Nuotraukos autorius: nemunas.com

Į Justinos PETRULIONYTĖS sudarytos anketos klausimus atsako rašytojas, publicistas Andrius JAKUČIŪNAS.

– Koks literatūrinis miesto vaizdinys svarbus jūsų vaizduotei?

– Mano vaizduotę visuomet labiau jaudino miesto vaizdiniai, kuriuos susidarydavau lankydamasis architektūros mėgėjų forumuose ar skaitydamas travelguide’us. Kaip turistas blaškiausi po miestus daugelyje šalių įvairiuose žemynuose. Iš tos perspektyvos – Azijos šiukšlynų, Rytų Europos sostinių priestočių perspektyvos, – lietuvių literatūros ryškieji (kanoniniai) miesto vaizdiniai manęs pernelyg nedomino. R. Gavelio, J. Kunčino, J. Vaičiūnaitės, A. Ramono, J. Ivanauskaitės ir daugybės kitų puikių autorių, formavusių šiuos vaizdinius, Vilnius visąlaik atrodė šiek tiek negyvas, paveiktas „pasakų Vilniaus“, „magiškojo Vilniaus“, „bohemiškojo Vilniaus“ ideologijos (arba bent jau magiškojo realizmo) – t. y. suvaržytas tam tikrų tradicinių prietarų. Na, o po K. Sabaliauskaitės trilogijos turbūt galima kalbėti apie naują, – bene dar klastingesnį, – „istoriškojo ponų Vilniaus“ vaizdinį.

Sunku pripažinti, bet turbūt tikresnį ir autentiškesnį Vilnių kūrė girtuoklis T. A. Rudokas arba, pavyzdžiui, menininkas E. Jansas, parašęs tekstą „Odė rutinai“ (2000 m.). Šiai knygai apskritai nepasisekė. Pasirodžiusi laikais, kai lietuvių literatūra vis dar buvo gana tyra ir skaisti (nors J. Ivanauskaitė jau buvo parašiusi „Raganą ir lietų“), ji galėjo tapti tikra bomba. Deja, išleido ŠMC, ir apie ją kaip apie knygą sužinojo nedaugelis. O tai buvo net keliais aspektais įdomus dalykėlis. Tarkim, dialogų autentika: menininkas juos įrašinėjo diktofonu, tad kūrinio herojai šnekasi visiškai taip pat kaip tikrame gyvenime. Toje knygoje ir miestas vaizduojamas toks, koks tada buvo, – be jokių padailinimų, sentimentalumo ar dirbtinio meniškumo. Nesakau, kad tai kažkokia ypatinga knyga, bet ji – išties labai įdomus ir autentiškas reiškinys šiuolaikiniame lietuvių mene.

Iš dabarties autorių išskirčiau M. Nastaravičių, gimusį ir užaugusį tam tikroje paribio teritorijoje – lenkiškai kalbančiame Marijampolyje palei Vilnių, ir šią locus plačiai aprašantį savo kūryboje.

Grįžtant prie „pasakų Vilniaus“ norėtųsi pasakyti, kad literatūra čia nieko neišrado – ta klišė egzistavo (egzistuoja?) ir žmonių galvose, pirmiausia jose. Pavyzdžiui, jauno bohemiško dešimtojo dešimtmečio vilniečio jaunuolio sąmonėje žodis „miestas“ reiškė „senamiestį“, o jį reprezentavo keistuolio įvaizdis (keistumas, keistybė kaip aukščiausia pažinimo forma) – iš čia galbūt ir toji užsispyrėliška, akla tolerancija – ką ten tolerancija, veikiau pamaldus garbinimas Vilniaus bėdžių, iškilmingai apsigobusių keistumu (tarytum turinčių simbolinį Vilniaus paslapčių raktą) – Kunigaikščio Vildaugo, Roželės, Nikodemo ir t. t.

Įdomiai čia pasireiškė Gintaras Beresnevičius. Jis pusiaurimčiai, jei ne visai rimtai, – toks buvo vaidmuo, – vis parodydavo dvasias: štai, sakydavo, bildukas, o aure ten, žiūrėk, gyvena naminukas – dabar jo nėra, bet vėliau sugrįš, kur jis dėsis, gal dar pamatysim...

Kartą skyrėmės su Gintaru vienoje Vilniaus kavinėje smarkiai lyjant. Gintaras sako, neik, sušlapsi. Sakau, kas bus – tebūnie, eisiu. Anas prieštarauja – sako, luktelėk, aš sustabdysiu lietų. Atsiklaupė ant palangės ir ėmė rodyt kažkokius ženklus debesims. Lietus, žinoma, nesiliovė, bet tada supratau, kad tai taip pat yra kalba apie Vilnių. Kad „stebuklų miestas“, „mitologinis Vilnius“ yra gilesnės, autentiškesnės klišės negu būčiau drįsęs manyti.

Baigdamas norėčiau grįžti prie to, nuo ko pradėjau: kad ir kokie būtų galimi miesto įvaizdžiai literatūroje ar gyvenime, man miestas visų pirma erdvė, kurią aš labiau linkęs kurti (ar bent įsivaizduoti jos tapsmą), nei įvaizdinti, t. y. mano santykis su miestu pragmatiškas, susijęs su mano kaip miestiečio interesais. Visą vaikystę mintyse stačiau miestą – būta ir labai įdomių sprendimų. Pavyzdžiui, norėjau sunaikinti gamtą – ji atrodė pernelyg netaisyklinga, netelpanti į schemą. O man miestas buvo tai, kas lygu, suderinama, glotnu, neturi aštrių kampų ir didelių spalvinių kontrastų. Labai simboliška, jog panašiai miestą traktuoja kai kurios madingos apie šiuolaikišką bendrabūvį kalbančios doktrinos, – ir taip savotiškai demaskuoja save, parodo savo totalitarinį veidą.

Plačiau skaitykite: http://nemunas.net/?p=30&nid=370