir tautodailės – kūrybiška stilizacija. Šiandien vaikų knygų lentynoje rikiuojasi daugiau nei  20 Gutausko poezijos ir prozos rinkinių. Juos pavartęs nesunkiai atpažįsti autorių – per penkis kūrybos dešimtmečius suformuota unikali gutauskiška tekstų ir iliustracijų stilistika. Jos pradmenys pastebimi pirmojoje knygoje, tad galima tik stebėtis tokia ištikimybe pasirinktiems meninio pasaulio kūrimo principams.

Gutausko kūrybą vaikams vienija nuostata pažindinti jaunąjį skaitytoją su pasauliu, perduodant ne tik esminę informaciją apie daiktus ir reiškinius, bet ir pasaulio grožio pajautą. Nemažą eiliuotosios Gutausko poezijos dalį galima vadinti daiktų poezija. Šis įvardijimas ypač tinka knygoms apie paukščius („Girių giesmės devynbalsės“, 1972) ir žuvis („Sidabro žuvys žaidžia“, 1981), tačiau ir kituose rinkiniuose dažnai vaizduojami gyvosios ir negyvosios gamtos daiktai, reiškiniai (eilėraščiai „Saulė“, „Linas“, „Alyvos“, „Strazdas ir gegužiukas“, „Akmuo ir vėjas“ ir kt.). Poetinis pasaulis kuriamas operuojant medžiaga, surinkta iš liaudies dainų, senųjų mitinių tikėjimų, pasakų, mįslių. Poezija statiška, paremta iš liaudies meno perimtu principu vaizdo struktūroje derinti realiąją ir idealiąją plotmes: realiąją plotmę formuoja tikroviškieji objekto duomenys, o idealioji kuriama panaudojant etnografines detales, karaliavimo atributus, dvaro realijas, sudvasintus saulės, mėnesio, žvaigždžių įvaizdžius, pastoviąsias objektų savybes apibūdinant epitetais auksinis, sidabrinis, aukštas. Būdingas realiosios ir idealiosios plotmių suliejimo pavyzdys  – eilėraštis „Kregždė“:

Oi tu kregžde
Blezdingėle,
Kas prakirpo
Uodegėlę?

Lengvas tavo
Nuometėlis,
Balto lino
Prijuostėlė.

Saulės auksu
Plunksnos austos,
Molio pilys
Stovi aukštos.

Ar muselėms
Po kraigu
Tavo snapo
Nebaugu?

Plačiau skaitykite: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?1451390944