Nuotraukos autorius: technologijos.lt

2015 m. lapkričio 10 d., antradienį, 17 val. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2, 322 kamb.) susitikimas su rašytoju, poetu, dramaturgu, literatūros kritiku Liudviku Jakimavičiumi. Svečią kalbins žurnalistė Audronė Meškauskaitė.

Paklaustas, ką laiko savo autoritetais, kūrybos mokytojais, L. Jakimavičius pirmiausia pamini savo dėdę, užmirštą (jo manymu) ir labai gerą poetą Gediminą Jokimaitį, kuris davė poezijos suvokimą ir pradžiamokslį – nukreipė į gerą poeziją, ir ne tik lietuvių. „Po to didieji mano mokytojai buvo Sigitas Geda, Vytautas Bložė, Marcelijus Martinaitis, Judita Vaičiūnaitė, Antanas A. Jonynas, Donaldas Kajokas, Edmundas Kelmickas, o pats ypatingiausiais – Henrikas Nagys, kuris mane poezijos mokė kaip pameistrį – jaunesnįjį brolį – Kanadoje, Lietuvoje ir laiškais, skridusiais man per Atlantą“, – prisimena L. Jakimavičius.

1985-aisiais Vilniaus universitete baigęs lietuvių kalbą ir literatūrą, L. Jakimavičius savo kūrybos kelią pradėjo nuo pjesių – „Milžino širdis“ (1985), „Gaisrininkų legendos“ (1988), už pastarąją apdovanotas Gaisrininkų premija. 1989–1990 m. kūrė tekstus „Šėpos“ teatro vaidinimams, todėl visai nenuostabu, kad 1991-aisiais baigė ir Scenaristų kursus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Vėliau išleido eilėraščių rinkinį „Kitoj miško pusėj“ (1989), rinktinę „Medinė“ (2001), knygas vaikams „Sargo nuotykis“ (2005), „Lapė ir kaliošai“ (2008). Dirbo „Metų“, „7 meno dienų“, „Literatūros ir meno“ redakcijose. Apdovanotas Kultūros ministerijos premija už aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros temomis (2003) bei Lietuvos rašytojų sąjungos premija už eilėraščių apysaką „Elio“ (2007).

L. Jakimavičiaus poezijai būdinga elegiškai ironiška intonacija, praeities ir dabarties susidūrimai, atskleidžiantys žmogaus trapumą ir negailestingumą, kartais sarkastiškai pavaizduotą romantinės praeities modifikaciją dabartyje.

Gražiausia yra

ta pralaimėjusiųjų akimirka –

nesvarbu –

dar laisvų ar belaisvių,

kai jie niekur nebėga,

sėdi ant žemės,

kai tyli,

ilgą gyvenimo pauzę –

maldą be žodžių.

Ir dažniausiai tada

Dievas liūdi tarp jų

graudžia pralaimėjusių šypsena.

(Iš knygos „Elio“, Vilnius, LRS leidykla, 2007)

Maloniai kviečiame į jaukų vakarą. Renginys nemokamas.