Nuotraukos autorius: Edvinas Bandorius
Misija baigta. Gegužę trys vyrai į Lietuvos miestus ir miestelius nešė lietuvių autorių poeziją. Naujieji knygnešiai. Jie – tai aktoriai Artūras Dubaka ir Balys Ivanauskas bei operatorius Edvinas Bandorius – žmonės, pėsčiomis nukeliavę apie 500 km. Maršrutu palei Nemuną ir Nerį jie aplankė 20 bendruomenių ir kiekvienai padovanojo po poetinį performansą. Iš vieno susitikimo dvi melžėjos spruko nesupratusios, kam visa tai. Kitą dieną trijulė žygį pradėjo pasistiprinusi pica ir dieną baigė vėlgi pavaišinti pica. Planavome pakalbėti apie ėjimą ir poeziją, bet išėjo pokalbis apie ėjimo poeziją. Interviu vyko automobilyje, kad vaikinams nebetektų daugiau eiti – bent kol kas.
– Atsimenu, kartą susitariau su kolege, kad pavežtų. Sustojo prie tilto jos „Audi“. Įneriu į mašiną, o vairuotojas ir klausia: ką jūs čia veikiate? Pasirodo, tai buvo tokia pati „Audi“, bet ne ta pati! Kaip dabar jaučiatės – ar įlipę į tą mašiną, ar savo rogėse, kai tiek toli nuėjote?
Artūras: Kai buvau ketverių ar penkerių, atsimenu, nuėjau su mama į parduotuvę sekdamas paskui jos paltą. Mano dėmesys tik sekundei nukrypo į žaislą, bet aš toliau ėjau paskui mamą. Greit ėjo, todėl sušukau: „Mama, palauk!“ Ji atsisuka, o ten buvo jau ne mano mama.
– Kiekvienas esame ne ten, kur reikia, nuėjęs. Pakalbėkime apie jūsų žygdarbį per puikų tarpininką – poetišką Valdo Papievio romaną „Eiti“. Citata: „Vaizdai keitė vaizdus, žingsniai kartojo žingsnius – jis ėjo ir ėjo. Lyg viskas, ką žinojo, mokėjo, galėjo, būtų susilydę į vienintelį gebėjimą eiti, arba lyg iš visko, ką žinojo, mokėjo, galėjo, būtų likęs tik vienintelis gebėjimas eiti, monotoniškais žingsniais matavo atstumus ir reljefą piešdamas šių vietovių žemėlapį, kurio niekam, nė jam pačiam nereikėjo.“ Neabejotina, kad jūs pamatėte gražių vietovių ir sutikote įdomių žmonių, o ar aprašytoji sąmonės būsena atpažįstama?
Artūras: Vos pradėję kelionę mes daug kalbėjome, tačiau antrąją žygio pusę žymiai daugiau pratylėjome. Dažnai ėjome atsiskyrę per kelis metrus. Kai karšta ir monotoniška, turbūt iš tikro nieko nelieka, tik ėjimas. Tad iš pradžių labiau fiksavome vaizdus, o paskui perėjome į vidinį išgyvenimą. Mieste užsiaugini sarkazmo skūrą, o ėjimas pravalė sąmonę.
Plačiau skaitykite: http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/milijonas-zingsniu-simtai-eilerasciu-872846
